universitetas

56 TYRIMAI, KELIONËS
Paduvos universiteto (Italija) rûmø fragmentai
(Atkelta ið 55 p.)
và. Taigi ir mûsø kelionës marðrutas pasuko á ðá istoriná miestà,
garsëjantá seniausiu pasaulyje botanikos sodu (1545 m.), áspûdinga
ðv. Antano Paduvieèio bazilika su stebuklingomis relikvijomis.
Kaip ir kituose miestuose, taip ir èia M. K. Oginskis domëjosi
istorijos, kultûros áþymybëmis, raðë apie jas savo laiðkuose, dienoraðtyje.
Ypaè stipriai jo dëmesá patraukë Paduvos universitetas
– vienas seniausiø universitetø pasaulyje (ákurtas 1222 m.),
viduramþiais ir vëliau garsëjæs medicinos, teologijos, filosofijos
studijomis. Tuo laikotarpiu èia rinkdavosi studentai ne tiktai ið Italijos,
Ispanijos, Prancûzijos, bet ir Danijos, Ðvedijos, taip pat Lietuvos
ir Lenkijos. XVI a. Paduvos universitete mokësi daugiau negu
1 800 Lietuvos ir Lenkijos studentø. Daugiau nei ðimtà metø (1607–
1745 m.) Lietuvos-Lenkijos studentø brolijai priklausë ir ðv. Stanislovo
koplyèia ðv. Antano bazilikoje. Universiteto galerijø lubos ir
sienos padengtos tûkstanèiais bareljefiniø herbø, primenanèiø, kokios
giminës pasiuntiniai yra èia studijavæ. Tarp daugelio kitø galima
uþtikti Petro Dionizo Kosciuðkos, Dovydo Mickevièiaus, Aleksandro,
Kazimiero, Kristoforo Sapiegø vardus. Èia studijavo ir bûsimieji
Abiejø Tautø Respublikos valdovai Steponas Batoras, Jonas
Sabieskis. Neátikëtinas atradimas – ðiø valdovø skulptûriniai paminklai
puoðia áspûdingà Prato della Valle aikðtæ.
Netoli Paduvos, iðsaugojæs ðimtmeèiø dvasià, glaudþiasi jaukus
miestukas Petrarkos Arka. Èia didysis viduramþiø italø poetas
Pranciðkus Petrarka praleido paskutiniuosius savo gyvenimo metus.
Kaip graþiai ðimtmeèiais saugomas poeto atminimas! Ilgai
groþëjomës iðsaugota aplinka, freskø fragmentais, vaizdais á tolimas
kalnø keteras pro arkinius langus – visa tai prieð du ðimtus
metø matë, ásidëmëjo, apraðë savo laiðkuose ir M. K. Oginskis.
Suprantama, svarbiausiu kelionës tikslu buvo Florencija (lietuviðkai
„Þydinti“), M. K. Oginskio numylëta Toskanos provincijos
sostinë, didþiojo Mikelanþelo miestas.
Pro Florencijà kompozitorius M. K. Oginskis 1807 m. gráþo á
savo Tëvynæ ið susitikimo su Napoleonu Venecijoje. 1808 m. Florencijoje
gimë M. K. Oginskio sûnus Irenëjus Oginskis. Á ðá nuostabø
kraðtà, 1822 m. paskutiná kartà aplankæs Rietavà, M. K. Oginskis
iðsiruoðë visam likusiam savo gyvenimui. Ið pradþiø apsistota
Florencijos priemiestyje Fjezolëje. Vëliau persikelta á vienà pagrindiniø
Florencijos gatviø – Tornabuoni. Subtilios plastikos memorialinë
lenta (aut. Baltarusijos skulptorius Valerijonas Januðkëvièius)
puoðia Nr. 10 paþenklintø rûmø fasadà, primindama, kad èia prabëgo
paskutinis M. K. Oginskio gyvenimo deðimtmetis. Kaimynystëje
– didybe pribloðkiantis Florencijos didikø Strozzi rûmø kompleksas.
Gatvës aðinës linijos perspektyvoje, þvelgiant á Arno upës
pusæ, – aukðta kolona su moters, rankoje laikanèios teisingumo
simbolá, skulptûra. Tornabuoni 10 rûmuose 1826 m. M. K. Oginskis
baigë raðyti kapitaliná veikalà „Memoires“ („Atsiminimai“). Èia jis
toliau kûrë muzikà, polonezus, romansus. Nepaisydamas stiprë-
Florencijos panorama nuo
Bardini sodø terasø

58 TYRIMAI, KELIONËS
(Atkelta ið 57 p.)
Ðiuose rûmuose nuo dideliø gyvenimo iðbandymø ir podagros
apsunkusia ranka 1833 m. jis palaimino kà tik gimusià dukters
Emos dukrelæ Helenà. Tø paèiø metø spalio 15 d. Mykolas Kleopas
Oginskis paliko ðá pasaulá. Paladojo já Santa Marija Novella vienuolyno
kapinëse. Vëliau, atkaklumu garsëjusios þmonos Marijos de
Neri-Oginskienës rûpesèiu palaikai buvo perkelti á vienà ið graþiausiø
Florencijos ðventoviø – Santa Croce bazilikà. Èia, Ðvè. Sakramento
koplyèioje, kuri dar vadinama Castelliani vardu, greta altoriaus,
XIV a. dail. Agnolo Gaddi freskø fone, boluojantis marmurinis
M. K. Oginskio biustas (skulpt. Francesco Pozzi) primena tikràjà
Abiejø Tautø Respublikos valstybës ir visuomenës veikëjo, garsiøjø
polonezø autoriaus amþinojo poilsio vietà. Jà fotografuojant, nesibaigianèiame
turistø sraute du ar tris kartus pasigirdo nuostabos
þodþiai: „smotrite, naðevo Oginskogo snimajut“ (þiûrëkite, mûsø
Oginská fotografuoja).
Santa Croce ðventovës didybë ir èia tvyranti nenusakoma dvasia
ilgam atitraukë nuo kasdienybës ir laiko pojûèio. Vël ir vël ëjome
centrine nava, þvelgdami á nesuskaièiuojamus antkapinius paminklus,
á grindyse suklotas balto marmuro antkapines plokðtes.
Tûkstanèiai kojø jas kas dienà mina, poliruoja. Seniai iðdilo aukso
raidëmis paryðkinti áraðai, meniðki bareljefai, regalijø raiþiniai. Þvelgëme
á visa tai taip, lyg prieð mûsø akis bûtø atsivëræ sudilusio
laiko klodai. Ilgai rymojome prie Mikelanþelo antkapinio monumento
(skulptorius Giorgio Vasari), Dantës Aligieri kenotafo (skulpt.
Stefano Ricci), kompozitoriaus Dþ. Rosinio kapo (skulpt. Giuseppe
Cassioli), Galilëjaus amþino poilsio vietos (skulpt. Giulio Foggini).
Kokios tai asmenybës! Kokios mintys ir svajonës kaþkada padëjo
iðsiskleisti jø talentø sparnams?
Kai bazilikos tarnautojø mandagiai paraginti su paskutiniais lankytojais
iðëjome á saulëlydþio gaisais nuðviestà erdvià bazilikos
aikðtæ, dar ilgai negalëjome nuo jos atitraukti akiø. Pietrytiniame
kampe parimæs dûlavo didingas Dantës Aligieri monumentas. Tauria
marmuro spalva ðvytëjo trikampiai ðventovës frontonai (jø forma
ir proporcijos priminë Rietavo ðv. arkangelo Mykolo baþnyèios
centriná altoriø).
Florencija. Apaèioje – Tornabuoni gatvë (deðinëje – namas, kuriame
gyveno Mykolas Kleopas Oginskis); virðuje – vaizdas nuo namo
Tornabuoni gatvëje, kuriame gyveno M. K. Oginskis á Arno upës pusæ
Florencijos Santa Croce ðventovës grindyse suklotos balto marmuro
antkapinës plokðtës þenklina daugelio iðkiliø pasaulio kultûros, meno,
mokslo veikëjø amþinojo poilsio vietà

TYRIMAI, KELIONËS
59
Mykolo Kleopo Oginskio amþinojo poilsio vieta Santa Croce (Ðvento
Kryþiaus) bazilikoje (Florencija, Italija). Èia, Ðvè. Sakramento koplyèioje,
kuri vadinama ir Castelliani vardu, greta altoriaus, XIV a. dail. Agnolo
Gaddi freskø fone, boluoja marmurinis M. K. Oginskio biustas (skulpt.
Francesco Pozzi)
Aikðtëje bûriavosi retëjanèios turistø grupelës. Viename kitame
kraðte skambëjo gyva muzika. Atrodo, kad ranka pati savaime iðsitraukë
mobilø telefonà ir surinko tekstà bièiuliams á Lietuvà: „Teatskrieja
per lygumas ir Alpes sveikinimo þodis ið Florencijos. Visø
bendraminèiø vardu Santa Croce ðventovëje nusilenkëme
M. K. Oginskio atminimui. Svajonë: visiems susirinkus á ðià nuostabià
aikðtæ jubiliejiniais M. K. Oginskio metais iðgirsti, kaip orkestras
grieþia polonezà „Atsisveikinimas su Tëvyne“.
ÞEMAIÈIØ ÞEMË 2008 / 3