Juozas Zdebskis: Kunigas tarp gėlių

laukiu, kas man duotų daugiau laiko. Tai verčia branginti ir
dabar visas turimas laiko minutes. Padaryti, ką galiu! /.../
Šv. Juozapai, padaryk mano elgesį su mergaitėmis panašų į
Tavo!..
Sese, meilė privalo turėti šitokią linkmę, kad nebūtų galima
nė atskirti, kur baigiasi meilė broliui ir kur prasideda
meilė visiems. Kai vanduo upėje šniokšdamas su didžia jėga
pakyla, - užlieja ir visa, ką aplink pasiekia. Meilė turi
tapti visuotinė. O galutinis jos pašaukimas - kad išmokytų
mylėti Dievą be galo, taip, kad Jo Valia būtų aukščiau už
viską, už savo norus, malonumą, kitų norus...
Sese, brolis nėra puikiausias žmogus žemėje. Jis pats pažįsta
už save puikesnių. Jei myli jį, mylėk ir tuos, kurie už jį
kilnesni, pagaliau mylėk visus, kad tokie ir jie taptų. Nebijok,
meilė kaip saulės šviesa: ji nemažėja dalijama! Milijonams
jos tenka po tiek, kiek ir vienam.
Bet jei laikai brolį brangiu atradimu žemėje, tai žinok,
kad jį atrasti leido Dievas. Pagaliau, jeigu tame, ką myli žemėje,
iš tikrųjų būtų kas nors verta meilės, tai tik dėl to, kad
Dievas ten paliko savo nuostabumo dalelę, pėdsaką.
Sese, ar bus tai galingas motyvas mylėti Dievą be galo,
kaip begalybę meilės, grožio, kilnumo, dinamikos?.. Ar padės
tai suprasti, kaip meilės vertas Dievas?.." (1960 12 01,
mėn. rekolekcijos).
„Vakar ligi pusės dvyliktos - daugiau kaip valandą po
vakarienės - kalbėjomės su šeimininke.
- Nenoriu, kad grįžtų jaunystė ir meilė! - mane nustebino
jos nuomonė. - Kiek kančios! Kaip baisiai kankina begalinis
noras būti kartu!
- Na, o jei kartu?
- Tada - jį apkabinti!
- Ar gali tas noras viršyti protą?
- Gali! Tada kitos minties neturi, tik-būti kartu! Matyti
jį - kokia laimė! Išnyksta viskas aplinkui. Gerai, jei jis ne­
130