Juozas Zdebskis: Kunigas tarp gėlių

Marija, padėk man ryžtis, pavyzdžiui, su tėte, su sesele,
su mama kalbėti kilniomis dvasinėmis temomis!
/.../ Nedovanoti sau šiurkštumo (paskui parodyti specialų
prielankumą).
Namie neišeiti iš mažystės nuotaikos (šv. Teresėlė!).
Visuomet pasitikinti Tavimi, paprasta, drąsi nuotaika -
tik ne baiminga, ne melancholiška...
Nė lašo degtinės!
Vengti tuščiai vaikščioti po miestą.
Apėmus švelnumo nuotaikai atsiminti, kad aš vyras, ne
mergaitė (taip pat ir bažnyčioje).
Kad ir kas būtų - nė vienos dienos be mąstymo! Padėk
man, Brangioji!
Apėmus minorinei nuotaikai prisiminti savo didingas pareigas
Bažnyčiai, Mergelei Marijai, Tėvynei. Toji minia - jie -
man skirti atvesti prie Kristaus Karaliaus. Juk aš gyvenu
kitiems!" (1951 m. vasara).
18
Sunkus krizės metas
Negalių kamuojamiems, dėl profesinio ar dvasinio pašaukimo
nedrįstantiems apsispręsti savo globojamiesiems
kun. Juozas ne kartą pasakojo, jog seminarijoje pats yra patyręs
dvasinę krizę, kai prieš šventimus sušlubavo sveikata -
pradėjo jausti nuovargį, silpnumą, prislėgtą nuotaiką ir kitus
neurozę (ar net depresiją) primenančius simptomus. Jam
pačiam ir seminarijos vadovybei buvo iškilę abejonių dėl
pašaukimo ir tinkamumo kunigystei. Leisti priimti šventimus
buvo nuspręsta tik įsiterpus seminarijos dvasios vadui
t. Juozui Grigaičiui MIC. Vėliau, kaip sakydavo kun.
Juozas Zdebskis, niekada gyvenime nebuvo iškilę tų problemų,
kurių bijojo seminarijos vadovybė. Jo nuomone, matyt,
tai buvo Dievo siųstas ar leistas išbandymas.
„Nesvarbu, kas man prieš akis iškiltų - kunigystė ar ne -
Brangioji, leisk prieš Tave stoti vis tiek su šypsena, be veido
įtempimo, o ne su ta graudžia nuotaika, kaip pasitaiko tamsiomis
valandėlėmis. Juk ar man ne vis tiek, kokį Tu kelią