Juozas Zdebskis: Kunigas tarp gėlių

„Valia turi skatinti protą, kad jis nagrinėtų tikėjimo pagrindus.
O protas įtikėjęs ir atsidėkodamas už tai pamokus valią, kad
tikėti ne tik nėra neprotinga, bet, priešingai, visiškai teisinga, remiantis
aiškiais Dievo teisingumo duotais įrodymais. Valia vėlgi
turi paskatinti protą pažintąja tiesa gyventi. Ir taip galutinai tikėjimo
aktas įvyksta abipusiu proto ir valios įsiterpimu į vienas
kitą. Niekas nepradeda tikėti vien tik tirdamas. Žmogus gali būti
visiškai įsitikinęs tiesa ir vis dėlto nepajėgti tikėti. Kas tikėti nenori,
to jokie argumentai neįtikins, o jei net ir įtikintų, joks įsitikinimas
neprivers jo tikrai tikėti. Todėl žmogus turi norėti tikėti,
tada jis ir galės tikėti, - suprantama, jei malonė jam padės tikėti.
Tačiau niekas negali abejoti malone: juk malonė žmogų skatina,
reiškiasi jo viduje žadindama nerimą ir ji nepaliks jo, jei jis pats
nuo malonės nenusigręš. Dievas nusileidžia prie mūsų su tikėjimo
dovana, o mes turime kilti prie Jo, prašydami malonės tikėtii"
(Scheeben „Dieviškosios malonės didingumas").
Koks turtingas įvykių šis mėnuo!.. Vitalija iš tolimo ištrėmimo
vėl tėvynėje! Pagaliau galėjau šiandien jau neberašyti...
Kaip netikėtai įvyko motociklo avarija..." (1963 09 01, mėn.
rekolekcijos).
Dvyliktieji kunigystės metai
„Šiandien vienas. Mama išvažiavo.
/.../ Vienu momentu pajutau niekad nejuntamą jausmą:
aš vienas... Kartu norą su kuo nors būti: kad ateitų kas nors.
/.../ Kaip gerai, kad galiu bent kiek suprasti, ką išgyveno
visos, kurios mylėjo... Žinoma, ta valandėlė, kai tarsi norėjosi
verkti, buvo tik momentas. Vėl dirbu. Ir ši kančios
rūšis - ilgesys - juk tinka aukai. O juk šitai svarbiausia, kai
gyvenime tiek nedėkingumo Viešpačiui.
Kažko čia negaliu suprasti... Juk Sesė bent keletą kartų
per metus atvažiuodavo. O dabar jau antri metai... /.../ Mintyse
tvenkiasi keli spėjimai. - Gal jos širdy pražydo meilė
kam nors? - Tai nieko blogo. Kad tik tuo būtų įvykdyta Ta­
13*
195