Juozas Zdebskis: Kunigas tarp gėlių

meilė mums, Jo garbė, kad Jis begalinis ir teikdamas savo
malonę" (1963 22 03-05, rekolekcijos).
„Kaip teisingai Gražina galvoja apie šeimos gyvenimą!
Jos laiškai Laurai tikrai nuostabūs. Be abejo, pagrindinė jos
šeimos nelaimė - tai jo įsitikinimas, kad jis negali klysti, negali
nieko blogo padaryti. Turbūt visur, kur žmogus nekaltina
savęs, kenčia kitas.
Kokia klasiška jos išvada! - Jos žodžiais tariant, lengva
pasakyti apie išsiskyrimą. Geriau mirti, geriau išsiskirti, kaip
tapti isterike, už viską keikiančia, už viską priekaištaujančia...
Geriau mirti, jei tuo būtų galima apsaugoti vaikus nuo
tos tragedijos gyventi nuolatinių keiksmų, barnių, neapykantos
atmosferoje. Ji dar nepasakė pačios didžiausios tokios
šeimos jaunųjų atžalų tragedijos. - Juk tokioje atmosferoje
neįmanoma (natūraliai žvelgiant) išmokti mylėti.
Nuolatinė neapykanta, šiurkštumas susikristalizuoja ir jaunose
širdyse. Jie kada nors šituo skausmingai įsitikins, jei
gyvenime susidurs su meile, švelnumu. Gal jie kada tikrai
norės būti švelnūs savo geriesiems, - jiems bus labai skaudu
įsitikinti, kad jie šito nemoka, fiziškai nemoka, - taip panašiai
kaip žmogus, neturėdamas rankos, gal norėtų ką nors
gero su ja padaryti, bet jis fiziškai negali.
Antra didžioji tokios šeimos tragedija - nepagarba taip
pat jaunose širdyse susikristalizuoja. Tai netikėjimo pradžia.
Netikėjimas iš esmės ir yra nepagarba, nesugebėjimas gerbti,
kitą aukštesniu už save laikyti. O tai prasideda nuo tų momentų,
kai vaikas tėvų gyvenime pirmą kartą pamato tai,
kas nesiderina su jaunos širdies kilnumo ilgesiu, kurį kaip
daigą pasodino Kūrėjas. Paskui tie daigai būna arba ugdomi,
prižiūrimi, raunamos piktžolės, arba, priešingai - trypiami
purvinais batais...
Taip lengva pasakyti „išsiskirti", bet sąžinė pajunta ir savo
kaltės, savo ambicijos, savo egoizmo dalelę: dar ne viskas
padaryta jo išgelbėjimui.
202