Juozas Zdebskis: Kunigas tarp gėlių

„Nerimas, kurį šitokioje meilėje jaučia širdis, gali būti
tik dėl to, kad meilė pačia savo prigimtimi (tiksliau - natūralia
savo dalimi) kažko iš mylimojo reikalauja sau. O jei
nieko nereikalauja - net nei buvimo kartu, - negali būti nė
neramumo. Tuomet meilė jau visiškai valdoma dvasios. O
tai žmogų išaukština.
Kaip gera ilgėtis ir jausti, kad ilgesys negniuždo, neatima
jėgos, bet įaudrina niekada nesitenkinti tuo, kas gyvenimo
kova pasiekta. Argi negera nerimui graužiant širdį pavesti
mylimą būtybę Šv. Mergelės meilės globai ir Jos rūpesčiui?
Kaip gera būtų žinoti, kad tu išlieki laisva mylėti tą ar
kitą, kurti šeimą ar ne. O netekama (nevedama) ne dėl meilės
vienam, bet dėl to, kad, vieną mylint, dar daug lieka nelaimingų...
- Dėl to, kad jie būtų išgelbėti Jėzui ir jų pačių
laimei. Taip tampama tėvu (motina) šeimos, daug didesnės,
negu motina gali natūraliai pagimdyti. Bet toks dvasinis
gimdymas taip pat yra skausmingas... Norint juos padaryti
laimingus, sau reikia nieko nepalikti. Bet - tikėk! -
tai yra pati tikroji laimė. Tačiau tai vykdyti (tik kita forma)
galima ir šeimoje. Ir tik vienas Jėzus gali širdžiai slapta pasakyti,
kuriuo keliu eiti. /.../
Tu žinai - Šv. Mergelė visada nori to, ko nori Jėzus. Aš
taip noriu, kad tu būtum į Ją kuo labiau panaši... Šiandien
reikia jaunimo, kuris įrodytų, kad ir mylint galima skaisčiai
gyventi!
/.../ Klūpodamas bažnyčioje, mąstydamas tamsoje užsimerkęs,
staiga net atsimerkiau nuo netikėtos minties: kas
gyvybė fizinei žmogaus gyvenimo sričiai, ar ne tas pats meilė
dvasinei žmogaus gyvenimo daliai?!" (1960 04 01).
„Šv. Mergele, kiek daug per šį laiką dovanų! Aš juk buvau
pas kun. Leo. Kokia įdomi buvo kelionė! Suradau jį rekolekcijose.
Palyginti nedaug su juo kalbėti galėjom - ten
kapinėse kokią valandą. Pasirodo, svarbiems reikalams ne
visada daug laiko reikia. Tai naujas patyrimas.
112