41–48 psl. - Žemaitija

48
SUKAKTYS, ÁVYKIAI
(Atkelta ið 26 p.)
meno mokykloje, Berlyne ir Paryþiuje ágytos pieðimo,
tapybos ir plastikos þinios leido jam sukurti
savità kalbà“.
Menininko kûryba apþvelgiama 1979, 1984
m. iðleistuose L. Truikio kûrybos parodø kataloguose.
Èia – Irenos Kostkevièiûtës, Nijolës Tumënienës,
Edmundo Gedgaudo publikacijos.
Pats Liudas Truikys 1979 m. savo parodos
kataloge raðo: „Kaip tapytojas augau M. K. Èiurlionio
ir naujojo meno kûrëjø mintimis, kad ateities
menas neiðvengiamai bus formø, muzikos,
spalvø, gal ir judesiø sintezë, kuriai atsirasti realios
priemonës yra operos scenoje. (…) Verþdamasis
tarnauti mûsø kultûrai, 1935 metais iðkëliau
savo gyvenimo uþdaviniu iki amþiaus pabaigos
rasti konkreèius vaizduojamojo meno ir muzikos
sintezës pagrindus vien tam, kad mûsø
maþytis kraðtas pirmas iðtartø tà ateities þodá,
kurio nerandama nuo mûsø ðimtmeèio pradþios.
(…) Menø sintezë – ateities kûrybos neiðvengiamybë,
nes mokamai harmonijos pagrindais
organizuotø aplinkos formø ir garsø jëga didi,
kelianti þmogaus dvasià“.
Pasaulis apie Liudà Truiká, kaip naujos muzikinës
scenografijos kûrëjà, pradëjo kalbëti po
1936 m. pasaulinës Paryþiaus parodos, kur jam
uþ A. Raèiûno operos „Trys talismanai“ dekoracijas
buvo paskirtas diplomas.
Prieð tai Lietuvoje jau buvo sukurtos dekoracijos
dramos spektakliams P. Vaièiûno „Aukso
þaidimas“ ir V. Mykolaièio-Putino „Valdovas“
(abu 1932 m.), F. Ðilerio „Vilhelmas Telis“ (1935),
daugeliui kitø scenos kûriniø. L. Truikio novatoriðkumas
Lietuvoje buvo priimtas labai atsargiai,
bet palaipsniui sulaukë tinkamo ávertinimo.
Didþiausio dailës tyrinëtojø palankumo susilaukë
1959–1979 m. Liudo Truikio kûryba, scenografijos
Dþ. Verdþio „Don Karlui“ (1959,
1978), „Traviatai“ (1966), „Aidai“ (1975), J. Karnavièiaus
„Graþinai“ (1968). 1979 m., minint L.
Truikio 75-eriø metø sukaktá, jam suteiktas Lietuvos
nusipelniusio meno veikëjo vardas, 1980
m. paskirta Lietuvos valstybinë premija.
1979 m. iðleistame parodos kataloge „Liudas
Truikys“ menotyrininkë Irena Kostkevièiûtë
raðo, kad ðio menininko 1959–1978 m. sukurtos
scenografijos operos spektakliams kartu su
muzika sudaro vientisà plastiná simfonizmà, kuris,
„kaip ir muzika nepaprastai matematiðkai tikslus
ir darnus vidine logika, kompozicine sandara
ir kartu emocingas, kerintis savo turtingu formø
þaismu, ritmø polifonija, sàskambiø harmoningumu.
Liudo Truikio spektakliai – tai galinga regëjimo
ir klausos ágûdþio manifestacija, teikianti
þiûrovui tikrà ir gilø dvasiná katarsá.“
Eleonora
RAVICKIENË
(1916 01 24 ñ 2004 01 06)
Sausio 6 d. mus amþinai paliko mokytoja
kraðtotyrininkë Eleonora Ravickienë (Chainauskaitë).
Viena iðkiliausiø Lietuvos kraðtotyrininkiø,
nusipelniusi mokytoja, visuomenininkë, Þemaièiø
akademijos, Simono Daukanto bibliofilø
klubo garbës narë, Plungës miesto garbës pilietë.
Uþ ánaðà á lietuviø-prancûzø draugystæ 1994
m. padëkà jai pareiðkë Prancûzijos ambasadorius
Lietuvoje Philipas de Suremainas, uþ nuopelnus
Lietuvos kultûrai 1996 m. ji apdovanota
Didþiojo Lietuvos kunigaikðèio Gedimino I-ojo
laipsnio medaliu. 2002 m. apdovanota Lenkijos
Respublikos medaliu „Uþ nuopelnus lenkø kultûrai“.
Buvo poliglotë – mokëjo lotynø kalbà,
laisvai kalbëjo lenkiðkai, prancûziðkai, vokiðkai,
rusiðkai, skaitë italiðkai, ispaniðkai ir èekiðkai.
Gimë 1916 m. sausio 24 d. Aukðtaitijoje,
Rokiðkio apskrityje, Obeliø valsèiuje, Junkûnø
kaime. Iðsimokslinimà ágijo nepriklausomoje Lietuvoje.
1935 m. baigë Rokiðkio gimnazijà, 1938
m. – vokieèiø kalbos studijas Klaipëdos pedagoginiame
institute. Po studijø mokytojavo Klaipëdos
kraðte, vëliau Kurðënuose. Bëgdama nuo
karo baisumø, ji atsidûrë Þemaitijoje, mokytojavo
Kontauèiuose, Plungëje. Dirbo vakarinëje mokykloje,
Plungës 3-ojoje vidurinëje mokykloje,
vëliau – Statybos technikume, kur dëstë vokieèiø
ir prancûzø kalbas. Be pedagoginio, aktyviai
dirbo visuomeniná darbà. Septynerius metus buvo
Plungës Raudonojo Kryþiaus draugijos pirmininkë,
ákûrë medicinos seserø kursus.
Ypatingà vietà Mokytojos gyvenime uþëmë
kraðtotyros veikla. Ðá darbà ji pradëjo pokaryje,
jau gyvendama Plungëje. Þemaièiø þemë su savo
ádomia ir garbinga istorija tapo jai paþadëtàja
þeme. Ðis pomëgis anksti peraugo á didþiulá norà
ið naujo atrasti ir sugràþinti pamirðtà praeitá.
Ieðkojimai nusidriekë iki Italijos, Prancûzijos, Lenkijos,
Latvijos, Baltarusijos, Ðveicarijos ir kitø ðaliø.
Dirbdama kunigaikðèiø Oginskiø rûmuose
ásikûrusiame Statybos technikume, pradëjo rinkti
ðio dvaro istorijà, ákûrë kraðtotyros muziejëlá, buvo
nepakeièiama ekskursijø po Þemaitijos kraðtà
vadovë. Jos dëka ne tik Plungei, bet ir Rietavui,
NETEKTYS
Danutës Mukienës nuotraukoje (ið deðinës): Eleonora
Ravickienë ir jos bièiulë, bendramintë Emilija Mikulskienë
2002 m. geguþës mënesá Þemaièiø dailës muziejuje
(Plungë)
Plateliams, Gegrënams, Ðateikiams ir daugeliui
kitø vietoviø buvo atvertas didþiulis ir neákainojamas
istorijos klodas. Profesorius Èeslovas Kudaba
ðvelniai jà vadino „kraðtotyros bitele“. Mokytoja
iðleido dvi knygas – „Atsisveikinimas su
Tëvyne“ ir „Ðimtmeèiø takais“, paraðë daugybæ
straipsniø, kurie buvo publikuoti Lietuvos, Lenkijos
ir Baltarusijos spaudoje. Visà savo turtingà
darbø ir asmeniná archyvà ji padovanojo Þemaièiø
dailës muziejui, Plungës miesto bendruomenei.
Eleonora Ravickienë daþnai kartodavo, kad
meilë Tëvynei, kurià jai áskiepijo mokytojai, buvo
pagrindinis stimulas, áprasminæs visà jos gyvenimà
ir veiklà. Ðá jausmà stengësi perduoti visiems,
o ypaè jaunimui. Ji labai mylëjo þmones,
pastebëdavo kiekvieno geriausius bruoþus.
Garsëjo tolerancija. Buvo puiki moteris, rûpestinga
þmona. Drauge su vyru Jonu Ravicku uþaugino
sûnø Jonà ir dukrà Reginà. Savo ðirdies
ðiluma ji dalinosi ir su savo keturiais anûkais.
Plungës rajono savivaldybë,
Þemaièiø dailës muziejus