Juozas Zdebskis: Kunigas tarp gėlių

Noriu pasaulį vairuoti, noriu padėti Taniai, - tai tegul
nieko nebūna nepakeliamo!" (1960 11 08).
„Meilė vienam asmeniui turi pakelti į aukštesnį supratimą
meilę Dievui, į aukštesnį laipsnį - meilę kiekvienam.
Aišku, pamilstamas vienas ne dėl to, kad mylimas žmogus
būtų iš tikrųjų verčiausias pasauly. Juk yra daug kilnių
žmonių, ir turbūt nėra esminio skirtumo šį ar kitą pamilti.
Pamilstama, kuris pirma sutinkamas.
Pastovumo dėlei meilė pajėgia, moka suidealinti. Kartą
buvusi meilė turbūt ir po daugelio metų būna kažką
palikusi - tas žmogus vis tiek tau artimas, jam neturi paslapčių.
Kam nors kartą atiduotos vertybės tau jau nebegrįžta"
(1960 11 30).
„Vakaras buvo toks nuostabus! Kai pabudau [iš popietinio
pogulio], jau temo. Lauke buvo taip tylu. Vakaruose, dar
taip netoli geso šviesų jūra, o rytuose iš debesų stengėsi išsipainioti
mėnulis. Pagaliau jam tai pavyko ir, visu veidu žvelgdamas
į žemę, jis išdidžiai švietė viršum miesto žiburių.
Širdy buvo tylu. Jau atsistojau, norėdamas išeiti po vizito
pas savo Mokytoją, bet - dar truputį! Kažkas sulaikė. Priglaudžiau
galvą prie pilioriaus ir pajutau tokį didelį norą padėti
mergaitėms, jų silpnumui. Skaitydamas jų dienoraščius,
taip pat Rachmanovos „Naujųjų žmonių fabriką" aš vis labiau
turiu stebėtis, koks nuostabus Dievo kūrinys moteris!
Savaime suprantama, kad tas noras padėti - tai noras
rašyti. Tik šitaip galiu tapti jų visų draugu. Ir konduktorei,
su kuria susipažinau pirmadienį važiuodamas į Marijampolę,
ir abiem Nijolėms Vilniuje, ir visoms visoms... Juo labiau
pažįstu gyvenimą, juo daugiau randu tų, kurioms reikia
pagalbos. Juk gyvu žodžiu - tik nedaugeliui tegalima
padėti.
Rašyti! Išskyrus auką, kitos veiksmingesnės priemonės
kaip rašyti aš nežinau. Tik vis laukiu lyg kokio išvadavimo -
9. 1 129