Juozas Zdebskis: Kunigas tarp gėlių

Šv. Mergele, Tu gali tai pakeisti... Bet juk tai kančia - aš
tuo galiu daugeliui naudingas būti. O jų laimė, jų išganymas!
Šv. Mergele, Tu kalbėk, o aš pasakysiu: Amen! Amen!
Fiat..." (1960 07 16).
„Kai mes su dėdiene sveikinom Antanus, Magdutė* prie
upės plovė žuvis. Dukart ją kvietė. Matyt, nenorėjo ateiti.
Bet atėjo.
- Sveika, Magdele, prašom į pagėrimą!
Pabuvom kartu. Reikėjo eiti namo. Atsisveikinau visus.
- Na, reikia ir mažiausią atsisveikinti.
Nuėjom abudu. Atsisėdom ant lovos krašto, kur buvo
paguldyta mergytė. Pasakiau:
- Garbė tau, kad leidai jai ateiti į pasaulį!
Ji nuleido galvą ir pabiro ašaros. Pradėjom kalbėti.
- Negalvojai nužudyti? - paklausiau. .
- Ne... Niekada netikėjau, kad man taip bus. Mama sakydavo:
„Tik tu žiūrėk!" Aš juokdavaus. Apie dvejus metus
išdraugavom - nieko. Ir tik staiga į pabaigą... Pernai šituo
laiku nė negalvojau...
- Juk prievartos nebuvo?
- Žinoma, ne.
- Kur judu susipažinote?
- Šokiuose.
- Galvojote tuoktis?
- Galvojom...
- Jis turi žmoną?
- Parsivežė kokią mergą.
- Tu jį tebemyli?
- Jau viskas. Kad dar būtų neparsivežęs...
Ji pervystė mergytę.
- Ir vėl šlapia! - Vėl pervyniojo. - Taip ir dėstai. Ir praeina
diena...
- Nenorėtum, kad mirtų?
* Vardas pakeistas.
120