Pranas Jurgutis. Palangos ligoninės įkūrėjas - Žemaitija

57 

(Atkelta ið 21 p.) 

pretenzijas. Ðioje teisminëje dokumentø grupëje yra reta ir ádomi 

byla (spaudoje neskelbta) apie „raganø“ sudeginimà Rietavo seniûnijoje 

(1740 m.). Tamsumo ir neþmoniðkumo aukomis tada tapo 

Pelkienë ir Dambrauskienë, kurios, atseit, mokëjusios neðti þmonëms 

ávairias nelaimes – naikinti derliø, sukelti lietø ir ligas, kurias 

net galëjusios gydyti Jûros vandeniu ir t. t.; be to, skraidþiusios á 

Ðatrijos kalnà ir turëjusios ryðiø su velniais. Raganomis buvo pripaþintos 

ir trys dvylikos-trylikos metø mergaitës. Nors Statuto teisë 

drausdavo tokio amþiaus þmones bausti mirtimi, taèiau dël „iðprusimo 

raganystëje“ jos buvo pripaþintos „tikromis raganomis“ ir 

kartu su Pelkiene bei Dambrauskiene buvo pasmerktos þûti ant 

lauþo rugpiûèio 13 d. ðeðtà valandà ryto. Sprendimà – „dekretà“ 

pasiraðë Rietavo seniûnijos komisaras ir pakviesti ðlëktos. Byloje 

yra pirmojo ir pakartotinio tardymo dokumentai, „liudininkø“ parodymai 

ir du dekretai. Ádomu tai, kad „raganø“ procesø bûdavo daug, 

bet dokumentø apie juos liko labai maþai. Daþnai jie þûdavo kartu 

su archyvais, o dar daþniau patys dvarininkai juos naikino, stengdamiesi 

savo nusikaltimus paslëpti nuo bûsimøjø kartø. Oginskiø 

fonde dokumentø apie „raganystæ“ yra daugiau (pvz., procesas Darsûniðkyje)“. 

„Dokumentinë medþiaga prieinama“ 

Tokiais þodþiais savo publikacijà uþbaigia R. Firkovièius. Paraðyta 

ji prieð keturiasdeðimt metø. Akivaizdu, kad iðsamesniø viso Oginskiø 

giminës fondo, taip pat ir tos jo dalies, kuri susijusi su Þemaitija, 

ypaè Rietavu ir Plunge, per tà laikotarpá niekas ið pagrindø nëra 

tyrinëjæs. Kad tai bûtina daryti, rodo R. Firkovièiaus straipsnyje aptariamas 

ðio fondo turinys. Autorius raðo: „[...] Fonde rasime medþiagos 

apie ávairiø laikotarpiø dvarø prekybà javais, miðku ir t. t., taip 

pat – ir su uþsieniu. Paþymëtinas XVIII a. vidurio Rietavo seniûnijos 

valdytojø ir administratoriø susiraðinëjimas su pirkliais Rygoje, Liepojoje, 

Karaliauèiuje, Tilþëje, Klaipëdoje ir kitur. Ðioje korespondencijoje 

yra reti pirklio J. E. Sadevalto laiðkai, raðyti lietuviø kalba ið 

Klaipëdos Rietavo seniûnijos komisarui Ignui Zubovskiui ir Radavièlui 

(1750, 1753). Apie ðio dvaro prekybà javais yra svarbi XIX ðimtmeèio 

vidurio ir antrosios pusës dokumentinë medþiaga, atspindinti 

smarkø kapitalizmo vystymàsi ir (ypaè Irenëjaus Oginskio) pastangas 

intensyvinti þemës ûká ir áneðti þemëtvarkos naujoviø; atsispindi 

pasaulinis prekybos grûdais mastas, rinkø problemos, realizavimo 

sunkumai. Apie prekybà ir þemës ûkio mechanizavimà gausime 

þiniø ið susiraðinëjimo su prekybinëmis ir kitomis firmomis. 

Norint trumpai parodyti Rietavo dvaro ûkinio tvarkymo vaizdà, 

galima paminëti, kad 1853 m. dvaro administracijoje buvo vien 50 

pavadinimø ûkiniø knygø. Kai kurios ið jø: dvaro administracijos 

parëdymø, posëdþiø, teismo protokolø knygos; þemës, valstieèiø, 

procentinës ir ligoninës kasø knygos; þemës ûkio produktø, pinigø, 

statybiniø medþiagø ir kitø pajamø bei iðlaidø knygos; valstieèiø 

atsarginiø grûdø magazinø, mokesèiø ir duokliø rinkimo, þemës 

darbø, miðkø ûkio, plytiniø bei paðtø, statybø, degtinës varymo 

registracijos knygos; valstieèiø elgesio ir leidimo jiems vesti, baudø, 

iðvykstanèiø valstieèiø ir atvykstanèiø á Rietavà ðlëktø, prûsø ir 

kt. registracijos knygos; siunèiamø ir gaunamø raðtø knygos ir t. t. 

Fondo medþiagoje atsispindi XVII ir XVIII a. karø padariniai ir 

dvarø ûkinë suirutë; Napoleono 1812 m. karas, T. Kosciuðkos, 

1831 m., 1863 m. sukilimai, 1905 m. revoliucinës nuotaikos Vilniuje 

ir t. t. Randame politiniø tremtiniø laiðkø dël pagalbos suteikimo 

sugráþtant á tëvynæ ir kt. 

Ávairiø socialiniø grupiø atstovø á Rietavà (reèiau á Plungæ) arba 

á kitus Oginskiø dvarus adresuotuose skunduose, praðymuose, laiðkuose 

atsispindi þmoniø skurdas, vargas, badas, jø kova dël bûvio, 

socialinë neteisybë, ið kitos pusës – vieðpataujanèiø klasiø, aristokratijos 

gyvenimas. Ðios þinios svarbios dël to, kad jø nerasime 

oficialiuose dokumentuose, ástaigø fondø dokumentuose. 

Rietavo dvaro dokumentuose rasime þiniø apie arklininkystæ, 

þemaièiø veislës þirgyno (nuo 1882) bei draugijos ðios veislës þirgø 

auginimui skatinti ákûrimà; apie arkliø parodas Raseiniuose, 

Rokiðkyje, uþsienyje; apie Raseiniø Gyvuliø globojimo draugijà ir 

jos skyriø Rietave; yra þiniø apie ðios draugijos nario L. Ivinskio 

pastangas lietuviø kalba iðspausdinti savo broðiûrà „Pasauga 

kiekvieno gyvo sutvërimo“, „Kalendoriø“ ir ûkiná laikraðtá (1880 m.); 

apie Rietavo Þemës ûkio draugijà (XIX a. pab.); apie þemës ûkio 

parodas, kuriø metu, tarp kitko, vykdavo Oginskiø orkestrø koncertai 

(pvz., Panevëþyje 1902 m.). Fondo medþiaga duoda þiniø apie Rietavo 

ligoninës ákûrimà (1840 m.) ir jos gydymo bûdus bei rezultatus; 

apie veterinarinæ klinikà, ákurtà 1873 m.; vaistinæ (nuo 1857 m.), apie 

Rietavo praktinæ-agronominæ mokyklà; muzikos mokyklà, chorà bei 

orkestrà, kuris 1896 m. buvo kvieèiamas Á Mitavà (Mintaujà, nuo 

1917 m. – Jelgavà – red. p.) groti rengiamame pokylyje Didþiojo 

kunigaikðèio Sergëjaus Aleksandrovièiaus garbei; be to – apie Kauno 

gimnazijà, kurià globojo ir finansavo Irenëjus Oginskis; tarp Mykolui 

Oginskiui raðytø laiðkø yra M. K. Èiurlionio laiðkai (1892 m. ir 

be datos) dël jo priëmimo á Plungës muzikos mokyklà; tarp Bagdonui 

atsiøstø laiðkø kaip dovanas kunigaikðèiui rasime paprastø þmoniø 

kûrybà, pvz., Antano Mackevièiaus (matyt, ne 1863 m. sukilimo 

dalyvio) ið Aleksandravos eilëraðèiø rinkinys lenkø ir lietuviø kalbomis 

(1860 m.), „medinèiaus p. ns Vaiciekausko“ pasakos lietuviø 

kalba – „Kniga ta ira pasakø priraszita wisokiu...“ (1874 m.) ir kt. 

Apie Rietavo muziejiniø rinkiniø vertingumà liudija Maskvos 

Imperatoriðkos Archeologinës draugijos kvietimas ir pasiûlymas 

Bogdanui Oginskiui atsiøsti savo senienø rinkiná á privaèiø asmenø 

kolekcijø parodà Maskvoje ðios draugijos 25-meèio ir 8-to archeologø 

suvaþiavimo proga (1890 m.). Be to, fonde rasime apie paðto, 

telegrafo linijø ir stoèiø ákûrimà, vieðkeliø statybà; apie baþnyèiø 

bei rûmø statybà ir restauravimà. Visa minëta dokumentinë medþiaga 

prieinama kiekvienam ja besidominèiam asmeniui.“ 

1 

Ramonaitë D., „Kunigaikðèiø Oginskiø raðytinis palikimas Vilniaus 

universiteto Rankraðèiø skyriuje“, Þemaièiø þemë, 2005 m., Nr. 4, p. 32–36. 

D. Mukienës nuotraukoje – Plungës kunigaikðèiø Oginskiø parko fragmentas 

ÞEMAIÈIØ ÞEMË 2008 / 1

58 

IÐKILÛS ÞEMAIÈIAI 

PAJÛRIO KRAÐTO 

ÞMONËS 

Vladas Rafaelis Jurgutis 

Vladas Rafaelis Jurgutis – vienas iðkiliausiø XIX a. pab. – XX a. I p. Lietuvos 

ekonomistø, finansininkø, daugelio iki ðiol vadinamas Lito tëvu. Jis buvo 

politikas, ekonomistas, Lietuvos banko ákûrëjas, kunigas, Lietuviø finansø 

mokslo pradininkas, finansø terminijos kûrëjas, Lietuvos mokslø akademijos 

narys (1941), Lietuvos Mokslø akademijos pirmininkas, profesorius. 

PARENGË JURGA PALANGYTË 

Nuotraukoje Vlado Jurguèio memorialinë lenta ant Chodkevièiø rûmø (Vilnius, Didþioji g. 4) sienos 

Gimë Vladas Rafaelis Jurgutis 1885 m. lapkrièio 5 d. (pagal 

senà kalendoriø – spalio 24 d.) Palangoje. Kai jam buvo penkeri 

metai, kartu su tëvais persikëlë gyventi á ðalia Palangos esantá 

Joskaudø kaimà. Ið pradþiø mokësi Palangoje, vëliau – Kaune, kur 

1906 m. baigë Þemaièiø kunigø seminarijà. 1909 m. áðventintas á 

kunigus. 1910 m. baigë Sankt Peterburgo dvasinæ katalikø akademijà 

(diplominá darbà apgynë pas Jurgá Matulaitá), ásigijo teologijos 

magistro laipsná. Vëliau Vokietijoje studijavo ekonomikà – 1914 m. 

baigë Miuncheno universitetà, kur mokësi Valstybës ûkio fakultete. 

Prasidëjus Pirmajam pasauliniam karui, gráþo á Kaunà. 1914–1920 m. 

su nedidelëmis pertraukomis profesoriavo Þemaièiø kunigø seminarijoje 

Kaune. 1916–1917 m. dëstytojavo ir Saratovo kunigø seminarijoje. 

Nuo 1918 m. Kauno kunigø seminarijoje ëjo prefekto pareigas. 

Palaipsniui ásitraukë á pasaulietinæ veiklà ir greitai Lietuvoje 

jau buvo þinomas kaip iðsilavinæs, talentingas ekonomistas. 

V. Jurgutis buvo vienas ið Ateitininkø organizacijos steigëjø Lietuvoje. 

1919–1921 m. buvo Krikðèioniø demokratø partijos Centro 

komiteto narys, 1920–1922 m. – Seimo atstovas (nuo Lietuvos 

krikðèioniø demokratø partijos; 1922 m. ið ðios partijos iðstojo). 

Vadovavo Seimo Finansø ir biudþeto komisijai, dalyvavo derybose 

su Lenkija. 1922 m. vasario–rugsëjo mënesiais buvo E. Galvanausko 

vadovaujamo Ministrø kabineto uþsienio reikalø ministras. Tais 

metais jam teko svarbus vaidmuo sprendþiant Klaipëdos kraðto problemà. 

1926 m. V. Jurgutis tapo vienu ið Lietuvos cukraus pramonës 

akcinës bendrovës steigëjø. 

1922 m. rugsëjo – 1929 m. lapkrièio mënesiais V. Jurgutis dirbo 

Lietuvos banko valdytoju (tuo metu jis buvo faktiðkasis pinigø emisijos 

politikos vadovas Lietuvoje). V. Jurguèio vadovaujamas Lietuvos 

bankas 1922 m. spalio 2 d. ávedë tvirtà nacionalinæ valiutà lità, 

padengtà auksu. Jis rûpinosi Lietuvos banko, kuris jo vadovavimo 

laikais labai sustiprëjo, rûmø (1929 m., K. Donelaièio ir Maironio 

gatviø kampas) statyba. 1929 m. rugpjûèio 6 d. V. Jurgutis atsistatydino 

ið uþimamø pareigø, savo apsisprendimà motyvuodamas tuo, 

kad jis dël savo ásitikinimø negali paklusti neskaidriems Augustino 

Voldemaro (1883–1942) vadovaujamos Vyriausybës reikalavimams. 

Tada jam buvo pasiûlyta eiti Lietuvos pasiuntinio pareigas 

uþsienyje. V. Jurgutis ðiø pareigø atsisakë ir pasirinko akademiná 

darbà – atsidëjo kvalifikuotø ekonomistø rengimui. 1925–1940 m. 

jis dëstë Vytauto Didþiojo universitete (iki 1930 m. – Lietuvos universitetas) 

– skaitë finansø, pinigø ir bankø pagrindø kursà. Nuo 

1929 m. dirbo ðio universiteto Finansø katedros vedëju. Tuo laikotarpiu 

jis paraðë keletà savo svarbiausiø veikalø. Èia jam 1925 m. 

suteiktas profesoriaus vardas. 1929–1940 m. buvo Valstybës Tarybos 

narys, rengë ekonominio pobûdþio ástatymø projektus. 1927 m. 

uþ nuopelnus Lietuvai apdovanotas Didþiojo Lietuvos kunigaikðèio 

Gedimino 2-ojo, 1934 m. – Didþiojo Lietuvos kunigaikðèio Vytauto 

Didþiojo 2-ojo laipsnio ordinu 1 . 

1940–1943 m. dëstë Vilniaus universitete, 1941–1943 m. buvo 

ðio Universiteto Ekonomikos fakulteto dekanas, 1942–1943 m. – 

Lietuvos mokslø akademijos pirmininkas. Per naciø okupacijà kartu 

su kitais bendraminèiais nuo sunaikinimo iðgelbëjo Lietuvos 

mokslø akademijos bibliotekà. 1941 m. spalio – 1942 m. kovo mënesiais 

buvo kraðto ûkio generalinis tarëjas. Jis prieðinosi naciø 

ûkio politikai Lietuvoje, parengë ir anuometinei valdþiai pateikë savàjà 

ûkio tvarkymo koncepcijà. 1943 m. kovo mënesá dël antinacistinio 

pogrindþio agitacijos prieð lietuviø mobilizacijà á Vokietijos 

kariuomenæ kaip vienas ákaitø buvo suimtas ir ákalintas Ðtuthofo 

koncentracijos stovykloje. Èia jis vadovavo ákurtam slaptam ðvietimo 

bûreliui – vadinamajai Ðtuthofo akademijai). 1945 m. pavasará 

stovyklà uþëmus Sovietø kariuomenei, Vladui Jurguèiui buvo leista 

sugráþti á Lietuvà. Po to jis du mënesius buvo tardomas ir kalinamas 

Vilniuje, NKVD pastato rûsyje. Nuo 1945 m. liepos mënesio dëstë 

Vilniaus universitete, buvo Finansø ir kredito katedros vedëjas. 

1946 m. liepos mënesá uþ sovietams nepriimtinos ideologijos skleidimà 

buvo atleistas ið darbo ir liko be pragyvenimo ðaltinio. Valstybës 

paramos sulaukë tik savo gyvenimo saulëlydyje – 1957 m., kai


59 

jam buvo paskirta kukli pensija. 

Svarbiausi ir á Lietuvos mokslo istorijà áëjæ Vlado Jurguèio veikalai: 

„Finansø mokslo pagrindai“, „Pinigai“ (abu 1938), „Bankai“ 

(1940), „Lietuvos finansø istorija“ (rankraðtis saugomas Lietuvos 

mokslø akademijos bibliotekoje). 

Mirë akademikas 1966 m. sausio 9 d. Vilniuje. Palaidotas Palangoje. 

Jo atminimo puoselëjimu daugelá metø rûpinasi dukterëèia 

Elena Jurgutytë-Venckuvienë. Ji daug kuo prisidëjo, kad bûtø iðleista 

knyga apie V. Jurgutá 2 , Lietuvoje áamþintos pagrindinës vietos, 

kuriose gyveno, dirbo akademikas 3 , ásteigtos jo vardinës premijos 

gabiems, finansus studijuojantiems studentams 4 , iðleisti proginiai 

paðto þenklai su V. Jurguèio atvaizdu 5 . Jos dëka po Lietuvos nepriklausomybës 

atkûrimo apie Vladà Jurgutá kasmet pasirodo nemaþai 

publikacijø Lietuvos spaudoje 6 . 

Tarp iðkiliausiø Palangos kraðto þmoniø yra ir daugiau ðios Jurguèiø 

giminës atstovø. Pirmiausia – tai Vlado Jurguèio pusbrolis 

Pranas Jurgutis (jø tëvai – Aleksandras ir Juozapas – buvo broliai). 

Prano Jurguèio sûnus Romualdas – iðkilus gydytojas. Trys jo sûnûs 

pasirinko tëvo profesijà (visø jø þmonos – taip pat gydytojos), o 

dukra tapo logopede. 

Palangos istorijoje ryðkø pëdsakà paliko ir Prano Jurguèio dukra 

Aldona Valienë (gimë 1921 m. gruodþio 18 d. Palangoje, mirë 2007 m. 

geguþës 22 d.). Ji buvo baigusi Palangos gimnazijà, vëliau studijavo 

Kauno medicinos institute farmacijà, o baigusi studijas kurá laikà 

dirbo vienintelëje tuo metu Palangoje veikusioje vaistinëje („Senojoje“, 

Vytauto g.). Jos dukra Graþina Valytë, baigusi Palangos vidurinæ 

mokyklà, taip pat pasirinko studijas Kauno medicinos institute 

(nuo 1989 m. – Kauno medicinos akademija, nuo 1998 m. – universitetas). 

Uþbaigusi studijas, sugráþo gyventi ir dirbti á Palangà – 

dirba kurorte veikianèioje Kauno medicinos universiteto Psichofiziologijos 

ir reabilitacijos instituto Kardiovaskulinës reabilitacijos 

klinikoje. 

Vlado Jurguèio dukterëèia Elena Jurgutytë-Venckuvienë prieð 

keletà metø ið Vilniaus persikëlë gyventi á Palangà. Èia ji ir toliau 

rûpinasi Vlado Jurguèio atminimo puoselëjimu. Laiðke, kurá mûsø 

redakcija gavo ðiø metø pradþioje, Elena raðo: 

„Profesorius Vladas Jurgutis – mano dëdë (tëvo brolis). Mano 

tëvas, kuris buvo dviem metais jaunesnis uþ savo brolá Vladà, mums, 

vaikams, daþnai pasakodavo (jis turëjo iðkalbos dovanà) apie já. 

Tëvà vaikystëje, o vëliau ir jaunystëje labai stebindavo brolio polinkis 

skaityti – knygà Vladas retai kada paleisdavo ið rankø, ypaè per 

atostogas. Jis ir kitiems padëdavo ðviestis – mielai mokydavo savo 

jaunesnius brolius ir seseris. Brolis Meèislovas bei seserys 

Jadvyga ir Elena tuo Vlado geranoriðkumu pasinaudojo ir jo dëka 

pramoko gerai skaityti bei raðyti. Tuo tarpu brolis Bronislavas (mano 

tëvelis), bûdamas jaunas, sugalvodavo ávairiausiø bûdø, kaip 

iðvengti tø mokslø; já labiau traukë ávairios kelionës ir arkliai. Bûdamas 

aðtuoniolikos, Bronislovas pabëgo ið tëvø ûkio ir pradëjo savarankiðkai 

uþsidirbti duonà – ásidarbino veþiku Palangoje. 

Vladas Jurgutis mane pirmà kartà pamatë, kai að buvau vos keliø 

mënesiø amþiaus. Tada jis mano tëvams paþadëjo, kad pasirûpins 

mano ateitimi. Taip mano gyvenime atsirado globëjas. Jo begalinis 

ðirdies gerumas ir ypatingas rûpestis lydëjo mane nuo lopðio. Atsimenu 

jo apsilankymus mûsø ðeimoje. Man tada dëdë Vladas atrodë 

labai aukðtas, jo pokalbiai su mumis, vaikais, labai ádomûs, ið dëdës 

gaunamos dovanos, ypaè religiniø ðvenèiø metu, bûdavo visada tokios 

didelës ir graþios... Mano brolis Bronius kartà, kai dëdë paklausë, 

ko jis norëtø gauti dovanø, pasakë, kad „vaþiuojantá arklá“. Greitai 

jis to þirgo ir sulaukë – jam buvo atsiøstas didelis þaislinis „vaþiuojantis 

arklys“ ant ratukø. Jis buvo aptrauktas tikra kumeliuko oda ir 

turëjo visà þirgui reikalingà aprangà. Mûsø dþiaugsmas tàsyk buvo 

begalinis. To arklio pasiþiûrëti ateidavo net vaikai, gyvenæ kitose gatvëse. 

Dëdë, kiek að prisimenu, visà laikà ðelpë mano tëvø ðeimà, 

taip pat ir kitus gimines bei Palangos parapijà. Pinigus ið dëdës tëvai 

gaudavo per jo bièiulá – Palangos klebonà kanauninkà Juozà Ðniukðtà. 

Atsimenu, kaip sunkiai ir susijaudinusi raðiau dëdei savo pirmàjá 

laiðkà – tada mokiausi dar tik antroje pradþios mokyklos klasëje. 

Praneðiau jam, kad labai sunkiai plauèiø uþdegimu serga mûsø 

mama, kad mus, vaikus, globoja mamos teta Kotrynëlë, kad tëvas 

uþsiëmæs þemës ûkio darbais ir gyvuliø prieþiûra. Dëdë, gavæs ðá 

laiðkà, pasirûpino, kad visos mamos gydymo iðlaidos bûtø apmokamos 

ið jo sàskaitos. Mama sirgo ilgai. Jà slauganti geroji Kotrynëlë 

tuo laiku liepdavo mums, vaikams, melstis ne tik uþ mamà, 

bet ir uþ geràjá dëdæ. 

Bûdama ðeðeriø metø, pradëjau lankyti pradþios mokyklà. Moks- 

(Nukelta á 60 p.) 

1995 m. Klaipëdoje ir Kaune vykusiø Vlado Jurguèio 110-osioms gimimo metinëms skirtø renginiø akimirkos. Antra ið kairës (nuotrauka kairëje) ir pirmoje 

eilëje pirma ið deðinës (nuotrauka deðinëje) – Vlado Jurguèio dukterëèia, jo atminimo puoselëtoja Elena Jurgutytë-Venckuvienë. Nuotraukos ið RKIC archyvo 


60 IÐKILÛS ÞEMAIÈIAI 


Vlado Jurguèio portretas. Dail. Justinas Vienoþinskis 

las sekësi. Pradþios mokyklà baigiau 1931 m. Tø paèiø metø vasarai 

ápusëjus, dëdë Vladas mano tëvams pasakë, kad atëjo laikas 

ágyvendinti tai, kà yra paþadëjæs – norëtø, kad að vaþiuoèiau su juo 

á Kaunà, gyvenèiau pas já ir toliau mokyèiausi Kaune. Tëvai neprieðtaravo. 

Tada jis papraðë paruoðti visa, kas reikalinga mano kelionei, 

ir paliko pinigø, kad tëvai apmokëtø visas su tuo susijusias 

iðlaidas. Tëvo lydima, tø paèiø metø rugpjûèio antroje pusëje atsidûriau 

Kaune, visai man nepaþástamoje aplinkoje. 

Dëdës bute buvo visi patogumai, radijas, telefonas. Dëdë man 

buvo labai geras. Daug kur su juo eidavome kartu. Jis mane supaþindino 

su daugeliu Kauno istoriniø vietø. Greitai ið jo suþinojau, 

kad lankysiu Ðv. Kazimiero seserø kongregacijos privaèià mergaièiø 

gimnazijà. Man tada viskas buvo ádomu. 

Pirmàjà dienà á gimnazijà nuvedë dëdë. Gimnazija man paliko 

didþiulá áspûdá. Dauguma mokytojø buvo vienuolës, ir në vienos 

paþástamos mergaitës. Ið pradþiø man èia mokytis buvo sunku, nes 

nuo maþens kalbëjau þemaièiø tarme ir buvau kieto charakterio. 

Daugumos mûsø klasës mergaièiø tëvai priklausë Kauno elitui. 

Mano klasës draugës buvo iðlepintos, taèiau daugiau iðsilavinusios 

negu að. Laikui einant að su tuo apsipratau. Stengiausi gerai 

mokytis, bendravimas su dëde ir jo bièiuliais taip pat plëtë mano 

akiratá, tad greitai didelio skirtumo tarp manæs ir bendraklasiø nebeliko. 

Dëdë, supratæs, kad jam nelengva auklëti tokià dar nedidelæ 

mergaitæ, keliems metams mane apgyvendino pas labai kultûringà 

ir mielà vyresnio amþiaus ponià. Gyvendama pas jà, að daþnai 

eidavau pas dëdæ, nusineðdavau ten savo knygas, sàsiuvinius, paþymiø 

knygelæ. Jis teiraudavosi, ko mes mokomës, tikrindavo mano 

þinias, daug ko klausinëdavo, patardavo, atsakydavo á man iðkilusius 

klausimus. Po keliø metø ponia, pas kurià að gyvenau, mirë. 

Tada að vël persikëliau pas dëdæ Vladà. Gyvenau jo salone, kurio 

niðoje buvo pastatyta mano lova ir spintelë. Prie visø ðio kambario, 

kaip ir kitø kambariø, sienø stovëjo knygø spintos ir kabëjo knygø 

lentynos. Mano darbo stalas buvo prie lango, per kurá matësi Kauno 

baltoji gulbë – Rotuðë ir dalis Rotuðës aikðtës. Mûsø namo vartai 

jungësi su garsiuoju Maironio namu (pastatu, kuriame dabar veikia 

Maironio lietuviø literatûros muziejus). Ten að praleidau laimingiausius 

savo nerûpestingos jaunystës metus. Su dëde gana daþnai 

eidavome á teatrà, pasivaikðèioti, jis mane vesdavosi ir á sveèius 

pas savo draugus. Tais metais að labai pamëgau operà, koncertus. 

Mes labai daþnai lankydavomës profesoriaus Albino Rimkos 

ðeimoje. Prisimenu vienus labai iðkilmingus Ðv. Velykø pusryèius 

pas Raudondvario klebonà Stanislovà Irtmanà (ten mes buvome 

pakviesti po velykiniø pamaldø). Gyvendama pas dëdæ, turëjau 

progos pamatyti ir iðgirsti labai daug ano meto iðkiliø Lietuvos þmoniø 

– dvasininkø, politikø, bankininkø, menininkø. Ið to meto susitikimø 

iki pat ðiol atmintyje iðliko ramus mûsø didþiojo tautos dainiaus 

Maironio veidas, visada judrus Juozas Tumas-Vaiþgantas, 

jausmingas poetas Mykolas Vaitkus, dvasingas filosofas, prelatas, 

profesorius Pranas Kuraitis, Aleksandras Stulginskis, Petras Klimas, 

Augustinas Voldemaras ir daugelis kitø. Maloniø áspûdþiø patirdavau 

ir kai kartà per savaitæ pas dëdæ ateidavo studentai, lankæ 

Kauno universiteto finansø ir kredito seminarus. Jiems mano dëdës 

namuose buvo sudaryta galimybë naudotis èia sukaupta turinga 

biblioteka, kurioje kaip reta anais laikais buvo daug knygø ekonomikos 

klausimais. 

Dëdë man buvo paþadëjæs, kad iðsiveð á ádomià kelionæ po Europà, 

kai að baigsiu gimnazijà. Jau buvo sudarytas ir kelionës marðrutas, 

taèiau... Vokietijoje valdþià paëmë naciai, Europa atsidûrë ant Antrojo 

pasaulinio karo slenksèio, tad mums ðios kelionës teko atsisakyti. 

Dëdë manimi rûpinosi kaip savo paties vaiku. Visa tai buvo tuo 

metu, kai jis turëjo daugybæ darbø Kauno universitete, kai buvo 

pasinëræs á mokslinius tyrinëjimus, buvo Valstybës Tarybos narys, 

uþsiëmë ávairiais bankø ir Lietuvos ekonomikos reikalais. Man, 

paprastai mergaitei, jis negailëdavo nei laiko, nei lëðø – rûpinosi 

mano visapusiðku lavinimu, ugdë mano patriotinius jausmus, padëjo 

suprasti, kas ðiame pasaulyje yra tikrosios þmogiðkosios vertybës. 

1940 m. ið Kauno universiteto á Vilniø perkëlus Teisiø fakultetà 

su Ekonomikos skyriumi, mes su dëde persikëlëme gyventi á Vilniø. 

Ið pradþiø dëdë mane apgyvendino nedideliame bute Èiurlionio 

gatvëje, netoli Vilniaus observatorijos. Kurá laikà jis skaityti paskaitø 

á Vilniø dar vaþinëdavo ið Kauno, bet netrukus ir pats ásikûrë 

Vilniuje – jam buvo skirtas butas Chodkevièiø rûmuose, kur dabar 

veikia Vilniaus paveikslø galerija (Didþioji g. 4). Ðiame bute já 1943 m. 

kovo 16 naktá suëmë naciai ir netrukus iðveþë á Ðtuthofo koncentracijos 

stovyklà, o dëdës butà uþplombavo. Po kelis mënesius uþsitæsusiø 

árodinëjimø ávairiose ástaigose man ir Emilijai Pupënaitei buvo 

leista sugráþti gyventi á dëdës butà.


61 

Ðtuthofo koncentracijos stovykloje buvo grieþta tvarka. Ið dëdës 

mes ilgai negavome jokiø þiniø. Pagaliau laiðkus pradëjome gauti. Jie 

mus lankydavo nereguliariai, daþnai nuo vieno iki kito bûdavo didelës 

pertraukos. Kaskart dþiaugdavomës suþinojæ, kad jis gyvas, nes 

tikimybë iðlikti toje stovykloje buvo maþa. Mes taip pat raðydavome 

jam, siøsdavome kuklius siuntinius (á stovyklà siunèiami laiðkai 

turëjo bûti ne ilgesni kaip vieno lapo ir paraðyti vokiðkai). 

Dëdë koncentracijos stovykloje nepalûþo, sulaukë karo pabaigos 

ir po ávairiausiø patikrinimø buvo paleistas namo. Tai, kà jis 

patyrë koncentracijos stovykloje, KGB rûmuose Vilniuje, paliko gilø 

pëdsakà jo gyvenime ir stipriai pakenkë sveikatai. 

Dëdë buvo labai laimingas, kai 1945-øjø rudená jam vël buvo 

leista dirbti Vilniaus universitete ir bendrauti su akademiniu jaunimu. 

Tais mokslo metais að taip pat lankiau jo skaitomo finansø 

pagrindø kurso paskaitas ir patyriau, kaip jis sugeba bendrauti su 

studentais ir sudominti juos dëstoma tema. Finansø mokslo pagrindø 

egzaminas man buvo pats sunkiausias ir atsakingiausias per 

visus studijø metus. Egzaminavo dëdë. Kai viskà, ko buvo reikalaujama 

biliete, atsakiau, dëdë papildomai paklausë ið tos paskaitos, 

kurioje nebuvau... 

1945–1946 mokslo metai buvo paskutinieji mano dëdës darbo 

metai Vilniaus universitete – 1946 m. liepos 23 d. Universiteto rektoriaus 

ásakymu Nr. 1010 dëdë ir Domas Cesevièius nuo liepos 

18 d. buvo atleisti ið uþimamø pareigø, nes, atseit, „savo paskaitose 

nesiliovë skelbæ burþuazines teorijas, prieðingas tarybinio mokslo 

ir tarybinës valstybës teorijoms“. Greitai po to laikraðtyje „Tiesa“ 

pasirodë vedamasis straipsnis su atitinkamais kaltinimais. 

Universiteto rektoriaus ásakymo apie atleidimà dëdë taip ir negavo, 

bet ið „Tiesoje“ paskelbto straipsnio jam viskas paaiðkëjo. 

Netrukus jam buvo atsiøstas raðtas ið Vilniaus universiteto, kuriame 

grieþtai buvo nurodyta, kad mano dëdë per mënesá laiko privalo 

iðsikraustyti ið Universitetui priklausanèio buto, prieðingu atveju – 

bûsiàs iðkraustytas prievarta. 

Tàsyk, jausdamas paþeminimà ir bûdamas uþsispyræs þemaitis, 

jis mums pasakë: „Jei nerasite man per tà laikà kokio prieglobsèio, 

að iki nurodyto termino iðsikraustysiu á prieðais esanèius 

griuvësius“ (jø Didþiojoje gatvëje tuo metu dar buvo labai daug). 

Nieko nelaukusi pradëjau lankyti paþástamus, praðydama pagalbos. 

Visi, á kuriuos kreipdavausi, man atsakydavo neigiamai, atseit, 

neturi galimybës mums padëti. Gal ir ið tikro negalëjo, bet, 

tikriausia, kartais ir nenorëdavo. Tik mano kurso draugas studentas 

Rapolas Dambrauskas (Adomo Jakðto-Dambrausko brolio sûnus, 

Kaune þinomo Liudo Dambrausko brolis) pasiûlë mums ásikurti 

jo bute (Vilnius, Filaretø g. 1) – dviejuose nedideliuose kambariukuose. 

Ten, studentams padedant, mes su dëde ir persikëlëme 

gyventi. Daug dëdei priklausanèiø daiktø teko priglausti kitur, nes jø 

naujajame butelyje nebuvo kur padëti. Didþiausià dalá jo turtingos 

bibliotekos knygø ir kai kuriuos baldus suneðëme á profesoriaus A. 

Rimkos naðlës angliø sandëlá. 

1948 m. R. Dambrauskà iðtrëmus á Sibirà, kaimynai vienà kambará 

ið mûsø atëmë. Likome gyventi viename kambarëlyje. Èia 

dëdë dienas leido iki pat savo mirties – 1966 m. Jis visuomet su 

dëkingumu prisimindavo R. Dambrauskà, padëjusá jam sunkià valandà. 

Tame bute nebuvo jokiø patogumø, vandená kibirais neðdavome 

ið prie gatvës árengto vandens èiaupo. 

Didelá dþiaugsmà patyriau, kai 1952 m. dëdë neprieðtaravo mano 

pasirinkimui – susituokti su dar tada Vilniaus konservatorijoje besimokanèiu 

Vytautu Venckumi. Jis, suþinojæs, kad mes su Vytautu norime 

sukurti ðeimà, man trumpai pasakë: „Klausyk savo ðirdies balso“. 

Tuo tarpu giminës ir daugelis draugø mane nuo to þingsnio bandë 

atkalbëti – jie negalëjo susitaikyti su Vytauto fizine negalia. 

Dëdës ir Vytauto santykiai visada buvo ðilti ir mes labai daug 

laiko praleisdavome pas dëdæ. Kaip ir daugeliui kitø, Vytautui dëdë 

buvo labai didelis autoritetas. Jie galëdavo valandø valandas bendrauti. 

Mes abu buvome prie dëdës lovos ir jam iðkeliaujant á Anapus. 

Dþiaugiuosi turëjusi laimës daugiau kaip trisdeðimt metø bûti 

ðalia dëdës – savo globëjo ir mokytojo, ypatingai didelës erudicijos, 

nepaprastos dvasinës kultûros ir labai tolerantiðko þmogaus. 

Gyvenau su juo ir buvau daugelio jo gyvenimo ávykiø liudininkë. 

Ðiandien, prisimindama praëjusius metus, man iðkyla nemaþai 

klausimø. Vienas ið jø – kodël kai kurie þmonës mano, kad mano 

dëdë nemëgo þydø. Araham Tory knygoje „Kauno getas diena po 

dienos“ (Mokslo ir enciklopedijø leidybos institutas, 2000 m., ið 

anglø kalbos vertë Leonas Judelevièius) Vladas Jurgutis net pavadintas 

neapykantos þydams veteranu. Jis kaltinamas tuo, jog nepanaudojo 

visos savo átakos, kad Lietuvoje bûtø sustabdytas þydø 

genocidas – jø naikinimas. Esu ásitikinusi, kad tai didþiausias nesusipratimas 

ir knygos autorius buvo kieno nors suklaidintas. Tarp 

draugø ir paþástamø, su kuriais dëdë tais laikais bendraudavo, buvo 

ávairiausiø tautybiø ir ásitikinimø þmoniø. Prisimenu, kaip jis man 

su ðirdgëla pasakojo apie savo prieteliø Chodosà. Nepriklausomos 

Lietuvos saugumui já iðkvietus akistaton su suimta dukterimi – 

komuniste Maja Chodosaite, ði pasakë, kad „nepaþástu ðio senio ir 

nieko apie já neþinau“. Dëdë uþjautë atstumtàjá tëvà. Vokieèiams 

okupavus Lietuvà, dëdë, kiek tai buvo anais laikais ámanoma, stengësi 

gelbëti þydø tautybës þmones. Puikiai prisimenu, kaip jis kovojo 

dël Vilniaus universiteto bibliotekoje dirbusio þydø tautybës 

J. Kisino. Dël jo dëdë ne kartà ëjo pas Vilniaus komendantà von 

Osmanà ir J. Kisinà apgynë. Atsimenu, kad po to J. Kisino þmona 

buvo atëjusi pas mano dëdæ ir jam su aðaromis akyse dëkojo uþ 

suteiktà pagalbà (po karo J. Kisinas dirbo Knygø rûmø direktoriaus 

pavaduotoju). Ne vienà kartà maèiau, kaip dëdë raðë savo draugams 

kunigams rekomendacinius laiðkus, kad jie priimtø þydø tautybës 

þmones. Tuo metu að dar buvau per jauna ir nerûpestinga, kad 

visa tai fiksuoèiau atmintyje, taèiau daug kà dar atsimenu. Profesoriaus 

Jono Buèo þmona buvo þydø tautybës. Ji man ne kartà yra 

pasakojusi, kad, atëjus vokieèiams, mano dëdë áspëjo prof. Jonà 

Buèà, kad jo þmona su vaikais tuoj pat turi pasitraukti ið Vilniaus. Ið 

pradþiø pagal dëdës nurodymà ji buvo laikinai apsistojusi pas kunigà 

(pavardës neprisimenu), o vëliau iki karo pabaigos gyveno kaime 

pas vyro brolá. Ji visada su dideliu dëkingumu prisimindavo 

mano dëdæ ir dëkodavo jam uþ paramà ir jos vyro globojimà vokieèiø 

okupacijos metais. Iðkalbingas ir kitas pavyzdys: profesorius 

Juozas Bulavas, bûdamas kairiøjø paþiûrø (á Komunistø partijà ástojo 

1931 m.), 1972 m. liepos 5 d. Irenai Kostkevièiûtei pasakë („Atsiminimai 

apie Vincà Mykolaitá Putinà“, Vilnius: Lietuvos mokslo akademijos 

Lietuviø literatûros ir tautosakos institutas, 1992): „[...] vokieèiø 

okupacijos metais að ið Vilniaus iðsikëliau áspëtas profesoriaus 

Vlado Jurguèio, kad apie mane teiraujasi gestapas“. 1969 m. 

tas pats Juozas Bulavas knygoje „Vokiðkøjø faðistø okupacinis Lietuvos 

valdymas (1941–1944)“ (Lietuvos TSR Mokslø akademijos 

(Nukelta á 62 p.) 


62 



Ekonomikos fakultetas, p. 224) Vladà Jurgutá ávardija kaip hitleriniø 

okupantø talkininkà... 

Tiek, kiek að patyriau per savo gyvenimà, þinau, kad dëdë 

niekada þmoniø neskirstë pagal socialinæ kilmæ, tautybæ ar politinius 

ásitikinimus, o vertino juos pagal sugebëjimus ir atliktus 

darbus. Að visada þavëjausi dëdës darbðtumu, sàþiningumu, 

noru padëti kitiems, dideliu patriotizmu ir sugebëjimu prisitaikyti 

net prie labai nelengvø gyvenimo sàlygø. Jis nebuvo prisiriðæs 

prie materialiniø vertybiø. Tarpukario Lietuvoje, gaudamas 

didelá atlyginimà uþ darbà, jis nenusipirko nei ûkio, nei 

namo, nei buto. Kaune jis gyveno kukliame bute, kurá nuomojo 

ið Kauno kunigø seminarijos. Vilniuje, Didþiojoje gatvëje, 1940 

m. jis taip pat sau pasirinko vienà ið kukliausiø butø, nors buvo 

Universiteto Tarybos, kuriai buvo pavesta perimti Stepono Batoro 

universiteto turtà ir paskirstyti laisvus butus atvykusiems 

Universiteto darbuotojams, narys. 

Gyvendamas Filaretø gatvëje, kol dar leido jo sveikata, dëdë 

laisvalaikiu uþsiimdavo darþininkyste. Tuo pat metu jis labai ilgëdavosi 

darbo Universitete, auditorijø, studentø. Jis man sakydavo, 

kad daþnai sapnuoja paskaitas Universitete. Jis buvo 

laimingas, kai já aplankydavo buvæ studentai ir kas nors jo klausydavosi. 

Daþniausiai tà auditorijà sudarydavome mes – namiðkiai. 

Mus stebindavo nepaprasta jo atmintis – jis puikiai prisimindavo 

ávairiausias datas, ávykius, þmones. Jau po dëdës 

mirties jo buvæs studentas Vladas Klimka man papasakojo, kaip 

1960 m. þiemà jis, eidamas Filaretø gatve, pamatë dëdæ, lesinantá 

balandþius, ir pasisveikino. O dëdë jam: „Sveikas, ponas 

Klimka. Kaip gyvenate? Matote, dabar balandþiai mano auditorija“. 

V. Klimka buvo nustebæs, kad profesorius taip iðkart já 

paþino, nors Kauno universitetà jis buvo baigæs prieð 20 metø. 

Paskutiniuosius deðimt gyvenimo metø dëdë jautësi vis silpniau 

ir silpniau, daþnai sirgdavo. Visà tà laikà jo sveikata nuoðirdþiai 

rûpinosi gydytoja Filomena Taunytë. Esant reikalui, ji 

konsultuodavosi su garsiu gydytoju, medicinos mokslø daktaru 

Marijonu Kriðtopaièiu. 

Dëdë buvo stiprios dvasios þemaitis. Jis ðventai tikëjo, kad 

Lietuva vël bus nepriklausoma, todël jo paskutiniøjø metø uþraðuose 

daug eiluèiø apie laisvæ, ekonominæ gerovæ. 

Jis labai mylëjo savo gimtàjà Palangà ir sostinæ Vilniø. Buvau 

laiminga, klaidþiodama kartu su juo senomis Vilniaus gatvelëmis 

ir klausydama jo pasakojimø apie kiekvienà namà. Jis viskà 

þinojo: kas ir kur gyveno, kuo vienas ar kitas namas ásimintinas 

– dëdë buvo perskaitæs daugybæ knygø apie Vilniaus didingà 

praeitá, jo architektûrà. 

Brangus dëdei buvo ir Kaunas. Èia jis praleido paèius graþiausius 

savo gyvenimo metus: mokësi ir baigë Kauno kunigø 

seminarijà, joje kurá laikà profesoriavo, dirbo Steigiamajame 

seime, Uþsienio reikalø ministru, septynerius metus – Lietuvos 

banko valdytoju, 15 metø dëstë Vytauto Didþiojo universitete. 

Dþiaugiuosi, kad galëjau ávykdyti vienà ið paskutiniø dëdës 

pageidavimø – pasirûpinti, kad jis bûtø palaidotas gimtojoje 

Palangoje, ðalia savo tëvø, broliø ir seserø. Atgulë jis ten pat, 

kur 1928 m. pastatë antkapiná paminklà tëvams. Mano dëdë 

apmokëjo visas ðio paminklo gamybos ir perveþimo iðlaidas – 

paminklà ið Kauno iki Kretingos atveþë traukiniu. Pastatyti paminklà 

padëjo tuo metu Lietuvos prezidentu buvusio Antano 

Smetonos brolis. Prisimenu, kad jis tais metais gyveno pas mano 

tëvà. Ant paminklo yra iðkalti þodþiai: „Joskaudø Jurguèiø 

amþino atilsio vieta“. Taip paraðyta dël to, kad Palangos apylinkëse 

buvo daug Jurguèiø, o mano seneliai, nusipirkæ ûká, ið 

Palangos á Juoskaudus persikëlë apie 1890 m. 

Dþiaugiuosi, kad atkûrus Lietuvos nepriklausomybæ dëdës 

atminimas daug kur áamþintas: Kaune – Lietuvos banko rûmuose 

ir Rotuðës aikðtëje Nr. 14; Vilniuje – Universiteto Didþiajame 

kieme ir Didþiosios gatvës Nr. 4 kieme; Palangoje – prie gimtojo 

namo (Piktuiþio g. 13) pastatyta atminimo stela, viena kurorto 

vidurinë mokykla (Kretingos g. 21) pavadinta Vlado Jurguèio 

vardu; Lietuvos banko ir lito 75 metø jubiliejaus proga iðleistos 

auksinës ir vario su nikeliu lydinio 1 lito monetos su Vlado Jurguèio 

atvaizdu; ne vienas bankas studentams moka Vlado Jurguèio 

vardines stipendijas; þurnalø, laikraðèiø puslapiuose po 

Lietuvos nepriklausomybës atkûrimo vël prisimintas Vladas Jurgutis, 

jo gyvenimas ir darbai. 

1 

„Vladas Jurgutis“, Visuotinë lietuviø enciklopedija, t. 9, 2006, p. 56–57. 

2 

Laumenskaitë E., Vladas Jurgutis, Vilnius, 1994. 

3 

1995 m. lapkrièio 8 d. Lietuvos banko Kauno skyriaus vestibiulyje (Maironio 

g. 25) atidengta memorialinë lenta su bareljefu. Jeme yra uþraðas: „Ðiuose 

rûmuose dirbo pirmasis Lietuvos banko valdytojas /1922–1929 m./, profesorius, 

akademikas Vladas Jurgutis“ (skulpt. Vladas Þuklys, archit. Jonas Lukðë; 

Kauno m. mero 1995 m. spalio 5 d. potv. Nr. 561); 2000 m. gruodþio 5 d. Kaune, 

ant Rotuðës a. namo Nr. 14, atidengta memorialinë lenta su bareljefu. Ant jo yra 

uþraðas: „Ðiame name 1925–1940 m. gyveno dvasininkas, ekonomistas, Steigiamojo 

seimo narys, Uþsienio reikalø ministras, Lietuvos banko valdytojas, 

piniginës lito sistemos kûrëjas, Þemaièiø kunigø seminarijos, Kauno ir Vilniaus 

universitetø profesorius Vladas Jurgutis“ (skulpt. Vladas Þuklys, archit. Jonas 

Lukðë; Kauno m. mero 1995 m. geguþës 5 d. potvarkis Nr. 277). 

4 

1990 m. Lietuvos valstybinis bankas ásteigë kasmetinæ minimalaus mënesinio 

atlyginimo dydþio Vlado Jurguèio vardo stipendijà. Jos tikslas – skatinti 

geriausiai studijuojanèius pinigø politikà, kredito ir atsiskaitymø teorijà, tarptautinæ 

bankininkystæ. Stipendija skiriama Lietuvos Respublikos universitetø dieninio 

skyriaus bankininkystës ir finansø specialybës studentams (nuo treèio 

kurso), taip pat besimokantiesiems magistrantûroje ir doktorantûroje. Pagrindinës 

sàlygos studentui ar besimokanèiam magistrantûroje bei doktorantûroje 

stipendijai gauti yra puikûs studijø rezultatai, aktyvus dalyvavimas mokslinëje 

veikloje. Stipendija skiriama dviem kandidatams. 

1997 m. minint Lietuvos banko ir lito 75-metá, Lietuvos banko valdyba 

ásteigë kasmetinæ 20 tûkst. litø V. Jurguèio vardo premijà uþ reikðmingus darbus 

Lietuvos pinigø ir bankininkystës srityje. Ji áteikiama lapkrièio mën. per V. Jurguèio 

gimimo dienà. 

5 

1997 m. sausio 23 d. serijoje „Þymûs þmonës“ iðleistas V. Jurguèiui 

skirtas paðto þenklas (dailininkë Auðrelë Ratkevièienë); 2001 m. pradëtoje 

leisti serijoje „Dvasiðkiai – laisvosios Lietuvos kûrëjai“, iðleistas vokas su 

V. Jurguèio portretu (dail. Antanas R. Ðakalys). 

6 

Keletas pastarøjø metø publikacijø apie Vlado Jurguèio atminimo puoselëjimà 

Lietuvoje: Kanapickienë A., „Prof. Vladui Jurguèiui atminti “, Kauno diena, 

1995 m. lapkrièio 9 d., p. 3; „Ásteigta V. Jurguèio premija“, portr., Aljansas, 

Martinaitis Albinas, „Þymaus bankininko atminimui“, iliustr., Aljansas, 1996 m., 

Nr. 1, p. 62–64; 1997 m., Nr. 4, p. 12; Geèiauskienë Vëjûnë, „Áamþintas bankininko 

atminimas“, iliustr., Laikinoji sostinë, 2000 m. gruodþio 6 d., p. 3; Dobkevièius 

Kazimieras, „Pagerbtas pirmasis banko valdytojas“, iliustr., XXI amþius, 

2000, gruodþio 8, p. 1; Jurgutytë-Venckuvienë Elena, „Paminëtas Palangos 

þemës iðaugintos asmenybës jubiliejus“, Vakarinë Palanga, 2005-11-23–26, 

Nr. 89; Terleckas Vladas, Jasienë Meilë, „Profesoriø Vladà Jurgutá prisimenant. 

120-osioms gimimo metinëms“, Vilniaus universiteto mokslo darbø þurnalas 

„Ekonomika“, 2005, p. 121–127; „Þmogus – Vladas Jurgutis“, Respublika, 

2007-09-01, p. 30.


63 

Pranas Jurgutis 1977 m. Nuotrauka ið 

R. Jurguèio ðeimos archyvo 

PRANAS 

JURGUTIS 

PALANGOS 

LIGONINËS 

ÁKÛRËJAS 

fronto linijos á Rusijos gilumà. Sanitariniam 

traukiniui, kuriame dirbo P. Jurgutis, tuo metu 

vadovavo poetas Sergejus Jeseninas. 

1917 m., po Vasario revoliucijos, dar labiau 

– po Spalio, kariuomenëje prasidëjo neramumai. 

Per juos sanitarinio traukinio darbuotojai 

pateko á vokieèiø nelaisvæ. Toks 

likimas iðtiko ir P. Jurgutá. 1918 m. kovo mënesá, 

po Bresto taikos sutarties pasiraðymo, 

sovietinë Rusija keitësi belaisviais su 

Vokietija. Tada P. Jurgutis buvo gràþintas á 

Rusijà. 1918 m pabaigoje jis gavo leidimà 

gráþti á Lietuvà. 

Apsistojæs pas tëvus Palangoje, P. Jurgutis 

nutarë prisistatyti Kretingos apskrities 

valdybai. Ði tuoj pat jam pavedë organizuoti 

vokieèiø be prieþiûros paliktà Kretingos apskrities 

ligoninæ. Ligoninei pradëjus veikti, 

P. Jurgutis nuo 1918 m. gruodþio mënesio iki 

1951 m. joje dirbo felèeriu-laborantu. 

1928 m. Lietuvos vidaus reikalø ministerijos 

paskirtai komisijai vykdant medicinos 

felèeriø ástatymà, P. Jurgutis iðlaikë valstybinius 

egzaminus ir jam buvo suteiktas medicinos 

felèerio laipsnis (tàsyk P. Jurguèiui 

iðduotà medicinos felèerio atestatà pasiraðë 

VRM Sveikatos departamento direktorius 

ir komisijos nariai). 

1948 m. spalio mën. Kretingos apskrities 

Sveikatos skyrius P. Jurguèiui pavedë sovietinës 

valdþios konfiskuotoje Palangos baþnyèios 

klebonijoje ákurti Palangos ligoninæ. Kol 

vyko organizaciniai darbai, P. Jurgutis tæsë 

darbà ir Kretingos ligoninës laboratorijoje. 

1951 m. geguþës mën. jis pradëjo dirbti 

medicinos felèeriu kà tik atidarytoje Palangos 

ligoninëje. Ið pradþiø ligoniø èia bûdavo 

nedaug: nuo trijø iki ðeðiø per dienà. Jiems 

èia atlikdavo kraujo ir ðlapimo tyrimus, gydomosios 

pleuros punkcijas. Tuo uþsiimdavo 

P. Jurgutis. Jis taip pat priiminëdavo ir 

ambulatorinius ligonius, vykdavo pas ligonius 

á namus pagal iðkvietimus. 

Po to, kai 1952 m. birþelio mënesá á Palangos 

ligoninæ atvyko dirbti gydytojas 

Kazimieras Platakis, P. Jurgutis perëjo dirbti 

á Palangos miesto Sanitarinæ epidemiologinæ 

stotá, kur jam iki pat 1969 m., kol iðëjo á 

pensijà (tada jis jau buvo 75 metø amþiaus), 

buvo patikëtos epidemiologo padëjëjo ir sanitarijos 

gydytojo padëjëjo pareigos. Uþ sàþiningà 

darbà Palangoje P. Jurgutis ne kartà 

buvo apdovanotas Sveikatos apsaugos ministerijos 

padëkomis, garbës raðtais ir kt. 

P. Jurgutis turëjo tik medicinos felèerio 

iðsilavinimà, taèiau medicinos þiniø ir praktikos 

ðioje srityje jis buvo sukaupæs ne maþiau 

kaip anuo metu periferijoje dirbæ gydytojai. 

Jis nuolat domëdavosi naujausia medicinine 

literatûra ir jà skaitydavo – daugelá 

metø palangiðkiai já daktaru ir vadindavo, 

kai kurie senieji palangiðkiai ir ðiandien dar 

prisimena, kaip juos ir jø vaikus gydë daktaras 

Pranas Jurgutis. 

Mirë Pranas Jurgutis 1981 m. Palaidotas 

Palangos kapinëse, ðeimos kapavietëje. 

Ðiandien jau nedaug kas þino, kad po 

Antrojo pasaulinio karo, sovietams nacionalizavus 

Palangos klebonijà, èia buvo nutarta 

ákurti Palangos ligoninæ. 1948 m. ðá 

darbà atlikti Kretingos apskrities Sveikatos 

skyrius pavedë ið Palangos kilusiam medicinos 

felèeriui Pranui Jurguèiui. 

Pranas Jurgutis gimë 1894 m. sausio 

6 d. Palangoje. Baigæs èia anuo metu veikusià 

progimnazijà, ástojo á Charkovo medicinos 

mokyklà. Jà baigë 1915 m. ásigydamas 

medicinos felèerio specialybæ. Tuo 

metu vyko karas, tad nuo pat pirmøjø savarankiðko 

darbo dienø jam teko susidurti 

su naikinanèios karo maðinos suþalotais 

þmonëmis. Ið pradþiø P. Jurgutis dirbo 

karo ligoninëje, vëliau – sanitariniame 

traukinyje, kuris veþdavo suþeistuosius ið 

Prano Jurguèio sûnaus Romualdo ðeima 2000 m. Stovi ið kairës: Mindaugas, Jûratë, Arnoldas, jo 

dukra Greta, þmona Auksë, Romualdo dukra Roma, Gediminas ir Vaiva. Þemiau – Romualdas ir jo 

þmona Danguolë tarp anûkø. Nuotrauka ið R. Jurguèio ðeimos archyvo 


64 


ROMUALDAS 

JURGUTIS 

Hemofilijos 

centro Lietuvoje 

vadovas 

Romualdas Jurgutis. Nuotrauka ið R. Jurguèio archyvo 

Romualdas Jurgutis – Palangos ligoninës ákûrëjo Prano Jurguèio 

sûnus. Jis – medicinos mokslø daktaras, Klaipëdos jûrininkø 

ligoninës terapinës klinikos vedëjas, Klaipëdos universiteto 

Visuomenës sveikatos katedros lektorius, Lietuvos þmoniø, 

serganèiø hemofilija 1 , asociacijos medikø tarybos pirmininkas. 

Gimë R. Jurgutis 1934 m. gruodþio 15 d. Palangoje. 1943– 

1954 m. mokësi Palangos vidurinëje mokykloje, 1954–1960 m. 

studijavo Kauno medicinos institute. 1960–1965 m. dirbo Respublikinës 

Klaipëdos ligoninës (RKL) Vidaus ligø skyriaus gydytoju 

terapeutu, 1961–1965 m. – Klaipëdos greitosios pagalbos 

stoties specializuotos kardiologinës brigados budinèiu gydytoju, 

1962–1965 m. – RKL laboratorijos vedëju. 1965– 

1968 m. mokësi Maskvoje – Centrinio gydytojø tobulinimosi 

instituto III terapijos katedros aspirantûroje. 1968–1975 m. dirbo 

RKL Vidaus ligø skyriaus gydytoju terapeutu, Klaipëdos regiono 

hematologu konsultantu. 1971–1974 m. dar dëstë Valstybinës 

konservatorijos Klaipëdos fakultetuose. 1975–1993 m. buvo 

Klaipëdos miesto ligoninës Vidaus ligø skyriaus vedëjas, 

hematologas-konsultantas, 1993–2005 m. – Klaipëdos jûrininkø 

ligoninës Terapinës klinikos ir Hematologijos skyriaus 

vedëjas, nuo 1994 m. – Lietuvos hemofilijos centro vadovas, 

nuo 2006 m. – Klaipëdos jûrininkø ligoninës Terapinës klinikos 

vedëjas ir Lietuvos hemofilijos centro vadovas, 1994–1996 

m. – Lietuvos sveikatos apsaugos ministerijos atstovas Europos 

Taryboje, kur rûpinosi kraujo ir kraujo produktø gamybos ir 

klinikinio panaudojimo reikalais. 

1969 m apgynë medicinos mokslø kandidato disertacijà, kuri 

1993 m. nostrifikuota kaip medicinos mokslo daktaro. Jam yra 

suteiktos aukðèiausios terapeuto (1973) ir hematologo (1997) 

kategorijos, 2005 m. – Lietuvos nusipelniusio gydytojo vardas. 

Atkûrus Lietuvos gydytojø sàjungà (LGS), R. Jurgutis 

1989 m. buvo iðrinktas Klaipëdos kraðto LGS pirmininku ir LGS 

tarybos nariu. Jis pirmininkavo Klaipëdoje 1992 m. geguþës 

7–9 dienomis vykusiam LGS VIII suvaþiavimui. Daug kuo prisidëjo 

ákuriant Klaipëdos jûrininkø ligoninës Hematologijos skyriø 

(1993) ir Lietuvos hemofilijos centrà (1994). Hemofilijos 

centre yra sudarytas visø Lietuvoje hemofilija serganèiø ligoniø 

registras (1996), parengti standartai hemofilijos diagnostikos ir 

gydymo klausimais (2007). 

R. Jurgutis – daugelio Lietuvos ir tarptautiniø gydytojø organizacijø 

narys: Tarptautinës trombozës ir hemostazës 

tarybos, Europos hematologø asociacijos, Lietuvos internistø 

draugijos (yra draugijos tarybos narys), Klaipëdos kraðto terapeutø 

(internistø) draugijos narys (ðiai draugijai jis vadovavo 

30 metø – nuo 1974 m. iki 2003 m. gruodþio 18 d.), Lietuvos 

trombozës ir hemostazës draugijos (yra draugijos tarybos 

narys), Lietuvos hematologø draugijos (yra draugijos tarybos 

narys). 

Nuo 1964 m. R. Jurgutis nuolat kelia kvalifikacijà Lietuvoje 

ir uþsienyje organizuojamuose kursuose ir seminaruose: 

Maskvos Centriniame gydytojø tobulinimosi institute – klinikinë 

hematologija (1964), paveldimos ligos (1973), leukoziø 

klinika ir gydymas (1980), klinikinë hematologija ir transfuziologija 

(1982), klinikinë reumatologija ir imunologija (1985); 

Maskvos Semaðkos medicinos institute – klinikinë imunologija 

pulmonologijoje (1988); Europos kraujo transfuzijos medicinos 

mokykloje – klinikinis kraujo plazmos frakcijø panaudojimas 

(1995); Tourse (Prancûzija), Frankfurte (Vokietija) – 

hemoraginiai susirgimai ir transfuzinë medicina (1997); Rusijos 

medicinos akademijos hematologijos moksliniame centre 

– naujienos klinikinëje hematologijoje ir intensyvioje terapijoje 

(2001); Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Vidaus 

ligø klinikoje – vidaus ligø pagrindiniø sindromø diferencinë 

diagnostika (2004). 

Daugelyje medicinos ir mokslo ástaigø jis yra atlikæs staþuotes: 

Kauno medicinos instituto klinikø laboratorijoje – hematologiniø 

susirgimø laboratorinë-citologinë diagnostika 

(1962); Respublikinio onkologijos instituto citologinëje laboratorijoje 

– navikø citologinë diagnostika (1963); Maskvos Medicinos 

instituto I-ojoje nefrologinëje klinikoje – inkstø susirgimø 

diferencinë diagnostika (1976); Maskvos VI-ojoje klinikinëje 

ligoninëje – kaulø èiulpø transplantacija (1980) ir spindulinës 

ligos klinikiniai variantai (1987); Lundo (Ðvedija) universiteto 

ligoninës hematologijos klinikoje – leukemijø ir limfomø 

chemoterapija (1992); Berlyno Moabito ligoninës onkohematologijos 

klinikoje ir histologinëje laboratorijoje – leukemijø 

ir limfomø histologinë diagnostika ir chemoterapijos 

principai (1994); Lundo universiteto Malmës klinikinës ligo-

65 

ninës koagulologijos centre – hemofilijos 

diagnostikos ir gydymo klausimai 

(1994); Londono St. Thomo ligoninës 

hemofilijos ir trombofilijos centre – hemofilijos 

serganèiøjø prieþiûros principai 

(1996); Londono Kings College ligoninës 

hematologijos klinikoje – hematologiniø 

ambulatoriniø ir ligoniø po 

kaulø èiulpø transplantacijos prieþiûra 

(1996); Zagrebo universitetinës ligoninës 

hematologijos klinikos hemofilijos 

centre ir kaulø èiulpø transplantacijos 

skyriuje – hemofilijos prieþiûra Kroatijoje 

ir kamieniniø kraujodaros làsteliø paëmimo 

ir saugojimo principai (1996); 

Sidnëjaus Prince Alfred ligoninës hemofilijos 

centre – hemofilijos pacientø 

prieþiûra Australijoje (1997). 

R. Jurgutis yra dalyvavæs daugelyje 

tarptautiniø gydytojø konferencijø, suvaþiavimø 

ir kongresø, aðtuoniuose ið jø 

pats skaitë praneðimus. Tris kartus yra dalyvavæs 

Europos Tarybos posëdþiuose 

Strasbûre ir ten skaitæs praneðimus kraujo 

ir kraujo produktø gamybos bei panaudojimo 

Lietuvoje klausimais. 

Uþsienio medicinos leidiniuose yra iðspausdinta 

apie 50 R. Jurguèio straipsniø 

(tarp jø yra publikacijø, parengtø ir 

kartu su kitais autoriais). 

R. Jurgutis kaip pagrindinis tyrëjas dalyvavo 

15-oje klinikiniø studijø, kurios 

buvo atliekamos Klaipëdos jûrininkø ligoninëje. 

Jo þmona Danguolë (g. 1934 m.) – buvusi 

Klaipëdos þemës ûkio technikumo 

dëstytoja. Gyvendami santuokoje jie iðaugino 

dukrà Romà, (g. 1961 m., logopedë), 

3 sûnus: Arnoldà (g. 1963 m., 

bendrosios praktikos gydytojas, Klaipëdos 

universiteto docentas, Visuomenës 

sveikatos katedros vedëjas); Mindaugà 

(g. 1970 m., gydytojas hematologas, 

Klaipëdos ligoninës Hematologijos skyriaus 

vedëjas), Gediminà (g. 1970 m., gydytojas 

anesteziologas-reanimatologas). 

R. Jurguèio didþiausias laisvalaikio 

pomëgis – slidinëjimas, tad þiemà nepralaidþia 

progos iðvykti paslidinëti á kalnus. 

Vasarà laisvalaikiu uþsiima bitininkyste. 

Mëgsta skaityti groþinæ literatûrà. 

1 

Hemofilija – labiausiai paplitusi paveldima liga, 

kuria serganèio þmogaus kraujas nekreða. 


„Su tuokçs vîriokâs gali kalnus verstë,“– 

Raðë Vëlniaus puonâ, tëkrënë klasës, 

Bet vîniuojies raidës jouda varga tvarstçs: 

Kam pritrûka dounas, muokslu nebëtçs. 

Ë, pajotë skalsa tuos ropiuos dounelës, 

Grîþa pëimënautë, vargtë po dvarus. 

Ëðvaþioujint spaudë sava draugû ronkas, 

Vo krûtënies kaupies skausmos umaros. 

Èe sotëka Sëmuons vëina gera þmuogo, 

Pri katruo prieitë bova maluonoms; 

Þemaitelç saka, tçp, kap arkliou ouga, 

Kap benomiou bûto pats graþiausis noms. 

Ta ougelë bova vardelio Muotiejos, 

Pavardie – Valonèios. Jauns dar, bet jautros. 

Taries do þemaitç be juokiû vertieju – 

Valonda ë dëina kalbas tuos uþtroks. [...] 

Vëlniaus gimnazëjuo 

Tuolëmâs vingioutâs vëiðkelçs, takelçs, 

Par porvus ë smëltis, unt petçs – terba. 

Deðim cara rubliu tetoriejë keliou 

Ë dûmas sodietas sieluo pagarbç. 

Ejë Sëmuons drousç, maþ kou tetoriejë, 

Luopacinskë þuodç teikë daug viltiû – 

Uns numatë rëmtë bûsëma tîrieji 

Gluostë anuo nuorus paþado ðëlto. [...] 

Paramuos kraitelë dailç sodieliuota 

Ë uþteks pavëlgas raðîmams ëlgëms. 

Prîð akis poikavuos kartë muoksla tuolç, 

Bet anus iveikos ateis atgëmëms. [...] 

Nieks negal jaunîstës arklë solaikîtë, 

Je esi privalgës, skrîbeliouts, graþos, 

Ë mergâtiu akis kap kuokiû koketiu 

Bada vîra ðirdi jausmâs lîg raþo. 

Daug kas filaretu iðkabeliem pouðies, 

Tvarkdarçs patapa ë drausmies sargâs. 

Dar këtë pri Dieva nukrîþiouta ploða, 

Tarsi bûto meilë artëmam sergou. 

Sëmuons vëskou matë ë vëskou duomiejuos, 

Bet nespiejë soktëis, trûka laika tam – 

Bitininka ûpo tîlç kuopiniejë 

Medo ið knîngieliu, ronkraðtiu senû. 

Uns pënktuojie klasie bova jau geriausio, 

Knîngu prisëkruovës ligi pat lobû. 

Ër i metu tuoli, ër i pluoti rausies – 

Praeiti lietoviu gins uns nu gandû. 

Beploðont jau maties anam këtë rûmâ, 

Kor këimus apjousë pastatâ aukðtë. 

Tën istuojës jimsës karû ë karûnu, 

Kor ismçgë buoèiu þîgç uþmërðtë. 

Universitetë 

Ðîpseno laimingo Sëmuons pasëpouðë, 

Atestats kap onglës degëna përðtus. 

Pruo luotînu raidës gimtas gërës uoðë, 

Ë Kalviû berþelç þalomo tërðto. 

Universiteta kap svajû svajuonë 

Apkabëna ronkuom, priglaudë karðtâ, 

Ë, ont kieliu poulës, meldies kap krëkðèiuonis 

Mintç sava slaptâ, dar neiðrëðtâ. [...] 

Sëmuons tîkç konda jouduos dounas rëikë; 

Pramuoguoms nebova laika, piningû. 

Tâ popaskaitini sava laika brongi 

Duovënuojë tuomams ronkraðtiu stuorû. 

Tçp po biðkilieli, po laðieli maþa 

Sëmuons jau primërða antikas stabus, 

Kor muokîklas soulë tçp patrauklç daþë; 

Lietovâ teskîrë tik keiksmus grubius. 

Jou tuoliau uns brëda nemintâs takelçs, 

Tuo mieliau i siela smeigies praeitës, 

Þmuonis katrëi karda kraðtou gintë kalë, 

Ë neðiuojë varda ëðdëdiuos gëntëis. 

Jausmâ tou dëdîbë sauliem praded ðvëistë, 

Ë laimings tuos jûras suodromo dþiaugîs, 

Lig iðalkës kërstumi douna, tepta svëisto, 

Gertumi þëidû medo, kap laukû drugîs. 

Universiteta kelç jug nelîgë: 

Diestîtuoju bova baisç ivairiû. 

Net Sniadeckiou mûsa istuorënës knîngas 

Tik joukus tekielë ë – juokiû aistrû. 

Tou tuðtîbiu minti Levelis sogriuovë – 

Rçk doubës atkastë sava praeitëis, 

Kad þmuogos ëðmuokto jaustë laika sruovë 

Ë þënuoto aiðkç, kâp ana artie. 

Tûkstontis aðtounë ðimtâ dvëdëðimtës 

ontrâsçs metâs 

Lietovuos garbingas praeities kielies 

Përma karta tîlç ont lëntuos uþraðë: 

„Lietova Didliuojë îr graþi gielie“. 

Rçk iðtërtë vësa praeiti garbinga 

Konëgaikðtius, tauta, kalba ë rëbas 

Ë iëleistë rimta ëstuorënë knînga, 

Ka kuoþnam nerçkto klaidþiuotë apgraibâs. 

[...]

Pranas Jurgutis. Palangos ligoninės įkūrėjas - Žemaitija

Create successful ePaper yourself

Delete template?

Save as template?