Þemaièiø balsas

42
ANTOLOGIJAI
„ÞEMAIÈIAI“ – 70
PARENGË ALBINAS MINGËLA
1938 m. Kaune, E. Norkienës spaustuvëje, 1 500 egzemplioriø
tiraþu iðspausdinta pirmoji ir kol kas vienintelë þemaièiø raðytojø
prozos ir poezijos antologija „Þemaièiai“, kurià 1936 m. Ðiauliuose
ávykusio pirmojo þemaièiø raðytojø konvento (suvaþiavimo) ápareigotas
sudarë, áþangà („Þemaièiø pasisakymas“) knygai paraðë tuo
metu jau þinomas jaunas þemaièiø poetas Stasys Anglickis (1905–
1999). Ðioje knygoje spausdinama daugumos tuo metu þemaièiø
raðytojø kultûrinio sambûrio veikloje dalyvavusiø, Lietuvoje jau pagarsëjusiø
raðytojø – Butkø Juzës (Juozo Butkaus), Sofijos Kymantaitës-Èiurlionienës,
Mykolo Vaitkaus, Stasio Anglickio, Fabijono Neveravièiaus,
Jono Ðimkaus, Nelës Mazalaitës, Stasio Santvaro, Prano
Genio, Stasiaus Bûdavo, Klemenso Dulkës, Petro Gintalo, Mykolo
Linkevièiaus, taip pat ir Þemaitijoje kurá laikà gyvenusio, dirbusio
Vydûno bei Ievos Simonaitytës – kûriniø, taip pat trumpi autoriø
pasisakymai ir jø nuotraukos. Knyga, kaip matyti ið iðlikusiø S. Anglickio
prisiminimø „Mano dienos“ (jø fragmentai – „Antologijos
Þemaièiai gimimas“ iðspausdinti 2005 m. þurnalo „Þemaièiø þemë“
pirmame numeryje), sunkiai skynësi kelià á pasaulá. Þemaièiø raðytojø
sambûris, prasidëjæs XX a. 3 deðimtmetyje ir veikæs iki Antrojo
pasaulinio karo pabaigos, ðiandien ávardijamas kaip vienas ið þemaièiø
kultûriniø sàjûdþiø. Jame dalyvavo kelios deðimtys to meto
talentingiausiø þemaièiø raðytojø, kuriø populiariausia bendravimo
su visuomene forma buvo þemaièiø raðytojø kûrybos popietës, vakarai.
Ðie renginiai net ir Antrojo pasaulinio karo metais buvo labai
populiarûs Þemaitijoje ir vienu metu á sales sutraukdavo po kelis
ðimtus klausytojø. Ðis sambûris buvo sudëtinë naujo kultûrinio sàjûdþio,
susiformavusio Þemaitijoje, dalis. Jo dalyviai ákûrë iki ðiol
Telðiuose veikiantá muziejø, padëjo pagrindus dabartiniam Telðiø
Þemaitës teatrui, pradëjo rengti þemaièiø dailës parodas, atliko didþiulá
darbà steigdami mokyklas jaunimui ir suaugusiesiems, dëjo
pagrindus þemaièiø raðybai ir spaudai.
Ðio sàjûdþio pagrindiniai veikëjai – Pranas Genys, Butkø Juzë,
Petras Gintalas, kaip ir raðytojus á Ðiaulius 1936 m. pakvietæs Stasys
Anglickis, ðiandien pagrástai vadinami þemaièiø kultûros, literatûros
patriarchais. Labiau gilinantis á ano meto ávykius, paaiðkëja,
kad bûta idëjiniø ir kitokiø nesutarimø ir tarp minëtuose kultûriniuose
sàjûdþiuose dalyvavusiø þmoniø.
Paskutiniais savo gyvenimo metais daug medþiagos apie Stasá
Anglická buvo surinkæs knygà apie já planavæs paraðyti ið Mosëdþio
apylinkiø (Skuodo r.) kilæs literatûros tyrinëtojas Rièardas Pakalniðkis
(1935–1994). Knygos paraðyti jis nespëjo. Liko jo pokalbiø su
S. Anglickiu garso áraðai, kai kuriø jø ðifruotës, atskiri knygos skyreliai,
daugybë ávairiausiø uþraðø, pastabø paraðtëse, ano meto laikraðèiø
iðkarpø ir kt. Vienà ið ðiø R. Pakalniðkio tekstø ðiandien
spausdiname þurnale. Jame – ne tik kelionë á S. Anglickio gimtàjá
Bernotavà, bet ir susitikimas su Rièardo Pakalniðkio kûryba.
Þemaièiø
balsas
STASIO ANLICKIO GYVENIMAS
IR KÛRYBA
RIÈARDAS PAKALNIÐKIS
Pradëta raðyti 1988 m. rugpjûèio mën.
Atëjau að nuo atviro lauko.
Atskridau su nuvytusiais lapais.
Su manim pievø þalesos plaukia,
Su manim girios sakinas kvapas.
Stasys Angliskis (1905–
1999) Lietuvos raðytojø
sàjungos klube Vilniuje
1995 m. jo 90-meèio proga
surengtame literatûriniame
vakare. Nuotrauka ið RKIC
archyvo
Stasys Anglickis gimë 1905 m. gruodþio 22 (9) Bernotavo kaime
(Plungës r.) Kontauèiø klebonijai priklausanèio þemës sklypo nuomininkø
Adomo ir Ievos Anglickiø daugiavaikëje ðeimoje – pats
jauniausias ðeimoje (neskaitant mirusiø) – aðtuntas vaikas. Nors
Bernotavas priklausë Lieplaukës parapijai, Stasys krikðtytas Kontauèiø
parapijos baþnyèioje. Veþant Stasá krikðtyti, deðimèia metø
vyresnis brolis Leonas atkëlæs vartus. Kaip matyti ið gimimo metriko,
o taip pat ið vëliau (1923 m. rugsëjo 25 d.) Telðiø valsèiaus
valdybos iðduoto paso, jam buvo duotas senelio Stanislovo vardas
pagal motinà. Tais ir ne vien tais laikais Þemaièiuose 1 Stanislovo
vardas buvo lapai populiarus, iðkilmingas, patraukiantis. Prailginta
vardo forma. Ðis vardas imponavo ir dël lenkiðkos lektûros poveikio,
ir bibliniais pasakojimais apie karaliaus nuþudytà tuo vardu
vadintà personaþà. Taèiau gyvenime raðytojas nuo maþens buvo
ðaukiamas tik Stasiu (Stasë), o ir jis pats, pradëjæs lankyti mokyklà,
niekad nedrásæs prisistatyti iðkilmingu Stanislovu, tiktai Stasiu,
tad ilgainiui, pradedant Vytauto Didþiojo universiteto baigimo paþy-
1
Seniau Þemaitija daþniausiai bûdavo vadinama Þemaièiais.
ZZ_2008_2b.PMD 42
2008.05.15, 20:01

LITERATÛROS ISTORIJA
43
mëjimu (1932 m. spalio 19 d.), ir kituose dokumentuose nusistovëjo
sulietuvinta vardo forma – Stasys.
IÐTRËMIMAS IÐ GIMTINËS:
IÐMESTI UÞ BORTO
BERNOTAVE
Bëga þemë,
Plinta á platumas,
Verþias kalvø
Kaimenëm á horizontà,
Dirvø paklodëm
Plasnoja á tolumà.
„Motinos berþas“
...Vaþiuojam senuoju Telðiø–Plungës keliu. Pro Dþiuginënø piliakalná,
pro Germanto eþerà – kurá laikà jau asfaltas. Tik likus
keliems kilometrams iki Lieplaukës vël èiuoþiame senuoju þvyrkeliu.
Atrodo, kad ir miðkeliai èia tokie patys, kaip ðio amþiaus pradþioje,
raðytojo vaikystëje. Svarstomës tarp kalneliø. Kiek kartø
èia Telðiø moksleivio eita pësèio, vëliau – pravaþiuota dviraèiu! Èia
sakoma: á kalnà pësèias áeini, pakalniui aitvaru nuleki. Nuo Telðiø
iki Bernotavo – tik 17 km. O kadaise atrodë, kad apie 30 km. Taip
bent vaizduojama „Èiupikuose“. Gal kad tekdavo eiti þiemà, per
gilø sniegà. O be to, vos ne iki pusiaunakèio. Tuo tarpu prieð mus
tarp miðkeliø ádubime atsiveria jaukus Lieplaukës vaizdas. Medinë
geltonai daþyta baþnytëlë, ðpitolë, keli mediniai namai – dar ið ano
meto. Tik aplinkui, kur kadaise buvo klebono þemë, boluoja balti
namukai, sodai, darþai. Lieplaukë – raðytojo gimtoji parapija, ir èia
dar ne kartà gráðime. Èia pastebësim tik tiek: jei ne tos naujos
sodybos, sakytum, kad tai Dievo uþmirðtas, pritilæs kampelis, susigûþæs
it perinti viðta lizde.
Kol nebuvæ Plungës ir Telðiø geleþinkelio, vieðkeliu per Lieplaukæ
vykdavæs nemaþas judëjimas arkliais. Lieplaukëje pakeleiviai
sustodavo, pasiðerdavo arklius, þodþiu, turëdavo iðlipti lauk ið veþimo.
Vietos þmoniø ásitikinimu, Lieplaukës vardas ir kilæs nuo
pasakymo „Lëpk lauk“. Seniau ji buvo vadinama Lëplaukë, vëliau
„lietuvinant“ ji buvusi pakeista á Lieplaukæ, atseit – „Liepø laukas“.
Bet savo Lëplaukës þemaièiai nevadinæ „Lëiplauke“ (lëipø lauku),
tik Liepgirá vadinæ „Lëipgiriu“ (lëipø giria).
Nuo Lieplaukës iki raðytojo gimtinës ranka pasiekiama – tik
apie 5–6 km., bet sunykusá Bernotavo kaimà èia maþai kas beþino.
Laimei, su mumis vaþiuoja pats raðytojas. Bet ir pats Anglickis uþ
Lieplaukës sunkiai beáþiûri savo kelià á gimtinæ. Juk kelias vesdavæs
tilteliu per Lûðinës upelá. Seniau pavasariais ji labai patvindavusi.
Ádomu, kad arèiau namø ji vadinsis Sruoja, o dar toliau –
Varduva. Kiek daug ji reiðkë vietos þmogui, kaip ji þadino bûsimo
raðytojo vaizduotæ! – Kaip toje þemaièiø liaudies dainoje:
Bieg opelë vingordama,
Neð vainëka lingoudama.
Ër nuneðë, nulingava
Á tievelë margà dvarà.
Tuo tarpu Lûðinë – iðdþiûvæs, vos áþiûrimas griovys. Þinoma,
senojo medinio tilto, uþ kurio pakvipdavæ gimtinës dûmais, – në
þenklo. Uþ Lieplaukës vieðkeliukas vinguriuoja vis gilyn per eglynus.
Ðtai keliukas ðakojas, o kryþkelëje tarp þoliø, kuriø èia iki
juosmens, ið tolo boluoja kalkëmis baltintas masyvokas cementinis
paminklëlis su to paties cemento kryþium virðuj. Nuo kelio
matyti ant jo iðkalta data: „1929“, o arèiau priëjus perskaitai ir ðio
paminklo statytojø pavardes – bernotaviðkiai V. Barkus, Jankauskis,
Jovaiða. Sprendþiant ið sudþiûvusiø gëliø puokðèiø ar krepðeliø
po galingom ðimtametëm eglëm, kitoje kelio pusëje, paminklas
dar prisimenamas; gal per Vëlines, o gal èia dar vyksta geguþinës
pamaldos. Èia irgi dar gráðime. Ðis pusiau apleistas paminklas –
lyg simboliðkas Bernotavo istorinio likimo þenklas.
Iðsinëriame ið ðimtmeèio eglyno glëbio ir netruks iki pat horizonto
atsiveria poeto apdainuota verþli kalvø kaimenë. Vieðkelio
lanku lengvai uþðokame ant Rainio kalno – bene ðiurpiausià gráþtanèio
ið Telðiø moksleivio iðbandymo vietà vëlyvà rudens ar þiemos
metà. Seniau Rainio kalno bûta kur kas statesnio, bet ir dabar
nuo jo atsiveria áspûdinga panorama. Nuo èia deðinëj matosi Drukèiø
eþeras – it koks pieno dubuo þaliu vainiku. Èia Stasys ir jo
broliai daþnai ateidavæ maudytis, o kairëje – á pietryèius kalvø kaimenës
juosiamas staigiai gilëjantis slënis. Èia pat, slënio apaèioj,
tarp sodø, boluoja sena buvusi Ðimkienës, o dabar Stasio Endruðkos
sodyba, uþ jos pievà kerta melioratoriø prakastas kanalas. Nuo
èia á pietryèius nusidriekusiame miðkeliais uþsimaskavusiame slënyje
turëtø prasidëti Bernotavo kaimas, bet kalvø virtinës juosiamame
priþëlusiame slënyje kol kas nieko neáþiûrime. Èia jautiesi
paveiktas optinës apgaulës: tartum èia viskas ranka pasiekiama,
tuo ir baigias, uþaugæ, uþdara. Tuðèia. Panaðiai kartais prie jûros
pasijunti – tarsi prie aprimusio eþerëlio. Þinai, kad ji neaprëpiama,
bet tau atrodo, kad viskas èia pat ir baigiasi.
Ið deðinës vieðkeliu apvaþiavæ slëná su já kertanèiu kalnu, kalvø
ðlaitais traktoriaus iðardytø lauko keliuku leidþiamës ten, kur kadaise
buvo Bernotavas. Ðit ið deðinës, pietø pusëje, apleista, baigianti
sugriûti senoviðka artimiausio Anglickio kaimyno Bartkaus
sodyba, o keik þemëliau, kairëje, – raðytojo gimtinës vietos. Prieð
mus deðinëliau, pieèiau, – apleista priekalnë, aukðtëliau – pasëliai,
kairiau – vis þemëjanti, tarp krûmokðniø ir miðkeliø besislapstanti
pieva. Matyti, kad praeita melioracijos. Þemë sujaukta. Kuokðtais
auga iki juosmens siekianti, dalgiu neprieinama þolë. Èia pat,
po kojomis, it þaliûkës akis telkðo apskritas prûdas, dar statokais,
karklynø apjuostais krantais. Vienà pusæ prûdo uþvaldæ þousenkûliai,
kità susiautæ þali maurai. Ant vakarinio prûdo kranto, ðalia
krûmokðniø, þolëje it sëtuvë boluoja vos apkabinamas berþo kamienas.
Iðrausta apaugusia pakrante raðytojas iriasi prie to kelmo,
rankomis it plaukus nuo mamos galvos nubraukia ilgas þoles, suklupæs
apsikabina. Ðtai kas belikæ ið ilgai laukusio ir nesulaukusio
Motinos berþo, ið raðytojo gimtinës. Tà berþelá prie prûdo motina
pasodinusi dar, galima sakyti, savo jaunystëje, maþdaug XIX a.
9 deðimtmeèio pradþioje. Berþo dar stovëta apie 1983 m., kai raðytojas
po ilgo laiko kartu su kitais Plungës poezijos pavasario ðventës
sveèiais èia lankësi. Berþo bûta iðkilaus ir kartu labai purëto,
smulkiø ðakeliø – tikro graþuolio. Rajono vadovai raðytojo praðymu
tada þadëjæ, atlikdami tada jau suplanuotus melioracijos darbus,
palikti tà berþà kaip Bernotavo laukø puoðmenà. Deja, neiðsaugojo. Gal
kas susigundë lentoms, o gal tikrai, kaip linkæs manyti pats raðytojas,
panaudojo ðluotoms: juk stovëta jo apleisto – tarsi niekieno þemëj.
Beje, anos poezijos ðventës metu Bernotave dar bûta ir kitø
(Nukelta á 44 p.)
ÞEMAIÈIØ ÞEMË 2008 / 2
ZZ_2008_2b.PMD 43
2008.05.15, 20:01

44
LITERATÛROS ISTORIJA
(Atkelta ið 43 p.)
gyvybës þenklø. Maþdaug toje vietoje, kur augo Anglickiø sodas,
dar stovëta palyginti neseno gyvenamojo namo, o ðalia bûta ir paties
iðsikasto ðulinio. Tada, prieð keletà metø, prie ðito namo Stasys
uþkalbinæs vienà moterá, teiravæsis jos, kaip jie èia ásikûrë, bet
ji nieko konkretaus negalëjusi pasakyti.
Tai ðit kas belikæ: gyvenimo medis jau nukirstas, bet jo ðaknys
dar gyvos... Tik ar ilgam?
Kaip þiauriai viskas pasikeitæ, sulaukëjæ! Neakëtu lauku per þolæ
iki juosmens brendame su raðytoju kalnelin, klupinëdami uþkliuvæ
ne uþ skeldëjanèiø plytos dydþio grumstø, bet uþ senojo Bernotavo
þmoniø kaukoliø. „Ðitoks þemës sulaukëjimas! – dûsauja raðytojas.
– Kad bent bûtø pasitarnavæ ûkiui...“
Nedideliame Bernotavo kaime apie 1923 m. bûta 6 ûkiø su 38
gyventojais. Þvelgiame á sulaukëjusius, apleistus ir priþëlusius
laukus. Sudrebi nuo kontrasto – to, kas bûta ir kas yra. Juk ðitas
slënis buvo iðèiustytas, pilnas krutanèiø þmoniø, lakstanèiø vaikø,
atðlaimai marguliavo nuo soèiai gromuliuojanèiø karviø, klykaujanèiø
þàsø, viðtø ir kitokios gyvybës bruzdesio. Kur visas tas senojo
kaimo klodas su jo tradicijom, paproèiais, su saulëj iðtiestais
audeklais, dainom? Ten, kur dabar automobilis nepravaþiuoja, kadaise
baltas kelelis vedë á Anglickiø sodybà. Palei keliukà – tvirta
gulsèiø parkanø tvora: aptvertos ne tik sodybos, bet ir atskiri laukeliai:
vienas – karvëms, kitas – kiaulëms, treèias – þàsims. Netoli
prûdo – aukðtos karklës (vartai nuo kelio), bet kaip mikliai per juos
persirisdavo vaikai! Èia pat, atkalnëje ádubusioje þemumoje, stovëjo
Anglickiø trobesiai: arèiau prûdo – gyvenamasis namas, uþ jo –
ûkiniai pastatai: tvartas, darþinë kluonas. Iki pat 1920 m. dar iðsilaikæ
ðiaudiniai stogai... Graþus, paèiø sodintas sodas.
Uþ kluono – toks uþakæs senas kanalas ar griovys, seniau neretai
virsdavæs upeliu. Toliau, ðiaurës rytø linkme, – siaura sklypo
juosta. O ten, kur dabar uþþëlæs lapuoèiø miðkas, tæsësi didelës
Kontauèiø klebono Vedarausko pievos, kur Anglickiai, klebonui nusiëmus
ðienà, ganydavæ savo gyvulius. Ta pieva uþëmusi apie 17
hektarø. Ádomu, kad kalnelis tarsi suslûgæs, o pievos þemë tarsi
paaukðtëjusi apie 1–1,5 metro gylio. Tada ta pieva pavasariais patvindavusi
it eþeras. Beje, darbðtûs Anglickiai laikæ daugiau gyvuliø,
tad ðienui nuomodavæ pievà ir ið kitø ûkiø.
Ak ta jau nesugràþinamai praeityje nugrimzdusi gimtinë! Kaip jà
vël prikelti, kaip ákvëpti jai gyvybæ ir suðildyti? Jai viena paguoda,
kad jos iðnykæs pasaulis atgimsta autobiografinëje „Èiupikø“ panoramoje,
ðvieèia poeto posmuose, atminty. O vis dëlto, þvelgiant á tà
sulaukëjusá, kalvomis apjuostà slëná, taip nerealiai ataidi raðytojo
þodis: „Niekur að nemaèiau tokios ðviesios, saulëtos padangës
kaip èia, niekur durpynø duobiø vandeny neplaukiojo tokios þiburiuojanèios
þuvytës, kaip èia. Kai nubudæs ankstá rytà, dar ðiltas
patalo ðilumële, iðbëgdavau á kiemà, èia pat pakalnikëje pamatydavau
kluonà, visà apsidengusá ðiaudiniu stogu. Kai að jam visu
balsu suðukdavau – ûûû! – klounas man taip apt suðukdavo – ûûû!
Kai að jam suðukdavau – Aððð!, kluonas taip pat atsakydavo –
Aððð! Man rodësi, kad nieko pasauly stebuklingesnio negali bûti,
kaip tas mano pokalbis su susimetusiu á kuprà kluonu. Ir að jam dar
pridëdavau jau áaugusá á mano sielà slaptaþodá:
El el Elenyte, –
Jau smeigtukai padaryti.
Raganëlë tavo kraujà
Paneunëdama ragauja.
... Tai mano gimtinë. Èia að iðgyvenau dvylika savo gyvenimo
metø, èia iðmokau daugiau negu bet kur gyvendamas – èia iðmokau
savo gimtàjà kalbà su visu jos þodþiø gausumu, su visu skambesio
ámantrumu, su visa dainø poetika ir pasakø stebuklais. Tai
buvo dovana ne vienam kuriam laikui, bet visam gyvenimui“
(S. Anglickio 1984 m. rankraðtis, p. 1–2).
Uþ Anglickiø, ties kalneliu á rytus, Bernotavo kaimas ir baigæsis.
Kadaise èia pat netoliese stovëjæs didelis magazinas – toks kolektyvinis
sandëlis, kur bûdavo kaupiami grûdai, skirti tam, kad
nederliaus metais bûtø galima apsiginti nuo bado ðmëklos. Nederlingais
metais sandëlá atidarydavæ ir kaimieèiai gaudavæ grûdø duonai.
Ant magazino durø kabëjusi didelë spyna – kaþkas já priþiûrëdavæs.
Raðytojo vaikystëje buvo nuspræsta magazinà nuardyti. Tada
ir Anglickiai paslapèiomis prisitempæ gerø lentø statybai.
Bernotavo kaimas nuo Anglickiø daugiausia driekæsis á pietryèius
– palei kalvø virtinæ, o taip pat þemiau slënyje. Deja, iðskyrus
slënyje perstatytos Endriuðkos sodybos, èia beveik nieko nelikæ.
Tiesa, tarp senø medþiø dar vegetuoja apleisto Bartkaus ûkio –
turtingiausio Anglickiø kaimyno – trobesiai. Lauko ðunkeliu, kuriuo
atvykome, gráþtame kelis ðimtus metrø, þvalgomës po uþþëlusá
sodà ir griûvanèius trobesius tarsi po senojo Bernotavo kapines.
Graudu þiûrëti, kas likæ ið visokios gyvybës ir gausiø turtø kupino
ûkio. Troba ið rastø dar laikosi. Ant durø árëþta data: 1902 m. Vieni
langeliai atviri, kiti iðplakti. Baimingo smalsumo ir nuostabos vedami,
ið priemenës þengiame per slenkstá á kambará. Virð durø
apmiræs kregþdþiø lizdas, bet, kai prisilieti ranka, kregþdþiukas klykteli
ið nevilties. O mes palengvële dairomës po tuðèià aslà, kur
pakreikta senø ðiaudø, mëtosi vienas kitas sudauþytas buities rakandas.
Viename kambaryje tarp sendaikèiø nuolauþø puikiausiai
iðlikæs senoviðkas grûstuvas. Nupûtæs dulkes, vartau rankose: nëra
abejoniø, kad tai dar praëjusio ðimtmeèio liudininkas... Pro kitas
duris patenkame á didesná alkieriø. Èia, kur pro atvirus langelius
vëduoklëmis moja senø obelø ðakos, o pro jas toliau ðmëkðo ðvelnios
kalvos, Vincento Bartkaus (turëjæs net 4 valakus t. y. 80 ha
þemës) seserys Marijona ir Leonora ausdavusios sudëtingas, puikias
drobes. Prie Leonoros dar gráðime: juk ji buvo susiþadëjusi su
vyriausiu raðytojo broliu Antanu, dingusiu be þinios Rytprûsiuose
„Þemaitijos kalvø paslaptys“. Romo Damulio nuotrauka
ZZ_2008_2b.PMD 44
2008.05.15, 20:01

LITERATÛROS ISTORIJA
45
Pirmojo pasaulinio karo maiðalynëje. Ið Marijonos alkieriaus durys
veda á kità priemenæ, o ið èia – pietø pusën, á sodà. Pro èia
atbëgdavæ Anglickiø vaikai, rûpesèiø slegiamas atslinkdavæs ir tëvas
skolintis ið didþiavalakio kaimyno grûdø pûro ar iðsiderëti uþ
darbus kokio gyvulio. Tai ðit tipiðka ðio amþiaus þemaièio gyvenamoji
troba. Pagrindiniai jos komponentai turëjo vyrauti ir Anglickiø
troboj, tik èia, pas Bartkø, jau daug kas naujoviðka, èia daugiau
erdvës ir ðviesos. Uþtat kluonas su tvartu tarsi dar ið baudþiavos
metø. Ant aukðto dar nemaþai senø ðiaudø, po kojomis tvarte liurksi
neiðveþtas mëðlas. Tarp gyvenamojo namo ir kluono þardienos
pakraðtyje þolëj skæsta senos malkinës grëbstai, mëtosi vienas
kitas nesuskaldytas kelmas, èia pat nuskilæs medinis kûjis malkoms
skaldyti. Kaip kadaise vaikystëje, raðytojas suima rankomis
ir uþsimojæs bando jo svarumà. Deja, ir kûjis, kaip ir visa kita,
iðpendëjæs, sutreðæs, besvoris.
Tai ðit koks beþemiø Anglickiø didþiaþemio kaimyno likimas –
paskutinë senojo Bernotavo relikvija. Ámanytum – nusipirktum tà
sodybà ir uþkonservuotum bent paskutiná natûralø praëjusio amþiaus
dvelksmà: „Bent þemës turëtum gimtinëje!“ – dûsauja raðytojas...
Kadaise Bernotavo kaimo valstieèiai ásikûrë buvusio Þemaièiø
vyskupø dvaro þemëje. Tas dvaras – vienas ið daugelio – jiems
priklausæs dar nuo XV amþiaus. Raðytojo tëvas dar minëdavæs
netoli Alsëdþiø palaidotà vyskupà Giedraitá. Senis Bartkus ir kiti
senesni kaimynai tvirtindavæ, kad vyskupas Giedraitis gyvendavæs
ir Bernotavo dvare. Vyskupo dvaras daugiausia bazavæsis Maciuose,
á pietus nuo Bartkaus, arèiau Kontauèiø, bet jo trobesiø
liekanø bûta ir paèiame Bernotave. Raðytojo vaikystëje ant vienos
kalvos, kur gyvenæs Pilypas, dar dûlëjusios velëna baigianèiø apaugti
mûriniø pamatø liekanos – akmenys ir kalkës. Buvo iðlikæ
þuvingi tvenkiniai, seno bravaro liekanos. O senis Bartkus dar parodydavæs
ir keistos formos mediná kruvinà lová, kur muðdavæ baudþiauninkus.
Apie 1843 m. caro vyriausybë ið Þemaièiø vyskupo
atëmusi Bernotavo dvarà ir þemæ uþ iðperkamàjá ámokestá („vykupà“)
iðdalinusi èia atkeltiems rusø kolonistams. Galimas daiktas,
kad maþdaug tais metais èia pat, viename ið dvaro baudþiaviniø
trobesiø, ásikûrë ir Bernovavo valsèiaus centras.
Telðiø apskrities Bernotavo valsèius egzistavæs iki pat Pirmojo
pasaulinio karo, bet dël blogo privaþiavimo bene dar po baudþiavos
panaikinimo buvæs iðkeltas prie didesnio Telðiø–Plungës vieðkelio
– á Paukðtakiø kaimà. Naujas valsèiaus centras – vieniðas namelis
– stovëjæs ant kalvos Pauðktakiø kaimo þemëje, todël þmonës
já vadinæ ir Paukðtakine. Valsèiaus centro bûta labai neþymaus,
menko. Vis dëlto ið tolëliau su reikalais atkakæs valstietis èia galëjo
savo vaikams nupirkti barankø, taigi turëjo bûti ir kokia nors
arbatinë, o gal ir krautuvë. Taèiau á Plungës pusæ gyvenæ valsèionys
taip ir neatsistebëjæ, kas sugalvojæs valsèiaus centrà padaryti
tuðèiuose laukuose, ið kur kilæs pats valsèiaus vardas – Bernotavas.
Valsèiaus centrà iðkëlus á Alsëdþius, Lietuvos Respublikos
laikais tame name ásikûrusi Paukðtakiø pradinë mokykla.
Caro valdþios atkelti starovierai nesugyveno su kitais rusais –
provoslavais. Pastarieji turëjæ savo popà. Á pamaldas jie kviesdavo,
skambindami á tokià geleþinæ plokðtæ. Keli provoslavai gyvenæ
ir Bernovato kaime. Starovierai pravoslavø nepriëmæ, tad pastarieji
glaudæsi prie lietuviø.
Su atkeltaisiais provoslavais Anglickiai kaimyniðkai sugyvenæ. Vienas
ið jø – Pilypas Naglis – buvæs rusas provoslavas, kilæs ið Baltarusijos.
Jis apsigyvenæs netoli Bartkaus, èia pat, ant kalvos. Pilypas ir jo
vaikai mokëjæ lietuviðkai. Kitas kaimynas (Nikoluðka Vasiliauskas)
buvo kilæs ið Polocko kraðto, þmona – ið Polocko lietuviø kolonijos.
Jie dar kalbëjæ dzûkæ tarme ir, lankydamiesi pas Anglickius, vaizdingai
pasakodavæ apie Rytø Lietuvos gyvenimo bûdà ir paproèius.
Ðykðtûs istorinës praeities liudininkai paveikë vaikø vaizduotæ.
Ypaè juos traukdavo ir viliodavo tada jau uþakusios, kanalais sujungtø
prûdø sistemos liekanos, liudijusios apie kadaise èia vyravusià
visai kità þemdirbystës kultûrà. Pats didþiausias ið tø prûdø
dabar jau gerokai uþslinkæs ir uþaugæs. Jis prie pat keliuko, kiek
þemëliau uþ Bartkaus kluono. Bernotaviðkiai èia daugiausia ir maudydavæsi.
Kitas, jau treèias, – uþ Anglickiø kluono. Dar viena prûdø
sistema buvusi Pilypo þemëje. Vietomis èia net kalneliai perkasti.
Vanduo kanalais buvo reguliuojamas iki pat lankos, kur yra Varduvos
upës iðtakos. Dar ne taip seniai, prieð gimstant raðytojui, kunigai
ðiuose prûduose augindavæ þuvis. Dar raðytojo vaikystëje bûdavo
galima uþtvenkti koká prûdà ar atvirkðèiai – nuleisti vandená ir
surinkti þuvis. Taèiau kanalø grioviai jau buvæ uþakæ. Tik vienur
kitur matësi ádubos, vandens akys, kur vaikai þvejodavæ lydekas.
Paradoksalus senojo vyskupø dvaro palikimas – tarp Vilkaièiø ir
Drukèiø kaimø likæs caro valdþios niekam nepaskirtas sklypas, kuris
atitekæs Kontauèiø klebonijai. Turëdama savo ûká, Kontauèiø klebonija
ðitas þemes ilgai nuomojusi. Ypaè á Bernotavà, o kartu á Lieplaukës
parapijà nusidriekusá sklypà ir pievas, kur ilgainiui apsigyveno
Anglickiai. Ant ðito sklypo Anglickiø gyvenimas – lyg ant plaukiojanèios
ledo lyties; vienà graþià dienà ji turëjo pradëti skeldëti po kojomis.
Gyvenamasis namas, tvartas, jauja Bernotave statyti dar senelio
Stanislovo Klevinskio ant 6 ha þemës sklypo, nuomojamo ið
Kontauèiø parapijos klebono. Kodël ir kokiomis sàlygomis jis statë
sau trobesius ant parapijai priklausanèio þemës sklypo, raðytojui
liko neaiðku iki pat gyvenimo pabaigos (S. A. 1957 m. rankraðtis,
p. 1–2). Anglickiø ðeimoje vyravo nuomonë, kad klebonas atidavæs
þemæ neva „amþinam naudojimui“. Uþ tai Klevinskis ásipareigojæs
kasmet mokëti po 20 rubliø ir, þinoma, pavasariais padëti nusipjauti
(Nukelta á 46 p.)
„Pakelës vieniðius“. Danutës Mukienës nuotrauka
ÞEMAIÈIØ ÞEMË 2008 / 2
ZZ_2008_2b.PMD 45
2008.05.15, 20:01

46
LITERATÛROS ISTORIJA
(Atkelta ið 45 p.)
ir iðsiveþti ðienà. Senelis Klevinskis buvo kilæs kaþkur nuo Medingënø
ir kiek pamokytas þmogus – skaitydavæs knygas. Sprendþiant
ið pasakojimø, nesitikëdamas, kad baudþiava kada nors bûsianti
panaikinta, apie 1840 m. jis sugebëjæs iðsiderëti ið savo pono – tûlo
Ðiukðtos – paleidþiamas ið baudþiavos. Uþ tai jis Ðiukðtai palikæs
savo valdomà ûká. Kiek èia tiesos, dabar sunku pasakyti. Viena aiðku,
kad Klevinskis, bûdamas beþemis valstietis, gyvenæs ávairiose
vietose, kol pagaliau ilgesniam laikui apsistojæs Bernotavo kaime.
Senelis Klevinskis nukarðæs pas Anglickius Bernotave. Èia jis
sulaukë ilgo amþiaus, apie 94 metø. Simboliðkai, kad senelio gyvenimas
tæsësi beveik visà devynioliktà amþiø (jis gimæs apie
1815 m.), ir ákopë á dvideðimtojo amþiaus pradþià. Tuo tarpu jo jauniausiam
anûkui teks iðgyventi visus dvideðimtojo amþiaus sukrëtimus
ir permainas. Deja, senelio bûta jau per seno, o jauniausio
anûko – per jauno, kad tarp jø bûtø galëjæs uþsimegzti sàmoningesnis
kontaktas. Gilia praeitim ðvieèiantis senolis negalëjo palikti
pëdsakø meniðkos prigimties anûko sàmonëje. Kurá laikà raðytojo
vaikystëje jis dar pavaikðèiodavæs, bet gana greit nebekeldavæs ið
lovos, paskutiniais metais vien gulëdavæs. Bent vienu kampu paþvelgti
á senelio sielà jam galëjo padëti toks visam gyvenimu atmintyje
iðlikæs atsitikimas:
Kartà vyresnieji broliukai pakurstæ Stasá prieiti prie senelio lovos
ir jà papurtyti uþ galo. Ásidràsinæs jis taip ir padaræs: paëmæs
lovà uþ galo, o ji buvusi labai sena, ir gerokai papurtæs. Po to kurá
laikà Stasys stovëjæs, sutrikæs nuo skvarbaus senelio þvilgsnio, o
paskui iðsigandæs ir pabëgæs á kità kambará. Vëliau ilgai stebëjæsis,
kodël senelis, vos atskeliantis ir toksai sulinkæs, prisilaikydamas
daiktø, priëjæs prie iðsigandusio vaiko, visai jo nemuðæs, tiktai,
kaþkà galvodamas, vis glostæs jo galvelæ – galbût dþiaugësi, kad jo
jauniausias anûkas jau toks stiprus. Galbût tada senelis suprato,
kad jau gali ramus iðkeliauti ið savo toli á praeitá nusidriekusio
gyvenimo, ir tarsi laimino anûkà tvirtai eiti toliau...
Raðytojo atminty ryðkiai iðlikæs ir toks vaizdas:
Greitai po to atsitikimo vienà naktá jis pabudæs ið miego ir iðvydæs
þvakës ðviesà. Tada basas nuëjæs viryklon (á virtuvæ) ir atsisëdæs ant
mûro; taip ir paaiðkëjæ, kad senelio jau nebeturi; tëvas jam skuto
barzdà ar dar kaþkà darë. Ið visø laidotuviø apeigø atminty yra
iðlikæs tik ðis vaizdas. Gal tai buvo vienas pirmøjø ryðkesniø sàmonës
blyksniø? Liûdnas padràsinimas augti, stiebtis á savo amþiø...
Stasys Anglickis gimë trapioje, galima sakyti, po kojom skeldëjanèioje
þemëje, bet uþtat atkakliø þemdirbiø, talentingø ðviesuoliø,
toli uþsimojusiø, neramiø þemaièiø ðeimoje.
Nuo maþens bûsimojo raðytojo vaizduotæ turëjo þadinti máslinga
giminës genealogija, neáþiûrimas bedugnis praëjæs laikas, paslaptingas,
neapèiuopiamas seneliø ir proseneliø pasaulis.
Kaþkodël Anglickiø ðeimoje apie tëvø kilmæ ir tolimesnæ praeitá
kalbëta paðnibþdom, uþuominom arba ið viso bûdavo nutylima.
Paslaptimi apgaubtos uþuominos liko konkreèiai neuþfiksuotos, jos
davë pagrindà ávairiems pasakojimams ir pusiau legendoms.
Vaizduotæ þadino jau net Anglickiø pavardës kilmë.
Savo metu raðytojas Julius Bûtënas juokdavæsis:
– Anglickis? Ið Anglijos!...
– Að – tikras þemaitis, su anglickiais neturiu nieko bendro, –
atsakydavæs Stasys.
Remiantis vaikystëje girdëtais pasakojimais, dël Anglickio pavardës
genezës esama ir tokios versijos: Kalnujai – netoli Dubysos.
Nuo seno þmonës èia plukdydavæ medá á Vokietijà. Taèiau
plukdyti ràstus sunkiau negu anglá. Anglies pareikalavimas Vokietijoje
bûdavæs labai didelis. Kaip jas gamindavæ? Didelëje duobëje
sudegusias storas egliø ðakas uþklodavæ lentomis ir apmesdavæ
þemëmis. Ðitaip uþtroðkintos ir atvësintos anglys bûdavo lengvos,
o uþdegtos duodavusios tà patá kaitrumà, kaip ir malkos. Tokias
anglis vartodavæ ir þemaièiø kalviai. Angliø maiðus barþomis plukdydavæ
Dubysa, Nemunu iki Smalininkø, Tilþës, kur jas parduodavo.
Tuo besiverèiantys þemaièiai ir galëjæ bûti vadinami Anglickiais.
Bet tai tik spëjimas, versija.
Kartais raðytojas pagalvodavæs ir taip: po Anglickiø slapyvarde
galëjo slëptis ið gimtøjø vietø pasitraukusi sukilëlio ðiema.
Apie savo tëvo Adomo Anglickio ir jo senelio kilmæ tiksliø þiniø
raðytojas beveik neturëjo. Gal todël, kad Stasys buvo pats jauniausias
– devintas vaikas. Kai jis ðiek tiek ûgtelëjo, seneliai jau buvo
seniai miræ, giminë iðsisklaidþiusi, per nuolatiná kraustymàsi ið vietos
á vietà daug kas nusitrynæ, pamirðta. O gal todël, kad Stasys
pasitikëjo ðeimos metraðtininku – vyresniuoju broliu Adomu, kuris á
didelá albumà kruopðèiai klijuodavæs ávairius dokumentus, fiksuodavæs
surinktas þinias beveik apie visà giminæ, kas kur gimæs ar miræs,
kokie svarbesni ávykiai atsitikæ. Deja, laikas neskatino raðytojo domëtis
savo ðeimos genealogija, o Adomo albumas dingo karo audroje.
Savo iðplëstoje „Autobiografjoje“ (1957) raðytojas nurodë, jog
tëvo kilimo vietos neþino, nes jis, kaip samdinys, pastovios vietos
ir neturëjo, o tëvo tëvas bûvæs Aleksandras Anglickis (vis dëlto
raðytojas linkæs já vadinti Juozapu). Atrodo, kad jau raðytojo vaikystëje
tuose pasakojimuose apie praeitá tikros þinos pynësi su iðmone.
Charakteringa, kad jau tapæs þinomu raðytoju, S. Anglickis, suteikdamas
þinias apie save Vyriausiai lietuviðkosios enciklopedijos
redakcijai, 1931 m., veikiamas nuo vaikystës girdëtø pasakojimø,
o gal ir norëdamas iðkelti savo kai kieno dar ignoruojamà
vertæ, pabrëþë: „Vis dëlto Anglickiai nëra buvæ nei valstieèiai, nei
baudþiauninkai, jie yra buvæ stamboki þemaièiø bajorai. Yra iðlikæs
dokumentas, rodàs, kad du Anglickiai yra dalyvavæ 1795 m. sumiðimuose
Þemaièiuose net vadovaujanèioj rolëj“ (Stasio Anglickio
archyvas). Deja, raðytojo archyve ðitokio dokumento nerasta. Gal já
bus turëjæs jo brolis Adomas? Savo atsiminimuose Adomas liudija,
kad rudens vakarais dþiovinant javus pirtyje, pasakodamas apie savo
piemenavimo istorijas, tëvas kartà pasakæs: „[...] ...o tarnauti prisiëjæ,
nes mano tëvai, kaip lenkmeèio sukilimo dalyviai, buvo nubausti ir
neteko Þarëniðkiuose turëtos paveldimos nuosavybës bei teisës jà dar
kartà ásigyti...“ (A. Anglickis, „Kûlimas ruliu“, LMA, b. 75, p. 12).
Dabar sunku pasakyti, ar uþuomina apie kadaise turëtà ir prarastà
ûká Þarëniðkiuose prie Þarënø, turi koká pagrindà, ar tai ne pasakoriaus
iðmonë. Bent kol kas nerasta ðià hipotezæ patvirtinanèiø liudijimø.
Viena aiðku, kad apie senelá Aleksandrà ir jo giminës likimà
Anglickiø ðeimoje kalbëta nenoriai, nebent uþuominom, paðnibþdom,
kaip apie nuo carinës valdþios slepiamà praeitá. Praeitá, kurià reikia
uþmirðti, kuo maþiau jà minëti, kad nesukëlus bereikalingø átarimø,
kad nenugirstø negera ausis ir nekiltø ðeimai naujø nemaloniø.
Be abejo, visi tie dalykai, kad ir uþuominom, jau buvo apðnekëti
ir stengtasi uþmirðti dar prieð gimstant jauniausiam sûnui. Bet viena
kita uþuomina, papildyta iðmone, dar atgydavo ir vëliau. Ir tai
paveikë bûsimo raðytojo vaizduotæ, sàmonæ.
Raðytojo vaikystëje senelis Aleksandras Anglickiø ðeimoje buvo
prisimenamas, ásivaizduojamas kaip paslaptinga individualybë.
ZZ_2008_2b.PMD 46
2008.05.15, 20:01

LITERATÛROS ISTORIJA
47
Daugiausia bûdavo stebimasi, kad jis turëjæs labai graþià (ne ið ðio
kraðto gautà) tualetà barzdai skusti. Visi stebëjæsi, ið kur jis tuos
daiktus gavæs. Deja, raðytojo atmintyje neiðlikæ, kur jis gyvenæs ir
kuo vertæsis. Raðytojo senelá esama pagrindo sieti su Lietuvos
Didþiosios Kunigaikðtystës (LDK) kariniu luomu ar jo tradicija. Daþniausiai
jie gaudavæ valdyti þemes, bet, kilus karui, turëdavæ su
þirgais ir ginkluote tuoj stoti kariuomenën. Senelis apie 1790–1800 m.
jau turëjo bûti suaugæs. Þlungant Þeèpospolitos Lietuvos-Lenkijos
kariuomenei, carinei valdþiai uþëmus Lietuvà, LDK kariai iðsibarstë,
iðsiskirstë – prisiglaudë pas ávairius dvarininkus, kurie bûdavo
ápareigoti juos remti, iðlaikyti. Anglickiø ðeimoj gyvavo ir tokia versija:
Kol Lietuva dar buvusi nepriklausoma ar sàjungoj su Lenkija,
jø seneliai ir proseneliai gyvenæ Kalnujuose (netoli Raseiniø) ir
buvæ pavaldûs kadaise á Raseinius Algirdo ir Kæstuèio atstumtam
jauniausiam Gedimino sûnui Jaunuèiui bei jo palikuonims. Po Lietuvos-Lenkijos
padalinimo Anglickiai turëjæ ið ten iðsikraustyti, nes
aktyviai dalyvavæ sukilime ir kovojæ su carine armija. Tikëtina, kad
senelis galëjo dalyvauti ir 1831 m. sukilime ar net buvo patekæs á
kalëjimà. Þinoma, kad dauguma iðlikusiø gyvø 1831 ir 1863 m.
sukilëliø – bajorø – buvo ákalinti ar iðtremti, jø þemë konfiskuota.
Senelis Juozapas (Aleksandras), gráþæs á tëvynæ, bet nuosavybës
nebeturëjæs. Persekiojamas carinës valdþios, jis nesulaukæs paramos
ið kitø dvarininkø, todël turëjæs pradëti jiems tarnauti. Beje, ið
maþaþemiø þemaièiø bajorø buvo kilæs ir vienas 1863 m. sukilimo
Lietuvoje vadø – Antanas Mackevièius. Þinoma, ðitokià versijà raðytojas
laiko tik hipoteze, „teorine“, kurià galëtø pagrásti tik istoriniai
faktai, dokumentai.
Ádomu, kad ðias hipotezes paremia ir kai kurie gyvi liudijimai.
Visam gyvenimui raðytojui ásiminë vaikystëje pas juos Bernotave
gyvenusios luoðos tëvo sesers – tetos Barboros – prieþodis: „Kokia
esu, tokia, o bajoraitë!“. Ádomu, kad ir raðtytojo tëvas, stodamas
á carinës kariuomenës komisijà, á klausimà „Kas esi?“ atsakæs:
„Bajoras!“. „Kodël þemës neturi?“ – „Einu tarnauti“. Taip ir uþraðæ –
„miesèianin“ ir neþinia dël kokios prieþasties net atleidæ nuo kariuomenës.
Tëvo pase taip pat buvæ paþymëta: „miesèianin“. Charekteringas
ir toks faktas:
Paauglystëje raðtytojas girdëjæs, kaip tëvas, susitikæs su Ðimaièiø
dvaro savininke ponia Narkevièiene, laisvai su ja kalbëjæs
lenkiðkai. Tuo tarpu Anglickiø aplinkoje lenkø kalbos niekas nevartodavæs
ir pats tëvas niekada lenkiðkai namuose nekalbëjæs. Turbût
tà kalbà jis buvæs iðmokæs savo tëvø namuose. O gal tëvas
lenkø kalbos pramoko jaunystëje, tarnaudamas pas koká nusigyvenusá
sulenkëjusá dvarininkà? Juk tëvas Adomas, kaip ir du jo jaunesni
broliai – Antanas ir Petras, nuo jaunø dienø tarnavo ávairiose
vietose. Beje, tëvo brolis Antanas kurá laikà laimës ieðkojo Amerikoje,
vëliau, jau gerokai po 1905–1907 metø neramumø, gráþæs
atgal á Lietuvà ir ásikûræs ties Plunge, kur tebegyvenanti Anglickiø
Plungës ðaka. Tarnaudamas jis kiek susitaupæs pinigø. Kitas brolis
– Petras – netoli Bernotavo nuomojæs þemæ ið ûkininko, vëliau
vedæs kaþkokià naðlæ ûkininkæ ir apsigyvenæs kitame kaime – netoli
Kontauèiø, bet jis turëjæs tik dukteris, tai Anglickiø pavardë
ilgainiui èia ir iðnykusi. Raðytojas yra pasakojæs, kad atsimena,
kad jo sesuo Leonora pasakodausi, kaip ji kartais susitikdavo su
Anglickaitëmis, kurios atvaþiuodavo nuo Kontauèiø.
Ið visø Anglickiø, bûdama luoða, negalëjusi tarnauti tik teta Barbora.
Jos kojos buvo paralyþuotos. Vienu metu ji buvo iðsikëlusi
gyventi pas kità savo brolá prie Plungës, bet, atrodo, kad ten nesugyvenusi
su broliene ir po kurio laiko vël gráþusi atgal. Deja, gráþusi
kaip tik tokiu metu, kai Anglickiø ðeima jau buvo iðvaryta ið Bernotavo.
Apie tai Plungëje ji nieko nebuvo girdëjusi ir, gráþusi èia, radusi tik
tuðèià trobà. Tada labai iðsigando, nusiminë, niekur nebevaþiavo ir ið
to susikrimtimo netrukus èia pat, pas kaimynà Bartkø, ir mirusi.
Raðytojo vaikystëje tëvas buvo apie 50 metø amþiaus. Taigi
senelio istorija jau siekë vos ne visà ðimtmà metø. Ilgai blaðkæsis
po ávairias vietas, tëvas taip pat jau daug kà buvo primirðæs, iðbarstæs
ar tiesiog demonstratyviai nemëgo kalbëti apie visa tai, kas
siejosi su jo tolimesne praeitimi.
Pastaruoju metu tëvas tarnavæs bernu pas Kontauèiø klebonà. Pas
já tarnavusi ir Ieva Klevinskaitë ið Bernotavo kaimo. Èia jis ir susipaþinæs
su savo bûsimàja þmona – tikra þemaièiuke. Jos tëvas jau buvæs
senas, nebegalëjæs dirbti, tad netrukus susituokæ ir apsigyvenæ Bernotave.
Tai turëjo bûti maþdaug XIX amþiaus 8 deðimtmetyje.
Motina, augindama pulkà vaikø, palaipsniui atsidëjo vien ðeimai,
tad jos ryðiai su savo paèios gimine ëmë greitai silpnëti. Ðeimoje
buvo þinoma, kad viena jos sesuo Klevinskaitë buvo iðtekëjusi uþ
Klovos (kompozitorius Klova – raðytojo giminë), bet kaþkodël pas
Anglickius nesilankydavo ir Stasys nëra matæs jos gyvos.
Retkarèiais á Bernotavà uþsukdavusi kita motinos sesuo – Marijona
Klevinskaitë, bet ásimintino pëdsako raðytojo atmintyje ji nepalikusi.
Atsimena tik tiek, kad buvusi labai dievota, gyvenusi Telðiuose
kartu su kitomis davatkëlëmis, nuolat sëdëdavusi baþnyèioje,
maitindavosi ið to, kà þmonës suneðdavæ uþ maldas. Kartais
nueidavusi ir á klebono virtuvæ, kur koká darbà padirbdavusi. Taip ji
ir vertësi.
Uþtat vaikams bûdavo tikra ðventë, kai sulaukdavo tetos Kotrikës
– treèiosios mamos sesers Kotrynos Klevinskaitës. Ji buvusi
labai vikri, protinga. Raðytojo brolio Adomo liudijimu, ji tarnavusi
Telðiuose pas adovaktà Vitkauskà. Taèiau, anot raðyto, ji tarnavusi
ruso ðeimoje pas kaþkoká virðininkà, kur buvusi labai reikalinga,
mylima. Kaip ten bebûtø, Stasio tëvams ir vyresniesiems broliams
ji buvo nelyginant gyvas paskutiniø naujienø laikraðtis. O kiek dþiaugsmo
maþiesiems, ypaè Stasiui! Teta Kotrikë buvusi labai dosni. Maloniai
ðypsodamasi, ji visus apkaiðydavusi spalvotais ledinukais saldainiais,
dideliais rieðutais, sausainiais, barankomis.
Medþio droþëjai Þemaitijos kaimo muziejuje (Telðiai). D. Mukienës nuotrauka
ÞEMAIÈIØ ÞEMË 2008 / 2
ZZ_2008_2b.PMD 47
2008.05.15, 20:01