Juozas Zdebskis: Kunigas tarp gėlių

jau pagaliau norime imti patį tikrąjį darbą - pasijuntame
taip nuvargę... Reikia pailsėti... O dažnai, žiūrėk, ima ir ateina
kas nors, sutrukdo...
Štai kodėl tik rekolekcijose tikrai pajunti palaimingą susikaupimo
karalystės dvasią - štai kodėl rekolekcijose būtinai
reikalaujama visa, kas šiai dienai nebūtina, atidėti po
rekolekcijų. Juk panašiai ir su darbu turi būti: visa, kas dar
gali palaukti, reikia atidėti ir padaryti patį svarbiausią šios
dienos darbą" (1963 12 14).
„Gaila, kad diena turi tik 24 valandas! Prisimeni, nuolat
stovi daugybė reikalų - važiuoti ten, padaryti tai ir t.t. Bet
kodėl tie daugiau medžiaginiai reikalai ryškesni dėmesy už
tuos grynai dvasinius: reikia kai kas perskaityti, kai kas parašyti
ir t.t... Jei nespėji padaryti visų materialinių reikalų,
kodėl gi turėtų likti anie, vertingiausi?! Tie vadinamieji „ūkiniai
reikalai" neturėtų atimti daugiau kaip pusę viso gyvenimo
laiko" (1963 12 22).
„Be abejonės, tikros meilės Dievui ženklas yra nuolankumas.
Turbūt tai būdinga ir žmogiškai meilei. Pasitikėti
galima ta meile, kuri yra tikrai nuolanki. Kuo tas nuolankumas
turėtų pasireikšti? - Tikriausiai atvirumu, visada sakoma
tiesa, didžia pagarba. Tikra pagarba juk ir yra ne kas
kita kaip nuolankumas - tačiau tas, kuris neišskiria, kuris
nenuteikia bijoti ir šalintis, o priešingai.
Vadinasi, visų sumaterialėjusių žmonių meilė yra ne kas
kita, kaip abiejų išdidumo kova. Kartais persveria vienas,
kartais kitas. Jų santykiai visada būna savotiška diplomatija.
Jie visada kankinasi spręsdami, galvodami: vienas ar kitas
poelgis, pasakymas - ką jis iš tikrųjų reiškia? Vadinasi,
jų santykiuose tikras širdies nusiteikimas būna paslėptas
po išorine elgsena, kuri diktuojama slaptingo balso, pasakančio,
kada gali būti patenkintas savasis išdidumas. - Vargšai...
Kokia varginga jų laimė..." (1963 12 29).
204