Juozas Zdebskis: Kunigas tarp gėlių

lingas aukščiausiam gyvastingumui palaikyti, tai tam vaizdui
slenkant į pasąmonę (kai užstojamas naujesnių sąmonės
dirgiklių, įspūdžių), atsiranda prigimties balsas, šaukiantis
jį vėl atgaminti, taip kaip noras valgyti primena reikalą
papildyti gyvybines medžiagas. Tas prigimties balsas,
šaukiantis atgaminti mylimojo vaizdą, vadinamas ilgesiu.
/.../ Turbūt taip yra, kad juo mažiau žmogus yra mylėjęs
šalia tikrosios savo meilės, juo geriau. Turbūt reikia laikyti
tikra laime, jei kas pažino tik vieno nuostabumą. Tada
visa jėga, visa žmogaus dinamika, kurią meilė išveda iš potencijos
į aktą, susikoncentruoja į vieną tašką ir gali pasiekti
savo aukščiausią pajėgumą, pastovumą - tada turėtų būti
mažiau pavojų svirti į kitą savo jausmu.
Kiekviena kilni siela turi savitą grožį. Tokį žmogų pažinus,
negalima juo nesižavėti. Jei žmogus pažįsta daug nuostabių
žmonių, ar negali būti tai kliūtis visa jėga mylėti vieną?
Tas stebėjimasis daugeliu lyg ir išskaido visos meilės
jėgos susikoncentravimą.
Ar geriau saugoti vieną meilę (pavyzdžiui, kai nėra atliepimo
arba miręs), ar ieškoti naujos ir ta naująja užtušuoti
buvusią meilę, esamą skausmą? Turbūt čia dar skirtumas,
ar žmogus jaučia pašaukimą sukurti šeimą - ainiją - ar ne.
Pagaliau - vienokį ar kitokį poelgį nulems prigimties tipas
ar valios pastangos? O jei valia ir norės atsikreipti į naują
meilę - ar kiekvienam tai įmanoma?
Šalia išimčių, turbūt reikia laikyti taisykle, kad moters
aistrą sužadina vyras. Ji tik viena žino: būti kartu, nežinodama,
kam to reikia...
Vis dėlto toji šypsena ir švelnumas, lydintys biologinę
meilę, taip labai viliojantys, yra tik momentai, o šalia jų lieka
visas gyvenimas. Biologinį švelnumą moka kiekvienas -
ir žmogus be charakterio, ir net gyvulys, o visą kitą gyvenimą
padaryti laime gali tik žmogus su charakteriu. Čia ne
kartą skaudžiai klysta tie, kurie šeimą kuria tik to švelnumo
viliojami, pamiršdami, kad yra ir realioji gyvenimo pu­
12’ 179