Juozas Zdebskis: Kunigas tarp gėlių

„Koks tvirtas turiu būti pats, kad Sesė manyje galėtų rasti
savo stiprybę! Ar gali būti daugiau priemonių nugalėti kūno
šauksmą, natūralų ilgesį, kaip gyvas jautimas ir sąmoningas
prisiminimas tokiose valandose tų klaikių akių daugelio
jaunųjų, kurie nepajėgia, nemoka skaisčiai mylėti, kurie
nemato nieko tauraus, pavyzdžiui, kad ir šv. Kūdikėlio
Jėzaus Teresėlės kryžiaus kely?! Kaip siaubinga būtų, jei
Aukščiausioji Išmintis būtų leidusi kuriam nors mylėti šv.
Teresėlę ir jei tas savo meile būtų sunaikinęs bent dalį jai
Kūrėjo duoto tyrumo... Argi nėra džiaugsminga pakelti savy
net kovos įkyrumą, turint intenciją, kad šituo padedu
kam nors ją laimėti - o gal net Sesei?!
Šv. Motina, visu savo sugebėjimu Tave maldauju: padėk
jai, primink galingus motyvus, kad kova joje iškeltų ją į šventųjų
garbę, jos skaistumą iškeltų į kankinystės garbę, jei slaptingoji
Aukščiausiojo Išmintis jai tą kovą leistų... Kad meilė
padėtų Kūrėjo planus vykdyti, o ne būtų jų griovėja...
/.../ Ar negalima iš pagarbos Kūrėjo planui, kaip tik nepaliečiant
to, kas Jo plane yra taip didinga ir taip be galo
paniekinta daugeliui šia Kūrėjo dovana piktnaudžiaujant
(t.y. naudojant visai ne tam tikslui ir ne ta tvarka, kaip Kūrėjo
plane numatyta ir leista), labiau tą dovaną gerbti, negu
normaliai reikalaujama, už tuos, kurie per mažai gerbia?..
Neglamonėti savo vaikelio, kad būtų kam glamonėti tuos
nelaiminguosius, kurių motinos nenori... Nevadinti savęs
motina, norint tapti motina tų, kurie niekada motiniškos
širdies šilumos nepatyrė... Tai didžios paslaptys, didis menas,
kurį galima suvokti tik su malonės pagalba.
Mano Dieve, mano Mokytojau, Tu savo meilę Bažnyčiai
pavaizdavai prigimtinės žmonių meilės didybe! Bet kas gi
yra Tavo meilė Bažnyčiai, - juk tai Tavoji meilė žmogui! Kaip
nuostabu!
Kodėl man tai nuostabu? - Turbūt ir mano meilė auga...
Kartais ilgesys būna toks didelis. Viskas, kas užsifiksavę
vaizduotėje - kiekviena smulkmena - taip brangu, kaip ne­
185