Juozas Zdebskis: Kunigas tarp gėlių

Pats tapdamas išniekintas, Dievas kažką nepaprasto šituo
pasako kančios problemos požiūriu ir į daugelio priekaištą:
„Jei Dievas yra, kam nekaltus kankinti leidžia?"
Pasirodo, ir man lengviau kalbėti, kai tema išplaukia nejučiom
iš pokalbio. Man rodos, koks vaisingas ir be įtempimo
darosi mūsų bendravimas su Laura, Gražina. Čia nebuvo
meilės prisipažinimo: jos turbūt mano, kad aš nežinau...
Šv. Mergele, Tau ačiū už šią dieną!" (1960 02 01, mėn.
rekolekcijos).
„Kai Jėzus buvo kankinamas, susidūrė dvejopa jėga: dvasinė
ir fizinė. Ir kai fizinė jėga pasiekė aukščiausią sunaikinimo
tašką, - kūnas prikaltas ant kryžiaus, rankos bejėgiškoj
padėty, - tada dvasinė jėga pasiekė aukščiausią pergalę.
Baisiausioje kančioje Jis nepakeitė savo nusistatymo, neužsidegė
pykčiu kankintojams ir nesiuntė ugnies iš Dangaus
jiems sudeginti.
Ar ne tas pats pasikartoja per kiekvieną kankinimą, tardymą,
išprievartavimą?!" (1960 02 02).
„Pasirodo, suprasti kai kurioms tiesoms reikia tam tikro
psichologinio fono, tam tikrų minčių, kurios pažadintų kitas.
Pavyzdžiui, kokiu būdu Dievas atsiliepia į blogį žemėje,
aš supratau tik perskaitęs apie Kristaus karališkumą Piloto
teisme, taip pat Jo kryžiaus kančioje.
Prof. Kuraitis: „Galbūt kai atsivers kinai, jie supras ir kai
kurias [mums nesuprantamas] teologijos paslaptis" (dėl jų
psichologinių savybių)" (1960 02 13).
„Tai buvo pirmą kartą matoma lankytoja.
/.../ Kai atėjo, prakalbėjom apie pusantros valandos:
kaip reikia kunigą mylėti, apie mąstomąją maldą. Pagaliau:
- Bet aš myliu... jus... - ir paslėpė savo veidą, kakta atsiremdama
į stalą (ji sėdėjo)...
107