Juozas Zdebskis: Kunigas tarp gėlių

12
čiau. Jie taip gyvai primena gimnazijos laikus, kada prie tų
uždavinių ir rašomųjų buvo tiek daug galvota, kombinuota.
Dabar, iš tolo visa tai taip gražiai atrodo.
Pradėjo ir temti. Vis dar tvarkiausi, dėliojau. Visas nusiprausiau
ir nuėjau į klėtį. Buvo tokia žavi naktis. Gražiai
švietė mėnulis. Ilgai žiūrėjau iš klėties pro sienos plyšį į daržą,
paskendusį akacijų šešėly. Pro jų šakas buvo matyti tamsūs
gimtojo namo langai, už kurių, žinojau, plaka širdys mamos,
tėtės, sesers, tetukės. Ir jie dabar gal negali užmigti...
Žiūrėjau į tą puikų reginį ir vis nesinorėjo akių nuo jo nukreipti,
- juk greit jo jau nebematysiu, o kai pamatysiu, bus
kiti lapai ant akacijų, nes tie jau tuoj nukris...
Miegojau neblogai, net sapnavau, bet ką - nepamenu.
Pažadino beldimas į duris. Nežinau, kas beldė, rodos, sesuo.
Šokau iš lovos su tokia keista nuotaika, kokia būna tik
kur nors svarbiais reikalais ruošiantis iškeliauti, su mintim
„važiuojam"... Ji nebuvo džiuginanti. Labiau slegianti, nes
namuose buvo taip gera būti. Ligi išvažiavom, neturėjau
laiko ką nors galvoti. Viską tik dejom, skubinom. Dar iš vakaro
man atrodė, tartum ruošiuosi važiuoti toli, į Sibirą, nes
ėjo gandas, kad diena po dienos veš žmones. Ir mama, mačiau,
kartą apsiašarojo. Ir iš sesers, ir iš kitų nuotaikos irgi
išskaičiau tą patį.
Pagaliau arkliai pakinkyti, viską nunešėm į vežimą. Apžiūrėjau
kambarį, atsisveikinau Švč. Jėzaus Širdies paveikslą
ir išėjau pasakęs Jam: „Visa Tau". Atsisveikinau tetukę, Marytę
[seserį] prie vežimo ant kiemo ir susėdom važiuoti: mudu
su tėte - į Kauną, o mama - tik pavėžinti ligi stoties. Dar
atsigręžiau į seserį. Ji verkė, bet kai žvilgsniai susitiko, nusišypsojo.
Važiuojant vis atsigręždavau į namus, norėdamas viską
giliai atmintin įsidėti. Ir ežeru negalėjau atsigrožėti. Jo kitas
krantas apaugęs mišku skendo paslaptingam ryto rūke, vandeny
maudėsi saulė. Ir tą ežerą, kaip ir namus, norėjau tartum
pasiimti su savim ir išsivežti.