Juozas Zdebskis: Kunigas tarp gėlių

noro daryti jį laimingą. Nes vis jaučiamas savo bejėgiškumas
tai įvykdyti. Linkimas į begalybę atsimuša į žmogaus
ribotumą, kontingentiškumą. Taigi pilnutinai mylėti gali tik
Dievas, kaip galįs be galo duoti. (Ar tai nevyksta Antrojo
Švenčiausiosios Trejybės Asmens kilimu?) Ir tik Dievas gali
būti tikrai mylimas kaip Būtybė be šešėlio netobulumo. Nes
žmogaus meilei, idealizuojančiai savo objektą, visada gresia
pavojus atsimušti į mylimojo ribotumą, netobulumą"
(1960 03 15).
„Sese, reikia, kad pajustum vienatvę, apleidimą. Kad nusiraminimo
išmoktum ieškoti ne būdama kartu su manimi,
bet šv. Komunijoje (sakramentinėje ar dvasinėje) - toje didžioje
paslapty - savo pasimatyme su Mokytoju. Tu Jį visada
turi, Jis visada tau pasiekiamas ir laukia prabylant. Todėl
reikia, kad mane retai matytum - tik reikalui esant. Kitaip,
jei nuolat bendrautum kaip sužadėtinė su savo išrinktuoju,
- iš kur tada žinotų Jėzus, tu pati ir aš, kad tavo pastangos
ugdyti save ir eiti per gyvenimą aukos keliu tikrai
yra dėl Jėzaus meilės, o ne skaudus Jo ir savęs apgaudinėjimas
- natūrali meilės prievarta parodyti save tokią, kad
susidomėtų tas, kuris tau patinka?..
Idant būtų aiški šita meilės kryptis, būtinai reikia, kad
nesisvaigintum tais burtais, kurie tik šeimos laimei Viešpaties
skirti, kad nesisvaigintum nereikalingu buvimu kartu,
sentimentais. Taip turi būti dar ir dėl to, kad tavoji širdis
nebūtų svaiginama jusliniu būdu - nuolatiniu buvimu
kartu, - kad ji būtų laisva rinktis bet ką: kad šitam vienam
nejaustų jokios pareigos, bet laisvai rinktųsi pašaukimą.
Taip. Tu turi jaustis ne „mudu esam", bet „aš esu" - Tavo,
Viešpatie, akivaizdoje; Tu leidai pažinti vieną iš savo
tarnų... Padaryk jį, Viešpatie, vertą jam pareikšto pasitikėjimo..."
(1960 03 30).
111