Juozas Zdebskis: Kunigas tarp gėlių

gamtinį, - kuomet jaučia, kaip sėkla veržiasi į šią dirvą, kad
joje sužydėtų naujas buvimas. Tai lyg tolimas nemirtingumo
džiaugsmo aidas. Tai turbūt Kūrėjo džiaugsmo šešėlis -
nors toks tolimas, kaip dvasia tolima nuo medžiagos, kaip
žmogaus meilė tolima nuo gyvulių „meilės". Sėkla skverbiasi
į žemę, kad joje išdygtų... - O noras būti kartu - ar ne
žemės šauksmas daiginti?..
Žmogaus gamtinis pasaulis turbūt yra analogiškas žmogaus
dvasiniam pasauliui. - Dovana atitinka analogišką
nuotaiką žmogaus viduje. Veido paslaptys atitinka analogiškas
paslaptis žmogaus viduje. Kūno ilgesys atitinka analogišką
ilgesį sielos papildymo, mylimos būtybės vidaus turtingumo
ir grožio. - Analogiškai turi būti galima apvaisinti
ne tik kūną - juk sakoma: „kūniška meilė", „dvasinė meilė".
Tai didis menas ir didi studija! - Apvaisinti sielą, kad ji
gimdytų...
Kai išrinktoji tauta pasijuto pagauta besivejančio faraono
kariuomenės ir tik naktis juos skyrė nuo mirties ir vergijos,
Tamara, jausdama pirmąjį palaiminimą savo įsčiose,
galvojo gulėdama šalia savo verkiančio vyro: „Javai nesirūpina
dėl to, kad vieną dieną ateis žmogus su pjautuvu... Iki
ryto taip toli... O Aukščiausiasis toks galingas..." (Jan
Dobraczynski „Dykuma")" (1962 10 08).
„J. Dobračynskio „Dykumoje" skyrius apie Noą - juk tai
nuostabiausio moteriškumo, kurio ilgisi vyras, šedevras. Juk
Noa taip panaši, pavyzdžiui, į Sesę.
Pasirodo, kiekviena tikra moteris turi šių nuostabių Viešpaties
dovanų, ir meilė tokia nuostabi atrodo turbūt kaip
tik todėl, kad ji užblokuoja visas kitas ir visus kitus iš dėmesio
centro taip, kad tokia žavi atrodo tik ši mergaitė ir
toks puikus tik šis vaikinas... Štai kodėl meilė visada atrodo
toks nuostabus atradimas, nepasikartojantis per amžius,
nors visa tai kartojasi nuolat, kiekviename amžiuje, kiekvieno
žmogaus gyvenime - kultūringo ir nekultūringo, mo-
166