Juozas Zdebskis: Kunigas tarp gėlių

16
Kiek tyro džiaugsmo anąkart traukiny buvo sielose! Jos
dainavo, kaip suokia lakštingalos tyliais vakarais...
Mudu [su Kęstučiu] kūrėme ateities planus. Ten, prie
kampinio stalelio. Kaip puikiai jis tada atrodė! Jis kalbėjo
apie Tave, Viešpatie. Aš irgi. Mudu ryžomės dideliems dalykams.
Gyvenimas atrodė toks puikus... Paskui mudu
vaikščiojom. Snaigės nusagstė jo garbanas. Gatvės ir namai
pasipuošė baltai. Lyg deimantai tame baltume blizgėjo mašinų
žiburiai. Mudu nematėm aplink žmonių... Ėjome susikabinę
rankomis. Jis man atrodė tada toks gražus, laimingas.
Paskui nenorėjom skirtis: jis mane net ligi autobuso palydėjo.
Jaunyste! Kokia tu nuostabi!
Jų širdžių laimę Ji žada man (!).
Argi turiu teisę būti liūdnas? Argi nejausiu savo širdy
dėkingumo - begalinio dėkingumo Tau? Pagaliau juk kiek
džiaugsmo man jau esi davusi (vairavimas ir pan.)!
Ką reiškia sunkumai, pasitaiką kely, kuriuo Tu mane vedi
į saulėtą šalį, jei savo nusigalėjimais perku laimę jiems,
joms! Perku tą laimės šalį! Šv. Mergele, neturiu teisės būti
liūdnas, jei esu Tavo meilės objektas.
Tai, ką žinau, ką esu pasiekęs, tas lobynas, iš kurio galėsiu
jiems pasakoti, - nors jį, kaip tikiuosi, Viešpats didins,
bet, palyginti su malonės gyvenimo bekraščiais vandenynais,
jis visuomet yra ir bus tarsi vanduo duobutėj, kurį iš
vandenyno pylė šv. Augustino pajūry rastas berniukas...
Niekuomet tad negaliu jausti, kad štai jau pasiekiau pažinimo,
malonės gyvenimo ribą.
Pagaliau ir tai, ką turiu, - juk visa ne mano nuopelnas, o
Tavo dovana. Jei visa tai būtų kitam duota, gal būtų daug
geriau panaudojęs.
/.../ Kur reiktų dėti žvilgsnį gatvėje? - Atsakymas: „Su
Tavim eina tautos gyventi, su Tavim eis visa Lietuva!" - ta minia
man duota atvesti pas Kristų Karalių. Ar jų sielos jau
parengtos laimę sutikti?