Juozas Zdebskis: Kunigas tarp gėlių

liktos vertybės žmogų nuolat vilios, pirma proga jis grįš
prie jų, sutraukydamas pančius. Ko nors atsižadant, reikia
pakaitalo. Turbūt ir biologinę meilę sunaikinti gali tik
pakaitalas. Kiek kartų malonumas labiau vertinamas už
Dievą!
Aistrą ir jos reikalus žmogus dažnai palaiko savimi, savo
širdies reikalu, savo paties dalimi. Aistra žiūri to žmogaus
akimis, kalba jo lūpomis, galvoja jo protu, veikia jo
valia, jo jėgomis. Apie viską toks žmogus sprendžia pagal
šią aistrą. Jei jų daug - tai pagal jas visas. Dažnai nesupranta,
kad tai negera - net laiko, kad tai šventa.
Tos prigimtinės aistros - polinkiai - linkimas į valgį ir
gėrimą, į poilsį, į kitą lytį, į garbę, į turtus. Šiais polinkiais
pasinaudoja demonas, kad išniekintų žmogų - Dievo kūrinį,
tuo pareikštų neapykantą Dievui. Čia visų nuodėmių,
netobulumo, skausmo - visų nelaimių žemėje priežastis.
Manoma, kad čia net pačios bedievybės priežastis.
Netikintis Ruso [Rousseau]: „Sutvarkyk savo sąžinę, ir neturėsi
abejonių!"
Nerimo priežastis - baimė ko nors malonaus atsižadėti.
Įvairūs malonumai - kaip paskui kankina! Kiekvienas siekimas
kokios nors aistros malonumų - kažkieno kovos pralaimėjimas.
Kiekvienas biologinis polinkis yra egoistiškas, visiškai
aklas, bet šito niekaip nenorima pripažinti biologinėje meilėje.
O jei tai būtų pripažįstama, biologinė meilė nebūtų taip
suabsoliutinama, sudievinama. /.../
Rita: „Moterys, nors ir ilgisi didelės dieviškos meilės, turi
būti globojamos, vedamos, bet tik tokių, kurie panašūs į
Kristų - skaistūs, tyri, nusižeminę, paprasti, kurių pagrindinis
gyvenimo tikslas ir prasmė yra taip pat ta pati didžioji
Meilė-Dievas".
Keista, kodėl duoda ramybę supratimas, apsisprendimas
nepervertinti biologinės meilės, nepadaryti jos centru, bet
139