Foto Vėros Šleivytės
"Veronika Šleivytė‘s photo archive develops into a coherent narrative of living, a landscape of self-introspection and inner change, but one can sense that there are time holes in it – missing artifacts. Sometimes the captured stories overlap and run over each other, reflecting Veronika‘s own personality between the impoverished rural existence and the nuanced world of arts, and her pellicle captures both beggars and intellectuals of Kaunas." Edited by Milda Dainovskytė, Agnė Narušytė Texts Milda Dainovskytė, Ieva Burbaitė, Agnė Narušytė Panaudotas Laimos Kreivytės eilėraštis Esu (Artumo aritmetika, 2019, Homo liber) A poem I am by Laima Kreivytė (Intimate Arithmetic, 2019, Homo liber) Archive research Agnė Narušytė, Giedrė Zuozienė, Milda Dainovskytė Dizainerė / Designer Eglė Ruibytė Published by Kupiškio etnografijos muziejus Gedimino g. 2, Kupiškis 40114 etnografijosmuziejus.lt Works from the funds of Kupiškis Ethnographic Museum © 2020, Kupiškio etnografijos muziejus, tekstų autoriai © 2020, Kupiškis Ethnographic Museum, authors of texts
"Veronika Šleivytė‘s photo archive develops into a coherent narrative of living, a
landscape of self-introspection and inner change, but one can sense that there
are time holes in it – missing artifacts. Sometimes the captured stories overlap
and run over each other, reflecting Veronika‘s own personality between the
impoverished rural existence and the nuanced world of arts, and her pellicle
captures both beggars and intellectuals of Kaunas."
Edited by
Milda Dainovskytė, Agnė Narušytė
Texts
Milda Dainovskytė, Ieva Burbaitė, Agnė Narušytė
Panaudotas Laimos Kreivytės eilėraštis Esu (Artumo aritmetika, 2019, Homo liber)
A poem I am by Laima Kreivytė (Intimate Arithmetic, 2019, Homo liber)
Archive research
Agnė Narušytė, Giedrė Zuozienė, Milda Dainovskytė
Dizainerė / Designer
Eglė Ruibytė
Published by
Kupiškio etnografijos muziejus
Gedimino g. 2, Kupiškis 40114
etnografijosmuziejus.lt
Works from the funds of Kupiškis Ethnographic Museum
© 2020, Kupiškio etnografijos muziejus, tekstų autoriai
© 2020, Kupiškis Ethnographic Museum, authors of texts
Create successful ePaper yourself
Turn your PDF publications into a flip-book with our unique Google optimized e-Paper software.
Foto
Vėros
Šleivytės
Veronikos Šleivytės
(1906–1998) fotografija
Photography by
Veronika Šleivytė (1906–1998)
Kupiškio etnografijos muziejus 2020
Turinys
Contents
8 Laima Kreivytė Esu
13 Albumas
241 Milda Dainovskytė Atminčiai
250 Ieva Burbaitė Tarp dailininkių
280 Agnė Narušytė Būrimas iš sapno ištraukų
294 Veronikos Šleivytės biografija
296 Fotografijų sąrašas
300 Apskaitos numeriai
8 Laima Kreivytė I am
13 Album
241 Milda Dainovskytė For Memory’s Sake
250 Ieva Burbaitė Among Women Artists
280 Agnė Narušytė Reading Dream Sediments
294 Biography of Veronika Šleivytė
296 List of photographs
300 Account numbers
Ieva Burbaitė
esu
esu du viename
du minusai netampantys pliusu
trupmena be bendro vardiklio
pamesta pirštinė
esu netaisyklinga proporcija
pusiausvyros ardytoja
šalutiniai įkalčiai
lygtis be nežinomųjų
esu nemiga traiškanotom akim
kai nubudus guliu ir
apsimetu mirusia
esu savo vidinis priešas
tykantis tavo priešo
Laima Kreivytė
I am
I am two in one
two minuses never becoming a plus
a fraction with no common denominator
a missing glove
I am a wrong proportion
a destructor of balance
a collateral clue
an equation with no unknowns
I am insomnia with purulent eyes
when I wake up and lie and
pretend to be dead
I am my own inner enemy
lurking for your enemy
Laima Kreivytė
10
11
13
14
15
16
17
18
19
20
21
22
23
24
25
26
27
28
29
30
31
32
33
34
35
36
37
38
39
40
41
42
43
44
45
46
47
48
49
50
51
52
54
55
57
58
59
60
61
62
63
64
65
66
67
68
69
70
71
72
73
74
76
77
79
80
81
82
83
84
85
86
87
88
89
90
92
93
95
96
97
98
99
100
101
102
103
104
105
106
108 Ieva Burbaitė
Tarp dailininkių
Among Women Artists
109 Foto Vėros Šleivytės
111
112
113
114
115
116
117
118
119
120
121
122
123
124
125
126
127
128
130
131
133
134
135
136
137
138
139
140
141
142
143
144
145
146
147
148
149
150
151
152
154
155
158
159
160
161
162
163
164
165
166
168
169
171
172
173
174
175
176
177
178
180
181
183
184
185
186
187
188
189
190
191
192
194
195
197
198
199
200
201
202
203
204
206
207
209
210
211
212
213
214
215
216
217
218
219
220
222
223
225
226
227
228
230
231
233
234
235
236
238
239
241 Foto Vėros Šleivytės
Atminčiai
For Memory’s Sake
(Kuratorė Milda Dainovskytė)
LT Veronika Šleivytė (gimė 1906 m. gruodžio 6 d.
Antašavoje, Kupiškio raj.; mirė 1998 m. balandžio
21 d. Kaune, palaidota Antašavos kapinėse), užaugusi
kaime, gausioje Barboros ir Jono Šleivių šeimoje,
atkakliai siekė tikslo – tapti menininke. Nors ir stigo
tėvo palaikymo, baigė keturias Kupiškio progimnazijos
klases ir metus (1923–1924 m.) mokytojavo kaimo
bendruomenės įkurtoje mokykloje, rengė kursus.
Gimtinėje buvo geriau žinoma kaip dailininkė, tačiau
nedaug kam buvo girdėta, kad tarpukariu įsigijusi
savo pirmąjį fotoaparatą ėmėsi fotografijos ir reprezentavo
save kaip fotografę. Tai liudija išlikusios pirmosios
Lietuvoje fotomėgėjų sąjungos parodos, pačios
Veronikos ir Prano Gaižučio darytos fotodokumentacijos.
1933 m. surengtoje parodoje Žemės ūkio rūmų
salėje (Kaune) Veronika Šleivytė debiutavo pateikdama
17 fotografijų, iš kurių šiandien atrandame 11.
Išvykusi iš gimtinės, 1924–1934 m. Veronika
studijavo Kauno meno mokykloje ir aktyviai dalyvavo
visuomeniniame gyvenime. Tačiau labai daug sirgo,
tad studijų metai išsitęsė iki pat 1934-ųjų, galbūt tam
turėjo įtakos sunkus braižytojos darbas Žemės ūkio
ministerijoje, Kaune, kurį dirbo, kad galėtų išsilaikyti.
Savo užrašuose ji mini 1928 m. užklupusį plaučių tuberkuliozės
pavojų, po metų – ausies uždegimą, 1930 m.
pričiumpa ir inkstų geldelių liga, o 1932 m. – angina,
lydima „griposos“. Vis dėlto ligų maratonas nenužudė
menininkės užsispyrimo, liko itin gausi kolekcija meno
mokyklos semestro peržiūrų fotodokumentacijų,
Veronikos ir jos mokslo draugų kūrinių reprodukcijų.
(Curator Milda Dainovskytė)
EN Veronika Šleivytė (born December 6, 1906 in Antašava,
Kupiškis district; died April 21, 1998 in Kaunas,
buried in Antašava Cemetery), who grew up in
a village, in a large family of Barbora and Jonas Šleiviai,
pursued the goal of becoming an artist. Despite her
father's lack of support, she completed four grades of
Kupiškis progymnasium and worked as a teacher in
a school founded by the village community from 1923
to 1924. She was better known as a painter in her
native area, but few had heard that when she bought
her first camera in the inter-war period, she took
on photography and represented herself as a woman
photographer. This is evidenced by the surviving
photographic documentation made by Veronika and
Pranas Gaižutis, of the exhibition by members of
the first Amateur Photographers’ Union in Lithuania.
In 1933, in the exhibition arranged in the hall of the
Chamber of Agriculture (Kaunas), Veronika Šleivytė
made her debut with 17 photographs, of which 11 can
be encountered today.
As she left her native land, in 1924 to 1934 Veronika
studied at Kaunas Art School and was an active
participant in public life. However, she kept falling ill,
so her study years extended to 1934, possibly due to
the hard work that she did as a draftswoman in the
Ministry of Agriculture in Kaunas to make a living. In
her notes, she mentions her risk of lung tuberculosis
in 1928, followed by ear inflammation a year later; in
1930 she caught renal pelvic disease, and in 1932, angina,
accompanied by ‘fluenza’. Still, this marathon of
242 Milda Dainovskytė
Atminčiai
For Memory’s Sake
1934 m. įsidarbino piešimo mokytoja katalikiškoje
Vaikelio Jėzaus draugijos mergaičių amatų mokykloje,
o Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą tapo šios
mokyklos direktore. Taip pat ji buvo moterų dailininkių
bendrijos lyderė, 1938 m. tapo šios organizacijos
pirmininke, išbandė savo jėgas kaip kuratorė, minima
kaip puiki pedagogė. XX a. viduryje aktyviai meniniame,
socialiniame lauke veikusios Veronikos Šleivytės
kūrybinį palikimą tyrinėti ėmėsi Agnė Narušytė ir Ieva
Burbaitė, būtent jos paklojo pagrindus tolesniam šios
asmenybės kūrybos ir biografijos nagrinėjimui.
Pačios Veronikos Šleivytės rankomis kruopščiai
surūšiuotas palikimas, kurį sudarė fotografijos, draugų
ir mylimųjų laiškai, eskizai, užrašai ir paveikslai, po jos
mirties nugulė Kupiškio etnografinio muziejaus fonduose.
Skirtingus laikotarpius menančiose firminėse
filmų dėžutėse ne vieną dešimtmetį jos namuose
Kaune (Žemaičių g. 11, tarpukariu – Žemaičių g. 13) dūlėję
negatyvai – albume, pristatančiame šią dviejose
skirtingose epochose gyvenusią menininkę. Kartais
romantišką, gaivališką, liūdną, taip pat ir nuožmią
matome ją žvelgiančią iš fotografijų atminčiai. Būtent
brangių prisiminimų išsaugojimui Veronika pasitelkė
fotoaparatą ir užfiksavo šimtus išgyventų akimirkų,
toks gausus fotografijų archyvas leidžia tyrinėti XX a.
3–4-ojo dešimtmečių menininkų kasdienybę, to meto
institucijų veiklą, moters menininkės būseną.
Veronikos Šleivytės fotografijų archyvas formuojasi
į nuoseklų gyvenimo pasakojimą, jos savistabos
ir vidinės kaitos peizažą, tačiau galima nujausti, jog jame
esti laiko skylių – dingusių artefaktų. Kartais fiksuojamos
istorijos persipina, dengia viena kitą, atspindėdamos
pačios Veronikos asmenybę tarp skurdžios
kaimo būties ir niuansuoto meno pasaulio, čia pat jos
filmoje įamžinti elgetos ir Kauno inteligentija.
Menininkės pašonėje visada glaudėsi fotoaparatas.
Jis pasitarnaudavo ne tik fiksuojant asmeninio
gyvenimo akimirkas. Ši jos pasitelkta medija buvo
naudinga kaip motyvų kolekcionavimo įrankis, priemonė
kaupti medžiagą būsimiems grafikos darbams, kuriuose
atsiskleidžia visuomenės skauduliai, socialinės
tematikos siužetai. Veronikos kurtuose estampuose –
kaimo kasdienybė, buities scenos ir skurdo peizažai,
aptinkami autorės realybėje, bet neretai ir imituojami
– mama Barbora, aprėdyta lopytais skarmalais,
paprašyta tipena link tvarto.
Fotografijų nugarėlėse tūnantys tekstai – tai ištisa
Veronikos gyvenimo kronika. Būtent šiomis, pačios
autorės kurptomis užuominomis remdamiesi galime
konstruoti menininkės gyvenimo ir kūrybos naratyvą.
Šmaikščiai aprašytos ir pavadintos fotografijos, virtusios
atvirlaiškiais, paštu keliavo į šeimos narių, artimų
bičiulių ir mylimųjų rankas. Skrupulingai žalio dažo
antspaudu „Foto Vėros Šleivytės“ ir replikomis,
komentarais žymėtos fotografijos išsaugojo ne tik
prisiminimus, užfiksuotų žmonių vardus ir pavardes,
bet ir pačios Veros asmeniškiausius išgyvenimus.
Šiandien sklaidydamas šias užuominas pasijunti tarsi
diseases did not kill the artist's stubbornness, leaving
behind an abundant collection of documentation of
semester reviews at the art school and reproductions
of the artworks by Veronika and her schoolmates.
In 1934, she got employed as a drawing teacher at
the Catholic Vocational School for Girls under the
Society of the Infant Jesus, and after the Soviet occupation
of Lithuania, became the principal of the
school. She was also the leader of the Women Artists
Society, became president of this organization in
1938, tried her hand at being a curator, and has been
acknowledged as a great schoolteacher. It was Agnė
Narušytė and Ieva Burbaitė who began to explore the
creative heritage of Veronika Šleivytė, who was active
in the artistic and social sphere in the middle of the
20th century, and they laid the groundwork for further
exploration of this personality’s oeuvre and biography.
A whole legacy of photographs, letters from friends
and loved ones, sketches, inscriptions and paintings
that Veronika Šleivytė had carefully sorted by her own
hands, augmented the foundations of the Kupiškis
Ethnographic Museum after her death. The negatives,
stored in different branded boxes of pellicles recalling
different periods, were lying neglected for decades in
her home in Kaunas (Žemaičių St. 11, in the interwar
period – Žemaičių St. 13) and then made up an album
presenting the woman artist who lived in two different
eras. Sometimes romantic, spontaneous, sad, and
sometimes fierce, she is looking at us from photographs
made for the sake of memory. It was for preserving
the precious memories that Veronika used her camera,
capturing the hundreds of moments she has experienced;
through this extensive archive of photographs,
we can explore the daily life of artists in the 1940s
and 1950s, the institutions of that time, and the condition
of the woman artist.
Veronika Šleivytė’s photo archive develops into
a coherent narrative of living, a landscape of selfintrospection
and inner change, but one can sense
that there are time holes in it – missing artifacts. Sometimes
the captured stories overlap and run over each
other, reflecting Veronika’s own personality between
the impoverished rural existence and the nuanced
world of arts, and her pellicle captures both beggars
and intellectuals of Kaunas.
There was always a camera nestled up beside the
artist. It not only served to capture the moments of her
personal life. The media she employed was useful as
a tool for collecting motifs, as a means of collecting
material for future works of graphic art exposing public
horrors and social-themed scenes. The prints that Veronika
has created display the everyday life in the
countryside, the domestic scenes and the landscapes
of poverty – right from the author’s reality, but often
also imitated: we can see her mother Barbora dressed in
patched rags, trotting towards the barn on her request.
The texts on the back of the photographs reveal
a whole chronicle of Veronika’s life. It is through these
243 Foto Vėros Šleivytės
Veronikos Šleivytės tarpukario
laikų filmų pakuotės
Packages of Veronika Šleivytė’s
pellicles from the interwar period
Gimnazistė Veronika Šleivytė, XX a. 3 deš.
Veronika Šleivytė as a high-school student
in the 1920s
1930 m.
1930
244 Milda Dainovskytė
Atminčiai
For Memory’s Sake
Veronikos mama Barbora Šleivienė, Viktariškių k., XX a. 3–4 deš.
Veronika’s mother Barbora Šleivienė, Viktariškiai village, the 1920s to 1930s
Veronika savo
namuose
Kaune, XX a.
3–4 deš.
Veronika at
her home in
Kaunas, in the
1920s to 1930s
XX a. 3–4 deš.
In the 1920s to 1930s
245 Foto Vėros Šleivytės
klausytumeisi pačios autorės pašnekesių su savo
fotografijų herojais ir motyvais, jiems skirtų pokštų ar
tiesiog kasdieniškų pranešimų.
Kas myli labiaus, te rašo toliaus
Draugužė, Draugužėli,
Parašyk atmintužėlę!..
Labai prašau.
Šiomis sentimentaliomis eilutėmis prasideda
V. Šleivytei 1923 m. Kupiškio gimnazijos moksleivių
pildyta prisiminimų knygelė. Joje – menininkės
amžininkų trumposios, draugystes menančios žinutės:
Atminčiai
Skiriu Verutei!
Aš tave myliu labiausiai, už tai rašau toliausiai.
Kupiškis 17-II-23 m.
Atstumas tampa meilės matu, o atminimo knygelėje
bičiuliai „varžosi“, kas iš „toleus“ paliks žymę
atminčiai. Beveik šimtmečio sulaukęs artefaktas –
šių varžytinių rinktinė, išlikusi iki šių dienų, atspindi
jausmų amplitudes, o puslapiai išmarginti gėlėmis
tarsi draugysčių saugykla su karščiausiais pažadais,
graudžiais pamąstymais ir patarimais:
Verute!
Jei nori laiminga būt
nieko nemylėk.
Nuo Onos D.
24-II-23 m.
Veronika mylėjo savo gyvenimo drauges savaip, o
fotojuostose išsaugojo gražiausias santykių akimirkas.
Jos prisirišimą liudija suteiktos mielos pravardės mylimosioms
ir kartais dviprasmiškos replikos atvirlaiškių
nugarėlėse.
Taip pat dažnai apsvarstau mūsų draugystės eigą.
Pirmiausiai aš tavęs bijojau ir vengiau, paskui pripratau,
o vėliau pamilau. Mūsų meilės ryšys pasidarė
labai stiprus, kada prie mano jautrių jausmų dar prisidėjo
pagarba tavo valiai, kuri dažnai pasirodė
stipresnė net už pagundą…
Bet dažnai būdavo tokių momentų kuriuose
pasireikšdavo nevisiškas atsidavimas viena kitai.
Ypač tokiuose momentuose, kur mūsų įsitikinimai ir
galvojimai nesusiderindavo. Tada aš pajusdavau,
kad aš tave daug daugiau mylėdavau, nes būdavau
pasiruošusi visko atsisakyti, bet kad tik tau labiau
patikčiau.
Tave mylėjau daugiau negu dorybė (dorybę),
labiau už savo pareigas ir kartais (nors ir gėda man
prisipažinti) net karščiau už Kristų...O tu Vėrute?
Detroitas, 1939 m. gruodžio mėn. 21 d.
hints that the author herself has created that we can
construct the narrative of the artist’s life and work. Her
smartly-described and titled photographs that turned
into postcards went to the hands of family members,
close friends and loved ones by mail. Stamped meticulously
in green ink saying ‘Photo by Vėra Šleivytė’ and
marked with her replicas and commentary, the photographs
not only have preserved the memories and the
names of the people captured, but also Vera’s most
personal experiences. Reading those hints today feels
like listening to the author’s own conversations with
her photography heroes and motifs, jokes she made
for them, or just everyday messages.
The one to love you most, will write it furthest
My dear girl, my darling boy,
Lay down a sweet reminiscence!..
I beg you pretty please
These sentimental lines open the memory book
that students at Kupiškis gymnasium filled in for
Šleivytė in 1923. It contains short messages from
the artist’s contemporaries to commemorate their
friendships:
For memory
To my lovely Vera!
I love you most of all, so I’m writing the furthest.
Kupiškis Feb 17, ’23.
Distance becomes a measure of love, and in her
memory book, the buddies ‘compete’ on who will
leave a mark the ‘furthest’. Almost a century old artifact,
the collection of those competitions that has survived
to this day reflects the amplitudes of the feelings,
and its pages are filled with flowers like a repository
of friendships with their biggest promises, pathetic
reflections and pieces of advice:
Dear Vera!
If you wanna be happy
don’t love anyone.
From Ona D.
Feb 24, ’23.
Veronika loved her life mates in her own way, and
kept the most beautiful moments of the relationship
on film. Her affection is evidenced by the cute nicknames
that she gave to her loved ones and sometimes
ambiguous replicas on the back of postcards.
I also often consider the course of our friendship.
First, I was afraid and avoided you, then I got used
to you, and later I fell in love. Our love connection
became very strong when my sensitive feelings got
accompanied by respect for your will, which often
246 Milda Dainovskytė
Atminčiai
For Memory’s Sake
Veronikai Šleivytei adresuotų ir išsaugotų laiškų
citatos suteikia užuominų apie prieštaras, vyravusias
santykiuose. Turėjusi puikų humoro jausmą, laisvą
dvasią ir dovaną apžavėti aplinkinius, menininkė
buvo ir nelengvo būdo. Vis dėlto į sesers Felicijos
dažniausiai užduodamą klausimą – „O tu Vėrute?“ –
atsakymo negausime.
Ant stovo prisuktas fotoaparatas – tarsi palydovas
kasdienybėje, savarankiškai renkantis atvaizdus,
o pati moteris kadre neretai imituodavo nepastebinti
objektyvo, paskendusi savo reikaluose. Aplink ją
esančių žmonių akys atspindi situacijų netikėtumą
– Veronika suvedžioja spontaniškumui. Ryškiai
atsiskleidžia jos galia valdyti atmosferą, režisuoti
situacijas, ar tai būtų šeimos susibūrimo fiksavimas
atminčiai, ar portretas su drauge. Tarsi iš nieko
sukurpiami natiurmortai, įvairūs objektai ir interjero
elementai ima tarnauti jos fotografijų scenografijai.
Fotoaparatas leido jai išsivaduoti, įbėgdama į kadrą ji
eksperimentuoja su įvaizdžio galia, siekia galimybės
suprasti, „kokia ji, Veronika?“, o režisuotose scenose,
suvaidintame ar nuoširdžiame džiaugsme ir liūdesyje,
ten, gimsta jos performansai.
Dažnai Veronika fotografuodavosi vienatvėje,
savo asmeninėje erdvėje, tarp mielų jai daiktų, panirusi
į knygas, meno žurnalus ar asmeninius fotoalbumus.
Besidauginančiuose sluoksniuose išnyra seni prisiminimai,
jų trupinių galime aptikti kažkur ant Veronikos
kambario sienos ar tarp šūsnies laiškų. Tuomet naujus
vaizdus ji rėmina, kabina ant sienų ir vėl fotografuojasi
susitelkusi į brangius prisiminimus.
Dar prieš keletą metų fotografijose sutinkami
veidai daugiau nebesugrįžta kadrui priešais Veros
objektyvą.
1939 metų spalio 11 d., Veronikai, „Žemės Ūkio
Ministerijos braižyklai“ Kaune adresuotame laiške –
mylimosios ses. M. Felicijos širdgėla ir baimė plaukiant
į Ameriką: „Jau trys dienos kaip atsiskyrėme. Liūdna
buvo Tave palikti bestovinčią Radviliškio stotyje“,
„Mums buvo pranešta, kad tai bus paskutinis laivas
kuris išplauks į Ameriką, nes Rusai daugiau laivų
neišleis ir yra pavojus, kad Anglai bombarduos visus
laivus, kurie išplauks iš rusų karo uostų“.
Taip pat atsiskleidžia įtampos, apkartinusios
moterų draugystę: „Bet man vis neaišku, kodėl Jūs
vis abejojate mano nuoširdumu. Atsimink, kad dėl
tavęs aš esu net paaukavusi savi aukščiausius idealus!
O kas yra brangesnio žmogui jei ne jo idealai, jo
įsitikinimai?“
„O kitas dalykas, mus abi skiria nepergaliamų
kliūčių – karas ir su juo surištas varžimas Amerikos
piliečiams, kad jie negali išvažiuoti iš savo krašto; ir
tas baisus Atlanto vandenynas, kur pilna minų ir kitų
pavojų.“
Meilės laiškai nutrūksta.
Išlydėjusi artimą draugę ir įžengusi į pokario
periodą, pasikeičia ir pati Veronika, o atvirą menininkės
būvį keičia nauja poza, susikaustymas. Prasidėjęs
proved stronger than even temptation… But there were
often moments where there was a lack of commitment
to one another. Especially at moments where our
beliefs and thinking did not match. Then I felt that I
loved you so much more because I was ready to
give up everything, if only you would like me more. I
loved you more than virtue (goodness), more than
my duties, and sometimes (though I feel ashamed to
confess it) even more passionately than Christ ...What
about you, lovely Vėra? Detroit, December 21, 1939
Quotations from letters addressed to and
preserved by Veronika Šleivytė provide clues to the
controversy that prevailed in the relationship. With
her great sense of humor, free spirit and gift to charm
those around her, the artist was not an easy-going
character though. No matter what, we will not receive
an answer to sister Felicija’s most frequently asked
question, ‘What about you, lovely Vėra?’
A camera mounted on a tripod is like a satellite in
everyday life, selecting images independently, and the
woman in the frame often pretends that she does not
notice the lens, overwhelmed by her own concerns.
The eyes of the people around her reflect the unexpectedness
of the situations – Veronika seduces them for
spontaneity. Her power to control the atmosphere and
direct the situations – be it a record of a family gathering
for memory or a portrait with a girl friend – reveals
itself distinctly. Still lifes, created as if out of nothing,
various objects and interiors serve as the stage design
of her photographs. The camera has allowed her to
liberate herself; running into the frame, she experiments
with the power of the image, seeking an opportunity
of understanding the ‘what about you, lovely Vėra?’, and
in her directed scenes showing acted out or sincere joy
and sorrow, her performances are born.
Often Veronika took pictures in solitude, in her
personal space, among items that were dear to her,
diving into books, art magazines or personal photo albums.
In the multiplying layers, old memories reappear,
and we can find their crumbs somewhere on the wall
of Veronika’s room or in the bunch of letters. She then
frames the new images, hangs them on the walls, and
takes photos of herself again, focusing on precious
memories.
The faces found in photographs just a year ago no
longer return for a shot in front of Vera’s lens.
The letter of October 11, 1939, addressed to Veronika,
or ‘The Ministry of Agriculture Drawing House’ in
Kaunas, reveals the heartache and fear of her beloved
sister Felicija who was sailing to America:
‘It’s been three days as we parted. It was sad to
leave you standing at Radviliškis station’, ‘We were
informed that this would be the last ship to sail to
America, because the Russians would not let any ships
out any more, and there was a danger that the English
would bomb all ships that would sail out of Russian
military ports.’
247 Foto Vėros Šleivytės
Taip Palangoj Vėra taiso savo
sveikatą, Palanga, 1933 m.
That’s how Vėra is improving her
health in Palanga, Palanga, 1933
Taip Valė fotografuoja,
Kaunas, XX a. 3–4 deš.
That’s how Valė is taking
pictures, Kaunas, in the
1920s to 1930s.
XX a. 3–4 deš.
In the 1920s to 1930s
248 Milda Dainovskytė
Atminčiai
For Memory’s Sake
Afiša, kviečianti į V. Šleivytės
parodą, Biržai, 1941 m.
Poster inviting to exhibition by
Veronika Šleivytė, Biržai, 1941
XX a. 7 deš.
In the 1960s
XX a. 8 deš.
In the 1970s
249 Foto Vėros Šleivytės
Antrasis pasaulinis karas ir stiprėjanti įtampa pakeitė
gyvenimą, dalis V. Šleivytės aplinkos žmonių paliko
šalį. O karo metais buvusia dailininkės politine veikla ir
asmenybe susidomėjo vokiečių saugumo institucijos.
Tardytos ir ištremtos į Kelmės miestą Šleivytės laukė
tremties dalia Vokietijoje, tačiau jai pavyko pasprukti
ir kurį laiką pasislėpti Kazlų Rūdoje.
1967 m. lapkričio 19 d. spausdinimo mašinėle
surinktame nekrologe Veronika brėžia naują etapą:
„Jei buržuaziniame laikotarpyje daugelyje grafikos
kurinių vaizduodavau darbo valstiečių buitį ir jų
skurdą, tai tarybinės santvarkos metais daugiausia
dirbu pasteline technika, siekiu atvaizduoti naują
džiaugsmingą tarybinį gyvenimą, parodyti krašto
grožį, žmonių darbą.“
Pasižadėjusi kiek galėdama dirbti kūrybinį darbą ir
visus savo kūrinius skirti liaudžiai, V. Šleivytė pasineria
į tarybinės dailininkės gyvenimą. Aktyviai dalyvauja
Lietuvos SSR parodose, sulaukia pripažinimo –
1986 m. apdovanota Lietuvos SSR nusipelniusios
kultūros veikėjos Garbės vardu.
Nors Veronika Šleivytė entuziazmu fotografijai
degė tarpukario metais, pamėgtą autoportreto
strategiją prisimindavo ir senatvėje, čia ji ir vėl kaip
jaunystėje žvelgia į gėlių žiedus, komponuoja gautas
dovanas. Tačiau ypač paradoksalus egzempliorius –
triptikas, prislėgtos Veronikos fotosesija naujametinės
petardos smūgio apgriautame balkone. Vien pižama
vilkinti, tarsi nuo praūžusio sprogimo užsidengusi
ausis, ji sėdi parimusi, kol nebeateina į kadrą, lieka vos
keli įrankiai ir pro plyšius atsiveriantis Kauno miesto
horizontas.
Trumpai toks mano maždaug gyvenimo kelias
nuo visų ūjamos piemenaitės iki tarybinės dailininkės.
Paėmiau tik mažytes nuotrupas to sunkaus ir
komplikuoto viltimis, tarytum deimančiukais prisagstyto
gyvenimo.
The letters also reveal the tensions that upset the
women’s friendship: ‘But it remains unclear to me why
you still question my sincerity. Remember, for your
sake, I have even sacrificed my highest ideals! And
what is more precious to one than one’s ideals, one’s
beliefs?’
‘And another thing is, some insurmountable
obstacles separate us – the war and the restraint that
binds American citizens to prevent them from leaving
their country; and that terrible Atlantic Ocean full of
mines and other dangers.’
Love letters come to a halt.
Having said farewell to her close friend and
entering the post-war period, Veronika herself also
changes, and the artist’s open-mindedness is replaced
by a new posture, which is tenseness. The beginning
of the Second World War and the growing tension
have changed lives of many, and a part of people in
Šleivytė’s surroundings has left the country. Meanwhile,
during the war, the German security institutions
became interested in the artist’s former political activities
and personality. Šleivytė, who was interrogated
and deported to the town of Kelmė, was in the line to
be expelled to Germany, but she managed to escape
and hide for a while in Kazlų Rūda.
In the obituary that she typewrites on November 19,
1967, Veronika opens a new phase: ‘While in the
bourgeois period, many of my graphic works depicted
peasants’ daily life and poverty, during the Soviet era
I mostly use pastel technique to portray a new joyful
Soviet way of living, to showcase the beauty of the
land, and people’s work.’ Šleivytė, who has pledged
to do creative work as much as possible and devote
all her artworks to the good of the people, now dives
into the life of a Soviet woman artist. She actively
participates in Lithuanian SSR exhibitions, becomes
recognized, and is awarded the title of Honored
Culture Worker of the Lithuanian SSR in 1986.
Although Veronika Šleivytė expressed her enthusiasm
for photography during the interwar period, she
would often come back to her favorite self-portrait
strategy in old age: here, just like in her younger years,
she gazes at flower heads and makes compositions
from gifts she has received. But a particularly paradoxical
specimen is the triptych showing a photo
session of dispirited Veronika on a balcony that has
been knocked down by a New Year’s Eve firecracker.
Dressed in pajamas alone, with her ears covered as if
from the blast, she sits leaning against it until she is out
of the frame, with only a few tools left behind and the
skyline of Kaunas city opening through the cracks.
In a nutshell, this is, more or less, the path of my
life, from a shepherd girl bullied by everyone to the
Soviet woman artist.
I have only taken tiny snippets of that difficult
life complicated by hopes, as if studded with little
diamonds.
250 Ieva Burbaitė
Tarp dailininkių
Among Women Artists
1
Veronika Šleivytė prie savo piešinių.
XX a. 3-iasis deš., Viktariškiai.
Veros Šleivytės nuotr.
Veronika Šleivytė next to her drawings.
1920s, Viktariškiai. Photo by Vera Šleivytė.
2
Pirmosios Lietuvos moterų dailininkių
parodos dalyvės ekspozicijoje.
1937, Kaunas. Nežinomas fotografas.
Iš kairės: Konstancija Petrikaitė-Tulienė,
Bronė Bakutytė, Veronika Šleivytė
At the first exhibition by Lithuania’s
women artists: the participants.
1937, Kaunas. Photographer unknown.
From left to right: Konstancija Petrikaitė-Tulienė,
Bronė Bakutytė, Veronika Šleivytė
251 Foto Vėros Šleivytės
Tarp
dailininkių
Among
Women Artists
(Dailės istorikė dr. Ieva Burbaitė)
LT Veronikos Šleivytės (1906–1998) asmenybe ir
kūryba susidomėjau, viena vertus, dėl gana pragmatiškos
asmeninės priežasties. Ji – mano tolima
giminaitė iš tėvo pusės. Veronikos sutikti neteko ir
pirmoji mano netiesioginė pažintis su dailininke prasidėjo
nuo sovietmečiu išleistų jos parodų katalogų.
Tada išgirdau istorijas apie „gėlių karaliene“ vadintos
dailininkės nenuilstantį aktyvumą sovietmečiu organizuojant
individualias parodas, kurių skaičius, pasak
kai kurių jos kūrybos apžvalgininkų, galėjo siekti net
penkis šimtus. Vis dėlto tikrasis, mokslinis interesas
atsirado po to, kai 2006 m. Agnė Narušytė paviešino
Šleivytės fotografinį palikimą 1 . Ėmus domėtis ikikarine
jos menine kūryba, ryškėjo ir intrigavo iki tol pačios
miglotai žinotos detalės apie pirmųjų grupinių tik
moterų dailės parodų organizavimą ir Šleivytės vadovavimą
1938 m. Kaune susibūrusiai Lietuvos
dailininkių draugijai. 1 2
XX a. 4-ojo dešimtmečio Lietuvos dailininkių
konsolidavimosi kontekste Veronika Šleivytė
išsiskyrė kaip moterų teisės kurti ir viešinti savo
kūrybos rezultatus aktyvistė. Faktas apie Lietuvos
moterų dailininkių draugijos (1938–1940) steigimą ir
vadovavimą jai minimas daugumoje Šleivytės meninę
veiklą ir asmenybę pristatančių tekstų: moksliniuose
leidiniuose 2 , parodų katalogų įžangose 3 , neakademiniuose
straipsniuose 4 . Bet ką mes žinome apie jos
požiūrį į tuometinę dailininkių padėtį ir galbūt patirtus
sunkumus, bandant sustiprinti savo, kaip lygiaverčių
su vyrais kūrėjų, socialinį statusą? Kaip ji prisidėjo prie
(Art historian Dr. Ieva Burbaitė)
EN I became interested in Veronika Šleivytė’s
(1906–1998) personality and creative work, on the one
hand, for a rather pragmatic personal reason. She was
my distant relative from my father’s side. I never happened
to meet her, and my first indirect acquaintance
with the artist began with her exhibition catalogues
published during the Soviet era. Then I heard stories
about the tireless activity of the so-called ‘flower
queen’ artist in organizing her individual exhibitions
during the Soviet era – whose number, according to
some of the observers of her oeuvre, could be as
many as five hundred. However, my real scientific
interest in her came after Agnė Narušytė made public
Šleivytė’s photographic legacy 1 . As I developed an
interest in her pre-war artistic work, the details that I
vaguely knew earlier – about her organizing the first
group exhibitions of exclusively women’s art and the
leadership of Šleivytė at Lithuania’s Women Artists
Society that formed in Kaunas in 1938 – became more
vivid and intriguing. 1 2
In the context of the consolidation of Lithuania’s
women artists in the 1930s, Veronika Šleivytė distinguished
herself as an activist in the right of women to
engage in creative work and publicize their creative
output. The fact of establishing and being head of the
Lithuania’s National Women Artists Association (from
1938 to 1940) is mentioned in most of the texts presenting
Šleivytė’s artistic activity and her personality:
scientific publications 2 , introductions to catalogues of
exhibitions 3 , and non-academic articles 4 . But what do
252 Ieva Burbaitė
Tarp dailininkių
Among Women Artists
dailininkių kūrybinio palikimo sklaidos ir kuo pačiai
Šleivytei galėjo būti naudinga vadovavimo dailininkių
organizacijai patirtis? Galiausiai kas nulėmė Lietuvos
moterų dailininkių draugijos įsteigimą ir kokie jos dvejų
metų veiklos rezultatai?
Atsakymų į šiuos klausimus ieškota Lietuvos
moterų dailininkių draugijos veiklos dokumentacijoje 5 .
Straipsnyje remiamasi periodine tarpukario spauda:
moterų dailės parodų recenzijomis, amžininkių
pasisakymais moterų dailės klausimais, taip pat
tarpukario Lietuvos meninio gyvenimo kontekstą
atskleisti padedančiais dailės istorikų tekstais.
Istoriografinis tyrimo metodas straipsnyje derinamas
su socialinės dailės istorijos prieiga, ieškoma dailės
gyvenimo sąsajų su sociokultūriniais procesais.
Vaizdinė medžiaga – iš Kupiškio etnografijos muziejuje
saugomo Veronikos Šleivytės archyvo, kuriame yra
ne tik jos, bet ir tarpukario inteligentijos sluoksniuose
ypač mėgto fotografo Karlo Baulo (1893–1964) bei
nenustatytų autorių nuotraukų.
Moterys Lietuvos Respublikos (1918–1940)
dailės gyvenime
1937 m. rudenį Kaune surengta pirmoji Lietuvos
dailininkių paroda, kurioje eksponuoti keturiasdešimties
autorių darbai, buvo pirmasis tokio masto moterų
dailės paviešinimas, sulaukęs didelio visuomenės
susidomėjimo. Šį įvyki galima laikyti dailininkių emancipacijos
manifestacija, kurios rezultatai paskatino
dailės kūrėjas 1938 m. instituciškai įteisinti organizuotą
jų veiklą – įsteigti Lietuvos moterų dailininkių draugiją,
per porą veiklos metų suvienijusią apie pusšimtį
kūrėjų 6 . 3 4
Nors emancipacijos procesai nulėmė moterų
įsijungimą į šalies dailės gyvenimą dar XX a. pradžioje,
vis dėlto 1907–1914 m. Lietuvių dailės draugijos Vilniuje
organizuotose pirmose lietuvių dailės parodose profesionalios
dailininkės nedalyvavo, buvo eksponuoti
tik moterų sukurti namų pramonės dirbiniai. O 1908 m.
Julijos Stabrauskienės (1869–1941) į Antrąją lietuvių
dailės parodą iš Varšuvos atsiųstą skulptūrinį portretą
galime laikyti netikėta išimtimi 7 . Nacionalinės dailės
istorijos pradininkų gretose yra tik vyriškos pavardės:
Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Petras Kalpokas,
Kazimieras Stabrauskas, Petras Rimša, Antanas Žmuidzinavičius
ir kiti. Tiesa, kelios išsilavinusios moterys –
jaunos gydytojos Sofija Gimbutaitė (1869–1911), Marija
Putvinskaitė-Žmuidzinavičienė (1877–1959) ir literatė
Ona Pleirytė-Puidienė (1882–1936) – aktyviai prisidėjo
prie Lietuvių dailės draugijos (įkurta 1907 m.) parodų
rengimo. Jos dalyvavo organizacinėje veikloje, rūpinosi
leidybiniais draugijos reikalais 8 . Lietuvių rašytojos –
Žemaitė (1845–1921), Šatrijos Ragana (1877–1930),
Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė (1886–1958), seserys
Sofija Ivanauskaitė-Pšibiliauskienė (1867–1926) ir
Marija Ivanauskaitė-Lastauskienė (1872–1957), Ona
we know about her attitude towards the women artists’
situation at the time and the difficulties they may have
encountered in trying to raise their social status as
that of equal value to one of male artists? How did
she contribute to the expansion of the women artists’
creative heritage, and how could Šleivytė herself
benefit from her experience in leading a women artists’
organization? Finally, what was it that led them to the
establishment of the National Women Artists Society,
and what were the results of its two-year activity?
I have looked for the answers to these questions
in the documentation of the National Women Artists
Association 5 . This article bases on periodical interwar
press: reviews of women’s art exhibitions, women
contemporaries’ statements on women’s art issues, and
the texts by art historians, which have also helped me
to reveal the context of interwar Lithuania’s art life. I
have combined the historiographic method of research
with the access to the history of social art, as well as
searched for links between art life and sociocultural
processes. The visual material has been provided by
the archive of Veronika Šleivytė at Kupiškis Ethnographic
Museum, which includes photographs by Karl
Baul (1893–1964), who was a photographer that she,
along with other interwar intellectuals, was fond of, and
photos by unidentified authors.
Women in the Art Life of the Republic of Lithuania
(from 1918 to 1940)
The first exhibition by Lithuanian women artists
opened in the autumn of 1937 in Kaunas, featuring works
by forty authors. It was the first publication of women’s
art of such a scale, which attracted great public interest.
One can consider this event a manifestation of the
emancipation of women artists, the results of which
inspired the artwork creators to institutionalize their
organized activities in 1938 by establishing the National
Women Artists Association. During the short period –
a couple of years – of its functioning, the Association
united about fifty creators 6 . 3 4
Although emancipation processes determined
women’s involvement in the country’s art life as early
as the 20th century, however, the first Lithuanian art
exhibitions that Lithuanian Art Association organized in
Vilnius in 1907 to 1914 did not include works by professional
women artists – they only exposed household
industry items made by women. We can regard the
sculptural portrait by Julija Stabrauskienė (1869–1941),
which she sent from Warsaw in 1908 to the Second
exhibition of Lithuanian art, as an unexpected exception
7 . Among the ranks of the pioneers of national
art history, there are only male names: Mikalojus
Konstantinas Čiurlionis, Petras Kalpokas, Kazimieras
Stabrauskas, Petras Rimša, Antanas Žmuidzinavičius
and others. True, there were several educated women –
young medical doctors Sofija Gimbutaitė (1869–1911)
253 Foto Vėros Šleivytės
3
Grupė dailininkių, moterų parodos rėmėjų
ir lankytojų šalia Lietuvių–prancūzų
draugijos būstinės, kurioje vyko pirmoji
Lietuvos dailininkių kūrybos paroda.
1937, Kaunas. Karlo Baulo nuotr.
A group of women artists, women’s
exhibition sponsors and visitors near the
main office of the Lithuanian-French
Society where the first exhibition by
Lithuania’s women artists took place.
1937, Kaunas. Photo by Karl Baul.
4
Pirmosios Lietuvos moterų dailininkių parodos dalyvės
prie keramikos eksponatų. 1937, Kaunas.
Nežinomas fotografas (Karlas Baulas?).
Iš kairės: Bronė Bakutytė, Emilija Idzelevičiūtė(?),
Salomėja Karnauskaitė, Olga Dubeneckienė-Kalpokienė,
Veronika Šleivytė, Domicelė Tarabildienė
Participants in the first exhibition of Lithuania’s women
artists next to ceramic exhibits. 1937, Kaunas.
Unknown photographer (Karl Baul?).
From left to right: Bronė Bakutytė, Emilija Idzelevičiūtė (?),
Salomėja Karnauskaitė, Olga Dubeneckienė-Kalpokienė,
Veronika Šleivytė, Domicelė Tarabildienė
254 Ieva Burbaitė
Tarp dailininkių
Among Women Artists
5
Meno mokyklos auklėtiniai Jono Šileikos klasėje.
1932. Veros Šleivytės nuotr.
Trečias iš dešinės stovi J. Šileika, priešais jį sėdi V. Šleivytė.
Įrašas kitoje pusėje: Meno Mokyklos IV kursas
Students of art school in the class taught by Jonas Šileika.
1932. Photo by Vera Šleivytė.
Standing the third from the right is Jonas Šileika, sitting in front
of him is Veronika Šleivytė. The writing on the reverse says:
Course year 4 of the Art School
6
Kauno meno mokyklos auklėtinės.
1932. Veros Šleivytės nuotr.
Pirmoje eilėje iš kairės: Adolfina Novickaitė-Gaučienė,
Zelma Karnauskaitė. Antroje eilėje iš kairės:
Veronika Šleivytė, Bronė Bakutytė
Women students of Kaunas Art school.
1932. Photo by Vera Šleivytė.
First row from left to right: Adolfina Novickaitė-
Gaučienė, Zelma Karnauskaitė. Second row from left
to right: Veronika Šleivytė, Bronė Bakutytė
7
Konstancija Petrikaitė-Tulienė (kairėje)
piešia Veroniką Šleivytę. XX a. 4-asis deš.
Nežinomas fotografas
Konstancija Petrikaitė-Tulienė (on the left)
is drawing Veronika Šleivytė. The 1930s.
Photographer unknown
255 Foto Vėros Šleivytės
Pleirytė-Puidienė, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė (1861–
1943) – rašė parodų recenzijas ir dailės populiarinimo
tekstus spaudai 9 .
XX a. 3-iajame dešimtmetyje Lietuvos dailininkių
pajėgos dar buvo itin kuklios. Kauno parodiniame
gyvenime aktyviau reiškėsi vyresnės kartos tapytoja
realistė Elena Janulaitienė (1893–1982), nuo 1923 m.
parodose dalyvavo rusų kilmės kūrėjos Barbora
Didžiokienė (1896–1976) ir Olga Dubeneckienė-Kalpokienė
(1891–1967), dar po poros metų prisijungė
lenkų kilmės dailininkė Sofija Romerienė (1885–1972).
Epizodiškai rodyti Saros Goršėnaitės, Julijos Jablonskytės-Petkevičienės
(1896–1987), Aldonos Didžiulytės-Kazanavičienės
(1888–1968), Halinos Kairiūkštytės-Jacinienės
(1896–1984), Mortos Titelbachytės,
Onos Bagnickaitės (1875–1941) darbai. Ketvirtajame
dešimtmetyje dailininkių gretos išaugo ir sustiprėjo,
kai į parodinį gyvenimą įsijungė jaunoji kūrėjų karta –
Kauno meno mokyklos auklėtinės. 5 6 7
Svarbu paminėti, kad tarpukario dailės gyvenimo
organizavimo ėmėsi ir moterų draugijos. Pirmiausia –
liberalių ir socialdemokratinių pažiūrų nares siejusi
Lietuvos moterų taryba (1929–1940) 10 , 1932-ųjų kovą
surengusi skulptorės Elenos Každailevičiūtės (1899–?)
ir tapytojos Halinos Naruševičiūtės-Žmuidzinienės
(1909–1989) kūrinių parodą Lietuvių–prancūzų
draugijos salėje 11 . Lietuvos moterų tarybos pastangomis
Didžiokienės, Didžiulytės-Kazanavičienės,
Dubeneckienės-Kalpokienės, Janulaitienės, Šleivytės
ir Domicelės Tarabildienės (1912–1985) darbai buvo
eksponuoti 1937 m. Lietuvių moterų jubiliejinio
suvažiavimo proga suorganizuotoje Lietuvos moterų
spaudos ir literatūros parodoje. Šioji vyko tarybos
įsteigtame Moterų klube 12 . 1939 m. klubo patalpose
veikė Dideliškyje (Rokiškio raj.) gyvenusių dailininkų
Antano Kazanavičiaus ir Aldonos Didžiulytės-Kazanavičienės
tapybos darbų ekspozicija 13 .
Kitas minėtinas moterų susivienijimas – tai
1934 m. įsteigtas Moterų talkos komitetas, organizavęs
pirmąją kolektyvinę Lietuvos dailininkių kūrybos
parodą Kaune 14 . Jos rengimu rūpinosi ir kelios
dailininkės, tarp jų Sofija Romerienė, Olga Dubeneckienė-Kalpokienė,
Julija Petkevičienė, Domicelė
Tarabildienė ir Veronika Šleivytė, iki tol neturėjusi
svaresnės parodinės patirties.
Organizatorės dar 1937 m. pavasarį Lietuvos
dailininkėms išsiuntinėjo kvietimus dalyvauti rudenį
vyksiančioje parodoje. Kelios dešimtys menininkių
palankiai priėmė šią žinią ir raštu pranešė apie sutikimą
dalyvauti, kartu nurodydamos ir kūrinių, kuriuos
norėtų eksponuoti, skaičių. Žinutė moterų spaudoje
skelbė, kad ši paroda „duos progos visuomenei
pamatyti ir įvertinti lietuvę moterį mene ir suteiks
galimybės visoms mūsų menininkėms užsirekomenduoti
savo darbais“ 15 .
Sulaukusios iš dailininkių žadėtų eksponatų,
organizatorės subūrė parodos žiuri. Kūrinių atranką
vykdė autoritetingos vyresnės kartos dailininkės
and Marija Putvinskaitė-Žmuidzinavičienė (1877–1959),
along with literary author Ona Pleirytė-Puidienė
(1882– 1936) – who actively contributed to arranging
the exhibitions held by the Lithuanian Art Association
(founded in 1907). They participated in organizational
activities and took care of the publishing projects
by the association 8 . Lithuanian women writers –
Žemaitė (1845–1921), Šatrijos Ragana (1877–1930),
Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė (1886–1958), sisters
Sofija Ivanauskaitė-Pšibiliauskienė (1867–1926) and
Marija Ivanauskaitė-Lastauskienė (1872–1957), Ona
Pleirytė-Puidienė, and Gabrielė Petkevičaitė-Bitė
(1861–1943) wrote exhibition reviews and texts for the
popularizing of fine arts in the press 9 .
In the 1920s, the forces of Lithuania’s women
artists were still very modest. The exhibition life of
Kaunas involved Elena Janulaitienė (1893–1982), an
older generation Realist painter, who expressed herself
rather actively in society; from 1923 on, the shows also
hosted artworks by women artists of Russian origin
Barbora Didžiokienė (1896–1976) and Olga Dubeneckienė-Kalpokienė
(1891–1967); a couple of years
later, Sofija Romerienė (1885–1972), an artist of Polish
origin, joined them. The exhibitions displayed works
by Sara Goršėnaitė, Julija Jablonskytė-Petkevičienė
(1896–1987), Aldona Didžiulytė-Kazanavičienė
(1888–1968), Halina Kairiūkštytė-Jacinienė (1896–1984),
Morta Titelbachytė, and Ona Bagnickaitė (1875–1941).
In the 1930s, the ranks of women artists increased
and enhanced when a young generation of women
artists – alumna of Kaunas Art school – entered the
local exhibition life. 5 6 7
It is important to mention that women’s societies
also started organizing the interwar art life. First of all,
it was the Lithuanian Council of Women (1929–1940) 10 ,
uniting members of liberal and social-democratic
views, that arranged an exhibition of artworks by
sculptor Elena Každailevičiūtė (1899–?) and painter
Halina Naruševičiūtė-Žmuidzinienė (1909–1989) in the
hall of Lithuanian-French Society in March of 1932 11 .
With the efforts of the Lithuanian Council of Women,
the works by Didžiokienė, Didžiulytė-Kazanavičienė,
Dubeneckienė-Kalpokienė, Janulaitienė, Šleivytė and
Domicelė Tarabildienė (1912–1985) were exposed at
Lithuanian Women’s Press and Literature exhibition that
was organized in 1937 on the occasion of anniversary
of Lithuanian women’s congress. This one was on at the
Women’s club established by the Council 12 . In 1939, the
premises of the club hosted an exhibition of paintings by
artists Antanas Kazanavičius and Aldona Didžiulytė-
Kazanavičienė, who lived in Dideliškis (Rokiškis district) 13 .
Another notable women’s association was the
Women’s Mutual Aid Committee, established in the
1934, who organized the first collective exhibition of
works by Lithuania’s women artists in Kaunas 14 . Several
women artists, including Sofija Romerienė,
Olga Dubeneckienė-Kalpokienė, Julija Petkevičienė,
Domicelė Tarabildienė and Veronika Šleivytė – who
256 Ieva Burbaitė
Tarp dailininkių
Among Women Artists
Sofija Romerienė ir Olga Dubeneckienė-Kalpokienė,
taip pat mažiau parodiniame gyvenime pasireiškusi
visuomenininkė, Jono Jablonskio duktė Julija
Petkevičienė ir dailininko Kajetono Sklėriaus našlė
Elena Sklėrienė. Joms talkino Kauno meno mokyklos
auklėtinės – Domicelė Tarabildienė ir Veronika
Šleivytė, pastarosios lyderiavimas ir atstovavimas
dailininkėms viešumoje išryškėjo jau per parodos atidarymą.
Atrinkti darbus ekspozicijai padėjo ir Moterų
talkos komiteto valdybos narės – Lietuvių–prancūzų
draugijos veikloje dalyvavusi operos solistė, menotyrininko
Pauliaus Galaunės žmona Adelė Galaunienė
bei Kauno universiteto anglų kalbos dėstytoja Ona
Pakštienė 16 . 8
Pirmoji Lietuvos moterų dailės paroda (1937)
Taigi 1937 m. spalio 10 d., sekmadienį, 13 val. Lietuvių–prancūzų
draugijos būstinėje (Donelaičio g. 24)
duris atvėrė Pirmoji Lietuvos moterų dailininkių
kūrybos ekspozicija. „Tai netikėta kauniečiams šių
metų rudens meno srities staigmena“, – rašė parodoje
apsilankęs Lietuvos aido apžvalgininkas 17 . Atidarymo
dieną Lietuvių–prancūzų draugijos salėse būriavosi
elegantiškai pasipuošusios parodos organizatorės bei
dalyvės, netrūko žymių kultūros veikėjų ir valdžios
atstovų. Iškilmingą atidarymo kalbą pasakė Moterų
talkos komiteto vicepirmininkė, operos primadona,
Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus direktoriaus
žmona Adelė Galaunienė 18 . Susirinkusiuosius sveikino
Švietimo ministerijos Kultūros reikalų departamento
direktorius Vytautas Soblys, kalbėjo Lietuvos
moterų tarybos žurnalo Moteris ir pasaulis redaktorė
Pranciška Pikčilingienė, Lietuvos dailininkų sąjungos
pirmininkas Viktoras Vizgirda. Dailininkė Veronika Šleivytė
parodos dalyvių vardu dėkojo organizatorėms.
Pasibaigus prakalboms svečiai pakviesti apžiūrėti
parodą. 9 10
Iki šių dienų išlikusios dailininkių ekspozicijos
nuotraukos, darytos Šleivytės ir Karlo Baulo, leidžia
iš dalies atkurti bendrą parodos vaizdą: ankštose
Lietuvių–prancūzų draugijos salėse ant sienų mirgėjo
keliomis eilėmis iškabinti moterų tapyti peizažai,
portretai, natiurmortai, įvairiomis technikomis sukurti
grafikos lakštai. Šalia bolavo gipsinės skulptūros, metalo
plastikos darbai, nemažai smulkiosios keramikos
dirbinių. Parodoje rodyti 296 keturiasdešimties autorių
kūriniai 19 . Tarp jų – ir du 1937-ųjų balandį iš gyvenimo
pasitraukusios Marcės Katiliūtės (1912–1937) darbai.
Po Katiliūtės mirties Lietuvos dailininkės susirūpino
velionės kūrybos sklaida ir jos atminimo įamžinimu.
Pirmoji moterų paroda suteikė progą parodyti vienus
žymiausių Katiliūtės darbų – vangogiška maniera
nutapytą „Autoportretą“ ir linoraižinį „Urtė“ – bei
pranešti visuomenei apie dailininkių planus surengti
velionės kūrybos parodą, apie tai skelbė žinutė
parodos kataloge.
had no valuable exhibition experience until then – took
care of its arranging.
It was back in the spring of 1937 that the organizers
sent around invitations to Lithuanian women artists to
participate in the exhibition. A few dozens of artists
welcomed the message and announced their willingness
to participate, also telling the number of works they
would like to exhibit. The message in the women’s press
announced that this exhibition would ‘provide an opportunity
for the public to see and appreciate the Lithuanian
woman in art and to give all of our women artists the
opportunity to prove themselves by their works’ 15 .
Having received the exhibits promised by the
women artists, the organizers selected a jury of the
exhibition. The selection of works was carried out by
women artists of the authoritative older generation
Sofija Romerienė and Olga Dubeneckienė-Kalpokienė,
as well as by Julija Petkevičienė, the daughter of Jonas
Jablonskis – a public figure on her own, she was not
so actively involved in the exhibition life – and Elena
Sklėrienė, the widow of the artist Kajetonas Sklėrius.
Their assistants in the task were alumna of Kaunas Art
school, Domicelė Tarabildienė and Veronika Šleivytė
whose leadership and representation of the artists in
the public then revealed at the very opening of the
exhibition. Adelė Galaunienė, opera soloist, the wife
of art critic Paulius Galaunė and participant in the
activities of Lithuanian-French Society, along with Ona
Pakštienė, a lecturer of English at the University of
Kaunas, both of whom were members of the Women’s
Mutual Aid Committee Board, also assisted in the
selection of works for the exposition 16 . 8
The First Exhibition of Lithuanian Women’s Art (1937)
Thus at 1 p.m. of Sunday, October 10, 1937, the
headquarters of the Lithuanian-French Society
(Donelaičio St. 24) launched the first exposition of
artworks by Lithuania’s women artists. ‘This is an
unexpected surprise for Kaunas people this autumn in
the field of art,’ wrote the Lietuvos Aidas news observer
who visited the exhibition 17 . On the opening day, the
halls of the Lithuanian-French Society gladly received
bunches of elegantly dressed-up exhibition organizers
and exhibitors, and there was no lack of the notable
cultural figures and representatives of authorities, either.
Adelė Galaunienė – vice-president of the Women’s
Mutual Aid Committee, the opera prima donna, and the
wife of the director of the Vytautas Magnus Museum
of Culture – delivered a solemn opening speech at the
opening ceremony 18 . Vytautas Soblys, Director of the
Department of Cultural Affairs of the Ministry of
Education, as well as Pranciška Pikčilingienė, editor
of Moteris Ir Pasaulis magazine published by the
Lithuanian Council of Women, and Viktoras Vizgirda,
Chairman of the Lithuanian Artists’ Union, felicitated the
participants in their greeting speeches. Artist Veronika
257 Foto Vėros Šleivytės
8
Moterų talkos komiteto valdyba su parodos žiuri narėmis dailininkių
parodoje. 1937 m. spalis, Kaunas. Karlo Baulo nuotr.
Pirmoje eilėje iš kairės: P. Raulinaitienė (vicepirmininkė), žiuri narė
Elena Sklėrienė, Adelė Galaunienė (vicepirmininkė), dailininkės Sofija
Romerienė, Olga Dubeneckienė-Kalpokienė. Antroje eilėje iš kairės:
dailininkė Veronika Šleivytė, Ona Pakštienė (iždininkė), dailininkė Domicelė
Tarabildienė ir Moterų talkos komiteto reikalų vedėja Ona Vaitonytė
Members of the Women’s Mutual Aid committee board with members
of the exhibition jury committee at the exhibition by women artists.
October 1937, Kaunas. Photo by Karl Baul.
First row from left to right: P. Raulinaitienė (vice-president), jury member
Elena Sklėrienė, Adelė Galaunienė (vice-president), artists Sofija
Romerienė, Olga Dubeneckienė-Kalpokienė. Second row from left to
right: artist Veronika Šleivytė, Ona Pakštienė (treasurer), artist Domicelė
Tarabildienė and Ona Vaitonytė, chief of administration at Women’s
Mutual Aid committee
9
Pirmosios Lietuvos moterų dailininkių parodos
atidarymas. 1937. Nežinomas fotografas
Opening of the first exhibition of Lithuania’s
women artists. 1937. Photographer unknown
10
Adelė Galaunienė skaito kalbą pirmosios Lietuvos
dailininkių parodos atidaryme. Kairėje – dailininkė Veronika
Šleivytė, dešinėje – Švietimo ministerijos Kultūros reikalų
departamento direktorius Vytautas Soblys.
1937. Nežinomas fotografas
Adelė Galaunienė is reading out her speech at the opening
of the first exhibition of Lithuania’s women artists.
On the left is artist Veronika Šleivyte, on the right –
Vytautas Soblys, Director of the Department of Cultural
Affairs of the Ministry of Education.
1937. Photographer unknown
258 Ieva Burbaitė
Tarp dailininkių
Among Women Artists
11
Menininkų pobūvis. 1937 m. spalio 24 d.
Lietuvių–prancūzų draugijoje susirinkusios
parodos organizatorės ir dalyvės su svečiais.
Karlo Baulo nuotr.
The banquet of women artists.
On October 24, 1937, the exhibition
organizers and participants with their guests
gathered in the Lithuanian-French Society.
Photo by Karl Baul
12
Šalies prezidentas Antanas Smetona su parodą globojusia
Sofija Smetoniene ekspoziciją aplankė prieš pat uždarymą.
Spalio 25-ąją pačios dailininkės turėjo progos pakomentuoti
savo darbus pirmiesiems šalies asmenims.
1937. Karlo Baulo nuotr.
President of the Republic Antanas Smetona and Sofija
Smetonienė, the patron of the exhibition, visited the
exposition just before the closing. On October 25, the
women artists themselves had the opportunity to comment
on their works to the first persons of the country.
1937. Photo by Karl Baul
13
Parodos organizatorės, rėmėjos ir dalyvės su Vydūnu prie keramikos
eksponatų. 1937. Karlo Baulo nuotr.
Spalio 25 d. tarp parodos lankytojų buvo galima pamatyti ir filosofą
Vydūną, kuris teigė būtent dėl šio įvykio atvykęs iš Tilžės į Kauną. Jis noriai
pozavo dailininkių būryje, neabejotina, kad ir dailininkėms buvo svarbus
toks entuziastingas jų kūrybos palaikymas. Menininkės apdovanojo Vydūną
savo kūriniais. Po apsilankymo svečias iš Mažosios Lietuvos parašė išsamią
moterų parodos recenziją, ją publikavo žurnalas Naujoji Vaidilutė (nr. 11)
Exhibition organizers, sponsors and participants with Vydūnas at ceramics
exhibits. 1937. Photo by Karl Baul
On October 25th, among the visitors of the exhibition was the philosopher
Vydūnas, who announced that he had come from Tilžė to Kaunas
precisely for the event. He posed gladly in a group of women artists, and
it was undoubtedly important for the authors to have such enthusiastic
support for their work. The women artists were giving their artworks as
presents to Vydūnas. After the visit, the guest from Lithuania Minor wrote
a comprehensive review of the women’s exhibition, published by the
magazine Naujoji Vaidilutė (issue No. 11 )
259 Foto Vėros Šleivytės
Nuo pat atidarymo dienos Lietuvių–prancūzų
draugijos salėse lankytojų netrūko. Kitą dieną po
ekspozicijos atidarymo ją apžiūrėjo maždaug 400
smalsuolių 20 , trečią dieną lankytojų statistika šoktelėjo
iki 700 21 . Tą pačią 1937 m. spalio 10-ąją Lietuvos
dailininkų sąjungos būstinėje (Maironio g. 20) buvo
atidaryta Rimto Kalpoko (1908–1980) ir Leonardo
Kazoko (1905–1981) tapybos darbų ekspozicija 22 . Per
2 savaites ši paroda sulaukė maždaug 1000 lankytojų
23 . Per tą patį laikotarpį moterų dailės ekspoziciją
aplankė daugiau nei 3500 pavienių žiūrovų ir 52
ekskursijos 24 . Bendra parodų lankymo statistika
tarpukariu, pasak menotyrininkės Jolitos Mulevičiūtės,
atrodė maždaug taip: „nepopuliarumu pirmavo
personalinės dailininkų ekspozicijos [...]. Gerai, jeigu
Kaune per mėnesį jas aplankydavo 1000 su viršum
asmenų. Grupinės parodos sutraukdavo dvigubai ar
net trigubai daugiau kauniečių.“ 25
Per dvi savaites Lietuvos dailininkių parodą
apžiūrėjo ir į lankytojų knygą pasirašė svarbiausi
valdžios ir diplomatijos veikėjai bei būrys kitų
šviesuolių – laikraštininkų, menininkų, kultūrininkų.
Prieš ekspozicijos uždarymą, spalio 24-ąją, Lietuvių–
prancūzų draugijoje buvo surengtos vaišės. Į moterų
menininkių pobūvį, kaip jį pristatė spauda, buvo
sukviestos parodos organizatorės ir dalyvės, taip pat
Meno mokyklos direktorius Ignas Šlapelis, Vytauto
Didžiojo kultūros muziejaus vadovas Paulius Galaunė,
Lietuvos dailininkų sąjungos pirmininkas Viktoras
Vizgirda, dailininkas Antanas Žmuidzinavičius, filosofas
Vydūnas ir kiti svečiai 26 . Karlo Baulo fotografijose
galime matyti, kad vaišintasi vienoje iš ekspozicijos
salių. 11 12 13
Kad parodoje buvo meniškai vertingų darbų,
liudija faktas, jog iš ekspozicijos Vytauto Didžiojo
kultūros muziejus įsigijo 4 kūrinius 27 . Dailininko darbo
patekimas į muziejaus kolekciją tuo metu buvo laikomas
bene aukščiausiu jo meninės kūrybos įvertinimu.
Nors finansiškai ne visada atsispindėdavo, kūrėjo
prestižui tai buvo neabejotinas laimėjimas. Pasak
spaudos pranešimų, privatūs asmenys iš ekspozicijos
įsigijo daugiau nei 50 darbų. Pirmavo tapyba, nupirkta
19 paveikslų, 16 keramikos darbų, 8 skulptūros, 6 grafikos
ir 3 metalo plastikos kūriniai. Iš viso už parduotus
dailininkių darbus Moterų talkos komitetas gavo 3319
litų ir 60 centų 28 .
Viena vertus, Pirmąją moterų dailės parodą
reikėtų vertinti kaip oficiozinį renginį, sutraukusį
valstybės meninio bei politinio elito atstovus ir
diplomatinį korpusą. Stambiausi šalies dienraščiai
iš anksto informavo apie ekspozicijos atidarymą, o
vėliau citavo iškilmingas atidarymo kalbas, pasakojo
apie valstybės vadovo ir svarbių asmenų vizitus,
kruopščiai skaičiavo parduotus kūrinius, fiksavo
parodos lankomumo statistiką. Kultūrinėje periodikoje
ir laikraščiuose spausdintos dailininkių parodos
recenzijos, iliustruotos kūrinių reprodukcijomis ir
svarbesnių akimirkų fotografijomis. Kita vertus, pirmas
Šleivytė thanked the women organizers on behalf of
the participating artists. After the speeches, the guests
were invited to view the exhibition. 9 ↑ 10 ↑
The surviving photographs of the exposition of
the artists, taken by Šleivytė and Karl Baul, allow to
partially reproduce the overall view of the exhibition:
in the narrow halls of the Lithuanian-French Society,
the walls glimmered with women’s painted landscapes,
portraits, still lifes and graphic sheets created by
using various techniques, that hanged there in several
rows. Next to them, plaster sculptures, metal works
of plastic arts and quite a lot of of small pottery
articles showed up white. The exhibition displayed 296
artworks by forty authors 19 . Among them were two
works by Marcė Katiliūtė (1912–1937) who passed away
in April 1937. After Katiliūtė’s death, Lithuanian women
artists became concerned about the promotion of
her late work and the perpetuation of her memory.
The first exhibition of women artists provided them an
opportunity to display some of Katiliūtė’s most famous
works – ‘Self-portrait’ painted in a vangogical manner
and linocut ‘Urte’, as well as to inform the public
about the plans of the women artists to organize the
exhibition of works by their departed colleague – they
announced it in a message in the exhibition catalogue.
From the very day of opening, there were no
shortage of visitors in the halls of the Lithuanian-
French Society. The next day after the exposition
opening, it was visited by about 400 curious people 20 ,
and on the third day, the visitor statistics jumped up to
700 21 . On the same day of October 10, 1937, the main
office of the Lithuanian Artists’ Union (Maironio St. 20)
hosted the opening of an exposition of paintings by
Rimtas Kalpokas (1908–1980) and Leonardas Kazokas
(1905–1981) 22 . Within 2 weeks, this exhibition brought in
approximately 1000 visitors 23 . Over the same period,
the women’s art exhibition received more than 3,500
individual viewers and 52 guided tours 24 . According to
the art critic Jolita Mulevičiūtė, the general statistics
of exhibition attendance during the interwar period
looked roughly like this: ‘Personal exhibitions of artists
[...] prevailed by unpopularity. It was regarded great if
over 1000 people in Kaunas visited them per month.
Group exhibitions would attract double or even triple
the number of visitors from Kaunas’ 25 .
Within two weeks, it was visited by key figures of
authorities and diplomats, and a group of other people
of education – journalists, artists, and culture activists –
who also signed in the guestbook. Before the closing of
the exposition, on October 24, a dinner was held at the
Lithuanian-French Society. The feast given by women
artists, as the press presented it, invited the organizers
and participants of the exhibition, as well as the headmaster
of the Art school Ignas Šlapelis, the head of the
Vytautas Magnus Culture Museum Paulius Galaunė,
the chairman of the Lithuanian Artists’ Union Viktoras
Vizgirda, artist Antanas Žmuidzinavičius, and philosopher
Vydūnas, among others 26 . In the photographs taken by
260 Ieva Burbaitė
Tarp dailininkių
Among Women Artists
viešas kolektyvinis dailininkių pasirodymas sulaukė ir
aštrių kritikos pastabų dėl ekspozicijos nesaikingumo
bei mėgėjiškų darbų gausos. Reikia pridurti, kad
neigiamos recenzijos lankytojų neatbaidė, daugumai
jų parodos visuomeninė reikšmė ir į žiniasklaidą
persikėlusios diskusijos buvo kur kas įdomesnės už
meninius dalykus.
Pagrindinis moterų parodos tikslas, kaip teigė
rengėjos, buvo sukviesti kuo daugiau dailės srityje
besidarbuojančių moterų ir suorganizuoti viešą
renginį – jų kūrybos pristatymą. Nors paroda neturėjo
išankstinės bendros programos, moterims buvo
svarbus išėjimo į viešumą ir jų savarankiškos kūrybos
parodymo faktas, paskatintas moterų emancipacijos
idėjų sklaidos ir kartu liudijantis apie visuomenės
modernėjimo procesus. Kaip teigė parodoje apsilankiusi
dailėtyrininkė Halina Kairiūkštytė-Jacinienė:
„Moderni, intensyvaus gyvenimo tempo epocha
verste verčia ir moterį išeiti į platesnę areną ir drauge
su vyru kurti naujas gyvenimo vertybes.“ 29 Dailininkių
parodą lydėjęs didelis visuomenės susidomėjimas ir
spaudos dėmesys bei kūrinių pardavimai taip pat liudijo
apie naujas perspektyvas debiutantėms įsitraukti
į Kauno meninį gyvenimą. Svarbu ir tai, kad dailininkes
rėmė įtakingos visuomenės veikėjos, o ypač politikų
žmonos (parodą globojo Sofija Smetonienė). Parodinis
aktyvumas suteikė vilčių užsidirbti iš savo kūrybos,
vis dėlto profesinio statuso užtikrintumui individualių
iniciatyvų neužteko. Juk ir 1937 m. paroda buvo
surengta Katalikių organizacijų sąjungai priklausančios
inteligenčių sekcijos – Moterų talkos komiteto
valdybos ir kelių aktyvių dailininkių. Be to, tuo metu
dar sėkmingai veikusios Lietuvos dailininkų sąjungos
pavyzdys rodė, kad organizacijos nariai turi didesnes
privilegijas nei pavieniai dailininkai. Moterų parodos
dalyvės galėjo įsitikinti, kad organizuota veikla ir
viešieji ryšiai teikė kur kas daugiau perspektyvų
sutvirtinti savo, kaip kūrėjų, pozicijas. 14 ↓
Taigi pasibaigus pirmajai Lietuvos moterų dailės
parodai, 1937 m. lapkričio 8 d. organizatorės – Moterų
talkos komiteto valdyba – sukvietė dailininkes „dėl
tolimesnės ateities pasitarti“ 30 . Komiteto pirmininkė
Aleksandra Vailokaitienė pasiūlė menininkėms prisijungti
prie jų organizacijos, tačiau moterų požiūriai
išsiskyrė vos tik pradėjus kalbėti apie parodos pelną.
Dailininkėms pasiteiravus, kokia suma buvo gauta už
parduotus jų kūrinius, iš Vailokaitienės išgirdo, esą jos
„buvo sukviestos parodon biznio tikslais, o ne idėjos,
ir sakė, kad ieškos kito biznio“ 31 . Dailininkės dar bandė
derėtis, kad gautos lėšos (apie 3320 litų) būtų skirtos
Katiliūtės paminklo pastatymo arba jos monografijos
rengimo darbams, bet Moterų talkos komiteto
valdyba ignoravo tokį prašymą ir gautą pelną pasiliko
sau, kaip atlygį už parodos organizavimą.
Susipratusios, kad lieka ne tik tuščiomis kišenėmis,
bet ir užgautomis ambicijomis, dailininkės
suskubo atsiriboti nuo Moterų talkos. Įvertinusios
Karl Baul, we can see that the banquet was going on in
one of the exhibition halls. 11 ↑ 12 ↑ 13 ↑
Vytautas Magnus Culture Museum purchased 4
artworks from the exposition, which testifies to the
fact that the exhibition contained artistically valuable
works 27 . At that time, the entry of the artist’s work into a
museum’s collection was considered to be the highest
form of appreciation of his/her artistic oeuvre. While this
was not always reflected financially, it was an undoubted
achievement in terms of the author’s prestige.
According to press reports, private individuals purchased
over 50 artworks from the exposition. Among those,
paintings prevailed. In total, 19 pictures, 16 pottery articles,
8 sculptures, 6 graphic art works and 3 metal works
of plastic arts were purchased. The Women Mutual
Aid Committee received a total of 3,319 litas and 60
cents for the sale of the women artists’ works 28 .
On the one hand, we should see the First women’s
art exhibition as a formal event that pulled together
representatives of the state’s artistic and political elite
and diplomatic corps. The country’s grand daily
newspapers informed in advance of the opening of the
exposition and later quoted the opening speeches, described
visits of the head of state and other important
persons, carefully counted the works sold, and recorded
the attendance statistics of the exhibition. Cultural
periodicals and newspapers printed reviews of the
women artists’ exhibition, illustrated with reproductions
of works and photographs of its most significant
moments. On the other hand, the first public collective
self-presentation of the women artists also received
some scathing critical comment on the excessiveness
of the exposition and the abundance of amateur works.
We should add that the negative reviews did not deter
visitors, as to most of them, the social significance of the
exhibition and the discussions moving around in the media
were far more interesting than any artistic matters.
The main purpose of the women’s exhibition,
according to the organizers, was to attract as many
women as possible into the field of art and to organize
a public event for the presentation of their creative
work. Although the exhibition did not have a solid
pre-arranged program, for women it was significant
as a fact of showing their way into publicity and
showcasing their own oeuvre, which was prompted
by the expansion of women’s emancipation ideas,
and at the same time was testifying to the processes
of modernization in society. In the words of art critic
Halina Kairiūkštytė-Jacinienė after her visit to the
exhibition, ‘the [m]odern era with its intense tempo of
living actively forces a woman to enter a wider arena,
too, and to create new life values along with man’ 29 The
great public interest and the attention of the press that
accompanied the women artists’ exhibition, as well
as the sales of their works, also testified to the new
prospects for the women debutants to get involved in
Kaunas artistic life. It is also important that the women
artists were supported by influential public figures,
261
Foto Vėros Šleivytės
kolektyvinės veiklos pranašumus, menininkės išsirinko
laikinąjį komitetą, kuris turėjo rūpintis tolesniais jų
reikalais. Į komitetą buvo išrinkta aktyviai pirmąją
moterų parodą organizuojant dalyvavusi grafikė
Veronika Šleivytė, vyresnės kartos tapytojos Irena
Jackevičaitė-Petraitienė ir Olga Dubeneckienė-Kalpokienė
32 . Nutarusios po savaitės vėl susitikti, tąkart
„dailininkės išsiskirstė blogoj nuotaikoj“.
Lapkričio 15 d. Jackevičaitės-Petraitienės
namuose (Laisvės al. 1b.) susirinko dvidešimt dailininkių,
kurios, pirmininkaujant buto šeimininkei, svarstė
galimybę organizuoti atskirą draugiją arba kolektyviai
papildyti Lietuvos dailininkų sąjungos gretas. Menininkės
dairėsi stiprios partnerystės, o po nesėkmingai
pasibaigusio bendradarbiavimo su Moterų talkos
komitetu prie moterų organizacijų jungtis nebenorėjo.
Dvidešimties susirinkimo dalyvių balsavimai pasiskirstė
taip: 13 moterų pritarė pasiūlymui jungtis prie
dailininkų sąjungos, 6 balsai buvo atiduoti už atskiros
moterų organizacijos steigimą, viena dailininkė susilaikė.
Galutinis nutarimas buvo sudaryti atskirą „Moterų
sekciją“ prie Lietuvos dailininkų sąjungos, nuspręsta
rašyti jai bendrą prašymą 33 .
Numatydamos, kad sąjunga gali ir nepatenkinti
visų moterų prašymų, atskiros organizacijos steigimo
klausimą jos pasiliko kaip atsarginį variantą: „jei kurios
nepriimtų, tada visos atsisako“, – tokiais žodžiais
buvo išreikštas dailininkių tarpusavio solidarumas.
Tolimesniems įvykiams koordinuoti buvo išrinkta
komisija: Konstancija Petrikaitė-Tulienė (1906–1999),
Aldona Didžiulytė-Kazanavičienė, Veronika Šleivytė ir
Halina Naruševičiūtė-Žmuidzinienė 34 . Lapkričio 23 d.
Lietuvos dailininkų sąjungą pasiekė laikinosios dailininkių
komisijos pasirašytas raštas, kuriame išreikštas
kolektyvinis prašymas įstoti į šią organizaciją 35 .
Paskutinę 1938-ųjų vasario dieną dailininkėms
susirinkus Reginos Matuzonytės-Ingelevičienės
namuose (Donelaičio g. 37–7) paaiškėjo, kad iš
daugiau nei dvidešimties prašymų priimti į dailininkų
sąjungą teigiamai atsakyta vos dviem – Černei
Percikovičiūtei (1912–1941/2) ir Sofijai Romerienei 36 .
Tiesa, organizacijai jau priklausė Didžiokienė, Dubeneckienė-Kalpokienė,
Petrikaitė-Tulienė, Šleivytė,
Tarabildienė ir Irena Trečiokaitė (1909–1985). Tenka
pripažinti, kad pirmosios Lietuvos dailininkių parodos
rezultatai neatvėrė visoms jos dalyvėms kelio į
Lietuvos dailininkų sąjungą. Kodėl? Tikėtina, kad,
nepaisant parodinio debiuto, daugeliui dailininkių dar
trūko profesinio pasirengimo ir patirties 37 . Kita vertus,
skirtingų meninių pažiūrų dailininkus buriančios
sąjungos veikla tuo metu jau nesugebėjo atstovauti
visų savo narių pažiūroms ir kūrybos tikslams 38 .
Neįvykus jungtuvėms su sąjunga, menininkės grįžo
prie „atsarginio varianto“, ir šį kartą Šleivytės siūlymui
formuoti savarankišką Lietuvos moterų dailininkių
draugiją buvo vienbalsiai pritarta. 1938 m. vasario 28-
ąją vykusiame Steigiamajame Lietuvos moterų dailininkių
draugijos susirinkime 20 menininkių išsirinko
especially the wives of politicians (the exhibition was
patronized by Sofija Smetonienė, the first lady of the
country). Exhibition activism gave women hope for
making a living from their creative work, but individual
initiatives were not enough to secure their professional
status. After all, in 1937, the exhibition was organized
by the white collar section of the World Union of Catholic
Women’s Organizations – the Board of the Women’s
Mutual Aid Committee and several active women
artists. In addition, the example of the Lithuanian
Artists’ Union, which was still successfully functioning
at the time, showed that members of the organization
had greater privileges than individual artists. Women
exhibitors could check to see that organized activities
and public relations provided far more prospects for
reinforcing their position as creators. 14 ↓
Thus, as the first Lithuanian women’s art exhibition
closed, on November 8th, 1937, the organizers – the
Board of the Women’s Mutual Aid Committee – invited
the artists ‘for a discussion on the foreseeable
future’ 30 . Aleksandra Vailokaitienė, the chairwoman of
the committee, suggested that the women artists join
their organization, but women’s attitudes differed as
soon as they began to speak about the exhibition’s
profits. When the artists asked what kind of amount
the organization received for the works they sold, they
heard from Vailokaitienė that they ‘were invited to the
exhibition for business purposes, not ideas, and said
they would look for other businesses’ 31 . The artists
were still trying to negotiate that the proceeds (about
3,320 litas) would be used for the construction of the
monument or writing a monograph to commemorate
Katiliūtė, but the Board of the Women’s Mutual Aid
Committee ignored such request and kept the profits
as a reward for organizing the exhibition.
Having realized that they had been left with empty
pockets, but also with thwarted ambitions, the
women artists rushed to disassociate themselves
from the Women’s Mutual Aid Committee. After
weighing the advantages of collective action, the
women artists elected a provisional committee to take
further care of their affairs. Graphic artist Veronika
Šleivytė, who participated actively in the organization
of the women’s first exhibition, and senior artists
Irena Jackevičaitė-Petraitienė and Olga Dubeneckienė-Kalpokienė
were elected to the committee 32 .
Having decided to meet again a week later, ‘the artists
broke up their meeting in a bad mood’.
On November 15, twenty women artists gathered
at the house of Jackevičaitė-Petraitienė (Laisvės Avenue
1B), and, under the chairmanship of the apartment
hostess, considered whether they should organize a
separate society or to collectively join the ranks of the
Lithuanian Artists’ Union. The artists were looking for a
strong partnership, and after an unsuccessful collaboration
with the Women’s Mutual Aid Committee, they
no longer wanted to join women’s organizations. The
votes of the 20 participants of the meeting divided as
262 Ieva Burbaitė
Tarp dailininkių
Among Women Artists
naujos organizacijos valdybą: Šleivytė – pirmininkė,
Laura Šlapelienė – vicepirmininkė, iždininke paskirta
Barbora Didžiokienė, turto globėja – Matuzonytė-Ingelevičienė,
sekretore – Elena Janulaitienė 39 .
Taigi Pirmosios Lietuvos dailininkių kūrybos parodos
rezultatai paskatino ir dailininkes aktyviau
įsijungti į viešą kultūrinį šalies gyvenimą. Parodos dalyvės
atvirai ėmė kelti moterų teisės kurti klausimus
ir puoselėti jų kūrybos sklaidos perspektyvas. Šis
įvykis tapo tolesnio organizuoto dailininkių veikimo
atspirties tašku. Pirmosios dailininkių parodos
rezonansas – Lietuvos moterų dailininkių draugijos
įsteigimas 1938-aisiais. 15
Dailininkėms susivienijus
1938 m. balandžio 12 d. į Moterų klubo patalpas
susirinkusioms dailininkėms buvo pranešta, kad
Lietuvos moterų dailininkių draugija jau oficialiai
įteisinta. 17 dalyvių patvirtino naują valdybą: pirmininkė
– Šleivytė (ji draugijai vadovavo visą veiklos
laikotarpį), vicepirmininkė – Janulaitienė, iždininkė –
Petkevičienė, turto globėja – Birutė Gudaitienė,
sekretorė – Salomėja Karnauskaitė. Išrinktos Revizijos
komisijos ir Garbės teismo narės, nustatytas 10 litų
metinis narystės mokestis 40 .
Pagrindinis dailininkių draugijos tikslas įstatuose
skambėjo taip: „suburti moteris dailininkes grynojo
ir pritaikomojo meno reikalams“ 41 , organizacija siekė
skatinti ir viešinti tiek profesionalių, tiek mėgėjų kūrybą.
Planuota rengti paskaitas ir viešus pranešimus
meno klausimais, organizuoti parodas, leisti dailės
literatūrą. Buvo numatyta rūpintis profesiniais dailininkių
reikalais, pavyzdžiui, jau pirmame susirinkime
iškelta piešimo kursų moterims, kur jos galėtų lavinti
savo įgūdžius, steigimo idėja 42 . Planuota palaikyti
ryšius su kitomis meno ir kultūros draugijomis Lietuvoje
ir užsienyje. Vienas iš uždavinių buvo ir materialinis
narių bei pradedančių dailininkių rėmimas. Įstojimo į
organizaciją sąlygos nebuvo griežtos, narėmis galėjo
tapti „kiekviena Lietuvos pilietė dirbanti mene, arba
tyrinėjanti meną ir atitinkanti Draugijų Įstatymo reikalavimus“.
Draugija jungė skirtingų tautybių ir amžiaus
grupių dailininkes, nepaisant jų kūrybos specifikos ar
individualios stilistikos.
Nors įstatuose buvo numatyti gana platūs užmojai,
iš dailininkių draugijos veiklos dokumentacijos
ir to meto spaudos pranešimų matyti, kad planuota
įvairių formų veikla koncentravosi moterų kūrybos viešinimo
baruose 43 . Tarp svarbiausių realizuotų sumanymų
buvo draugijos narių paroda Vytauto Didžiojo
kultūros muziejuje ir Marcės Katiliūtės meninio
palikimo apžvalga Lietuvos dailininkų būstinėje (abi
1940 m.), prie jų organizavimo aktyviai prisidėjo
ir Šleivytė.
follows: 13 women supported the proposal to join the
Artists’ Union, 6 cast their votes for the establishment
of a separate women’s organization, and one artist
abstained. Their final decision was to set up a separate
‘Women’s Section’ under the Lithuanian Artists’ Union,
to which they decided to write a joined application 33 .
Anticipating that the Union might not satisfy all the
women’s requests, they reserved the establishment of a
separate organization as a back-up: ‘if they don’t accept
one, then all the rest shall refuse,’ – in these words,
the women artists expressed their mutual solidarity. A
committee was elected to coordinate further events:
Konstancija Petrikaitė-Tulienė (1906–1999), Aldona
Didžiulytė-Kazanavičienė, Veronika Šleivytė and Halina
Naruševičiūtė-Žmuidzinienė 34 . On November 23, the
Lithuanian Artists’ Union received a letter signed by the
women artists’ provisional commission, including their
collective application to join the organization 35 .
As the women artists came together at Regina Matuzonytė-Ingelevičienė’s
place (Donelaičio Str. 37 ap. 7)
on the last day of February, 1938, it turned out that only
two of the more than twenty applications for admission
to the Artists’ Union were granted: those by Černė
Percikovičiūtė (1912–1941/2) and Sofija Romerienė 36 .
True, Didžiokienė, Dubeneckienė-Kalpokienė, Petrikaitė-
Tulienė, Šleivytė, Tarabildienė and Irena Trečiokaitė
(1909–1985) then were members of the organization.
We must admit that the results of the first exhibition of
Lithuania’s women artists did not open the pathways to
the Lithuanian Artists’ Union for all its participants. Why?
It was likely that despite their exhibition debut, many of
the women artists still lacked professional training and
experience 37 . On the other hand, the union that brought
together artists of different artistic standpoints, by
that time, was no longer able to represent the views and
creative aims of all its members 38 . In the absence of a
merger with the union, the women artists returned to
the ‘back-up’ option, and that time, Šleivytė’s proposal
to form an independent Lithuania’s Women Artists
Society was unanimously approved. At the Constituent
Meeting of the Lithuania’s Women Artists Society on
February 28, 1938, the twenty women artists elected the
board of the new organization: Šleivytė became chairwoman,
Laura Šlapelienė – vice chairwoman, Barbora
Didžiokienė was appointed treasurer, Matuzonytė-
Ingelevičienė – property caretaker, and Elena Janulaitienė
– secretary 39 .
Thus the results of the First Exhibition of works by
Lithuania’s Women Artists encouraged the women
artists to become more actively involved in the public
cultural life of the country. The exhibition participants
openly raised questions about women’s right to engage
in creative work and develop prospects for promotion
of their oeuvre. The event became the starting point for
further organized actions of the women artists. The
resonance of the first exhibition by women artists was
the establishment of the Lithuania’s Women Artists
Society in 1938. 15
263 Foto Vėros Šleivytės
14
Dailininkės pozuoja su pirmosios moterų parodos
eksponatais. 1937. Nežinomas fotografas.
Iš kairės: Veronika Šleivytė, Konstancija Petrikaitė-Tulienė,
Bronė Bakutytė ir Domicelė Tarabildienė
The artists are posing with exhibits from the First women’s
exhibition. 1937. Photographer unknown.
From left to right: Veronika Šleivytė, Konstancija Petrikaitė-
Tulienė, Bronė Bakutytė and Domicelė Tarabildienė
15
Lietuvos dailininkės, 1937, Kaunas. Karlo Baulo nuotr.
I eilėje iš kairės: Emilija Vaškevičiūtė, Konstancija Petrikaitė-Tulienė,
Adolfina Novickaitė-Gaučienė, Eugenija Macytė-Mikšienė;
II eilėje: Monika Lapinskaitė, Olga Dubeneckienė-Kalpokienė, Sofija
Romerienė, Irena Jackevičaitė-Petraitienė, Veronika Šleivytė,
Veronika Tarvydaitė; III eilėje: Černė Percikovičiūtė, Sofija Pacevičienė,
Natalija Luščinaitė-Krinickienė (Žiurenkovienė), Regina Matuzonytė-
Ingelevičienė, Aldona Didžiulytė-Kazanavičienė, Bronė Bakutytė, Emilija
Idzelevičiūtė, Elena Janulaitienė; IV eilėje: Salomėja Karnauskaitė,
Liuba Kenskytė-Šaltuperienė, Irena Trečiokaitė, Gitel Lurjytė
Lithuania’s women artists, 1937, Kaunas. Photo by Karl Baul.
The 1 row from left to right: Emilija Vaškevičiūtė, Konstancija Petrikaitė-
Tulienė, Adolfina Novickaitė-Gaučienė, Eugenija Macytė-Mikšienė;
the 2 row: Monika Lapinskaitė, Olga Dubeneckienė-Kalpokienė,
Sofija Romerienė, Irena Jackevičaitė-Petraitienė, Veronika Šleivytė,
Veronika Tarvydaitė; 3 row: Černė Percikovičiūtė, Sofija Pacevičienė,
Natalija Luščinaitė-Krinickienė (Žiurenkovienė), Regina Matuzonytė-
Ingelevičienė, Aldona Didžiulytė-Kazanavičienė, Bronė Bakutytė, Emilija
Idzelevičiūtė, Elena Janulaitienė; 4 row: Salomėja Karnauskaitė, Liuba
Kenskytė-Šaltuperienė, Irena Trečiokaitė, Gitel Lurjytė
264 Ieva Burbaitė
Tarp dailininkių
Among Women Artists
16
Veronikos Šleivytės pasisakymas
atidarant Lietuvos moterų dailininkių
draugijos narių kūrybos parodą.
1940, Kaunas. Karlo Baulo nuotr.
Veronika Šleivytė giving a speech at
the opening of the exhibition by the
members of the Lithuania’s Women
Artists Society. 1940, Kaunas.
Photo by Karl Baul
17
Lietuvos moterų dailininkių
draugijos narių parodos atidarymas.
1940, Kaunas. Karlo Baulo (?) nuotr.
Opening of the exhibition by the
members of the Lithuania’s Women
Artists Society. 1940, Kaunas.
Photo by Karl Baul (?)
18
Konstancija Petrikaitė-Tulienė prie savo
darbų dailininkių draugijos parodoje.
1940, Kaunas. Karlo Baulo nuotr.
Konstancija Petrikaitė-Tulienė next to her
artworks at the exhibition by women artists.
1940, Kaunas. Photo by Karl Baul.
265 Foto Vėros Šleivytės
Lietuvos moterų dailininkių draugijos narių
kūrybos paroda (1940)
1940 m. sausio 6-osios vidudienį Kauno Vytauto
Didžiojo kultūros muziejaus salėse rinkosi kviestinai
svečiai ir entuziastingi parodų lankytojai. Pirmoji
Lietuvos moterų dailininkių draugijos narių paroda
pasidėjo šventišku atidarymu. Elenos Janulaitienės
paveikslų fone rašytoja Sofija Čiurlionienė pasakė
įžanginę kalbą apie moterų kūrybą ir oficialų atidarymą
perleido Švietimo ministerijos Kultūros departamento
direktoriui. Sveikindamas susirinkusius Vytautas
Soblys tvirtino, kad atidaromoje ekspozicijoje galima
pajusti „tikrai jaukų ir malonų šypsnį, taip švelniai
įstrigusį neramioj šių dienų tarptautinėj karo ir kitokių
sumišimų išgąsdintoj atmosferoj“ 44 . Galiausiai draugijos
pirmininkė Veronika Šleivytė pasisakė pro domo
sua ir pristatė pagrindines priežastis, nulėmusias
atskiros dailininkių organizacijos steigimą. Ji dėkojo
susirinkusiems už didelį susidomėjimą ir pakvietė
apžiūrėti parodą 45 . 16
Prisiminus pirmąjį bendrą dailininkių pasirodymą
1937-aisiais, ekspozicijos sutvarkymo atžvilgiu šioji,
regis, buvo kur kas geriau pasisekusi. Tai liudija
išlikusios parodos atidarymo fotografijos. Draugijos
valdybai pavyko susitarti dėl salių nuomos Vytauto
Didžiojo kultūros muziejuje. Tuo metu Kaune apie
geresnę ekspozicijų erdvę nebuvo nė ko svajoti. Duris
atvėrusi paroda teikė galimybę pamatyti trisdešimt
aštuonių dailininkių darbus, žiūrovų vertinimui išstatyti
292 kūriniai 46 . 17
Vis dėlto dailininkėms nepavyko išvengti kai kurių
1937-ųjų parodos klaidų. Pirmiausiai dėl eksponatų
atrankos aplaidumo. Tiesa, moterys jau parodos
katalogo įžangoje pabrėžė, kad ruošiant ekspoziciją
buvo „svarbu suburti gausesnį dalyvių skaičių, todėl ir
nebuvo daroma perdaug griežtos atrankos“. Toks
paaiškinimas kritikų neįtikino, Vytauto Bičiūno žodžiais
tariant, eksponuoti tokie darbai, „kurių nebuvimas
parodoje jai tikrai nepakenktų“ 47 . Išsamią recenziją
parašęs Lietuvos aido apžvalgininkas konstatavo, kad
parodoje „atmetus mėgėjiškas tepliones, vis dėlto
lieka dar daug eksponatų, kurių lygis yra pakankamai
aukštas ir vertas rimtesnio dėmesio“, pripažindamas,
kad ekspozicijoje „yra pakankamas kiekis meno
rimtam parodos įvertinimui“ 48 . 18
Reikia pasakyti, kad visuomenė nebuvo abejinga,
ekspozicija lankyta išties gausiai. Sausio 6 – vasario
4 d. vykusią dailininkių parodą apžiūrėjo daugiau nei
3000 pavienių žmonių ir 47 ekskursijos 49 . Tai, kad
pirmosios Lietuvos dailininkių kūrybos parodos lankomumo
statistikos šioji nepasiekė (1937 m. spalį dvi
savaites trukusią parodą tuokart aplankė daugiau nei
3500 pavienių žiūrovų ir 52 ekskursijos), galėjo nulemti
ir sausio pradžioje įsivyravę rekordiniai šalčiai 50 .
Susidomėjimą paroda patvirtina ir recenzijų gausa –
pagrindiniuose šalies dienraščiuose, savaitraščiuose ir
kultūrinėje periodikoje visuomenė informuota apie
The Women Artists Get United
On April 12, 1938, the artists gathered at the
Women’s club premises where they were informed that
the Lithuania’s Women Artists Association had been
already officially legalized. 17 new members approved
the following new Board: chairwoman – Šleivytė
(she chaired the Society for the whole period), vice
chairwoman – Janulaitienė, treasurer – Petkevičienė,
property caretaker – Birutė Gudaitienė, secretary –
Salomėja Karnauskaitė. The Society elected members
of the Revision Commission and the Court of Honor,
and set the membership fee of 10 litas 40 .
The main goal of the Women Artists Society, as
its regulations specified, was to ‘bring together women
artists for the needs of pure and applied arts’ 41 . The organization
sought to promote and publicize the oeuvre
of both professional and amateur women artists.
The members planned to organize lectures and public
presentations on art issues, organize exhibitions, and
publish literature on art. Their intention was to take care
of the professional needs of women artists: for instance,
the very first meeting put forward the idea of
setting up a drawing course for women to develop their
skills 42 . The society planned to maintain relations with
other art and cultural associations in Lithuania and
other countries. One of their tasks was also material
support for members and budding women artists. The
requirements for joining the organization were not
strict, and ‘every Lithuanian woman citizen working in
art, or researching in art and meeting the requirements
of the Law on Societies’ could become a member.
The society united women artists of different ethnic
origins and age groups, regardless of the specifics of
their oeuvre or their individual style.
Although the regulations provided for rather wide
scope of activities, the documentation of the Women
Artists Society and press releases of the time have
shown that the various projects planned were concentrated
in the field of publicity of women’s oeuvre 43 .
Among the most important ideas put into effect was the
exhibition of the members of the society at the Vytautas
Magnus Culture Museum and the overview of Marcė
Katiliūtė’s artistic heritage at the Lithuanian Artists’
Union headquarters (both in 1940), with the active
participation of Šleivytė in organizing both of those.
The Exhibition of Creative Works by the
Lithuania’s Women Artists Society (1940)
At noon of January 6, 1940, invited guests and
enthusiastic exhibition visitors gathered in the halls of
Kaunas Vytautas Magnus Culture Museum. The first
exhibition by the members of the Lithuania’s Women
Artists Society began with a festive opening. In the
background of paintings by Elena Janulaitienė, writer
Sofija Čiurlionienė gave an introductory speech on
266 Ieva Burbaitė
Tarp dailininkių
Among Women Artists
parodos įvykius, išsamios jos apžvalgos pasirodė
Lietuvos aide, Lietuvos žiniose, žurnaluose Kultūra,
Židinys, Vairas, Moteris ir pasaulis, Naujoji Vaidilutė.
Be to, į Čiurlionio galerijos rinkinį buvo nupirkta
Michalinos Kuzmickaitės (1913–2004), Irenos Trečiokaitės,
Domicelės Tarabildienės, Rožės Murauskienės
darbų 51 . Kūrinius iš ekspozicijos taip pat pirko didesnės
įstaigos ir pavieniai asmenys 52 . Taigi susumavus
visas aplinkybes galima teigti, kad Pirmosios Lietuvos
moterų dailininkių draugijos narių parodos rezultatai
tikrai geri.
Uždarius ekspoziciją, vasario viduryje dailininkės
susitiko Elenos Janulaitienės bute. Visuotiniame susirinkime
aptarti ką tik pasibaigusios parodos rezultatai
ir jau imta planuoti Katiliūtės kūrybos apžvalgą 53 .
Ekspozicijos ir katalogo rengimo darbais rūpinosi
draugijos valdybos narės: Šleivytė, Janulaitienė,
Petkevičienė, Gudaitienė ir Didžiokienė. Šleivytė susirašinėjo
su velionės artimaisiais, prašė į Kauną atsiųsti
Katiliūtės darbus 54 . Kūrinius taip pat skolino įvairios
įstaigos ir privatūs asmenys. Su Lietuvos dailininkų
sąjungos valdyba buvo suderinti būsimos ekspozicijos
patalpų reikalai. Sutarus, kad dailininkių draugija už
savo lėšas parengs Katiliūtės darbų katalogą, parodą
nuspręsta eksponuoti sąjungos būstinėje 1940 m.
balandžio 28 – gegužės 18 dienomis 55 .
Marcės Katiliūtės atminimui
Marcė Katiliūtė gimė 1912 m. balandžio 24 d.
Ivoškių kaime, netoli Joniškio. 1929 m. įstojusi į Kauno
meno mokyklą, 1935-aisiais ji baigė Specialiojo
skyriaus Grafikos studiją. Meno mokyklos pedagogų
tarybos buvo rekomenduota Švietimo ministerijai
gauti stipendiją studijoms užsienyje. Bet tuosyk neišvažiavo,
nors ir labai norėjo. 1936 m. rudenį įsidarbino
piešimo mokytoja Palangoje, kur greitai ją ėmė slėgti
miestelio provincialumas, kultūrinių įvykių stoka, nyki
buitis. Savu noru palikusi tarnybą dailininkė grįžo į
Kauną ir nuo 1937 m. sausio vidurio dirbo konservatore
Vytauto Didžiojo kultūros muziejuje. Bet ir vėl
neilgam. Balandžio pirmąją metė darbą, o balandžio
5 d. nusižudė 56 . 19 ↓
Kaip rašė literatūrologė Viktorija Daujotytė, vos
25-erių savo noru iš gyvenimo pasitraukusi Marcė
dramatiška pasaulėjauta veikė to laiko menininkų mąstymą
57 . Desperatiškas dailininkės poelgis, jos gyvenimo
ir kūrybos analizė autotekstuose ir amžininkų komentaruose
liudija apie neįvertinto talento likimą-legendą.
Dienoraštyje, kuris dalimis publikuotas spaudoje po
autorės mirties, Katiliūtė apgailestavo, kad valstybė
ir visuomenė neremia menininkų bei jų kūrybos. „Ne
veltui mūsų vyriausybė išsireiškia, kad pirma reikia
pavalgyti, o paskui tik pasigrožėti. Man ypatingai [...]
skaudu girdėti, kad mes nereikalingi gyvenimui [...],
menininkai neremiami, net jų parodų publika nelanko ir
daugumas jų duoda nuostolius“, – rašė velionė 58 .
women’s oeuvre and then gave floor for the official
opening to the Director of the Culture Department of
the Ministry of Education. Welcoming the audience,
Vytautas Soblys said that the opening exposition offered
one to feel ‘a really comforting and pleasant smile,
so softly embedded in the turbulent atmosphere of
today’s international war that is also frightened by other
embarrassments’ 44 . Finally, Veronika Šleivytė, the
chairwoman of the society, spoke pro domo sua, presenting
the main reasons behind the establishment of
a separate organization for women artists. She thanked
the visitors for their great interest and invited them to
view the exhibition 45 . 16 ↑
Recalling the first joined appearance of the women
artists in 1937, this one seemed to be far more successful
in arranging the exposition. The photographs of the
opening of the exhibition testify to this. The board of
the society succeeded in reaching the agreement to
rent the halls at the Vytautas Magnus Culture Museum.
At that time in Kaunas, there was nothing more to wish
for in terms of a better exhibition space. The opened
exhibition provided the audience with an opportunity
to see the works by thirty-eight women artists, with 292
artworks exhibited to be rated by the viewers 46 . 17 ↑
Still, the artists failed to escape some of the
mistakes of the 1937 exhibition. Primarily it was due to
negligence in the selection of exhibits. True, the women
had already emphasized in the introduction to the
exhibition catalogue that it was ‘important to draw in a
larger number of exhibitors during the preparation of
the exposition, so that no overly rigorous selection
has been made’. This explanation did not convince the
critics: in the words of Vytautas Bičiūnas, it exposed
such works ‘whose absence in the exhibition would
not really harm it’ 47 . The Lietuvos Aidas news observer,
who wrote a comprehensive review, concluded that
‘aside from amateur daubs, there are still many exhibits
of a high enough standard and worthy of serious
attention,’ recognizing that the exposition ‘has plenty
enough art to seriously evaluate the exhibition’ 48 . 18 ↑
We have to note that the public was not indifferent;
over the period from January 6 to February 4, the exhibition
was attended by more than 3,000 individual visitors
and 47 guided tours 49 . The fact that this one failed to
achieve the attendance statistics of the first Lithuania’s
women artists exhibition (that time, the exhibition that
ran for over two weeks in October 1937, received more
than 3,500 individual viewers and 52 tours) could also be
due to the record frosts that prevailed in early January 50 .
The interest in the exhibition has been proven by the
abundance of reviews: the country’s grand dailies,
weekly and cultural periodicals informed the society
about the events of the exhibition; its extensive reviews
appeared in newspapers Lietuvos Aidas and Lietuvos
Žinios, as well as in magazines Kultūra, Židinys, Vairas,
Moteris Ir Pasaulis, and Naujoji Vaidilutė.
In addition, the collection of Mikalojus Konstantinas
Čiurlionis Gallery bought several artworks by
267 Foto Vėros Šleivytės
Viena vertus, Katiliūtės savižudybės faktas eskaluotas
spaudoje, priekaištaujant valstybei, kad šioji
negloboja talentingų kūrėjų. Visuomenei bandyta
įteigti, kad talentingus menininkus privalu remti, kitaip
jų kūryba nepasireikš visu pajėgumu. Katiliūtės
draugė Veronika Šleivytė nekrologe rašė, kad tokios
kūrėjų tragedijos atskleidžia laikmečio realybę:
„Lietuvos menininkas ne visada būna visuomenės
suprastas ir atjaustas, [...] jo kūrybos sąlygos ir net
pragyvenimas dažnai labai skurdūs.“ 59
Kita vertus, Katiliūtės pavyzdys tapo moterų
kūrybos menkinimo simboline figūra. Amžininkai
pabrėžtinai kartojo, kad jaunos grafikės ir tapytojos
svajonė išvykti studijuoti dailės į užsienį neišsipildė,
nes ji moteris. Velionės dienoraščio eilutė – „kad
moteris galėtų būti įvertinama, kaip vyras, ji turi daug
daugiau už jį dirbti ir padaryti“, cituota menininkų
bendruomenės narių tekstuose, apmąstant moterų
kūrybos vertinimo klausimus. Neatsitiktinai Katiliūtės
meninį palikimą ėmėsi globoti Lietuvos dailininkės,
kurios ir neabejojo jos kūrybos talentu, ir suvokė,
kad Katiliūtės legenda puikiai veikė kaip ideologinis
simbolis, kuriuo dailininkės iš dalies ir pasinaudojo,
siekdamos atkreipti visuomenės dėmesį į savo kūrybą
bei patiriamus sunkumus, konkuruojant su vyrais.
Iškart po Katiliūtės mirties jos kolega grafikas
Jonas Kuzminskis spaudoje išsakė mintį, kad reikėtų
surengti dailininkės kūrybos apžvalgą. „Ir vieno tik
norisi, kad visa tai nežūtų. Ar nevertėtų surinkus visus
velionės raižinius ir eskizus krūvon (kas yra lengva
padaryti) parodyti visuomenei visą jos palikimą, kuris
gyvybe užmokėtas? Gal čia tektų Liet[uvos] dailininkų
s[ąjun]gai pareikšti iniciatyvą, kurios nar[e] ji buvo?“ –
rašė Kuzminskis 60 . Netrukus po Katiliūtės mirties Naujojoje
Vaidilutėje rašyta, kad velionės seserys imasi
organizuoti jos parodą 61 . Vis dėlto šią užduotį įgyvendino
dailininkės, dar pirmosios moterų parodos kontekste
išsikėlusios Katiliūtės kūrybos sklaidos ir jos atminimo
įamžinimo idėją.
Marcės Katiliūtės kūrybinio palikimo
ekspozicija (1940)
1940-ųjų balandžio 28 d. Lietuvos dailininkų
sąjungos patalpose (Maironio g. 20) buvo atidaryta
apžvalginė Marcės Katiliūtės kūrybos paroda. Ji
dedikuota trečiosioms talentingos menininkės mirties
metinėms. Lietuvos moterų dailininkių draugijos
valdybos narių pastangomis visuomenei buvo pristatytas
įvairus velionės kūrybinis palikimas. Bendras
eksponatų skaičius atrodė įspūdingai – 446 darbai.
Tiesa, dominavo studentiški kūriniai ir darbinė medžiaga.
Parodoje rodyti įvairiomis technikomis atlikti
grafikos lakštai (linograviūros, litografijos, gratažai),
tempera, akvarele, anglimi sukurtos kompozicijos, 29
paveikslai, taip pat piešiniai bei eskizai, pastarųjų būta
daugiausiai – eksponuoti net 354 vienetai. Tai buvo
Michalina Kuzmickaitė (1913–2004), Irena Trečiokaitė,
Domicelė Tarabildienė, and Rožė Murauskienė 51 . Works
from the exposition were also purchased by larger
institutions and private individuals 52 . Thus, in summing
up all the circumstances, we can say that the results
of the First Exhibition by the members of the Lithuania’s
Women Artists Society were really good.
After the exposition closed, the women artists met
in the apartment of Elena Janulaitienė in the middle
of February. Their general meeting discussed the
results of the exhibition that had just ended, and also
began to plan an overview of Katiliūtė’s creative
work 53 . The members of the board of the society –
Šleivytė, Janulaitienė, Petkevičienė, Gudaitienė and
Didžiokienė – took care of her exposition and catalogue
preparation works. Šleivytė corresponded with the
relatives of the deceased and asked them to send
Katiliūtė’s works to Kaunas 54 . Various institutions and
individuals also lent them her artworks. The issues
of premises for the future exposition were coordinated
with the Board of the Lithuanian Artists’ Union. Having
agreed that the Society of Women Artists would
prepare a catalogue of Katiliūtė’s works at their own
expense, they decided to hold the exhibition at the
main office of the Union from April 28 to May 18, 1940 55 .
In Memory Of Marcė Katiliūtė
Marcė Katiliūtė was born on April 24, 1912 in
Ivoškiai village, near Joniškis (Northern Lithuania).
She entered Kaunas Art school in 1929, and graduated
from the Graphic Art studio of the Special office in
1935. The Art school board of education recommended
her to the Ministry of Education for receiving a
scholarship to study outside Lithuania. But that time,
she did not go, even though she was very keen. In
the autumn of 1936, she got employed as a drawing
teacher in Palanga, where she soon began to feel
oppressed by the provinciality of the town, the lack
of cultural events and the grim household. The artist
voluntarily quit her service and returned to Kaunas.
From the middle of January of 1937, she worked as a
conservator at the Vytautas Magnus Culture Museum.
But again, not for long. On April 1, she resigned from
her job, and on April 5, committed suicide 56 . 19
As literary scientist Viktorija Daujotytė has noted,
Marcė, who, being just 25 years old, departed this life
at her own wish, had an influence on the thinking of
the artists of that time with her dramatic worldview 57 .
The desperate move of the woman artist, along with
the analysis of her life and oeuvre in autotext and
her contemporaries’ comments, testify to the fate/
legend of an unappreciated talent. In her journal
published in parts after the author’s death, Katiliūtė
regretted that the state and society did not support
artists and their creative work. ‘It is not for nothing
that our government expresses ideas of that first, we
268 Ieva Burbaitė
Tarp dailininkių
Among Women Artists
19
Marcė Katiliūtė (ketvirta iš dešinės) su grupe menininkų.
Įrašas kitoje pusėje: Menininkai grožėjasi Kauno reginiu.
1934. Veros Šleivytės nuotr.
Marcė Katiliūtė (fourth from right) with a group of artists.
The writing on the reverse says:
The artists admiring the view of Kaunas.
1934. Photo by Vera Šleivytė
20
Marcės Katiliūtės parodos atidarymas.
1940, Kaunas. Karlo Baulo nuotr.
Opening of the exhibition by Marcė Katiliūtė.
1940, Kaunas. Photo by Karl Baul
21
Veronika Šleivytė Marcės Katiliūtės parodos
atidaryme. 1940, Kaunas. Karlo Baulo nuotr.
Veronika Šleivytė at the opening of Marcė
Katiliūtė’s oeuvre exhibition. 1940, Kaunas.
Photo by Karl Baul
269 Foto Vėros Šleivytės
pirmasis Katiliūtės kūrybos palikimo paviešinimas,
o siekiant parodyti netekties mastą, rodyta beveik
viskas, ką organizatorėms pavyko gauti, atmesti
tik „keli nevertingi darbeliai“ 62 . Eksponatus parodai
skolino velionės artimieji, studijų laikų darbus – meno
mokykla, kitus – Šiaulių „Aušros“ muziejus, „Spaudos
fondas“ ir privatūs asmenys. 20 21
Šitokiam darbų kiekiui deramai išeksponuoti
nepakako erdvės, o griežtos atrankos vėlgi nebuvo
daryta. Šleivytė, rašiusi Katiliūtės parodos katalogo
įžangą, apgailestavo, kad ir taip ne visi darbai tilpę,
norėta jų parodyti dar daugiau 63 . Ekspozicijos
apžvalgininkai nepiktai pabrėžė šį trūkumą. „Patalpa
nedidukė, dėl to visos sienos paveikslais nukabinėtos.
O jei būtų buvusi padaryta atranka, įspūdis būtų
buvęs daug gražesnis. [...] Bet turint galvoje tai, kad
norėta parodyti visas dailininkės palikimas, ši menkutė
pastaba sušvelnėja“, – rašė Kuzminskis 64 . 22 ↓ 23 ↓
Rašyti parodos recenzijas ir dalintis prisiminimais
apie Katiliūtę dienraščiuose ir kultūrinėje periodikoje
suskubo būrys dailininkų, grafikai Paulius Augius-Augustinavičius,
Mečislovas Bulaka, Jonas Kuzminskis,
Telesforas Valius, Irena Trečiokaitė, Veronika
Šleivytė 65 . Pastaroji pristatė velionės kūrybą ir radijo
laidoje 66 . Lietuvos žiniose ir žurnale Moteris ir pasaulis
Šleivytė dalinosi atsiminimais apie savo kraštietę
ir draugę, citavo Katiliūtės dienoraštį, pasirinkdama
moterų emancipacijos lozungams prilygstančias
eilutes: „(...) jauna būdama patyriau didelę panieką,
reiškiamą iš vyrų pusės moterims, kad jos nieko negali
sukurti, sutvertos tik flirtui. [...] Noriu, kad Lietuvos
moteris galėtų jaustis garbės verta. [...] Aš noriu dirbti
ne kelių moterų, bet dvasiniam visos lietuvių tautos
labui.“ 67 . Dienoraščio citatomis priekaištauta valstybei
dėl sudėtingos dailininkų materialinės padėties ir
dėmesio stokos jų kūrybai.
Nors spaudoje apgailestauta, kad ekspozicija
nesulaukė pakankamo visuomenės dėmesio, vis dėlto
dailininkių draugijos iniciatyvos paviešinti Katiliūtės
kūrybinį palikimą įvertintos kuo palankiausiai, kaip ir
ketinimai parengti monografiją 68 . Paroda vyko iki
gegužės 18 dienos. Svarbu paminėti ir tai, kad Vytauto
Didžiojo kultūros muziejus iš ekspozicijos įsigijo 11
kūrinių, tarp kurių daugiausiai būta grafikos. Pasak
dailės istorikės Giedrės Jankevičiūtės, „[t]aip Katiliūtės
linoraižiniai „Motina“, „Žadina“, „Bulves lupa“, „Autoportretas“,
mylimos sesers Stasės atvaizdai ir kt.
darbai buvo priskirti nacionalinės dailės klasikai. Jos
savastimi lieka iki šiol.“ 69
should have some food, and only after that, admire
things. It is especially [...] painful for me to hear that we
are useless for life [...], artists are not supported, even
the public does not visit their exhibitions, and most of
them bring loss,’ the deceased wrote 58 .
On the one hand, the press escalated the fact
of Katiliūtė’s suicide, reproaching the state for not
patronizing the talented creators that it had. Attempts
were made to assure the public that talented artists
must be supported, otherwise their work would never
reach its full potential. Katiliūtė’s friend Veronika
Šleivytė wrote that such tragedies of the creators
reveal the reality of the time: ‘Lithuanian artist is not
always understood and sympathized by the public,
[...] his creative conditions and even living are often
very poor’ 59 .
On the other hand, Katiliūtė’s example became a
symbolic figure for the downplaying of women’s creative
work. Her contemporaries would repeat emphatically
that the dream of the young graphic artist and painter
to go abroad to study art did not come true, precisely
because she was a woman. The following line from
the journal of the departed – ‘for a woman to be
appreciated as much as a man, she must work and
carry out much more,’ was quoted in texts by members
of the artists community in reflecting on issues of
valuing women’s creativity. It was no coincidence that
Katiliūtė’s artistic heritage began to be patronized
by Lithuanian women artists, who never doubted her
creative talent and realized that Katiliūtė’s legend
worked well as an ideological symbol that they would
use to draw public attention to their own creative work
and difficulties in competition with men.
Immediately after Katiliūtė’s death, her colleague
graphic artist Jonas Kuzminskis expressed an idea in the
press that an overview of the artist’s oeuvre should be
provided. ‘And I just want one thing – to keep it all from
perishing. Wouldn’t it be worthwhile to pile up all the
carvings and sketches by the deceased (which is quite
easy to do) and show the public all her legacy, for which
she paid the cost of her life? Isn’t this where the
Lithuanian Artists’ Union, of which it was a member,
should bring an initiative?’, Kuzminskis wrote 60 . Shortly
after Katiliūtė’s death, the Naujoji Vaidilutė wrote that
the sisters of the deceased began to organize her exhibition
61 . However, it was the women artists that carried
out this task, who, as early in as in the context of women
artists’ first exhibition, set out the goal of spreading
Katiliūtė’s creative work and perpetuating her memory.
Nerealizuoti dailininkių planai
Pasibaigus Katiliūtės parodai, 1940 m. birželio 8 d.
draugijos narių bei valdybos susirinkimuose daugiausiai
dėmesio buvo skirta Katiliūtės kapo tvarkymo ir
jos monografijos rengimo darbų aptarimui 70 . Viltasi,
kad knygos leidybą parems „Spaudos fondas“. Deja,
Exposition of Marcė Katiliūtė’s Creative
Heritage (1940)
On April 28, 1940, a retrospective exhibition of
Marcė Katiliūtė’s oeuvre opened at the premises of the
Lithuanian Artists’ Union (Maironio St. 20). It marked the
third anniversary of the talented woman artist’s death.
270 Ieva Burbaitė
Tarp dailininkių
Among Women Artists
paroda neatnešė finansinės sėkmės dailininkių draugijai
71 . Pinigų trūko net organizacinėms išlaidoms
padengti. Nepaisant materialinių nepriteklių, draugijos
valdyba nutarė savo lėšomis išleisti Katiliūtės monografiją,
ir ši užduotis patikėta Veronikai Šleivytei.
Antkapio sutvarkymo ir leidinio rengimo darbams jai
buvo skirta 1000 litų 72 .
Vis dėlto birželio 8-ąją Lietuvos moterų dailininkių
draugijos narės posėdžiavo paskutinį kartą. Nors
tądien menininkės tarėsi vėl susitikti 1940-ųjų rudenį
ir po vasaros darbuotis toliau, lygiai po savaitės sovietų
kariniai daliniai kirto Lietuvos sieną, prasidėjo
penkis dešimtmečius trukusi okupacija. Liepos 1-ąją
buvo paleistas Lietuvos Respublikos Seimas, uždraustos
visuomeninės, politinės, kultūrinės ir religinės
draugijos bei organizacijos (išskyrus komunistų partiją
ir komjaunimą). Kaip ir visos tuo metu veikusios
meninės organizacijos, dailininkių draugija buvo
likviduota. Moterys dar mėgino prisijungti prie naujai
suformuotos dailininkų organizacijos – Lietuvos
dailininkų profesinės sąjungos, kuri įsteigta uždarius
Lietuvos dailininkų sąjungą. Dailininkių draugijos
veiklos dokumentacijoje išliko 1940 m. rugpjūčio
22-osios įrašas, kad tuometinis Vidaus reikalų
ministras Mečislovas Gedvilas nesutinka visų buvusių
menininkių organizacijos narių priimti į dailininkų
profesinę sąjungą. Taigi Lietuvos moterų dailininkių
draugijos egzistavimas, o kartu ir kolektyvinis dailininkių
darbas nutrūko 73 . Nutraukus dailininkių draugijos
veiklą Marcės Katiliūtės monografijos leidybos planai
liko nerealizuoti 74 . Antkapinio paminklo pastatymo
darbai taip pat užsitęsė 75 .
Kitoms ir sau
1961 m. M. K. Čiurlionio dailės muziejaus rinkinys
pasipildė dar 63 Katiliūtės kūriniais, įsigytais iš Veronikos
Šleivytės 76 . Tikėtina, kad bent dalį iš jų Šleivytė
išsaugojo po to, kai dailininkių draugija jai patikėjo
rūpintis bičiulės monografijos parengimu. Tokią
prielaidą patvirtintina ir Marcės sesers Stasės laiškai
Veronikai, kuriuose teiraujamasi dėl kūrinių likimo ir
jos kapo sutvarkymo 77 .
Be to, Šleivytė buvo įsigijusi ir daugiau savo
amžininkių kūrybos. Fotografijose matyti, kad 4-ojo
dešimtmečio pabaigoje jos buto Žemaičių gatvėje
interjerą puošė dvi Elenos Každailevičiūtės medžio
skulptūros. Viena iš jų – „Negrė“ buvo eksponuota
dailininkių draugijos parodoje 1940-aisiais. Šiandien šių
skulptūrų likimas nežinomas, mažai informacijos
išlikę ir apie jų autorę, dvarininkų kilmės skulptorę
Každailevičiūtę. Šleivytės dėka buvo išsaugota ir
dalis Kauno gete kalėjusios latvių dailininkės Estheros
Lurjė (1913–1998) kūrinių 78 . 1988 m., kai Kaune buvo
atidaroma pirmoji po karo žydų dailės paroda Lietuvoje,
Veronika pluoštą piešinių perdavė Nacionalinio
M. K. Čiurlionio dailės muziejaus direktoriui Osvaldui
Through the efforts of the board members of the
Lithuanian Society of Women Artists, the diverse
creative heritage of the departed was presented to the
public. The total number of exhibits looked impressive:
446 artworks. True, her student works and work materials
dominated. The exhibition displayed graphic sheets
in various techniques (linogravures, lithographs, etchings),
along with compositions made in tempera, watercolor,
and carbon, 29 paintings, as well as drawings and
sketches, whose number – 354 pieces – was the largest
among exhibits. It was the first publicization of Katiliūtė’s
creative legacy, and in order to show the extent of the
loss, the organizers displayed almost everything that they
had managed to get, with only ‘a few worthless pieces’
rejected 62 . Exhibits were lent to the exposition by
relatives of the deceased, artworks from the period
of studies were provided by Art school, and others
by Aušros museum in Šiauliai, ‘Spaudos fondas’ press
foundation and private individuals. 20 ↑ 21 ↑
There was not enough space to properly exhibit this
amount of artworks, and rigorous selection was again
not made. Šleivytė, who wrote the introduction to the
catalogue of Katiliūtė’s exhibition, regretted that not all
the works found room, even though the intention was to
show even more of them 63 . Exhibition observers highlighted
this shortcoming, albeit in a mild tone. ‘The room
is smallish, so all the walls are covered with pictures.
And if the selection had been made, the impression
would have been much nicer. [...] But given the fact that
the intention was to show all of the artist’s legacy, this
casual remark tones down,’ Kuzminskis wrote 64 . 22 23
A group of artists hurried to write reviews of the
exhibition and share memories of Katiliūtė in daily newspapers
and cultural periodicals. Those were graphic
artists Paulius Augius-Augustinavičius, Mečislovas Bulaka,
Jonas Kuzminskis, Telesforas Valius, Irena Trečiokaitė,
and Veronika Šleivytė 65 . The latter also presented
the work of the deceased on a radio show 66 . In Lietuvos
Žinios newspaper and magazine Moteris Ir Pasaulis,
Šleivytė shared memories of her countrywoman and
friend, and quoted Katiliūtė’s journal, choosing lines
that paralleled the slogans of women’s emancipation:
‘when I was young, I experienced great contempt that
men expressed towards women by saying that those
could create nothing, as they were only born to flirt. [...]
I want a Lithuanian woman to feel worthy of honor. [...]
I want to work not for the sake of a few women, but for
the spiritual good of the entire Lithuanian nation’ 67 . The
quotes from her journal reproached the state for the
difficult material situation of the artists and the lack of
attention to their creative work.
Although the press regretted that the exposition
did not receive sufficient public attention, nevertheless,
the initiatives of the Women Artists Union to publicize
Katiliūtė’s creative heritage were welcomed, and so were
the intentions to produce a monograph 68 . The exhibition
ran until May 18. It is also worth mentioning that
the Vytautas Magnus Museum of Culture acquired
271 Foto Vėros Šleivytės
22 23
Marcės Katiliūtės parodos
Lietuvos dailininkų sąjungos
būstinėje fragmentai.
1940, Kaunas
Fragments of Marcė Katiliūtė’s
exhibition at the main office of
the Lithuanian Artists’ Union.
1940, Kaunas
272 Ieva Burbaitė
Tarp dailininkių
Among Women Artists
24
Veronika Šleivytė su drauge savo bute Žemaičių
gatvėje. Už jų – Elenos Každailevičiūtės skulptūra.
1939, Kaunas
Veronika Šleivytė with her friend in her apartment
on Žemaičių street. Behind them,
there is the sculpture by Elena Každailevičiūtė.
1939, Kaunas
25
Elenos Každailevičiūtės skulptūra Lietuvos moterų dailininkių draugijos parodoje.
1940, Kaunas. Karlo Baulo nuotr.
Elena Každailevičiūtė (1899–?) 1926–1932 m. studijavo Paryžiuje, kur patyrė stiprią
savo mokytojo Viatcheslavo Garinè įtaką. Každailevičiūtės darbai 1928–1930 m. buvo
eksponuoti Paryžiaus parodose ir palankiai įvertinti prancūzų spaudoje. Figūrines
kompozicijas ji kūrė iš medžio, rečiau iš gipso, kūryboje dominavo moters tema. 1932 m.
Lietuvos moterų taryba surengė Každailevičiūtės ir tapytojos Halinos Naruševičiūtės-
Žmuidzinienės kūrinių parodą Kaune, Lietuvių–prancūzų draugijos salėje, kurioje
eksponuotos devynios skulptūros ir dvidešimt akvarelių. Každailevičiūtė nebuvo aktyvi
Kauno meninio gyvenimo dalyvė, po studijų grįžusi į Lietuvą ji apsigyveno Adolfinavos
dvare (Raseinių r.), o po Antrojo pasaulinio karo išvyko gyventi į Lenkijai atitekusį Vroclavą.
Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje saugomos dvi jos skulptūros, sukurtos
4-ajame dešimtmetyje – „Moteris (Aistra)“ ir „Mergina su veršiu“.
Sculpture by Elena Každailevičiūtė at the exhibition of Lithuania’s Women Artists
Association. 1940, Kaunas. Photo by Karl Baul
Elena Každailevičiūtė (1899–?) studied in Paris from 1926 to 1932 , where she was
heavily influenced by her teacher Viatcheslav Garinè. From 1928 to 1930, artworks by
Každailevičiūtė were displayed in Paris exhibitions and appreciated in the French press.
She created figurative compositions from wood, less often from plaster, and her theme
was dominantly the woman. In 1932, the Lithuanian Women’s Council organized an
exhibition of works by Každailevičiūtė and painter Halina Naruševičiūtė-Žmuidzinienė
in the hall of the Lithuanian-French Society in Kaunas, which exposed nine sculptures
and twenty watercolors. Každailevičiūtė was not an active participant in Kaunas artistic
life: after she returned to Lithuania, she settled in Adolfinava Manor (Raseiniai district),
and after World War II, she went to live in Wrocław, which went to Poland. The Mikalojus
Konstantinas Čiurlionis National Art Museum holds two of her sculptures that were
created in the 1930s – “Woman (Passion)” and “Girl with a Calf”.
273 Foto Vėros Šleivytės
Daugeliui, o šis pasirūpino, kad kūriniai būtų grąžinti
jų autorei, gyvenančiai Izraelyje 79 . Pasak Šleivytės,
vėliau abi dailininkės bendravo laiškais 80 . Taigi
Veronika Šleivytė buvo ne tik aktyvi moterų kūrybos
rėmėja, bet ir rūpinosi dailininkių meninio palikimo
išsaugojimu. 24 25
Iš dailininkių draugijos dokumentacijos matyti,
kad Šleivytė, pasinaudojusi savo, kaip pirmininkės,
privilegijomis, 1939 m. išvyko mėnesio trukmės vizito
į Europą. Per organizaciją, kuriai pati ir vadovavo,
ji susitvarkė dokumentus ir 1939 m. vasarį kartu su
Amerikos lietuvėmis, vienuolėmis pranciškonėmis
Felicija ir Virginija, aplankė Lenkijos, Šveicarijos,
Vokietijos, tuometinės Čekoslovakijos ir Italijos miestus
81 . Kelionė su vienuolėmis, su kuriomis dailininkė
keletą metų artimai bičiuliavosi, įamžinta fotografijose,
o smulkesnes detales galime sužinoti iš namiškiams
rašytų atvirlaiškių ir dienraštyje XX amžius publikuotų
Veronikos tekstų 82 . Sugrįžusi į Kauną, 1939 m. birželį
Meno mokyklos salėje ji skaitė paskaitą „Meno
šventovėse Lenkijoj, Italijoj, Šveicarijoj ir Vokietijoj“,
kurioje pristatė kelionės įspūdžius 83 . 26 ↓ 27 ↓ 28 ↓
Reziumė
Nors Veronika Šleivytė tarpukario Lietuvos dailės
gyvenime profesinių aukštumų nepasiekė, iš kolegų
išsiskyrė kaip puiki viešųjų ryšių specialistė, besirūpinanti
dailininkių profesinio statuso sutvirtinimu ir
jų kūrybos sklaida. Jos artimi ryšiai su elito atstovais
ir dvasininkijos luomu (tą liudija jos fotografijos ir
epistolinis palikimas) bei nenuilstantis veiklumas palengvino
vadybinių Lietuvos moterų dailininkių
draugijos reikalų tvarkymą.
Norėčiau priminti, kad XX a. 4-ojo dešimtmečio
pabaigoje įkurta Lietuvos dailininkių draugija, kuriai
vadovavo Šleivytė, buvo profsąjunga, turinti ir
kūrybinėms organizacijoms, ir moterų emancipacijos
judėjimui artimų savybių. Per organizuotą veiklą
dailininkės siekė paskatinti ir įrodyti savo kūrybinį
savarankiškumą. Nepamiršdama profesinių poreikių
patenkinimo, per organizacinę veiklą Šleivytė siekė
matomumo ir įsitvirtinimo visuomenėje. Mainais už
altruizmą, besirūpinant dailininkių reikalais, ji įgijo vadybos
įgūdžių, žinomumo ir kitų privilegijų.
Daugiau nei dešimtmetį tyrėjų ir žurnalistų dėmesį
traukiantis Šleivytės fotoarchyvas man rašant šį
straipsnį pasirodė itin dosnus. Gausi moterų parodų,
surengtų Kaune 1937–1940 m., dokumentacija suteikė
galimybę ne tik tekstu, bet ir vaizdais pristatyti XX a.
4-ojo dešimtmečio Lietuvos parodinio gyvenimo
moteriškąjį segmentą. Ir kartu papasakoti apie vieną iš
Veronikos Šleivytės asmenybės pusių, tiksliau – apie
tarpukario Lietuvos moterų dailės gyvenimo organizatorę
ir jų kūrybos rėmėją. 29 ↓
11 works from the exposition, most of which were
those of graphic art. According to art historian Giedrė
Jankevičiūtė, ‘in this way, Katiliūtė’s linocuts ‘Mother’,
‘Wakening up’, ‘Peeling Potatoes’, and ‘Self-Portrait’,
along with pictures of her beloved sister Stasė and
other works, were categorized as classics of national
art. They remain their treasure to this day.’ 69
Unimplemeted Plans Of The Women Artists
As the exhibition of Katiliūtė’s works ended,
on June 8, 1940, a meeting of the members of the
society and the board devoted their full attention to
the discussion of maintaining Katiliūtė’s grave and
preparing her monograph 70 . The women artists hoped
that ‘Spaudos fondas’ press foundation would support
the publishing of the book. Unfortunately, the exhibition
did not bring financial success to the Women
Artists Society 71 . They even lacked money to cover the
organizational costs. Despite the material scarcity, the
board of the society decided to publish the monograph
on Katiliūtė at their own expense, and entrusted
this task to Veronika Šleivytė. The board gave her 1000
litas for tending the grave and publishing works 72 .
However, on June 8, the members of the Lithuania’s
Women Artists Association held their meeting
for the last time. Although on that day the artists agreed
to meet again in the autumn of 1940 and continue to
work after the summer, but just a week later, Soviet
troops crossed the Lithuanian border, which began
five decades of occupation. On July 1, the Soviets
dissolved the Seimas of the Republic of Lithuania and
prohibited any social, political, cultural and religious
societies and organizations (except the Communist
Party and the Komsomol). Like all artistic organizations
operating at the time, the Women Artists Society was
wound up. The women still tried to join the newly
formed artists’ organization – the Lithuanian Artists’
Professional Union, which established after the closure
of the Lithuanian Artists’ Union. The documentation of
the Women Artists Society has preserved the record
from August 22, 1940, saying that Mečislovas Gedvilas,
the then Minister of the Interior Affairs, refused to
accept all former members of the Women Artists
Society into the Artists’ Union. Thus, the existence of
the Lithuania’s Women Artists Society, along with the
collective work of the women artists, ceased 73 . After
the termination of the Women Artists Society, their
plans for publishing the monograph on Marcė Katiliūtė
remained unimplemented 74 . The construction of her
grave monument was also protracted 75 .
For Other Women And Herself
In 1961, the Mikalojus Konstantinas Čiurlionis Art
Museum supplemented their collection with 63 works
274 Ieva Burbaitė
Tarp dailininkių
Among Women Artists
26
Veronika Šleivytė Šv. Morkaus aikštėje.
Venecija, 1939. Nežinomas fotografas
Veronika Šleivytė at St. Mark’s Square.
Venice, 1939. Photographer unknown
by Katiliūtė, which they purchased from Veronika
Šleivytė 76 . It is likely that Šleivytė preserved at least
some of them after the Women Artists Society
entrusted her with the task of preparing a monograph
on her close friend. This assumption has also been
proven by the letters that Marcė’s sister Stasė wrote
to Veronika, where she asked about the fate of the
artworks and the tending of Marcė’s grave 77 .
In addition, Šleivytė had acquired more of her
women contemporaries’ artworks. Photographs show
that the interior of her apartment on Žemaičių street in
the late 1930s was decorated with two wood sculptures
by Elena Každailevičiūtė. One of them – ‘Negro
Woman’ – was displayed at the exhibition by the
Women Artists Society in 1940. Today, the fate of these
sculptures is unknown, and little information remains
about their author, Každailevičiūtė, the sculptor of
landlords’ origin. Thanks to Šleivytė, a part of the
works by Esthera Lurjė (1913–1998), the Latvian woman
artist who was imprisoned in the Kaunas ghetto,
was preserved as well. 78 In 1988, when the first post-war
Jewish art exhibition in Lithuania opened in Kaunas,
Veronica handed over a bunch of drawings to Osvaldas
Daugelis, head of the Čiurlionis National Art Museum,
who then took care of returning the works to their
author, who was living in Israel 79 . In the words of Šleivytė,
the two artists later communicated by letters 80 . So
Veronika Šleivytė was not only an active supporter
of women’s art, but also took care of preserving the
women artists’ artistic heritage. 24 ↑ 25 ↑
27
Veronika Šleivytė su viena iš kelionės kompanionių
prie atletų skulptūrų Romos Marmio stadione.
1939. Veros Šleivytės nuotr.
Veronika Šleivytė with one of the traveling companions
next to to the sculptures of athletes at Marmi Stadium
in Rome. 1939. Photo by Vera Šleivytė
28
Veronika Šleivytė su JAV lietuvių pranciškonėmis šalia
Konstantino arkos Romoje. 1939. Veros Šleivytės nuotr.
Veronika Šleivytė with the Lithuanian Franciscans of
the Lithuanian diaspora in the United States next to
the Arch of Constantine in Rome, 1939.
Photo by Vera Šleivytė
275 Foto Vėros Šleivytės
The documentation of the Women Artists Society
shows that Šleivytė, who exercised her privileges as
chairwoman, went on a month-long visit to Europe in
1939. Through the organization that she headed, she
arranged for the documents and in February of 1939,
together with Lithuanian Americans, Franciscan nuns
Felicija and Virginija, visited cities in Poland, Switzerland,
Germany, then Czechoslovakia and Italy 81 . The
journey with the nuns, whose close friend the artist was
for several years, has been recorded in photographs,
and we can find its smaller details in the postcards
that she sent to her family, as well as in the texts by
Veronika that the XX amžius daily published 82 . After
returning to Kaunas, in June of 1939, she gave a lecture
at ‘Art Shrines in Poland, Italy, Switzerland and Germany’
to present her travel impressions 83 . 26 27 28
Summary
29
Veronika Šleivytė Nidoje.
1935. Veros Šleivytės nuotr.
Veronika Šleivytė in Nida.
1935. Photo by Vera Šleivytė
Although Veronika Šleivytė did not reach the
pinnacles of professional achievement in interwar
Lithuanian art, she stood out amongst her colleagues
as a great specialist on public relations, who was
concerned with the strengthening of women artists’
professional status and the expansion of their creative
work. Her close contacts with the elite and the clergy,
as evidenced by her photographic and epistolary
legacy, along with Veronika’s tireless activeness,
facilitated the administration of the managment affairs
of the Lithuania’s Women Artists Society.
In conclusion, I would like to remind readers that
the Lithuania’s Women Artists Society, founded in the
late 1930s and headed by Šleivytė, was a trade union
with characteristics that were similar to those of both
creative organizations and the women’s emancipation
movement. Through organized activities, women
artists sought to encourage and prove their creative
autonomy. Being mindful of the satisfaction of their
professional needs, Šleivytė sought their visibility and
establishment in society through her organizational
activities. In exchange for her altruism in taking care
for women artist’s affairs, she gained management
skills, prominency, and other privileges.
Šleivytė’s photography archive, which attracted
the attention of researchers and journalists for over a
decade, seemed extremely generous to me at the time
of writing this article. The abundant documentation
of women’s exhibitions that were held in Kaunas from
1937 to 1940 provided me with an opportunity to use
both their texts and images in presenting the female
segment of Lithuania’s exhibition life in the 1930s. And,
at the same time, to tell readers about one side of
Veronika Šleivytė’s personality: more precisely, about
her as the organizer of women’s art life in inter-war
Lithuania and the supporter of their creative work.
276 Ieva Burbaitė
Tarp dailininkių
Among Women Artists
LT
1 Agnė Narušytė, Veronikos Šleivytės fotografijos bruožai, Iš Panevėžio
praeities: fotografijos kontekstas ir paveldas, sudarytoja
Zita Pikelytė, Panevėžys: Panevėžio kraštotyros muziejus, 2006,
p. 148–162; Idem, Veronikos Šleivytės gyvenimas fotografijose, Veronikos
Šleivytės gyvenimo bruožai, sudarytoja ir redaktorė Aušra
Jonušytė, Kupiškis: Kupiškio etnografijos muziejus, 2007, p. 9–16.
2 Lijana Šatavičiūtė-Natalevičienė, Šleivytė Veronika, Lietuvos
dailininkų žodynas, 1918–1944, T. 3, sudarytoja Lijana Šatavičiūtė-Natalevičienė,
Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2013,
p. 384–386; Agnė Narušytė, Veronikos Šleivytės fotografijos bruožai,
op. cit., p. 151.
3 Dailininkės V. Šleivytės dailės darbų paroda, X.30-XI.30, 1949 :
[katalogas], Lietuvos TSR tarybinių dailininkų sąjunga, įžangos
straipsnis R. Vadžio, Kaunas, 1949, p. 3; Veronika Šleivytė: dailės
darbų paroda: 55 metų amžiaus ir 25 metų kūrybinio darbo sukakčiai
pažymėti katalogas, LTSR Kultūros ministerija, LTSR Dailininkų
sąjunga, Kauno valst. M. K. Čiurlionio vardo dailės muziejus, įžangos
straipsnis M. Bukonienės, Kaunas, 1961, p. 12; Veronikos Šleivytės
dailės darbų parodos, skirtos jos 60 m. amžiaus ir 30 m. kūrybinio
darbo sukakčiai paminėti, katalogas, Šiauliai, LTSR Kultūros
ministerija, Šiaulių „Aušros“ istorijos-etnografijos muziejus, įžangos
straipsnis Povilo Valaikos, Šiauliai, 1968, p. 6; Jubiliejinis Veronikos
Šleivytės parodos katalogas, Lietuvos TSR kultūros ministerija,
Lietuvos TSR dailininkų sąjunga, Lietuvos TSR dailės muziejus,
įžangos straipsnis A. Lauciaus, Vilnius, Kaunas, 1971, be psl.
4 Jolanta Vizbutaitė, Moteris vyriškais drabužiais, Moteris, 2014,
Nr. 750, p. 132–137; Irma Laužikaitė, Fotografė vyrišku kostiumu,
Žmonės. Legendos, Nr. 2 (25), 2016, p. 80–94.
5 LLMA, f. 33, ap. 3, b. 1–4.
6 Paskutiniame draugijos narių susirinkime minėta, kad organizacijai
priklausė 48 narės (be valdybos narių). LLMA f. 33, ap. 3, b. 1,
l. 23 a.p.
7 Laima Laučkaitė, Dailės moterys XX amžiaus pradžios Vilniuje,
Vilniaus kultūrinis gyvenimas: Moterų indėlis 1900–1945, Vilnius:
Lietuvos literatūros ir tautosakos institutas, 2005, p. 65.
8 Laima Laučkaitė, Vilniaus dailė XX amžiaus pradžioje, Vilnius:
Baltos lankos, 2002, p. 62–71.
9 Laima Laučkaitė, Heroldas, išėjęs švintant ant kalnelio, Dailė,
2007, Nr. 1, p. 104–107.
10 Indrė Karčiauskaitė, Kitiems ir sau: moterų draugijų veikla Kaune,
Kauno istorijos metraštis, T. 6, Kaunas: VDU leidykla, 2005,
p. 144–145.
11 LMA RS f. 181, b. 89, l. 67; Katalogas, [E. Každailevičiūtės, H. Naruševičiūtės-Žmuidzinienės
kūrinių sąrašas], Kaunas, 1932; Justinas
Vienožinskis, Dviejų meno paroda, Lietuvos aidas, 1932-03-11,
p. 4–5; Vytautas Bičiūnas, Dviejų moterų paroda, Židinys, 1932,
T. 15, Nr. 3, p. 270; Jaunųjų menininkų kūrybos paroda, 7 meno
dienos, 1930, Nr. 54, p. 11–12.
12 B. Tursienė, Lietuvos moterų spaudos ir literatūros paroda, Moteris
ir pasaulis, Nr. 10, p. 8.
13 D. N., Dailininkės Aldonos Didžiulytės-Kazanavičienės paveikslų
paroda lietuvių moterų klube, Moteris ir pasaulis, 1939, Nr. 3, p. 17;
Dailininkų Kazanavičių tapybos darbų paroda, XX amžius,
1939-02-15, p. 12.
14 Moterų talkos komitetas buvo 1922 m. įkurto Lietuvių katalikių
moterų vyriausiojo sekretoriato, kuris nuo 1935 m. pervadintas į
Katalikių organizacijų sąjungą, inteligenčių sekcija. Moterų talka
turėjo suburti lietuves katalikes inteligentes „religinio, dorovinio,
tautinio ir kultūrinio susipratimo visuomenėje kėlimui“. Žr. Kas toji
Moterų Talka?, Moteris, 1936, Nr. 12, p. 193; L. K., Moterų Dr-jos
pir-kės M. Galdikienės kalba, pasakyta atidarant KOS suvažiavimą,
Moteris, 1939, Nr. 11, p. 164; Indrė Karčiauskaitė, Katalikiškoji
moterų judėjimo srovė Lietuvoje (1907–1940), Daktaro disertacija,
Humanitariniai mokslai, istorija, Kaunas, Vytauto Didžiojo universitetas,
2007, p. 103.
15 Didžiulė visų menininkių darbų paroda, Naujoji Vaidilutė, 1937,
Nr. 9, p. 440.
16 El. Norvilienė, Parodos organizavimas ir pasisekimas, Naujoji
Vaidilutė, 1937, Nr. 11, p. 542.
17 Moterų dailininkių kūrinių pirmoji paroda atidaryta, Lietuvos
aidas, 1937-10-12, p. 2.
18 A. Galaunienės moterų meno parodos atidarymo žodis, Naujoji
Vaidilutė, 1937, Nr. 11, p. 540–542.
19 K. O. S. Moterų Talkos komiteto, globojant Sofijai Smetonienei,
rengiamos Pirmosios Lietuvos moterų dailininkių meno parodos
katalogas, Kaunas, 1937.
20 Moterų dailininkių kūrinių pirmoji paroda atidaryta, op. cit., p. 2.
21 Gausiai lankoma paroda, XX amžius, 1937-10-13, p. 8.
22 A. Braziulis, Dvi meno parodos, Trimitas, 1937-10-14, Nr. 41, p. 978.
23 Dail. Kalpoko ir Kazoko parodą aplankė apie 1000 žmonių, Lietuvos
aidas, 1937-10-25, p. 8.
24 El. Norvilienė, op. cit., p. 543.
25 Jolita Mulevičiūtė, Modernizmo link: dailės gyvenimas Lietuvos
Respublikoje 1918–1940, Kultūros ir meno institutas, Kaunas, 2001,
p. 30.
26 Moterų menininkių pobūvis, Lietuvos aidas, 1937-10-27, p. 3.
27 Į muziejaus rinkinį pateko: Agotos Kizevičiūtės grafikos darbas
„Žvejai“, Černės Percikovičiūtės portretas „Draugė Judita“,
Veronikos Tarvydaitės medžio raižinys „Motina“, Domicelės Tarabildienės
skulptūra „Kūrybos madona“.
28 Izabelė Blauzdžiūnaitė, Mūsų dailininkės (Moterų dailininkių
parodai pasibaigus), Ateitis, 1937, Nr. 12, p. 443; Moterų pasireiškimai,
Naujoji Vaidilutė, 1937, Nr. 12, p. 630; Moterų meno parodą
aplankę per 2000 žmonių, Lietuvos aidas, 1937-10-20, p. 3;
Lietuvos dailininkių meno paroda uždaroma pirmadienį, Lietuvos
aidas, 1937-10-24, p. 5; Valstybės prezidentas aplankė moterų
dailininkių parodą, Lietuvos aidas, 1937-10-26, p. 8; Pirmąją moterų
dailininkių parodą aplankė 3500 žmonių, Vakarai, 1937-10-30,
Nr. 252, p. 6; Pirmąją Lietuvos moterų dailininkių meno parodą...,
XX amžius, 1937-10-25, p. 12.
29 Dr. H. Eliass-Kairiūkštytė, Pirmoji Lietuvos dailininkių darbų paroda,
Lietuvos aidas, 1937-10-14, p. 8.
30 LLMA, f. 33, ap. 3, b. 1, l. 1.
31 Ibid.
32 Ibid., l. 1 a.p.
33 LLMA, f. 33, ap. 3, b. 1, l. 2.
34 Ibid.
35 LLMA, f. 33, ap. 2, b. 34, l. 101.
36 LLMA, f. 33, ap. 3, b. 1, l. 4; f. 33, ap. 1, b. 7.
37 Prašymai priimti į Lietuvos dailininkų sąjungą turėjo būti motyvuojami
profesiniais pasiekimais – parodos, žymūs darbai, kiti
meniniai įvertinimai.
38 Giedrė Jankevičiūtė, Kaip suskaičiuoti istoriją: Lietuvos dailininkų
sąjungos pirmasis dešimtmetis, Dailė, 2005, Nr. 2 (46), p. 7–9.
39 Steigiamos draugijos įstatus pasirašė 14 dailininkių, juos patvirtino
Kauno notaras Aleksandras Žilinskas. 1938 m. balandžio 2 d. nauja
organizacija buvo įtraukta į Vidaus reikalų ministerijos draugijų
registrą (nr. 8413). Naujai įsteigtos draugijos valdybos sudėtis:
pirmininkė – Šleivytė, vicepirmininkė – Janulaitienė, iždininkė –
Didžiokienė, turto globėja – Birutė Gudaitienė, sekretorė – Petkevičienė.
LLMA, f. 33, ap. 3, b. 3, l. 11.
40 LLMA, f. 33, ap. 3, b. 1, l. 6.
41 LLMA, f. 33, ap. 3, b. 3, l. 1.
42 LLMA, f. 33, ap. 3, b. 1, l. 6.
43 Plačiau: Ieva Burbaitė, Lietuvos moterų dailininkių draugijos
(1938–1940) veikla ir jos kontekstai, daktaro disertacija, humanitariniai
mokslai, menotyra, Vilnius, 2016, p. 80–99.
44 Stasys Būdavas, Lietuvos moterų dailininkių paroda, Moteris ir
pasaulis, 1940, Nr. 1, p. 10.
45 Pirmoji Lietuvos moterų dailininkių paroda, XX amžius, 1940-01-
09, p. 12.
46 Pirmosios Lietuvos moterų dailininkių draugijos dailės parodos
katalogas, Kaunas, Vytauto Didžiojo kultūros muziejus, 1940.
47 Vytautas Bičiūnas, Lietuvos meno parodos, Pasaulio lietuvis,
1940, Nr. 2, p. 50.
48 P. Šiugžda, Pirmoji Lietuvos moterų dailininkių d-jos dailės paroda,
Lietuvos aidas, 1940-01-26, p. 4, 1940-01-27, p. 5.
49 Lietuvos moterų dailininkių..., Lietuvos aidas, 1940-02-02, p. 4.
50 Vakarinės naujienos, Vakarinės naujienos, 1940-01-09, p. 4;
Šiandien visose mokyklose mokslas eina normaliai, Vakarinės
naujienos, 1940-01-12, p. 4.
51 Petras Tarabilda, Moterų dailės paroda, Lietuvos žinios,
1940-01-20, p. 7.
52 Lietuvos moterų dailininkių d-jos dailės parodoje, XX amžius,
1940-01-27, p. 2; Lietuvos moterų dailininkių dr-jos dailės paroda
gausiai lankoma, XX amžius, 1940-01-20, p. 3.
53 LLMA, f. 33, ap. 3, b. 1, l. 21.
54 LLMA, f. 33, ap. 3, b.4. l. 53.
55 LLMA, f. 33, ap. 2, b. 2, l. 197.
56 Juozas Brazauskas, Dailininkė Marcė Katiliūtė, Kaunas: „Žiemgalos“
leidykla, 2006, p. 52–58.
57 Viktorija Daujotytė, Parašyta moterų, Vilnius: Alma littera, 2001,
p. 251.
58 Veronika Šleivytė, Tragiškas dailininkės gyvenimas
(Pomirtinės M. Katiliūtės meno parodos proga), Lietuvos žinios,
1940-05-04, p. 9.
277 Foto Vėros Šleivytės
59 Veronika Šleivytė, Skaudūs faktai menininkų šeimoj, XX amžius,
1937-04-17, p. 5.
60 Jonas Kuzminskis, Dail. Marcė Katiliūtė (1912–1937), Lietuvos
žinios, 1937-04-10, p. 5.
61 M. Katiliūtės kūrinių paroda, Naujoji Vaidilutė, 1937, Nr. 9, p. 440.
62 LLMA, f. 33, ap. 3, b. 1, p. 28.
63 Marcė Katiliūtė, 1912–1937 [parodos katalogas], 1940, Kaunas.
64 Jonas Kuzminskis, M. Katiliūtės paroda, Kultūra, 1940, Nr. 5,
p. 362.
65 Paulius Augius-Augustinavičius, Marcės Katiliūtės apžvalginė
meno paroda, Vairas, 1940, Nr. 5, p. 382–383; Mečislovas Bulaka,
Dail. M. Katiliūtės tragedija ir mūsų meno perspektyvos, Lietuvos
žinios, 1940-05-25, p. 6; Irena Trečiokaitė, Marcė Katiliūtė, Dienovidis,
1940, Nr. 4, p. 300–307; Telesforas Valius, Marcės Katiliūtės
dailės paroda, Naujoji Romuva, 1940, Nr. 20–21, p. 20; Veronika
Šleivytė, Marcės Katiliūtės gyvenimas ir kūryba, Moteris ir
pasaulis, 1940, Nr. 6, p. 2–3; Idem, Tragiškas dailininkės gyvenimas
(Pomirtinės M. Katiliūtės meno parodos proga), Lietuvos žinios,
1940-05-04, p. 9.
66 Lietuvos radijas, Darbininkas, 1940-05-19, p. 9.
67 Veronika Šleivytė, Tragiškas dailininkės gyvenimas (Pomirtinės
M. Katiliūtės meno parodos proga), op. cit.
68 Dail. Marcės Katiliūtės darbų paroda, Lietuvos aidas, 1940-05-06,
p. 8; Lietuvos Moterų Dailininkių Draugija..., Moteris ir pasaulis,
1940, Nr. 5, p. 12.
69 Giedrė Jankevičiūtė, Jaunoji nacionalinės dailės klasikė: Marcei
Katiliūtei – 100, 7 meno dienos, 2012-07-27, [interaktyvus]: http://
archyvas.7md.lt/lt/2012-03-30/daile_2/jaunoji_nacionalines_dailes_klasike.html,
[žr. 2019-06-02].
70 LLMA, f. 33, ap. 3, b. 1, l. 22.
71 LLMA, f. 33, ap. 3, b. 1, l. 25.
72 LLMA, f. 33, ap. 3, b. 1, l. 30.
73 LLMA, f. 33, ap. 3, b. 4, l. 4.
74 Pirmąjį Katiliūtės reprodukcijų rinkinį su trumpa biografija ir
kūrybos apžvalga 1957 m. parengė Valerija Čiurlionytė-Karužienė.
1963 m. buvo išleista dailės istorikės Akvilės Mikėnaitės biografinė
apybraiža. 2006 m. pasirodė istoriko Juozo Brazausko parengta
monografija, kurioje publikuota dalis Katiliūtės egotekstų. Valerija
Karužienė, M. Katiliūtė (1912–1937), Kaunas, 1957; Akvilė Mikėnaitė,
M. Katiliūtė, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros
leidykla, 1963; Juozas Brazauskas, op. cit.
75 Katiliūtės palaikai iš senųjų Kauno kapinių šalia Vytauto prospekto
perkelti į Petrašiūnų kapines 1958 metais. 1972-aisiais, minint
dailininkės 60-ąsias metines, Petrašiūnų kapinių panteone pastatytas
skulptoriaus Juozo Kėdainio sukurtas antkapinis paminklas
„Atsisveikinimas“.
76 Kolekcijų istorijos: Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus,
sudarytoja Daina Kamarauskienė, Kaunas: Nacionalinis M. K.
Čiurlionio dailės muziejus, 2013, p 149–151.
77 Stasės laiškai Veronikai Šleivytei: 1940-06-24, 1940-08-31, Vilnius,
KEM.
78 Alvydas Dargis, Žmogų su dviračiu išdavė tie, kuriuos jis išgelbėjo
nuo mirties, Lietuvos rytas, 1997-01-21, p. 33.
79 Liudininkų akimis. Dailės istorikė Giedrė Jankevičiūtė – apie Vilniaus
ir Kauno getų dailę (kalbino Helmutas Šabasevičius), Krantai,
2016, Nr. 4, p. 161.
80 Alvydas Dargis, op. cit.
81 Liet. mot. dailininkių dr-jos pirmininkė..., XX amžius, 1939-02-15,
p. 12; LLMA, f. 33, ap. 3, b. 4, l. 21.
82 Veronika Šleivytė, Per Lenkiją, Italiją, Šveicariją ir Vokietiją,
XX amžius, 1939-04-06, p. 14–15; Idem, Varšuva, Viena, Venecija,
XX amžius, 1939-04-11, p. 7–8; Idem, Umbrijos slėniuose pavasaris
žydi, XX amžius, 1939-04-12, p. 6; Idem, Tarp meno šedevrų,
XX amžius, 1939-04-13, p. 8.
83 Lietuvos moterų dailininkių draugijos susirinkimas, XX amžius,
1939-06-12, p. 2; LLMA, f. 33, ap. 3, b. 1, l. 17.
278 Ieva Burbaitė
Tarp dailininkių
Among Women Artists
EN
1 Agnė Narušytė, „Veronikos Šleivytės fotografijos bruožai“, in: Iš
Panevėžio praeities: fotografijos kontekstas ir paveldas, compiler
Zita Pikelytė, Panevėžys: Panevėžio Local Lore Museum, 2006,
p. 148–162; Idem, „Veronikos Šleivytės gyvenimas fotografijose“,
in: Veronikos Šleivytės gyvenimo bruožai, compiler and editor
Aušra Jonušytė, Kupiškis: Kupiškis Museum of Ethnography, 2007,
p. 9–16.
2 Lijana Šatavičiūtė-Natalevičienė, „Šleivytė Veronika“, in: Lietuvos
dailininkų žodynas, 1918–1944, T. 3, compiler Lijana Šatavičiūtė-Natalevičienė,
Vilnius: Lithuanian Culture Research Institute,
2013, p. 384–386; Agnė Narušytė, „Veronikos Šleivytės fotografijos
bruožai“, op. cit., p. 151.
3 Dailininkės V. Šleivytės dailės darbų paroda, X.30-XI.30, 1949
:[katalogas], Lithuanian SSR Soviet Artists’ Union, foreword by
R. Vadys, Kaunas, 1949, p. 3; Veronika Šleivytė: dailės darbų
paroda: 55 metų amžiaus ir 25 metų kūrybinio darbo sukakčiai
pažymėti katalogas, LSSR Ministry of Culture, LSSR Artists’
Union, Kaunas State Museum of Art n.a. Mikalojus Konstantinas
Čiurlionis, foreword by M. Bukonienė, Kaunas, 1961, p. 12; Veronikos
Šleivytės dailės darbų parodos, skirtos jos 60 m. amžiaus
ir 30 m. kūrybinio darbo sukakčiai paminėti, katalogas, Šiauliai,
LSSR Ministry of Culture, “Aušra” Historical-ethnographic Museum
of Šiauliai, foreword by Povilas Valaika, Šiauliai, 1968, p. 6;
Jubiliejinis Veronikos Šleivytės parodos katalogas, LSSR Ministry
of Culture, Lithuanian SSR Artists’ Union, Lithuanian SSR Museum
of Art, foreword by A. Laucius, Vilnius, Kaunas, 1971, no page.
4 Jolanta Vizbutaitė, „Moteris vyriškais drabužiais“, in: Moteris, 2014,
issue No. 750, p. 132–137; Irma Laužikaitė, „Fotografė vyrišku
kostiumu”, in: Žmonės. Legendos, issue No. 2 (25), 2016, p. 80–94.
5 Lithuanian Archives of Literature and Art, fund 33, folder 3, file 1–4.
6 The last meeting of the society members mentioned that the
organization had 48 members (except members of the Board).
Lithuanian Archives of Literature and Art, fund 33, reversum 3,
file 1, l. 23 reversum.
7 Laima Laučkaitė, „Dailės moterys XX amžiaus pradžios Vilniuje“,
in: Vilniaus kultūrinis gyvenimas: Moterų indėlis 1900–1945,
Vilnius: Institute of Lithuanian Literature and Folklore, 2005, p. 65.
8 Laima Laučkaitė, Vilniaus dailė XX amžiaus pradžioje, Vilnius:
Baltos lankos, 2002, p. 62–71.
9 Laima Laučkaitė, „Heroldas, išėjęs švintant ant kalnelio“, in: Dailė,
2007, issue No. 1, p. 104–107.
10 Indrė Karčiauskaitė, „Kitiems ir sau: moterų draugijų veikla Kaune”,
in: Kauno istorijos metraštis, T. 6, Kaunas: Publishing centre of the
Vytautas Magnus University, 2005, p. 144–145.
11 Handwritten Manuscripts Department of the Lithuanian Academy
of Sciences, fund 181, file 89, p. 67; Katalogas, [list of artworks by
E. Každailevičiūtė and H. Naruševičiūtė-Žmuidzinienė], Kaunas,
1932; Justinas Vienožinskis, „Dviejų meno paroda“, in: Lietuvos
aidas, March 11, 1932, p. 4–5; Vytautas Bičiūnas, „Dviejų moterų
paroda“, in: Židinys, 1932, volume 15, issue No. 3, p. 270; „Jaunųjų
menininkų kūrybos paroda“, in: 7 meno dienos, 1930, issue No. 54,
p. 11–12.
12 B. Tursienė, „Lietuvos moterų spaudos ir literatūros paroda“, in:
Moteris ir pasaulis, issue No. 10, p. 8.
13 D. N., „Dailininkės Aldonos Didžiulytės-Kazanavičienės paveikslų
paroda lietuvių moterų klube“, in: Moteris ir pasaulis, 1939, issue
No. 3, p. 17; „Dailininkų Kazanavičių tapybos darbų paroda“ , in: XX
amžius, February 15, 1939, p. 12;
14 The Women’s Mutual Aid Committee was the white collar section
of General Secretoriat of Lithuanian Catholic Women that
renamed into the Association of Catholic Women’s Organizations.
Women’s Mutual Aid was to unite white collar Lithuanian Catholic
women for “the promotion of religious, moral, national and cultural
understanding in society“. „Kas toji Moterų Talka?“, in: Moteris,
1936, issue No. 12, p. 193; the speech that M.Galdikienė, head
of Lithuanian Catholic Women’s Society, delivered at Catholic
Women Society congress, in: Moteris, 1939, issue No. 11, p. 164;
Karčiauskaitė Indrė, Katalikiškoji moterų judėjimo srovė Lietuvoje
(1907–1940), PhD thesis, Humanities, History, Kaunas, Vytautas
Magnus University, 2007, p. 103.
15 „Didžiulė visų menininkių darbų paroda“, in: Naujoji Vaidilutė, 1937,
issue No. 9, p. 440.
16 El. Norvilienė, „Parodos organizavimas ir pasisekimas“, in: Naujoji
Vaidilutė, 1937, issue No. 11, p. 542.
17 „Moterų dailininkių kūrinių pirmoji paroda atidaryta“, in: Lietuvos
Aidas. October 12, 1937, p. 2.
18 „A. Galaunienės moterų meno parodos atidarymo žodis“, in:
Naujoji Vaidilutė, 1937, issue No. 11, p. 540–542.
19 K. O. S. Moterų Talkos kumiteto, globojant Sofijai Smetonienei,
rengiamos Pirmosios Lietuvos moterų dailininkių meno parodos
katalogas, Kaunas, 1937.
20 „Moterų dailininkių kūrinių pirmoji paroda atidaryta“, op. cit., p. 2.
21 „Gausiai lankoma paroda“, in: XX amžius, October 13, 1937, p. 8.
22 A. Braziulis, „Dvi meno parodos“, in: Trimitas, October 14, 1937, issue
No. 41, p. 978.
23 „Dail. Kalpoko ir Kazoko parodą aplankė apie 1000 žmonių“, in: Lietuvos
aidas, October 25, 1937, p. 8.
24 El. Norvilienė, op. cit., p. 543.
25 Jolita Mulevičiūtė, „Modernizmo link: dailės gyvenimas Lietuvos Respublikoje
1918–1940, Culture and Art Institute, Kaunas, 2001, p. 30.
26 „Moterų menininkių pobūvis“, in: Lietuvos aidas, October 27, 1937, p. 3.
27 The following artworks made it into the museum collection: a work of
graphic art “Fishermen” by Agota Kizevičiūtė, portrait “Friend Judita”
by Černė Percikovičiūtė, woodcut “Mother” by Veronika Tarvydaitė,
and sculpture “Madonna of Creative Work” by Domicelė Tarabildienė.
28 Izabelė Blauzdžiūnaitė, „Mūsų dailininkės (Moterų dailininkių parodai
pasibaigus)“, in: Ateitis, 1937, issue No. 12, p. 443; „Moterų pasireiškimai”,
in: Naujoji Vaidilutė, 1937, issue No. 12, p. 630; „Moterų meno
parodą aplankę per 2000 žmonių“, in: Lietuvos aidas, October 20,
1937, p. 3; „Lietuvos dailininkių meno paroda uždaroma pirmadienį“,
in: Lietuvos aidas, October 24, 1937, p. 5; „Valstybės prezidentas
aplankė moterų dailininkių parodą“, in: Lietuvos aidas, October 26,
1937, p. 8; „Pirmąją moterų dailininkių parodą aplankė 3500 žmonių“,
in: Vakarai, October 30, 1937, issue No. 252, p. 6; „Pirmąją Lietuvos
moterų dailininkių meno parodą...“, in: XX amžius, October 25, 1937,
p. 12.
29 Dr. Halina Eliass-Kairiūkštytė, „Pirmoji Lietuvos dailininkių darbų
paroda“, in: Lietuvos aidas, October 14, 1937, p. 8.
30 Lithuanian Archives of Literature and Art, fund 33, folder 3, file 1, l. 1.
31 Ibid.
32 Ibid., l. 1 reversum.
33 Lithuanian Archives of Literature and Art, fund 33, folder 3, file 1, l. 2.
34 Ibid.
35 Lithuanian Archives of Literature and Art, fund 33, folder 2, file 34,
p. 101.
36 Lithuanian Archives of Literature and Art, fund 33, folder 3, file 1, l. 4;
fund 33, folder 1, file 7.
37 Applications for admission to the Lithuanian Artists’ Union had to be
motivated by professional achievements – exhibitions, notable works,
and other artistic evaluations..
38 Giedrė Jankevičiūtė, „Kaip suskaičiuoti istoriją: Lietuvos dailininkų sąjungos
pirmasis dešimtmetis“, in: Dailė, 2005, issue No. 2 (46), p. 7–9.
39 The regulations of the society being established were signed by 14
women artists and approved by Kaunas-based notary Aleksandras
Žilinskas. On April 2, 1938, the new organization entered the Register
of Associations under the Ministry of the Interior (No. 8413). The
composition of the board of the newly established society was
as follows: chairwoman – Šleivytė, vice chairman – Janulaitienė,
treasurer – Didžiokienė, guardian of property - Birutė Gudaitienė,
secretary – Petkevičienė. Lithuanian Archives of Literature and Art,
fund 33, folder 3, file 3, l. 11.
40 Lithuanian Archives of Literature and Art, fund 33, folder 3, file 1, l. 6.
41 Lithuanian Archives of Literature and Art, fund 33, folder 3, file 3, l. 1.
42 Lithuanian Archives of Literature and Art, fund 33, folder 3, file 1, l. 6.
43 More: Ieva Burbaitė, Lietuvos moterų dailininkių draugijos (1938–1940)
veikla ir jos kontekstai, PhD dissertation, Humanities, Art Criticism,
Vilnius, 2016, p. 80–99.
44 Stasys Būdavas, „Lietuvos moterų dailininkių paroda“, in: Moteris ir
pasaulis, 1940, issue No. 1, p. 10.
45 „Pirmoji Lietuvos moterų dailininkių paroda“, in: XX Amžius, January 9,
1940, p. 12.
46 Pirmosios Lietuvos moterų dailininkių draugijos dailės parodos katalogas,
Kaunas, Vytautas Magnus Culture Museum, 1940.
47 Vytautas Bičiūnas, „Lietuvos meno parodos“, “, in: Pasaulio lietuvis,
1940, issue No. 2, p. 50.
48 P. Šiugžda, „Pirmoji Lietuvos moterų dailininkių d-jos dailės paroda“, in:
Lietuvos aidas, January 26, 1940, p. 4, January 27, 1940, p. 5.
49 „Lietuvos moterų dailininkių...“, in: Lietuvos aidas, February 2, 1940, p. 4.
50 „Vakarinės naujienos“, in: Vakarinės naujienos, January 9, 1940, p. 4;
„Šiandien visose mokyklose mokslas eina normaliai“, in: Vakarinės
naujienos, January 12, 1940, p. 4.
51 Petras Tarabilda, „Moterų dailės paroda“, in: Lietuvos žinios, January
20, 1940, p. 7.
52 „Lietuvos moterų dailininkių d-jos dailės parodoje“, in: XX amžius, January
27, 1940, p. 2; „Lietuvos moterų dailininkių dr-jos dailės paroda
gausiai lankoma“, in: XX amžius, January 20, 1940, p. 3.
279 Foto Vėros Šleivytės
53 Lithuanian Archives of Literature and Art, fund 33, folder 3, file 1, l. 21.
54 Lithuanian Archives of Literature and Art, fund 33, folder 3, file 4. l. 53.
55 Lithuanian Archives of Literature and Art, fund 33, folder 2, file 2, l. 197.
56 Juozas Brazauskas, Dailininkė Marcė Katiliūtė, Kaunas: “Žiemgalos”
publishing house, 2006, p. 52–58.
57 Viktorija Daujotytė, Parašyta moterų, Vilnius: Alma littera, 2001, p. 251.
58 Veronika Šleivytė, „Tragiškas dailininkės gyvenimas (Pomirtinės M. Katiliūtės
meno parodos proga)“, in: Lietuvos žinios, May 04, 1940, p. 9.
59 Veronika Šleivytė, „Skaudūs faktai menininkų šeimoj“, in: XX amžius,
April 17, 1937, p. 5.
60 Jonas Kuzminskis, „Dail. Marcė Katiliūtė (1912–1937), in: Lietuvos
žinios, April 10, 1937, p. 5.
61 „M. Katiliūtės kūrinių paroda“, in: Naujoji vaidilutė, 1937, issue
No. 9, p. 440.
62 Lithuanian Archives of Literature and Art, fund 33, folder 3, file 1, p. 28.
63 Marcė Katiliūtė, 1912–1937 [exhibition catalogue], 1940, Kaunas.
64 Jonas Kuzminskis, „M. Katiliūtės paroda“, in: Kultūra, 1940, issue
No. 5, p. 362.
65 Paulius Augius-Augustinavičius, „Marcės Katiliūtės apžvalginė
meno paroda“, in: Vairas, 1940, issue No. 5, p. 382–383; Mečislovas
Bulaka, „Dail. M. Katiliūtės tragedija ir mūsų meno perspektyvos“, in:
Lietuvos žinios, May 25, 1940, p. 6; Irena Trečiokaitė, „Marcė Katiliūtė“,
in: Dienovidis, 1940, issue No. 4, p. 300–307; Telesforas Valius,
„Marcės Katiliūtės dailės paroda“, in: Naujoji Romuva, 1940, issue
No. 20–21, p. 20; Veronika Šleivytė, „Marcės Katiliūtės gyvenimas
ir kūryba“, in: Moteris ir pasaulis, 1940, issue No. 6, p. 2–3; Idem,
„Tragiškas dailininkės gyvenimas (Pomirtinės M. Katiliūtės meno
parodos proga)“, in: Lietuvos žinios, May 4, 1940, p. 9.
66 „Lietuvos radijas“, in: Darbininkas, May 19, 1940, p. 9.
67 Veronika Šleivytė, „Tragiškas dailininkės gyvenimas (Pomirtinės
M. Katiliūtės meno parodos proga)“, op. cit.
68 „Dal. Marcės Katiliūtės darbų paroda“, in: Lietuvos aidas, May 6,
1940, p. 8; „Lietuvos Moterų Dailininkių Draugija...“, in: Moteris ir
pasaulis, 1940, issue No. 5, p. 12.
69 Giedrė Jankevičiūtė, „Jaunoji nacionalinės dailės klasikė: Marcei
Katiliūtei – 100“, in: 7 meno dienos, July 27, 2012, [interactive]:
http://archyvas.7md.lt/lt/2012-03-30/daile_2/jaunoji_nacionalines_dailes_klasike.html,
[see June 2, 2019].
70 Lithuanian Archives of Literature and Art, fund 33, folder 3, file 1, l. 22.
71 Lithuanian Archives of Literature and Art, fund 33, folder 3, file 1, l. 25.
72 Lithuanian Archives of Literature and Art, fund 33, folder 3, file 1, l. 30.
73 Lithuanian Archives of Literature and Art, fund 33, folder 3, file 4, l. 4.
74 The first collection of reproductions by Katiliūtė with a brief
biography and a review of her work was compiled in in 1957
by Valerija Čiurlionytė-Karužienė. In 1963, art historian Akvilė
Mikėnaitė published a biographical essay on Katiliūtė. In 2006, a
monograph prepared by historian Juozas Brazauskas came out,
where he published a part of ego-texts by Katiliūtė. Valerija
Karužienė, M. Katiliūtė (1912–1937), Kaunas, 1957; Akvilė Mikėnaitė,
M. Katiliūtė, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros
leidykla, 1963; Juozas Brazauskas, op. cit.
75 The remains of Katiliūtė were transferred from the old Kaunas
cemetery near Vytautas avenue to Petrašiūnai cemetery in 1958.
In 1972, commemorating the 60th anniversary of the artist, a
gravestone “Farewell” created by sculptor Juozas Kėdainis was
erected in the pantheon of Petrašiūnai cemetery.
76 Kolekcijų istorijos: Nacionalinis M.K. Čiurlionio dailės muziejus,
compiler Daina Kamarauskienė, Kaunas: Mikalojus Konstantinas
Čiurlionis National Art Museum, 2013, p 149–151.
77 Stasė’s letters to Veronika Šleivytė: as of June 24, 1940, August
31, 1940, Vilnius, KEM.
78 Alvydas Dargis, „Žmogų su dviračiu išdavė tie, kuriuos jis išgelbėjo
nuo mirties“, in: Lietuvos rytas, January 21, 1997, p. 33.
79 „Liudininkų akimis. Dailės istorikė Giedrė Jankevičūtė – apie Vilniaus
ir Kauno getų dailę” (in interview to Helmutas Šabasevičius),
in: Krantai, 2016, issue No. 4, p. 161.
80 Alvydas Dargis, op. cit.
81 „Liet. mot. dailininkių dr-jos pirmininkė...“, in: XX amžius, February
15, 1939, p. 12; Lithuanian Archives of Literature and Art, fund 33,
folder 3, file 4, l. 21.
82 Veronika Šleivytė, „Per Lenkiją, Italiją, Šveicariją ir Vokietiją“, in:
XX amžius, April 06, 1939, p. 14–15; Idem, „Varšuva, Viena, Venecija“,
in: XX amžius, April 11, 1939, p. 7–8; Idem, „Umbrijos slėniuose
pavasaris žydi“, in: XX amžius, April 12, 1939, p. 6; Idem, „Tarp
meno šedevrų“, in: XX amžius, April 13, 1939, p. 8.
83 „Lietuvos moterų dailininkių draugijos susirinkimas“, in: XX amžius,
June 12, 1939, p. 2; Lithuanian Archives of Literature and Art,
fund 33, folder 3, file 1, l. 17.
280 Agnė Narušytė
Būrimas iš sapno ištraukų
Reading Dream Sediments
Būrimas iš
sapno ištraukų
Reading Dream
Sediments
(Menotyrininkė doc. dr. Agnė Narušytė)
LT Žiūrinėju Veronikos Šleivytės fotografijų archyvą
kaip jos gyvenimo filmą. Tai – jos pačios žodžiai,
1952–1953 m. sukurtos vaizdų ir tekstų knygos
pavadinimas. Knyga-albumas rankų darbo. Tekstai
dailyraščiu nukopijuoti iš Rėdos Kuzmaitės laiškų. Pirmoji
nuotrauka – jos portretas su dedikacija: „Mielai
Verutei, geriausiam mano nelaimės Draugui“. Rėda
rašo iš 1-osios tarybinės ligoninės, kur gydėsi daug
mėnesių, ilgėjosi draugės, graužėsi jai kažką blogo
pasakiusi, dėkojo už gėles, planavo jųdviejų kelionę į
kurortą. Fotografijos liudija – tai tikra istorija. Bet kito
puslapio kompozicija dviprasmiška. Abi nuotraukos –
iš ligoninės. Viršutinėje Rėda miega, o po pagalve –
šakų, kankorėžių, samanų ir grybų kompozicija:
„Sapnas Panemunės miško kampelyje“, – parašyta.
Apačioje – virš atsibudusios Rėdos palinkusi Vera. Lyg
to sapno įvaizdinimas.
Galbūt viskas šioje knygoje – sapnas? Ir jųdviejų
kelionė į Gomelį, „briedžių karalystę“, į sanatoriją
Chostoje, „saulėtoje palmių šalyje“, į Kaukazo kalnus.
Ir Veronikos „Pabėgimas“ Samšito giraitėje – tik inscenizacija.
Ir fotografiniai įrodymai, kad draugės viena
nuo kitos tolsta – fiziškai. „Bet ką daryt, kad viskas
gyvenime kas gražu – tik pasaka ir lieka“,– atsidūsta
Vera sėdėdama didingame kalnų peizaže. Ji vis fotografuoja,
kas gražu. Bet galiausiai vis tiek tenka grįžti
į kukliau atrodantį butą Kaune. Vera sėdi įsisupusi į
megztinį, sulinkusi ir akivaizdžiai pasenusi (jai gi jau
beveik penkiasdešimt). Ilgesingai žiūri į Rėdos palatos
nuotrauką ir guodžiasi citata iš „Sakmės apie Gestą
(Art historian Doc. dr. Agnė Narušytė)
EN I am exploring the photographic archive of
Veronika Šleivytė as if I was watching the film of her
life. These are her words, the title of a book of images
and texts she created in 1952–1953. The book-album
is hand made. The texts have been calligraphically
copied from letters written by Rėda Kuzmaitė. The first
photograph is her portrait with a dedication: ‘To dear
Vera, the best Companion in my misfortune.’ Rėda is
writing from the 1 st Soviet Hospital where she had been
taking the cure for many months; she longed for her
friend, distressed over having said something bad to
her; she thanked for flowers and planned their trip to
a health resort. The photographs ‘prove’ that this is a
true story. But the composition of page 2 is ambiguous.
Both photographs are from the hospital. In the top one
Rėda is asleep, and an arrangement of branches, cones,
moss and mushrooms is under her pillow: ‘A dream in
the corner of the Panemunė forest,’ the caption says. In
the photograph bellow, Vera is leaning over Rėda now
awake. As if she was a visualisation of that dream.
Perhaps, everything is a dream in this book?
Their trip to Gomel, to the ‘kingdom of elks,’ to the
sanatorium in Khosta, the ‘sunny land of palms,’ to the
Caucasian Mountains. And Veronika’s ‘Escape’ into
boxwood forests is also staged. As well as the photographic
evidence that the girlfriends are becoming
distant from each other – physically. ‘But what should
one do if everything that is beautiful remains to be
just a fairy tale,’ Vera sighs sitting in the foreground
of a magnificent mountainous landscape. She keeps
281 Foto Vėros Šleivytės
Žvejai. Vėra, jos sužieduotinis
ir šeimininkas su sūnumis,
Viktariškių k., 1928-IX-8
The Fishermen. Vėra, her fiancé
and land owner with his sons,
Viktariškiai village, September
8, 1928
Aš nekalta, kad mano magnijus nedegė. Vėra,
Viktariškių k., 1935-IV-23
It’s not my fault that my magnesium did not burn. Vėra
Viktariškiai village, April 23, 1935
Po Pupuliuko išvažiavimo, Kaunas, 1935 m.
After Honeybunch has left, Kaunas, 1935
282 Agnė Narušytė
Būrimas iš sapno ištraukų
Reading Dream Sediments
Panelių rikiuotė, Kaunas, 1929-IX-15
A rank of maidens, Kaunas, September 15, 1929
Tėvas kala, Viktariškių k., 1934 m.
Father is forging, Viktariškiai village, 1934
Panemunė, Kaunas, 1934-VIII-19
Panemunė, Kaunas, August 19, 1934
Prisiminimui Marytei, 1940-V-13
As a souvenir for Marytė, 1940-V-13
283 Foto Vėros Šleivytės
Berlingą“: „Daug džiaugsmo, daug karčių kančių. Bet
žinau, kad gyvenau.“ Ir šie žodžiai – iš Rėdos laiškų.
Kaip baigėsi tas „romanas“? Ar draugės išsiskyrė? Ar
Šleivytės povyza išreiškia vien liūdesį dėl pasibaigusių
atostogų? Nežinia užpildo plyšius tarp fotografijų. Bet
galbūt ir jos – tik sapno ištraukos.
Regis, visas Šleivytės fotoarchyvas yra sulipdytas
iš sau pačiai suvaidintos pasakos-sapno-iliuzijos nuotrupų.
Daugelis jų pažymėtos antspaudu „Foto Vėros
Šleivytės“. Ant kitų – įvairių fotoateljė atspaudai. Yra
ir vaizdų be autoriaus, kartais tik nuojauta sako, kad
jas užfiksavo pati Šleivytė. Vertinant fotoarchyvą,
kaip visumą, autorystė tampa nebesvarbi, nes atskiros
nuotraukos – tik ženklai, tarsi pačios tikrovės mini
pasakojimai didesnėje istorijoje. Šleivytei fotografija
yra tarsi François Larouelle’o sukonstruotas
„fotofikcijos“ aparatas, kuriame susilydo ir technologijos
nulemtas panašumas į tikrovę, ir neapibrėžtoje
formoje užsifiksavęs „kvantinės“ minties netikrumas,
ir materialiais ženklais paversta neapibrėžto subjekto
išgyventa patirtis, ir subjekto, kaip fotografo-filosofo,
galutinumas. Taip mąstant fotofikcija, nors ir remiasi
fotografijomis kaip galutinai suformuotais materialiais
objektais, yra diskursyvi ir priklauso vaizduotei, yra
grįsta spontaniškumu ir neapibrėžtumu 1 .
Tokia fotografijos samprata ištrina skirtumus
tarp fotografijos rūšių, ignoruoja jos „meninei“ kategorijai
priskiriamų objektų išskirtinumą. Kiek žinoma,
fotomenas Šleivytei rūpėjo tik 4-ojo dešimtmečio
pradžioje. Dar tebestudijuodama Kauno meno
mokykloje 1933 m. ji dalyvavo Lietuvos fotomėgėjų
sąjungos parodoje, kur eksponavo peizažus, kaimo
idilės, pajūrio vaizdus. Žiūrovams balsuojant už
patikusias fotografijas, Šleivytės darbas „Prie jūros“
laimėjo trečią vietą 2 . Nufotografuotos trys moterys
(pirmoji – pati Šleivytė), stovinčios pliaže prie
Palangos tilto. Jų margus apsiaustus, plačias kelnes
ir sijonus plaiksto vėjas, tolumoje maudosi žmonės.
Matyt, toks grožio ir laisvės jausmo derinys tuomet
atitiko amžinai jūros išsiilgusių kauniečių skonį.
Gamtos ir žmogaus harmoningas sambūvis, minkšti
kontūrai, taurūs jausmai – tai Lietuvoje užsitęsusio
piktorializmo bruožai. Reikšmių ieškotojas nusiviltų
po akivaizdžiu tokio vaizdo turiniu neradęs nieko
gilesnio, nors gal susidomėtų čia išreikšta tų
laikų poilsio kultūra. Šleivytė mėgo stebėti ant
smėlio drybsančius pusnuogius kūnus, fotografavo
apsinuoginusias drauges ir save pačią nė kiek
nesidrovėdama. Priešais besileidžiančią saulę ji su
draugėmis kurdavo kūno siluetų „šešėlių teatrą“.
Pajūrio fotografijose apnuoginami ne tik kūnai, bet
ir tai, kas anuomet meninėje fotografijoje laikyta
trūkumu – nepaslėptas vaizdo performatyvumas, tai,
kad moterys akivaizdžiai jaučia fotoaparato „žvilgsnį“
ir jam vaidina. Aistringiausiai tai daro pati Šleivytė,
kuri nuolat suspėja atsirasti savo pačios sukomponuotose
mizanscenose, kaupdama jų fotoarchyvą
kuria savo gyvenimo fikciją kaip performansą.
photographing beauty. But then she has to go back
to her rather modest flat in Kaunas. There, Vera is
sitting wrapped in her sweater, bow-backed and
visibly older (she is almost fifty now). She is longingly
gazing at the photograph of Rėda’s hospital ward and
soothes herself with a quotation from the The Story
of Gösta Berling: ‘A lot of joy, a lot of bitter sorrow.
But I do know that I have lived.’ These words are also
from Rėda’s letters. How did that ‘affair’ end? Have
the friends separated? Or does Šleivytė’s posture
express only sadness over the end of holidays?
Uncertainty fills the gaps between photographs. But
perhaps they are just sediments of a dream.
It seems Šleivytė’s entire photographic archive is
built from sediments of the fairytale-dream-illusion
she was performing for herself. Many prints bear
her stamp: ‘Photo by Vėra Šleivytė’. Others have the
stamps of various photo studios. There are some
authorless images, and I have to trust only my gut
feeling that they have been made by Šleivytė. In terms
of the photo archive as a whole, authorship becomes
unimportant because separate photographs are only
signs, mini-stories of reality in a larger history. For
Šleivytė, photography is like a ‘photo-fiction’ apparatus
constructed by François Larouelle, which melds
the similarity to reality determined by technology,
the uncertainty of ‘quantum’ thought recorded in
an indeterminate form, the experience lived by an
indefinite subject turned into material signs and the
finality of the subject as a photographer-philosopher.
If treated this way, although photo-fiction is based on
photographs as finally formed material objects, it is
discursive and belongs to imagination, is founded on
spontaneity and indeterminacy. 1
Such a concept of photography deletes
differences among various kinds of photographs
and ignores the exceptionality attributed to the
‘artistic’ category. As far as we know, Šleivytė was
interested in art photography only at the beginning
of the 1930s. While still studying at the Kaunas Art
School, she participated in the exhibition of the
Lithuanian Amateur Photographers’ Union in 1933,
where she showed landscapes, views of rural idyll and
the seaside. The audience voted for their favourite
photographs, and Šleivytė’s work At the Sea won the
third prize. 2 We see three women (the first one is Vera)
standing on the beach at the Palanga Bridge. Their
motley gowns, wide trousers and skirts are flapping in
the wind, while people are swimming in the distance.
Perhaps, such a combination of beauty and the sense
of freedom suited the tastes of people living in Kaunas
who had always been longing to be at the seaside.
The harmonious co-existence of humans and nature,
the soft edges, the noble feelings – those were the
characteristics of Pictorialism that lasted a bit longer in
Lithuania than elsewhere.
A searcher for meaning would be disappointed
not to find anything more profound here, besides
284 Agnė Narušytė
Būrimas iš sapno ištraukų
Reading Dream Sediments
Dabar visą fotografiją linkstama vertinti kaip
performanso rezultatą – aiškėja, kad jos tikrumas
tebuvo iliuzija, suvaidinta drama, kad vaizdas įamžina
ne tai, kas „tikrai buvo“ (sukrėtęs Roland’ą Barthes’ą
savo punctum 3 ), bet kam buvo ruoštasi ir kuo paskui
dalintasi, t. y. kas buvo ir bus. Izraelio teoretikė Ariella
Azoulay tai vadina „fotografavimo įvykiu“, kurio
pradžia nutolsta į praeitį, o pabaigos iš viso nematyti,
nes ta pati fotografija gali patekti į daugybę nenumatytų
situacijų, būti panaudota įvairiems tikslams
ir keisti žmonių sąmonę pati tarsi nesikeisdama 4 .
Pakeitus požiūrį į fotografiją, kitaip atrodo ir Šleivytės
fotoarchyvas. Jo nebebūtina skirstyti į „fotožurnalistiką“,
kur užfiksuoti tokie įvykiai kaip potvynis Kaune,
„eskizus“ dailės kūriniams, „nuotraukas atminčiai“,
darytas įvairiomis progomis, „nuotraukas sau“, kai
autorė tiriamai stebi save ir „užsirašinėja“ asmenines
pastabas, ir „fotomeną“, kai ji siekia padaryti įspūdį
tuometiniam fotografų elitui 5 . Kiekviena paskira
fotografija gali sudominti kaip „fotografavimo įvykis“,
juo labiau kad pati Šleivytė jas taip vertino.
Pirmiausia pats galynėjimasis su fotografavimo
technika yra įvykis. Ne kartą ant nuotraukos Šleivytė
užrašo, kaip ji daryta: „Fatografuota kambaryj
(Lietuvos Meno Mokyklos salėje) 4 val. Saulėta diena
šviesa :| – Diaafragma visai atidaryta laikyta ant
iskaičiavimo.“ Tai – užduotis sau, būdas išmokti kitą
kartą padaryti geriau, nes „Trijų tulpių“ korporacijos
valdybos narių veidai peršviesti, praradę formą,
daugelis to „skaičiavimo“ neišlaukė, sujudėjo ir jų
bruožai susiliejo. Kita vertus, ši fotografavimo situacija
neįprasta ir lyčių santykių požiūriu, nes aplink stalą
susėdę septyni vyrukai sustingsta pagal moters
(kurios į savo valdybą net nepriimtų) nurodymus. Jie
vaidina: vienas iš jų kažką tarsi „įrodinėja“ kitiems, kiti
„klausosi“, bet neatlaiko pozavimo įtampos fotografei
skaičiuojant sekundes. Spektaklyje dalyvauja ir
daiktai – tik antspaudas stalo centre stabilus, rašikliai
ir popieriai vaikinų rankose nenustygsta, ginčijasi
šnarėdami savo nuomones. Dėl ilgo išlaikymo šioje
fotografijoje užsifiksuoja ne tik sumanyta scena, bet ir
pats performansas kaip iš etapų sudarytas veiksmas,
kuriame dalyvauja daug subjektų su savo intencijomis
ir kompetencijomis. Bet vienintelį išliekantį materialų
ženklą suformuoja negyvas subjektas – fotografijos
aparatas su savo apribojimais ir galimybėmis.
Ne visos nuotraukos Šleivytei pavyksta. „Aš
nekalta, kad mano magnijus nedegė“,– teisinasi ji įrašu
kitoje nuotraukos pusėje. Iš tiesų – vaizdas pilkas,
namiškių, susėdusių aplink radijo aparatą, veidai
sujudėję, o kairėje šmėkšo palinkęs šešėlis, gal pačios
Veronikos, vėliausiai įsmukusios į kadrą ir per trumpai
ten pabuvusios. Tas neišryškintas šmėkštelėjimas
skatina mąstyti apie kitą fotografinio įvykio aspektą.
Šleivytei, kaip vienai iš Pierre’o Bourdieu tyrinėtų
fotografų mėgėjų, ši medija pirmiausia atlieka
šeimos ritualo funkciją. Kas su kuo buvo, ką veikė,
kas susituokė, kas gimė ir kas mirė – viskas turi
the obvious; although he or she might be interested
in the recreational culture of the time. Šleivytė loved
watching half-naked bodies rolling on the sand; she
would photograph her friends and herself nude without
feeling embarrassed. Also, together with her girlfriends,
she would create the ‘theatre of shadows,’ the dark
silhouettes of their bodies forming tableaux vivants in
front of the setting sun. Not only bodies are stripped
bare in seaside photographs, but also what used to
be deemed as a failing in art photography of the time:
the unconcealed performativity of the scene; the
fact that women clearly felt the ‘gaze’ of the camera
and performed for it. Šleivytė did it with passion. She
always made it into the mise-en-scenes she had just
composed. While accumulating the photo archive, she
created the fiction of her life as a performance.
Almost all photography is now treated as a result
of performance. It comes out that its reality is only an
illusion, a staged drama, and the image immortalises
not the ‘that has been’ (the punctum which disturbed
Roland Barthes 3 ), but an extended ‘moment’, for which
one has been preparing and then shared it with others,
i. e. what happened once and would continue for ever
as a memory. The theorist from Israel, Ariella Azoulay,
calls this ‘the event of photographing’. Its beginning
fades into the past, and there is no sign of the future
because the photograph may be found in many unforeseen
situations; it may be used for various purposes and
change people’s consciousness as if without changing
itself. 4 From such a point of view, Šleivytė’s photo
archive looks different. There is no longer any need to
categorize it into ‘photojournalism,’ when she records
such events as the fire in a theatre, ‘sketches’ for works
of art, photos ‘for memory’ made on varied occasions,
‘photos for herself’ when the photographer explores her
own face and ‘writes down’ personal observations, and
‘photo art’ when she seeks to impress the photographic
elite of the time. 5 Each separate photograph can interest
us as an ‘event of photographing,’ especially because
Šleivytė herself treated them as such.
First of all, the very struggle with the photographic
equipment is an event. Šleivytė often describes how
she has made the photograph on the reverse side:
‘Photographed in the room (in the hall of the Lithuanian
Art School) at 4 pm. A sunny day light: – the aperture
is completely open, exposed by counting.’ This is a task
given to herself, a way to learn to do it better next time
because the faces of the board members of the Three
Tulips Corporation have been lit too much; they have
lost their features because most of them could not wait
for that ‘counting’ to end, and moved. On the other
hand, this situation of photographing is unusual also in
terms of gender relationships because the seven men
around the table freeze according to the directions
of a woman (whom they would not even accept as a
board member). They are performing, in character: one
of them seems to be trying to ‘prove’ something to
others who ‘are listening,’ but cannot sustain tension,
285 Foto Vėros Šleivytės
Brangi mama, noriu, kad daug vardo dienų turėčiau progos
švęsti ir džiaugtis savo brangiausiu turtu – mama. Duktė Vėra,
Kaunas, 1935-XII-4
Dear Mom, I wish I had many of your name days to celebrate
and rejoice in my most precious fortune – my mother.
Your daughter Vėra Kaunas, December 4, 1935
Verutė su Liudyte, 1930 m.
Verutė and Liudytė, 1930
Sveiki sulaukę Naujųjų metų! Ir linkiu viso gero visiems,
Steputė, Kaunas, 1931-II-1
Happy New Year! And I wish everyone all the best,
Steputė Kaunas, February 1, 1931
Mielai babunytei nuo Steputės, Kaunas, 1931-II-1
To my lovely grandma. Given by Steputė, Kaunas, February 1, 1931
286 Agnė Narušytė
Būrimas iš sapno ištraukų
Reading Dream Sediments
XX a. 3–4 deš.
In the 1920s to 1930s
Su Felicija, XX a. 3–4 deš.
With Felicija, in the 1920s to 1930s
Vaikelio J. Dr. Parodoj. Malonus susitikimas
po tokio ilgo nesimatymo. Kaunas, 1933 m.
At the exhibition by Infant Jesus Society.
A nice meeting after such a long time apart
Kaunas, 1933
Meno mokyklos mokiniai,
Kaunas, 1931-III-31
Students of the Art school,
Kaunas, March 31, 1931
287 Foto Vėros Šleivytės
būti užfiksuota, susigiminiavę žmonės turi susiburti
viename vaizde. Nereikia nei draminio konflikto, nei
pasakojimo, nei išradingos formos, svarbiausia –
paliudyti, kas buvo kartu. Netgi dar daugiau – pats
fotografavimosi įvykis sukuria bendros patirties
galimybę 6 . Bet kartais fotografės artimuosius į vieną
vaizdą suveda techninė klaida – tame pačiame kadre
gali atsitiktinai užsifiksuoti du skirtingi momentai, kai
plokštelė lieka užmiršta fotoaparate. „Kauno moterys
pateko ant vieno stiklo su mumis“,– tarsi šypteldama
užrašo Šleivytė ant dvigubos ekspozicijos, sujungusios
jos miestietišką bendruomenę su kaime gyvenančia
šeima. Fotofikcija kartu ir užglaisto, ir pabrėžia įtrūkimus
į dvi dalis skilusiame autorės gyvenime.
Tačiau kitaip nei šeimos fotografai mėgėjai,
Šleivytė fotografuoja ne tiek laidotuves, vestuves ir
krikštynas, kiek kalendorines šeimos susibūrimo
šventes: Velykas, mamos vardines, kartais Kūčias.
Tamsiuoju metų laiku viduje fotografuoti sunkiau,
nuotraukos prasčiau pavyksta, o Velykoms ji šeimos
narius išsiveda laukan, surežisuoja sceną ir joje
randa vietą sau. Atspausdinta fotografija veikia kaip
šeimos „klijai“, kai gaunama paštu su užrašu „namiškiams“,
kai ją apžiūrinėjant kartu prisimenama
išgyventa diena, kai nuotrauka įsidedama į albumą
kaip šeimos pasakojimo fragmentas. „Brangūs,
Namiškiai, atsibodau jums labai tokioj pozoj gulint“,–
rašo Šleivytė ant nuotraukos, kurioje išsitiesusi ant
žolės skaito „Lietuvos aidą“, pranešantį apie nacionalizmo
„progresą“. Mizanscena išreikštą nuotaiką
galima susigrąžinti, kai gyvenimas pakrypsta kitaip,
nesvarbu, ar ji buvo tikra, ar suvaidinta. Fotografavimosi
veiksmas gali transformuoti net irzulį į malonaus
įvykio prisiminimą. Štai vienoje nuotraukoje Veronikos
sesuo Marijona stovi su chalatu tarpdury. Vaizdas
pilkokas, niekuo neišsiskiriantis, bet viską keičia įrašas
kitoje pusėje: „Tik pagalvokit! Prikelt žmogų iš saldaus
miego tik (?) atsisveikinti ir fotografuoti!“
Taigi fotografavimosi įvykis pratęsia susitikimus ir
sutvirtina santykius. Įdomu, kad Šleivytę domina vien
moterų santykiai. Vyrai pasirodo tik institucijų, organizacijų,
viešojo gyvenimo fotografijose. Net savo tėvą
ir brolius ji fotografavo tik retkarčiais, o visą dėmesį
skiria motinai ir seserims, jų vaikams, ypač dukterėčiai
Steputei. Tačiau mama yra tos moterų bendruomenės
centras. Mamos-babūnytės darželis jai visada gražiausias
ir moterys čia kasmet fotografuojasi atlikdamos
trumpalaikio grožio pagerbimo ritualą. Ne tiktai kitoje
nuotraukos pusėje užrašomais žodžiais „brangiausiai
mamytei“, bet ir pačiu fotografavimo veiksmu Veronika
garbina motiną, palaiko su ja ryšį net kai jiedvi skiria
dideli atstumai. „Mama, ar patinka mano plaukai?“–
klausia Veronika, pasidariusi dailią šukuoseną
su garbanėlėmis ir palinkusi virš motinos portreto,
piešiamo iš atminties (ir iš nuotraukų). Ji pieštuku
ryškina popieriuje mamos veidą ir kartu jaučia žvilgsnį
iš šono, nes fotoaparatą juk pastatė ir užtaisė pati,
sukomponavo vaizdą, kuriame – ir jos veiksmas, ir
while the photographer is counting seconds. Inanimate
objects also participate in the performance: only the
stamp at the centre of the table is stable; the pens and
sheets of paper in the men’s hands fidget, argue, while
rustling their opinions. Because of the long exposure,
not only the intended scene has been captured in
this photograph, but also the performance of several
stages, in which many subjects with their intentions and
competences participate. But the inanimate subject –
the camera with its limitations and possibilities – forms
the only lasting material sign.
Not all photographs are successful. ‘It’s not my
fault that my magnesium did not burn,’ Šleivytė tries
to justify herself on the other side of a photograph.
True: the image is grey; the faces of her family members
sitting around the radio set are blurred, and a bent
shadow looms on the left, which might belong to
Veronika who has sneaked into the shot and stayed
there not long enough. That underdeveloped flash
prompts a reflection on another aspect of the event of
photographing. For Šleivytė, who is one of the photoamateurs
defined by Pierre Bourdieu, the medium
functions, first of all, as a family ritual. Who has been
with whom, what did they do, who married whom,
who was born or who died – everything has to be
documented; the intermarried families must meet in
the same image. No dramatic conflict is necessary.
Even more, the very event of photographing creates an
opportunity for communal experience. 6 But sometimes
a technical fault brings distant communities into one
image: two different moments may be captured in the
same shot when the plate remains forgotten in the
camera. ‘Women from Kaunas have found themselves
on the same glass as we have,’ Šleivytė seems to be
smiling when she writes on a double exposure connecting
her urban friends with her rural family. Photo-fiction
both slushes over and emphasises the cracks in the
photographer’s life split up into two parts.
Yet differently from family photo-amateurs,
Šleivytė photographs not so much funerals, weddings
and baptising as calendar holidays when the family
meets: Easter, her mother’s name’s day, sometimes
Christmas Eve. It is more difficult to photograph inside
the house during the dark period of the year; thus,
Christmas photographs are of poorer quality. At Easter,
she takes family members outside, directs a scene an
finds a place for herself. The printed photograph works
as family ‘glue’ when it is later received by post with
an inscription: ‘for all you at home’. Then, the day experienced
together is remembered and the photograph is
placed into an album as a sediment of the family’s story.
‘My dear Family, you must be bored with me lying in
such a posture,’ Šleivytė writes on the back of a photograph
in which she is lying on the grass and reading
the newspaper Lietuvos aidas (The Echo of Lithuania),
its lead headline announcing the ‘progress’ of nationalism.
One could try and bring back the mood expressed
in a mise-en-scene when life turns a different way;
288 Agnė Narušytė
Būrimas iš sapno ištraukų
Reading Dream Sediments
klausimas, net jei įrašo nebūtų. O mes dalyvaujame
fotografijos įvykyje spėliodami motinos atsakymus ir
tolesnio pokalbio tęsinius.
Per Šleivytės archyvą kaip „fotofikcijos aparatą“
nevalingai susikuria jos intymaus gyvenimo pasakojimas.
Iš pradžių, 1926–1928 m., ji fotografuojasi su
„sužadėtiniu“, lydinčiu ir priglaudžiančiu ją visuose
sambūriuose. Paskui jis dingsta, o jo vietą užima mylimos
moterys. Be Rėdos, Vera fotografuojasi su
Gražina Čiurlionyte, juodaplauke gražuole, vadinama
„Pupuliuku“, ir vienuole Felicija. Atvirų homoseksualios
meilės deklaracijų čia nepamatysime, bet
prisiglaudimai, šypsenos, gestai primena heteroseksualių
porų fotografijose matomus elgesio modelius,
išduodančius tarpusavio intymumą. Kaip teigia Tomas
Pabedinskas, komentuodamas diskusijas sukėlusį
Ugniaus Gelgudos portretų ciklą „Gyvenimas kartu“
(2004), toks ambivalentiškumas trikdo ir skatina
pastebėti „lytinės tapatybės performatyvumą bei
priklausomumą nuo socialinio konteksto“, o pati
fotografavimosi situacija netgi skatina kurti kitokią
lytinę tapatybę kaip performansą 7 . Tai ypač tinka
fotografijoms, dokumentuojančioms Šleivytės kelionę
su vienuolėmis po Europą. Vera su Felicija vaidina
įsimylėjėlių scenas tarsi kopijuodamos ką tik matytus
Italijos šedevrus – jos atrodo kaip „gyvieji paveikslai“,
skirti jas stebinčioms vienuolėms. Todėl vien iš
fotografijų sunku ką nors tikro pasakyti apie Veros ir
Felicijos santykius. Galbūt fotoaparatas joms tiesiog
buvo įdomus žaislas.
Fotografija tarsi užantspauduoja ir jųdviejų paskutinį
susitikimą 1939-ųjų spalį, Molotovui ir Ribbentropui
jau pasirašius antrąjį paktą, pagal kurį Lietuva
patenka į Sovietų Sąjungos interesų zoną. Vienuolės
susiruošia emigruoti. Prieš atsisveikindamos Felicija
ir Vera fotografuojasi kartu. Vėliau Felicija jau rašys iš
Klivlando: „Kažin ką ta Vera veikia?“ O Vera turbūt
vėl iš naujo laukia karo, kaip ir tada, kai dar 1938 m.
rašė namiškiams atvirlaiškyje su Pažaislio vienuolyno
freskos reprodukcija „Šv. Romualdo, Kamaldulų ordeno
steigėjo sapnas“: „Dabar Kaune didelis susirūpinimas
karu ir šiomis dienomis bus, ar nebus paaiškės. Šendei
9 val. vakaro Lietuva teigiamą, ar neigiamą duos
brudams Lenkams atsakymą. Jus nesirūpinkyte, mus
tas nebaugina, nors ir labai aukštai gyvenu. Jei būtų
karas važiuoju pas mamą. Bet greičiausia, kad kol kas
bus visa tvarkoje, nors kritiškas momentas. Nors rodos
neseniai Juziukas buvo, bet jau išsiilgome. Šulnį aš
pati sutvarkysiu. Svarbaus nieko, tai daug ir nerašau.
Šendei 4 v. p. p. einam kinan, linksmiau karo laukti.“
Fotografuojant irgi linksmiau karo laukti. Tad per
fotografavimo įvykį, kaip ir iš laiškų, galima perskaityti
Šleivytės gyventą laikmetį tarsi tarp eilučių. Visas
fotoarchyvas tampa ištęstu pulsuojančiu „megaįvykiu“,
išsaugojusiu materialius meilės, nerimo, grėsmės
pėdsakus. Jų šifravimas niekada nenusistovi, nes
vis mezgasi ir tęsiasi su ja susijusios fotofikcijos kūrimo
procesas, diskursas kaip „megaįvykis“, kuriame
it does not matter whether it was true or just performed.
The act of getting photographed might
transform even an irritation into a memory of a pleasant
event. For instance, in one picture, Veronika’s sister
Marijona is standing in the doorway dressed only in a
gown. The image is greyish, nothing to say for it, but
the inscription on the other side changes everything:
‘Think about it! To wake a person from the sweetest
dream only (?) to bid farewell and to photograph!’
Thus, the event of photographing prolongs encounters
and confirms relationships. Remarkably,
Šleivytė is interested only in women’s relationships.
Men appear only in photographs of institutions,
organisations and public life. She photographed even
her father and brothers only seldom, while awarding
her full attention to her mother and sisters, to their
children, especially to her niece Steputė. Mother is
the centre of that female community, however. Her
mother-granny’s garden is always the most beautiful for
Šleivytė, and women get themselves photographed
there every year, as if, performing the ritual of celebrating
the transient beauty. Veronika worships her
mother not only with the words ‘to dearest mother’
written on the other side of photographs, but also
through the very act of photographing: she keeps in
touch with her even when they are separated by vast
distances. ‘Mom, do you like my hair?’ Veronika asks
after she has photographed herself with a pretty hairdo
leaning over her mother’s portrait she has been drawing
from memory (and from photographs). She slowly reveals
her mother’s face with a pencil and simultaneously
feels the gaze from the side because she has put the
camera and charged it, composed the scene, which
includes both her action and her question, even if there
was no inscription. And we are participating in a photographic
event by trying to guess her mother’s answers
and how the conversation might have continued.
The story of Šleivytė’s intimate life has been also
created involuntarily through the archive as the
‘photo-fiction apparatus’. At first, in 1926–1928, she
poses with her ‘fiancé’ accompanying and embracing
her in all gatherings. Then he disappears, and his
place is taken by female lovers. We find the grave of the
early diseased Gražina Čiurlionytė. Beside aforementioned
Rėda, Vera often poses with a dark-haired beauty
she calls ‘Honeybunch’ and a nun Felicija. Open declarations
of homosexual love are absent, but snuggling
up, smiles and gestures remind us of behaviour models
betraying intimacy found in photographs of heterosexual
couples. As Tomas Pabedinskas comments on
the arguably notorious series of photographs Living
Together by Ugnius Gelguda (2004), such ambivalence
is disturbing and encourages us to notice ‘the
performativity of sexual identity and its dependence
on social context,’ and the very situation of getting
photographed even encourages us to create a different
sexual identity as a performance. 7 This is particularly
true of photographs documenting Šleivytė’s journey
289 Foto Vėros Šleivytės
XX a. 3–4 deš.
In the 1920s to 1930s
Fotografuota meno mokyklos salėje. 4 val.
saulėta diena, šviesu – diafragma visur
atidaryta, laikyta ant įskaičiavimo. Trijų tulpių
korporacijos valdyba. Kaunas, 1926-XI-28
Picture taken in the Art school hall. 4 a.m.
a sunny day, it’s light, with the diaphragm open
everywhere, kept on count. Board of the Three
Tulips Corporation. Kaunas, November 28, 1926
V. Šleivytė švenčia
savo 80-metį, 1986 m.
Veronika Šleivytė is
celebrating her 80th
anniversary, 1986
V. Šleivytės 75-metis. Eisena Antašavos miestelio gatve. Veronika į
parankę įsikibusi Antašavos kolūkio pirmininkui Albinui Vaižmužiui, 1981 m.
Veronika Šleivytė’s 75th anniversary. A procession on the street of
Antašava town. Veronika is leaning against the arm of Albinas Vaižmužis,
head of the Antašava collective farm. 1981
290 Agnė Narušytė
Būrimas iš sapno ištraukų
Reading Dream Sediments
Taip ir mes susensim ir žūsim,
kaip šioji grįtelė, Vėra,
Viktariškiai, 1934-IV-24
This is how we, too, will get old and
perish like this lovely hut, Vėra.
Viktariškiai, April 24, 1934
Veronika Šleivytė po 80-mečio šventės
pozuoja savo bute Kaune, 1986 m.
Fotografijos autorius Algirdas Kairys
Veronika Šleivytė is posing in her
apartment in Kaunas after the celebration
of her 80th anniversary, 1986.
Photograph by Algirdas Kairys
Savo bute Kaune
In my apartment in Kaunas
291 Foto Vėros Šleivytės
gali dalyvauti visi su savo filosofijomis, politinėmis
pažiūromis, socialinėmis patirtimis ir estetinėmis
nuostatomis.
Galbūt iš dalies todėl Šleivytės fotoarchyvas
mums vis iš naujo įdomus. Jai „nekaltai“ ir gana
buitiškai fotografuojantis su mama, seserimis, draugėmis,
šalia meno mokykloje nupieštų modelių,
Lietuvoje ir visame pasaulyje žlugo sociopolitinės
sistemos, prasidėjo karo ir teroro laikas, kuriame
sugauti žmonės negalėjo nei nuspėti, nei suplanuoti,
kas jiems atsitiks, kur jie atsidurs, kuo taps, kaip
juos prisimins. Kilmė ir „teisingos“ pažiūros nieko
negarantavo keičiantis ideologijoms. Kad viskas apsiverstų,
užtekdavo neatsargiai ištarto žodžio, „draugo“
išdavystės. Žinant Šleivytės gyvenimo faktus ir
matant priešais fotoaparatą atliekamus vaidmenis,
mintyse kuriasi visa tai sugalvojusios ir išsaugojusios
moters įvaizdis.
Iš pradžių ji atrodo kaip drąsi kovotoja už moterų
ir visų nuskriaustųjų teises. Šleivytė gimė ir užaugo
bežemio valstiečio daugiavaikėje šeimoje, bet gamtos
grožis ją įkvėpė pasipriešinti kilmės diktuojamam
likimui – nepaisant nepalankių aplinkybių, ji tapo
dailės mokytoja. Nors ir sirgdama, baigė Kauno meno
mokyklos grafikos studiją ir paskui dirbo Vaikelio
Jėzaus draugijos našlaičių amatų mokykloje. Iš jos
buvo atleista 1938 m. už tai, kad spaudoje paviešino
savo pastebėjimus apie našlaičių skurdą ir patiriamas
skriaudas 8 . Porą metų dirbo Moterų globos komiteto
amatų mokykloje. Sovietams okupavus Lietuvą,
Šleivytė pasirodė kaip tinkama „liaudies atstovė“, mat
grafikos darbuose vaizdavo skurdžiai gyvenančius
žmones, o jos brolis Steponas tautininkų valdžios buvo
įkalintas už protestą prieš keturių komunarų sušaudymą.
Okupantų valdžia ją paskyrė našlaičių amatų
mokyklos direktore. Tačiau netrukus Šleivytė buvo
apkaltinta valdiškų lėšų švaistymu, esą mokytojams
už viršvalandžius išmokėjo didesnes algas, o mokiniams
pirko „prabangos prekes“ – papirosus, degtinę
ir kitką 9 . Iš pareigų teko pasitraukti. Bet ar tokios
bausmės užteko tais laikais, kai už smulkiausią nusižengimą
grėsdavo tremtis?
Šį momentą savo autobiografijoje Šleivytė apibūdina
kaip kilnų pasirinkimą – ji atsidėsianti dailei 10 .
Tačiau kaip tik nuo tada jos kūryba tampa bevertė –
tik pastele pieštos gėlės. Gražu, bet tuščia lyginant
su jos ankstesne socialiai maištinga grafika. Ir džiaugsmingų
fotoperformansų su draugėmis ar seserimis
nebeliko – nuo tada Šleivytė fotografuoja tik save. Toje
tuštumoje ima kilti klausimai. Dėl ko ir iš ko ji gyveno?
Ir kodėl jai neprireikė slėpti savo homoseksualumo,
kai tokie „nukrypimai“ sovietmečiu buvo laikomi psichine
liga? Kodėl ji išsaugojo įtarimų galėjusias kelti
nuotraukas, kai daugelis potencialiai pavojingų fotoarchyvų
buvo sunaikinta? Ar neturėjo ji kai ko pažadėti
atitinkamoms tarnyboms? Ir ką ji veikė per karą? Bet
Lietuvos ypatingajame archyve atitinkamų bylų nėra,
tad ir galutinių atsakymų nebus.
together with nuns around Europe. Vera and Felicija
perform the scenes of lovers as if imitating the Italian
masterpieces they have just seen: they look like
tableaux vivants created for the nuns watching them.
Thus, it is difficult to say anything definite about the
relationship between Vera and Felicija just from photographs.
Perhaps, the camera was just an interesting toy
for them.
Photography seems to seal also their last meeting
in October 1939, after Molotov and Ribbentrop had
signed the second protocol of their pact, according to
which Lithuania fell into the Soviet zone of interest.
The nuns decide to emigrate. Before saying their good
byes, Felicija and Vera take a picture of themselves
together. Later Felicija will be writing from Cleveland:
‘What is that Vera doing?’ And Vera is waiting for war
again, like back then, in 1938, when she wrote to her
family on a post-card with a reproduction of a wall
painting in the monastery of Pažaislis, The Dream of St.
Romualdus, the Founder of the Order of Camaldules:
‘Now there is a great concern about war in Kaunas, and
we shall find out whether it will take place or won’t in
the following days. At 9 pm today Lithuania will give a
positive or negative answer to the horrid Poles. Don’t
you worry, we are not afraid of that, although I live
very high up. If the war starts, I am going to Mom’s. But
most probably everything will be all right, although the
moment is critical. Juziukas has been here, it seems,
not long ago, but we miss him already. I will sort out the
well myself. Nothing important, thus, I am not writing
a lot. At 4 pm today we are going to cinema: it will be
more fun to wait for war.’
It is also more fun to wait for war while photographing.
Thus, through the event of photographing,
also from the letters, it is possible to read the epoch
lived by Šleivytė as if in between the lines. The entire
photographic archive becomes a prolonged pulsating
‘mega-event’ that has preserved the material traces
of love, anxiety and threat. We keep deciphering them
because the process of creating the photo-fiction
related to them keeps prompting, and fuelling, the discourse
as a ‘mega-event,’ in which everybody with
their philosophies, political attitudes, social experiences
and aesthetic perceptions can participate.
Perhaps, this is why Šleivytė’s photo-archive is
interesting again for us. When she photographs herself
‘innocently’ and quite down to earth with her mother,
sisters and friends, next to models drawn at school,
political systems collapsed in Lithuania and around the
world; the time of war and terror started and people
caught in it could neither guess nor plan what would
happen to them; where would they find themselves,
who they would become and how they would be
remembered. One’s origins and ‘correct’ views did not
guarantee anything when ideologies kept replacing
each other. An unguarded word or a ‘friend’s’ betrayal
was enough to overturn everything. Knowing the facts
of Šleivytė’s life and seeing her performance in front
292 Agnė Narušytė
Būrimas iš sapno ištraukų
Reading Dream Sediments
Tik tiek aišku, kad sovietų valdžiai ji kažkuo įtiko.
Kupiškio fotografų reportažas liudija, kad Šleivytės
75 metų jubiliejus buvo iškilmingai atžymėtas gimtajame
krašte, dalyvavo svarbūs nomenklatūros atstovai.
Pasipuošusi tautiniu kostiumu ji vedė eiseną ir kvietė
svetelius į gimtąją sodybą pyragų ir alaus. 1986 m.
80-mečio proga jai suteiktas Lietuvos SSR nusipelniusios
kultūros veikėjos Garbės vardas. Bet prasidėjus
nepriklausomybei, jos pavardė dingsta iš dailės
scenos.
Taigi, siejant fotografijas su istoriniu kontekstu,
Šleivytės sapnų ir svajonių „fotofikcija“ po truputį
tampa drama. Vidinis konfliktas labiausiai išryškėja ne
tada, kai ji fotografuoja save „numučytą“ ligoninėje
ar apraudančią išsiskyrimą su drauge – tai įdomios
istorijos, ne daugiau. Tragiška heroje Šleivytė tampa
fotografuodamasi šalia kiekvienų vardinių proga gautų
dovanų. Skulptūrėlių, kavos servizų, gėlių, paveikslų,
vainikų. Nuo artimųjų ir nuo mokinių. Tarsi norėtų sau
pačiai įrodyti, kad yra visų mylima. Ji fotografuoja
save, piešiančią tas dovanas, lyg tai padėtų atkurti jai
skirto dėmesio momentą. Dovanų vis daugiau, jos
vis prašmatnesnės. Nors jose – ta pati Vera, senstant
jos šypsena pamažu tampa makabriška. Fotografijos
ima įrodinėti kažką priešingą, nei jų autorė akivaizdžiai
norėtų. Galbūt – istorinių aplinkybių perlaužtą
tikėjimą ir gyvenimą tarsi po gyvenimo. Čia pranašiška
atrodo dar jaunos Šleivytės sukurta seno medinio
namo nuotrauka, po kuria ji užrašė: „Taip ir mes susensim
ir žūsim, kaip šioji grįtelė“.
of the camera, an image of the woman who has made
all this up, and preserved for the future, forms in
one’s head.
At first, she looks like a courageous fighter for the
rights of women and of all the disadvantaged. Šleivytė
was born and grew up in a family of a landless peasant
with many children, but the beauty of nature inspired
her to resist the destiny dictated by her origins. Despite
unfavourable circumstances, she became an art
teacher. Although she fell seriously ill, she graduated
from the Graphic Arts Studio at the Kaunas Art School
and then taught at the Vocational School for Orphan
Girls under Infant Jesus Society. She was fired in 1938
for publishing her observations about the poverty and
wrongs that orphans had been suffering. 8 Then she
taught at the Crafts School of the Committee for Protecting
Women. After the Soviet occupation, Šleivytė
appeared to be a suitable ‘representative of the
people’ because she used to depict the poor in her
graphic prints, and her brother Steponas had been
imprisoned by the nationalist government for his
protest against the execution of four communists. The
Soviets assigned Šleivytė to the director’s position
of the Crafts School for Orphans. Yet soon Šleivytė
was accused of wasting public funds because she
allegedly paid larger salaries for teachers working overtime
and was buying ‘luxury goods’ for students:
cigarettes, vodka and other stuff. 9 She had to leave
her position. But how could be such a punishment
enough at the time when people were deported to
Siberia for the slightest misdemeanour?
In her autobiography, Šleivytė describes this
moment as a noble choice to dedicate herself to
art. 10 Yet precisely at that moment her art becomes
worthless – only flowers drawn with pastels. They are
beautiful, but shallow, compared with her previous
socially rebellious prints. The joyful photo-performances
with friends and sisters are gone as well: since
then Šleivytė photographs mostly herself. Questions
might arise in that emptiness. For the sake of what and
on what means did she live? And why did not she have
to conceal her homosexuality when such a ‘digression’
used to be treated as a mental disease during the
Soviet period? Why did she preserve her photographs
that could have raised suspicion, while many potentially
harmful archives were destroyed? Maybe she had
to promise services for certain institutions? And what
did she do during the war? There are no criminal files
in the Lithuanian Special Archives, however, that would
give definite answers.
It is only certain that she was somehow suitable
for the Soviet authorities. The reportage by the photographers
from Kupiškis is proof that Šleivytė’s 75 th
anniversary was widely celebrated in her native land,
that important representatives of the nomenclature
were present. Dressed up in her national costume,
she led a march and invited guests into her childhood
home to have some cake and beer. In 1986, on her 80 th
293 Foto Vėros Šleivytės
anniversary, Šleivytė was awarded the Honorary title
of the Emeritus Culture Person of the Lithuanian SSR.
Yet her name disappeared from the art scene as soon
as Lithuania restored independence.
Thus, when photographs are related to the
historical context, the ‘photo-fiction’ of Šleivytė’s
dreams gradually turns into a drama. The inner conflict
becomes most apparent not when she photographs
herself ‘tortured’ in hospital or crying over the separation
with a girlfriend – these are interesting stories,
not more. For me, Šleivytė turns into a tragic heroine
when she takes selfies next to the gifts she receives
each of her name days: sculptures, coffee sets, flowers,
paintings, wreaths – from family, friends and students.
As if she wanted to prove it to herself that she was
loved by everyone. She photographs herself drawing
those gifts, as if this could help her to recreate the
moment of attention given to her. There are more and
more gifts, they are increasingly posh. And even if
Vera is always the same in the photographs, her smile
becomes macabre as she gets older. The photographs
start proving something opposite to what the photographer
wanted them to show. Perhaps, it is the faith
broken by historical circumstances and a life, as if,
after life. A photo of an old timber house taken by the
still young Šleivytė seems to be prescient in this sense.
She wrote underneath it: ‘Thus we shall get old and die
like this little hut.’
1 François Larouelle, „Photo-Fiction: An Excercise in Non-Standard
Aesthetics“, paskaita Goldsmiths universitete 2012 m. gegužės
10 d., paskelbta Robino Mackay tinklaraštyje, http://readthis.
wtf/translation/francois-laruelle-photo-fiction-an-exercise-in-non-standard-aesthetics/.
2 Daugiau apie Šleivytės biografiją ir fotografinį palikimą žr. mano
straipsnį „Veronikos Šleivytės gyvenimas fotografijose“, in:
Margarita Matulytė, Agnė Narušytė, Camera obscura: Lietuvos
fotografijos istorija 1839–1945, Vilnius: Vilniaus dailės akademija,
2016, p. 474–490.
3 Roland Barthes, Camera lucida. Pastabos apie fotografiją, vertė
Agnė Narušytė, Kaunas: Kitos knygos, 2012.
4 Azoulay, Ariella. Civil Imagination: A Political Ontology of Photography.
Translated by Louise Bethlehem. London: Verso, 2015, p.
11–27.
5 Šios kategorijos plačiau apibūdintos minėtame mano straipsnyje
„Veronikos Šleivytės gyvenimas fotografijose“, op. cit.
6 Pierre Bourdieu, Photography. A Middle-brow Art, vertė Shaun
Whiteside, Cambridge (UK): Polity Press, 1996, p. 19–39.
7 Tomas Pabedinskas, Žmogus Lietuvos fotografijoje: Požiūrių kaita
XX ir XXI a. sandūroje, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla,
2010, p. 117–120.
8 Lietuvos aidas, 1938-11-15, Nr. 518.
9 Kauno miesto prokuratūros kaltinamoji išvada, 1946-08-02, saugoma
Kupiškio etnografijos muziejuje.
10 Gyvenimo aprašymas, rankraštis, pasirašytas 1967-02-19, saugomas
Kupiškio etnografijos muziejuje.
1 François Larouelle, ‘Photo-Fiction: An Excercise in Non-Standard
Aesthetics’, lecture at the Goldsmiths University on May 10, 2012,
published in the blog of Robin Mackay, http://readthis.wtf/translation/francois-laruelle-photo-fiction-an-exercise-in-non-standard-aesthetics/.
2 For more about Šleivytė’s biography and photographic heritage
see my article ‘Veronikos Šleivytės gyvenimas fotografijose,’ in:
Margarita Matulytė, Agnė Narušytė, Camera obscura: Lietuvos
fotografijos istorija 1839–1945, Vilnius: Vilniaus dailės akademija,
2016, p. 474–490.
3 Roland Barthes, Camera lucida. Reflections on Photography,
translated by Richard Howard, Reprint Edition, London: Hill and
Wang, 2010.
4 Azoulay, Ariella, Civil Imagination: A Political Ontology of Photography,
translated by Louise Bethlehem, London: Verso, 2015, p. 11–27.
5 These categories are defined in the aforementioned article ‘Veronikos
Šleivytės gyvenimas fotografijose,’ op. cit.
6 Pierre Bourdieu, Photography. A Middle-brow Art, translated by
Shaun Whiteside, Cambridge (UK): Polity Press, 1996, p. 19–39.
7 Tomas Pabedinskas, Žmogus Lietuvos fotografijoje: Požiūrių kaita
XX ir XXI a. sandūroje, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla,
2010, p. 117–120.
8 Lietuvos aidas, 15 11 1938, No. 518.
9 The indictment issued by the Kaunas City Public Prosecutors, 2
August 1946, preserved at the Kupiškis Ethnographic Museum.
10 Autobiography, manuscript signed 19 February 1967 02 19, preserved
at the Kupiškis Ethnographic Museum.
294 Biografija Biography
Biografija
Biography
LT Gimė 1906 m. gruodžio 6 d. Antašavoje,
Vabalninko valsčius.
1923 m. baigė keturias Kupiškio progimnazijos klases.
1924–1934 m. mokėsi Kauno meno mokykloje, įgijo
dailininkės grafikės ir mokytojos specialybę.
1927–1940 m. dirbo Kaune, Žemės ūkio ministerijoje
braižytoja.
1933 m. dalyvavo pirmojoje Lietuvos fotomėgėjų
sąjungos parodoje Kaune. Jos fotografija pavadinimu
„Prie jūros“, surinkusi 153 balsus, užėmė III vietą. Jos
fotografijos pateko į spaudą: nuotrauka „Į bernelių
mišias“ išspausdinta žurnale Naujoji Romuva 1938 m.,
nr. 51–52 (413–4), o „Keramikos parodoj“ puošia
1933 m. Fotomėgėjo 26 puslapį.
1934–1938 m. dirbo piešimo mokytoja katalikiškoje
Vaikelio Jėzaus draugijos mergaičių amatų mokykloje.
Atleista už tai, kad į viešumą iškėlė našlaičių mokinių
skurdą. Įsidarbino Moterų globos komiteto amatų
mokykloje.
1937 m. spalio 10 d. Lietuvių–prancūzų draugijos
būstinėje (Donelaičio g. 24) pristatyta pirmoji Lietuvos
moterų dailės paroda.
Born on December 6, 1906 in Antašava,
Vabalninkas township, North Lithuania.
EN
1923: completed four grades of Kupiškis progymnasium.
In 1924 to 1934: studied at Kaunas School of Art, and
acquired the specialty of graphic artist and teacher.
In 1927 to 1940: worked in Kaunas, Ministry of
Agriculture, as a draftswoman.
1933: participated in the first exhibition by the
Lithuanian Amateur Photographers’ Union in Kaunas.
Her photograph entitled ‘By the Sea’ ranked 3rd with
153 votes. Her photographs made it to press: the photo
entitled ‘To the Shepherd’s Mass’ was published in
Naujoji Romuva magazine in 1938, issue No. 51-52 (413-
4), while the photo ‘At Ceramics Exhibition’ graced page
26 of the Fotomėgėjas magazine issue of 1933.
In 1934 to 1938: worked as a drawing teacher at the
Catholic Vocational School For Girls under the Society
of the Infant Jesus. She was fired for raising public
awareness of orphan students poverty. She then got
employed by the vocational school under Women’s
Welfare Committee.
On October 10, 1937, the headquarters of the
Lithuanian-French Society (Donelaičio St. 24) presented
the first exhibition of Lithuanian women’s art.
295 Foto Vėros Šleivytės
1938–1940 m. tapo naujai įkurtos Lietuvos moterų
dailininkių draugijos pirmininke, išbandė jėgas ne tik
kaip menininkė, bet ir kaip kuratorė.
1939 m. leidosi į kelionę po Europą, lankėsi Italijoje,
Vokietijoje, Šveicarijoje.
1940–1946 m. buvo paskirta Vaikelio Jėzaus draugijos
amatų mokyklos direktore (ši mokykla keitė pavadinimus:
1940–1941 m. Kauno 5-oji amatų mokykla;
1941–1943 m. Kauno 1-oji valstybinė amatų mokykla;
1944–1946 m. 11-oji valstybinė amatų mokykla).
1940 m. balandžio 28 d. – birželio 8 d. Lietuvos
dailininkų sąjungos patalpose (Maironio g. 20) buvo
atidaryta apžvalginė Marcės Katiliūtės kūrybos paroda,
skirta trečiosioms menininkės mirties metinėms,
kuruota Veronikos Šleivytės.
1946 m. Veronika Šleivytė atsisakė darbo ir atsidėjo
kūrybai. Pagerėjus finansinei būklei, aplankė Maskvos,
Leningrado, Kijevo, Talino ir Rygos muziejus.
1960 m. tapo Lietuvos dailininkų sąjungos nare.
1984 m. suteiktas Kupiškio rajono garbės pilietės
vardas.
1985 m. suteiktas Garbės kolūkietės vardas.
1986 m. suteiktas Lietuvos SSR nusipelniusios
kultūros veikėjos Garbės vardas.
Mirė 1998 m. balandžio 21 d. Kaune, palaidota
Antašavos kapinėse.
In 1938 to 1940: became the chairwoman of the newly
founded Lithuania’s Women Artists Society, and tried
her hand not only as an artist but also as a curator.
1939: set out on a journey over Europe, visiting Italy,
Germany and Switzerland.
In 1940 to 1946: was appointed principal of the
Catholic Vocational School for Girls under the Society
of the Infant Jesus (which then was renamed as
follows: in 1940 to 1941, to Kaunas Vocational School
No.5; in 1941 to 1943, to Kaunas Vocational Public
School No.1; in 1944 to 1946, to Vocational Public
School No. 11).
From April 28 to June 8, 1940: an overview exhibition
of Marcė Katiliūtė’s artworks, commemorating the
third anniversary of the artist’s death, with Veronika
Šleivytė as a curator, opened at the premises of the
Lithuanian Artists’ Union (Maironio St. 20).
1946: Veronika Šleivytė gave up work and devoted
herself to creative activities. As her financial situation
improved, she visited museums in Moscow, Leningrad,
Kiev, Tallinn and Riga.
1960: became a member of the Lithuanian Artists’
Union.
1984: was awarded the title of honorary citizen of
Kupiškis district.
1985: was awarded the title of Honored Collective
Farmer.
1986: was awarded the title of Honored Culture Worker
of the Lithuanian SSR.
Died on April 21, 1998 in Kaunas; buried in Antašava
Cemetery.
296
Fotografijų sąrašas
List of photographs
LT
EN
4-7 psl. Kupiškio gimnazijos moksleivių pildyta prisiminimų knygelė,
1923 m.
10-11 „Panelė Šleivytė fotografuoja graf. dalykų mokytojų kursus“.
1935-VII Antspaudas: Fotografavo Bagdonavičius G. Šiauliai,
Aušros al. 84 Nr
13 „Prieš veidrodį“, Kaunas, 1930-VII-6. Namiškiams
14 Viktariškiai, XX a. 3–4 deš.
15 „Ant naujos sofos“, 1931-VII-5
16 1930 m.
17 „Po ligos“, 1930 m.
18 „Namiškiams, Vera“, Kaunas, 1935-IX-15
19 „Namiškiams, Vera“, Kaunas, 1935-IX-15
20 Kaunas, 1935-IX-15
21 „Pokalbis su moline Veronika“, Kaunas, 1963-I
22 1928-I-13
23 1928-I-13
24 „Kartais Vėra taip atrodo“, Kaunas, 1937 m.
25 „Ar man linksma?“ Kaunas, 1937-XII
26 „Vardo dienoje“, Kaunas, 1933-I-13
27 „Mama, ar patinka mano plaukai? Vėra“, Kaunas, 1939-XI-15
28 „Prie darbo“, Kaunas, 1932 m.
29 „Namiškiams, Vėra“, Kaunas, 1935-IX-15
30 „Viršelį darant Daubiškės inteligentai“, 1937-XII-26
31 Kaunas, 1935-IV-15
32 „Nukerpu nagus ir visų atostogų polzą“, Viktariškių k.,
1936-VI-28–VIII-24
33 „Vėra su savo ilgais nagais“, Viktariškiai, 1936 m.
34 „Taip aš praleidžiau visas savo 1936 m. atostogas“,
Viktariškių k., 1936-VI-28
35 „Džiugina mane mokinių nuoširdūs pasveikinimai vardo
dienoje“, Mergaičių amatų ruošos mokykla, Kaunas,
1938-I-13
36 XX a. 3–4 deš.
37 „Mano kambarys“, Kaunas, 1930-VII-6
38 XX a. 4–5 deš.
39 XX a. 4–5 deš.
40 XX a. 4–5 deš.
41 „Vėra dviejose asabose“, Kaunas, 1935 m.
42-43 „Brangi ir maloni mokinių dovana gauta vardo dienoje“
V. J. Dr-jos merg. amatų ruošos mokykla, Kaunas, 1938-I-13
44 „Kintėjimas“, Kaunas, 1935 m.
45 „Vėra geroj nuotaikoj“, Kaunas, 1934 m.
46 „Tokia aš esu gyvenime“, Kaunas, 1932 m.
47 „Brangiai mano mamai, Vėra“, Kaunas, 1935 m.
48 „Gėlės nuo mielos Onutės, Jūsų Vėra, Brangiems namiškiams“,
1932-VI-30
49 „Su Onutės gėle“, Karo ligoninė, Kaunas, 1932-VI-4
50 Kaunas, XX a. 5–6 deš.
51 Kaunas, XX a. 7 deš.
52 Kaunas, XX a. 8 deš.
54-55 „Už šį malonumą (radiją) esam Juzukui dėkingi, Vėra“,
Viktariškių k., 1935-IV-21
57 Viktariškių k., XX a. 4–5 deš.
58 Artima Veronikos Šleivytės draugė Juza, Viktariškių k.,
XX a. 4–5 deš.
59 Su dukterėčia Liuda, Viktariškių k., XX a. 4–5 deš.
60 „Pasitarimas Marytės su Vėra“, Viktariškių k., 1933 m.
61 „Maryt, nepamesk gėlių važiuodama. Vėra Marytei“,
Viktariškių k., 1933-VIII-22
62 „Maryt, greičiau, nes mes visi labai laukiam mėsos. Vėra“,
Viktariškių k., 1935-VII-18 d.
63 Viktariškių k., XX a. 4–5 deš.
64 XX a. 4–5 deš.
65 XX a. 4–5 deš.
66 Viktariškių k., XX a. 4–5 deš.
67 „Maryt, dirbom, o užmokestį kokį gavom? Vėra“,
Viktariškių k., 1936 m.
68 „Maryt, ar mes patenkytos? Vėra“, Viktariškių k., 1935-IV-22 d.
69 „Pas mamą ir vanduo skanesnis“, Viktariškiai, 1935-IV-23 d.
(iš kairės – seserys Marijona, Vėra ir Paulina Šleivytės)
70 Viktariškiai, 1930-IX-2
„Viktusiuk, Marytė nori atimt gėlę, kurią man motina duoda“,
Viktariškiai, 1930-VIII-2
71 „Mylima mama, Linkiu ilgus metus gyventi. Noriu, kad amžiais
neužgestų Jūsų simpatiška šypsena veide. Duktė Vėra. Motinos
dienos progoje“, Kaunas, 1936 m.
72 Viktariškių k., 1929-V-17
4-7 p. The memory book that students at Kupiškis gymnasium filled in
for Šleivytė in 1923.
10-11 "Miss Šleivytė is taking pictures of the courses for graphic art
teachers" July of 1935
Stamp: Picture taken by G. Bagdonavičius Šiauliai, Aušros
avenue No.84
13 "In front of the mirror", Kaunas, July 6, 1930. For the family.
14 Viktariškiai, in the 1920s to 1930s
15 "On the new couch" July 5, 1931
16 1930
17 "After illness", 1930
18 "To my family, Vera" Kaunas, September 15, 1935
19 "To my family, Vera" Kaunas, September 15, 1935
20 Kaunas, September 15, 1935
21 "Conversation with a clay Veronika" Kaunas,
January of 1963
22 January 13, 1928
23 January 13, 1928
24 "Sometimes Vėra looks like this", Kaunas, 1937
25 "Am I having fun?" Kaunas,
December of 1937
26 "On the name day", Kaunas, January 13, 1933
27 "Mom, do you like my hair?" Vėra, Kaunas, November 15, 1939
28 "At work" Kaunas, 1932
29 "To my family, Vėra" Kaunas, September 15, 1935
30 "In making the cover, the intellectuals of Daubiškė"
December 26, 1937
31 Kaunas, April 15, 1935
32 "I’m cutting off my nails and the benefits of my whole vacation"
Viktariškiai village, from June 28 to August 24, 1936
33 "Vėra with her long nails", Viktariškiai, 1936
34 "That’s how I spent all my 1936 vacation" Viktariškiai village,
June 28, 1936
35 "I’m delighted with the sincere congratulations by students on
my name day," Vocational School For Girls, Kaunas,
January 13, 1938
36 In the 1920s to 1930s
37 "My room" Kaunas, July 6, 1930
38 In the 1930s to 1940s
39 In the 1930s to 1940s
40 In the 1930s to 1940s
41-42 "Vėra in two personas" Kaunas, 1935
43 "The precious and lovely gift I got from students on my name
day", Vocational School for Girls under the Society of the
Infant Jesus. Kaunas, January 13, 1938
44 "Suffering" Kaunas, 1935
45 "Vėra in a good mood" Kaunas, 1934
46 "That’s what I’m like in life" Kaunas, 1932
47 "For my dear Mom" Vėra, Kaunas, 1935
48 "Flowers given by the lovely Onutė, Yours truly Vėra"
June 30, 1932, For my dear family
49 "With the flower given by Onutė", Military hospital, Kaunas,
June 4, 1932
50 Kaunas, in the 1940s to 1950s
51 Kaunas, in the 1960s
52 Kaunas, in the 1970s
54-55 "We are grateful to Juzukas for this pleasure (the radio)". Vėra,
Viktariškiai village, April 21, 1935
57 Viktariškiai village, in the 1930s to 1940s
58 Juza, close friend of Veronika Šleivytė, Viktariškiai village,
in the 1930s to 1940s
59 With her niece Liuda, Viktariškiai village,
in the 1930s to 1940s
60 "Marytė in consultation with Vėra",
Viktariškiai village, 1933
61 "Marytė, don't lose the flowers while riding. Vėra"
Viktariškiai village, August 22, 1933
62 "Marytė, hurry up, as we all are looking forward to having meat.
Vėra.", Viktariškiai village, July 18, 1935
63 Viktariškiai village, in the 1930s to 1940s
64 In the 1930s to 1940
65 In the 1930s to 1940s
66 Viktariškiai village, in the 1930s to 1940s
67 "Marytė, so we were working, and what kind of pay did we get?
Vėra", Viktariškiai village, 1936
68 "Marytė, are we satisfied? Vėra", Viktariškiai village,
April 22, 1935
297 Foto Vėros Šleivytės
73 „Trijų tulpių korporacijos valdyba“, 1926-XI-24 (dešinėje –
Veronika Šleivytė su broliu Antanu Šleiviu)
74 „Kauno moterys pateko ant vieno stiklo su mumis. Vėra“
Viktariškiai, 1935-IV-24 d.
76-77 „Brangiems namiškiams, čia mes gyvenam, kairėje pusėje
viršutinis apskritas langelis. Vėra“, Kaunas, 1938-III-4
79 „Taip Kaunas atrodė 1938 m. 16 d. vasario mėn. naktį“
80 „Valstybės teatrui degant“, Kaunas, 1931 m.
81 „Valstybės teatrui degant“, Kaunas, 1931 m.
82 „Potvynis Kaune“, 1931 m.
83 „Laisvės alėja“, Kaunas, 1934 m.
84 Kaunas, XX a. 4–5 deš.
85 Kaunas, XX a. 4–5 deš.
86 Kaunas, XX a. 4–5 deš.
87 Kaunas, XX a. 4–5 deš.
88 Mergaitė viduryje – Dita (Silvija Lomsargytė-Pukienė, radijo
žurnalistė, vertėja, rašytoja), Kaunas, XX a. 4-5 deš.
89 Kaunas, 1937-IX
90 Kaunas, XX a. 7–8 deš.
Kaunas, XX a. 7–8 deš.
92-93 „Namiškiams, P. Stasytė ir Vėra“, Kaunas, 1929 m.
Karo ligoninė, Kaunas, 1932 m.
95 „Vaistus po oda leidžia“, Karo ligoninė, II skyrius,
Kaunas, 1930-VII-30
96 „Br. namiškiams, Jūsų Vėra. Karo ligoninė III skyrius“,
Kaunas, 1929-XII-20
97 „Karo ligoninė III skyrius“, Kaunas, 1929-XII-22
Kaunas, 1929-XII-18
98 „Namiškiams, Karo ligoninė III skyrius“ Kaunas, 1929-XII-22
99 „Seselei, seselei, seselei, ligonė V. Šleivytė“, Viktariškių k., 1930 m.
100 „Karo ligoninė“, Kaunas, 1929 m.
101 „Gerajai Kūmai“, Kaunas, 1934-III-5
102 „Karo ligoninė, I skyrius“, 1930-VII-30
103 „mažajai Verutei, mielajai Verutei, gerajai Verutei, nuo Bronės“
Kaunas, 1934-III-6 (dailininkė Bronė Krasauskaitė)
104 Kaunas, XX a. 4–5 deš.
105 Kaunas, XX a. 4–5 deš.
106 „Namiškiams, Vėra, Karo ligoninė Kaunas“, 1932-I-3
108-109 „Vakaruška, meno mokykloj“ , Kaunas, 1930 m.
111 „Meno mokyklos mok. V kursas“, Kaunas, 1931 m. (mokiniai su
tapytoju, profesoriumi Jonu Šileika)
112 „Šventadarbė. Meno mokykla. Jūsų Vera“, Kaunas, 1931 m.
113 „Atminimui juokdarei Marytei nuo sesutės Vėros.
Kaunas, meno mokykla“ 1926-IV-10
114 1932-V-15
115 Kauno meno mokyklos mokiniai, XX a. 4–5 deš.
116 Kauno meno mokyklos mokiniai, 1932 m.
117 „Mylimai sesutei Paulinai ses. Vera“ 1937-VII-24, Kaunas
(pirmojoje Lietuvos dailininkių parodoje. Sėdi iš kairės:
Konstancija Petrikaitė-Tulienė ir Domicelė Tarabildienė. Stovi iš
kairės: Bronė Bakutytė, Veronika Šleivytė)
118 XX a. 4–5 deš.
119 Meno mokykloje prie atsiskaitomųjų darbų. Kaunas, 1925 m.
120 „Namiškiams“, Kaunas, 1932 m.
121 „IV kursas“, Kaunas, 1931 m.
122 Meno mokykloje prie atsiskaitomųjų darbų. Kaunas, 1934 m.
123 „Aš su savo darbais“, Meno mokykla, Kaunas, 1932 m.
124 Meno mokykloje prie atsiskaitomųjų darbų. Kaunas, XX a. 4–5 deš.
125 „Liet. Foto mėgėjų sąjungos I paroda Kaune“, 1933-XII-27
126 „Iš matininkų parodos“, Kaunas, 1936 m.
127 „Iš matininkų parodos“, Kaunas, 1936 m.
128 „Iš matininkų parodos“, Kaunas, 1936 m.
130-131 Reprodukcija iš Romos, XX a. 4–5 deš.
133 „Palangos jūroje meno įspūdžiais dalijamės“, Palanga, 1933 m.
134 „Jūros bangose“, Palanga, 1933 m.
135 „Skęstančių gelbėjimo valtelėj“, Palanga, 1933 m.
136 Palanga, XX a. 4–5 deš.
137 Palanga, XX a. 4–5 deš.
138 „Ant kopos“, Palanga, 1933 m.
139 „Menininkai ant kopos“, Palanga, 1933 m.
140 Veronika Palangos pajūryje, 1960-XII-15
141 „Prie jūros“, Palanga, 1933 m.
142 „Nidos prieplaukoj žvejų belaukiant“, Nida, 1933 m.
143 „Lietuvos dailininkai Rigos pajūryje“, 1950-IX (iš kairės –
Mykolas Vrubliauskas, skulpt. Henrikas Rudzinskas, Antanas
Kučas, Kęstutis Žitkus, Boleslovas Motūza, Vaclovas
Minkevičius, Juozas Kėdainis)
69 "At Mom’s place, even water tastes better", Viktariškiai,
April 23, 1935 (from left to right: the sisters Marijona, Vėra and
Paulina Šleivytė)
70 Viktariškiai, August 2, 1930
"Sweetie Viktorija, Marytė wants to take away the flower my
mother is giving me" Viktariškiai, August 2, 1930
71 "Beloved Mom, I wish you many years to live. I want to keep
that lovable smile on your face forever. Your daughter Vėra.
On the occasion of Mother’s Day", Kaunas, 1936
72 Viktariškiai village, May 17, 1929
73 "Board of the Three Tulips Corporation" November 24, 1926
(From right to left: Veronika Šleivytė with her brother
Antanas Šleivys)
74 "Women from Kaunas have found themselves on the same
glass as we have. Vėra" Viktariškiai, April 24, 1935
76-77 "To my dear family, here is where we live, on the left side, the
upper round window. Vėra" Kaunas, March 4, 1938
79 "This is how Kaunas looked on the night of February 16, 1938"
80 "State Theater burning", Kaunas, 1931
81 "State Theater burning", Kaunas, 1931
82 "Flood in Kaunas" in 1931
83 "Laisvės Avenue", Kaunas, 1934
84 Kaunas, in the 1930s to 1940s
85 Kaunas, in the 1930s to 1940s
86 Kaunas, in the 1930s to 1940s
87 Kaunas, in the 1930s to 1940s
88 The girl in the middle is Dita (Silvija Lomsargytė-Pukienė, radio
journalist, translator, and writer), Kaunas, in the 1930s to 1940s
89 Kaunas, September of 1937
90 Kaunas, in the 1960s to 1970s
Kaunas, in the 1960s to 1970s
92-93 "To my family, Ms. Stasytė and Vėra", Kaunas, 1929
21012.33 – Military hospital, Kaunas, 1932.
95 "Injecting medicine under the skin" Military hospital
department No. 2, Kaunas, June 30, 1930
96 "To my dear family, Yours truly Vėra. Military hospital
department No. 3" Kaunas, December 20, 1929
97 "Military hospital department No. 3", Kaunas, 1929-XII-22
Kaunas, December 18, 1929
98 "To my dear family, Military hospital department No. 3" Kaunas,
December 22, 1929
99 "To the nurse, nurse, nurse, patient V.Šleivytė"
Viktariškiai village, 1930
100 "Military hospital" Kaunas, 1929
101 "To my good Godmother............ " Kaunas, March 5, 1934
102 "Military hospital, department No. 1", July 30, 1930
103 "To my little Verutė, lovely Verutė, good Verutė, from Bronė"
Kaunas, March 6, 1934 (Artist Bronė Krasauskaitė)
104 Kaunas, in the 1930s to 1940s
105 Kaunas, in the 1930s to 1940s
106 "To my family, Vėra, Military hospital Kaunas" January 3, 1932
108-109 "A get-together, at the Art school", Kaunas, 1930
111 "Art school students 5th year" Kaunas 1931 (students with the
painter, professor Jonas Šileika)
112 "Woman working on a holy day. Art school. Yours truly Vera",
Kaunas, 1931
113 "As a souvenir to buffoon Marytė from her little sister Vėra.
Kaunas, the Art school" April 10, 1926
114 May 15, 1932
115 Students of the Kaunas Art school, in the 1930s to 1940s
116 Students of the Kaunas Art school, 1932
117 "To my beloved dear sister Paulina sis. Vera" July 24, 1937,
Kaunas (At the first exhibition by Lithuania’s women artists.
Sitting, from left to right: Konstancija Petrikaitė-Tulienė and
Domicelė Tarabildienė. Standing, from left to right: Bronė
Bakutytė, Veronika Šleivytė.)
118 In the 1930s to 1940s
119 At the Art school by the term works. Kaunas, 1925
120 "To my family", Kaunas, 1932
121 "4th year", Kaunas, 1931
122 At the Art school by the term works. Kaunas, 1934
123 "Me with my works" Art school, Kaunas, 1932
124 At the Art school by the term works. Kaunas, in the 1930s to
1940s
125 "Exhibition by Lithuanian Amateur Photographers’ Union in
Kaunas" December 27, 1933
126 "From the exhibition by surveyors", Kaunas, 1936
298
Fotografijų sąrašas
List of photographs
144 Palanga, XX a. 4–5 deš.
145 Palanga, XX a. 4–5 deš.
146 „Namiškiams, skęstančių gelbėjimo valtelė. Toliau matosi į jūrą
įeinantys Meilės tiltas. Vėra“, Palanga, 1933-VIII-4
147 „Namiškiams. Ant jūros Meilės tilto, Vėra“, Palanga, 1933-VIII-4
148 Palanga, XX a. 4–5 deš.
149 „Pajūryje“, Palanga, 1933 m.
150 „Prie jūros Palangoje“, 1935-VII
151 „Prie jūros Palangoj“, 1935-VII
152 „Kacelytė su Vėra“, Palanga, 1935-VII
154-155 „Viskas praeina“, Kaunas, 1932 m.
157 „Atmintis linksmai praleistas laikas draugystės dienose su
Verute“ nuo draugės Genutės, Kaunas, 1927-VIII-16
158 „Marytei, Vėra“, Viktariškiai, 1933 m. (su artima drauge Juza)
159 Viktariškių k., 1937-VII (iš kairės – Veronika Šleivytė, Juza,
Marijona Šleivytė)
160 1927-II-1 (su Gražina Čiurlionyte)
161 „Paminklas Gražutei pastatytas“, Kaunas, 1928-X- 6
(Gražinos Čiurlionytės kapas)
162 Kaunas, XX a. 4–5 deš.
163 Kaunas, XX a. 4-5 deš.
164 Veronikos Šleivytės butas Kaune, Žemaičių g. 11, XX a. 4–5 deš.
165 Kaunas, XX a. 4–5 deš. (iš kairės – Felicija, Juza)
166 1941 m.
168-169 „Pupuliukas mano“, Kalvarija, 1934-VII-15 d.
171 „Kaunas, Panemunė“, 1934-VIII-7
172 Kaunas, 1935-I-19
173 Kaunas, 1935-I-19
174 „Panemunėj atostogaujam. Čia yra mano ispanė Laura. Vera“,
1934-VIII-3
175 Kaunas, Panemunė, 1934-VIII-19 (su dukterėčia Stepute)
176 Kaunas, XX a. 4–5 deš.
177 Kaunas, 1934-XI-26
178 Kaunas, 1934-IX-4
180-181 Viktariškių k., XX a. 4–5 deš.
183 Barbora Šleivienė, Viktariškių k., XX a. 4–5 deš.
184 Kaunas, XX a. 4–5 deš.
185 Kaunas, XX a. 4–5 deš.
186 Kaunas, XX a. 4–5 deš.
187 Kaunas, XX a. 4–5 deš.
188 Kaunas, XX a. 4–5 deš.
189 Kaunas, XX a. 4–5 deš.
190 Kaunas, 1939 m.
191 Kaunas, XX a. 4–5 deš.
192 Kaunas, 1941-I-13
194-195 „Mes amžinai draugės! Paskutinėj dienoj fotografuota“,
Kaunas, Dotnuvos parkas, 1939-X-8
197 XX a. 4–5 deš.
198 XX a. 4–5 deš.
199 XX a. 4–5 deš.
200 1. Veronika Šleivytė su Felicija savo bute Kaune, XX a. 4–5 deš.
2. Veronika Šleivytė su Felicija savo bute Kaune, XX a. 4–5 deš.
201 Kaunas, XX a. 4–5 deš.
202 XX a. 4–5 deš.
203 XX a. 4-5 deš.
204 Kaunas, XX a. 4–5 deš.
206-207 Šv. Morkaus aikštė, Venecija, 1939 m.
209 Ryga, XX a. 4–5 deš.
210 1939 m.
211 Prie atletų skulptūrų Romos Marmio stadione, 1939 m.
212 1939 m.
213 XX a. 4–5 deš.
214-215 Prie Šv. Onos bažnyčios Vilniuje, 1939 m.
216 XX a. 4–5 deš.
217 XX a. 4–5 deš.
218 „Kada pasimatysim?“ Dotnuva, 1939 m.
219 XX a. 4–5 deš.
220 XX a. 4–5 deš.
127 "From the exhibition by surveyors", 1936
128 "From the exhibition by surveyors",Kaunas, 1936
130-131 A reproduction from Rome, in the 1930s to 1940s
133 "In the sea of Palanga, we share art impressions" Palanga, 1933
134 "In the sea waves", Palanga, 1933
135 "In the lifeboat", Palanga, 1933
136 Palanga, in the 1930s to 1940s
137 Palanga, in the 1930s to 1940s
138 Palanga, "On the dune", 1933
139 Palanga, "Artists on the dune", 1933
140 Veronika at the seaside in Palanga. December 15, 1960
141 "By the sea" Palanga, 1933
142 "Waiting for fishermen at the quay in Nida", 1933
143 "Lithuanian artists at the seaside in Riga" September of 1950
(From left to right: Mykolas Vrubliauskas, sculptor Henrikas
Rudzinskas, Antanas Kučas, Kęstutis Žitkus, Boleslovas Motūza,
Vaclovas Minkevičius, Juozas Kėdainis)
144 Palanga, in the 1930s to 1940s
145 Palanga, in the 1930s to 1940s
146 "To my family, the lifeboat. Further you can see the Love
bridge entering the sea. Vėra" Palanga, August 4, 1933
147 "To my family. On the Love bridge of the sea" Vėra, Palanga,
August 4, 1933
148 Palanga, in the 1930s to 1940s
149 "At the seaside" Palanga, 1933
150 "By the sea in Palanga" July of 1935
151 "By the sea in Palanga" July of 1935
152 "Ms. Kacelytė and Vėra" Palanga, July of 1935
154-155 "Everything passes", Kaunas, 1932
157 "A memory the fun of days of friendship with Verutė" from her
friend Genutė, Kaunas, August 16, 1927
158 "To Marytė, Vėra" Viktariškiai, 1933 (with her close friend Juza)
159 July of 1937, Viktariškiai village (from left to right: Veronika
Šleivytė, Juza, Marijona Šleivytė)
160 February 1, 1927 (with Gražina Čiurlionytė)
161 "The monument to dear Gražina has been built" Kaunas,
October 6, 1928 (the grave of Gražina Čiurlionytė)
162 In the 1930s to 1940s, Kaunas
163 In the 1930s to 1940s, Kaunas
164 Veronika Šleivytė’s apartment in Kaunas, at Žemaičių St. 11, in
the 1930s to 1940s
165 Kaunas, in the 1930s to 1940s (from left to right: Felicija, Juza)
166 1941
168-169 "My honeybunch", Kalvarija, July 15, 1934
171 "Kaunas, Panemunė" August 7, 1934
172 Kaunas, January 19, 1935
173 Kaunas, January 19, 1935
174 "We are on vacation in Panemunė. Here is my Spanish lady
Laura. Vera", August 3, 1934
175 Kaunas, Panemunė, August 19, 1934 (with her niece Steputė)
176 Kaunas, in the 1930s to 1940s
177 Kaunas, November 26, 1934
178 Kaunas, September 4, 1934
180-181 Viktariškiai village, in the 1930s to 1940s
183 Barbora Šleivienė, Viktariškiai village, in the 1930s to 1940s
184 Kaunas, in the 1930s to 1940s
185 Kaunas, in the 1930s to 1940s
186 Kaunas, in the 1930s to 1940s
187 Kaunas, in the 1930s to 1940s
188 Kaunas, in the 1930s to 1940s
189 Kaunas, in the 1930s to 1940s
190 Kaunas, 1939
191 Kaunas, in the 1930s to 1940s
192 Kaunas, January 13, 1941
194-195 "We are forever friends! Picture taken on the last day", Kaunas,
Dotnuvos park, October 8, 1939
197 In the 1930s to 1940s
198 In the 1930s to 1940s
199 In the 1930s to 1940s
200 1. Veronika Šleivytė with Felicija in Veronika’s apartment in
Kaunas, in the 1930s to 1940s
2. Veronika Šleivytė with Felicija in Veronika’s apartment in
Kaunas, in the 1930s to 1940s
201 Kaunas, in the 1930s to 1940s
202 In the 1930s to 1940s
203 In the 1930s to 1940s
204 Kaunas, in the 1930s to 1940s
299 Foto Vėros Šleivytės
Dokumentų sąrašas:
225 Atvirlaiškis mamai Barborai Šleivienei, Kaunas, 1938 m.
225-227 Felicijos laiškai Veronikai Šleivytei, Kaunas, Detroitas,
XX a. 4–5 deš.
228 „Brangiosios, štai prisistatau atsisveikinti. Gaila, kad turiu
išvažiuoti ir Jus visus palikti šitame karo lauke. Bet Dievo
keliai, tai ne mūsų. Turim Jo valiai pasiduoti. Melskitės už mus,
kad jis saugotų mus šioj kelionėj.
Širdingai dėkoju už visus gerumus man parodytus. Žinai, kad
Jums už tai bus šimteriopai atlyginta.
Jus mylinti, Ses. Felicija“ Kaunas, 1939.X.8
206-207 1939, St. Mark’s Square, Venice
209 Riga, in the 1930s to 1940s
210 1939
211 By the sculptures of athletes at Marmi Stadium in Rome, 1939
212 1939
213 In the 1930s to 1940s
214-215 By St. Anne’s Church in Vilnius, 1939
216 XX a. In the 1930s to 1940s
217 In the 1930s to 1940s
218 "When will we see each other?" Dotnuva, 1939
219 In the 1930s to 1940s
220 In the 1930s to 1940s
Albumo V. Šleivytės gyvenimo filma 1952–1953 sąrašas:
233 1. „Aš taip ilgai buvau viena. Ir kai dabar pamačiau ką reiškia
turėti draugę, kuri džiaugiasi mano džiaugsmu ir gyvena mano
sielvartu nepajėgčiau jos netekti.“
2. „Gomelis. Briedžių karalystė.“
234 1. „Neišvengiamas susitikimas Chostoje.“
2. „Samšito giraitėje. Nuėjo – nesivysiu.“
235 1. „Chosta. Jūra ir Ji.“
2. „Samšito giraitės grožio prieglobstyje. Bet ką daryt, kad
viskas kas gražu – tik pasaka ir lieka.“
236 1. „Dar prieš kelias dienas aš laiminga galėjau sakyti:
aš turiu draugą.“
2. „Gražiausia pasaka. Bet ir ji baigiaisi... Daug džiaugsmo, daug
karčių kančių. Bet žinau, kad gyvenau. Ar ne?“
238-239 Veronika Šleivytė savo bute 1986 m. po savo 80-mečio.
Fotografijos autorius Algirdas Kairys
List of documents:
225 Postcard to her mom Barbora Šleivienė, Kaunas, 1938
225-227 Felicija’s letters to Veronika Šleivytė, Kaunas, Detroit, in the
1930s to 1940s
228 "My dear ladies, so I step forward to say goodbye. It’s a shame
I have to go away and leave you all in this battlefield. But God’s
ways are not ours. We must surrender to His will. Pray for us,
so that he keeps us safe on this journey.
I sincerely thank you for all the kindness shown to me. You
know you'll be rewarded hundredfold for that.
Loving you, Sis. Felicija" Kaunas, October 8, 1939
List from the album The Pellicle of Veronika Šleivytė’s life in 1952 to 1953:
233 1. "I was alone for so long. And now that I have seen what it
means to have a girlfriend who rejoices in my joy and endures
my sorrow, I wouldn't afford losing her."
2. "Gomel. A kingdom of elks"
234 1. "An inevitable meeting in Khosta."
2. "In the boxwood grove. Gone away – I won't go chasing."
235 1. "Khosta. The sea and Her."
2. "In the shelter of the boxwood grove beauty. But what
should one do if everything that is beautiful remains to be just
a fairy tale."
236 1."Just a few days ago I was happy to say, I have a friend."
2. “The most beautiful fairy tale. But it ends, too... A lot of joy, a
lot of bitter suffering. But I know that I have lived it. Haven’t I?"
238-239 Veronika Šleivytė in her apartment in 1986 after its 80th
anniversary. Photography by Algirdas Kairys
300 Apskaitos numeriai Account numbers
5 KEM GEK 17277
11 KEM GEK 16093
13 KEM GEK 20981
14 KEM GEK 16122
15 KEM GEK 16131
16 KEM GEK 16194
17 KEM GEK 16188
18 KEM GEK 18968.64
19 KEM GEK 18968.68
20 KEM GEK 21041
21 KEM GEK 16273
22 KEM GEK 21417.60
23 KEM GEK 16048
24 KEM GEK 16091
25 KEM GEK 16182
26 KEM GEK 16080
27 KEM GEK 21013.192
28 16152
29 KEM GEK 18968.37
30 KEM GEK 16206
31 KEM GEK 18840
32 KEM GEK 16179
33 KEM GEK 16175
34 KEM GEK 16167
35 KEM GEK 16172.1
36 KEM GEK 18849
37 KEM GEK 18970.70
38 -
39 -
40 KEM GEK 21012.102
41 KEM GEK 16090
42-43 KEM GEK 21014.2
44 KEM GEK 16088
45 KEM GEK 16227
46 KEM GEK 16068
47 KEM GEK 18971.103
48 KEM GEK 16147
49 KEM GEK 16069
50 -
51 KEM GEK 16282
54-55 KEM GEK 18307
57 -
58 -
59 KEM GEK 16112
60 KEM GEK 16077
61 KEM GEK 16075.2
62 KEM GEK 1825
63 KEM GEK 21521.59
64 KEM GEK 21521.105
65 -
66 -
67 KEM GEK 18970.60
68 KEM GEK 18207
69 KEM GEK 20981.82
70 1. KEM GEK 16053
2. KEM GEK 16054
71 KEM GEK 16125
72 KEM GEK 20981.26
73 KEM GEK 20617
74 KEM GEK 20981.77
76-77 KEM GEK 18971.50
79 KEM GEK 16127
80 KEM GEK 16129
81 KEM GEK 16064
82 KEM GEK 16062
83 KEM GEK 16086
84 -
85 -
86 -
87 -
88 -
89 KEM GEK 16092
90 KEM GEK 21708.74
KEM GEK 21708.76
92-93 KEM GEK 21012.38
21012.33
95 KEM GEK 21012.53
96 KEM GEK 21012.54
97 KEM GEK 20689
KEM GEK 20686
98 KEM GEK 21012.50
99 KEM GEK 21570.69
100 KEM GEK 16066
101 21570.96
102 KEM GEK 21012.19
103 KEM GEK 20661
104 -
105 -
106 KEM GEK 16150
108-109 KEM GEK 14510
111 KEM GEK 14508
112 KEM GEK 14484
113 KEM GEK 16043
114 KEM GEK 21520.77
115 -
116 KEM GEK 21013.261
117 KEM GEK 18282
118 KEM GEK 21521.155
119 KEM GEK 21520.133
120 KEM GEK 21520.76
121 KEM GEK 21520.28
122 KEM GEK 21520.119
123 KEM GEK 16071.2
124 KEM GEK 21520.22
125 KEM GEK 16154
126 KEM GEK 16183
127 KEM GEK 21013.290
128 KEM GEK 21013.289
130-131 -
133 KEM GEK 20564
134 KEM GEK 16250
135 KEM GEK 16242
136 KEM GEK 16136
137 KEM GEK 20584
138 KEM GEK 16202
139 KEM GEK 16240
140 KEM GEK 16271
141 KEM GEK 20557
142 KEM GEK 18212
143 KEM GEK 18214
144 KEM GEK 20508
145 KEM GEK 20510
146 KEM GEK 20981.70
147 KEM GEK 16110
148 KEM GEK 20513
149 KEM GEK 16244
150 KEM GEK 20541
151 KEM GEK 20514
152 KEM GEK 21417.147
154-155 KEM GEK 16105
157 KEM GEK 21012.3
158 KEM GEK 16073
159 KEM GEK 16165
160 KEM GEK 20680
161 KEM GEK 21013.206
162 KEM GEK 21521.110
163 0407
164 -
165 KEM GEK 21418.39
166 KEM GEK 21521.123
168-169 -
171 KEM GEK 16087
172 KEM GEK 16121
173 KEM GEK 16285
174 KEM GEK 20981.20
175 KEM GEK 21570.125
176 -
177 -
178 KEM GEK 16120
180-181 -
183 -
184 KEM GEK 21521.77
185 KEM GEK 21521.106
186 KEM GEK 21520.199
301 Foto Vėros Šleivytės
187 -
188 20829
189 20829
190 -
191 -
192 KEM GEK 20809
194-195 KEM GEK 18971.129
197 KEM GEK 18968.74
198 KEM GEK 21014.107
199 -
200 1. KEM GEK 21418.38
2. KEM GEK 21418.37
201 -
202 21315
203 KEM GEK 21418.32
204 -
206-207 KEM GEK 21521.296
209 -
210 KEM GEK 21418.96
211 -
212 KEM GEK 21014.110
213 -
214-215 -
216 -
217 KEM GEK 21014.96
218 KEM GEK 18971.68
219 KEM GEK 21014.97
220 KEM GEK 21418.56
230-231 KEM GEK 21796
238-239 KEM GEK 18289
274 26. 18286
27. 21418.98
28. 21418.81
275 29. 18968.45
Agnė Narušytė Būrimas iš sapno ištraukų / Reading Dream Sediments
281 KEM GEK 21013
KEM GEK 18970.89
KEM GEK 18835
282 KEM GEK 16130
KEM GEK 21570.97
KEM GEK 21570.125
KEM GEK 18970.86
285 KEM GEK 16166
KEM GEK 16099
KEM GEK 21373.39
KEM GEK 21373.91
286 KEM GEK 20981.11
KEM GEK 16230
KEM GEK 16103.2
KEM GEK 18195
289 KEM GEK 21570.40
KEM GEK 21520.9
KEM GEK 19238
KEM GEK 17172
290 KEM GEK 16225
KEM GEK 18291
KEM GEK 18294
Milda Dainovskytė Atminčiai / For Memory’s Sake
243 -
KEM GEK 14623
21012.36
244 -
KEM GEK 16347
-
-
KEM GEK 18844
247 KEM GEK 16207
KEM GEK 20704
KEM GEK 21265.31
248 KEM GEK 18436
KEM GEK 11382
KEM GEK 21708.75
Ieva Burbaitė Tarp dailininkių / Among Women Artists
250 1. 21520.24
2. 18968.107
253 3. 18402
4. 21013.232
254 5. 14507
6. 21013.8
7. 20578
257 8. 21385
9. 18971.197
10. 18968.105
258 11. 18411
12. 18279
263 13. 18407
14. 21013.255
15. 21013.226
264 16. 21013.243
17. 21570.133
18. 21570.145
268 19. 21075
20. 21570.151
21. 21570.153
271 22. -
23. -
272 24. 21570.106
25. 21570.165
Foto
Vėros Šleivytės
ISBN 978-609-8128-10-9
Padėka / Thanks to:
Valentinui Klimašauskui, Jolantai Lėgaudaitei,
Adomui Narkevičiui, Vaclovui Nevčesauskui,
Silvijai Lomsargytei-Pukienei, Paulinai Eglei Pukytei,
Ievai Meilutei-Svinkūnienei, Dovilei Tumpytei
Albumo sudarytojos / Edited by
Milda Dainovskytė, Agnė Narušytė
Tekstai / Texts
Milda Dainovskytė, Ieva Burbaitė, Agnė Narušytė
Panaudotas Laimos Kreivytės eilėraštis Esu ( Artumo aritmetika, 2019, Homo liber )
A poem I am by Laima Kreivytė ( Intimate Arithmetic, 2019, Homo liber )
Archyvo tyrimą atliko / Archive research
Agnė Narušytė, Giedrė Zuozienė, Milda Dainovskytė
Dizainerė / Designer
Eglė Ruibytė
Vertėjos / Translators
Agnė Narušytė, Aleksandra Fominaitė
Lietuvių k. redaktorė / Editor of Lithuanian language
Rita Markulienė
Negatyvus skaitmenino / Digitalisation of negatives
Laurynas Skeisgiela
Išleido / Published by
Kupiškio etnografijos muziejus
Gedimino g. 2, Kupiškis 40114
etnografijosmuziejus.lt
Spausdino / Printed by
UAB BALTO print
Utenos g. 41B, Vilnius 08217
www.balto.eu
Popierius / Paper
Munken Print Cream 100 gsm
Munken Lynx White 120 gsm
Tiražas / Print run
500
Albumo leidimą parėmė / Sponsored by
Lietuvos kultūros taryba, Kupiškio rajono savivaldybė
Leidinyje publikuojami kūriniai iš Kupiškio etnografijos muziejaus fondų
Works from the funds of Kupiškis Ethnographic Museum
© 2020, Kupiškio etnografijos muziejus, tekstų autoriai
© 2020, Kupiškis Ethnographic Museum, authors of texts