Nr. 14 (25) - I-Manager

Nr. 14 (25)Socialinio aktyvumo ugdymas / Education of Social ActivityVilnius, 2011

Mokslinis redaktoriusEditor – in – Chiefprof. dr. Giedrė KvieskienėVilniaus pedagoginis universitetas, Socialinės komunikacijos institutas, LietuvaVilnius Pedagogical University, Social Communication Institute, LithuaniaISSN 1392-9569Redakcinė kolegijaEditorial BoardProf. habil. dr. Marijona BarkauskaitėVilniaus pedagoginis universitetas, LietuvaVilnius Pedagogical University, LithuaniaProf. Dr. Dr. h. c. mult. Gerd-Bodo von CarlsburgHeidelbergo pedagoginis universitetas, VokietijaHeidelberg Pedagogical University, GermanyProf. habil. dr. Vytautas GudonisŠiaulių universitetas, Lietuva; Rusijos pedagoginiųir socialinių mokslų akademijos akademikasŠiauliai University, Lithuania; Academic of Academyof Educational and Social Sciences of RussiaProf. dr. Irena ZaleskienėVilniaus pedagoginis universitetas, LietuvaVilnius Pedagogical University, LithuaniaProf. Niels Rosendal JensenOrhuso universitetas, DanijaAarhus University, DenmarkProf. dr. Gary MarxVirdžinijos viešųjų ryšių centras, JAVCentre of Public Relations of Virginia, USAProf. dr. Terence MassonIndianos universitetas, JAVIndiana University, USAProf. dr. Lynn R. NelsonPurdue universitetas, JAVPurdue University, USAProf. Dr. Dr. h. c. mult. Hans Uwe OttoBylefeldo universitetas, VokietijaBielefeld University, GermanyDoc. dr. Vida GudžinskienėVilniaus pedagoginis universitetas, LietuvaVilnius Pedagogical University, LithuaniaProf. habil. dr. Meilutė TaljūnaitėSocialinių tyrimų institutas, LietuvaSocial research institute, LithuaniaProf. habil. dr. Vilija TargamadzėVilniaus universitetas, LietuvaVilnius University, LithuaniaDoc. dr. Loreta ŽadeikaitėLietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija,LietuvaMinistry of Education and Science, LithuaniaProf. habil. dr. Dalia Marija StančienėKlaipėdos universitetas, LietuvaKlaipėda University, LithuaniaOna Petronienė – atsakingoji sekretorė(Executive Secretary)Vilniaus pedagoginis universitetas, LietuvaVilnius Pedagogical University, LithuaniaRenata Katinaitė – atsakingoji sekretorė(Executive Secretary)Vilniaus pedagoginis universitetas, LietuvaVilnius Pedagogical University, LithuaniaŽurnalas referuojamas duomenų bazėjeAbstracting and indexing ServicesSocINDEX with Full Text (EBSCO Publishing)http://www.epnet.com© Vilniaus pedagoginis universitetas, 2011© Socialinės komunikacijos institutas, 2011

Turinys / ContentTomas Raimundas JOVAIŠA, Odeta GURSKIENĖKONSULTAVIMAS SOCIALINIAME (SOCIALINIO PEDAGOGO) DARBE.................. 5CONSULTATION IN SOCIAL WORK (AS ACTIVITIES OF SOCIAL EDUCATOR)...118Irena ZALESKIENĖ, Giedrė KVIESKIENĖMagistro studijų programos projektavimas: socialinėspedagogikos diskursas................................................................................................ 13THE DEVELOPMENT OF MASTER STUDY PROGRAMME: THE DISCOURSE OFSOCIAL PEDAGOGY ........................................................................................................... 128Violeta VAICEKAUSKIENĖSPECIALIŲJŲ POREIKIŲ VAIKŲ SOCIALIZACIJOS ETINIAI ORIENTYRAI......... 31ETHICAL ORIENTATIONS IN SOCIALISATION OF CHILDREN WITH SPECIALNEEDS....................................................................................................................................148Vida GUDŽINSKIENĖ, Rasa GEDMINIENĖAlkoholizmO kaip šeimos ligos samprata....................................................... 45UNDERSTANDING OF AlCOHOLISM AS FAMILY DISEASE....................................163Kęstutis RALYSŽmogaus tikėjimo, bei socialinių vertybių analizė; filosofijos,religijos (teologijos), psichologijos kontekste....................................... 55ANALYSIS OF HUMAN FAITH AND SOCIAL VALUES IN THE CONTEXT OFPHILOSOPHY, RELIGION (THEOLOGY), EDUCATION AND PSYCHOLOGY......173Vida GUDŽINSKIENĖ, Gražina ŠMITIENĖ, Mindaugas BRIEDISBŪSIMŲJŲ MOKYTOJŲ POŽIŪRIS Į KVALIFIKACINIO EGZAMINOORGANIZAVIMĄ................................................................................................................... 67ATTITUDE OF FUTURE TEACHERS TOWARDS ORGANIZATION OFQUALIFYING EXAMINATION..........................................................................................185Rita ILGŪNIENĖETNIŠKAI MIŠRIŲ ŠEIMŲ KŪRIMO BEI ĮSITVIRTINIMO VISUOMENĖJEASPEKTAI................................................................................................................................ 78ASPECTS OF ETHNICALLY MIXED MARRIAGES AND THEIR ADAPTATION TOTHE SOCIETY.......................................................................................................................196Vida GUDŽINSKIENĖ, Edita ŽITKEVIČProfesinėje mokykloje besimokančių mokinių požiūris įsocialinio pedagogo veiklą................................................................................... 88ATTITUDE OF VOCATIONAL SCHOOL STUDENTS TOWARDS ACTIVITIES OFSOCIAL EDUCATOR .......................................................................................................... 207Zivile TAURINA, Ilze IVANOVAVIZUALIZATION OF THE YOUTH COMPETENCE DIMENSIONS IN THE SELF-EVALUATION “YOUR MAP OF COMPETENCES”......................................................... 98bendra informacija / General information..............................................217ISSN 1392-9569

Tomas Raimundas JOVAIŠA, Odeta GURSKIENĖsocialinio pedagogo veiklos aspektaiKONSULTAVIMAS SOCIALINIAME (SOCIALINIOPEDAGOGO) DARBEAnotacija. Straipsnyje nagrinėjama vienos pagrindinių socialinės pedagogikos ir socialiniodarbo veiklų – konsultavimo – įvairūs aspektai. Straipsnyje konsultavimas suprantamaskaip intervencijos metodas ir kaip palaikymo, esant socialinės edukacijos srities problemoms,veikla socialinio pedagogo darbe. Straipsnyje nagrinėjama pati konsultavimo samprata irjos raiška socialinėje pedagogikoje ir socialiniame darbe bei įvairūs jos aspektai. Taikantpraktinių atvejų analizės metodą analizuojamas konsultavimas kaip veikla, sprendžiantsocialinio ugdymo problemasEsminiai žodžiai: socialinis darbas, socialinio pedagogo veikla, konsultavimas, socialinėintervencija.ĮvadasKonsultavimo kaip socialinės intervencijos svarba socialiniame darbe yra nekvescionuotina– dauguma praktinių socialinės edukacijos intervencijų yra susijusių sukonsultavimu, arba konsultavimas yra vienas iš intervencijos etapų, siekiant suprastiproblemos prigimtį, užmegzti kontaktą su klientu, nustatyti pagalbos veiksmų seką,siekiant rasti problemos sprendimą.S. G. Petrie ir bendraautoriai (2003) nurodo devynis socialinę pedagogiką pagrindžiančiusprincipus:• Dėmesys vaikui, kaip asmeniui, ir jo visuminei raidai;• Socialinio pedagogo, kaip asmens, ryšys su vaiku ar jaunuoliu;• Tiek socialinis pedagogas, tiek vaikai gyvena toje pačioje erdvėje, neužimaskirtingų hierarchijos visuomenėje ar konkrečioje institucijoje laiptelių;• Socialiniai pedagogai kaip praktikai turėtų būti skatinami nuolat reflektuotipraktikoje taikomas profesines žinias ir teorinį supratimą atsižvelgiant į besikeičiančiusiššūkius;• Pedagoginė veikla – praktinė veikla, todėl socialiniai pedagogai turėtų skirtidemesio kasdieniams vaikų užsiėmimams ir praleisti su jais laiko;• Vaiko gyvenamoji aplinka turėtų būti suvokiama kaip svarbus išteklius, kuriuoreikia remtis sprendžiant vaiko ugdymo ir elgesio problemas: socialiniaipedagogai turėtų būti skatinami šiais ištekliais pasinaudoti;ISSN 1392-9569

Socialinis ugdymas. 2011. Nr. 14 (25)• Socialinė pedagogika grindžiama vaiko teisių plačiausia prasme supratimu,kurios neapsiriboja teisiniu ar praktiniu šių teisių traktavimu;• Svarbus socialinės pedagogikos aspektas yra komandinis darbas: kai kartudirba kiti profesionalai, vietinės bendruomenės nariai ir ypač tėvai;• Santykio ir pagalbos esmę sudaro tinkamas klausymosi ir konsultavimo reikšmėssupratimas.B. Bitinas (2004) auklėjimo situacijoje įžvelgia elementus – tikslus, metodus,turinį, auklėtinio asmenybės požymius, auklėtinio reakciją, aplinkos įtaką, pedagoginiamssprendimui. Tačiau jo pateikta proceso struktūra neatskleidžia auklėjimoprocese vykstančios kaitos.Auklėjimo komponentų sąveikos modelis taip pat yra sudarytas ieškant sąsajųtarp turinio, auklėjimo tikslų, auklėjimo priemonių ir tikslų, aplenkiant procesų,jungiančių tuos komponentus, analizę.Šiose modeliuose galima pasigesti auklėjimo proceso tėkmės analizės, proceso,kuriame kokiu nors būdu dalyvauja auklėjimo veikėjai, išdėstymo (Bitinas, 2004).L. Jovaiša (2003) pastebi labiau žemiškus dalykus – pateikia pavyzdžio, veikdinimo,dialogo, monologo, pavyzdžio metodus.Saviugdos ir konsultavimo metodų anksčiau minėti autoriais nemini. Kalbantapie auklėjimą, kurio esmė yra vertybių ir elgesio ugdymas, kaip apie edukologijoskomponentą, konsultavimas yra universali metodologija, kurios metodų įvairovėjeatsiskleidžia ir koncentruojasi auklėjimo erdvė, arba komponentai.Socialinio darbo požiūriu, konsultavimas yra suprantamas kaip vienas iš intervencijos(įsikišimo) metodų. L. C. Jonsonas (2001) intervenciją supranta kaip specifinęžmogaus ir socialinio darbuotojo sąveiką, siekiant pokyčių.D. Watsonas ir J. Westas (2006) išskiria 24 intervencijos metodus. L Gvaldaitėir B. Švedaitė (2005) pabrėžia konsultavimo, darbo su klientu socialiniame tinkle,atvejo vadybos metodus. Autorės kalba apie konsultavimą kaip socialinio darbuotojoir kliento pokalbį – tarpasmeninę sąveiką. O jei kalbasi du žmonės ir jie abu yra nesocialiniai darbuotojai, tai kas tada yra šis pokalbis? Šiuo atveju tai yra ir sąveika, irpokalbis. Konsultavimo vadinti pokalbiu negalima jau vien todėl, kad pokalbis yrabendrinė sąvoka, reiškianti pasikeitimą mintimis, ir nebūtinai esant tarpasmenineisąveikai.Peržvelgus kad ir nedidelio autorių būrelio darbus matyti, kad yra konsultavimosąvokos neapibrėžtumų. Siauriausia prasme – tai yra pokalbis, plačiausia – kaiptam tikras įsikišimas į žmogaus gyvenimą. Yra sunku rasti tinkamą konsultavimoapibrėžimą, nes įvairūs autoriai įvairių šalių ir įvairių atvejų liudininkai bei įvairiųTomas Raimundas JOVAIŠA, Odeta GURSKIENĖ

socialinio pedagogo veiklos aspektaipsichologijos ar socialinio darbo tradicijų šalininkai tai supranta skirtingai. Sakoma,gal geriau negalvoti apie tai, kas galėtų būti, o patyrinėti tai, kas yra stebima, tiksliautai, kas turi suvokiamus ir suprantamus požymius.1. Konsultavimas persmelkia visą socialinio darbo esmę, nes tai yra bendravimas.2. Konsultavimas turi tikslą, kurį formuluoja bendravimo dalyviai.3. Konsultavimo metu yra naudojami specifiniai įgūdžiai ir žinios.4. Konsultavimas gali turėti poveikį konsultuojamajam, t. y. geriau, kad turėtų.5. Konsultavimas nesibaigia konsultavimo sesija, jis tęsiasi, nes yra vykdominumatyti veiksmai.6. Konsultavimas įtraukia ir aplinkos dalyvius bei institucijas (žr. lentelę).Intervencijos metodaiLentelėDarbas su elgsenaMetodas Intervencijos esmė AutoriaiTrumpas į sprendimą orientuotasdarbasSlaugos vadybaDarbas bendruomenėjeAprašymų metodasKonsultavimasIntervencijos tikslas – stebimi J. McGuire, B. Sheldonelgsenos aspektai. Remiasi kognityvinepažinimo teorijaTrumpalaikis į sprendimą S. de Shazer, J. Milnerorientuotas darbas, siekiantpanaudoti esamus prisitaikymomechanizmus, nugalintiššūkiusSveikatos ir socialinių problemųidentifikavimas ir paslaugų B. Coulshed, J. OrmeJ. Orme, B. Glastonbury,teikimo organizavimas beivadybaĮvairūs darbai, kurie yra skirti K. Poople,pagerinti individo gyvenimą A. Twlvetreesjo aplinkojeKompleksiniai žmonių patirtiesaprašymai ir jų analizė ase, J. FookN. Parton, P. O’Burne, B. Pe-leidžia išsiaiškinti reiškinįProcesas, kurio metu profesionaluskonsultantas teikia kitamC. P. Brearley, J. Sedenasmeniui pagalbą ar patarimusindividualiai ar grupėjeKONSULTAVIMAS SOCIALINIAME (SOCIALINIO PEDAGOGO) DARBEISSN 1392-9569

Socialinis ugdymas. 2011. Nr. 14 (25)Krizių intervencijaEkologinės aplinkos veikiamasdarbasDarbas su šeimomisDarbas su moterimisGrupinis darbasPsichologinis ir socialinisSocialinis darbas struktūroseĮ tikslą orientuotas darbas(konsultavimas)Trumpalaikis metodas, kurio N. Thompson, K. O’Haganmetu yra mažinamos krizėspasekmėsPabrėžiama aplinkos įtakažmonių santykiamsA. Pincus, A.Manahan,A. Bilson, S. RossĮvairių metodų taikymas S. Walker, G. G. Barnessprendžiant santykių problemasšeimose, siekiant labiauharmoningo gyvenimoĮvairus socialinis darbas, susijęssu moterų žeminimuL. Dominelli, M. Langan,L. Day, J. Hammer, D. StrathamVeikla, kurios tikslas yra stiprintiproblemų sprendimusD. Brown, D. Sawdonžmonių grupės aplinkojeTeorinė bazė yra psichodinaminėsteorijos, metodas,F. Holls, T. Ryanorientuotas į praeities įvykiųįtaką dabarties gyvenimuiTai socialinių problemų analizė,kurios randasi socialinėseR. MullalystruktūroseTrumpalaikis metodas, skirtas M. Doel, W. J. Reid ir L. Epsteinįgyvendinti sutartiems su klientutikslamsŠie požymiai galėtų padėti suvokti socialinio darbo metodų įvairovę ir parodytųįvykius kurių ašis yra klientas, o įvykiai jame ir aplink jį yra susiję su profesionaliuir tikslingu bendravimu, siekiant kliento gerovės.Pažvelgus į D. Watsono ir J. Westo intervencijos metodų klasifikaciją, kuri yrapateikta lentelėje, aiškiai matyti įvairūs konsultavimo pasireiškimo aspektai.Šis metodų sąrašas apima socialinės intervencijos sritis, kurios apima tikriausiaivisą socialinio darbo sferą. Visi metodai turi bendrumą – jie yra įgyvendinami persąveiką su žmogumi arba grupe ar bendruomene. Galima ginčytis dėl metodų apibūdinimokriterijų, dėl jų skirtumų ir panašumų, tačiau tebelieka galioti tai, kadsocialinis darbas be darbuotojo ir kliento santykio yra neįmanomas. Konsultavimasyra tas intervencijos metodas, kuris tarsi apgaubia visus čia paminėtus metodus, neskonsultavimo įgūdžiai – aktyvus klausymasis, struktūravimas, sprendimo priėmimoTomas Raimundas JOVAIŠA, Odeta GURSKIENĖ

socialinio pedagogo veiklos aspektaimetodų valdymas, empatija ir kiti yra lyg foto -filtrai, kuriuos turi praeiti socialiniodarbo situacija, kol paaiškės visos aplinkybės ir bus pasiektas rezultatas. Suprantama,kad konsultavimas tėra procesas, kuriame dalyvauja konsultavimo dalyviai, pasitelkdamiįgūdžius. Atitinkamų konsultavimo įgūdžių panaudojimas skirtinguosekontekstuose ir skirtingais tikslais sukuria metodų įvairovę. Atmetus konsultavimosituaciją kaip sąveiką ribotoje erdvėje, atsiveria konsultavimo metodo pamatinė vertė– asmenų sąveikos valdymas, tikslų radimas ir įgyvendinimas.W. J. Reidas ir L. Epsteinas, apžvelgę paplitusias intervencijos sritis (tarpasmeniniuskonfliktus, nepasitenkinimą socialiniais santykiais, problemos su formaliomisorganizacijomis, pareigų vykdymo sunkumai, socialinių pokyčių įtaka, emocinisstresas, nemokėjimas pasinaudoti ištekliais, elgsenos problemos), pasiūlė universalųkonsultavimo modelį, kurio esmė yra rasti ir įgyvendinti tikslą, kuris palengvintųkliento situaciją. Modelis numato penkis intervencinės praktikos žingsnius.1. Problemos tyrimas ar įvardijimas – jo metu yra aiškinamasi, kokia yra klientoproblema, ji yra apibrėžiama taip, kad būtų aiški klientui.2. Susitarimas – yra susitariama su klientu, koks yra darbo tikslas ir ko yrasiekiama jį įgyvendinus. Pavyzdžiui, jei problema yra gyvenamosios vietosneturėjimas, tai tikslas yra rasti butą.3. Uždavinių formulavimas. Susitariama, kokius veiksmus reikia atlikti, kad būtųpasiektas tikslas.4. Užsibrėžto tikslo siekimas.5. Nutraukimas – intervencinė veikla yra nutraukiama kai tikslas yra pasiektas.Ši schema parodo kelią, kuriuo yra einama intervencijos metu, bet neapibrėžia,kokie įgūdžiai ar technikos gali būti naudojami siekiant tikslo. Tai priklauso nuoproblemos bei konsultanto įgūdžių.1 atvejis17 metų jaunuolis Evaldas gyvena vaikų globos namuose. Jis yra nemandagus,nenori laikytis šeimynos tvarkos taisyklių, yra uždaras, nelanko mokyklos – praleidinėjapamokas. Davus pastabą dėl nelankymo – atsakydavo: „Rytoj eisiu į pamokas“.Tačiau ten neatsirasdavo ar išbūdavo tik keletą pamokų. Darbuotoja V. pokalbiųmetu siekė išsiaiškinti, kur slypi tokio elgesio priežastis. Po keleto įvadinių pokalbiųjaunuolis išdrįso papasakoti jai savo istoriją. Jo tėvas šiuo metu serga kaulų vėžiu ir jisdirba pas žmones už maistą ir būstą. Evaldą jaudino ir tai, kas atsitiks su tėvu, kai šįliga pakirs jį ir jis taps nedarbingas. Evaldas taip pat išgyveno dėl būsimos tėvo ligosbaigties. Kartu su darbuotoja jie nuvyko pas tėvą, pakalbėjus su globėjais, išaiškėjo,KONSULTAVIMAS SOCIALINIAME (SOCIALINIO PEDAGOGO) DARBEISSN 1392-9569

Socialinis ugdymas. 2011. Nr. 14 (25)kad jie yra pasirengę rūpintis tėvu ir toliau, o Evaldas yra laukiamas svečias. Tolimesniųpokalbių metu jo orientacija pradėjo keistis: nuo fiksuotų išgyvenimų, kai jisnieko šioje situacijoje negali pakeisti, pereinama prie minčių apie ateities veiksmus,kuriuos jis gali padaryti. Pirmiausia jis pradėjo lankyti mokyklą, pradėjo mokytissiuvėjo amato.Ką darė globos namų darbuotoja V.? Ji suvokė, kad Evaldo elgesį skatina vidiniaineaiškumai. Ji bandė išsiaiškinti, kas nulemia tokį jo elgesį. Pokalbių metu išryškėjo,kad nerimas dėl tėvo likimo ir nepasitikėjimas nauja aplinka yra barjerai, trukdantystinkamai elgtis. Tolesnis žingsnis – tikslas sumažinti šių veiksnių įtaką tam, kadvaikinas pamatytų esamoje situacijoje galimybių. Tam buvo skirti tolimesni veiksmai– kelionė pas tėvą ir tolimesnis kontakto su darbuotoja V. palaikymas. Šiojestadijoje atsirado siekis keisti gyvenimo situaciją, atsirado tikslas pradėti tiesti kelią įsavarankišką gyvenimą. Šioje situacijoje darbuotojos V. darbo sėkmę lėmė palaikymas,aktyvus klausymasis ir empatiška reakcija į vaikino jausmus.2 atvejisDvylikametė vaikų globos namų auklėtinė Genutė buvo apkaltinta vagyste mokykloje.Kaltintojos buvo klasės auklėtoja, nukentėjusioji. Šia versija patikėjo ir vaikųglobos namų administracija. Vaikas verkė ir neigė vagystę. Darbuotoja G., stebėdamamergaitės reakcijas ir nematydama jokių vagystės įrodymų, išskyrus nukentėjusiosiospranešimą, nebuvo tikra dėl įvykio interpretacijos. Pokalbių metu vaikas paaiškėjo,kad ji ne tik nevogė, tačiau buvo pažeistos jos vertybės – sąžiningai elgtis ir siektitiesos. Šis įvykis galėjo pakirsti jos pasitikėjimą suaugusiaisiais. Darbuotoja G. nuėjopas mokyklos socialinį pedagogą ir paprašė susitikti su apvogtąja. Pokalbio metupaaiškėjo, kad jokios vagystės nebuvo, o ji apkaltino Genutę iš pavydo, nes toji yramėgstama ir turi draugų, o ji jų neturinti. Istorija baigėsi tuo, kad Genutė mokosikitoje mokykloje, tačiau tebesijaučia įskaudinta.Darbuotoja G. naudojosi keletu intervencijos metodų – konsultavimu ir aplinkosįtraukimu į situacijos sprendimą. Empatiškas pokalbis atskleidė, kad jos veiklostikslas – išsiaiškinti realią situaciją, kurioje Genutė buvo bejėgė. Tai buvo ir prielaidatikslui suformuluoti – dirbti su aplinka. Pokalbis mokykloje leido rasti sprendimą – reabilituotiapkaltintą vaiką, tačiau, socialinio darbo požiūriu, darbas nesibaigė, nesliko įžeistas vaikas, kurio išgyvenimai yra neišspręsti.Konsultavimas ir įgūdžių panaudojimas socialiniame darbe yra esminiai procesai.Jie atveria vartus į kliento pasaulį, kuriame glūdi atsakymai. Pateikta klasifikacijųanalizė bei atvejų pavyzdžiai parodo, kad konsultavimo įgūdžiai yra metodai, kurie10 Tomas Raimundas JOVAIŠA, Odeta GURSKIENĖ

socialinio pedagogo veiklos aspektainaudojami intervencijos procesuose ir atskirai, ir sudėtingiau juos derinant. Socialiniodarbo metodų įvairovė yra grindžiama konsultavimo panaudojimu skirtingosegrupėse, skirtingose aplinkose, siekiant skirtingų tikslų (žr. pav.).Pav. Konsultavimas socialiniame darbeIšvados1. Konsultavimo sąvoka plačiai nagrinėjama socialinės edukacinės intervencijosdiskusijose ir Tačiau egzistuoja daugybė, dažnai prieštaringų, šios sąvokosinterpretacijų ir vieningo supratimo, kas yra konsultavimas socialiniame darbeir socialinėje edukacinėje praktikoje, nėra.2. Konsultavimas sudaro socialinio darbo esmę, kadangi komunikacija teikiantsocialinę pagalbą negali būti suprantama taip siaurai kaip vien tik komunikacija,be intervencijos.KONSULTAVIMAS SOCIALINIAME (SOCIALINIO PEDAGOGO) DARBE11ISSN 1392-9569

Socialinis ugdymas. 2011. Nr. 14 (25)3. Pagrindinis skirtumas tarp komunikacijos ir konsultavimo yra veiklos tikslas.Konsultavimo tikslas yra nustatyti problemą ir, siekiant išspręsti vaiko problemąar pakeisti probleminį elgesį, rasti tinkamą būdą.4. Atvejų analizė parodo, kad konsultavimas gali būti efektyvus socialinės intervencijosmetodas, kai socialiniai pedagogai pasitelkia konsultavimą tam,kad tiksliau identifikuotų problemą, nusistatytų pagalbos tikslą ir pagalbosteikimo veiklas.Literatūra1.2.3.4.5.6.7.Bitinas B. Hodegetika. Vilnius: Kronta, 2004.Gvaldaitė L., Švedaitė B. Socialinio darbo metodai. Vilnius, 2005.Jonson C. Practice of social work. Translation to Lithuanian. Vilnius, 2001.Jovaiša L. Hodegetika. Vilnius: Agora, 2003.Petrie S. G. et al. Social work with children and their families. Pragmatic foundations.New York: Oxford University Press, 2003.Reid W. J., Epstein L. Task Centered Practice. New York: Colombia UniversityPress, 2007.Watson D., West J. Social Work Process and Practice. Palgrave Macmillan, 2006.Įteikta 2010 m. rugsėjo mėn.Pateikta spaudai 2010 m. lapkričio mėn.Tomas Raimundas Jovaiša – socialinių mokslų (psichologija) daktaras, Vilniaus pedagoginiouniversiteto Socialinės komunikacijos instituto Socialinės pedagogikos katedros vedėjas,docentas; mokslinių interesų sritys: profesinis konsultavimas, informavimas, motyvavimas,socialinis darbas; adresas: Studentų g. 39, LT-08106 Vilnius; el. paštas tjovaisa@gmail.comOdeta Gurskienė – socialinių mokslų (edukologija) daktarė, Vilniaus pedagoginio universitetoSocialinės komunikacijos instituto Socialinės pedagogikos katedros docentė; moksliniųinteresų sritys: profesinis rengimas, mokytojų rengimas, socialinė pedagogika; adresas:Studentų g. 39, LT-08106 Vilnius; el. paštas odegur@gmail.com12 Tomas Raimundas JOVAIŠA, Odeta GURSKIENĖ

Irena ZALESKIENĖ, Giedrė KVIESKIENĖsocialinio pedagogo veiklos aspektaiMagistro studijų programos projektavimas:socialinės pedagogikos diskursasAnotacija. Straipsnyje, remiantis šiuolaikiniais studijų procesą Lietuvoje ir EuroposSąjungos šalyse reglamentuojančiais dokumentais bei studijų programos savianalizės suvestine,aptariamos edukologijos (socialinės pedagogikos šakos) magistro studijų programosprojektavimo, įgyvendinimo bei tobulinimo galimybės. Pateikiamos edukologijos magistrostudijų programos siekinių kvalifikacijų sąrangos ir bendrųjų programos siekinių bei studijųprogramoje dėstomų dalykų sąsajos. Straipsnio autorės, aktyviai dalyvavusios rengiantišoriniam tarptautiniam vertinimui savianalizės suvestines, pristato įžvalgas apie dabartinėsStudijų programos įgyvendinimo trikdžius, problemas, jų įveikos būdus.Esminiai žodžiai: studijų programa, socialinė pedagogika, kompetencija.ĮvadasPastaraisiais metais Lietuvos aukštosios mokyklos, kad būtų lengviau integruotisį Europos aukštojo mokslo sistemą, užtikrinant tyrimų tarptautiškumą, dėstytojųir studentų mobilumą bei palankesnes absolventų įsidarbinimo galimybes, siekiaatnaujinti edukologinių studijų programas. Studijų programų modernizavimo idėjųpaieška pastaraisiais metais tapo itin ryški, nes daugelis įvairių universitetų dėstytojųvykdė projektus ir atliko tyrimus, susijusius su dėstytojų edukacinių kompetencijųtobulinimu (Pukelis, 2009), su studijų programų turinio modernizavimu, taikantkooperuotų studijų metodą (Mažeikis, Lenkauskaitė, 2008), su šio metodo efektyvumu(Mažeikienė, Ruškus, Vandzinskaitė, 2008), su studijų programų kokybiškoadministravimo apraiškomis (Liukevičienė, 2008), su pedagogų rengimo studijųprogramų aprašų tinkamu parengimu (Kvieskienė, Indrašienė, 2005; Adomavičienė,2008), su studentų pasiekimų vertinimu (Fokienė, Sajienė, 2009; Bartusevičienė,2010). Nagrinėjamos studijų programos projektavimo problemos diskursui ypačsvarbios yra Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus Kestučio Pukelio išanalizuotosir pateiktos (lietuvių ir anglų kalba) svarbiausios sąvokos bei jų paaiškinimai.Straipsnio autorės iš esmės remiasi šiais sąvokų išaiškinimais, todėl kompetencija šiamestraipsnyje suprantama „kaip tam tikras asmens gebėjimas tinkamai, kvalifikuotai,konkrečiame kokybės lygyje atlikti tam tikrą profesinės veiklos dalį nenuspėjamojedarbinėje situacijoje, apibrėžtoje profesijos standarte“ (Pukelis, 2009, p. 13). Be to,formuluojant socialinio pedagogo kompetencijas laikytasi „socialinės darnos“ bei13ISSN 1392-9569

Socialinis ugdymas. 2011. Nr. 14 (25)„socialinės atsakomybės“ dimensijų, kurios laikomos bene svarbiausiais iššūkiaisšiuolaikinėse kompetencijų traktuotėse (Haste, 2001).Straipsnyje keliamas tikslas – išanalizuoti edukologijos (socialinės pedagogikosšakos) magistro studijų programos įgyvendinimo procesą bei pateikti tolimesnesstudijų programų projektavimo kryptis.Tikslas konkretizuojamas šiais uždaviniais:1. Pateikti magistro studijų programos įgyvendinimo VPU istorinę perspektyvą.2. Išnagrinėti studijų programos poreikį, paskirtį ir tikslus.3. Išanalizuoti edukologijos magistro studijų programos siekinių kvalifikacijųsąrangoje, bendrųjų programos siekinių ir dėstomų dalykų formuluojamųsiekinių tarpusavio ryšius.4. Išryškinti edukologijos magistro studijų programos tobulinimo galimybes.1. Edukologijos (socialinės pedagogikos šakos) magistro studijos Vilniauspedagoginiame universitete: istorinis ir struktūrinis žvilgsnisEdukologijos magistro socialinės pedagogikos šakos studijų programa pradėta įgyvendinti1997 m. Pedagogikos ir psichologijos fakulteto Edukologijos katedroje. Šiosprogramos įkvėpėjai ir kūrėjai J. Vaitkevičius, V. Rajeckas, B. Bitinas, M. Barkauskaitė,G. Kvieskienė, L. Žadeikaitė buvo giliai įsitikinę, kad vaiko pozityvios socialinėsaplinkos kūrimą būtina patikėti tik kvalifikuotiems specialistams, t. y socialiniamspedagogams, turintiems ne tik bakalauro, bet ir magistro laipsnį. 2000 m., įsteigusSocialinės pedagogikos katedrą, socialinės pedagogikos studijų programa pradėtaįgyvendinti išimtinai šioje katedroje, kuri ir toliau stengėsi glaudžiai bendradarbiautisu Edukologijos katedra. 2004 m., įsteigus Socialinės komunikacijos institutą (SKI),Socialinės pedagogikos katedra tapo šio instituto struktūriniu padaliniu. Šiuo metuSKI pirmosios ir antrosios studijų pakopų nuolatinėse ir ištęstinėse studijų programosestudijuoja 1430 studentų, aktyviai veikia studentų atstovybė. Socialinėskomunikacijos institutą sudaro šie struktūriniai padaliniai: Socialinės pedagogikoskatedra, be šiame straipsnyje analizuojamos socialinės pedagogikos programosdar vykdanti ir edukologijos (socialinės pedagogikos) bakalauro studijų programą(valstybinis kodas – 61207S138); Socialinės sanglaudos katedra, vykdanti socialiniodarbo magistro studijų programą (valstybinis kodas 62105S207); Studijų skyrius,atsakingas už studijų organizavimą (studijų proceso vadybą, tvarkaraščių sudarymą,14 Irena ZALESKIENĖ, Giedrė KVIESKIENĖ

socialinio pedagogo veiklos aspektaipalankių studijų sąlygų studentams ir dėstytojams sudarymą ir pan.; Resursų centras(Demokratinių studijų auditorija), aprūpinantis dėstytojus ir studentus reikalingaisdalykiniais, didaktiniais ir metodiniais ištekliais, formuojantis naujausios dalykinėsinformacijos bei magistrantų ir dėstytojų autorinių darbų fondą; Informacinis centraskartu su studijuojančiu jaunimu ir Alumni studentų asociacija „Drauge kelyje“ dukartus per metus leidžiantis leidinį „Magister Vitae“, kitus studentiškus leidinius,inicijuojantis tarpuniversitetines konferencijas, diskusijas; Fondų paieškos centraskartu su studentais, inicijuoja, rengia, vadovauja ir administruoja nacionalinius,tarptautinius, Europos Sąjungos struktūrinių fondų ir kitus projektus; Socialiniųinovacijų centras, administruojantis Išgyvenimo pedagogikos ir kitų sociokultūriniųinovacijų centrų, įsikūrusių Aukštadvaryje, veiklą; Socialinių ligų prevencijos centras,inicijuojantis projektus socialinių ligų srityje ir kartu su socialiniu partneriu NVO„Apsisprendimas“, kuruojantis magistrantų tyrimus narkomanijos prevencijos, ŽIVimuninio deficito ir kt. srityse.Socialinės komunikacijos instituto struktūra logiškai ir nuosekliai papildo VPUstruktūrą, tuo sukurdama tinkamas sąlygas įgyvendinti studijų programas, o glaudusvisų padalinių bendradarbiavimas užtikrina nuolatinį programos atnaujinimą, ištekliųpaiešką, socialinių partnerių įtraukimą ir kt.Įgyvendinant studijų programą daug dėmesio skiriama studentų bendrajamkultūriniam prusinimui, tautinio, europinio tapatumo formavimuisi, aktyvaus pilietiškumougdymuisi, todėl ypač reikšmingi tampa bendradarbiavimo ryšiai su kitųfakultetų katedromis, ypač su Pedagogikos ir psichologijos fakulteto Edukologijos irpsichologijos katedromis. Šiuo metu pradėta optimizuoti universiteto struktūra: nuo2009 m. rugsėjo 1 d. Pedagogikos ir psichologijos fakultetas, Socialinės komunikacijosinstitutas, Kultūros ir meno edukologijos institutas sujungti į vieną struktūrinįpadalinį – Edukologijos fakultetą. Tikėtina, kad šių akademinių padalinių sujungimasį Edukologijos fakultetą dar labiau sustiprins bendradarbiavimo tarp katedrųgalimybes, leis iš esmės pagerinti įgyvendinamų studijų programų kokybę bei sudaryspalankesnes sąlygas naujų studijų programų kūrimui ir įgyvendinimui, projektinėsbei mokslinės tiriamosios veiklos intensyvinimui, studijų programų tarptautiškumostiprinimui. 2010–2011 mokslo metų pradžioje Socialinės pedagogikos katedroje dirba7 nuolatiniai (prof. dr. G. Kvieskienė, prof. dr. I. Zaleskienė, prof. dr. L. Žadeikaitė,doc. dr. V. Vaicekauskienė, doc. dr. K. Ralys, dr. O. Gurskienė, dr. T. Jovaiša) ir4 kviestiniai (prof. habil. dr. V. Targamadzė, doc. dr. R. Giedrienė, dr. J. Kiušaitė,dr. A. Juozaitis) dėstytojai, turintys mokslinius laipsnius, pedagoginius vardus,nuolat tobulinantys savo kvalifikaciją bei aktyviai dalyvaujantys universiteto trijųMagistro studijų programos projektavimas: socialinės pedagogikos diskursas15ISSN 1392-9569

Socialinis ugdymas. 2011. Nr. 14 (25)prioritetinių sričių – studijų, mokslo ir projektų – veikole. Be to, studijų programavykdoma ypač glaudžiai bendradarbiaujant su Socialinės sanglaudos katedros dėstytojaisprof. habil. dr. M. Taljūnaite, prof. R. Gudausku, doc. dr. V. Gudžinskiene,doc. V. Aleksiene, dr. A. Kaušyliene.2. Programos poreikis, paskirtis ir tikslaiSocialinių pedagogų poreikis darbo rinkoje. Analizuojamos edukologijos magistrostudijų programos socialinės pedagogikos šakos poreikis grindžiamas dviem požiūriais.Pirma, ši programa orientuota į profesionalų rengimą ne tik švietimo, bet irplačiam sociokultūriniam sektoriui. Galima teigti, kad ši studijų programos šakaatitinka viešojo, nevyriausybinio ir privataus sektoriaus lūkesčius (rengiami edukologijosmagistrai). 2006 m. atliktos darbdavių apklausos duomenimis, prognozuojama,kad švietimo ir kituose sektoriuose yra ir bus jaučiamas darbuotojų, turinčių magistrolaipsnį, stygius. Be to, tikimasi, kad didžiausią paklausą turės socialinių mokslųmagistro studijų absolventai, turintys socialinių procesų pažinimo, analizavimo irvaldymo, darnios socialinės aplinkos kūrimo, pozityvios socialinės komunikacijos,mokėjimo mokytis visą gyvenimą ir pan. kompetencijų (tokių absolventų poreikisprognozuojamas net iki 50 proc. visų ateinančių į darbo rinką skaičiaus). Analizuojamojistudijų programa suteikia galimybes asmenims įgyti studijų programojeapibrėžtų kompetencijų.Antra, pastaraisiais metais Lietuvoje iš esmės kinta valstybės požiūris į piliečių,ypač jautriausios jų grupės (vaikų ir jaunimo), socialinės gerovės bei darniossocialinės aplinkos kūrimą bei užtikrinimą. Šalia materialinės socialinės paramosir stacionarios ilgalaikės globos bei slaugos reikalingiems asmenims (vaikams ir suaugusiems),ypač daug dėmesio skiriama prevencinėms programoms ir veiksmams.Vyriausybės duomenys ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos užsakymu 2006m. UAB ,,Factus Dominus“ atlikto tyrimo ,,Vaiko gerovės reprezentacinis tyrimas“rezultatai rodo, kad pasigendama įvairių, ypač vaikų ir jaunimo, grupių asmenimsteikiamos paramos kompleksiškumo, veiksmingumo ir orientavimosi į konkretausvaiko problemų sprendimą. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis,2008 m. pabaigoje buvo 11 350 socialinės rizikos šeimų, jose augo 25 483 vaikai.Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos duomenimis, 2008 m. kūdikiųnamuose buvo 205 kūdikiai, o 192 vaikai buvo patalpinti į 18 ikimokykliniougdymo įstaigų globos grupių. Daugiausia šeimų įrašoma į socialinės rizikos šeimųapskaitą dėl tėvų girtavimo ir psichotropinių medžiagų vartojimo, dėl tėvystėsįgūdžių stokos. Be to, analizuojant Socialinės raidos būklės pranešimus (Socialinis16 Irena ZALESKIENĖ, Giedrė KVIESKIENĖ

socialinio pedagogo veiklos aspektaipranešimas, 1999–2008) aiškėja, kad socialinio klimato blogėjimas, didėjantis socialinėsrizikos šeimų skaičius, žiaurėjantys nepilnamečių nusikaltimai lemia socialinėspedagogikos, socialinio darbo bei kitų vaiko gerovės profesionalų, gebančių ne tikdirbti su socialinės rizikos grupių asmenimis, bet ir analizuoti, prognozuoti ir valdytisocialinius procesus, poreikio augimą. Savianalizės rengimo grupė konstatuoja, analizuojamasocialinės pedagogikos studijų programa parengta, atsižvelgiant į Lietuvossocialinės raidos ir sanglaudos uždavinius – didinti socialinių pedagogų indėlį įLietuvos socialinių paslaugų teikimo infrastruktūros plėtrą – ir atliepia Ilgalaikėjevalstybės raidos strategijoje (2002) numatytus prioritetus: žinių visuomenę, saugiąvisuomenę ir konkurencingą ekonomiką, kurie tiesiogiai formuluoja užsakymątolesnei socialinei raidai.Socialinės pedagogikos šakos studijų paklausa tarp stojančiųjų nežymiai kinta (žr.1 lentelę). Didesnė paklausa buvo 2005 ir 2006 m., toliau stojančiųjų ir įstojusiųjųskaičius išliko panašus. Tai liudija pastovią socialinės pedagogikos studijų paklausątarp stojančiųjų.Socialinės pedagogikos studijų paklausa tarp stojančiųjų1 lentelėEdukologijos magistrostudijų programa# # #Stojimo metai2005 2006 2007 2008 2009Socialinės pedagogikosšakaPaduota prašymų 41 23 14 14 23Priimta studentų 27 18 11 10 12Ryškų studentų sumažėjimą 2005 ir 2007 m. galima paaiškinti tuo, kad Lietuvojeužregistruota nemažai naujų socialinio darbo studijų programų, kurias ir rinkosibakalauro socialinės studijas baigę absolventai. Nuo 2007 m. stojančiųjų skaičius įsocialinės pedagogikos šaką stabilizavosi.Programos vieta tarp kitų studijų programų. AIKOS sistemoje užregistruotos 68 edukologijosmagistrantūros studijų programos. Trylika iš jų vykdoma VPU. Savianalizeiteikiamos edukologijos programos socialinės pedagogikos šaka nuo kitų magistrantūrosstudijų programų, vykdomų Vilniaus pedagoginiame universitete, skiriasi tuo, kaddauguma programų yra orientuotos parengti konkretaus mokomojo dalyko (pvz.,šokio, technologijų, teatro, pradinio ugdymo, dailės, politechnikos ir pan.) edukologą-didaktą(pedagogą). Šia prasme analizuojamoji socialinės pedagogikos šakaMagistro studijų programos projektavimas: socialinės pedagogikos diskursas17ISSN 1392-9569

Socialinis ugdymas. 2011. Nr. 14 (25)yra išskirtinė, suteikianti ne mokytojo, bet socialinio pedagogo profesinę kvalifikaciją. Jiyra išskirtinė ir tuo, kad būdama viena iš pirmųjų socialinės pedagogikos programųLietuvoje natūraliai darė teorinę ir praktinę įtaką kitoms besikuriančioms socialinėspedagogikos studijų programoms. Pavyzdžiui, daugelis socialinės pedagogikos šakųprogramų iniciatorių ir pradininkų savo disertacijas apsigynė VPU, o Socialinėspedagogikos katedros profesoriai, docentai buvo jų mokslinių darbų įkvėpėjai irvadovai. Galima daryti prielaidą, kad Vilniaus pedagoginio universiteto socialinėspedagogikos studijų programoje dirba aukščiausio lygio profesionalai. Išanalizavusregistruotas socialinės pedagogikos magistrantūros studijų programas, įgyvendinamasŠiaulių ir Klaipėdos universitetuose, akivaizdu, kad analizuojama edukologijosprogramos socialinės pedagogikos šaka nedubliuoja kitų universitetų programų iryra orientuota socialinėms ir edukacinėms institucijoms rengti aukštos kvalifikacijosedukologus (socialinius pedagogus) – vaiko socialinės gerovės vadybininkus, tyrėjus,analitikus bei politikus, kurių poreikį visoje šalyje akcentuoja šalies švietimo irsocialinės politikos strategai.Programos paskirties sąsajos su aukštosios mokyklos misija ir raidos strategija. Socialinėspedagogikos studijų šaka atitinka Vilniaus pedagoginio universiteto studijųorganizavimo principus ir tikslus: „3.1. Rengti aukštos kvalifikacijos universitetinioišsilavinimo specialistus Lietuvos Respublikos mokymo ir auklėjimo įstaigoms beikitoms institucijoms“; 3.4. Sudaryti sąlygas studijuojantiems įgyti moksliniais tyrimaisgrindžiamą kultūros, mokslo ir naujausių technologijų lygį atitinkantį aukštąjįuniversitetinį išsilavinimą, kvalifikaciją ir mokslo laipsnį“; 3.7. Ugdyti mokslui,švietimui ir kultūrai imlią visuomenę, sugebančią efektyviai naudotis mokslu irkonkuruoti aušto lygio technologijų ir švietimo bei kultūros paslaugų srityje.“ Be to,edukologijos programa atliepia Vilniaus pedagoginio universiteto plėtros strategijos2006–2010 m. projektą, kuris parengtas vadovaujantis 2006 m. rugsėjo 22 d. Valstybėsilgalaikės raidos strategija, Nacionaline darnaus vystymosi strategija, Ilgalaikebendrąja 2003–2012 m. m. Lietuvos švietimo sistemos strategija, Aukštojo mokslosistemos 2006–2010 m. plėtros planu, Mokslo ir technologijų populiarinimo Lietuvojestrategija, Mokymosi visą gyvenimą užtikrinimo strategija. Lietuvos Respublikosmokslo ir studijų įstatymo (2009), Pagrindinių studijų programų nuostatus(2005), LR švietimo įstatymą (2003), Valstybės švietimo strategijos 2003–2012 m.nuostatose suformuluotus prioritetus (2003), Bendruosiuos reikalavimus studijųprogramoms (2000, 2005), Europos Socialinės Chartijos bei Jungtinių Tautų vaikoteisių konvencijos pagrindines nuostatas, Lisabonos strategiją, Veiksmų programąESF įsisavinti. Be to, programos tikslai siejami ir su Europos Komisijos Komunikate18 Irena ZALESKIENĖ, Giedrė KVIESKIENĖ

socialinio pedagogo veiklos aspektai(2007) akcentuojamais gebėjimais („Gebėjimų ugdymas XXI amžiuje: Europos bendradarbiavimošvietimo klausimais darbotvarkė“ (EDUC 179) bei reikalavimais, kadsiekiant ekonomikos augimo, ilgalaikio konkurencingumo ir stiprinant socialinęsanglaudą būtina visapusiškai plėtoti Europos piliečių inovacinį ir kūrybiškumo potencialąstiprinant „specialistų rengimo veiksnį“ vadinamajame žinių trikampyje, kurįsudaro moksliniai tyrimai, naujovės ir švietimas. Komisija pažymi, kad atsižvelgiant įXXI a. keliamus uždavinius ir norint didinti gerovę, būtina vadovautis nauju požiūriu,pagal kurį piliečiams suteikiama pakankamai galimybių išreikšti save, mokytis, dirbti,gauti sveikatos ir socialinės apsaugos paslaugas, drauge siekiant solidarumo, socialinėssanglaudos ir tvarumo.Socialinis pedagogas yra reglamentuojama profesija Lietuvos Respublikoje, socialiniųpedagogų kvalifikacijos pripažinimas vykdomas pagal EB direktyvą „Dėlprofesinės kvalifikacijos pripažinimo“ 2005/36/EB. Be to, naujoji Lietuvos Respublikosšvietimo įstatymo redakcija (2003) reglamentuoja socialinę pedagoginę pagalbąbendrojo lavinimo mokyklose kaip švietimo sistemos sandaros sudedamąją dalį.Tai rodo, kad kvalifikuotų socialinių pedagogų poreikis auga. Mokyklų vadovai irsocialiniai pedagogai pageidauja ir tam pritaria Švietimo ir mokslo ministerija visoseugdymo institucijose įvesti po antrą socialinio pedagogo etatą, o esant poreikiui irdaugiau. Tyrimai rodo, kad vienam socialiniam pedagogui tenka per 500 mokinių.Valstybinės švietimo strategijos analizėje pažymima, kad didžiausias mokinių skaičiustenka mokyklų socialiniams pedagogams ir psichologams. Šie specialistai vidutiniškaiper mokslo metus suteikia pagalbą apie 100 mokinių. (http://www.smm.lt/svietimo_bukle/docs/apzvalgos/Svietimo_strategija.pdf).Be to, nuo 2010 m. sausio mėn.planuojama įvesti socialinio pedagogo etatus Vaikų globos įstaigose (reorganizuojantauklėtojų etatus).Socialinės pedagogikos specialisto rengimo tikslas ir uždaviniai orientuoti į LietuvosRespublikos švietimo įstatyme (nauja redakcija, NR. IX-1630, 2003-06-17, Žin.,2003, Nr. 63-2853 (2003-06-28), Lietuvos Respublikos Seimo patvirtintose Valstybėsšvietimo strategijos 2003–2012 m. nuostatose (Žin., 2003, Nr. 71-3216), LietuvosRespublikos švietimo ir mokslo ministro 2004-06-15 įsakymu Nr. ISAK-941 (Žin.,2004, Nr. 100-3729) patvirtintose „Bendrosiose socialinės pedagoginės pagalbosteikimo nuostatose“ ir kituose valstybės lygmens dokumentuose suformuluotus reikalavimusspecialistui, taip pat švietimo paslaugų vartotojų (vaikų, mokinių, tėvų,darbdavių), žinių ir informacinės visuomenės poreikius.Edukologijos magistro (socialinės pedagogikos šakos) programos paskirtis yraglaudžiai susijusi su studijų programoje keliamais tikslais ir gali būti formuluojamaMagistro studijų programos projektavimas: socialinės pedagogikos diskursas19ISSN 1392-9569

Socialinis ugdymas. 2011. Nr. 14 (25)taip: rengti aukštos kvalifikacijos edukologijos magistrus, pasižyminčius pozityviomis socialinėmisnuostatomis ir vertybėmis, išmanančius socioedukacines teorijas ir koncepcijas,edukacinių bei socialinių tyrimų metodologijas, gebančius inicijuoti, vykdyti ir valdytisocioedukacinius procesus ir jų kaitą. Todėl socialiniai pedagogai, baigę SKI magistrostudijas, yra paklausūs specialistai įvairiose institucijose. Pavyzdžiui, absolventaiįsidarbina Lietuvos Kalėjimų departamento, Vidaus reikalų ministerijoje, Sveikatosapsaugos ministerijos, Vaiko teisių institucijose bei kituose viešojo sektoriaus vadybiniuoselygmenyse. Tai rodo, kad išugdomi aukštos kvalifikacijos specialistai, asmensgerovės profesionalai, gebantys specializuotis konkrečiose veiklos srityse ir daryti įtakąvaiko ir asmens gerovei, teikiant profesionalias paslaugas bei telkiant bendruomenę,skirtingas socialines grupes ir tuo pačiu stiprinant valstybės gerovę.Tikslų atitiktis studijų rūšiai ir pakopai. Studijų programos tikslai ir uždaviniai atitinkadabartinius Švietimo ir mokslo ministerijos aukštajam mokslui keliamus reikalavimusir švietimo tikslus, leidžiančius parengti pedagogą naujam mokymosi organizatoriaus,kūrybiško ugdytojo, galimybių kūrėjo, talkininko, patarėjo, partnerio, tarpininko tarpmokinio ir įvairių šiuolaikinių informacijos šaltinių, ugdymo proceso koregavimo koordinatoriausvaidmeniui. Formuluojant programos tikslus, atsižvelgta į antrosios studijųpakopos kvalifikacinio laipsnio apibrėžtį, pateiktą Dublino aprašuose (2004). Be to,programos šakos tikslai ir numatomi rezultatai (siekiniai) buvo keliami pagal Europosir Lietuvos nacionalinės kvalifikacijos sąrangos metmenis (2007) bei Europos Sąjungosdokumentus, reglamentuojančius naųjų darbo įgūdžių ugdymo poreikį darbo rinkai.Analizuojamos studijų programos tikslai keliami, atsižvelgiant į anksčiau įvardytuosedokumentuose formuluojamus reikalavimus studijų rūšiai (universitetinės studijos) irpakopai (antroji studijų pakopa). Programos tikslai formuluojami, remiantis veiklossudėtingumo, kintamumo, atsakomybės reikalavimais bei žinių ir jų panaudojimolygiu, atsižvelgiant į esamas mokslo ir dėstymo tradicijas, laikotarpio iššūkius, Dublinoaprašuose formuluojamus gebėjimus (generuoti naujas originalias idėjas, pasirinktitinkamą netipinių situacijų sprendimo būdą, spręsti problemas remiantis neišsamia arprieštaringa informacija, aiškiai ir suprantamai bendrauti su specialistų ir nespecialistųauditorija, pasirinkti tolesnę tobulinimosi ir savarankiško mokymosi kryptį).Analizuojamos programos studijų tikslai yra orientuoti į kompetencijų, apibūdinamųveiklos charakteristikomis bei žinių ir jų valdymo lygiais, ugdymą. Edukologijosmagistras, turintis socialinio pedagogo profesinę kvalifikaciją, turi:1. Turėti žinių, kurios yra platesnės negu bakalauro lygmens. Šios žinios yrapagrindas, suteikiantis galimybę panaudoti esamas ir kurti naujas idėjas beijas įgyvendinti.20 Irena ZALESKIENĖ, Giedrė KVIESKIENĖ

socialinio pedagogo veiklos aspektai2. Gebėti pritaikyti turimas žinias ir problemų sprendimo įgūdžius įvairiosesituacijose ir situacijose, kuriose reikia derinti įvairius požiūrius.3. Mokėti integruoti pažinimo rezultatus ir žinias, daryti sprendimus neapibrėžtumosąlygomis ir tai daryti socialiai atsakingai, laikantis etikos normų.4. Mokėti aiškiai ir nedviprasmiškai dėstyti savo žinias bei sprendimus ar sumanymusspecialistams ir kitiems klausytojams.5. Gebėti savarankiškai mokytis ir formuoti tolimesnės profesinės plėtros uždaviniussavarankiškai.6. Savo veiklą grįsti lygaus teisingumo visiems, pagarbos ir savitarpio pagalbosprincipais.Programos šakos tikslai atitinka universitetinių studijų antrosios pakopos ugdomasorientacines kompetencijas, įvardytas Lietuvos Respublikos švietimo ir moksloministro 2005 m. liepos 22 d. įsakymu (Nr. ISAK-1551) patvirtinto „Magistrantūrosstudijų programų bendrųjų reikalavimų aprašo 15.1–15,3 punktus: „15.1. bus įgijęspakankamų studijuotos mokslo šakos žinių, susipažinęs su naujausiomis tos šakosmokslo teorijomis, metodais ir technologijomis, bus įgudęs visa tai taikyti praktinėjeveikloje; 15.2. gebės savarankiškai atlikti tyrimus, kūrybiškai taikydamas žinomusanalizės metodus, žinos metodų taikymo ribas, mokės įvertinti tyrimų rezultatus,nustatyti jų patikimumą; 15.3. gebės kritiškai vertintinti ir taikyti teorines ir praktinesnaujoves.“3. Studijų programos siekiniai ir jų dermėEdukologijos magistro studijų programos socialinės pedagogikos šakos siekiniaidera su visos edukologijos magistro studijų programos siekiniais (jie įvardytipirmajame savianalizės tome). Todėl čia analizuojami tik socialinės pedagogikosšakos siekiniai, kurie logiškai išplaukia iš analizuojamos studijų programos šakospaskirties ir tikslų – rengti aukštos kvalifikacijos edukologijos magistrus, pasižyminčiuspozityviomis socialinėmis nuostatomis ir vertybėmis, išmanančiuspozityvios vaiko aplinkos kūrimo ir valdymo procesus, mokančius ir gebančiustaikyti socialinių bei edukacinių tyrimų metodologijas, suvokiančius edukacinesteorijas ir koncepcijas bei gebančius inicijuoti, vykdyti ir valdyti socioedukaciniusprocesus ir jų kaitą.Socialinės pedagogikos programos siekinių (ugdomųjų gebėjimų) turinys atsispindi2 lentelėje.Magistro studijų programos projektavimas: socialinės pedagogikos diskursas21ISSN 1392-9569

Socialinis ugdymas. 2011. Nr. 14 (25)Studijų programos siekiniai2 lentelėKodas Žinios Kodas Praktiniai gebėjimai 1A1Žinoti socialinio ugdymo ir komunikacijosteorijas ir koncepcinesištakasC1Gebėti edukaciniu požiūriu vertinti irtobulinti vaikų ir jaunuolių socializacijaisvarbią aplinką, gebėjimas konsultuotivaikus ir jaunuolius pozityviosiossocializacijos klausimaisA2Žinoti socialinės pedagoginės veiklostyrimų metodologiją, rūšis ir paskirtįC2Gebėti planuoti, atlikti, vertinti irpristatyti taikomuosius edukacinėsveiklos tyrimusA3Žinoti švietimo teisinius aspektus,socialinės ir švietimo politikos strategineskryptis, institucijos veiklosir vadybos principus bei modelius,socialinės pedagoginės pagalbostinklų paskirtįC3Gebėti analizuoti ir vertinti institucijosveiklos ypatumus, atskleisti institucijosveiklos valdymo procesus ir tobulinimogalimybes.Gebėti inicijuoti ir valdyti inovacijasir kaitą organizacijoje, gebėti kurtiir administruoti švietimo įstaigas,formuoti organizacijos įvaizdį, rengtiir įgyvendinti socialinės edukacinėsveiklos programas (projektus).Gebėti kurti bendradarbiavimo tinklusA4Žinoti socialinės pedagogikos moksloir socioedukacinių procesų pagrindinesraidos tendencijas, problematikąC4Gebėjimas organizuoti darbą socialinėsrizikos grupėms, gebėti analizuotiir vertinti grupėje vykstančiuspokyčius.A5Žinoti socialinio pedagogo vaidmenskaitą lemiančius veiksnius ir jos modeliavimogalimybesC5Gebėjimas projektuoti socialinėspagalbos šeimai ir rizikos grupėmsmodelius ir juos įgyvendintiA6Žinoti socialinės rizikos grupes, jųpožymius, darbo su socialinės rizikosgrupėmis metodusC6Gebėjimas planuoti, įgyvendinti iranalizuoti prevencinę veiklą ugdymoir kitose institucijoseGebėjimai, reikalingi sėkmingai specialisto praktinei veiklai ir žinių taikymui praktiniams tikslamspasiekti22 Irena ZALESKIENĖ, Giedrė KVIESKIENĖ

socialinio pedagogo veiklos aspektaiKodas Pažintiniai gebėjimai 2 Kodas Perkeliamieji gebėjimai 3B1Gebėjimas pritaikyti įgytas žiniasorganizuojant ir teikiant socialinęparamą vaikams ir jų šeimomsD1Gebėjimas kritiškai analizuoti šiuolaikinessocioedukacines teorijas, jųtyrimų sritis ir metodusB2Gebėjimas adaptuoti socioedukacinėspagalbos modelius darbui su įvairiųporeikių vaikais ir jų šeimomisD2Gebėjimas vertinti ir analizuoti švietimoir socialinės politikos strategineskryptis ir perspektyvasB3Gebėjimas taikyti įvairias socialiniougdymo technologijas, kuriant naujus(inovatyvius) socialinius sprendimusD3Gebėjimas parinkti ir taikyti šiuolaikinesugdymo bei informacinestechnologijas socioedukaciniuose procesuose,atsižvelgiant į besimokančiojoporeikius ir interesusB4Gebėjimas pritaikyti informavimo irkonsultavimo technologijas ir metoduskonsultuojant skirtingas tikslinesgrupesD4Gebėjimas planuoti, atlikti, vertintiir pristatyti taikomuosius edukacinėsveiklos tyrimusB5Gebėti atpažinti socialinių ligų rizikossituacijas ir parinkti metodus jųprevencijaiD5Gebėjimas efektyviai komunikuoti,strateguoti, planuoti ir įgyvendintiveiklas organizacijoseB6Gebėjimas diegti socioedukaciniusprocesus institucijoseD6Gebėjimas kurti besimokančios organizacijoskultūrą, formuoti pozityvųjos įvaizdį bei organizuoti veiklosrezultatų sklaidąAprašyti studijų siekiniai yra nesunkiai pasiekiami, nes tam sudarytos tinkamossąlygos išdėstant dalykus per semestrus bei sudarant atitinkamų dalykų turinį. Išsamiauprogramos siekinių ir dėstomų dalykų sąsajos matyti 3 lentelėje:Gebėjimai, reikalingi įvairių objektų sandarai bei savybėms pažinti, reiškinių priežastims beidėsningumams suvoktiGebėjimai, kurie naudojami ne tik toje veiklos srityje, kuriai per studijų programą rengiamasiMagistro studijų programos projektavimas: socialinės pedagogikos diskursas23ISSN 1392-9569

Socialinis ugdymas. 2011. Nr. 14 (25)Studijų programoje dėstomų dalykų ir programos siekinių sąsajos3 lentelėSemestrasIIIStudijų dalyko pavadinimasŽiniosStudijų siekiniai *PažintiniaigebėjimaiPraktiniaigebėjimaiPerkeliamiejigebėjimaiA1 A2 A3 A4 A5 A6 B1 B2 B3 B4 B5 B6 C1 C2 C3 C4 C5 C6 D1 D2 D3 D4 D5 D6Ugdymo filosofija x x x x xMokslinis tiriamasis darbas x x x x x x x xŠvietimo teisinis reglamentavimasOrganizacijos įvaizdžio formavimasx x x x x x xx x x xSocialinių ligų prevencija x x x x xKaučingas (ugdomasis vadovavimas)ir mentoringasx x x x x xŠvietimo ir socialinė politika x x x x xEdukologinių tyrimų metodologijaInstitucijų vadyba ir veiklostobulinimasx x x xx x x x x xAndragoginė didaktika x x x x x x xSocialinės komunikacinės veiklosanalizėSocialinių procesų vadyba irprojektavimasSocialinės rizikos vaikų ugdymasGyvenimo scenarijų projektavimasir vadybax x x x x x xx x x x xx x x x x x xx x x x xŠeimos edukologija x x x x x xIII Socialinė meno terapija x x x xHodegetika x x x x xIVMokslinio teksto stilistika x x x xProfesinė tiriamoji praktika x x x x x xMokslinė tiriamoji praktikaaukštojoje mokyklojex x x x x x xMagistro darbo rengimas x x x x x x x x24 Irena ZALESKIENĖ, Giedrė KVIESKIENĖ

socialinio pedagogo veiklos aspektaiProgramoje formuluojami siekiniai yra glaudžiai susiję su būsimam specialistui – socialiniampedagogui – būtinomis kompetencijomis. Studijų programos sandara yrapalanki siekiniams pasiekti per studijų laikotarpį. Tai liudija magistrantų baigiamiejidarbai, kurie yra pakankamai kokybiškai parengti ir tampa sėkminga profesinės karjerosgarantija (tai paliudija buvusių absolventų apklausos). Be to, siekiniai dera su Europosir nacionalinėje kvalifikacijos sąrangoje aprašytais kvalifikaciniais reikalavimais (žr. 4lentelę). Ją analizuojant matyti, kad socialinės pedagogikos šakos siekiniai orientuoti įsudėtingą veiklą, reikalaujančią socialinių reiškinių pažinimo ir projektavimo, veiklosproceso valdymo, socioedukacinių problemų identifikavimo ir sprendimo ir kt.4 lentelėEdukologijos magistro siekinių kvalifikacijų sąrangoje, bendrųjų programossiekinių ir studijų programoje dėstomų dalykų sąsajosEdukologijos (socialinės pedagogikos)magistro kompetencijų turinyspagal Europos ir Lietuvos nacionalinękvalifikacijų sąrangą (2007)Kompetencijos ir gebėjimai, ugdomiedukologijos magistro socialinės pedagogikosšakos studijų programojeDėstomieji dalykaiĮgyti ir suvokti žinias, kurios yra platesnėsir gilesnės negu bakalauro lygmens.Gebėti šias žinias panaudoti, kuriantnaujas idėjas ir jas įgyvendinant.Gebėti spręsti problemas net ir turintribotą informaciją1. Mokslinės edukacinės ir socialinėsinformacijos valdymo kompetencija:1. Gebėjimas rinkti, analizuoti irinterpretuoti edukacinę ir socialinęinformaciją.1. Gebėjimas tinkamai pateikti išvadas,apibendrinti tyrimų rezultatusbei išvadas.2. Gebėjimas valdyti informaciją.3. Gebėjimas analizuoti teisės aktus ir dokumentusir juos panaudoti siekiant socialinėsgerovės ir kuriant pilietinę visuomenę2. Socioedukacinių procesų pažinimo,projektavimo ir valdymo kompetencija:1. Gebėjimas pažinti ugdyti ir modeliuotijo ugdymosi perspektyvas.2. Gebėjimas kritiškai vertinti naujas idėjasir socialines normas bei santykius.3. Gebėjimas atlikti sociopedagoginįasmens gebėjimų bei gyvenimo sąlygųvertinimą.4. Gebėjimas atpažinti ir nustatytisocioedukacinius poreikius ir numatytijų tenkinimo galimybes.5. Gebėjimas taikyti žinias apie socioedukaciniųprocesų vykstančių mokykloseir kitose aplinkose valdymąUgdymo filosofijaMokslinis tiriamasis darbasEdukologinių tyrimų metodologijaSocialinės komunikacinės veiklosanalizėSocialinių procesų projektavimas irvadybaMokslinio teksto stilistikaŠvietimo teisinis reglamentavimasŠvietimo ir socialinė politikaMagistro studijų programos projektavimas: socialinės pedagogikos diskursas25ISSN 1392-9569

Socialinis ugdymas. 2011. Nr. 14 (25)Gebėti pritaikyti turimas žinias irspręsti problemas įvairiose situacijose,derinant įvairius požiūrius.Gebėti priimti inovatyvius sprendimus,paremtus veiklos analizės iratliktų tyrimų rezultatais.Gebėti savarankiškai atlikti taikomojopobūdžio tyrimus.Tirti, organizuoti ir valdyti sudėtingusveiklos procesus.Kritiškai vertinti naujas idėjas ir socialinesnormas bei santykius.Vertinti daugelį tarpusavyje sąveikaujančiųir kintančių veiksnių, darančiųįtaką veiklos efektyvumuiMokėti integruoti pažinimo rezultatusir žinias.Tirti, organizuoti ir valdyti sudėtingusveiklos procesus.Gebėti daryti atsakingus sprendimusneapibrėžtumo sąlygose ir laikytisetikos normų.Mokėti aiškiai ir nedviprasmiškaidėstyti savo žinias, sprendimus irsumanymus specialistams bei kitiemsklausytojams.3. Edukologo ir profesinės veiklostyrėjo kompetencija:1. Gebėjimas edukologiniu požiūriuvertinti ir tobulinti esamą socioedukacinęaplinką.2. Gebėjimas organizuoti taikomuosiusedukacinės ir socialinės veiklos tyrimus.4. Socialinės komunikacijos procesųsuvokimo ir analizės kompetencija:1. Gebėjimas rengti ir įgyvendintiedukacinės veiklos programas irprojektus.2. Gebėjimas bendrauti ir bendradarbiautisu šalies ir užsienio partneriais.3. Gebėjimas priimti naujas idėjas,pokyčius, kritiškai vertinti naujoves,kūrybiškai jas įgyvendinti.4. Gebėjimas socioedukaciniu požiūriuvertinti ir tobulinti esamą socioedukacinęaplinką;5. Gebėti teikti socioedukacinę paramąšeimoms, turinčioms specialiųjųporeikių vaikų.5. Socialinių edukacinių projektų inicijavimo,įgyvendinimo ir valdymo:1. Gebėjimas įvertinti regiono mikrosociumosavitumą ir poreikius.2. Gebėjimas identifikuoti, derintivisuomenės narių vaidmenis, atsižvelgiantį ugdytojo–ugdytinio–šeimos–bendruomenėssąveiką.3. Gebėti įtraukti į projektinę veikląugdytinių šeimas bei kitus bendruomenėsnarius.4. Gebėti dirbti su specialiųjų poreikiųasmenimis ir jų grupėmis.5. Gebėjimas pritaikyti žinias apiesocialinių pedagoginių projektų vykdymąir valdymą.6. Gebėjimas bendradarbiauti sukitų organizacijų atstovais, siekiantperteikti patirtį, orientuotą į veiklostobulinimą.7. Gebėjimas perteikti turimas ir perpatirtį įgytas žinias apie socioedukaciniusprocesus ir projektus kitiemssocialiniams pedagogams.8. Gebėti kritiškai analizuoti procesus,sukuriant galimybę mokytis išpatirties.9. Gebėjimas koordinuoti veiksmus.Ugdymo filosofijaEdukologinių tyrimų metodologijaMokslinis tiriamasis darbasMokslinio teksto stilistikaProfesinė tiriamoji praktikaSocialinės komunikacinės veiklosanalizėSocialinių procesų projektavimas irvadybaŠeimos edukologijaSocialinių ligų prevencijaOrganizacijos įvaizdžio formavimasUgdymo filosofija;Mokslinis tiriamasis darbas;Mokslinė tiriamoji praktikaEdukologinių tyrimų metodologija;Socialinės komunikacijos veiklos irprocesų analizė;Socialinių procesų projektavimas irvadyba;Institucijų vadyba ir veiklos tobulinimas26 Irena ZALESKIENĖ, Giedrė KVIESKIENĖ

socialinio pedagogo veiklos aspektaiGebėti savarankiškai mokytis ir formuluotitolimesnės profesinės plėtrosuždavinius.Bendradarbiauti su kitų organizacijųatstovais siekiant perimti patirtį,orientuotą į veiklosGebėti nustatyti veiklos atlikimostandartus.Gebėti įvertinti alternatyvaus sprendimovariantus bei galimas socialines iretines veiklos pasekmes.Teikti konsultacijas profesinės veiklossrityje, orientuotas į kitų žmoniųprofesinės kvalifikacijos tobulinimą irinovacijų diegimą6. Reflektavimo ir profesinio tobulėjimosiekimo bei organizacijostobulinimo.1. Gebėjimas savarankiškai mokytispagal paties parengtą mokymosi poreikiųtenkinimo planą.2. Gebėjimas planuoti, organizuoti beivertinti savo profesinę veiklą, planuotikarjerą, numatyti saviugdos kryptis.3. Gebėjimas sukurti palankią suaugusiajambesimokančiajam mokymosiaplinką.4. Gebėti kurti organizacijos tobulinimoperspektyvas;5. Gebėti numatyti ugdymo ir adaptacinesbei korekcines priemonesvaikams, priklausantiems socialinėsatskirties grupėms.7. Socialinio ugdymo technologijųmodeliavimo ir taikymopraktikoje:1. Gebėjimas taikyti veiksmingas šiuolaikinesmokymo(si) technologijas, sudarantsąlygas nuolatinio ir visuotiniomokymosi tęstinumui.2. Gebėjimas parinkti mokymo(si)technologijas pagal besimokančiojoporeikius ir interesus.3. Gebėjimas taikyti įvairias esamassocialinio ugdymo technologijas, kuriantnaujus (inovatyvius) socialiniussprendimusHodegetikaUgdymo filosofija; Mokslinis tiriamasisdarbasSocialinių procesų projektavimas irvadybaSocialinės komunikacinės veiklosanalizėMokslinė tiriamoji praktika aukštojojemokyklojeInstitucijų vadyba ir veiklos tobulinimasKaučingas (ugdomasis vadovavimas)ir mentoringas;Socialinė meno terapijaGyvenimo scenarijų projektavimasir vadybaStudijų siekinius programos lygmenyje bei programos ir dalyko lygmens studijųsiekinių dermę galima apibūdinti trumpai: atskirų dėstomų dalykų siekiniai yra kildinamiiš bendrųjų programos siekinių. Rengiant programą pirmiausia apibrėžiamibendrieji edukologijos magistro studijų programos siekiniai, po to formuluojami šakos(šiuo atveju – socialinės pedagogikos) siekiniai. Pavyzdžiui, gebėti pažinti socioedukaciniusprocesus, juos analizuoti, projektuoti ir valdyti, gebėti atlikti edukacinėsir profesinės veiklos tyrimus; gebėti suvokti socialinės komunikacijos procesus; gebėtiinicijuoti, įgyvendinti ir valdyti socialinius pedagoginius projektus, gebėti reflektuotiir siekti profesinio tobulumo, gebėti modeliuoti socialinio ugdymo technologijas irjas taikyti praktikoje ir pan. Atskirų dalykų dėstytojai, rengdami savo kursą, remiasišiais siekiniais ir kiekvienas formuluoja savo dalyko siekinius tiksliausiai atitinkančiuskonkretaus dalyko turinio specifiką. Pavyzdžiui, bendrasis siekinys „gebėti suvoktisocialinės komunikacijos procesus“ detalizuojamas dėstomo dalyko – socialinės ko-Magistro studijų programos projektavimas: socialinės pedagogikos diskursas27ISSN 1392-9569

Socialinis ugdymas. 2011. Nr. 14 (25)munikacinės veiklos analizė – turinyje. Programos siekiniai atnaujinami kiekvienaismetais, atsižvelgiant į besikeičiančias sociokultūrinio gyvenime realijas bei kylančiusnaujus darbo rinkos reikalavimus, t. y. atsiradus specialistų su naujomis kompetencijomisporeikiui. Pavyzdžiui, įsigaliojus naujiems Europos Sąjungos ir Lietuvosteisės aktams, atnaujinta studijų programa, pradėti dėstyti nauji dalykai: socialinė iršvietimo politika, teisinis švietimo reglamentavimas. Tai lemia ir naujų siekinių visojestudijų programoje ir atskirų dalykų turinyje formuluotes. Kiekvienų mokslo metųpabaigoje vykstančiuose katedrų posėdžiuose aptariamos studijų siekinių atnaujinimoperspektyvos. Aptarimuose dažnai dalyvauja socialiniai dalininkai iš Socialinėsapsaugos ir darbo, Švietimo ministerijų, visuomeninių organizacijų, besirūpinančiųvaikų gerove ir pan. Į dalininkų nuomonę dėl studijų programų siekinių atnaujinimovisada įsiklausoma. Nuo 2010 m. Socialinės pedagogikos katedra, dalyvaudama ESstruktūrinių fondų projekte, turi unikalią galimybę atnaujinti socialinės pedagogikosstudijų programą (siekinius, dėstomų dalykų turinį ir pan). Sudarant studijų turinį irtoliau bus remiamasi teisės aktais: Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymu(patvirtinu 2002 m. birželio 11 d.), Nuosekliųjų studijų formų aprašais (patvirtintais2000 m. gruodžio 29 d.), Bolonijos proceso (1999 m. birželio 19 d.) inicijuotos Dublinodarbo grupės aprašais (2000), Vilniaus pedagoginio universiteto statutu (2000),Vilniaus pedagoginio universiteto studijų nuostatais, Senato 2005 m. gruodžio 14 d.nutarimu Nr. 23, papildytu Senato 2006 m. gegužės 31 d. nutarimu Nr. 90.Išvados1. Edukologijos (socialinės pedagogikos šaka) magistro studijų programa užimaišskirtinę vietą panašaus pobūdžio studijų programose: ji yra pirmoji socialinėspedagogikos programa Lietuvoje, turinti savo istorija ir savitą įgyvendinimokultūrą. Jos būtinumas yra grindžiamas rinkos poreikiais turėti aukšto lygiosocialinės srities profesionalus.2. Programoje formuluojami siekiniai yra glaudžiai susiję su Lietuvos ir Europoskvalifikacine sąranga. Studijų programoje formuluojami rezultatai dera su Dublinoaprašu. Edukologijos magistro studijų programos siekiniai yra glaudžiaisusiję su bendraisiais programos siekiniais bei atskirų dėstomų dalykų siekiniais.Visa tai užtikrina, kad studentai studijų metų pasieks tikėtinų rezultatų.5. Išryškėjo tam tikri programos įgyvendinimo trikdžiai: programos turinys yraper platus studijuojančiajam, ypač dirbantiems studentams (tokių magistrostudijų programoje yra dauguma). Turinys nesudaro pozityvių galimybių28 Irena ZALESKIENĖ, Giedrė KVIESKIENĖ

socialinio pedagogo veiklos aspektaistudentų mobilumui. Daugelis dalykų nukreipia studentą į pažintinių kompetencijųugdymąsi. Todėl galima formuluoti šias edukologijos magistro studijųprogramos tobulinimo kryptis:• projektuojant naują socialinės edukologijos magistro studijų programą,būtina ją grįsti moduliniu mokymu, ryžtingiau orientuojant dėstomuosiusdalykus į tarptautinį kontekstą;• studijų turinį orientuoti lygiagrečiai į kognityvinių ir praktinių kompetencijųugdymą(si);• naują studijų programą modeliuoti kartu su užsienio universitetais pagalpasirinktą profilį (galbūt vertėtų su pedagogų rengimo)Literatūra1.2.3.4.5.6.7.8.Adomavičienė G. Aiškinamoji metodinė medžiaga apie pedagogų rengimo studijųprogramų aprašų pagal studijų programų lygmenis (Dublino kompetencijųaprašai). In: Aiškinamoji metodinė medžiaga apie pedagogo profesijos satndarto gairių taikymąrengiant studijų programas. Vilnius: Mokytojų kompetencijų centras, 2008.Bartusevičienė I. Studentų pasiekimų periodinis vertinimas, kaip studijų rezultatyvumoveiksnys (socialinės pedagogikos pagrindinių dieninių studijų atvejis). Klaipėda: KU,2010.Europos Parlamento ir Europos Tarybos Rekomendacija „Dėl Europos mokymosi visąg yvenimą kvalifikacijos sąrangos kūrimo“, 2008.Fokienė A., Sajienė L. Portfolio metodas vertinant neformaliojo ir savaiminiomokymosi pasiekimus. Aukštojo mokslo kokybė, 2009, Nr. 6, Vytauto Didžiojouniversitetas.Haste H.. Ambiquity, Autonomy and Agency: Psychological Challenges toNew Competencies. In: Definibg and Selecting Key Competencies. Horefe and HberPublishers, Seatle–Toronto–Bern–Gotingen, 2001.Kvieskienė G., Indrašienė V. The Social Work Master‘s Degree Programa atSocial Communication Institute. Chalenges in Global Constitutional Democracyand Democracy Education. In: Socialinis ugdymas. XI tomas. Vilnius, 2005,p. 54–82.Lietuvos nacionalinės kvalifikacijos sąrangos metmenys. Vilnius: Lietuvos darbo rinkosmokymo tarnyba, 2007.Liukinevičienė L. Kooperuotos studijos: organizavimas ir adminsitravimas aukštojojemokykloje. Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla, 2008.Magistro studijų programos projektavimas: socialinės pedagogikos diskursas29ISSN 1392-9569

Socialinis ugdymas. 2011. Nr. 14 (25)9.10.11.12.13.Mažeikis G., Lenkauskaitė J. Kooperuotų studijų (service learning) adaptavimasLietuvoje hermeneutinės pedagogikos požiūriu. In: Kooperuotų studijų sociokultūrinėadaptacija Lietuvoje. Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla, 2008.Mažeikienė N., Ruškus J., Vandzinskaitė D. Kooperuotų studijų edukacinis poveikis:projekto KOOPERIA dalyvių apklausos rezultatai. In: Kooperuotų studijųsociokultūrinė adaptacija Lietuvoje. Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla, 2008.New Skills For New Jobs. Anticiapting and matching labour market and skills needs.Communication from The Comission to European Parliament, The Council, The EuropeanEconomic and Social Committe and Committe of the Regions, 2008. (SEC 92008)3058.Pukelis K. Gebėjimas, kompetencija, mokymosi/studijų rezultatas, kvalifikacijair kompetetingumas: teorinė dimensija. Aukštojo mokslo kokybė, 2009, Nr. 6,Vytauto Didžiojo universitetas.Study field of Educational science (state code – 62407s104) social pedagog y Self-assessment,Volume II (two-volume set). Vilnius: Vilnius pedagogical university, 2009.Įteikta 2010 m. rugsėjo mėn.Pateikta spaudai 2010 m. lapkričio mėn.Irena Zaleskienė – socialinių mokslų (edukologijos) daktarė, Vilniaus pedagoginio universitetoSocialinės komunikacijos instituto Socialinės pedagogikos katedros profesorė;mokslinių interesų sritys: pilietinės visuomenės kūrimosi prielaidos, pilietinė edukacija,jaunimo visuomeninis aktyvumas; adresas: Studentų g. 39, LT-08106 Vilnius; el. paštasirena.zaleskiene@vpu.ltGiedrė Kvieskiene – socialinių mokslų (edukologija) daktarė, profesorė, Vilniaus pedagoginiouniversiteto Socialinės komunikacijos instituto direktorė; mokslinių interesų sritys:pozityvioji socializacija, prevencija, socialinė integracija; adresas: Studentų g. 39, LT-08106Vilnius; el. paštas giedre@vpu.lt30 Irena ZALESKIENĖ, Giedrė KVIESKIENĖ

socialinio pedagogo veiklos aspektaiVioleta VAICEKAUSKIENĖSPECIALIŲJŲ POREIKIŲ VAIKŲ SOCIALIZACIJOSETINIAI ORIENTYRAIAnotacija. Specialiųjų poreikių vaikų socializacijos procesų vyksmas bei jų efektyvumasglaudžiai siejasi su vaikų ugdytojų vertybių sistema, moraline kultūra bei etiketu, kurie tampaetiniais socializacijos orientyrais. Šiame straipsnyje analizuojami specialiųjų poreikių vaikųugdytojų požiūrio į vaikų normalizacijos principus bei jų įgyvendinimo tikslus kokybiniaiparametrai ir jų supratimas bei įgyvendinimas, analizuojamos socialinio darbo specialistųpagal svarbą vertinamos etinės vertybių kategorijos, taikomos praktinėje socializacijos veikloje.Pateikiami tyrimų duomenys remiasi plačia mokslinės literatūros analize ir ilgameteetinių orientyrų tobulinimo praktika, įgyta dirbant socialinėje specialiųjų poreikių vaikųglobos institucijoje.Esminiai žodžiai: socialinės veiklos vertybės, normalizacijos principo tikslai, moralinėkultūra.ĮvadasLietuvoje sėkmingai prasidėjo specialiųjų poreikių asmenų integracijos bei socializacijosprocesai, kurių metu neįgalieji perima visuomenės sukurtas gyvenimonormas ir sėkmingai adaptuojasi aplinkoje bei bendruomenėje. Daugelis socialinėspsichologijos, sociologijos ir socialinės pedagogikos mokslininkų (D. Goslinas (1969),J. Clausenas (1988), G. Andrejeva (1998), J. Vaitkevičius (1999), A. Juodaitytė (2002),G. Kvieskienė (2005), T. Butvilas (2008) ir kt.) socializaciją apibūdina kaip procesą,kurio metu perimamos bei internalizuojamos visuomenės sukurtos vertybės, normosir nuostatos bei elgesio pavyzdžiai, būdingi tai ar kitai socialinei bendrijai ar grupei.Neįgaliųjų, tarp jų ir turinčių proto negalią žmonių visavertė socializacija dėl specifiniųraidos sutrikimų yra sudėtingesnė, ir L. Radzevičienė (2003) proto negalios atvejuvisavertę socializaciją įvardija kaip siekiamybę. Autorės nuomone, tą socializacijossiekiamybę – parengti proto negalią turintį žmogų socialiai adaptuotis visuomenėje– lemia trys aspektai: 1) realybė – tai proto negalios psichologinė raiška, kuri leidžiaįvertinti ir numatyti asmens lavinimo ir ugdymo kryptis bei pobūdį, kultūrinės irmaterialinės aplinkos ypatumus, reikalingų kompensacinių ir ugdomųjų priemoniųįsigijimo ir panaudojimo galimybes; 2) tikimybė –tai reabilitacijos ir abilitacijos beigydymo, laiku atliekamo ugdymo ir socialinės aplinkos veiksnių sąveika, kuri leidžiatikėtis individo geriausios socialinės adaptacijos; 3) galimybė – visuomenės požiūris31ISSN 1392-9569

Socialinis ugdymas. 2011. Nr. 14 (25)į proto negalios žmones ir atitinkamų galimybių atsiskleisti jų saviraiškai, gebėjimams,dirbti ir savarankiškai gyventi sudarymas, pagalba individui suformuoti irįgyti socialinių įgūdžių, sąveikaujant įvairioms infrastruktūroms. Visų šių neįgaliųjųsocializacijos aspektų įgyvendinimas – tai specifinė socialinės profesinės veiklos sritis,nukreipta į humanišką pagalbą žmogui, patiriančiam gyvenimo sunkumus bei problemas.Todėl galima teigti, kad socialinė veikla yra iš prigimties etiška ir savo esmeyra aukšto humanizmo ir visuomenės dorovės išraiška.Socialinės veiklos etika yra bendrosios, klasikinės etikos sudedamoji dalis, traktuojamakaip profesinė etika, su jai būdingais specifiniais veiklos bruožais, kuriuos nulemiahumaniškas veiklos pobūdis – rūpinimasis visų ir kiekvieno visuomenės nario gerove,pagalba įgyvendinant pagrindines žmogaus teises bei teisingumą, pakeliant asmenssocialinį aktyvumą, savigarbą ir orumą. Kaip specializuota socialinė veikla socialinėparama ir globa pagrįsta moralinėmis normomis (lot. norma – taisyklė, pavyzdys,viena dorovinio reikalavimo formų, pasireiškianti kaip moralinio sąmoningumo beimoralinių santykių elementas ir moralinio sąmoningumo forma) ir profesinėmis vertybėmisbei principais, reikalaujančiais iš socialinės veiklos specialistų bei jų kolektyvųtarnauti visuomenės ir profesijos interesams, ieškoti išteklių patenkinti tiek paslaugųvartotojų ir jų grupių poreikius, tiek ir socialinio darbo specialisto profesinius siekius(Vyšniauskienė, Minkutė, 2008).Socialinės veiklos etika – pagrindinis socialinės veiklos specialisto darbo irgyvenimo reguliatorius, padedantis sustiprinti asmenį ir bendruomenę, kelti socialinėsapsaugos sistemos profesinės veiklos reikšmę ir autoritetą. Etinių procesųpedagoginėje-socialinėje veikloje tyrėjai (M. Rhodesas (1986), J. Jenkinsas (1997),L. Kublickienė, S. Rapoportas (1999), C. Clarkas (2000), S. Banksas (2001), J. Palidauskaitė(2001), I. Leliūgienė (2002), B. Bitinas (2004), V. Aramavičiūtė (2005),N. Vasiljevienė (2006), D. Vyšniauskienė, R. Minkutė (2008) ir kt.) pažymi, kadsocialinės veiklos profesinės etikos tikslas – apsaugoti ir palaikyti humanišką irsocialiai palankų profesinės veiklos turinį ir esmę, o jos uždavinys – reglamentuotisocialinės veiklos darbuotojų elgesio, santykių bei veiksmų normatyvus, formuotitinkamą socialinės sferos specialistų etinį sąmoningumą. Pasak D. Vyšniauskienės,R. Minkutės (2008), socialinės veiklos etikos nagrinėjimo objektas yra specialistoprofesinė moralė, o tema – darbo procese iškylantys etiniai santykiai, etikos supratimasir etiniai veiksmai.Neįgaliųjų socializacijos procese į pagalbą jiems ateina įvairios suinteresuotųjųgrupės: neįgaliųjų artimieji, asmens sveikatos priežiūros, ugdymo, profesinio rengimo,užimtumo institucijos, privatūs asmenys, nes daugelis neįgaliųjų „labai priklauso nuo32 Violeta VAICEKAUSKIENĖ

socialinio pedagogo veiklos aspektaidarbuotojų ir labai ribotai gali apsiginti patys arba išreikšti savo valią, be to, negaliajuos lydi visą gyvenimą“ (Bakk, Grunewald, 1997, p. 24). Daugeliui neįgaliųjų dėlspecialiųjų poreikių specifikos socialinė pagalba teikiama atitinkamose institucijose,todėl analizuojant neįgaliųjų socializacijos etinius orientyrus bei jų įgyvendinimąbūtina analizuoti pageidautiną specialiųjų poreikių asmenų ugdytojų bei globėjų požiūrįį neįgalų asmenį, jų vertybių, etinių principų, moralinės kultūros sistemą, turinčiąsudaryti ugdymo bei socializacijos pagrindą.Tyrimo objektas – sutrikusio intelekto vaikų ugdytojų socializacijos procesoetiniai orientyrai.Tyrimo tikslas – atskleisti sutrikusio intelekto vaikų ugdytojų etinius orientyrus,lemiančius vaikų socializacijos procesus.Tyrimo organizavimasSutrikusio intelekto vaikų socializacija vyko socialinės globos institucijoje (pensione),kurios paskirtis – padėti sutrikusio intelekto vaikams socializuotis, ugdantjų socialinius įgūdžius ir daugialypius socialinius vaidmenis, užtikrinant asmenssaugumą ir vertę, padedant dalyvauti bendruomenės gyvenime. Atkūrus NepriklausomybęLietuvoje prasidėję teigiami neįgaliųjų integracijos pokyčiai lėmė ir valstybiniųglobos institucijų kaitą, padėjusią „negalės žmonėms sugrįžti į visuomenę“ (Steman,1999). Viena tokių naujo tipo socialinių vaikų globos institucijų yra Vilniaus m. vaikųpensionas, kuriame vaikų gyvenimas buvo organizuojamas remiantis pažangiu socialiniu-interakciniupožiūriu į neįgaliuosius (Ruškus, 2002), pagrįstu normalizacijosbei humanizmo principais – teisingumu, gerumu, partneryste, laisvu apsisprendimu,pagarba individualiems poreikiams ir kt., atsisakant totalitarinei įstaigai būdingųypatumų: didelio gyventojų skaičiaus, gyvenamosios aplinkos uždarumo, fizinio žeminimo,savarankiškumo blokavimo, nuasmeninimo ir kt. Tokioje naujo tipo vaikųsocialinės globos institucijoje – pensione ir buvo organizuojamas ten gyvenančių4–21 metų amžiaus ir likusių be tėvų globos 40 vaikų, turinčių proto ir fizinę-kompleksinęnegalią, socializacijos procesas, kuriame didžiulis dėmesys buvo skiriamassocialinės veiklos etikai ir jos tyrimo bei įgyvendinimo aspektams. Etikos problemosbuvo sprendžiamos visose vaikų socializacijos veiklose: gerinant komunikaciją;lavinant vaikų kalbą ir suvokimą, emocinį bendravimą, savarankiškumo įgūdžius;plėtojant sąveikas su kitais žmonėmis; sprendžiant vaikų lytiškumo ir asmens higienosproblemas; mokant vaikus ir darbuotojus seksualinių poreikių tenkinimo būdų beiformuojant jų teigiamą požiūrį į neįgaliojo seksualines problemas; plėtojant darbuotojųkompetencijas, gilinant bei vertinant darbuotojų vertybes, žinias ir elgesio kultūrą,SPECIALIŲJŲ POREIKIŲ VAIKŲ SOCIALIZACIJOS ETINIAI ORIENTYRAI33ISSN 1392-9569

Socialinis ugdymas. 2011. Nr. 14 (25)gebėjimus jų darbo vietoje, tobulinant asmenines charakteristikas, mobilizuojantdarbuotojus siekiant įgyvendinti socialines naujoves (Vaicekauskienė, 2005).Socializacijos veiklos buvo konstruojamos kaip mokslinis tiriamasis pedagoginiseksperimentas, kurio metu buvo atliekami įvairūs kokybiniai ir kiekybiniai tyrimai,atskleidę skirtingas socializacijos proceso įgyvendinimo kryptis. Šiame darbe pateikiamitrijų vaikų socializacijos institucijų – vaikų globos namų-pensiono, specialiojougdymo centro, specialiosios mokyklos – specialistų, dirbančių su neįgaliais vaikais,kai kurių tyrimų duomenų fragmentai susiję su etinėmis pedagoginių-socialinių institucijųdarbuotojų – vaikų ugdytojų – problemomis: požiūriu į neįgaliųjų socializacijosgalimybes, darbuotojų socialinės veiklos vertybių vertinimu ir jų etinių nuostatų beibūdų taikymu praktinėje socialinėje veikloje. Tyrimuose dalyvavo 70 darbuotojų,kurie pagal pareigas pasiskirstė taip: 49 proc. respondentų – socialiniai darbuotojaibei jų padėjėjai, 16 proc. – specialieji pedagogai, 20 proc. – vaikų globėjai bei tėvai,15 proc. – kiti specialistai (medicinos darbuotojai bei administracija). Apibendrintityrimų duomenys leidžia išskirti socializacijos proceso etinius orientyrus, kurių nedidelėdalis aptariama šiame straipsnyje.Tyrimo rezultataiSpecialiųjų poreikių vaikų socializacijos procese vaiko ugdytojo vaidmuo yrasvarbiausias veiksnys, skatinantis vaiką perimti jį supančio pasaulio praktinę patirtį,išmokti ją panaudoti savo bendravime ir gyvenime visuomenėje. Ugdytojo asmenybėsvertybinis brandumas, dorovinių savybių turėjimas, moralinė kultūra ir elgesioetiketas tampa reikšmingais ir svarbiais socializacijos etiniais orientyrais.Socialinės veiklos vertybės – pagrindinė socialinio darbo specialistų profesinėskompetencijos ir svarbiausias etinis specialiųjų poreikių vaikų socializacijos orientyras.Socialinės veiklos – socialinės paramos ir globos – etiką pirmiausia apibūdina vertybiųir moralės normų sistema, reguliuojanti socialinio darbo srities specialistų santykiussu kitais žmonėmis, valstybinėmis ir visuomeninėmis organizacijomis, su visuomeneapskritai. Kaip teigia R. L. Barkeris (1995), vertybės – tai papročiai, elgesio standartaibei principai, pageidaujami tam tikros kultūros, žmonių grupės ar individo.Vertybės sąvoka yra labai plati ir pagrįsta įvairiomis filosofinėmis teorijomis – utilitarizmo,deontologine, teleologine ir kt. Jas apibendrinę, B. R. Comptonas ir B. Galaway(1999) vertybes apibūdina kaip žmogaus įsitikinimus, nurodančius socialinėsveiklos darbuotojo kasdienio darbo kryptį bendraujant su klientu. Kaip teigia šieautoriai, profesijos vertybės gali būti abstrakčios – bendrosios arba konkrečios – artimiausios,kurios yra tarpusavyje susijusios, nes nuo abstraktaus pereinama prie34 Violeta VAICEKAUSKIENĖ

socialinio pedagogo veiklos aspektaikonkretaus ir atvirkščiai. L. C. Johnsonas (2001) išskiria trijų tipų vertybes: 1) ultimatyviosios(arba galutinės) – tai pačios abstrakčiausios vertybės, kurias pripažįstadaugelis žmonių. Tai tokios vertybės kaip laisvė, žmogaus vertė ir orumas, pažangair teisingumas; 2) artimiausios (arba tiesioginės) – specifinės vertybės, susijusios sugalutine pageidaujama būsena. Pavyzdžiui: teisė į abortą, teisė bausti savo vaiką. Dėlšių vertybių kyla nesutarimų; 3) instrumentinės vertybės nukreipia atitinkamai elgtisir nurodo priemones tikslui pasiekti. Pavyzdžiui: konfidencialumas, apsisprendimoteisė – tai priemonės išreikšti asmens vertę ir orumą. Šiuolaikinėmis gyvenimo sąlygomis,kai plėtojamos visuomenės demokratizavimo ir humanizavimo idėjos, kaisiekiama spręsti asmens ir žmogaus teisių apsaugos ir saugumo problemas, socialiniamedarbe žmogaus vertė ir orumas tampa pagrindinėmis vertybėmis. Tai ypačverčia visuomenę kreipti dėmesį į humanistines ir kitas filosofines vertybes, kuriomisremiasi ir modernus socialinis darbas: 1) humanistinės vertybės, kurios besąlygiškaipriima individualaus žmogaus orumą, sąžiningumą ir vertę; 2) apsisprendimo teisė– užtikrina individui teisę nustatyti savo asmeninius poreikius ir apsispręsti, kaipjuos patenkinti; 3) galimybių lygybė apribota tik įgimtomis individo savybėmis;4) žmonių socialinė atsakomybė sau pačiam, savo šeimai, bendruomenei ir visuomenei(Johnson, 2001). Šių vertybių pagrindu formuojasi visuomenės požiūris į žmogų, opageidautiną socialinio darbuotojo požiūrį į žmogų pateikia L. C. Johnsonas (2001):1) socialiniai darbuotojai tiki įgimta žmogaus verte ir orumu; 2) kiekvienas žmogusturi įgimtų gebėjimų ir siekia pokyčių, kurie gyvenimą padarytų visavertiškesnį;3) kiekvienas žmogus atsako už save ir kitus, įskaitant ir visuomenę; 4) žmonėmsreikia priklausyti; 5) yra žmogaus poreikių, būdingų kiekvienam, tačiau kiekvienasžmogus yra unikalus ir skiriasi nuo kitų.Mokslininkai, tyrinėjantys specialiųjų poreikių asmenų integracijos ir socializacijosprocesus (A. Bakkas, K. Grunewaldas (1997), J. Ruškus (2001), C. Stemanas (2001),L. Radzevičienė (2003) ir kt.), taip pat pažymi, kad vertybių pagrindu socialinėsveiklos praktikoje išreiškiamas visuomenės ir darbuotojų požiūris į žmogų, kurisgali būti dvejopo pobūdžio: 1) teigiamas požiūris, traktuojamas kaip optimistinis,kadangi siekiama kiekviename, net ir sunkios negalios žmoguje įžvelgti slypinčiasgalimybes tobulėti, žmogus vertinamas kaip kurianti ir jaučianti būtybė; 2) neigiamaspožiūris – tai pesimistinis požiūris, kuris pasireiškia žmogaus asmenybės neigimuir atstūmimu. Neigimas – tai atsisakymas pripažinti kitą žmogų kaip asmenybę, joegzistencijos bei negalios nepripažinimas (atsisakymas išklausyti, kalbėti, suteikti jamvietą). Atstūmimas – kai žmogus priimamas bei pripažįstama jo negalia, tačiau dėl kaikurių jo fizinių ar psichinių savybių bei sutrikimų jis nevertinamas kaip asmenybė,SPECIALIŲJŲ POREIKIŲ VAIKŲ SOCIALIZACIJOS ETINIAI ORIENTYRAI35ISSN 1392-9569

Socialinis ugdymas. 2011. Nr. 14 (25)neigiama jo negalia (Ruškus, 2001). Taigi socialinė pagalba neįgaliajam, kaip teigiaA. Bakkas, K. Grunewaldas (1997, p. 26), turi būti etiška ir paremta pagrindiniaisetikos principais: teisingumo principu, pažyminčiu, kad žmonės su negalia turi taspačias teises kaip visi kiti; gerumo principu, skatinančiu neįgaliųjų gyvenime skatintitai, kas lengvina ir šviesina jų gyvenimą ir kovoti su tuo, kas kelia jiems sielvartąir kančias; apsisprendimo principu, teigiančiu, kad kiekvienas žmogus privalo turėtiteisę kuo daugiau spręsti pats (su sąlyga, kad jis nepadarys žalos sau ir / arba kitiems);humaniškos visuomenės principu, pažyminčiu, kad visuomenei nuolat gresia egoizmasbei ekonominio pelno vaikymasis, todėl ją nuolat reikia ginti, saugoti ir atkurti.Atsižvelgiant į minėtas etines vertybes, principus ir požiūrius priklauso personaloelgesys su neįgaliaisiais, kuris siejasi, visų pirma, su visuomenės požiūriu į neįgaliųjųintegraciją bei socializaciją.Visuomeninės vertybės internalizuojamos į asmenines specialisto vertybes irtampa jo profesinės veiklos nuostatomis, kuriomis jis vadovaujasi savo praktinėjeveikloje. Socialinės veiklos darbuotojo etikos objektas – asmens ir grupės, asmensir visuomenės tarpusavio dorinių santykių gyventojų socialinės apsaugos procesefunkcionavimo ir plėtros dėsningumai, kurie išreiškiami socialinės veiklos etikosprincipais: bendraisiais – humanizmas, žodžio ir darbo vienybė, kolektyvizmas;specifiniais – kvalifikacijos lygio atitiktis einamoms pareigoms, ekonominių reikalavimųatitiktis darbo rezultatams ir jo apmokėjimui ir pan.; normomis – konkrečiaisreikalavimais, keliamais kiekvienam organizacijos nariui (pvz.: būti tolerantiškam,sąžiningam, teisingam ir pan. (Socialinis darbas, 2004, p. 67). Tad socialinės veiklosspecialisto etika analizuoja ypatingas dorovės normas, skirtas reguliuoti specialistoir kliento besiklostančius dorovinius santykius, susijusius su profesinės pareigos atlikimu.Normos savo ruožtu numato kelis lygmenis, kurie gali egzistuoti: 1) asmenslygmeniu: sąžiningas požiūris į darbą ir pareigą, moraliniai poreikiai, mokymasis,ugdymasis ir nuolatinis kvalifikacijos tobulinimas, kompetencija, žmogaus orumas,garbingumas, sąžiningumas; 2) organizacijos lygmeniu: teisingumas, atsižvelgiant įasmenines žmogaus galimybes, konfidencialumas, autonomija (apsisprendimo teisė),atsakomybė; 3) bendros veiklos dalyvių tarpusavio santykių lygmeniu: geranoriškumas,pakantumas, tarpusavio atsakomybė, bendradarbiavimas, individualizacija, pasikliovimaskitu asmeniu, asmeninio ir bendro intereso suderinimas.Socialinėje veikloje visų lygių vertybės bei normos sąveikauja viena su kita, taip patjų pasireiškimą veikia tam tikri aplinkos veiksniai, dėl to susiformuoja ir praktinėjesocialinėje veikloje prioritetinėmis kitų vertybių atžvilgiu tampa profesinės veiklosvertybės bei normos, padedančios ir gerai atlikti savo pareigas, ir išlikti humanišku36 Violeta VAICEKAUSKIENĖ

socialinio pedagogo veiklos aspektaižmogumi (Ivanauskienė, Varžinskienė, 2007). Jos dažniausiai būna apibrėžtos nacionaliniuosesocialinių darbuotojų etikos kodeksuose. Lietuvoje Socialinių darbuotojųetikos kodeksas, priimtas 1998 m., ir socialiniai darbuotojai yra susipažinę su kodekseaprašomomis vertybėmis ir pageidaujamais elgesio su klientais, kolegomis ir kitų sričiųprofesionalais, būdais, turėtų juo remtis savo praktiniame darbe. Siekdami išsiaiškintivertybinių kategorijų žinojimą ir jų svarbą ugdant neįgalius vaikus, viename tyrimųprašėme darbuotojų iš pateikto vertybinių kategorijų sąrašo atrinkti ir įvardyti jiemsir visuomenei svarbias etines kategorijas – vertybes, jas surašant pagal svarbą.Darbuotojų atsakymai į atviro tipo klausimą – išvardyti vertybes, kurios yra labiausiaipriimtinos bei svarbios, ugdant proto negalią turinčius vaikus jų socializacijosprocese, – matyti lentelėje.Socialinės veiklos vertybių svarbaLentelėSocialinio darbovertybėsSvarbi (proc.) Nesvarbi (proc.) Nežinau (proc.)Konfidencialumas 49 29 22Individualizacija 41 28 31Profesinė atsakomybė 89 3 8Meilė bei atjauta 100 – –Kompetencija 56 19 25Bendradarbiavimas 69 23 8Geranoriškumas 98 – 2Teisingumas 52 19 29Sąžiningumas 48 12 40Tolerancija 41 26 33Kantrybė 78 20 2Aktyvumas 68 28 4Nuoširdumas 83 11 6Tarp atrinktų ir išvardytų 13 vertybių kategorijų vyravo į vaiko teigiamą priėmimąorientuotos vertybės: meilė bei atjauta, geranoriškumas, nuoširdumas, kantrybė. Kitaatsakymų grupė apibūdina vertybes, tiesiogiai susijusias su darbo atlikimu: bendra-SPECIALIŲJŲ POREIKIŲ VAIKŲ SOCIALIZACIJOS ETINIAI ORIENTYRAI37ISSN 1392-9569

Socialinis ugdymas. 2011. Nr. 14 (25)darbiavimas, profesinė atsakomybė, kompetencija, aktyvumas, konfidencialumas.Išskiriama ir keletas bendražmogiškų vertybių, kurios laikomos visos visuomenėsvertybėmis, – teisingumas, sąžiningumas. Akivaizdu, kad respondentai kaip svarbiausiasišskiria tokias vertybes kaip meilė bei atjauta (100 proc.) ir geranoriškumas(98 proc.), nuoširdumas (83 proc.), kantrybė (78 proc.); kaip svarbios išskiriamosprofesinės atsakomybės (89 proc.) ir aktyvumo (68 proc.) bei bendradarbiavimo(69 proc.) kategorijos. Visos šios vertybės bei kategorijos atspindi gerą tarpusaviosantykių su neįgaliaisiais lygmenį ir socialinės veiklos organizavimo etinius pagrindus.Tai rodo, kad proto negalią turinčių vaikų ugdytojai žino vertybes, kad visuomeninėsvertybės jau yra tapusios jų asmeninėmis vertybėmis ir jie jomis remiasi savopraktinėje veikloje.Matomas mažesnis konfidencialumo (49 proc.), teisingumo (52 proc.) ir sąžiningumo(48 proc.) bei tolerancijos (41 proc.) vertybių vertinimas. Tai galima paaiškintituo, kad į sutrikusio intelekto vaikus dažnokai žiūrima kaip į „nieko nesuprantančius“vaikus, su kuriais dirbant nėra toks svarbus teisingumas ir konfidencialumas. Taipatvirtina ir tyrimo duomenys: gana mažai respondentų nurodė individualizacijąkaip svarbią vertybę, kuri susijusi su vaiko apsisprendimu bei teise pasirinkti. Taibuvo priimta kaip signalas, kad reikia patyrinėti darbuotojų požiūrį į normalizacijosteorijos tikslų supratimą bei priėmimą.Visuomenės humanistinį požiūrį į neįgalų asmenį geriausiai išreiškia normalizacijosteorija bei jos principai, iškeldami pagrindinę vertybinę nuostatą – žmonės, turintyspsichikos sutrikimų, turi lygias teises ir jie turi gyventi taip kaip ir kiti piliečiai.Būtent dėl normalizacijos teorijos supratimo, priėmimo ir įgyvendinimo procesų irkyla neįgaliųjų integracijos –segregacijos – problemų (Ruškus, 2001). Normalizacijosteorijos esmę atskleidžia du pagrindiniai jos tikslai: 1) veiklą organizuoti taip, kad būtųtobulinami atskiro individo gebėjimai, padedantys jam gyventi kuo savarankiškiau;2) neįgalieji turėtų gyventi kuo normalesnį gyvenimą, t. y. gyventi kaip kiti ir kartusu kitais. Normalizacija prasideda nuo neįgaliųjų globos darbuotojų supratimo, kad:1) veiklos organizavimu bei atskirų individo gebėjimų tobulinimu yra siekiama neįgaliojosavarankiškumo; 2) neįgalieji turėtų gyventi kuo normalesnį gyvenimą, t. y.turėti lygias teises, gyventi kaip ir kiti piliečiai ir tapti visaverčiais visuomenės nariais(Ruškus, 2001, p. 117). Šie du esminiai normalizacijos principo teiginiai išreiškiavertybinį socialinės globos darbuotojų požiūrį į neįgaliuosius, todėl siekėme atskleistiproto negalią turinčius vaikus ugdančių bei globojančių darbuotojų požiūrį į šiuosteiginius. Respondentų buvo klausiama, ar galėtų jūsų globojami vaikai, turintysvidutinį ir žymų intelekto sutrikimą, tapti savarankiškais ir jaustis visaverčiais visuo-38 Violeta VAICEKAUSKIENĖ

socialinio pedagogo veiklos aspektaimenės nariais (gali, iš dalies gali, negali) ir kokių papildomų paslaugų bei priemoniųreikėtų šiam tikslui pasiekti.Tyrimo rezultatai parodė, kad nedidelis skaičius respondentų – 11,2 proc. – mano,kad šie vaikai gali būti visaverčiais visuomenės nariais, o 69,5 proc. respondentųnurodė, kad tokią sunkią negalią turintiems vaikams visiškai neįmanoma to pasiekti;19,3 proc. respondentų išsakė nuomonę, kad tokie neįgalieji galėtų iš dalies integruotisį visuomenės gyvenimą, jei jiems būtų suteikiama visokeriopa kitų žmonių paramabei pagalba (žr. pav.)Gali11, 2Iš dalies gali19,3Negali69,5Pav. Globojamų vaikų galimybė tapti visaverčiais visuomenės nariais (proc.)Panaši nuomonė apie neįgaliųjų savarankiškumą (gali tapti savarankiški, iš daliessavarankiški, netaps savarankiški) yra ir darbuotojų: 65 proc. respondentų nurodė,kad šie vaikai niekada netaps savarankiški ir darbuotojai stengiasi patys suteikti visasinstitucijoje numatytas bei įmanomas paslaugas; 20,2 proc. darbuotojų mano, kadvaikai iš dalies gali tapti savarankiški, tačiau svarbu jiems suteikti įvairialypę pagalbą,kuri užtikrintų jų saugumą bei gerą savijautą; 14,8 proc. respondentų siektų ir skatintųneįgaliųjų savarankiškumą bei aktyvumą ir tam siūlo labiau išplėsti teikiamųpaslaugų spektrą institucijose, taip įtakojant spartesnę bei palankesnę neįgaliųjų raidą.Toks darbuotojo požiūris į neįgaliųjų normalizavimo principo nuostatas yra susijęssu, respondentų nurodytais veiksniais: dar vis nepakankamai teigiamu visuomenėspožiūriu į neįgaliuosius (69 proc.) ir su tuo susijusiais faktoriais: nepakankama valstybėsfinansine parama neįgaliesiems (72 proc.), aplinkos nepritaikymu (65 proc.),globos bei aptarnavimo paslaugų trūkumu (38 proc.).Taigi, nors ir atrodo, kad visuomenė yra labiau tolerantiška neįgaliesiems, parengtanemažai pažangių teisinių dokumentų, išplečiančių bei laiduojančių neįgaliųjų teisesir lygias galimybes, tačiau normalizacijos principas bei naujas požiūris į sutrikusiointelekto žmones nėra susiformavęs, o tai lemia ir neįgaliųjų socializacijos praktiką.SPECIALIŲJŲ POREIKIŲ VAIKŲ SOCIALIZACIJOS ETINIAI ORIENTYRAI39ISSN 1392-9569

Socialinis ugdymas. 2011. Nr. 14 (25)Tad įtvirtinant normalizacijos bei humaniškumo principus neįgaliųjų socializacijosprocese būtina labiau plėtoti dalyvavimą visuomenės gyvenime, ugdyti darbuotojųpasitikėjimą vaikų galimybėmis ir pokyčiais, kurie keistų darbuotojų asmeninesvertybes dėl vaikų savarankiškumo ir visavertiškumo, lemiančiomis socializacijossėkmę ir efektyvumąMoralinė kultūra – kitas svarbus specialiųjų poreikių vaikų socializacijos veiksnysir socialinio darbuotojo etikos orientyras. Moralinę specialisto kultūrą sudaro tamtikrų tarpusavyje susijusių elementų sistema: 1) etinio mąstymo kultūra, 2) jausmųkultūra, 3) elgesio ir bendravimo ar etiketo kultūra (Socialinis darbas, 2007, p. 70).Pirmas moralinės kultūros elementas – etinio mąstymo kultūra, suteikianti orientyrusspręsti protinio ir intuityvaus momento tarpusavio ryšio problemas, priimantmoraliai pateisinamus sprendimus, t. y. ji neneigia intuityvaus jausmo paisymo, betrekomenduoja jį derinti su sveiku protu gerai apmąstant ir tikrinant savo intuicijas.Etinio mąstymo kriterijus yra teorinis žmogaus gebėjimas teisingai analizuoti situacijasir spręsti iškylančias problemas. Etinio mąstymo kultūros esmę sudaro tryselementai: analizė, kritika, veiksmų programa. Šių elementų įgyvendinime socialiniodarbo specialistui reikia turėti ne tik žinių, bet ir gebėjimų įgyti šias žinias, gautijas ir apdoroti, gebėti praktiškai jas pritaikyti bei panaudoti, atsižvelgiant į klientųproblemų sudėtingumą ir savo išsiugdytus gebėjimus bei etinio mąstymo kultūrą.Antras moralinės kultūros elementas – jausmų kultūra – svarbiausia moralinėskultūros dalis, nes ji yra pagrindinis socialinio darbuotojo dvasinio pasaulio rodiklis.Jausmų kultūros formavimas – galingas sveiko moralinio psichologinio klimatosocialinės tarnybos kolektyve veiksnys. Tokie moraliniai psichologiniai asmenybėsbruožai kaip tarpusavio supratimas, jautrumas bei empatija, tolerancija, solidarumas,užtikrina kolektyvo narių sutelktumą, apsaugo nuo žmogaus vienatvės moraliniųsunkumų. Emocinė moralinės veiklos, moralinio jausmo pusė apibūdina asmenybėsgyvenimišką poziciją, atskleidžia jo subjektyvaus pasirengimo lygį priimti ir vykdytimoralinius visuomeninius reikalavimus, keliamus socialinio darbuotojo profesijai.Trečias moralinės kultūros elementas – elgesio ir bendravimo kultūra, kuri pasireiškiaetiketu, t. y. elgesio taisyklių ir elgesio manierų laikymusi, bendraujant suasmenimis, kuriems teikiama pagalba. Nors dauguma specialistų etiketą įsivaizduojakaip išorinį bendravimo pasireiškimą ir elgsenos techniką, bet labai svarbus vaidmuotenka tam, kas slypi už elgsenos, judesių ar gestų. Tai reiškia, kad išorinės elgesioformos sutapimas su jo moraliniu turiniu (etiniu mąstymu ir jausmų kultūra) – išskirtinisetiketo bruožas, pagrįstas dorove, estetika ir tradicija, susijęs su visuomenėsmoralinėmis normomis ir vertybėmis. Išskiriami tokie pagrindiniai šiuolaikinio40 Violeta VAICEKAUSKIENĖ

socialinio pedagogo veiklos aspektaietiketo principai: 1) humaniškumo bei žmogiškumo, reikalaujantys, kad darbuotojasbūtų mandagus, taktiškas, korektiškas, elgtųsi pagarbiai, oriai ir kukliai; 2) veiksmųtikslingumo principas, suteikiantis galimybę elgtis išmintingai, paprastai ir patogiaijo paties ir klientų atžvilgiu; 3) elgesio grožio arba estetinio patrauklumo principas;4) tradicijų ir papročių paisymo. Praktiniame darbe šie etiketo principai pasireiškiakaip: 1) kalbos arba verbalinis etiketas, kuris reglamentuoja žodines formules, t. y.pasisveikinimas, susipažinimas, prisistatymas, padėka, atsiprašymas. Prie kalbosetiketo priskiriamos kalbėjimo manieros ir bendravimo menas. 2) mimika ir gestai,kurie padeda suprasti ir traktuoti pašnekovą, pokalbį ar veiksmus; (t. y. neigimo,nustebimo, sveikinimo, pasipiktinimo ir kt.); 3) erdvės kūrimo etiketas, kuriuo nustatomasatstumas tarp pašnekovų, fizinio kontakto buvimas ar nebuvimas, leistinųpadėčių spektro apibrėžimas; 4) atributų arba daiktų naudojimo etiketas, numatantisdrabužių, dovanų, gėlių ir kitų daiktų naudojimo taisykles. Apibendrinant galimapasakyti, kad tokios asmenybinės moralinės savybės kaip mandagumas, subtilumas,taktiškumas, mokėjimas išklausyti klientą, mokėjimas valdyti save, savikritiškai vertintisavo poelgius yra socialinio darbuotojo etiketo esmė. Jų praktinis įgyvendinimasyra vientisas procesas, kuris plėtojasi visose vaiko socializacijos srityse bei veiklose,bet jį sunku ištirti statistiniais metodais. Todėl socializacijos procese aprašomojeneįgalių vaikų globos institucijoje buvo taikomi tokie metodai kaip individualusdarbuotojo veiklos stebėjimas bei vertinimas ir kokybinis metodas – pokalbis, kuriometu ugdytojai kartu su institucijos vadovais daug diskutuodavo ir rinko darbuotojųpasiūlymus dėl elgesio taisyklių bei reikalavimų, kurių būtina laikytis globos institucijoje.Iš tokių bendrų ir grupinių pokalbių – diskusijų buvo sudaryti atitinkamireikalavimai darbuotojams, kurių rekomenduojama laikytis bendraujant su vaikaisįvairiose veiklose. Kaip pavyzdį pateiksime dviejų tipų – informacijos ir duomenųapie vaiką rinkimo ir seksualinio vaikų ugdymo – veiklų reikalavimus.Renkant informaciją apie vaiką numatyta laikytis tokių reikalavimų: 1) „nesegiotietikečių“ apibūdinant vaiko neįgalumą, t. y. nenaudoti neigiamą vaiko vertinimą pabrėžančiųterminų (invalidas, daunas, durnelis ir pan.); 2) neskirstyti vaikų į kategorijaspagal jo negalios ženklus, o, atvirkščiai, ieškoti būdų, kaip padėti įsitraukti į jų gyvenimoplanavimą, socialinės veiklos organizavimą, dalyvavimą socialinėje realybėje;3) nešališkai ir sąžiningai fiksuoti bei rinkti duomenis apie vaiką ir tai daryti su josutikimu ir geranorišku bendravimu; 4) skirti elgesio objektyvų aprašymą nuo elgesiointerpretavimo ir kuo mažiau interpretuoti galimus vaiko motyvus, jausmus, nuomonęarba troškimus; 5) netaikyti viešo barimo ir bausmių, nes, kaip teigia L. Radzevičienė(2003), pirma, bausme akcentuojamas netinkamas vaiko elgesys; antra, fiksuojamosSPECIALIŲJŲ POREIKIŲ VAIKŲ SOCIALIZACIJOS ETINIAI ORIENTYRAI41ISSN 1392-9569

Socialinis ugdymas. 2011. Nr. 14 (25)neadekvačios elgesio reakcijos; trečia, vaikui demonstruojami suaugusiųjų bausmėsmodeliai gali būti suvokiami kaip priimtini sprendžiant konfliktus su aplinkiniais.Ypatingi etiniai reikalavimai buvo sudaryti ir jų laikomasi modifikuojant neįgaliųvaikų seksualinę elgseną pensione. Atlikome du tyrimus, kurie skirti neįgalių vaikųseksualinės elgsenos ypatumams ir darbuotojų požiūriui į neįgalių paauglių seksualinesproblemas atskleisti. Tyrimų rezultatai parodė, kad neįgalių vaikų draugystėir intymūs santykiai sudaro reikšmingą jų gyvenimo dalį, tačiau negalią turintysžmonės yra labai pažeidžiami lytiškumo prasme, nes jų seksualinių poreikių patenkinimasdažniausiai priklauso nuo kitų žmonių nuoširdumo, empatijos, požiūrio įneįgalų žmogų kaip lygiavertį asmenį. Įgyvendinant etines nuostatas dėl neįgaliojolytiškumo ir siekiant išsaugoti asmens laisvę ir privatumą, tuo pat metu ginant jįnuo išnaudojimo, pensione buvo laikomasi tokių parengtų rašytinių reikalavimų:1) institucijos darbuotojai seksualines neįgaliųjų problemas turi spręsti individualiai,jautriai ir profesionaliai, asmeninius įsitikinimus bei jausmus reikšti kaip antraeiliusneįgalių paslaugų vartotojų atžvilgiu, suvokti savo, kaip patarėjo, ribotumą: išankstinesnuostatas, vertybių sistemą, žinių lygį, lytį; 2) darbuotojai turi vengti teisti irnurodinėti, o vietoj to turi būti aktyvūs klausytojai bei stebėtojai – darbuotojo irneįgaliojo tarpusavio santykiai turi būti geranoriški, skatinantys vaiko pasitikėjimądarbuotoju, norą atvirai pasakyti arba parodyti savo lytines problemas, paprašytipagalbos; 3) darbuotojas, neturintis pakankamai žinių kai kuriais klausimais, pavyzdžiui,sekso reikmenų naudojimo, masturbacijos, kontracepcijos ir kt. turėtų kreiptis įatitinkamus specialistus: institucijos mediką, moterų konsultaciją, šeimos planavimocentrą, seksologą ir pan.; 4) darbuotojai turi vaikui suprantamais būdais paaiškinti,kad seksualiniai veiksmai leidžiami įstatymo, t. y. kad lytiniai santykiai galimi tiktarp dviejų sutinkančių suaugusiųjų privačioje aplinkoje, kad masturbacija ir petingastaip pat turi vykti be pašalinių ir tam tikrose patalpose ir pan.; 5) vaiko kūnas yra jomalonumo šaltinis, todėl būtina padėti džiaugtis juo, suteikiant kuo malonesnių sensoriniųpotyrių – glostyti ir džiaugtis vaiko kūnu, naudoti kvapiąsias ir maitinančiasodą bei plaukus priemones, muziką, šviesos efektus, taikyti raumenis atpalaiduojančiusbei relaksuojančius judesius; 6) rodyti pagarbą vaiko savęs aptarnavimo metu: neleistibūti pašaliniams žmonėms gyvenamosiose patalpose, kai vaikai naudojasi tualetu armaudosi, keliasi iš lovų arba gulasi miegoti, viešai neaptarinėti vaiko virškinimo arseksualumo problemų, viešai nekabinti vaiko tuštinimosi, mėnesinių ar maudymosikalendorių, nerodyti jo nuogo kūno kitiems vaikams bei suaugusiesiems.Ir kitose vaikų gyvenimo veiklose darbuotojai skatinami laikytis atitinkamų etiniųelgesio reikalavimų bei gairių, ir rezultatus atsispindi geri ir nuoširdūs darbuotojų ir42 Violeta VAICEKAUSKIENĖ

socialinio pedagogo veiklos aspektaivaikų tarpusavio santykiai. Etiškas pensiono klimatas, kurį charakterizuoja bendradarbiavimasir geranoriškumo atmosfera, vyraujanti pensiono bendruomenėje, leidžiaužtikrinti ir neįgaliųjų, ir darbuotojų poreikių patenkinimą, gerą savijautą, puikiussocialinės veiklos rezultatus – sėkmingą vaikų socializaciją.IšvadosSpecialiųjų poreikių vaikų socializaciją lemia tokie vaikų ugdytojų etiniai orientyrai:1. Teigiamas vaikų ugdytojų požiūris į globojamus vaikus, pagrįstas kito žmogauspriėmimo ir gero darbo atlikimo vertybėmis.2. Normalizacijos principų tikslų – siekti vaikų savarankiškumo ir tapimo visaverčiaisvisuomenės nariais – supratimas ir įgyvendinimas. Šio etinio orientyrotaikymas praktikoje yra nepakankamas dėl visuomenės nepasirengimo integruotineįgalų žmogų į visuomenės gyvenimą.3. Moralinė darbuotojų kultūra pasireiškia etinio mąstymo, jausmų, elgesio irbendravimo bei etiketo kultūra. Visi moralinės darbuotojų kultūros komponentai yranuolat ugdomi bei puoselėjami ir jų kokybę atspindi geri vaikų ir ugdytojų tarpusaviosantykiai, teigiami socializacijos rezultatai.Literatūros sąrašas1.2.3.4.5.6.7.8.9.10.Aramavičiūtė V. Auklėjimas ir dvasinė asmenybės branda. Vilnius: Gimtasis žodis,2005.Bakk A., Grunewald K. Globa. Knyga apie žmones su intelekto negalia. Vilnius:Avicena, 1997.Banks S. Ethics and Values in Social Work. New York, 2001.Bitinas B. Hodegetika. Auklėjimo teorija ir technologija. Vilnius: Kronta, 2004.Butvilas T. Šeimoje netektį patyrusių vaikų socializacija. Vilnius: Baltijos kopija, 2008.Clausen J. A. Socialization and Society. Boston: Litle Brow, 1988.Сlark C. Social Work Ethics. Politics, Principles and Practice. London: Macmillan, 2000.Goslin D. A. Handbook of Socialization theory and Research Chicago: Rand McNally, 1969.Ivanauskienė V., Varžinskienė L. Socialinių darbuotojų profesinių vertybių raiškapraktinėje veikloje. Socialinis darbas, 2007, Nr. 6 (1), p. 76–82.Jenkins J. Šių laikų dorovinės problemos. In: Joe Jenkins. Švietimas Lietuvos ateičiai.Vilnius: Alma littera, 1997.SPECIALIŲJŲ POREIKIŲ VAIKŲ SOCIALIZACIJOS ETINIAI ORIENTYRAI43ISSN 1392-9569

Socialinis ugdymas. 2011. Nr. 14 (25)11.12.13.14.15.16.17.18.19.20.21.22.23.24.25.26.27.Johnson L. C. Socialinio darbo praktika. Bendras požiūris. Vilnius, VU Specialiosiospsichologijos laboratorija, 2001.Juodaitytė A. Socializacija ir ugdymas vaikystėje. Vilnius: Petro ofsetas, 2002.Kvieskienė G. Pozityvioji socializacija. Vilnius: VPU leidykla, 2005.Kublickienė L., Rapoportas S. Vertybiniai konfliktai: socialinis psichologinisaspektas. In: Vertybės permainų metais. Vilnius, 1999.Neįgaliųjų ir jų šeimos narių teisės ir socialinės garantijos. Informacinė apžvalga. Vilnius,2003.Leliūgienė I. Socialinė pedagogika. Kaunas: Technologija, 2002.Palidauskaitė J. Viešojo administravimo etika. Kaunas: Technologija, 2001.Radzevičienė L. Vaikų, turinčių specialiųjų poreikių, psichosocialinė raida. Šiauliai:ŠU leidykla, 2003.Rhodes M. Ethical Dilemmas in Social Work Practice. Boston Mass: Routledge inKegan Paul.Ruškus J. Negalės fenomenas. Šiauliai: ŠU leidykla, 2002.Socialinis darbas. Profesinės veiklos įvadas. Vilnius: VU Specialiosios psichologijoslaboratorija.Steman C. Socialinio darbo su proto negalios vaikais pagrindai. Vilnius: Vaibra, 1999.Vaicekauskienė V. Specialiųjų poreikių vaikų socializacija. Vilnius: VU leidykla, 2005.Vasiljevienė N. Organizacijų etika: institucinės etikos vadybos sistemos. Vilnius: Ciklonas,2006.Vaitkevičius V. Socialinės pedagogikos pagrindai. Vilnius: Evalda, 1995.Vyšniauskienė D., Minkutė R. Socialinės veiklos profesinė veikla. Kaunas: Technologija,2008.Aндреева Г. М. Социальная психология. Москва: Аспект Пресс, 1998.Įteikta 2010 m. rugsėjo mėn.Pateikta spaudai 2010 m. lapkričio mėn.Violeta Vaicekauskienė – socialinių mokslų (edukologija) daktarė; Vilniaus pedagoginiouniversiteto Socialinės komunikacijos instituto Socialinės sanglaudos katedros docentė;mokslinių interesų sritys: specialiųjų poreikių vaikų socializacija, socialinės globos kokybė,socialinio darbo specialistų profesionalumas; adresas: Studentų g. 39, LT-08106 Vilnius,Lietuva; el. paštas: vaicekauskiene@vdnet.lt44 Violeta VAICEKAUSKIENĖ

Vida GUDŽINSKIENĖ, Rasa GEDMINIENĖsocialinio pedagogo veiklos aspektaiAlkoholizmO kaip šeimos ligos samprataAnotacija. Straipsnyje aptariama alkoholizmo kaip šeimos ligos samprata, atskleidžiamišeimos, kurioje yra žalingai alkoholį vartojančių asmenų, disfunkcijos ir šeimos nariųnetiesioginės priklausomybės požymiai. Akcentuojama, kad šeima, kurioje yra alkoholinėpriklausomybė, traktuojama kaip pažeista šeima, kuriai būdinga: šeimos narių poreikių,jausmų, pomėgių, norų apribojimas; sutrikęs šeimos narių tarpusavio bendravimas; savitarpiosupratimo trūkumas; šeimos sistemos uždarumas; pakitę vaikų ir suaugusiųjų vaidmenysšeimoje, t. y. stebimas šeimos struktūros nebuvimas; šeimos nariai nieko neplanuoja, jieorientuoti į tai, kad išgyventų.Esminiai žodžiai: alkoholizmas, žalingas ir rizikingas (pavojingas) alkoholio vartojimas ,netiesioginė priklausomybė, disfunkcinė šeima.ĮvadasKiekvienas iš mūsų vienaip ar kitaip esame susidūrę su žmonėmis, piktnaudžiaujančiaisalkoholiu, jei netiesiogiai savo šeimoje ar draugų rate, tai pažįstamų, moksloar darbo kolektyvuose. 2006 m. Europos Komisijos užsakymu buvo atliktas alkoholiovartojimo ir su tuo susijusių pasekmių tyrimas, kurį atliko Anglijos alkoholio tyrimųinstitutas (IAS – Institute of Alcohol Studies, London). Remiantis gautais rezultatais,buvo parengta ataskaita „Alkoholis Europoje visuomenės sveikatos požiūriu“ (Anderson,Baumberg, 2006). Joje konstatuojama, kad žalingas alkoholio vartojimasveikia visas žmogaus sritis, tačiau kelis žmonių gyvenimo aspektus, kuriuos autoriaiapibūdina kaip ,,žala sveikatai“ ir ,,socialinė žala“, veikia ypač stipriai. Kiekvienaismetais ES šalyse alkoholis sukelia maždaug 195 000 mirčių: tai žuvę autoavarijose,Žalingas vartojimas – psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo būdas, darantis žalą sveikatai.Žala gali būti fizinė arba žala psichikai. Dažniausiai, bet ne visada, žalingas vartojimasturi neigiamas socialines pasekmes, tačiau socialinės pasekmės savaime nėra pakankamosžalingo vartojimo diagnozei patvirtinti.Rizikingas vartojimas – tai medžiagos vartojimo būdas, didinantis vartotojui žalingų pasekmiųriziką. Kai kurie tokio vartojimo būdai lemia fizinės ir psichikos sveikatos pasekmes (kaip žalingovartojimo atveju), kai kurie apima ir socialines pasekmes. Priešingai negu žalingas vartojimas,pavojingas vartojimas yra susijęs su tokiais vartojimo modeliais, kurie turi reikšmės visuomenėssveikatai, nepaisant to, kad vartotojas tuo metu nepatiria jokio sveikatos sutrikimo. Šį terminą dabarvartoja PSO, bet jis nėra diagnostinis TLK-10 terminas (Terminų žodynėlis naudojamas alkoholiopolitikos ir susijusiose visuomenės sveikatos srityse. Pgl. Anderson, Baumberg, 2006).45ISSN 1392-9569

Socialinis ugdymas. 2011. Nr. 14 (25)per nelaimingus atsitikimus ir žmogžudystes, savižudybių aukos, mirę nuo kepenųcirozės bei neuropsichiatrinių sutrikimų ir kt. Ataskaitoje išreiškiamas susirūpinimasdėl didelio vaikų, augančių alkoholio paveiktose šeimose, skaičiaus (5–9 mln. Europosvaikų), taip pat dėl to, kad 16 proc. visų blogo elgesio su vaikais ir jų nepriežiūrosatvejų susiję su tėvų alkoholio vartojimu (Anderson, Baumberg, 2006).Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) pagal alkoholio vartojimą ir jo padarytą žaląLietuvą kartu su kitomis Centrinės ir Rytų Europos šalimis – Latvija, Estija, Baltarusija,Rusija, Moldova, Ukraina, Vengrija – priskiria aukščiausios rizikos grupei Europoje(Nacionalinės sveikatos tarybos metinis pranešimas, 2008). Statistikos departamento prieLR Vyriausybės duomenimis, 2008 m. Lietuvoje vienam gyventojui teko 11,2 l alkoholio,o vienam 15 metų ir vyresniam gyventojui – 13,3 l grynojo alkoholio per metus(Alkoholio vartojimas ir padariniai, 2009). Europos alkoholio chartijoje (1995) sakoma,kad visi žmonės turi teisę į šeiminį, visuomeninį ir darbinį gyvenimą, apsaugotą nuonelaimingų atsitikimų, prievartos ir kitų neigiamų pasekmių, susijusių su alkoholiovartojimu. Šią kiekvieno piliečio teisę sunkiai įmanoma įgyvendinti Lietuvoje, nes statistiniaiduomenys liudija, kad alkoholio vartojimas Lietuvoje kasmet didėja, gausėja irvisuomenės problemų, susijusių su žalingu ir pavojingu alkoholio vartojimu. Statistikosdepartamento prie LR Vyriausybės duomenimis, Lietuvoje 2008 m. pabaigoje gydėsi63 531 asmuo dėl priklausomybės nuo alkoholio, iš jų 3758 asmenys sirgo alkoholinepsichoze, lėtiniu alkoholizmu sirgo 59 773 asmenys (Alkoholio vartojimas ir padariniai,2009). Tačiau šie skaičiai neatspindi realios padėties, nes ne visi sergantys asmenyskreipiasi į medikus. Manoma, kad nuo alkoholio priklausomų asmenų Lietuvoje galibūti kelis kartus daugiau nei rodo oficiali statistika. Alkoholinių gėrimų vartojimastarp jaunų žmonių tampa vis didesne socialine ir sveikatos problema. Kauno medicinosuniversitetas (1994, 1998, 2002, 2006) atliko Pasaulinės sveikatos organizacijoskoordinuojamą mokinių gyvensenos ir sveikatos tyrimą (HBSC), kuriuo nustatė, kadpastaraisiais metais Lietuvos mokiniai, palyginti su kitų šalių bendraamžiais, yra tarpdažniausiai piktnaudžiaujančių alkoholiniais gėrimais (Zaborskis ir kt., 2008).Straipsnio tikslas – atskleisti alkoholizmo kaip šeimos ligos sampratą.Tyrimo metodas – mokslinės literatūros ir antrinių duomenų šaltinių analizė,metaanalizė, lyginamoji analizė, apibendrinimas.Žalingi įpročiai, tarp jų ir alkoholizmas, tampa viena pagrindinių šiuolaikinėsvisuomenės sveikatos ir socialinių problemų. Pagal Pasaulinės sveikatos organizacijos(1992) priimtą tarptautinę ligų klasifikaciją (TLK-10) alkoholizmas suprantamasTLK-10 neliko termino alkoholizmas.46 Vida GUDŽINSKIENĖ, Rasa GEDMINIENĖ

socialinio pedagogo veiklos aspektaikaip priklausomybės liga – psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant alkoholį . LRnarkologinės priežiūros įstatyme (1997) teigiama, kad alkoholizmas yra psichikosliga, kuria suserga alkoholiu piktnaudžiaujantys asmenys ir kuri pasireiškia asmenspsichinės ir fizinės priklausomybės nuo alkoholio sindromu bei kitomis neigiamomismedicininėmis ir socialinėmis pasekmėmis. J. Nissenas (1998) alkoholizmą įvardijakaip klastingą, lėtinę, progresuojančią ir potencialiai mirtiną ligą, kuri pakertažalingai alkoholį vartojančio žmogaus fizinę bei psichologinę sveikatą, dorovę irvisuomeninę padėtį.Neretai manoma, kad alkoholikai – tai asocialūs, degradavę, apimti depresijosžmonės, tačiau įvairių tyrimų duomenimis, ši liga sparčiai plinta tarp mokinių, studentų,žmonių, dirbančių vadovaujamą darbą. Be to, stebimas vis didesnis nesaikingasalkoholio vartojimas tarp moterų ir mergaičių (Tamutienė ir kt., 2008). Pažymėtina,kad vis daugiau vaikų ir jaunimo susiduria su žalingu ir pavojingu alkoholio vartojimu.R. Šalaševičiūtė (2009) atkreipia dėmesį į mokyklinio amžiaus vaikų, gydytų dėl toksinioalkoholio poveikio, skaičiaus didėjimą: per penkerius metus (2001–2006 m.) šisskaičius padidėjo beveik 10 kartų – nuo 69 iki 538 atvejų. Lietuvoje labai daug šeimųsusiduria su alkoholizmo problema, tačiau alkoholizmo kaip šeimos ligos sampratasunkiai priimtina mūsų visuomenėje, netgi girtaujančio artimieji sunkiai taikosi sumintimi, kad šeimoje yra ligonis.Mokslinėje literatūroje alkoholizmo problema nėra nauja, tačiau iki praėjusioamžiaus 9-ojo dešimtmečio daugiausia dėmesio buvo skiriama pačiam alkoholikui,neakcentuojant, kad alkoholizmas yra liga, veikianti ne tik patį ligonį, bet ir aplink jįesančius žmones. Tik prieš dvidešimt metų imta kalbėti apie alkoholikų šeimos nariųproblemas (Black, 1981; Windle, Searles, 1990; Москаленко, 1991; Sher, 1991; Смит,1991; Wegscheider, 1993; Битти, 1997; Nissen, 1998; Woydyllo, 1998; Woititz, 1999;2002 ir kt.). Mokslinėje literatūroje pradedamos vartoti netiesioginės priklausomybės irtarpusavio priklausomybės sąvokos. L. Bulotaitė (1998) apibūdina netiesioginės priklausomybės(angl. co-dependent; rus. созависимость) sąvoką. ,,Netiesioginė priklausomybė – tai savoindividualybės, asmenybės praradimo liga. Tai ypatinga priklausomybė (emocinė,Priklausomybės nuo alkoholio sindromas (anksčiau – lėtinis alkoholizmas, alkoholizmas) –lėtinė psichikos liga, pasireiškianti asmens psichinės ir fizinės priklausomybės nuo alkoholiosindromais, nuolatiniu arba periodiniu piktnaudžiavimu alkoholiniais gėrimais bei lydimaneigiamų sveikatos ir socialinių pasekmių (pgl. TLK-10, pradėta naudoti vadovaujantissveikatos apsaugos ministro 1996 m. spalio 28 d. įsakymu Nr. 542). Iš: Teisingai apie alkoholį,narkotikus, ŽIV bei AIDS ir tuberkuliozę: svarbiausi terminai ir apibrėžimai. Nevyriausybiniųorganizacijų ir ekspertų koalicija ,,Galiu gyventi“, 2009).47AlkoholizmO kaip šeimos ligos samprataISSN 1392-9569

Socialinis ugdymas. 2011. Nr. 14 (25)socialinė, kartais net fizinė) nuo kito žmogaus“ (Bulotaitė, 1998, p. 28). M. Bitti(1997) rašo, kad ši sąvoka psichoterapijoje pradėta vartoti praėjusio amžiaus 7-ojodešimtmečio pabaigoje ir, remdamasi R. Sabbi, patikslina sąvokos turinį, netiesioginėpriklausomybė – emocinė, psichologinė ir elgesio būsena, kylanti kaip rezultatas dėlto, kad žmogus ilgą laiką buvo veikiamas žlugdančių taisyklių, kurios trukdė atviraireikšti jausmus bei aptarti asmenines ir tarpasmenines problemas. Pasižymintis netiesioginepriklausomybe žmogus leidžia kito žmogaus elgesiui daryti didelę įtaką jamir nuolat stengiasi kontroliuoti to žmogaus elgesį. M. Bitti (1997) nurodo charakteriobruožus, būdingus žmonėms, turintiems netiesioginę priklausomybę: nuolatinisrūpestis kitais, žemas savęs vertinimas, savo minčių jausmų ir jausmų išstūmimas,nuolatinė kito žmogaus kontrolė, emocijų neigimas, priklausomybės kitam žmoguiporeikis, blogi tarpusavio santykiai, pasitikėjimo savimi ir kitais žmonėmis trūkumas,pyktis, jausmų sumaištis (gali būti labai atsakingi arba visiškai neatsakingi).E. Smit (1991) vartoja tarpusavio priklausomybės sąvoką, kuri reiškia tam tikrąžmogaus būseną, t. y. adaptacijos prie disfunkcijos rezultatą: tai įsitvirtinusi stresinėreakcija, kuri laikui bėgant tampa labiau gyvenimo būdu nei atitinkama išgyvenimoforma. Pažymėtina, kad streso šaltiniui praradus savo įtaką, priklausomas žmogus irtoliau savo aplinkoje elgiasi taip, tarsi engimo grėsmė ir toliau tęstųsi.Alkoholizmas – tai šeimos liga, kuri emociškai, dvasiškai, o dažnai ir fiziškaiveikia visus šeimos narius. Užsienio autorių (Битти, 1997; Nissen, 1998) duomenimis,kiekvienas sergantis alkoholizmu įvairiais būdais veikia 4–5 aplinkos žmones.Nuo alkoholiko elgesio labiausiai kenčia šeima. Neįstengdami pasipriešinti žalingoalkoholio vartojimo pasekmėms, šeimos nariai turi iškęsti visas ligos pasekmes iremociniu atžvilgiu patys tampa ligoniais. Alkoholiko šeima lyginama su ,,sergančiašeima“, kurioje galioja keturios pagrindinės taisyklės: šaltumo, tylėjimo, neigimoir izoliacijos (Black, 1981; Bulotaitė, 1998, 2009; Смит, 1991). Daugelis žalingoir pavojingo alkoholio vartojimo neigiamų pasekmių tenka ne pačiam alkoholikui,bet kitiems žmonėms. Alkoholiko šeimos nariams sunkiausia atsiriboti ir išmoktigyventi savo gyvenimą, nes ,,jie buvo įbauginti, priversti meluoti ir niekad nedrįsoprisipažinti, kas dedasi giliai jų širdyje. Jų gyvenimai buvo užgniaužti ir nustelbtialkoholiko pakilimų bei nuosmukių. Visų šeimos narių jausmai užgniaužti. Išbaimės, kad vėl patirs psichologines žaizdas, neparodoma nei meilė, nei pyktis, neidžiaugsmas, nei sielvartas“ (Nissen, 1998, p. 75). Daugelis autorių (Black, 1981; Смит,1991; Wegsheider, 1993; Битти, 1997; Woydyllo, 1998; Bulotaitė, 1998, 2009; Nissen,1998; Woititz, 1999; 2002; Weinhold, Weinhold, 2002; Tönnäng, 2005, 2007 ir kt.)sutinka, kad šeimos nariai išgyvena stresą, nuolatinę įtampą, kartais jaučia neviltį ir48 Vida GUDŽINSKIENĖ, Rasa GEDMINIENĖ

socialinio pedagogo veiklos aspektaibeprasmiškumą, kenčia nuo psichosomatinių sutrikimų (migrenos, skandžio skausmųir pan.), kai kurie metų metais rūpinasi alkoholiku, pamiršdami savo poreikius.Užsienio autorių nuomone (Москаленко, 1991; Битти, 1997), alkoholikų šeimosyra skirtingos, jos turi daug modelių. Elgesio modeliai, įsitvirtinę alkoholikoar disfunkcinėje šeimoje, keičiasi labai sunkiai. B. Weinholdo, J. Weinhold (2002)nuomone, jei alkoholizmas priskiriamas ligai, tai sumažinamas gėdos jausmas kreipiantispagalbos, bet tuo pačiu metu įsitvirtina kitas priklausomybės aspektas – tikėjimas,kad pasveikti nuo šios ligos neįmanoma. V. Moskalenko (1991) nuomone,visos šeimos, kuriose yra sergantis alkoholizmu asmuo, yra disfunkcinės. Pagrindiniaidisfunkcinės šeimos bruožai yra šie: šeimos nariai neskiria dėmesio vienas kitam, ypačtėvai vaikams; tėvai blogai, netinkamai elgiasi su vaikais; visas šeimos gyvenimascharakterizuojamas kaip nepastovus ir nenuspėjamas, o santykiai tarp šeimos nariųtampa despotiški; šeimos nariai susirūpinę realybės neigimu, jiems tenka slėpti vienąar keletą šeimos paslapčių, todėl šeimos taisyklėse vyrauja draudimai išreikšti savojausmus ir norus; naudojamos emocinės represijos.Pastebėtina, kad alkoholiko šeimoje dažnos muštynės, barniai, agresyvus santykiųaiškinimasis. I. Leliūgienė (1997), K. Miškinis (2003) nurodo, kad girtavimas yra vienapagrindinių smurto šeimoje ir šeimos iširimo priežasčių, nes vyksta žalingai alkoholįvartojančio žmogaus vertybinių orientacijų destrukcija. „Toks žmogus darosi kaskartegocentriškesnis, vis mažiau rūpinasi šeimos ir artimųjų likimu, darbu“ (Miškinis,2003, p. 82–83). Alkoholikų vaikų patiriamas smurtas šeimoje daro neigiamą įtakąvaiko asmenybės raidai. N. Dirsienė, V. Reikertienė (2008) pateikia nukentėjusiesiemsnuo ilgalaikio smurto šeimoje būdingus bruožus: vienišumas ir atskirtis; pasitikėjimosavimi praradimas, abejonės dėl gebėjimo tvarkyti savo gyvenimą, priimti teisingussprendimus; kaltės ir gėdos jausmas; baimė, nerimas, polinkis sirgti įvairiausiomissu stresu susijusiomis ligomis, depresija.E. Smit (1991) akcentuoja, kad pagrindinis alkoholiko šeimos bruožas – esamossituacijos šeimoje neigimas. Tyrėja nurodo, kad vidutiniškai tik po septynerių metųnuo priklausomybės požymių atsiradimo šeimoje, alkoholiko šeimos nariai pripažįstasavo šeimos problemą, nes yra įsitikinę, kad neįvardijus esamos problemos, ji išnykspati savaime. Labai dažnai šeimos nariai, susitaikę su šeimos nario alkoholizmu,stengiasi išlaikyti nepriekaištingos šeimos įvaizdį – nekalba su aplinkiniais apie šiąproblemą, dažnai netgi neigia jos egzistavimą, slepia patiriamą smurtą, visais įmanomaisbūdais stengiasi apsaugoti priklausomą nuo alkoholio šeimos narį nuo jo patiesgirtavimo pasekmių, t. y. stengiasi pateisinti jo poelgius arba sumažinti neigiamasalkoholiko elgesio pasekmes (atiduoda alkoholiko skolas, teisina jį dėl nebuvimoAlkoholizmO kaip šeimos ligos samprata49ISSN 1392-9569

Socialinis ugdymas. 2011. Nr. 14 (25)darbe ir pan.). Šeimos nariai rūpinasi gera šeimos reputacija, tačiau toks elgesys nepadedair netgi kenkia alkoholiko sveikimo procesui: alkoholikas, nesusidurdamassu neigiamomis savo elgesio pasekmėmis, tampa neatsakingas. ,,Alkoholizmo kilmėgali būti fiziologinė, psichologinė arba socialinė, bet, atsiradus alkoholizmo požymiams,šeima prie jų prisitaiko dėl pusiausvyros išlaikymo. Neegzistuoja koks norsalkoholiko asmenybės modelis šeimoje, bet šeima, susidūrusi su alkoholizmu, įgyjakai kurių būdingų bruožų. Šeimos vidaus ryšiai kinta“ (Leliūgienė, 1997, p. 111).Alkoholiko šeimos problema yra ta, kad ji užsidaro savyje, atsiriboja nuo išoriniopasaulio. Mokslinėje literatūroje (Смит, 1991; Битти, 1997; Мастюкова и др.,2006 ir kt. ) šeima, kurioje yra alkoholinė priklausomybė, traktuojama kaip pažeistašeima, kuriai būdingas: šeimos narių poreikių, jausmų, pomėgių, norų apribojimas;sutrikęs bendravimas (šeimos nariai nekalba apie tai, ką išgyvena ir ką galima būtųpadaryti); savitarpio supratimo trūkumas (niekas niekuo nepasikliauja, nepalaiko,nepasitiki); šeimos sistemos uždarumas (šeima izoliuota nuo išorinio pasaulio, vaikainelanko savo draugų ir nekviečia jų pas save); pakitę vaikų ir suaugusiųjų vaidmenysšeimoje, t. y. stebimas šeimos struktūros nebuvimas; šeimos nariai nieko neplanuoja,jie orientuoti į tai, kad išgyventų.Mūsų visuomenėje vyrauja nuomonė, kad pagalbos reikia tik pačiam alkoholikui,tačiau alkoholikų šeimoms, artimiesiems, o ypač alkoholikų vaikams, reikia nemažesnės pagalbos nei sergančiajam alkoholizmu. Vaiko teisių apsaugos kontrolieriausįstaigos užsakymu Socialinės ekonomikos instituto atlikto tyrimo ,,Pagalbosasmenims, sergantiems priklausomybės nuo alkoholio ligomis, priemonės ir sistemaLietuvoje“ (Tamutienė ir kt., 2008, p. 45–53) ataskaitoje pastebima, kad „reali pagalbašeimai, kurioje vienas iš partnerių arba abu girtauja, kol kas nėra užtikrinama.Pastebima, kad girtaujantis asmuo dažnai turi daugiau teisių, nei nuo jo kenčiantysaplinkiniai, pastebimas tam tikrų institucijų neveiklumas, įstatymų spragos,institucinių veiksmų koordinavimo trūkumas. Stokojama, socialinio pobūdžiotęstinių paslaugų socialinės rizikos šeimoms ir jose esantiems vaikams“. Ypač kenčiavaikai – jie auga ,,sergančioje“ šeimoje, neįgyja pasitikėjimo savimi ir aplinkiniais,gyvena nerimo ir baimės kupinoje aplinkoje. Pasak E. Woydyllo (1998), pagalbaalkoholikų vaikams būtina, padedant jiems išsilaisvinti iš negatyvių emocijų geriantiemstėvams. Alkoholikų vaikai nesijaučia saugūs namuose, todėl gali dažniau sirgtiįvairiomis psichosomatinėmis ligomis, yra linkę nepasitikėti ne tik kitais žmonėmis,Психологическая помощь детям алкоголиков. Методические материалы. Варшава: ФондДемократическое Общество «Восток», 2007.50 Vida GUDŽINSKIENĖ, Rasa GEDMINIENĖ

socialinio pedagogo veiklos aspektaibet ir pačiais savimi, todėl patiria bendravimo su aplinkiniais sunkumų, jiems sunkiausekasi išreikšti savo jausmus, jie gali patirti tėvų smurtą, priežiūros stoką, kartais netskurdą, turi didesnę tikimybę susirgti alkoholizmu, pasukti nusikalstamumo keliuir pan., t. y. šie vaikai susiduria negatyvia socializacija.IšvadosApibendrinant mokslinės literatūros analizę, galima teigti, kad:• žalingas ir pavojingas alkoholio vartojimas išlieka vienu pagrindinių veiksnių,darančių neigiamą poveikį šeimos ir visuomenės sveikatai;• alkoholizmas – šeimos liga. Alkoholiko šeimos narių netiesioginė priklausomybėsuprantama kaip asmenybės praradimo liga, emocinė, socialinė, kartaisnet fizinė priklausomybė nuo žalingai alkoholį vartojančio asmens. Alkoholikošeimos nariai tampa priklausomi nuo alkoholiko, kaip ir jis priklauso nuo alkoholio,t. y. alkoholiko šeimos funkcionavimas priklauso nuo žalingai alkoholįvartojančio šeimos nario gyvenimo;• šeima, kurioje yra priklausomas nuo alkoholio žmogus, tampa disfunkcine,t. y. šeimos nariai neatlieka įprastų funkcijų, sutrinka bendravimas šeimoje,šeima tampa uždara, pakinta šeimos narių vaidmenys, atsiranda šeimos nariųsavitarpio supratimo trūkumas, vyrauja netinkamas elgesys, smurtas ir pan.Literatūra1.2.3.4.5.Alkoholio vartojimas ir padariniai, 2009 [interaktyvus]. Statistikos departamentoprie LR Vyriausybės duomenys [žiūrėta 2009-10-08]. Prieiga per internetą:.Anderson P., Baumberg B. Alkoholis Europoje visuomenės sveikatos požiūriu [interaktyvus].Ataskaita Europos Komisijai. Alkoholio tyrimų institutas, JungtinėKaralystė. 2006 m. birželis [žiūrėta 2009-04-21]. Prieiga per internetą: .Black C. Children of alcoholics. As Youngsters-Adolescents-Adults. It Will Never Happento Me! NewYork: Balllantine Books, 1981. 183 p. ISBN 0-345-34594-0.Bulotaitė L. Priklausomybių anatomija. Vilnius: Tyto alba, 2009. 236 p. ISBN978-9986-16-705-1.Bulotaitė L. Priklausomybių psichologiniai aspektai. Vilnius: LII, 1998. 50 p. ISBN9986-12-183-3.AlkoholizmO kaip šeimos ligos samprata51ISSN 1392-9569

Socialinis ugdymas. 2011. Nr. 14 (25)6.7.8.9.10.11.12.13.14.15.16.Dirsienė N., Reikertienė V. Smurtinio elgesio keitimo metodika. Praktinis vadovassocialiniams darbuotojams [interaktyvus]. Vilnius, 2008. 120 p. [žiūrėta 2010-02-03]. Prieiga per internetą: .European Charter on Alcohol adopted at the European Conferences on Health, Society andAlcohol [interaktyvus]. Paris, 12–14 December 1995 [žiūrėta 2009-10-03]. Prieigaper internetą: .Leliūgienė I. Žmogus ir socialinė aplinka: vadovėlis. Kaunas: Technologija, 1997.302 p. ISBN 9986-13-558-3.LR narkologinės priežiūros įstatymas [interaktyvus]. 1997-03-25, Nr. VIII-156[žiūrėta 2009-10-09]. Prieiga per internetą: .Miškinis K. Šeima žmogaus g yvenime. Kaunas: Aušra, 2003. 548 p. ISBN 9955-532-25-4.Nacionalinės sveikatos tarybos metinis pranešimas, 2008 [interaktyvus], [žiūrėta 2009-10-08]. Prieiga per internetą: .Nissen J. Nematomas dramblys: alkoholis, alkoholizmas, alternatyvos. 1998. 118 p.Sher K. J. Children of Alcoholics – a Critical Appraisal of Theory and Research. Universityof Chicago Press, 1991 [interaktyvus], [žiūrėta 2010-03-11]. ISBN 0-226-75271-2.Prieiga per internetą: .Šalaševičiūtė R. Vaikų poilsis – efektyvi ir sėkminga vaiko socializacija [interaktyvus].Pranešimas, skaitytas 2009-12-04 Lietuvos jaunimo turizmo centro konferencijoje„Vaikų vasaros poilsis – patirtis, praktika, perspektyva“ [žiūrėta 2010-03-10].Prieiga per internetą: .Tamutienė I., Reingardė J., Civinskas R. ir kt. Pagalbos asmenims, sergantiems priklausomybėsnuo alkoholio ligomis, priemonės ir sistema Lietuvoje [interaktyvus]. Socialinėsekonomikos instituto tyrimo ataskaita. Kaunas, 2008. 165 p. [žiūrėta 2009-04-22]. Prieiga per internetą: .Teisingai apie alkoholį, narkotikus, ŽIV bei AIDS ir tuberkuliozę: svarbiausi terminaiir apibrėžimai [interaktyvus]. Nevyriausybinių organizacijų ir ekspertų koalicija„Galiu gyventi“, 2009 [žiūrėta 2010-12-10]. Prieiga per internetą: .52 Vida GUDŽINSKIENĖ, Rasa GEDMINIENĖ

socialinio pedagogo veiklos aspektai17.18.19.20.21.22.23.24.25.26.27.28.29.30.Tönnäng N. Linas – pagalba vaikams. Darbo knyga. Vilnius: Lietuvos blaivybėsfondas, 2007. 139 p. ISBN 91-8846422-9.Tönnäng N. Linas – pagalba vaikams. Parankinė knyga vaikų grupių vadovams.Vilnius: Lietuvos blaivybės fondas, 2005. 68 p.Wegscheider S. Šeimos spąstai...: niekas nepabėgs iš chemiškai priklausomos šeimos.Vilnius: Vilniaus narkologijos centras, 1993.Windle M., Searles J. Children of Alcoholics. Critical perspectives. New York,London: Guilford Pr, 1990. 244 p. ISBN 0-89862-035-X.Woititz J. G. Suaugę alkoholikų vaikai. Kaunas: Dargenis, 1999. 144 p. ISBN9955-403-03-9.Woititz J. G. The Complete ACOA Sourcebook. Adult Cildren of Alcoholics at Home,at Work and in Love. 2002. 417 p. ISBN 1-55874-960-8.Woydyllo E. Menas atleisti. Vadovas alkoholikų šeimoms. Vilnius: Lumen, 1998. 80 p.ISBN 83-85705-09-0.Zaborskis A., Žemaitienė N., Šumskas L. ir kt. Lietuvos moksleivių alkoholiniųgėrimų vartojimo kaita 1994–2006 m. ir nauji iššūkiai [interaktyvus]. Medicina,44 tomas, Nr. 8, 2008, p. 623–632 [žiūrėta 2009-04-28]. Prieiga per internetą:.Битти М. Алкоголик в семье, или Преодоление созависимости. Пер. с англ. Москва:Физкультура и спорт, 1997. 331 с. ISВN 5-278-00613-7.Мастюкова Е., Грибанова Г., Московкина А. Профилактика и коррекция нарушенийпсихического развития детей при семейном алкоголизме. Пособие для психологови педагогов. Москва: Владос-пресс, 2006. 115 c. ISBN 5-691-01485-4.Москаленко В. Ребенок в «алкогольной» семье: психологический портрет[interaktyvus]. Вопросы психологии, 1991, № 4, p. 65–73 [žiūrėta 2009-10-28].Prieiga per internetą: .Психологическая помощь детям алкоголиков. Методические материалы.Варшава: Фонд Демократическое Общество «Восток», 2007. 49 c. ISBN978-83-920644-6-6.Смит Э. Внуки алкоголиков. Проблемы созависимости в семье. Пер. с англ.Ю. Киреева. Москва: Просвещение, 1991. 127 c. ISBN 5-09004-102-4.Уайнхолд Б., Уайнхолд Д. Освобождение от созависимости. Пер. с англ.А. Чеславской. Москва: Независимая фирма «Класс», 2002. 224 c. ISBN5-86375-046-4.Įteikta 2010 m. rugsėjo mėn.Pateikta spaudai 2010 m. lapkričio mėn.AlkoholizmO kaip šeimos ligos samprata53ISSN 1392-9569

Socialinis ugdymas. 2011. Nr. 14 (25)Vida Gudžinskienė – socialinių mokslų (edukologija) daktarė, Vilniaus pedagoginio universitetoSocialinės komunikacijos instituto Socialinės sanglaudos katedros vedėja, profesorė;Sporto ir sveikatos fakulteto Sveikatos ugdymo katedros docentė; mokslinių interesų sritys:ugdymo proceso modeliavimas, sveikatos saugojimas, stiprinimas ir ugdymas, įvairiųbesimokančiųjų kompetencijų raiška, pedagogų rengimas; adresas: Studentų g. 39, LT-08106Vilnius; el. paštas vida.gudzinskiene@vpu.ltRasa Gedminienė – edukologijos (socialinių institucijų vadyba) magistrė; Generolo JonoŽemaičio Lietuvos karo akademijos Humanitarinių mokslų katedros vyriausioji specialistė;mokslinių interesų sritys: socialinė, pedagoginė pagalba vaikams, augantiems alkoholiovartojimo problemų turinčiose šeimose; adresas: Šilo g. 5A, LT-10322 Vilnius; el. paštasrasa.gedminiene@gmail.com54 Vida GUDŽINSKIENĖ, Rasa GEDMINIENĖ

socialinio pedagogo veiklos aspektaiKęstutis RALYSŽmogaus tikėjimo, bei socialinių vertybiųanalizė; filosofijos, religijos (teologijos),psichologijos konteksteAnotacija. Žmogų supanti aplinka, visuomeninė, politinė situacija turi įtakos žmogausgyvenimui. Vadinasi, visi aplink individą vykstantys procesai vienaip ar kitaip veikia ir jovertybių sistemą. Žmogaus socialinio elgesio motyvai, jo reguliavimas visais laikais dominotyrinėtojus praktiniu ir teoriniu požiūriu. Vertybinių orientacijų sistema, atspindinti gyvenimobūdo ypatumus per visuomeninės sąmonės prizmę, yra vienas iš individo pasaulėžiūroskomponentų. Bendrąja prasme, yra nustatyta, kad žmogaus elgesį lemia asmens vidinės,psichologinės savybės, patyrimas, situacinė būsena bei aplinkos, kurioje vyksta veiksmas arbendravimas, sąlygos. Žinoma, kad tarp vidinių, psichologinių asmens savybių elgsenai yrasvarbi vertybinių orientacijų (dispozicijų) sistema. Asmuo, norėdamas sėkmingai funkcionuotidinamiškoje, o kartais net priešiškoje aplinkoje, turi susiformuoti pasaulėžiūrą, pagrindinesnuostatas, savo „aš“ išsaugojimo poreikius. Kita vertus, šiuolaikinis humanizmas neapsiribojažmogiškumo savyje išsaugojimo klausimu, o siekia atskleisti asmenybės veiklos būdus, kurieišsaugotų žmogiškumą kitame žmoguje (Buber, 2000).Esminiai žodžiai: visuomenė, vertybės, filosofija, religija, psichologija, psichoanalizė,šeima.ĮvadasLietuvos mokslininkai, remdamiesi Europos bei pasaulio vertybių tyrimais, savomoksliniuose darbuose analizavo Lietuvos visuomenės kultūrinius pokyčius. Paskelbtuosedarbuose analizuojami vertybių pokyčiai religijos, šeimos, darbo, politikos irkitose srityse. Mokslo darbuose daug dėmesio skiriama gyventojų amžiaus įtakai jųvertybinėms orientacijoms. Įvairiose gyvenimo srityse pastebimi vertybiniai skirtumaitarp gyventojų kartų.Vertybės yra pageidautini tikslai arba esminiai individo gyvenimo principai,turintys skirtingą reikšme konkrečiam individui. Jos susiformuoja žmogaus socializacijosprocese, internalizuojant socialinės aplinkos, šeimos ir visuomenines vertybes.Todėl vidinės internalizuotos vertybės (vertybinės orientacijos) tam tikroje žmoniųgrupėje priklauso nuo vertybių, kurios yra paplitusios visuomenėje. Žmogus gyvenimeremiasi patirtimi, auga ir mokosi. Patirtis susiklosto į tam tikrus psichikos darinius– požiūrius, dispozicijas, lemiančias asmens elgesio kryptį. Logiška būtų manyti, kad55ISSN 1392-9569

Socialinis ugdymas. 2011. Nr. 14 (25)asmens vertybinės orientacijos nėra chaotiškos, o sudaro sistemą. Žmogaus vertybinėsorientacijos parodo, ką jis linkęs daryti su savo ribotu laiku ir energija.Vertybė – tai abstraktus, bendras elgesio principas standartas, pateisinant konkrečiusveiksmus ir tikslus. Vertybes asmuo perima socializacijos procese, sutapatinasave su jomis emociškai – internalizuoja. Jos yra bendri elgesio standartai, kurie yraišreiškiami socialinėmis normomis. Individai, pripažįstantys tas pačias vertybes, dėlneapibrėžtos vertybių prigimties gali nesutikti dėl konkrečių normų, įkūnijančiųtas vertybes. Jos lemia objektų ir elgesio pasirinkimą, todėl jų tyrinėjimą įtraukia irnusistatymų, elgesio, tarpusavio sąveikos bei socialinės struktūros tyrimą. Vertybinėorientacija – yra vidinė asmens charakteristika, lemianti jo elgesį. Ta pati vertybėnebūtinai vienodai svarbi visiems grupės nariams (Theodorson, 1969, p. 455–457).J. V. Uzdila (2003) mano, kad vertybė yra trinarė ir hierarchizuota asmenybėssavasties struktūra: vertybinė orientacija (žemesnioji pakopa), vertybinė nuostata(reikšmingesnė – vidurinioji pakopa) ir vertybė (internalizuota prasme, už kuriąsubjektas linkęs „guldyti galvą“ – aukčiausias lygmuo).Šiame straipsnyje tikslas ir uždaviniai; aptariami teoriniai pamąstymai apievertybinius visuomenės pokyčius tikėjimo šviesoje. Vertybė – tai abstraktus ir bendraselgesio principas. Kur ieškoma filosofijos, religijos, psichologijos mokslo paaiškinimobei sąveikos vertybiniams visuomenės pokyčiams pagrįsti. Laikomasi nuostatos,kad tradicinės vertybės yra tarpusavyje susiję pasaulėžiūros elementai, būdingi visaikultūrai plačiąja prasme. Visuomenėje išskiriamos ir materialiosios vertybės: turtas,pinigai ir kt.Metodas: filosofinės, religinės, psichologinės literatūros analizė; statistinė analizėšeimos filosofijos, bei socialiniu požiūriu.Tyrimo objektas – šeimos vertybės XXI a.: filosofinis, religinis psichologinispožiūris į šeimos vertybes mokslo, bei tikėjimo kontekste.Bendari visuomenėje galima išskirti tokias vertybių sritis: pinigai, draugystė, šeima,religija ir moralė, politika ir socialinė organizacija, meilė ir seksas, laisvalaikis,subrendimas, charakterio bruožai ir darbas (Raths Louis, 1966).Socialinės vertybės iš prigimties gali būti materialios ir nematerialios. Jos apimakiekvieną objektą, į kurį individas gali reaguoti, susidaryti požiūrį (orientaciją).Socialinės vertybės apima įsitikinimus, veiklą, nuomones, aspiracijas, moralinesnormas, filosofines doktrinas, švietimą, mokslines teorijas, tradicijas, savireguliaciją,56 Kęstutis RALYS

socialinio pedagogo veiklos aspektaivaizduotę ir visuomeninę nuomonę, dar ilgesnį sąrašą labiau objektyvių ir materialiųdalykų. Tokį sąrašą galima būtų tęsti iki begalybės, nes į jį įeitų viskas, į ką galimasusidaryti nuostatą ar požiūrį. Įvairiems asmenims vertybės yra nevienodos svarbos,tačiau yra panašumų pripažįstant vienodas vertybes.Šeimos vertybių pokyčių analizė atskleidė, kad jaunesni gyventojai liberaliau žiūriį šeimą ir santuoką. Darbo santykių srityje jaunimas palaikė nuostatas, kad turi būtipasirinkimo dirbti ar nedirbti laisvė. Religinių vertybių dinamikos 1990–1999 m.analizė atskleidė, kad jaunesni Lietuvos gyventojai yra mažiau religingi, religijosišpažinimas jų dažnai suvokiama kaip kultūrinio palikimo dalis, tai daugelis mokslininkųrimtai vertina nebūvimą krikščioniško gyvenimo pagrindo (Uzdila, 1993).Anot Ž. Advilonienės (2005), Lietuva išsiskiria iš kitų Europos valstybių palankiausiupožiūriu į Bažnyčios mokymą moralės, šeimos, dvasinių poreikių ir net socialiniųproblemų klausimais. Lietuvoje katalikais save įvardija daugiau nei 80 proc. gyventojų.Bet šis faktas gali rodyti tiesiog bendrą kultūrinį požiūrį, kad Bažnyčia blogų dalykųnemoko, nes vertinant jos realų vaidmenį visuomenės gyvenime, net 27 proc. katalikaissave laikančiųjų dar 1999 m. manė, jog Bažnyčios vaidmuo mūsų visuomenėjeper didelis. Formalų katalikiškumą parodo ir tai, kad didesnei pusei laikančių savekatalikais malda asmeniniame gyvenime praktiškai neegzistuoja. Pusė katalikaissave laikančių žmonių savo tikėjimo visai nesieja su Bažnyčia, nes nejaučia būtinybėsį ją eiti, arba mano, kad jų tikėjimui praktikuoti Bažnyčia iš viso nereikalinga.Bažnyčios lankymas kartą per savaitę ir dažniau 1999 m. Lietuvoje tesiekė 18 proc.Tokie duomenys patvirtina, kad gerokai atsiliekama nuo Airijos, Lenkijos, Italijos,Ispanijos ir Belgijos.Pagrindinių krikščioniško tikėjimo tiesų išpažinimu Lietuva daugiau ar mažiaunesiskiria nuo Europos vidurkio, tačiau iki šiol tik Lietuvoje daugiau žmonių išpažįsta,kad yra nuodėmė, nei kad yra Dievas. Iš Europos katalikiškų šalių mes išsiskiriamedidžiausiu reinkarnacijos išpažinimu (27 proc.). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kadlabai aukštas krikšto, santuokos ir laidojimo bažnytinių apeigų svarbos vertinimas,taip pat ir dalyvavimas jose, kol kas nepanaudojamas evangelizacijai ir bažnytiniambendruomeniškumui stiprinti. 1999 m. į religines bendruomenes buvo labiau įsijungę(bent kartą per savaitę) tik 8 proc. žmonių ir 14 proc. bent kartą ar du kartus permėnesį. Pažymėtina, kad net Estijoje, o ypač Latvijoje, žmonių dalyvavimas religinėsebendruomenėse yra didesnis, nors jų konfesinė priklausomybės procentas yramažesnis.Akivaizdu, kad mūsų vos ne visuotinas katalikiškumas remiasi priklausymu iškultūrinės tradicijos, o dabar ir situaciniu socialiniu konformizmu. Iki šiol išliekantisŽmogaus tikėjimo, bei socialinių vertybių analizė; filosofijos, religijos(teologijos), psichologijos kontekste57ISSN 1392-9569

Socialinis ugdymas. 2011. Nr. 14 (25)palankumas Bažnyčiai kaip institucijai kol kas neveda į realų priklausymą Bažnyčiaiir asmenišką bei bendruomeninę krikščionišką tapatybę, tai patvirtina mūsų visuomenėsvertybinių orientacijų ir socialinės elgsenos analizė. Skaudžiausia to apraiškair didžiausias iššūkis yra gilus žmogaus asmens pažeidžiamumas – plataus mastoasmens savivertės ir žmogiškojo orumo praradimas. Sunykimas būtent to, kas yra irturi būti didžiausias Bažnyčios rūpestis. Tačiau atlikti tyrimai pateikia labai įdomiosir reikšmingos informacijos apie tikinčio žmogaus norą įsilieti į Bažnyčios dvasinęaplinką net globaliai per sakramentus ir tradiciją. Pastarųjų metų atlikti tyrimaiapie šeimos padėtį Bažnyčioje, sužadėtinių pasirengimas santuokai kaip sakramentuitiek moksliniu, tiek ir filosofiniu, religiniu ir psichologiniu požiūriais parodo, kaipžmogui reikia Dievo.Mokslinio tyrimo „Sužadėtinių rengimo santuokai proceso vertinimas“rezultatai, aiškiai parodo norą susilieti dvasiškai su Bažnyčią.Pastaruoju metu pastebima, kad vis daugiau porų nusprendžia savo santuoką paliudytiBažnyčioje, t. y. priima santuokos sakramentą. Asmenų, prašančių susituoktiBažnyčioje, tikėjimo lygis gali būti labai įvairus. Pirmoji ganytojo pareiga – padėti jįatskleisti, paaiškinti, kodėl Bažnyčia linkusi leisti atlikti apeigas tiems, kurių nusiteikimainėra tobuli. Dažnai tuokiamasi dėl visuomeninių pažiūrų, o ne dėl religiniųmotyvų. Tačiau nevalia netenkinti tokiais motyvais grįsto prašymo, jei sužadėtiniaikrikštu yra įsijungę į Kristaus sandorą su Bažnyčia. Tačiau negalima leisti atliktiapeigų, jei sutuoktiniai aiškiai neigia tai, ką Bažnyčia atlieka santuokos sakramentu.1 paveiksle pavaizduota santuokos sakramento priėmimo tendencijos Šv. ap. Petroir Povilo bažnyčioje (Vilnius) per paskutinius ketverius metus (duomenys imti išBažnyčios knygų).1 pav. Santuokos sakramento suteikimas Šv. ap. Petro ir Povilo bažnyčiojeAnalizuojant literatūros šaltinius, kilo klausimas, kaip ir kiek globalizacijos procesaiveikia kultūrą, žmogaus vertybines nuostatas. Globalizacijos tyrėjų nuomone58 Kęstutis RALYS

socialinio pedagogo veiklos aspektai(Dion, 1988; Ekert-Jafe, 1996; Kuzmickas, 2003), turime atsižvelgti į visus žmogausveiklos būdus, suteikiančius gyvenimui prasmingumą. Žmogus suvokia save kaiptam tikrą praktiką turintis subjektas. Lygiai taip pat jis suvokia savo veiksmus bei jųpasirinkimą. Kultūrologai E. Hatfieldas (1986), A. Andrijauskas (2000), I. Gečienė(2000) mano, kad žmogaus veikloje yra svarbus bendravimas, kūryba. Jie labiauakcentuoja žmogaus veiklos bei gyvensenos vertybes. Modernioji vakarų visuomenė,pasak A. Andrijausko (2000), siejama su dvasiniu, moraliniu tobulėjimu, kurionegalima atsieti nuo dvasinių vertybių visumos.Gėris ir blogis yra dvi pačios bendriausios moralinio vertinimo kategorijos, nuokurių apibūdinimo prasideda kiekviena etinė teorija. Tikinčiam žmogui aukščiausiasgėris – Dievas. Atsižvelgiant į tai, kaip jis suvokia Dievą, taip supranta ir gėrį. Nuoseniausių mitologinių laikų dievų elgesys ir jų priesakai, malonės bei bausmės buvožmogui pagrindiniai orientyrai, kaip jis privalo elgtis. Per ilgus istorijos laikotarpiusžmonių protus palaipsniui užkariauja filosofinės teorijos, kuriose gėris siejamas sukuriuo nors principu. Žmogus yra labai sudėtinga būtybė, jo psichiką sukuria ir valdoglaudžiai susiję genetiniai, biologiniai ir psichologiniai veiksniai. Žmogus gyvenaišoriniame pasaulyje, tačiau pastarąjį neretai iškraipo jo vidinis pasaulis, suformuotasvaikystės patirties, santykių su tėvais, artimaisiais. Be to, vidinį pasaulį gali keisti irnauji ryšiai su žmonėmis.Glaustai pristačius paminėtų autorių įžvalgas straipsnyje siekiama teoriškai pagrįstifilosofijos, religijos psichologijos sąsajas su vertybiniais pokyčiais, matomais įvairiosegyvenimo srityse. Straipsnyje laikomasi nuostatos, kad tradicinės vertybės yra tarpsavęs susiję pasaulėžiūros elementai, būdingi visai kultūrai plačiąja prasme.Filosofinės minties pokyčiai. Filosofinė mintis yra betarpiškai susijusi su dvasinežmonijos kultūra, atspindi žmogaus proto ieškojimus, siekiant pažinti visą pasaulį ir joreiškinius, suvokti žmogaus būties prasmę. XX a. intensyvi psichiatrijos, psichologijosmokslų raida subrandino įvairias klasikinėmis tapusių teorijų tradicijas ir su jomistiesiogiai susijusias tyrinėjimų sritis, jų strategijas bei metodologijas. Šalia suklestėjofilosofinė, retorika besiremianti psichoanalizės mokslo samprata.Vakarų kultūrai išskirtinai svarbi asmenybės sąvoka. Kiek žmogus save kaip asmenįįtvirtina, tiek jis išreiškia save pasaulyje. Todėl norint save suvokti, labai svarbu sąmoningaiatsakyti į klausimus: kas aš esu? ko siekiu savo gyvenimu? koks žmogus noriubūti? kokiame pasaulyje noriu gyventi? Žmogaus emocijos, siekiai, mintys priklausonuo pastangų įveikti svarbiausią žmogaus konfliktą tarp socialinių suvaržymų ir biologiniųimpulsų. Žmogų veikia agresyvūs, malonumo siekiantys, biologiniai impulsaiir internalizuoti socialiniai suvaržymai, tad pagrindinis žmogaus tikslas, kad galėtųŽmogaus tikėjimo, bei socialinių vertybių analizė; filosofijos, religijos(teologijos), psichologijos kontekste59ISSN 1392-9569

Socialinis ugdymas. 2011. Nr. 14 (25)gyventi, – įveikti šiuos suvaržymus. Šiuolaikinėje Europos filosofijoje būties problematikatebelieka pati fundamentaliausia. Ieškodama būties, filosofija remiasi mokslu,religija, menu. Tyrinėdama, interpretuodama būtį, filosofija kaip tik ir parodo savounikalumą, kuris negali būti suvestas nei į žinojimą, nei į tikėjimą. Filosofinis būtiesapmąstymas netapatus nei racionalioms abstrakcijų konstrukcijoms, nei mistinėmsintuicijoms (nors kaip momentai jos ir įeina į filosofinį pažinimą). Domėdamasi būtimi,filosofija atskleidžia ypatingą pobūdį to mąstymo, kuriame būtis tik ir atsiveria. Ir tainėra nei nuosekli loginių operacijų eilė, nei poetinė vaizduotė. Būties mąstymas – taisavitas gyvenimo būdas. Tai ypatingas minties budėjimas, kurio tikslas – saugoti mūsųegzistenciją nuo slydimo į beprasmybę. Tai retos ir tik kraštutinėmis visų žmogausjėgų pastangomis išlaikomos dvasinės akimirkos, kurios ir įprasmina mūsų buvimąpasaulyje, tai savotiškas amžinybės įvertinimas laikinoje kasdienybėje.Svarbiausi individui įtaką darantys veiksniai žmones domino jau nuo senų laikų.Antikos filosofijos atstovai žmogų traktavo kaip pavaldų likimui, kaip Dievo gyvavaizdį,kaip politinį gyvūną, kaip gamtos dalį ir pan. Antikos filosofijoje egzitenciškaikalbantys filosofai tikėjo, kad žmogus kenčia, nes yra blaškomas aistrų, todėl jamreikia stiprinti proto galias. Epikūriečiai manė, kad laimingo gyvenimo tikslas yrasielos ramybė, kurią jie vadino ataraxia, o stoikai laimingą gyvenimą vaizdavo kaiptroškimų nebuvimą (apatheia). Euklidas teigė, kad egzistuoja du pasaulio principai,pagal kuriuos elementai jungiasi ir skaidosi. Tai elementus jungianti meilė ir skaidanti– neapykanta. Aristotelis veikale „Apie sielą“ rašė, kad sielos prigimčiai būdingasjudėjimas. Jis teigė, kad sielos siekimai yra gyvų būtybių judėjimo priežastis. Aristotelis,kurį galima pavadinti pirmuoju Europos psichologu, nesiekė dalyti pasaulio. Jisatmetė sielos abstrahavimą ir jos atskyrimą nuo kūniškos plotmės. Filosofo manymu,siela yra tobuliausia gyvos esybės išraiška, kūniškos egzistencijos esmė. Z. Froidas podaugiau nei 2000 metų prabilo panašiai.Krikščionybėje šv. Augustinas išaiškino subjektyvią emocinę patirtį. Jis teigė, kadžmogus nuolat išgyvena kovą tarp kūniškosios ir dvasiškosios valios. Šv. Augustinastiki, kad žmogaus prigimtis dvilypė: kūnas ir siela. Todėl žmogus yra ir šio, žemiškojo,pasaulio ir dangiškosios „valstybės“ pilietis. Esminis faktas tai, kad žmogus turidvejopus interesus: pasaulietinius ir susijusius su kūno gėrybėmis. Kiti, anapusiniai,yra susiję su žmogaus siela. Tai priartina žmogų prie gyvenimo ir mirties paslapties.Pagrindinis valios svoris – meilė. Meilė yra aukščiau už protą ir jusles. Šv. Augustinovalios pagrindinė jėga yra meilė.Humanistinės etikos atstovai teigia, kad žmogus iš prigimties yra geras ir kaddestruktyvumas nėra jo sudėtinė (integrali) dalis. Tačiau šis požiūris yra vertinamas60 Kęstutis RALYS

socialinio pedagogo veiklos aspektaikontraversiškai. Sokratui blogio šaltinis buvo ne įgimtas žmogaus polinkis, o nežinojimas.Sokratas ydą laikė klaida. Remiantis Senuoju Testamentu, žmogaus istorijaprasideda nuodėmės aktu ir žmogaus troškimai nuo pat mažens yra blogi.Vėlyvaisiais viduramžiais išaugo tikėjimas žmogaus kilnumu, galiomis ir prigimtiniugerumu. Renesanso mąstytojai ir teologai teigė, kad žmogus viduje yra blogas,o pati didžiausia kliūtis žmogaus išganymui yra puikybė, kurią nugalėti galima tikpaklūstant Dievui ir tikint Dievo gailestingumu.I. Kanto žmogus – moralinis subjektas, sugebantis pakilti virš empirinio pasaulio.Tai reiškia, kad žmogus turi galimybę elgtis nepriklausomai nuo išorinių aplinkybių.Tuo remiantis galima teigti, kad jis sugeba paklusti proto dėsniams. Žmogausdidingumo idėją skelbė švietimo filosofija. Žmogaus bevertiškumo ir niekingumoidėją radikaliausiai skelbė F. Nyčė, iškeldamas Antžmogio moralę, kur vertinamaJėga ir Pergalė.Pasak filosofo S. Kanišausko (2004), gyvenimo trukmė nėra sielos tobulumo ar jostobulėjimo kriterijus. Be fizinės, yra dar ir dvasinė mirtis, kur kas baisesnė už fizinę.Patyrusius dvasinę mirtį galima pavadinti „gyvaisiais lavonais“. Jie ne bepročiai. Jieiš gyvenimo nebėga, jame jaučiasi puikiai. Juos būtų galima vadinti bedvasiais žmonėmis.Be abejo, ir jie turi dvasią, sielą. Tačiau ta dvasia tiek silpnutė, tiek standžiaiapsupta storais žemiškojo, pirkliškojo proto, aistrų, geidulių, instinktų apvalkalais,kad jos neregėti. ,,Gyvieji lavonai“ fiziškai gali būti itin stiprūs, nes jie pirmiausiasusiję su kūnu, materija, tačiau jiems svetimos tokios sąvokos kaip meilė net artimamžmogui, atlaidumas, atsidavimas, o ką jau kalbėti apie Dievą.Psichoanalizės ir filosofijos sąveika. Psichoanalizė – gydymo ir savęs pažinimometodas, sukurtas XIX–XX a. sandūroje. Šis metodas sukėlė tikrą supratimo apiežmogaus psichiką revoliuciją, pradėjo naują erą ne tik medicinoje, bet ir kultūroje,filosofijoje, todėl natūralu, kad žmogui, norinčiam susivokti savyje ir pasaulyje, iškylanemažai klausimų. Psichoanalizės pradininku ir kūrėju laikomas Z. Froidas, austrųpsichiatras.L. Jekentaitė (2007) teigia, kad psichoanalizės atsiradimo prielaidas lėmė XIX a.antros pusės filosofinės minties posūkis nuo šimtmečiais vyravusio sistemiško racionalizmoprie A. Šopenhauerio (Schopenhauer), F. Nyčės (Nietzsche) teorijų. Filosofųdarbuose žmogaus, besididžiuojančio savo protu, racionaliai tvarkančio savo gyvenimąsubjekto, idėja keitė pasimetusio, kenčiančio individo, kuris yra privestas nuolatosrinktis ir nešti atsakomybės dėl savo pasirinkimo naštą. Aptardama F. Nyčės filosofijąL. Jekentaitė (2007) teigia: „Nietzshe’s įžvalgos buvo pirmosios, dar ikifroidistinėspsichoanalizės pamokos gelminiams europietiškos dvasios skilimams paaiškinti“.Žmogaus tikėjimo, bei socialinių vertybių analizė; filosofijos, religijos(teologijos), psichologijos kontekste61ISSN 1392-9569

Socialinis ugdymas. 2011. Nr. 14 (25)Psichoanalitinė Z. Froido teorija vadovaujasi pozityvizmui artima moksliniopažinimo samprata ir žmogaus dvasinį pasaulį aiškino ieškodamas natūralių biologiniųjo mechanizmų. Kartu jis priartėjo prie iracionalizmo, nes subjektyvųjį pasaulįsuprato kaip instinktyvių, iracionalių, nesąmoningų reiškinių visumą, slypinčią užsąmoningų žmogaus minčių, žodžių ir veiksmų. Kertinis Z. Froido teorijos principas– libido (žmogaus lytinio potraukio energija, nesąmoningas žmogaus psichinėsveiklos šaltinis) gali būti nukreipiamas (sublimuojamas). Tai yra visi instinktyviejipotraukiai gali tapti kūrybinės energijos šaltiniais. Žmogaus moralinė sąžinė, josbranduolys – sąžinės, kaltės, atsakomybės jausmai – yra instinktyvių potraukių irrealybės konflikto padarinys.Daugeliu atveju Z. Froidas buvo tipiškas švietimo filosofijos atstovas, tikintisprotu ir žmogaus teise ginti savo natūralius poreikius nuo socialinių konvencijų irpriespaudos. Z. Froido teorija yra dualistinė. Jis žmogų mato ne iš esmės blogą, betvaldomą dviejų vienodai stiprių priešingų jėgų: gyvenimo ir mirties, meilės ir nesantaikos,dienos ir nakties, balta ir juoda. Rinkimasis tarp gera ir bloga yra pagrindinisžmogaus kelias. Tai rinkimasis tarp produktyvumo ir destruktyvumo, galėjimo irnegalėjimo, dorybės ir ydos. Anot Z. Froido (2009), destruktyvumas įgimtas visomsžmogiškosioms būtybėms. Gyvenimą griaunančios žmogaus jėgos atsiranda iš žmogausjutiminių, emocinių, fizinių, intelektualinių sugebėjimų raiškos užblokavimo.Jeigu yra užkertamas kelias gyvenimui augti, tai užblokuotoji energija pasikeičiair transformuojasi į gyvenimą griaunančią energiją. Destruktyvumas yra antrinėžmogaus potencija, kuri pasireiškia tik tuomet, kai jam nepavyksta įgyvendinti savopirminių potencijų.Z. Froidas daug dėmesio skyrė visuomenės ir kultūros tyrinėjimams. Jis teigia, kadtiek individui, tiek visai visuomenei (arba žmonijai) gyvenimas yra sunkus išbandymas.Todėl žmonės, jo manymu, ieško tikėjimo. Religija Z. Froidui buvo kultūriškaisankcionuota iliuzija, socialinės kontrolės priemonė. Iš esmės visas religinės praktikosformas – tikėjimą, ritualus, mistinius išgyvenimus, etinius normatyvus – Z. Froidastraktavo kaip infantilumo bei neurozių išraišką. Save jis apibūdina kaip „niekamtikusį“ individą, su kuriuo dvasios nebendrauja ir kuris remiasi savo protu bei nėrapatyręs stebuklų (Freud, 1992). Kultūros formavimasis remiasi suvaržymu ir atsiremiaį iracionalų nerimą, baimę, kaltės jausmą, pagarbą autoritetui. Priešiškumą religijaigalima susieti su istorinėmis kultūrinėmis psichoanalizės ištakomis. Sakralumopojūtis to meto Europoje sparčiai nyko. Industrinė revoliucija griovė tradicinesbendruomeninio gyvenimo formas bei vertybes, moksle neginčijamai įsitvirtinopozityvizmo ideologija.62 Kęstutis RALYS

socialinio pedagogo veiklos aspektaiAnalitinės psichologijos koncepcija. K. G. Jungas buvo Z. Froido mokinys irbendradarbis. Jis tyrinėjo neįsisąmonintų dinaminių potraukių įtaką žmogaus veiklaiir elgesiui. K. G. Jungas manė, kad pasąmonėje glūdi žymiai daugiau nei seksualumoar agresijos potraukiai. Jis buvo įsitikinęs, kad žmogų veikia pasąmonės vaizdiniai,kurie yra kilę iš žmonijos evoliucijos ir istorijos. Jie yra įgimti. Išsamesniam jų paaiškinimuiK. G. Jungas panaudojo kolektyvinės pasąmonės terminą.K. G. Jungas išskyrė tris iš dalies susijusias asmenybės sistemas: Ego, asmeninępasąmonę ir kolektyvinę pasąmonę. Ego – tai sąmonės centras, jungiantis mintis,jausmus, atsiminimus, pojūčius, kurie padeda mums suvokti save kaip žmogų, kaipvisumą. Ego apima ne tik vidinio, bet ir išorinio pasaulio suvokimą bei žinias apiejį. Iš esmės – tai yra sąmonė. Asmeninę (individualiąją) pasąmonę sudaro anksčiauįsisąmoninti išgyvenimai, tendencijos, siekimai, kurie buvo pamiršti. Asmenineipasąmonei priklauso ir tie išgyvenimai, kurie nemalonūs, keliantys skausmą, ir buvoišstumti. Asmeninės pasąmonės turinys nesunkiai vėl gali pereiti į sąmonę. Ego irasmeninė pasąmonė yra įgyjami žmogui gyvenant. Kitaip yra su kolektyvine pasąmone.Ji išeina iš individualios psichikos ribų. Kolektyvinė (transpersonalinė) pasąmonėatspindi žmonijos evoliucijos elementus ir yra bendra visiems žmonėms. Tai gilesnispasąmonės sluoksnis, kuris sudaro savotišką psichikos lauką, jungiantį visą žmoniją,ir egzistuojanti už atskiro individo ribų. Kolektyvinėje pasąmonėje glūdi slaptaspolinkis būtent taip, o ne kitaip suvokti tikrovę. K. Jungas aiškino, kad „mūsiškasis“dabartinis Aš nėra tas tikrasis psichikos centras, kaip mums šiandien atrodo“. AnotR. Grigo (1995), prigimtiniais, natūralistiniais žmogaus psichikos centrais reiškiasi„būtent pasąmonės keliu paveldėti anos, archetipinės, kultūros elementai“.K. G. Jungas visus religijos reiškinius perkelia į „Sielos užkulisių“ psichologiją:„Religija yra gyvas santykis su psichiniais procesais, nepriklausančiais nuo sąmonės,vykstančiais anapus jos, sielos užkulisiuose“ (Wuchterl, 1994).K. G. Jungas išsamiai aprašė kai kuriuos archetipus: personos, šešėlio, sielos (motersir vyro vaizdiniai), savasties. K. G. Jungui archetipai kyla iš žmonijai bendroskolektyvinės pasąmonės. R. Grigas (1995) teigia: „Žmogus per savo prigimtį, perpaveldimas genų ląsteles paveldi ir tam tikrą socialinį (kartu ir tautinį) kryptingumą,K. G. Jungo kalba kalbant – kolektyvinę – gentinę pasąmonę. Toji prigimtis, gavusinormalias raidos sąlygas ir žmogui, ir tautai gali suteikti didesnį atsparumą, kūrybiškumą,unikalesnes raiškos formas (žinoma, jeigu tik menininkui pavyko priartėti priežmogaus prigimties, jo būties paslapčių).“ Panašiai kolektyvinės pasąmonės svarbąaiškina kiti lietuvių filosofai A. J. Greimas (1991), V. Kavolis (1994). Lietuvių filosofainemažai dėmesio skyrė individo ir asmenybės santykio aiškinimui. Neturintis ryšioŽmogaus tikėjimo, bei socialinių vertybių analizė; filosofijos, religijos(teologijos), psichologijos kontekste63ISSN 1392-9569

Socialinis ugdymas. 2011. Nr. 14 (25)su tauta ir jos kalba asmuo yra bejėgis. Kartu, kaip jau sakyta, filosofas tautiškumofenomeną suprato tik kaip antrąją egzistencijos pakopą. Žmonijos mastu tauta yralyg individas tautai, todėl visos tautos yra reikšmingos, jos turi lenktyniauti kultūrossferoje, be smurto ir prievartos. K. G. Jungas pabrėžė pusiausvyros ir harmonijossvarbumą. Jis perspėjo, kad šiuolaikiniai žmonės per daug pasitiki mokslu ir logikair kad geriausia būtų sujungti mokslą bei dvasingumą.IšvadosIr mokslas, ir religija aiškina Pasaulį, kuris supa žmogų. Tik einama skirtingaiskeliais. Mokslas pasikliauja žmogaus proto galia, juo paremtu eksperimentu, matavimu.Religinio pažinimo kelias – nuojautos, intuicijos, persikėlimo už materialiostikrovės (transcendentalizmo) kelias. Pirmasis kelias remiasi pasaulio materialumuir jo pažinimu. Antrasis – dėmesį sutelkia į dvasinius reiškinius, į už žmogaus fiziniųpojūčių ar net už proto galimybių slypinti pasaulį. Šie skirtingi pažinimo keliailėmė pagrindinių žmogaus sąmonės formų nesuderinamumą, kuris jau nuo antikosnagrinėjamas filosofų.Mokslininkai pastebi, kad asmens ryšiai su religija glaudžiai susiję su kitomistradicinėmis vertybėmis: šeima, autoritetu, bendruomene. Religingumas, priklausymaskonfesijai garantavo šeimos pripažinimą bendruomenėje. Bažnyčia žmonesįpareigojo išsaugoti tradicijas bei nepažeistą mokymą, kaip savo pamoksle mini vysk.G. Grušas (2010).Religija žmogui ne tik suteikia bendruomeniškumo jausmą plačiąja prasme, tačiaukartu ir ugdo socialumo jausmą šiais pagrindiniais aspektais: socialinės atsakomybės,baimės, atpildo. Vadinasi, religinių dogmų visuma vykdo socializacijos procesą, supažindindamažmones, kokie veiksmai bei poelgiai visuomenėje toleruotini, skatinami,o kokie ne, ko galima tikėtis pažeidus bendras gyvenimo kartu taisykles.Šiandien žmogaus sąmonė užteršta moralinio nestabilumo, ypač aktualu atrastiramybę savo viduje. Tai būtų Dievo tikėjimo suradimas bei gyvenimas juo. Visųamžių filosofai rėmėsi amžinuoju gyvenimu per Dievą ir Dieve. Popiežius BenediktasXVI savo kalbose apie mokslą ir mokslo dvasingumą taip pat pabrėžia suartėjimąir tarnavimą žmogui bei visai visuomenei, amžinam kūrėjui Dievui per žmogų iržmoguje.64 Kęstutis RALYS

socialinio pedagogo veiklos aspektaiLiteratūra1.2.3.4.5.6.7.8.9.10.11.12.13.14.15.16.17.18.19.20.21.22.Advilonienė Ž. Religinis tapatumas ir religingumas posovietinėje Lietuvoje.Sociologinis žvilgsnis. Filosofija. Sociologija, 2005, Nr. 4, p. 12–20.Andrijauskas A. Kultūros univeraslumas: morfologinės analizės prolegomenai.In: Kultūrologija: straipsnių rinkinys. Sud. Arvydas Matulionis. Vilnius: Kultūros,filosofijos ir meno institutas, 2000, t. 6, p. 12–165.Aristotelis. Apie sielą. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūrosleidykla, 1959. 203 p.Baranova J. Literatūra ir psichoanalizė. Literatūra ir menas, 2005, Nr. 5.Buber M. Aš ir tu. Vilnius: Katalikų pasaulis, 2000.Dion K. Romantic Love: Individual and Cultural Perspectives.. In: Psycholog y ofLove. Eds. R. Sternberg, M. Barnes. New Haven: Yale UP, 1988.Ekert-Jafe O., Sofer C. Formal Versus Informal Marriage: Explaining Factor.In: Evolution or Revolution in Europe. European Population Conference. Milano, 1996.Gečienė I. Gyvenimo kokybė Lietuvoje. In: Kultūrologija: straipsnių rinkinys.Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2000, t. 6, p. 278–294.Greimas A. J. Iš arti ir toli. Vilnius: Baltos lankos, 1991. 232 p.Grigas R. Tautos likimas. Vilnius: Rosma, 1995. 450 p.Grušas G. Lūžis tarp bažnyčios ir eilinio kataliko: autoritetas, sąžinė ir tikėjimo iššūkiai.Prieiga per internetą: .Ralys K. Rengimo šeimai pagrindai. Vilnius: Vilniaus pedagoginio universitetoleidykla. 130 p.Raths L. Compendium the Word. 1966.Hatfield E., Sprecher S. Measuring passionate love in intimate relations. Journalof Adolescence, 1986, Vol. 9, p. 383–410.Froidas Z. Kasdieninio g yvenimo psichopatologija. Vilnius: Mokslas, 1992. 128 p.Freud S. Psichoanalizės įvadas. Paskaitos. Vilnius: Vaga, 2009. 488 p.Jekentaitė L. De profundis. Psichoanalitinės filosofijos žvilgsniu apie mąstytojus ir menininkus.Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2007. 519 p.Jekentaitė L. Froidizmas ir humanistinė psichoanalizė. Vilnius: Mintis, 1992. 132 p.Jekentaitė L. Etikos ir moralės pagrindai. Kvalifikacijos kėlimo kursų medžiaga.Johnson P. Žydų istorija. Vilnius: Aidai, 1999. 872 p.Jung C. K. Psichoanalizė ir filosofija. Vilnius: Pradai, 1999. 438 p.Kanišauskas S. Likimo anatomija: nestebuklingi stebuklai. Vilnius: Gardenija,2004.Žmogaus tikėjimo, bei socialinių vertybių analizė; filosofijos, religijos(teologijos), psichologijos kontekste65ISSN 1392-9569

Socialinis ugdymas. 2011. Nr. 14 (25)23.24.25.26.27.Kavolis V. Žmogus istorijoje. Vilnius: Vaga, 1994. 565 p.Kuzmickas B. Globalizacija – priklausomybės ir tapatybės. In: Globalizacija.Vilnius: Lietuvos teisės universitetas, 2003.Kvieskienė G. Socializacija ir vaiko gerovė. Vilnius: Baltijos kopija, 2003. 249 p.Theodorson M. Pastor in the word and family. 1969.Uzdila J.V. Dorovinis asmenybės ugdymas šeimoje. Vilnius Academia, 1993.Įteikta 2010 m. rugsėjo mėn.Pateikta spaudai 2010 m. lapkričio mėn.Kun. Kęstutis Ralys – socialinių mokslų (edukologija) daktaras, Vilniaus pedagoginiouniversiteto Socialinės komunikacijos instituto docentas; mokslinių interesų sritys: parapijųveikla, katalikiškos šeimos vertybės; adresas: Studentų g. 39, LT-08106, Vilnius; el. paštaskestutis.ralys@gmail.com66 Kęstutis RALYS

socialinio pedagogo veiklos aspektaiVida GUDŽINSKIENĖ, Gražina ŠMITIENĖ, Mindaugas BRIEDISBŪSIMŲJŲ MOKYTOJŲ POŽIŪRIS Į KVALIFIKACINIOEGZAMINO ORGANIZAVIMĄAnotacija. Pastaruoju metu, projektuojant ir vykdant Lietuvoje švietimo reformą, sprendžiantgana sudėtingas mokytojų profesinės kompetencijos didinimo problemas ir siekiantoptimaliai padidinti šalies gyventojų švietimo kokybę bei ugdymo efektyvumą, itin svarbusvaidmuo tenka deramam profesiniam mokytojų pasirengimui ir sistemingam jų profesiniųžinių gilinimui. Atliktu tyrimu siekiama aptarti pedagogo profesinės kvalifikacijos įgijimoaktualijas, kaitos galimybes bei atskleisti būsimųjų pedagogų požiūrį į šią kaitą.Esminiai žodžiai: pedagogas, profesinė kvalifikacija, kvalifikacinio egzamino organizavimas.Temos aktualumas. Įvairialypės socialinės reformos šalyje, nulemtos intensyviųsocialinių-ekonominių pokyčių, neaplenkė švietimo sistemos. Sparčių pokyčiųlaukiama ir šalies pedagogų rengimo sistemoje. Šie pokyčiai turėtų padėti iš esmės,kokybiškai gerinti pedagogų, švietimo įstaigų vadovų rengimo, jų profesinių kompetencijųefektyvaus plėtojimo sistemą. Pastaruoju metu atliktų tyrimų, apžvalgųrezultatai atskleidė esminius esamos pedagogų rengimo sistemos trūkumus: deramainevertinama pedagoginių studijų svarba, jos kaitos būtinybė atsižvelgiant į mokymosivisą gyvenimą poreikį, studijų programos kaitą siekiant ugdyti būsimųjų mokytojųkritinio mąstymo, problemų sprendimo, metamokymosi bei kitas kompetencijas;tebeegzistuoja perdėtas pedagogų rengimo akademiškumas; nefunkcionuoja pedagoginėsstažuotės institucija, nepakankamas kolegijų ir universitetų bendradarbiavimas,aukštųjų mokyklų dėstytojų ryšiai su bendrojo lavinimo mokyklomis.Svarbiausias švietimo kaitos veiksnys yra mokytojas, todėl norint įgyvendintinumatytus pokyčius ypač svarbu tobulinti mokytojų rengimą, leidžiantį mokytojussistemingai tobulinti profesinę kompetenciją. Sudaryti kuo palankesnes sąlygasbūsimiems mokytojams studijuojant aukštojoje mokykloje ugdyti(s) mokymosi visągyvenimą nuostatas, mokymosi mokytis bei profesinės savistabos įgūdžius, kompetenciją.Mokytojų rengimo procesą, jo kaitą bei pedagogo vaidmenį ugdymo procesenagrinėjo daugelis užsienio (McLaughlin, 1997; Fullan, 1998; Stoll, Fink, 1998;Guskey, 2004 ir kt.) bei Lietuvos mokslininkų (Targamadzė, 1999; Laužackas, 1999;Pukelis, 2001; Čiužas, 2007 ir kt.). Mokslininkų darbuose nagrinėjamos mokytojųVilniaus pedagoginis universitetas, Klaipėdos universitetas67ISSN 1392-9569

Socialinis ugdymas. 2011. Nr. 14 (25)rengimo, mokymo kokybės vadybos problemos, ugdymo turinio kokybinę kaitą lemiantysveiksniai. Dauguma tyrėjų pastebi, kad kokybinės kaitos švietimo sistemojeprielaida esti kūrybiškas, atsakingas bendradarbiavimas visose jos grandyse. Pažymimasypatingas mokymo kokybės ryšys su įgyta mokytojo profesine kvalifikacija,mokytojo profesinės kompetencijos nuolatiniu tobulinimu, jo kūrybiškumu. Šiamekontekste ypač reikšmingu tampa pedagogų profesinės kvalifikacijos pripažinimas,t. y. kvalifikacinio egzamino organizavimas.Naujausi švietimą reglamentuojantys dokumentai akcentuoja būtinumą atnaujintipedagogų rengimo ir jų kvalifikacijos tobulinimo galimybių plėtotę. Pedagogųrengimo koncepcija (toliau tekste – Koncepcija) brėžia esmines pedagogų rengimotobulinimo gaires. Koncepcija parengta remiantis Valstybinės švietimo strategijos2003–2012 metų nuostatomis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Seimo 2003 m.liepos 4 d. nutarimu Nr. IX-1700 (Žin., 2003, Nr. 71-3216), kitais švietimą reglamentuojančiaisteisės aktais bei atsižvelgiant į Europos švietimo ministrų 1999 m. birželio19 d. deklaracijos „Dėl Europos aukštojo mokslo erdvės“ (Bolonijos deklaracijos),Europos Komisijos 2000 m. spalio 30 d. paskelbto Mokymosi visą gyvenimą memorandumo,Europos Sąjungos Viršūnių Tarybos ir Europos Komisijos bendru sutarimu2002 m. vasario 14 d. priimtos „Detalios tolesnio darbo, siekiant įgyvendinti Europosšvietimo ir mokymo sistemų tikslus, programos“ (Lisabonos strategijos) nuostatas.Viena esminių mokytojų profesinio tapsmo bei tobulėjimo grandžių – būsimųjųmokytojų kvalifikacinio egzamino teoriškai pagrįstas bei motyvuotas turinys irorganizavimo tvarka (procedūra). Tinkamai organizuojamas būsimųjų mokytojųkvalifikacinis egzaminas, teoriškai pagrįstas bei motyvuotas kvalifikacinio egzaminoturinys, pozityvus mokytojų požiūris į profesinės kompetencijos įgijimą ir tobulinimągali būti labai naudingas siekiant kokybiško mokytojo rengimo sistemos tobulinimo.Dabartiniuose šalies ir užsienio mokslininkų tyrimuose, teoriniuose moksliniuoseedukologijos darbuose, mokslinėse ir praktinėse konferencijose, seminaruose išsamiaiaptariami mokytojų kvalifikacinio egzamino organizavimo ir kvalifikacinio egzaminoturinio sandaros bei aprėpties ribų klausimai, ypač praktinė šios srities patirtis atskirosešalyse. Svarbus ir pedagogų bendruomenės, būsimųjų pedagogų požiūris į profesinėskvalifikacijos įgijimo, tobulinimo sistemą bei jos kokybinės kaitos galimybes.Šio tyrimo tikslas – ištirti ir įvertinti būsimųjų pedagogų požiūrį į kvalifikacinioegzamino pedagogams organizavimą.Tyrimo objektas – būsimųjų pedagogų požiūris į kvalifikacinio egzamino organizavimą.68 Vida GUDŽINSKIENĖ, Gražina ŠMITIENĖ, Mindaugas BRIEDIS

socialinio pedagogo veiklos aspektaiTyrimo metodai – mokslinės literatūros bei strateginių ir teisinių švietimo dokumentųanalizė; anketinė apklausa, matematinė-statistinė duomenų analizė.Tyrimo bazę sudaro aukštosios mokyklos: dvi universitetinės – Vilniaus pedagoginisir Klaipėdos universitetai, trys neuniversitetinės aukštosios mokyklos – Vilniaus,Panevėžio ir Utenos kolegijos. Iš viso tyrime dalyvavo 225 aukštųjų pedagoginiųmokyklų baigiamųjų kursų studentų.Europos šalių patirtis atspindi nuoseklų siekimą garantuoti aukščiausią šalyjedirbančių pedagogų profesinę kompetenciją. Mokymosi pasiekimai – žinios, įgūdžiaiir bendrieji gebėjimai, kurie aprašomi kaip asmeniniai ir profesiniai laimėjimai.Europos Sąjungos šalyse asmens kvalifikacijos aptartis sietina su įgytomis kompetencijomis,žiniomis, gebėjimais, mokėjimais. Kompetencijos sampratoje iškirtini „veiklosišmanymo“, „norėjimo veikti“ ir „galėjimo veikti“ elementai. Čia „išmanymas“, įgytaspirminiame specialisto rengimo etape, tobulinamas tęstinėse studijose, leidžia individąmotyvuotai keisti veiklą, ją organizuoti ir pan. (Kvalifikacinio egzamino metodikos irturinio aprašo projektas, 2007).Mokytojų kvalifikacinio egzamino turinį reglamentuoja: šalies profesijos standartas,mokytojų rengimo standartas ir (ar) kvalifikacijos aprašas (reglamentas).Kvalifikacinio egzamino (toliau – KE) komisija sudaro nuo kelių iki keliolikos narių,dirbančių trejus ir daugiau metų. Kvalifikacinių komisijų sudėtis įvairi: pirminįpedagogų rengimą vykdančios institucijos, kurioms suteikta teisė vykdyti kvalifikacinįegzaminą (akredituotos institucijos studijų programos) sudaro KE komisiją.Komisijos nariai: kvalifikaciją pripažįstančių institucijų, šalies vyriausybės deleguotųdepartamentų, atstovai, pirminį bei tęstinį profesinį mokymą vykdančių institucijų,profesinių asociacijų darbuotojai, socialiniai partneriai ir kt. (Kvalifikacinio egzaminometodikos ir turinio aprašo projektas, 2007). Mokytojų kvalifikacinio egzamino komisijossudarymo principai įvairiose šalyse skiriasi. Kvalifikacinių egzaminų komisijossudėtis gali būti: kompetentingų organizacijų / institucijų skiriama komisija galidirbti skirtingą laiką – trumpai (1–3 metų) ir / ar ilgiau (5 ir daugiau metų); komisijojedirbantys asmenys gali būti skiriami kompetentingų organizacijų / institucijųir / ar renkami. Pavyzdžiui: Airijoje The Teaching Council stebi ir prižiūri mokytojų(pradinio ir vidurinio ugdymo) profesionalumo lygį, stebi bei teikia pasiūlymus tiekpradinio mokytojų rengimo, profesinės kvalifikacijos suteikimo, tiek tolesnio profesinėskompetencijos tobulinimo klausimais, tvarko mokytojų registrą, akredituojamokytojų rengimo programas ir pan. Šioje šalyje veikiančią tarybą sudaro 37 nariai(dalis jų renkama, dalis teikiama socialinių partnerių, profesinių organizacijų bei vyriausybės).Anglijoje parengtas Mokytojo kvalifikacijos standartas (QTS) ir kiekvienasBŪSIMŲJŲ MOKYTOJŲ POŽIŪRIS Į KVALIFIKACINIO EGZAMINO ORGANIZAVIMĄ69ISSN 1392-9569

Socialinis ugdymas. 2011. Nr. 14 (25)šalies pedagogas turi atitikti šiuos reikalavimus. Savo kompetencijas galima įsivertinti40 centrų visoje šalyje, patikros testai kompiuterizuoti. Prancūzijoje pedagoginėskompetencijos peržiūrimos kas ketveri metai (pl. Kvalifikacinio egzamino metodikosir turinio aprašo projektas, 2007). Pažymėtina, kad daugelyje Europos Sąjungos šaliųpedagogų kvalifikacinio egzamino organizavimas vykdomas vadovaujantis nacionaliniaisprofesijos standartais, kvalifikaciniais profesiniais reikalavimais, rengimostandartu. Absolventų, būsimų mokytojų, mokymosi pasiekimus Europos Sąjungosšalyse siekiama vertinti bendrai, atsižvelgiant į įgytas žinias, įgūdžius, kompetencijas,įvertinti praktinės veiklos laimėjimus. Institucijos, rengiančios būsimus mokytojus,organizuodamos studijų programas, planuodamos mokymo (si) procesą, vadovaujasikvalifikaciniais profesiniais reikalavimais, nurodytais profesijos standarte; jais vadovaujasivertindama studentų mokymo(si), praktinės veiklos laimėjimus. Kvalifikacijossuteikimo sistemos priežiūros funkcijos deleguotos konkrečioms institucijoms, kuriosvykdo kvalifikacijų suteikimo proceso priežiūrą, teikia kvalifikacijas ir kt. Kvalifikaciniaiegzaminai vykdomi keliais etapais: raštu, žodžiu, stebint pretendentų praktinęveiklą ir pan. (ten pat).Būsimųjų mokytojų nuostatos, požiūris į siekiamą profesinę kvalifikaciją, jos įgijimą,pedagogų profesinės kompetencijos turinį, jos vertinimą, suteikiant kvalifikaciją,bei pastarosios tobulinimo perspektyvas yra svarbi mokytojų rengimo kokybinėskaitos prielaida.Tyrimo rezultatai. Tyrimu siekta išsiaiškinti Lietuvos aukštųjų universitetinių irneuniversitetinių mokyklų baigiamųjų kursų pedagogikos specialybių studentų požiūrįį kvalifikacinių egzaminų organizavimą ir numatomą jų turinį. Respondentų požiūris,išsakyta nuomonė į numatomus egzaminų organizavimo ir turinio pokyčius gali būtinaudinga įgyvendinant naujausius švietimo iššūkius. Šiame tyrime buvo taikomadaugiapakopė atsitiktinė atranka. Pasirinkti Vilniaus pedagoginis (toliau – VPU) irKlaipėdos universitetai, Vilniaus, Utenos bei Panevėžio kolegijos. Tyrime dalyvavominėtų aukštųjų mokyklų IV kurso studentai.Pažymėtina, kad dalis (43 proc.) respondentų nebuvo susidūrę su pedagogų kvalifikaciniųegzamino organizavimo problemomis ar kitais klausimais, tačiau daugumarespondentų mano, kad klausimai, susiję su kvalifikacinio egzamino organizavimu,jo turiniu, jiems yra svarbūs.Apklausos dalyvių, susipažinusių su pedagogų kvalifikacinių egzaminų klausimais,buvo klausiama, kaip jie sužinojo apie kvalifikacinių egzaminų organizavimą.Daugiau nei pusė būsimųjų pedagogų, girdėjusių apie šią problemą, tai sužinojo perpaskaitas, pokalbius su mokytojais, skaitė pedagoginėje literatūroje, pedagoginės70 Vida GUDŽINSKIENĖ, Gražina ŠMITIENĖ, Mindaugas BRIEDIS

socialinio pedagogo veiklos aspektaipraktikos mokyklose metu (1 pav.). Rečiausiai respondentai nurodė, kad kvalifikaciniųegzaminų organizacinius klausimus yra aptarę seminarų metu, girdėję konferencijosebei skaitę interneto duomenų bazėse.Dažniausiai dėstytojai bei kiti pedagogai praktikos metu būsimuosiusmokytojus supažindina su kvalifikacinių egzaminų organizavimo klausimais, taippat informacijos šia tema galima rasti pedagoginėje literatūroje. Išsamiausiai sukvalifikacinių egzaminų organizavimo tema būsimieji pedagogai susipažįsta paskaitųir praktikos metu (atitinkamai 11,5 ir 8,3 proc.). Pakankamai informacijos sužinomaper pokalbius su mokytojais (18,1 proc.), paskaitų metu (32,1 proc.) bei pedagoginėjeliteratūroje (27,8 proc.) (1 pav.).1 pav. Respondentų informacija apie kvalifikacinių egzaminų organizavimo tvarką (proc.)Respondentai nurodydami, kad išsamiausios ar pakankamos informacijos apiekvalifikacijos suteikimo aktualijas gauna paskaitų bei pokalbių su mokytojais metu,teigia, jog pedagoginės literatūros šaltiniai nemažai jų daliai suteikia kokybišką informacija,tačiau pedagoginės praktikos metu pastarieji arba jos visai negauna (44,4proc.), arba informacija yra nepakankama (20,8 proc.)Būsimųjų pedagogų samprotavimai apie kvalifikacinio egzamino komisijos darbopobūdį, jos sudėtį, atskleidė respondentų nedidelių pasikeitimų dabar veikiančiojesistemoje siekį. Didžioji dalis respondentų teigia, kad komisiją turi būti sudaryta tikBŪSIMŲJŲ MOKYTOJŲ POŽIŪRIS Į KVALIFIKACINIO EGZAMINO ORGANIZAVIMĄ71ISSN 1392-9569

Socialinis ugdymas. 2011. Nr. 14 (25)iš kvalifikaciją pripažįstančių institucijų atstovų (pedagogus rengiančių aukštųjųmokyklų, pedagogų kvalifikacijos kėlimo institutų darbuotojų ir pan.) (41,4 proc.)(2 pav.). Galimybę komisijos sudėtį praplėsti įvairių institucijų atstovais (mokytojųprofesinių sąjungų, darbdavių asociacijų ir pan.) mato 36,5 proc. respondentų.2 pav. Kvalifikacinio egzamino komisijos sudarymas (proc.)Koreliacijos pagal socialines demografines charakteristikas atskleidė, kad didmiesčiuose(Vilniuje, Klaipėdoje) besimokantys būsimieji pedagogai atsakymą, kadkvalifikacinių egzaminų komisiją turėtų sudaryti visų institucijų atstovai, rinkosidažniau nei mažesniuose miestuose besimokantys respondentai (atitinkamai 40,3 ir25,9 proc.). Pastarąjį atsakymo variantą dažniau rinkosi ir jaunesni (iki 25 metų)respondentai, baigę mokyklą ir iš karto įstoję į pedagoginę specialybę, nei vyresnibūsimieji mokytojai (atitinkamai 39,5 ir 28,6 proc.).Apklausos rezultatai atskleidė, kad didžioji dalis respondentų mano, jog tikslingaturėti kelias tikslines komisijas (38 proc.). Respondentai neatmeta universalios arkomisijos sudarytos kiekvienam mokomajam dalykui galimybių (3 pav.). Dauguma(39 proc.) respondentų mano, kad optimaliausia komisija būtų iš penkių narių.72 Vida GUDŽINSKIENĖ, Gražina ŠMITIENĖ, Mindaugas BRIEDIS

socialinio pedagogo veiklos aspektai3 pav. Kvalifikacinio egzamino komisijos pobūdis (proc.)Respondentų nuomone, kvalifikacines komisijos sudėtis gali būti tiek pastovi,tiek rotacijos principu besikeičianti, tiek veikianti trumpą laiką (4 pav.). Analizuojanttyrimo rezultatus pastebėta, kad net 32,1 proc. respondentų, kurių amžius nuo 25 iki55 metų, pasisakė už rotacijos principu veikiančią kvalifikacinę komisiją.4 pav. Kvalifikacinio egzamino komisijos pobūdis (proc.)Respondentų, pasirinkusių ilgalaikę kvalifikacinės egzaminų komisijos sudėtį,buvo prašoma nurodyti, koks turėtų būti ilgalaikės komisijos kadencijos laikotarpis.Penktadalis (26,5 proc.) būsimų mokytojų, pritariančių ilgalaikės komisijos idėjai,mano, kad kadencijos laikotarpis turėtų trukti trejus arba penkerius metus. Po tiekpat – po 19,1 proc. – IV kurso studentus tenkintų komisijos kadencijos laikotarpistiek dvejus, tiek ketverius metus (5 pav.).BŪSIMŲJŲ MOKYTOJŲ POŽIŪRIS Į KVALIFIKACINIO EGZAMINO ORGANIZAVIMĄ73ISSN 1392-9569

Socialinis ugdymas. 2011. Nr. 14 (25)5 pav. Kvalifikacinio egzamino komisijos kadencijos laikotarpis (proc.)Respondentai (63,5 proc.) profesines žinias įvardija kaip labai svarbų veiksnį,suteikiantį mokytojo profesinę kvalifikaciją. Tai, kad pastarasis veiksnys yra svarbus,daugiau ar mažiau sutinka devyni iš dešimt apklausoje dalyvavusių IV kurso studentų.Respondentai išskiria būsimųjų pedagogų bendravimo įgūdžių bei pedagoginėspatirties svarbą. Dauguma respondentų studijuodami aukštojoje mokykloje plėtoja:kognityvines (reflektavimo, informacijos valdymo ir pan.), funkcines (dalyko turinioplanavimo, mokymo(si) proceso valdymo ir kt.) bei bendravimo ir bendradarbiavimo,tarpkultūrinę kompetencijas (Pedagogo rengimo standarto gairių projektas, 2006). Tikkeletas respondentų nurodė, kad profesinės žinios, pedagoginė praktinė patirtis,bendrieji įgūdžiai, mokėjimas tinkamai bendrauti bei informacinių technologijųįsisavinimas yra nesvarbūs veiksniai, suteikiant mokytojo profesinę kvalifikaciją(6 pav.). Svarbiausių veiksnių įvardijimas nepriklauso nuo socialinių demografiniųcharakteristikų bei mokslo įstaigos.74 Vida GUDŽINSKIENĖ, Gražina ŠMITIENĖ, Mindaugas BRIEDIS

socialinio pedagogo veiklos aspektai6 pav. Svarbiausi veiksniai suteikiant mokytojo profesinę kvalifikaciją (proc.)Išvados1. Mokslinės literatūros bei strateginių ir teisinių švietimo dokumentų, užsieniopatirties analizė atskleidė įvairialypę Europos Sąjungos bei kitų šalių patirtį suteikiantpedagogo profesinę kvalifikaciją. Užsienio šalių patirtis, siekiant objektyviai vertintibūsimųjų mokytojų įgyta profesinę kompetenciją, geroji patirtis sudaro prielaidasatsakingai vykdyti kvalifikacinio egzamino organizavimo mokytojų rengimo sistemojekaitą šalyje.2. Tyrimas atskleidė, kad beveik pusė studentų, besimokydami aukštosiose mokyklose,nėra išsamiai susipažinę su pedagogo kvalifikacijos suteikimo, kompetencijųtobulinimo realijomis bei numatomais šios srities pokyčiais.3. Išsamesnės informacijos pedagogų kvalifikacijos suteikimo klausimais respondentaitikisi sulaukti iš dėstytojų (aukštosiose mokyklose) bei iš mokytojų (pedagoginiųpraktikų metu).4. Respondentų numatomi pokyčiai kvalifikacijos suteikimo etape yra nežymūs,labiau palaikomi pokyčiai mažiausiai keičiantys esamą tvarką. Respondentų nuomone,kvalifikacijos egzamino metu daugiausia dėmesio turėtų būti skiriama būsimųjųpedagogų profesinėms žinioms įvertinti (vertinti).BŪSIMŲJŲ MOKYTOJŲ POŽIŪRIS Į KVALIFIKACINIO EGZAMINO ORGANIZAVIMĄ75ISSN 1392-9569

Socialinis ugdymas. 2011. Nr. 14 (25)5. Būsimųjų mokytojų nuostatos sistemingai tobulinti profesines kompetencijas,atsakinga profesinė savistaba, profesinio augimo įžvalgos sėkmingai ugdomos aukštojojemokykloje yra svari mokytojų rengimo kokybinės kaitos prielaida.Literatūra1.2.3.4.5.6.7.8.9.10.11.12.Besimokančios visuomenės iššūkiai pedagogų rengimui: straipsnių rinkinys, parengtaspagal tarptautinės konferencijos pranešimus. Vilnius: Mokytojų kompetencijoscentras, 2007.Dabartinės kvalifikacijų būklės Lietuvoje analizė. Studija. Grupės vadovas R. Laužackasir kt. Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnyba. Vilnius, 2006.Jackūnas Ž. Pedagogų rengimo ir kvalifikacijos tobulinimo pertvarka. In:Lietuvos švietimo kaitos linkmės (1988–2005): monografija. Rec.: prof. habil. dr. M.Barkausakaitė, doc. dr. J. Dautaras, dr. K. Kaminskas / Kultūros, filosofijos irmeno institutas. Vilnius, 2006.Korenkienė R., Šedeckytė-Lagunavičienė I. Šiuolaikiškos pedagogų rengimosistemos kūrimas. Švietimo naujienos: inform. leid. LR švietimo ir mokslo ministerija.Vilnius, 2008, Nr. 5 (260), p. 7–9.Kvalifikacinio egzamino metodikos ir turinio aprašo projektas. Parengė: V. Beresnevičiūtėir kt. Vilnius: Mokytojų kompetencijos centras, 2007.Laužackas R. Sistemoteorinės profesinio rengimo kaitos dimensijos. Kaunas, 1999.Mokytojo profesija Europoje: bendras apibūdinimas, tendencijos ir problemos. I ataskaita.Pagrindinis mokytojų rengimas ir perėjimas į profesinę veiklą. Europos švietimo informacinistinklas Eurydice. Prieiga per internetą: .Pedagoginės stažuotės organizavimo metodikos projektas. Parengė: N. Cibulskaitė ir kt.ISBN 978-9955-34-027-0. Vilnius: Mokytojų kompetencijos centras, 2007.Pedagogo rengimo standarto gairių projektas. Tyrimo ataskaita. LR ŠMM, Vilnius,2006.Standarts for Teacher Competence in Educational Assessmet of Students. Develped byAmerican Fedreration of Teachers, National Council on Measurement inEducation, National Education Association. Prieiga per internetą: .Structures of Education, Vacational Training and Adult Education Systems in Europe.EURYDICE/CEDEFOP/ETF, 2003.Valatkienė S. Mokytojų rengimas ir „aktyviosios mokyklos“ teorija ir patirtis.Acta paedagogica Vilnensia, 2002, Nr. 9, p. 64–71.76 Vida GUDŽINSKIENĖ, Gražina ŠMITIENĖ, Mindaugas BRIEDIS

socialinio pedagogo veiklos aspektai13.Vilkelienė A. Būsimųjų mokytojų gebėjimai ugdymo sistemos kontekste. Pedagogika:mokslo darbai, 2003, t. 68, p. 134–139.Įteikta 2010 m. liepos mėn.Pateikta spaudai 2010 m. lapkričio mėn.Vida Gudžinskienė – socialinių mokslų (edukologija) daktarė, Vilniaus pedagoginio universitetoSocialinės komunikacijos instituto Socialinės sanglaudos katedros vedėja, profesorė;Sporto ir sveikatos fakulteto Sveikatos ugdymo katedros docentė, mokslinių interesų sritys:ugdymo proceso modeliavimas, sveikatos saugojimas, stiprinimas ir ugdymas, įvairiųbesimokančiųjų kompetencijų raiška, pedagogų rengimas; adresas: Studentų g. 39, LT-08106Vilnius; el. paštas vida.gudzinskiene@vpu.ltGražina Šmitienė – socialinių mokslų (edukologija) daktarė, Klaipėdos universiteto Pedagogikosfakulteto Socialinės pedagogikos katedros docentė; mokslinės veikos sritys: dorovinisugdymas, socialinės kompetencijos, pedagogų rengimas, etikos mokymas; adresas: HerkausManto g. 84, LT-92294, Klaipėda; el. paštas grazina.smitiene@takas.ltMindaugas Briedis – Vilniaus pedagoginio universiteto Socialinės komunikacijos institutodirektoriaus pavaduotojas, Socialinės pedagogikos katedros lektorius; mokslinėsveikos sritys: socialinė politika, pedagogų ir pagalbos mokiniui specialistų rengimas ir jųkvalifikacijos tobulinimas; adresas: Studentų g. 39, LT-08106 Vilnius; el. paštas mindaugas.briedis@yahoo.comBŪSIMŲJŲ MOKYTOJŲ POŽIŪRIS Į KVALIFIKACINIO EGZAMINO ORGANIZAVIMĄ77ISSN 1392-9569

Socialinis ugdymas. 2011. Nr. 14 (25)Rita ILGŪNIENĖETNIŠKAI MIŠRIŲ ŠEIMŲ KŪRIMO BEI ĮSITVIRTINIMOVISUOMENĖJE ASPEKTAIAnotacija. Straipsnyje analizuojamos pagrindinės etniškai mišrių šeimų kūrimo priežastys.Aptariamas visuomenės požiūris į šias šeimas bei apžvelgiami esminiai trikdžiai,adaptuojantis naujoje aplinkoje. Remiantis kokybinio tyrimo rezultatais, atskleista, kad meilėvis dėlto išlieka pagrindiniu motyvu kuriant skirtingų kultūrų šeimą. Iškelta prielaida, kadabiejų sutuoktinių kultūrų sankirta sukuria naują, savitą kultūrą.Esminiai žodžiai: Etniškai mišri šeima, kultūra, santuoka, meilė.ĮvadasKiekviena šeima prasideda nuo santuokos, kuri sudaroma pagal tam tikrastaisykles ir ritualus, būdingus konkrečiai tautai ir šaliai. Santuoka – viešas dviejųžmonių sąjungos patvirtinimas: „Ji yra išoriškai išreikšta, neatšaukiama ir laisvu norusudaroma sutartis tarp vyro ir moters, kurie turi tikslą – gimdyti ir auklėti vaikus“(Grucė, 1994, p. 33). Pasak G. Skujienės ir A. Steponėnienes (2007), iki pat XVIII a.santuoka turėjo du svarbiausius vaidmenis – ji buvo reikalinga giminei pratęsti ir vyroturtinei padėčiai bei prestižui pagerinti.Intensyviausiai lietuviai tuokėsi su kitataučiais sovietiniu laikotarpiu. A. Vyšniauskaitė,P. Kalnius, R. Paukštytė-Šaknienė (2008, p. 249), remdamiesi LCMAduomenimis, teigia, kad 1984 m. mišrių santuokų skaičius Vilniaus mieste sudarėnet 38,7 proc. Taigi pagrindinė problema, su kuria susidūrė lietuvių išeivija, buvomišrios šeimos. Turint omenyje dabartinius globalizacijos procesus, Lietuvos integracijąį Europos Sąjungą, atsiranda prielaidos etniškai mišrių santuokų, šeimųskaičiui didėti. Remiantis Statistikos departamento duomenimis , galima pastebėti,kad vyrai, turintys Lietuvos pilietybę, veda kitatautes dažniau negu moterys lietuvėsišteka už kitos šalies pilietybę turinčių vyrų. 2009 m. net 393 vyrai vedė vokietes,218 – moteris, turinčias JAV pilietybę, 216 – ruses. O 375 lietuvių moterų susituokėsu rusais, 244 – su belgais, 120 – su ukrainiečiais – 2000 m. – 132. 2005 m. popu-Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės [žiūrėta 2010-03-20]. Prieiga per internetą:.78 Rita ILGŪNIENĖ

socialinio pedagogo veiklos aspektailiariausia santuoka tarp moterų (222) buvo su rumunais, o vyrų tiek 2000 m. (294),tiek 2005 m. (427) bei 2008 m. (386) – su vokietėmis.Be abejonės, etniškai mišrių santuokų, šeimų skaičių lemia tiek objektyvūs, tieksubjektyvūs veiksniai. Pasak M. W. Kepharto, D. Jedlicka (1988), S. Fentono (2003)visoms tautoms, etninėms grupėms būdingas šioks toks uždarumas, homogeniškumosiekimas. Tačiau M. J. Yingeris (1994), K. Woodwardas (1997), A. Giddensas (2003)pabrėžia, kad tautų politiniai, valstybiniai, ekonominiai ir kultūriniai ryšiai, jų pobūdisneišvengiamai veikia vidinius tautų procesus (tautinį, etninį tapatumą, tautinįsavitumą ir pan.). Objektyvūs veiksniai yra palaikomi arba slopinami subjektyviųveiksnių: įvairių religinių konfesijų pozicijų, valdžios institucijų, partijų tautinėspolitikos, santuokų reguliuojančių įstatymų, taip pat grupinių nuostatų, etniniųstereotipų ir pan.Ne visada santuoka buvo neatšaukiama ir laisvu noru sudaroma vyro ir moterssutartis, ne visuomet svarbiausias tikslas buvo ir yra gimdyti bei auklėti vaikus.Pastebimi nemaži ir motyvų, dėl kurių buvo (ir yra) kuriamos santuokos, pokyčiai.K. Miškinis (2003), remdamasis A. Tavitu, išskyrė tris motyvų rūšis, t. y. labaisvarbūs, svarbūs ir nesvarbūs, nuo kurių tiesiogiai priklauso santuokos sėkmė. Meilė,siekimas savarankiškai gyventi, noras turėti vaikų, A. Tavito teigimu, yra labai svarbūsmotyvai. Autorius prie nesvarbių motyvų priskyrė baimę likti vienam, vienišam,tėvų spaudimą, norą kažkam atkeršyti, norą pakeisti socialinį statusą (baimė liktinetekėjusiai / nevedusiam), aukštesnės padėties siekimą, norą turėti didesnį prestižąvisuomenėje. Svarbiems motyvams priskiriamas nėštumas ir noras įteisinti lytiniussantykius.Etniškai mišrių santuokų kūrimo priežasčių taip pat galime rasti labai įvairių.Pagrindinė priežastis, kurią pripažįsta dauguma sutuoktinių: „Širdžiai mylėti neįsakysi.“Toks posakis tampa ne tik priežastimi, bet ir savotišku pretekstu, kai nenorimagilintis į rimtesnes priežastis. Neskaitant priežasties „dėl meilės“, lietuvių išeivijostekstuose galime rasti paaiškinimų, kad etniškai mišrias santuokas gali nulemti irskirtingas lietuvių merginų ir vaikinų išsilavinimo lygis. S. Yla (1997) pabrėžia, kadetniškai mišrių šeimų problema kyla tarp jaunų žmonių. Jauni žmonės susiduria sulietuviškos ir svetimos kultūros prieštaravimais. Iš savo tėvų kartos vis girdėdamiapie svetimos kultūros neigiamybes ir blogį, bet realybėje matydami ką kitą, jauniejilietuviai priešinasi savo kultūros tradicijoms ir perima kitos kultūros papročius. Taip,S. Ylos (1997) manymu, patys lietuviai pastūmėja savus vaikus į etniškai mišriassantuokas, nes neišmoko savo palikuonių, kaip atskirti kas yra blogai ar gerai svetimojekultūroje, bei nepripažįsta, kad ir sava kultūra gali duoti šį tą gero. BūdamiETNIŠKAI MIŠRIŲ ŠEIMŲ KŪRIMO BEI ĮSITVIRTINIMO VISUOMENĖJE ASPEKTAI79ISSN 1392-9569

Socialinis ugdymas. 2011. Nr. 14 (25)iš skirtingų kultūrų jaunuoliai daug greičiau vienas kitą pastebi ir susižavi. S. Yla(1997) akcentuoja, kad lietuviai vaikinai pasigenda lietuvių merginų lipšnumo,spalvingumo, menkina jų per didelį santūrumą. O merginos linkusios peikti lietuviųvyrų mandagumo ir išsiauklėjimo trūkumą ir, kaip ironiškai beatrodytų, santūrumąpriešingos lyties atžvilgiu. A. Vyšniauskaitė; P. Kalnius; R. Paukštytė-Šaknienė(2008) taip pat pabrėžia, kad palyginti nemaža kiekvienos tautybės individų dalissudaro etniškai mišrias santuokas pirmiausia dėl mažų galimybių susirasti tinkamąvedybų partnerį tarp savo tautiečių. A. Hermanas (1972) linkęs atsižvelgti ir į darvieną priežastį – pačių lietuvių jaunuolių siekį ištrūkti iš lietuviškos aplinkos, nes,kaip jau minėta anksčiau, iš senosios kartos atsklindantis pasipiktinimas viskuo kasnelietuviška, sukelia priešingą lietuvių jaunuomenės reakciją. Galima pastebėti, kadetniškai mišrių šeimų problema keliama, tačiau kokios būtent priežastys nulemiakitataučių partnerių pasirinkimą, nutylima arba menkai gilinimasi.Tyrimo objektas – etniškai mišri šeima.Tyrimo tikslas – atskleisti pagrindines etniškai mišrių šeimų kūrimo priežastis,visuomenės požiūrį į šias šeimas bei apžvelgti esminius trikdžius, adaptuojantisnaujoje aplinkoje.Tyrimo metodai. Empiriniai: respondentų apklausa (interviu) gautos medžiagosanalizė ir apibendrinimas.Tyrimo metodika ir organizavimasKokybinio tyrimo metodologija. Etniškai mišrių šeimų kūrimo priežastimsatskleisti taikyta kokybinio tyrimo metodologija. K. Kardelio (2002) teigimu, kokybiniųtyrimų skiriamųjų bruožų analizė, atlikta remiantis įvairiais šaltiniais, leidžiajį apibūdinti kaip sistemingą, nestruktūrizuotą atvejo ar individų grupės, situacijosar įvykio tyrimą natūralioje aplinkoje, siekiant suprasti tiriamuosius reiškinius beipateikti interpretacinį, holistinį jų paaiškinimą. K. Kardelis (2002) pažymi, kad kokybiniotyrimo metodai yra lankstūs, nes orientuoti į interpretaciją, o ne į matavimą,į situaciją ir procesą, o ne į išvadą.Duomenys analizuoti remiantis aprašomosios kokybinės turinio (content) analizėsmetodu, naudojant atviro kodavimo procedūras.Tyrimas atliktas 2010 m. kovo–balandžio mėnesiais. Tyrime dalyvavo 8 respondentai,sukūrę šeimas su skirtingos kultūros asmenimis bei 1 respondentė, augantietniškai mišrioje šeimoje. 1 lentelėje pateikti duomenys apie tiriamuosius (žr. 1 lentelę).Siekiant anonimiškumo respondentų vardai pakeisti.80 Rita ILGŪNIENĖ

socialinio pedagogo veiklos aspektaiDuomenys apie tyrime dalyvavusius respondentus1 lentelėEil.Nr.Vardas, pilietybė1. Aida, lietuvė JAV pilietisStevenas2. Beatričė,lietuvėSutuoktinis Amžius GyvenamojivietaVaikų skaičius34 m. JAV 2indas Timas 25 m. Švedija 23. Pedro, albanas lietuvė Lina 29 m. Anglija 14. Kristina, lietuvėPAR pilietisKentas28 m. Anglija –5. Liudmila, rusė armėnas 55 m. Lietuva 36. Lučija, moldavė lietuvis 50 m. Lietuva 27. Monika, lietuvė rusas 31 m. Lietuva 18. Andželika,lietuvė9. 21 m. studentėSandra, lietuvėolandas Richardas27 m. Lietuva 1Jos tėvai Olegas (moldavas) ir mama Violeta (lietuvė), gyvena Lietuvojeir augina 2 vaikusTyrimo rezultatų analizėSiekiant atskleisti pagrindinius veiksnius, kurie paskatino skirtingų kultūrų asmenissudaryti santuoką, respondentų paprašyta įvardyti jų šeimos kūrimo motyvus(žr. 2 lentelę).ETNIŠKAI MIŠRIŲ ŠEIMŲ KŪRIMO BEI ĮSITVIRTINIMO VISUOMENĖJE ASPEKTAI81ISSN 1392-9569

Socialinis ugdymas. 2011. Nr. 14 (25)Etniškai mišrios šeimos kūrimo motyvai2 lentelėSubkategorijaTeiginiųskaičiusRespondentų teiginiaiNoras įteisinti Jūsų meilę 7 „Po trijų mėnesių jis man pasipiršo. Šiam sparčiam žingsniui,mano manymu, Steveną didžiąja dalimi pastūmėjotai, jog aš, pasibaigus vizos galiojimo laikui, sugrįšiu įsavo šalį. Kaip vėliau paaiškėjo, jis manyje išvydo puikiąjo būsimų atžalų mamą. Abu kartu norėjome būti kartuir kurti šeimą“;„Trečio ar ketvirto pasimatymo metu jis priklaupė man antkelių, ištiesė žiedą bei paklausė, ar sutikčiau tapti jo žmona.Nors nuo mūsų pažinties pradžios buvo praėjusi tik savaitė,nedvejodama priėmiau jo pasiūlymą“;„Iš tikrųjų smagu, kai vienas žmogus sutinka kitą žmogų,susibičiuliauja, įsimyli, randa daugybę bendrų interesų, yraartimi visomis prasmėmis“;„Noras įteisinti mūsų meilę buvo pagrindinis santuokosmotyvas“;„Esu įsitikinęs, kad kuriant šeimą svarbu vienodaitraktuoti pamatinius principus: meilė, pagarba, požiūris įšeimą, vaikus“;„Mums buvo svarbūs abipusiai karšti jausmai“;„Mano manymu, tėvai tuokėsi iš meilės, kuri mūsų šeimojeneblėsta iki šiol“Noras gyventi kitoje šalyje 1 „Tol, kol tapome mylimieji, praėjo daugiau negu penkeri metai.Tiesa, niekada nemaniau, jog ateitį siesiu ne su lietuviu,tačiau gyvenimas viską sudėlioja į savo vietas. Pamenu, kai,būdama paauglė, lankiausi Sankt Peterburge, vienas iš didžiausiųmano norų buvo pamatyti tamsiaodį. Mano svajonėišsipildė – pamačiau kitos spalvos žmogų – tamsiaodį, irjis man pamojavo. Beje, norėjosi kažko artimo, kas padėtųįsitvirtinti svetimoje šalyje bei įleisti šaknis“Neplanuotas nėštumas 1 „Nebūčiau skubėjęs vesti, tačiau žinia apie Linosnėštumą visa tai paspartino“Respondentė Kristina (28 m.) akcentavo, kad susituokti ją paskatino noras gyventikitoje šalyje: „Mano svajonė išsipildė – mačiau kitos spalvos žmogų – tamsiaodį, ir jisman pamojavo. Beje, norėjosi kažko artimo, kas padėtų įsitvirtinti svetimoje šalyje bei82 Rita ILGŪNIENĖ

socialinio pedagogo veiklos aspektaiįleisti šaknis.“ Albanas Pedro (29 m.) pabrėžė, kad būtent vaiko atėjimas į šį pasaulįprivertė susimąstyti apie šeimos kūrimą: „Nebūčiau skubėjęs vesti, tačiau žinia apieLinos nėštumą visa tai paspartino.“ Vis dėlto respondentų atsakymų į šį klausimąpasiskirstymas (7 apklaustieji iš 9) rodo, kad vienas pagrindinių etniškai mišriosšeimos kūrimo motyvų yra meilė: „Iš tikrųjų smagu, kai vienas žmogus sutinka kitąžmogų, susibičiuliauja, įsimyli, randa daugybę bendrų interesų, yra artimi visomisprasmėmis.“ Vadinasi, galima daryti išvadą, kad meilė yra pats svarbiausias dalykasįteisinant dviejų žmonių santykius. Vokiečių filosofas M. Šeleris (1989) meilę apibrėžiakaip sunkiai paaiškinamą būseną, kai sugebi pažvelgti į slapčiausias mylimojo sieloskerteles, atpažinti jo slapčiausius sielos virpesius – pastebėti nepaprastą žmogaus,kaip asmenybės, vertę. „Meilė yra pagrindinis motyvas dėl, kurio tuokiasi 89 proc.vyrų ir 92 proc. moterų, tad atrodytų, kad tokios santuokos turėtų būti laimingos“(Miškinis, 2003, p. 74), tačiau, statistikos specialistų L. Gudkovič ir A. Kondratovduomenimis (pgl. Miškinį, 2003), daugiau kaip 50 proc. iš meilės sukurtų santuokųbūna nesėkmingos. Šie statistiniai duomenys rodo, kad mylintis žmogus gali neadekvačiaivertinti savo partnerį ir įsimylėjimui praėjus, pastebėjus sutuoktinio trūkumus,gali atsirasti netgi priešiškų jausmų. Tokios poros nesugeba ieškoti kompromisų,nesutaria, neretai – ryžtasi skyryboms. Taigi, norint sukurti tvirtą santuoką, vienjausmų neužtenka. Besituokiantys, turi labai atidžiai rinktis partnerį, stengtis kuogeriau jį pažinti, atrasti bendrų interesų ir suvokti, kad idealių žmonių nebūna, todėlir idealios santuokos nereikėtų tikėtis.Sudarant skirtingų kultūrų šeimą, abu ar bent vienas iš sutuoktinių turi paliktisavo gimtąją šalį ir pradėti kurti gyvenimą kitoje. Išvykimas iš savo šalies yra labaisvarbus žingsnis individo gyvenime – tai gyvenimo pokytis, skatinantis poreikįadaptuotis bei įsitvirtinti visuomenėje. K. Obergas (1960) adaptaciją apibrėžia kaipbesitęsiantį aktyvų procesą, kurį galima apibūdinti kaip teigiamą žmogaus ir aplinkossąveikos pusiausvyrą. Socialinė adaptacija – tai asmenybės prisitaikymo prie esančiųvisuomenės santykių, visuomenės normų, pavyzdžių, vertybių, tradicijų ir t. t.procesas, priklausąs nuo materialinės ir dvasinės aplinkos, kurioje asmenybė veikia,komponentų. R. Naujanienė (2002) pabrėžia, kad kiekvienas individas, atsižvelgdamasį savo patirtį, gali be jokių pastangų prisitaikyti prie tam tikro pokyčių kiekio.Apibendrinant tyrime dalyvavusių respondentų atsakymus dėl etniškai mišrių šeimųįsitvirtinimo visuomenėje ypatumų, galima teigti, kad išvykę svetur gyventi asmenyspirmiausia susiduria su kalbos barjeru: „Tiesa, kartais būdavo sunku išreikšti viską, kąnoriu pasakyti anglų kalba, tačiau laikui bėgant tai tapo vis lengviau ir lengviau padaryti;„Visų pirma, sunkiausia buvo susikalbėti su kitais asmenimis, o nekalbančio manęs anglųETNIŠKAI MIŠRIŲ ŠEIMŲ KŪRIMO BEI ĮSITVIRTINIMO VISUOMENĖJE ASPEKTAI83ISSN 1392-9569

Socialinis ugdymas. 2011. Nr. 14 (25)kalba nenorėjo priimti į jokį darbą, tačiau į Londoną vykau ieškoti geresnio gyvenimo,todėl iškart užsirašiau i anglų kalbos kursus.“ Pažymėtina tai, kad respondentams itinsvarbu įgyti kitų žmonių pasitikėjimą, susirasti darbą, visomis išgalėmis įsitvirtintinaujoje aplinkoje: „Tautinių mažumų atstovai nori ar nenori Lietuvoje yra priversti taptiaktyvesni nei daugelis lietuvių. Tai leidžia ne tik išsaugoti savo kultūrą, bet ir tapti girdimiemsvisuomenėje.“ Vadinasi, vyksta adaptacija, kuri yra tęstinis, į pokytį orientuotas,kognityvinis, jutimiškai suvokiamas, emocijų ir elgsenos lemiamas procesas, kuriuosiekiama išlaikyti ar padidinti sąveikos su aplinka pusiausvyros laipsnį. Tai aktyviospastangos išgyventi, augti, tobulėti ir atsinaujinti, išlaikant sąveikos su aplinka pusiausvyrą.Atsižvelgiant į tyrime dalyvavusių respondentų atsakymus, galima keltiprielaidą, kad adaptacijos kokybė priklauso nuo žmogaus individualių savybių beiryžto: „Richardui nekilo sunkumų pritapti Lietuvoje, jis – komunikabilus vyras, Lietuvojejau turi daug daugiau draugų nei aš, čia gimusi ir augusi. Gal jam prisitaikyti gyventiLietuvoje, ko gero, lengviau buvo dėl to, kad jis jau buvo daug keliavęs.“ Be to, aktyviaiveikiančios bendrijos, suburiančios etniškai mišrių šeimų narius, taip pat paspartinaadaptacijos procesą: „Nuo pat mažens kartu su tėčiu dalyvauju moldavų bendrijos veikloje,dainavau moldaviškas dainas chore ir deklamavau eilėraščius, švenčiam šventes.“Įdomu pastebėti, kad dauguma apklaustųjų išsako jaučiantys gimtinės ilgesį: „Lietuvojepasiilgstu vienintelio dalyko – kalnų, kurie įprasti mano gimtinėje. Armėnijoje, į kuriąpusę pasisuki, visur matai kalnus. Žiūri į priekį – prieš tave kalnai, atsisuki į kitą pusę– ir ten kalnai.“ Tačiau aplankantys giminaičiai, bendrijos nariai bei šeima suteikiastiprybės: „Bet čia aš taip pat esu laimingas. Kartais norėčiau daugiau būti Olandijoje,bet kartu noriu būti čia, Lietuvoje, leisti laiką su Andželika, matyti, kaip auga mažylė.Negali visko iškart turėti. Lietuva, Olandija, dar kokia šalis – nėra didelio skirtumo.Svarstėme galimybę gyventi Olandijoje, bet kol kas savo namais laikome Lietuvą.“ Pažymėtinatai, kad šeimos narių kultūrinis šokas gali būti papildoma konfliktų priežastis.Nepaisant to, adaptavimosi proceso metu skirtingų kultūrų sutuoktiniai galėtų būtisupratingesni ir labiau tolerantiški – tai tik sustiprintų šeimą.Remiantis Statistikos departamento duomenimis ** , galima teigti, kad Lietuvojegyvena apie 80 proc. lietuvių, visi kiti – rusai, lenkai, žydai, karaimai ir kt. Nepaisantįvairių kuriamų programų, skatinančių ugdytis tolerancijos jausmą skirtingųkultūrų žmonėms, vis dar susiduriama su priešprieša savas–svetimas. Ši opozicijayra sulaukusi įvairių sričių tyrinėtojų dėmesio. Įdomi ir aktuali J. Mardosa (1999,**Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės [žiūrėta 2010-03-20]. Prieiga perinternetą: .84 Rita ILGŪNIENĖ

socialinio pedagogo veiklos aspektaip. 97) išsakyta nuomonė: „Paprastai tautiniuose santykiuose egzistuoja psichologinėnuostata, turinti tiek etnosocialinį, tiek politinį turinį, kurią būtų galima pavadintipriešprieša mes ir jie. Mes atstovauja daugumai, o jie – mažumai, arba netgi tautai,esančiai už mūsų teritorijos, t. y. tuose santykiuose psichologiškai atsiranda lyg iržemesnė hierarchinė vertybė.“ Analizuojant respondentų atsakymus, pabrėžtina tai,kad daugumai apklaustųjų yra tekę susidurti su neigiama visuomenės pozicija dėl jųpasirinkto kitos tautybės sutuoktinio. Vieniems teko išgyventi lengvesnio pobūdžio(rodymas pirštais, įžeidžiantys žodžiai ir pan.) diskriminaciją: „Tiesą sakant, kad irkaip smagu sugrįžti į gimtinę, tačiau tautiečių, šalia manęs išvydusių indų tautybės vyrą,reakcija labai žeidžia. Kai kurie nevengia garsiai išreikšti savo nuomonės, kiti, nedrąsesni,įžūliai spokso, tyliai kuždasi ir netgi bado pirštais. Geriau jaučiuosi Švedijoje, kur mišriosporos – įprastas dalykas“; Lietuvos visuomenė nepasižymi tolerantiškumu, ypač vaikai.Yra buvę įvairiausių situacijų, kai koks berniukas šūkaudavo klasėje, jog mano tėtis išMongolijos“, o kitiems – sunkesne (pasireiškiančia Lietuvos valstybinių institucijųspecialistų kitos tautybės asmenų ignoravimu): „Daugiausia rūpesčių šeimose kyla nedėl mūsų tarpusavio nesusipratimų ar kultūrinių skirtumų, bet dėl Lietuvos valstybiniųinstitucijų veiklos ir neigiamo lietuvių požiūrio į užsieniečius.“ Vis dėlto įdomu pastebėti,kad dalis respondentų džiaugiasi kitų žmonių atkreipiamu dėmesiu į jų kitatautįsutuoktinį, ypač kai prieinama, domimasi sutuoktinio šalimi, kultūra: „Dėl to, joggyvenu su kitos rasės atstovu, priekaištų iš draugų neteko išgirsti. Visi jie puikiai sutariasu Kentu bei gerbia mano pasirinkimą. Kai lankėmės mano gimtinėje, Kentas sulaukėdidžiulio aplinkinių dėmesio. Tautiečiai, išvydę juodaodį, nesugebėdavo nuslėpti nuostabos.Tačiau susidomėjimas buvo žavingas, retkarčiais netgi juokingas, o itin piktų arįžeidžiančių komentarų neteko išgirsti. Viena iš įsimintinesnių situacijų – susitikimas sužymia Lietuvos tautodailininke, kuri gyvena Anykščiuose. Ši, pamačiusi Kentą, pasakė:„Kokį gražų žmogų vedžiojatės – Lietuvą puošia.“ Paskui paglostė jo ranką, apsikabino irpravirko“; Žmonių reakcija visuomet tokia pati: jie susidomi, klausosi ir paprašo pamokytikeletą žodžių. Labai dažnai pasitaiko tokių situacijų, jog pats žmogus pasiteirauja, armano abu tėvai lietuviai, kadangi mano išvaizda neatitinka tipinių lietuvių bruožų.Apžvelgiant visuomenės požiūrį į etniškai mišrias šeimas, galima teigti, kad visdėlto aplinkiniai asmenys nėra abejingi kitataučiams ir išreiškia arba neigiamą, arbateigiamą savo poziciją.ETNIŠKAI MIŠRIŲ ŠEIMŲ KŪRIMO BEI ĮSITVIRTINIMO VISUOMENĖJE ASPEKTAI85ISSN 1392-9569

Socialinis ugdymas. 2011. Nr. 14 (25)IšvadosApibendrinant etniškai mišrių šeimų kūrimo prielaidas bei įsitvirtinimo visuomenėjeaspektus, pabrėžtina, kad meilė vis dėlto išlieka pagrindiniu motyvu kuriantskirtingų kultūrų šeimą. Galima kelti prielaidą, kad abiejų sutuoktinių kultūrųsankirta sukuria naują, savitą kultūrą.Etniškai mišrios šeimos – tai skirtingų tautybių ar net rasių asmenų sudarytosšeimos, kurios skirstomas į tris pagrindines rūšis. Savo „šeimos koncepciją“ kiekvienaetniškai mišri šeima, nebijodama užgauliojimo, konstruoja pagal savo reikmes, esamąpadėtį ir norus, siekdama vienintelio tikslo – laimės. Šeimos gyvenimą, jo kokybę irvertę, atspindi kultūra. Kultūros sąvoka apima žinias, tikėjimą, dorovę, meną, moralę,teisę, santykius, elgesio normas, pasaulėžiūrą, kultūros paveldą, tradicijas, papročius irvisus kitus gebėjimus bei įpročius, įgytus žmogaus kaip visuomenės nario. Tautų kultūrosskirtumai yra tokie ryškūs, kad neįmanoma surasti ir pateikti kokios nors vienostuos skirtumus apibūdinančios sistemos. Galima išskirti tik tam tikrų atskirų kultūrųtendencijas ir bendrus bruožus arba pateikti kultūrų charakteristikų kraštutinumus.Tautiškumas ir pagarba kitoms tautoms tarpusavyje sąveikauja. G. Skujienė,A. Steponėnienė (2007) teigia, kad mylėti tėvynę – nereiškia neapkęsti kitų tautų arkitos tautybės savo krašto piliečių. Autorės pabrėžia, kad tolerancija, pagarba kitomstautoms, išsaugant savitumą, parodo vidinę kiekvienos tautos šeimos kultūrą, josdvasinį turtingumą. Tik tokia šeima, kuri yra geriau pažinusi savo tautą, jos istoriją,labiau gerbia kitų tautų dvasinius turtus, gali sėkmingai ugdyti Lietuvos pilietį,žmogų, mylintį kitas tautas. Vadinasi, lietuvių šeimos turėtų padėti skirtingų kultūrųasmenims geriau pažinti mūsų tautos kultūrą, tradicijas ir papročius: „Tėvai turėtųskirti daugiau dėmesio vaikų tolerancijai ugdyti. Viskas priklauso ne tik nuo aplinkos,bet ir nuo to, kaip vaikas pats bus auklėjamas ir žiūrės į pasaulį ir aplinkinius.“Literatūra1.2.3.4.5.Fenton S. Ethnicity. London: Polity, 2003.Giddens A. Intimacy as Democracy. Sexualities and Society. Oxford: Blackwell, 2003. 256–264 p.Grucė R. Šeima ir vaikų auklėjimas. Vilnius: Lumen, 1994. 372 [1] p. IS-BN 9986410096.Herman A. Mišri šeima lietuviškoje visuomenėje. Laiškai lietuviams, 1972, Nr. 8, p. 272–274.Yinger J. M. Ethnicity. Source of Strength? Source of Conflict? New York: State Universityof New York Press, 1994.86 Rita ILGŪNIENĖ

socialinio pedagogo veiklos aspektai6.7.8.9.10.11.12.13.14.15.16.17.Yla S. Lietuviška šeima. In: Tolyn į laiką – gilyn į gelmę. Vilnius: Aidai, 1997,p. 231–235, 237.Kardelis K. Mokslinių tyrimų metodologija ir metodai (edukologija ir kiti socialiniaimokslai): vadovėlis. 2-asis patais. ir papild. leid. Kaunas: Judex, 2002. 398,[1] p. : iliustr. ISBN 9986948657.Kephart W. M., Jedlicka D. The Family, Society and the Indiviual. New York: Harperand Row Publishers, 1988.Mardosa J. Tautiniai santykiai Lietuvos Respublikos kaimuose ir miesteliuose 1920–1940metais. In: Etninė kultūra ir tapatumo išraiška: konferencijų medžiaga. Vilnius:Lietuvis istorijos institutas, 1999.Miškinis K. Šeima žmogaus g yvenime: knyga kiekvienam, norinčiam šeimoje siektidarnos ir išvengti nesklandumų, užauginti gerus vaikus ir būti laimingam.Kaunas: Aušra, 2003. 548 [1] p. : iliustr. ISBN 9955532254.Naujanienė R. Žmogaus adaptacija senstant: socialinė gerontologija: ištakos ir perspektyvos.Kaunas, 2002.Oberg K. Culture shock: adjustment to new cultural environments. In: PracticalAnthropolog y, 1960, p. 177–182.Skujienė G., Steponienė A. Šeimos etika: knyga mokytojui, studentui, mokiniui ir visiemsbesidomintiems. Vilnius: Rosma, 2007. 391 p.: iliustr. ISBN 9986003539.Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės [interaktyvus] [žiūrėta2010-03-20]. Prieiga per internetą: .Šeleris M. Ordo amoris forma. In: Gėrio kontūrai. Sud. B. Kuzmickas. Vilnius:Mintis, 1989. 410 p.Vyšniauskaitė A., Kalnius P., Paukštytė-Šaknienė R. Lietuvių šeima ir papročiai: monografija.2-asis papild. leid. Vilnius: Mintis, 2008. 557 p. : iliustr. IS-BN 9785417009778.Woodward K. Identity and Difference. London: Bath Press, 1997.Įteikta 2010 m. rugsėjo mėn.Pateikta spaudai 2010 m. lapkričio mėn.Rita Ilgūnienė – socialinių mokslų (edukologija) magistrė, Vilniaus pedagoginio universitetoSocialinės komunikacijos instituto Socialinės pedagogikos katedros lektorė; moksliniųinteresų sritys: socialinė pedagogika ir vaiko gerovė, socialinio darbo su šeima ypatumai,šeimos edukologija, nepilnamečių nusikalstamumo tendencijos; adresas: Studentų g. 39,LT-08106 Vilnius; el. paštas rita.ilguniene@vpu.ltETNIŠKAI MIŠRIŲ ŠEIMŲ KŪRIMO BEI ĮSITVIRTINIMO VISUOMENĖJE ASPEKTAI87ISSN 1392-9569

Socialinis ugdymas. 2011. Nr. 14 (25)Vida GUDŽINSKIENĖ, Edita ŽITKEVIČProfesinėje mokykloje besimokančių mokiniųpožiūris į socialinio pedagogo veikląAnotacija. Straipsnyje nagrinėjama profesinių mokyklų mokinių požiūris į socialiniopedagogo veiklą, pateikiama besimokančiųjų nuomonė apie galimybes bendrauti su socialiniupedagogu, jo darbo efektyvumą ir reikalingumą profesinėje mokykloje. Analizuojama,į ką mokiniai, susidūrę su sunkumais mokykloje, kreipiasi pagalbos, kaip dalykų mokytojai,grupių auklėtojai ir socialinis pedagogas padeda profesinių mokyklų mokiniams išspręsti jųproblemas. Aiškinamasi, iš kur mokiniai sužino, kad jų mokykloje dirba socialinis pedagogas,kokią veiklą jis atlieka, ar mokiniai sulaukia iš jo reikiamos pagalbos. Nagrinėjamos priežastys,kurios skatintų mokinius dažniau kreiptis pagalbos į socialinį pedagogą.Esminiai žodžiai: profesinių mokyklų mokiniai, požiūris, socialinis pedagogas.ĮvadasSocialinių pedagogų etatai steigiami šiose įstaigose: specialiosiose, internatinėse,jaunimo, bendrojo lavinimo, profesinėse mokyklose, globos ir vaiko teisių apsaugosįstaigose (Barkauskaitė-Lukšienė, 2002).Siekdamas vaiko gerovės ir saugumo profesinėje ir vidurinėje mokyklose, socialinispedagogas vykdo įvertinimo, konsultacinę, korekcinę, vadybinę, šviečiamąją, koordinacinę,prevencinę, teisinę, socialinio ugdymo funkcijas, kurios apibrėžtos socialiniopedagogo kvalifikaciniuose reikalavimuose, patvirtintuose LR ŠMM ministro įsakymuNr. 1667 2001 m. gruodžio 14 d. Socialinis pedagogas vadovaujasi individualauspriėjimo, lygių galimybių įtvirtinimo, konfidencialumo, vaiko apsisprendimopripažinimo ir atsakomybės bei kompetencijos principais, profesinio rengimostandartu ir pareigybės aprašu (Baltoji knyga, 1999).Socialinio pedagogo kvalifikaciniuose reikalavimuose nurodoma, kad pagrindinissocialinio pedagogo veiklos tikslas – vaiko gerovė, saugumas siekiant pozityvios jointegracijos ir socializacijos į visuomenę, skatinant visavertę, asmenybės raišką, pilietinębrandą (LR ŠMM ministro įsakymas Nr. 1691, 2002 m. spalio 7 d.). Tyrimo„Bendrojo lavinimo ir profesinių mokyklų moksleivių žalingų įpročių palyginimas“rezultatai patvirtino didžiulį žalingų įpročių paplitimą tarp Lietuvos 16–18 metųpaauglių (Juškelienė ir kt., 2004). Tyrimo išvadose teigiama, kad rūkymo, alaus,degtinės ir kitų stipriųjų gėrimų bei narkotinių medžiagų vartojimo tendencijosyra dažnesnės tarp profesinių mokyklų mokinių, pabrėžiama, kad žalingi įpročiai88 Vida GUDŽINSKIENĖ, Edita ŽITKEVIČ

socialinio pedagogo veiklos aspektaipriklauso nuo sveikatos žinių lygio. Todėl labai svarbu, kad mokiniai gautų tinkamąpagalbą ne tik bendrojo lavinimo, bet ir profesinėse mokyklose.Socialinį pedagogą ugdymo įstaigoje domina ne tik įvairios mokinių socialinėsbei psichologinės problemos, bet ir pačių mokinių bendruomenė, jų tarpusavio santykiaibei pačių tarpusavio santykių poveikis mokinių elgsenai. Pasak J. Vaitkevičiaus(1995, p. 269), vienas iš socialinio pedagogo uždavinių – tirti ir nustatyti kolektyvevyraujančią emocinę atmosferą, psichologinį klimatą, nustatyti kolektyvo struktūrąir panašiai. G. Kvieskienė (2003, p. 71) teigia, kad socialinis pedagogas yra vienaspagrindinių pozityvios socializacijos vadovų, socialinės pagalbos proceso koordinatoriusir iniciatorius.Tyrimo objektas – profesinėje mokykloje besimokančių mokinių požiūris įsocialinio pedagogo veiklą.Darbo tikslas – ištirti mokinių nuomonę apie socialinio pedagogo pasiekiamumąir jo darbo efektyvumą profesinėje mokykloje.Uždaviniai:1) išsiaiškinti, ar mokiniai informuoti apie socialinio pedagogo buvimą mokyklojebei jo teikiamas paslaugas; į ką profesinių mokyklų mokiniai kreipiasi pagalbos,susidūrę su sunkumais mokykloje;2) sužinoti, ar mokiniai kreipiasi pagalbos į socialinį pedagogą, ir išsiaiškintipriežastis, skatinančias kreiptis į jį;3) ištirti, ar socialinis pedagogas padėjo išspręsti mokinių problemas, bei kaspaskatintų mokinius dažniau kreiptis pagalbos į socialinį pedagogą.Tyrimo metodai: pedagoginės ir psichologinės mokslinės ir metodinės literatūrosbei teisinių dokumentų analizė, profesinių mokyklų mokinių anketinė apklausa,kiekybinė tyrimo rezultatų analizė.Tyrimo imtis: 200 profesinės mokyklos mokinių.Tyrimo organizavimas ir metodika. Tyrimas atliktas 2009 m. sausio – 2010 m.spalio mėn. Tyrime dalyvavo 200 respondentų: 128 vaikinai (64 proc.) ir 72 merginos(36 proc.).Tyrimas atliktas anketinės apklausos metodu. Apklausoje dalyvavo I–III kursųmokiniai. Iš viso anketinėje apklausoje dalyvavo 200 respondentų nuo 15 iki 22 metų.Tyrimo metu daugiausia (62 proc.) buvo apklausta I kurso mokinių, perpus mažiau(31 proc.) II kurso ir 7 proc. III kurso mokinių. Anketą sudarė 14 klausimų. Iš jų7 klausimai buvo pusiau atviro tipo ir 6 klausimai uždaro tipo, 2 filtruojamojo tipo,1 biografinio. Į pateiktus klausimus respondentai galėjo pažymėti keletą atsakymųvariantų.Profesinėje mokykloje besimokančių mokinių požiūris į socialiniopedagogo veiklą89ISSN 1392-9569

Socialinis ugdymas. 2011. Nr. 14 (25)Į profesines mokyklas priimami Lietuvos Respublikos piliečiai (ne jaunesni kaip14 metų asmenys), užsieniečiai, turintys teisę nuolat gyventi ar laikinai apsigyventiLietuvos Respublikoje, nelydimi nepilnamečiai užsieniečiai, neatsižvelgiant į jųbuvimo Lietuvos Respublikos teritorijoje teisėtumą, ir nepilnamečiai užsieniečiai,gavę laikinąją apsaugą Lietuvos Respublikoje (LR ŠMM ministro įsakymu Nr. 190,2005 m. birželio 27 d.). Kitų valstybių piliečiai priimami pagal Lietuvos Respublikostarpvalstybinius susitarimus.Į profesinę mokyklą pirmumo teise priimami vaikai, turintys rūpintojus, vaikai,atlikę teismo skirtas bausmes, našlaičiai, taip pat asmenys, turintys aukštesniusmokymosi pasiekimus. Specialiųjų poreikių asmenys iki 21 metų turi pateikti pedagoginėspsichologinės tarnybos pažymas. Asmens specialieji poreikiai turi leistijam mokytis pagal atitinkamą profesinio mokymo programą ir dirbti pagal įgytąprofesinę kvalifikaciją.Į specializuotą profesinio mokymo įstaigą nuteistiems, atliekantiems arešto, terminuotolaisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes, taip pat suimtiems asmenimsmokytis pagal profesinio mokymo programą, priimami asmenys, pateikę pažymas dėlsveikatos būklės tinkamumo siūlomai profesinio mokymo programai ir gavę bausmęvykdančios institucijos vadovo leidimą.Taigi socialinis pedagogas, dirbantis profesinėje mokykloje, siekia padėti vaikamsgeriau adaptuotis mokykloje, racionaliau išnaudoti visas teikiamas galimybes lavintis,mokytis ir augti savarankiškais piliečiais ir, kaip teigia V. Kučinskas (2000),jis privalo dirbti, glaudžiai bendradarbiaudamas su globotinio šeima, artimaisiais,mokykla, mokytojais. Socialinio pedagogo pareiga – paveikti ne vien globotinį, bet irjo mikroaplinką, tuos žmones, aplinkybes, kurios turi įtaką globotiniui. Kad socialinispedagogas galėtų padėti mokiniui, jie turi bendrauti, bendradarbiauti, kontaktuoti.Tyrimo metu buvo aiškinamasi, į ką mokiniai kreipiasi pagalbos, susidūrę su sunkumaismokykloje (1 pav.).1 pav. Susidūrę su sunkumais mokykloje, mokiniai kreipiasi pagalbos (proc.)90 Vida GUDŽINSKIENĖ, Edita ŽITKEVIČ

socialinio pedagogo veiklos aspektaiTyrimu nustatyta, kad susidūrę su sunkumais 64 proc. mokinių, tikėdamiesi pagalbos,kreipiasi į grupės vadovą, 16 proc. kreiptųsi į draugus arba problemas spręstųpatys, 11 proc. – į mokytoją, o 7 proc. – į socialinį pedagogą. Apibendrinus duomenis,galima teigti, kad grupės vadovai labai gerai atlieka savo darbą ir, tik susidarius labaisudėtingoms situacijoms, mokiniai kreipiasi pagalbos į socialinį pedagogą.Dirbant mokykloje, socialiniam pedagogui yra svarbu mokėti save pristatyti.Šį tikslą pasiekti padeda įvaizdis, kurį formuoja sąmoningai ir laisvu noru patsspecialistas bei jo aplinka (Leliūgienė, 2002, p. 98). Siekiant išsiaiškinti mokiniųinformuotumą apie socialinio pedagogo darbą, anketoje buvo pateiktas klausimas, armokiniai žino, kad jų mokykloje dirba socialinis pedagogas. Tyrimu nustatyta, kad net94 proc. mokinių žino, jog jų mokykloje dirba toks specialistas, 5 proc. – nežino, ir tik1 proc. teigė, kad mokykloje nėra socialinio pedagogo. Apibendrinus rezultatus, galimateigti, kad mokinai informuoti, jog jų mokykloje dirba socialinis pedagogas.Apklausos metu buvo aiškintasi, iš kur mokiniai sužinojo, kad jų mokykloje dirbasocialinis pedagogas (2 pav.).2 pav. Kaip sužinojote, kad mokykloje dirba socialinis pedagogas (proc.)Duomenys parodė, kad 32 proc. mokinių socialinis pedagogas prisistatė pats,29 proc. informavo grupės vadovai, 15 proc. informavo mokytojai, 14 proc. sužinojo išbendramokslių. 6 proc. pateikė savo atsakymą: iš jų 3 proc. įrašė, kad teko bendrauti,nes juos pakvietė socialinis pedagogas, 2 proc. mano, jog visur dirba socialiniai pedagogai,todėl turi dirbti ir jų profesinėje mokykloje, 1 proc. apklaustųjų nežino, kaddirba socialinis pedagogas mokykloje. 4 proc. respondentų nurodė, kad apie socialinįProfesinėje mokykloje besimokančių mokinių požiūris į socialiniopedagogo veiklą91ISSN 1392-9569

Socialinis ugdymas. 2011. Nr. 14 (25)pedagogą sužinojo iš administracijos. Apibendrinus tyrimo duomenis galima teigti,kad daugelis mokinių žino, kad jų mokykloje dirba socialinis pedagogas.Apklausos metu buvo nuspręsta išsiaiškinti, ar mokiniai žino, kokią veiklą socialinispedagogas vykdo jų mokykloje.Socialinio pedagogo veiklos dažnis: mokinių požiūris (proc.)1 lentelėSocialinio pedagogo veiklaDažniausiaiDažnai Retai NiekadaDirba individualiai su mokiniais 21 – – –Teikia mokiniams socialinę pedagoginępagalbą (materialinė parama,nemokamas pavėžėjimas)Organizuoja šviečiamąją veiklą (prevenciniai-informaciniaistendai)Vykdo prevencinę veiklą (paskaitos,renginiai)Dirba individualiai su mokyklos mokytojais22 – – –– 18 – –15 – – –– 14 – –Dirba individualiai su tėvais – – 10 –Kita (įrašykite) – – – –Gauti duomenys (1 lentelė) parodė, kad 22 proc. mokinių mano, jog socialinispedagogas dažniausiai teikia socialinę pedagoginę pagalbą, 21 proc. mano, kad jisdirba individualiai su mokiniais. 18 proc. respondentų nurodė, kad socialinis pedagogasorganizuoja šviečiamąją veiklą, o 15 proc. nurodė, kad vykdo prevencinęveiklą. 14 proc. apklaustųjų teigia, kad socialinis pedagogas dirba individualiai sumokyklos mokytojais. 10 proc. mano, kad socialinis pedagogas retai skiria laikoindividualiam darbui su tėvais. Išanalizavus gautus duomenis, galima daryti išvadą,kad, apklaustųjų nuomone, socialinis pedagogas profesinėje mokykloje daugiausiadėmesio skiria individualiam darbui su mokiniais bei mokytojais ir tik retkarčiaisiškilusias problemas sprendžia kartu su tėvais.Tyrimo metu aiškintasi, ar mokiniams teko bendrauti su socialiniu pedagogu.59 proc. apklaustųjų atsakė, jog jiems teko bendrauti su socialiniu pedagogu. Aiškindamiesi,kas inicijavo susitikimą su socialiniu pedagogu (3 pav.), paaiškėjo, jog 5392 Vida GUDŽINSKIENĖ, Edita ŽITKEVIČ

socialinio pedagogo veiklos aspektaiproc. apklaustųjų į socialinį pedagogą kreipėsi patys, savo iniciatyva. Penktadalis (20proc.) respondentų bendravo, nes buvo pakviesti į pokalbį su socialiniu pedagogu.12 proc. apklaustųjų pas socialinį pedagogą nukreipė grupių vadovai ir tik 6 proc.pažymėjo, jog jiems neteko bendrauti su socialiniu pedagogu.3 pav. Kieno iniciatyva teko bendrauti su socialiniu pedagogu? (proc.)Išanalizavus duomenis galima teigti, kad mokiniai žino apie socialinio pedagogoveiklą ir iškilus sunkumams kreipiasi pagalbos į jį.Siekdami išsiaiškinti ne tik socialinio pedagogo prieinamumą, bet ir jo teikiamųpaslaugų efektyvumą, klausėme mokinių, ar socialinis pedagogas suteikė jiems reikalingąpagalbą (4 pav.).4 pav. Socialinis pedagogas suteikė reikalingą pagalbą (proc.)Daugiausia respondentų (55 proc.) atsakė, kad socialinis pedagogas suteikė jiemsreikalingą pagalbą, 27 proc. mokinių mano, kad jiems padėjo iš dalies, 16 proc.atsakė, jog socialinis pedagogas jiems nepadėjo. 2 proc. respondentų pakomentavoProfesinėje mokykloje besimokančių mokinių požiūris į socialiniopedagogo veiklą93ISSN 1392-9569

Socialinis ugdymas. 2011. Nr. 14 (25)savo atsakymus, kad apsilankymo pas socialinį pedagogą metu svarstė lankomumoir pažangumo problemas.Apklausos metu, pateikus priežastis, dėl kurių mokiniai kreipėsi į socialinį pedagogą,išsiaiškinome, kad dažniausiai mokiniai kreipiasi dėl problemų, susijusių sulankomumu (25 proc.), o 23 proc. – dėl konfliktinių situacijų su mokyklos bendruomene(mokiniais, mokytojais, administracija), 15 proc. – dėl mokymosi sunkumų,14 proc. – dėl pažangumo. 10 proc. mokinių nurodė, kad į socialinį pedagogąkreipiasi dėl nemokamo pavėžėjimo, 7 proc. – dėl bendravimo problemų, o 6 proc.kreipėsi, susidūrę su problemomis šeimoje. Išanalizavus ir apibendrinus duomenis,galime teigti, kad didžioji dalis besikreipiančiųjų į socialinį pedagogą dėl anksčiauišvardytų priežasčių gavo reikalingą pagalbą.Sulaukę reikiamos pagalbos iš socialinio pedagogo, net 88 proc. apklaustųjųmano, kad toks specialistas yra reikalingas profesinėje mokykloje, ir tik dešimtadalis(10 proc.) teigia, kad socialinis pedagogas nereikalingas, o 2 proc. neturi nuomonėsšiuo klausimu.Tyrimo metu bandėme sužinoti, ką mokiniai siūlytų, kad socialinio pedagogoveikla profesinėje mokykloje būtų efektyvesnė (5 pav.)5 pav. Mokinių pasiūlymai socialinio pedagogo darbo profesinėje mokykloje efektyvumui didinti (proc.)Apibendrinus duomenis paaiškėjo, kad net 51 proc. respondentų, mano kadsocialinis pedagogas savo darbą atlieka gerai. 32 proc. teigia, kad jiems norėtųsigauti daugiau informacijos, apie socialinio pedagogo teikiamas paslaugas profesinėjemokykloje. 16 proc. norėtų, kad socialinis pedagogas skirtų daugiau laiko mokiniųindividualioms konsultacijoms, o 1 proc. apklausoje dalyvavusių mokinių nežinojoką pasiūlyti.94 Vida GUDŽINSKIENĖ, Edita ŽITKEVIČ

socialinio pedagogo veiklos aspektaiApklausos metu stengėmės sužinoti, kas skatintų mokinius dažniau kreiptis įsocialinį pedagogą (6 pav.).6 pav. Priežastys, kurios paskatintų dažniau kreiptis į socialinį pedagogą (proc.)Išanalizavus apklausos metu gautus duomenis, paaiškėjo, kad pagrindinė priežastisskatinanti dažniau kreiptis į socialinį pedagogą – išsaugotas konfidencialumas,ją nurodė net 48 proc. apklaustųjų. 23 proc. norėtų, kad socialinis pedagogas būtųlabiau draugas nei patarėjas, 14 proc. nenorėtų, kad apie jų konsultaciją sužinotųtėvai. 6 proc. mokinių norėtų matyti socialinį pedagogą atskirame kabinete. 9 proc.respondentų pateiktuose savo atsakymuose nurodė, kad kreiptųsi, jeigu jiems reikėtų,arba nesikreiptų visai.Socialiniai pedagogai stengiasi užtikrinti profesinėse mokyklose besimokančiųmokinių normalias veiklos, gyvenimo socialinėje kultūrinėje aplinkoje sąlygas, padėtijiems „grįžti“ į normalias gyvenimo vėžes. Viena dažniausiai minimų socialinio pedagogosavybių – konfidencialumo išlaikymas – rodo, kad specialiai paruošti žmonės,turintys bendrosios pedagogikos, auklėjimo teorijos, psichologijos, istorijos, etikos,šeimos, sociologijos ir kitų mokslų bei meno žinių garbingai atlieka savo pareigas.Išanalizavus duomenis galima daryti išvadą, kad mokiniams nesvarbu, kur šnekėtiapie iškilusias problemas su socialiniu pedagogu, jiems yra svarbiau draugiškas bendravimasir išlaikytas konfidencialumas.Profesinėje mokykloje besimokančių mokinių požiūris į socialiniopedagogo veiklą95ISSN 1392-9569

Socialinis ugdymas. 2011. Nr. 14 (25)IšvadosApžvelgus mokslinę pedagoginę, psichologinę, specialiąją literatūrą ir išnagrinėjussocialinio pedagogo veiklą reglamentuojančius įstatymus bei norminius dokumentus,taip pat analizuojančius socialinio pedagogo asmenybę ir profesines kompetencijas,galima daryti išvadą, kad socialinio pedagogo veiklos turinys ir funkcijos profesinėjemokykloje yra įvairialypės. Profesinės mokyklos socialinio pedagogo veikla yra skirtaauklėjimo procesui tobulinti, mokinių dvasinėms vertybėms įtvirtinti, pozityviamcharakteriui ugdyti. Pagrindinis socialinio pedagogo profesinės veiklos tikslas – vaikogerovės siekis, ankstyvoji prevencija.Išanalizavus gautus duomenis, galima daryti išvadą, kad socialinis pedagogas, dirbdamasprofesinėje mokykloje, daugiausia dėmesio skiria individualiam darbui su mokiniaisbei mokytojais ir tik retkarčiais iškilusias problemas sprendžia kartu su tėvais.Tyrimo metu, ištyrus ir išanalizavus profesinės mokyklos mokinių požiūrį į socialiniopedagogo pasiekiamumą bei jo veiklos efektyvumą, nustatyta, kad:• didžioji dalis (94 proc.) profesinėje mokykloje besimokančių mokinių žino,kad jų mokykloje dirba socialinis pedagogas ir kokias paslaugas jis teikia;• susidūrę su sunkumais mokykloje mokiniai kreipiasi pagalbos į grupės vadovąir tik patekę į labai sudėtingas gyvenimo situacijas, jie kreipiasi pagalbos įsocialinį pedagogą. Dažniausiai į socialinį pedagogą mokiniai kreipiasi dėlproblemų, susijusių su lankomumu (25 proc.), konfliktinių situacijų su mokyklosbendruomene (23 proc.), rečiau dėl mokymosi sunkumų (15 proc.) irpažangumo (14 proc.);• didžioji dalis besikreipiančių į socialinį pedagogą mokinių dėl anksčiau išvardytųpriežasčių gavo reikalingą pagalbą. Tyrimu nustatyta, kad mokiniamsnesvarbu, kur šnekėti apie iškilusias problemas su socialiniu pedagogu, jiemsyra svarbiau draugiškas bendravimas ir išlaikytas konfidencialumas.• siekiant tobulinti socialinio pedagogo darbą, mokinių siūlymu, reikia pailgintisocialinio pedagogo priėmimo laiką, t. y. daugiau valandų skirti bendrauti susocialiniu pedagogu.Siekiant, kad mokiniai laiku kreiptųsi pagalbos į socialinį pedagogą, būtina mokslometų pradžioje informuoti I kurso mokinius apie socialinio pedagogą bei jo veikląmokykloje; į mokyklos gyvenimą, prevencinius renginius, šventes dažniau įtrauktitėvus / globėjus; sprendžiant sunkumus, su kuriais mokiniai susiduria profesinėjemokykloje, pasitelkti visą mokyklos bendruomenę (mokinius, mokytojus, grupėsvadovą, administraciją).96 Vida GUDŽINSKIENĖ, Edita ŽITKEVIČ

socialinio pedagogo veiklos aspektaiLiteratūra1.2.3.4.5.6.7.8.9.Baltoji knyga: profesinis rengimas. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija.Vilnius, 1999. ISBN 9986-9343-2-X.Barkauskaitė-Lukšienė Ž. Socialinio pedagogo veiklos reglamentavimo gairės.In: Socialinio pedagogo ABC. Socialinis ugdymas. V d. Vilnius, 2002.Dėl socialinio pedagogo kvalifikacinių reikalavimų ir pareiginių instrukcijų patvirtinimo. LRŠMM ministro įsakymas, 2001 m. gruodžio 14 d., Nr. 1667, Vilnius. Prieiga perinternetą: .Juškelienė V., Kalibatas J., Daubarienė E., Naudžiūtė S., Jurgutis A. Rūkymopaplitimas ir ypatybės tarp šalies 10–13 metų vaikų. Visuomenės sveikata, 2004.Kvieskienė G. Socializacija ir vaiko gerovė. Vilnius: VPU, 2003. ISBN 9955-568-04-6.Kučinskas V., Kučinskienė R. Socialinis darbas švietimo sistemoje: teoriniai aspektai.Klaipėda 2000.LR ŠMM ministro įsakymo „Dėl priėmimo į valstybines profesines mokyklastvarkos aprašo“ Nr. ĮSAK-190, 2005 m. birželio 27d. Žin., 2005-06-30, Nr. 81-2980.Leliūgienė I. Socialinė pedagogika. Kaunas: Technologija, 2002.Vaitkevičius J. Socialinės pedagogikos pagrindai. Vilnius: Egalda, 1995.Įteikta 2010 m. rugpjūčio mėn.Pateikta spaudai lapkričio mėn.Vida Gudžinskienė – socialinių mokslų (edukologija) daktarė; Vilniaus pedagoginio universitetoSocialinės komunikacijos instituto Socialinės sanglaudos katedros vedėja, profesorė;Sporto ir sveikatos fakulteto Sveikatos ugdymo katedros docentė; mokslinių interesų sritys:ugdymo proceso modeliavimas, sveikatos saugojimas, stiprinimas ir ugdymas, įvairiųbesimokančiųjų kompetencijų raiška, pedagogų rengimas; adresas: Studentų g. 39, LT-08106Vilnius; el. paštas vida.gudzinskiene@vpu.ltEdita Žitkevič – socialinių mokslų (edukologija) magistrė, Vilniaus šv. Kristoforo gimnazijossocialinė pedagogė; mokslinių interesų sritys: vaiko gerovė, socialinė pedagogika; adresas:Kazliškių g. 4, LT-09205 Vilnius; el. paštas socped.edita@gmail.comProfesinėje mokykloje besimokančių mokinių požiūris į socialiniopedagogo veiklą97ISSN 1392-9569

Socialinis ugdymas. 2011. Nr. 14 (25)Zivile TAURINA, Ilze IVANOVAVIZUALIZATION OF THE YOUTH COMPETENCEDIMENSIONS IN THE SELF-EVALUATION “YOUR MAPOF COMPETENCES”Abstract. The determination, measurement, assessment and improvement of youthcompetences is a significant task and a topical necessity in the process of modern educationbecause more often the young people after getting the general secondary education jointhe labour market instead of continuing their studies. The authors offer the competenceself-evaluation form “Your map of competences“ where the qualitative method is usedfor summarizing the youths’ opinions, attitudes, features of personality which as a wholeforms the description of the personality - the biography map of competences. The methodincludes classification and the self-evaluation form of one’s competences in the visualizedform. The self-evaluation “Your map of competences” within the study has been performedby 255 secondary school students (grade 12) from Riga general comprehensive educationinstitutions. The obtained data are interpreted in SPSS program. “Your map of competences”is applicable in practical work at schools performing the self-evaluation.Key words: methodological competences, socially communicative competences,visualization form, “Your map of competences”IntroductionThe determination, measurement, assessment and improvement of competencesare the most important objectives in education and in the management of humancapital in the organizations, institutions and enterprises when leading the furthereducation process of the staff. The assessment of competences is especially needed forthose young people who learn in the general comprehensive education institutionsbecause after graduating these institutions they more frequently join the labour marketinstead of studying in the higher education institutions.Problem of Research. The concept of competence is already recognized in theeducation processes, economic and everyday life. For instance, computer and mediacompetences (information and communication technology skill –ICT), management,coaching competence as well as the competence of self-organizing is already defined.German scientist John Erpenbeck states that “the concept competences means theinitiative of a person to perform self-organized mental and physical activities. In thisunderstanding of the concept initiative is defined as predisposition to organize oneself; it98 Zivile TAURINA, Ilze IVANOVA

Aspects of the activities of Social Educatoris characterized as the disposition of organizing oneself.” (Erpenbeck, 2003a). Thus thecompetence concept can be defined as the initiative (also the willingness, enterprisingand tendency) of a person to perform self-organized and self-managed mental andphysical activities. Eight basic key competences are defined in the European lifelonglearning system, which are necessary for personal growth, civic activity, social inclusionand employment in the knowledge society: 1) communication competence in themother tongue; 2) foreign language competence; 3) mathematics and key competencesin science and technologies; 4) digital competence; 5) learning competence; 6) socialand civic competences; 7) self-initiative and entrepreneurship competence; 8) culturalcompetence (Joint Progress Report KEY COMPETENCES).The current social economic changes, the dynamic transition to the knowledgesociety, the increase in the quality and scope of knowledge, the global scale oftechnological, political processes (globalization) as well as the demographic changesare new challenges that ask for a new approach – a new education concept that dealswith all stages of education in the length and width of human life. Therefore it is notenough to assess only the young people’s ability to acquire theoretical knowledge in theeducation process; the current requirement is the use of innovative teaching/learningmethods and dorms in the education environment in Latvia. The competences acquiredby young people should be measured with innovative methods and the possibilities toimprove and develop them should be studied because the new knowledge era has startedin the cultural, economic and social life of Europe and also in Latvia we need stateapproach to the education issues in the new European dimension. “We are in the middleof changes from industrial economy to scientific economy” concludes Peter F.Drucker,the American theoretician on management (Haas Ederscheim, 2007), emphasizingthat all processes in the society in the 21 st century should be formed on the knowledgebasis. The new learning culture which demands the acquisition of new skills developinghigh competences respectively has emerged outside the formal and informal education,continuing education institutions and certifications programmed in them.Research Focus. The competence concept rather recently has entered the theoryof modern continuing education – it reveals the initiative of a person to perform selforganized mental and physical activities. Uses in such a meaning the concept competencediffers from the concept qualification because qualification means a certified resultwhich reflects skills corresponding to the current knowledge. The key demand of thequalification is a certain level of knowledge, the level of theoretical knowledge, skills andresponsibility which ensures successful performance of the doable works. (Erpenbeck,2003a) However, such certification and norms does not allow understanding whetherVIZUALIZATION OF THE YOUTH COMPETENCE DIMENSIONS IN THE SELF-EVALUATION“YOUR MAP OF COMPETENCES”99ISSN 1392-9569

Socialinis ugdymas. 2011. Nr. 14 (25)the person is also able to organize itself, to act creatively and to manage oneself.Therefore the person’s competence is defines as the self initiative to perform purposefulactions in the professional life, social communication and in the creative process. Whenstudying the competences acquired by the youth at the secondary education stage wemay conclude that competences most often can be observed but not tested in a directway. Competences are perceived as the call to perform corresponding initiatives andthey are first of all subject-cantered. Competences can be revealed and assessed onlyin realization – when performing, e.g., learning tasks, solving unordinary situations,communicating with others. Therefore it is so important to assess not only the usualabilities, skills and knowledge. The competence spectrum of the employees may be veryimportant for the manager of the organization in different work situations thereforethe spectrum of methodological and socially communicative competences, whichwould ensure maximum acquisition of knowledge and skills, is extremely importantin the education process of young people.The worked out self-evaluation of competences “Your map of competences” is apossibility to determine the current profile of one’s competences and the one plannedfor future. The aim of the self-assessment test and the visualized competence mapis to give the young people a possibility to be aware of their present competencesand to plan their improvement in future. It emphasizes five dimensions of sociallycommunicative competences; four dimensions of methodological competences; threedimensions of activity and change competences. The competence circle is a qualitativeself-assessment of competences in the form of visualization. The method includes theform of classification and self-evaluation of one’s competences as well as offers theaction model for the individual self- assessment and the model of further activitiesfor the improvement of competences in future. The model offers a framework whichcan be further developed according to the definite field of action and the peculiaritiesof the organizations. The self-assessment of competences as a method is applicable inthe teaching/learning process under the teacher’s guidance.Methodological, socially communicative and action and change competencesare topical for the young people; the professional competences, in their turn, at thestage of general secondary education are difficult to be observed – the youth have notacquired qualification and they do not have professional experience; these competencesare planned only in the future. Youth need to develop methodological competencesbecause they facilitate analytical and structured thinking, the skill to solve problemsand to see the regularities.The youth self-evaluation of competences “Your map of competences” includes:100 Zivile TAURINA, Ilze IVANOVA

Aspects of the activities of Social Educator1) Self-management (the ability to realize one’s ideas, self awareness and assessment,I – competence, the readiness to make decisions) – the person is sure, independent, isable to justify and realize one’s ideas not taking into account other authorities, he/shehas determination, perseverance and willpower. The ability and readiness to developand improve oneself (in the framework of the task and the working group), one’s talent.Motivation and readiness for success. The person has emotional awareness, correctself-assessment: he/she is aware of and presents the strong and weak points, takes theresponsibility, has a long-term self-development plan. He/She is able to be self- critical,does not find fault only with the others, learns from the mistakes, controls oneself;is conscientious and is able to adjust; is conscious and able to develop one’s identity;is able of decision making and has active attitude towards the problems;2) Social competence (the ability to accept, free from social fears; the social abilities:human management, the skills to act in a team). The person is able to act in differentsocial situations simultaneously observing the socially accepted attitudes. Empathy: theperson is open and careful, listens to others, is able to put oneself in another person’splace; sees the reasons for other people’s feelings and attitude; is able to accept otherpeople and their opinions; is not afraid to cooperate, is able to solve social situationsand possesses self-assurance; is able to develop others, uses the formal authority,creates enthusiasm and makes the tasks interesting; leads others as a consequent rolemodel and sets definite demands to the whole team, cooperates with the management,delivers information further, is able to delegate tasks and motivate others.3) Emotional competence – the person is able to control anger, stress, to overcomedifficulties and failures; possesses emotional stability, has an optimistic, positiveattitude to life; is even-tempered, has the ability to be emotionally mature in everydaylife and is able to act adequately in strained situations.4) Communication and cooperation skill (conflict management: the abilityto manage conflicts; fairness, extraversion) – the person is able to understandthe communication situation and involve in it, justifies his/her opinion usingargumentation; is able to listen to others and cooperate; is able to speak expressively;possesses the ability to consult and observes the norms of the language culture inindividual and public communication. He/She is able to approach others and derivesjoy from the interaction with others; is prepared for the conflict situation, is able tocriticize, possesses the ability and readiness to integrate immediately different positionsfor fair solution of the conflict, sees conflicts and solves them; is able to act honestlyand fairly in different situations overlooking personal liking.VIZUALIZATION OF THE YOUTH COMPETENCE DIMENSIONS IN THE SELF-EVALUATION“YOUR MAP OF COMPETENCES”101ISSN 1392-9569

Socialinis ugdymas. 2011. Nr. 14 (25)5) Language competence as the ability of verbal thinking – the person uses the skillto form a monologue, dialogue in a written and oral form, to speak publicly, to jointhe discussions and organize them; assesses the public speech – the content, the usedlinguistic means of expression, its correspondence to the communication situation;is able to receive linguistic information from different sources of information: tosummarize, structure, evaluate and use it in the language acquisition process and inone’s experience; is able to think abstractly; understands linguistic terms; analyzes,assesses, edits texts in accordance with the norms of the literary language; understandsthe Latvian language system; assesses and improves one’s language skills, possessesthe feeling of the language; convincingly masters the written language.Action and change competences include:1) Cognitive competences are characterized by general, action and practicalintelligence. The person has mental flexibility, complex thinking, concentration andperspicacity, memory.2) Innovation skill is mainly the skill to be an optimist. The person possessesenergy and the skill of mobility – the ability to move around, to be in the motion,to be active, mobile and the ability to create something new.3) The skills of purposeful action are perceived as the ability to perform success-orientedactions; it is also self- organized initiative to be active and act together with others.Methodological competences include:1) Presentation skills as the skills of performing different actions; computerand media competences (information and communication technology skills) andmoderation skills (to monitor the working groups);2) Thinking and analytical skills –the ability to analyze, plan and thinkindependently, analytically, systematically, rationally and structurally. The personpossesses the skill to manage projects and processes; the ability to solve systematicallythe problems, to de3velop conceptions; the ability to manage changes.3) Knowledge management – the ability to acquire new knowledge, to be aware of theresults. The person is knowledge oriented and possesses the learning to learn skills.4) Creativity – the ability to be creative, to produce new material and mentalvalues, to express original, interesting thoughts, approaches.1. Methodology of ResearchGeneral Background of Research. The concept of competence should be understoodas a theoretical term in the framework of education related theory of competences.The concept of competence is theoretically relative, beyond this theoretical framework102 Zivile TAURINA, Ilze IVANOVA

Aspects of the activities of Social Educatorthe concept of competence is meaningless. Only models as specific interpretationof theory reflect a visible link with empirical observations. At the end of generalsecondary education the competences gained by young people can be determinedand measured during the teaching/learning process and outside it. The youth selfevaluation,which is offered as a test for the measurement of youth competences “Yourmap of competences”, is very important. It helps the young people already at the ageof 18–19 be aware of their strong and weak points – the competences developed atthe present moment and the ones to be improved in future.The understanding of the competence models in Latvia comes relatively slowlyand gradually, mainly thanks to the management of human resources implementedby largest enterprises which is closely connected with the organization culture andthe management strategy: “The competence model or the profile of requirementsis a system in which the necessary competences are defined…. The competencemodel includes personal and professional features, the accumulated knowledge,skills, experience, values as well as the employees’ attitude. Any competence, e.g.,interaction skill, management skill, initiative and enterprise can be described usingthe achievement criteria that characterize its different aspects.” (Erpenbeck, 2003a)The respective subjective assessment of competences and the description of methodswith the help of which it is possible to qualify competences metrically and arrangein scale are studied methodologically. Self-evaluation plays a rather important role inthe assessment of competences, which also serves as basis for the youth self-evaluationof competences “Your map of competences” in which the young people analyze theirown skills, knowledge and abilities that in the context of the 21 st century education aredefined as competences or self organized and managed mental and physical actions.Much importance in such a self-evaluation should also be paid to the inner observationof the competences. The subjective self-evaluation as well as the evaluation by othersis allowed. Modern qualitative social studies offer a great variety of methods whichallow interpreting reliably the data obtained with such subjective observations andto apply them also in future.The differentiation of objectivity and subjectivity, the cognition and understandingis of great importance therefore the subjective observations may become quantitativeand the objective measurements may be assessed as qualitative. It is useful for allmethods which characterize variable personalities in their qualitative and quantitativeexpressions. These methods are mainly developed in the psychology of the personalitybut also in connection with education, pedagogy, sociology, culture, linguistics andmedicine. (Erpenbeck, 2007b). Scientist Klaus North in his study Das KompetenzradVIZUALIZATION OF THE YOUTH COMPETENCE DIMENSIONS IN THE SELF-EVALUATION“YOUR MAP OF COMPETENCES”103ISSN 1392-9569

Socialinis ugdymas. 2011. Nr. 14 (25)(Erpenbeck, 2003a), presents the competence circle and emphasizes the thought thatall current competences of the person should be reflected in this circle and besidesthe development of these competences should be respectively planned. The key wordsof the study are: the application and development of the employees’ competences(professional, methodological ands social), self-evaluation. Klaus North explains theconcept of the person’s competence as the relation between the demands that havebeen determined in advance or the person’s and group set demands and their ownabilities, respectively, the potential to realize these demands. Competences becomemore concrete at the moment when knowledge is applied and are measurable as theresult of purposeful actions.The aim of this method is to determine the current socially communicative, actionand change, and methodological competences and to plan them in future.The method is based on the model in which competences are divided in social,action and change, and methodological components that are assessed in the form ofself-evaluation.Sample of Research. The self-evaluation process in the map of competencesstarted with the situation that young people got acquainted with the descriptions ofcompetences that were prepared in advance, did the self-evaluation and evaluated theirown individual map of competences in a free written form. When organizing the fillingin of the youth competence map, the situations were observed in the surveyed schoolsthat the youth willingly participated in the discussions. Certainly, the presence of anexpert, e.g., the psychologist who would help to analyze the current and the realizableyouth competences in a more detailed way, is desirable in the schools. The aim of thequalitative self-evaluation of competences in the visualization form is not only to formseparate competence profiles but also to perform organizational actions in order forthe young people to continue developing the evaluated competences in future.Provisions of the premises. In order to assess the competences and to draw thecompetence circle the young people were in their classes – the arrangement of theclass can be relatively free.Provisions of time. According to the specific structure of the competence circle it canbe drawn in approximately an hour and a half, simultaneously also filling in the test.When the author led the formation of the competence circle it took 40 minutes for theyoung people to do it as they quickly understood the essence of the test, analyzed andevaluated their competences. The formation of the competence circle took one lesson.Provisions of the staff. There is a need for the interlocutor who can explain thedivision of the competence circle and the arrangement of the competence profiles.104 Zivile TAURINA, Ilze IVANOVA

Aspects of the activities of Social EducatorDuring the study the young people individually filled in the test and drew thecompetence map, sometimes clarifying the unclear questions.Instrument and Procedures. The procedure of the self-evaluation of competences“Your map of competences”. The content of the youth self-evaluation of competenceis adapted so that it is well perceivable and manageable for secondary school learners.The survey in the form of self-evaluation starts with the address which describes thewhole procedure of doing it:“Hello! Have you ever in your life written* CV which has to be filled in according tothe standards of the European Union? Have you noticed that the so called Europass asksfor your language knowledge, education and additional competences – organizational,technical, artistic, computer skills and social skills? (see: http://www.aic.lv/europass)In order to evaluate together with you your skills, knowledge and abilities which arecalled competences in the education science of the 21 st century I would like to ask youto do your self-evaluation. This will be useful for your future education and choosingthe career because you will be aware of what you can do at present and what you wouldlike to do later in your life.” The young people followed the sequence indicated whenthey made their self-evaluation “Your map of competences”- to read the descriptions ofthe competences, to think them over and to mark in the table the dimensions of theircurrent competences which are divided into three categories (socially communicative,methodological and activity and change competences). During filling in the test theyoung people evaluated their current competences and those they wished to developin future. They had to mark them in the “ IS and WILL BE “profile. The test resultshad to be reflected visually in the “Your map of competences”.The sample of the test structure to be used for the self-evaluation of competences“Your map of competences”:Socially communicative competencesTable 11. 2. 3. 4.IS-profilecurrently topical competencesDimensionsof sociallycommunicativecompetences(5)LanguagecompetenceDescription(see in thetext)LittleexplicitexplicitWellexplicitWILL BE-profileCompetences needed for the actionperformed in futureLittleexplicitexplicitwellexplicitVIZUALIZATION OF THE YOUTH COMPETENCE DIMENSIONS IN THE SELF-EVALUATION“YOUR MAP OF COMPETENCES”105ISSN 1392-9569

Socialinis ugdymas. 2011. Nr. 14 (25)As seen in the table learners are offered to use the above characterized division forevaluating the social competences: little explicit, explicit, well explicit because thesecompetences are less observed in the teaching/learning process, more in the actionsoutside the teaching/learning process – in competitions, in defending the researchworks, quizzes and events.Please, write which competences you would like to develop and how?The young people evaluated their methodological competences, which are definedas the initiative to act mentally and physically in order to solve practical and particularproblems in Table 2.In order to evaluate the methodological competences they had to use thedescriptors- knows, is able to do, expert. When evaluating their competence level knows,is able to do, expert it should be linked with the examples from the everyday actionsin the teaching/learning process and outside it – in the school life or community:1. Knows are able to apply their knowledge in connection with little experience;they are able to do tasks or solve problems working out only some additions usingtheir knowledge but not their personal experience.2. Is able to do has more practical experience which allows acting more adequatelyalso in a new and unpredicted learning situation or learning-related situation, e.g.,leading the group work in the class with tantamount responsibility, developing severalprojects of different complexity levels.3. Experts organize themselves when planning far reaching actions and already inadvance anticipate the problems as well as search for new ways of solving different problemsboth in the learning process and in relation to it, e.g., they involve in running some newand complicated project which is connected with some subject or the research action.The sample of the test structure to be used for the self-evaluation of competences“Your map of competences”:Methodological competencesTable 21. 2. 3. 4.IS-profileDescription currently topical competencesDimensions of methodologicalcompetences(4)Thinking and analyticalskills(see in the text)knowsIs ableto doWILL BE-profileCompetences needed for theaction performed in futureexpert knows Is ableto doexpert106 Zivile TAURINA, Ilze IVANOVA

Aspects of the activities of Social EducatorAction and change competencesTable 31. 2. 3. 4.IS-profileDescription currently topical competencesDimensions of actionand change competences(3)Cognitive competences(see in the text)knowsIs ableto doWILL BE-profileCompetences needed for theaction performed in futureexpert knows Is ableto doexpertFor the self-evaluation, the young people made their map of competences ina visualized text form. In such a way it is possible to view the dimensions of one’scompetences and level of their development as well as to see the future plans inthe competence development. During making the map interesting thoughts wereexpressed by the young people, e.g., learner L expressed the following opinion: “I amyoung and ambitions therefore I will develop all my competences at the top level!”Learner E from the same secondary school admitted: “Certainly, at present Iconsider that everything in life is in front of me and I want to develop everythingto the maximum, but at the same time I am aware that to be at the highest level isalmost impossible; to my mind all cannot be developed in all spheres therefore I amready for everything life will give me; ready for new possibilities and self improvement.You should always aspire to the best.”A logical continuation of this form of self-evaluation will also be the expert’sevaluation, e.g., the discussion between the young person and career educationspecialist, the discussion about the development of current competences and theprofile of competences to be acquired in the future. Figure 1 shows the sample ofmaking the circle of competence development in which we can see the three stagedivision in levels: knows, is able to do, expert. The division little explicit, explicit, wellexplicit can be applied for social competences.VIZUALIZATION OF THE YOUTH COMPETENCE DIMENSIONS IN THE SELF-EVALUATION“YOUR MAP OF COMPETENCES”107ISSN 1392-9569

Socialinis ugdymas. 2011. Nr. 14 (25)Figure 1: “Your map of competences”2. Data analysesData on the self-evaluation of the dimensions of socially communicative,methodological, action and change competences were obtained performing the surveyof the young people in the form of self-evaluation. The survey was carried out in thesecondary schools of all regions and districts of Riga. The dynamics of the numberof learners per grades in the general education institutions of Riga in the academicyear 2009/2010 testify that 7024 learners attended Grade 12. 255 secondary schoollearners participated in the self-evaluation of the youth competences “Your map ofcompetences”.The mutual relations between the language competence (the dimension of sociallycommunicative competences) and the competence of knowledge management,108 Zivile TAURINA, Ilze IVANOVA

Aspects of the activities of Social Educatorthinking and analytical skills, competence of creativity (the dimension of themethodological competences) and the cognitive competence (the dimension of theaction and change competences) were looked at in the interpretation of the obtaineddata. The theme of the correlation study: the relations between the explicit and veryexplicit language competence and the methodological competences developed at I amable to do and expert level and the dimensions of the action and change competences.The variables of the language competence were presented in the scale thereforeSpearman’s rank correlation coefficient was used for correlation measurements. Everylearner’s answer received a number and the obtained results were summarized in therank scale.Correlation of the language competence in IS and WILL BE profile(the current and future planned level)Table 4Spearman’s rho Lng_c_i Correlation CoefficientLng_c_wb** Correlation is significant at the 0.01 level (2-tailed).Language competencein ISprofileLanguage competencein WILLBE profile1,000 ,421(**)Sig. (2-tailed) . ,000N 255 255Correlation Coefficient,421(**) 1,000Sig. (2-tailed) ,000 .N 255 255Spearman’s coefficient is statistically significant and the value of the innercorrelation coefficient of the language competence is 0.421.The correlation of the language competence and knowledge management inIS profile is insignificant but in the WILL BE profile these competences correlate,surpassing 0.05 level: Spearman’s coefficient – 0.144.VIZUALIZATION OF THE YOUTH COMPETENCE DIMENSIONS IN THE SELF-EVALUATION“YOUR MAP OF COMPETENCES”109ISSN 1392-9569

Socialinis ugdymas. 2011. Nr. 14 (25)Figure 2: Correlation of the language competence.The knowledge management competence means the young people’ s ability toacquire new knowledge, to be aware of the result; they orient towards knowledge andthey have the learning skill which is connected with the improvement and developmentof the language competence.Table 4Correlation of the language competence and knowledge management competencein WILL BE profileLanguage competencein WILLBE profileKnowledgemanagementcompetence inWILL BESpearman’s rho Lng_c_wb Correlation Coefficient1,000 ,144(*)Sig. (2-tailed) . ,021N 255 255K_m_wb Correlation Coefficient,144(*) 1,000Sig. (2-tailed) ,021 .N 255 255* Correlation is significant at the 0.05 level (2-tailed).110 Zivile TAURINA, Ilze IVANOVA

Aspects of the activities of Social EducatorEvaluating the current level of knowledge management competence as sufficient,the young people plan to develop it on a higher level which also correlates withplanning the development of the language competence on the level “well explicit”.Figure 3Correlation of the language competence and knowledge management competence32,5val_k_J21,5R Sq Linear = 0,027111,5Looking at the correlation of the language competence and thinking competence,the statistically significant coefficient is marked in the current profile (IS profile) butin future the relation of these competences is not planned.2zin_J2,53Correlation of the language competence and thinking managementcompetence in IS profileTable 5Language competencein ISprofileThinking competencein ISprofileSpearman’s rho Lng_c_i Correlation Coefficient1,000 ,203(**)Sig. (2-tailed) . ,001N 255 255Th_c_i Correlation Coefficient,203(**) 1,000Sig. (2-tailed) ,001 .N 255 255** Correlation is significant at the 0.01 level (2-tailed).VIZUALIZATION OF THE YOUTH COMPETENCE DIMENSIONS IN THE SELF-EVALUATION“YOUR MAP OF COMPETENCES”111ISSN 1392-9569

Socialinis ugdymas. 2011. Nr. 14 (25)The correlation of the language competence and thinking competence is statisticallysignificant surpassing 0.01 level, Spearman’s coefficient – 0.203.However, the young people do not want to improve the thinking competence infuture in correlation with language competence and the statistical significance doesnot appear in the results.Figure 4Correlation of the language competence and thinking management competence.32,5val_k_i21,5R Sq Linear = 0,046111,522,53doma_iThe statistically significant correlation between the language competence andcognitive competence is observed also in the IS profile which can be explained by activeintellectual processes in the last grade of the secondary school – Grade 12 becausethe young people are preparing for the final secondary education examinations – thecentralized examination the results of which can determine the further studies inthe higher education institutions. Cognitive competences are characterized by thegeneral, action and practical intelligence of the youth; they possess mental flexibility,complex thinking, concentration, perspicacity, memory.112 Zivile TAURINA, Ilze IVANOVA

Aspects of the activities of Social EducatorTable 6Correlation of the language competence and cognitive competence in IS profileLanguage competencein ISprofileCognitive competencein ISprofileSpearman’s rho Lng_c_i Correlation Coefficient1,000 ,242(**)Sig. (2-tailed) . ,000N 255 255cog_i Correlation Coefficient,242(**) 1,000Sig. (2-tailed) ,000 .N 255 255** Correlation is significant at the 0.01 level (2-tailed).Spearman’s coefficient is statistically significant surpassing 0.01 level, thecorrelation of the language competence and cognitive competences is observed in thecurrent profile (IS profile), thus in future the young people will pay less attention tothe development of these competences in their mutual relation.Figure 5: orrelation of the language competence and cognitive competences.VIZUALIZATION OF THE YOUTH COMPETENCE DIMENSIONS IN THE SELF-EVALUATION“YOUR MAP OF COMPETENCES”113ISSN 1392-9569

Socialinis ugdymas. 2011. Nr. 14 (25)The correlation between the language competence and the creativity competenceis observed in the IS profile which is connected with the ability of the youth to becreative, the ability to produce new material and mental values, to express original,interesting thoughts and approaches.IS profile shows significantly important correlation between the languagecompetence and creativity competence, and the Spearman’s coefficient is 0.176.Table 7Correlation of the language competence and creativity competence in IS profileLanguagecompetencein IS profileCreativity competenceSpearman’s rho Lng_c_i Correlation Coefficient 1,000 ,176(**)Sig. (2-tailed) . ,005N 255 255Cr_c_i Correlation Coefficient ,176(**) 1,000Sig. (2-tailed) ,005 .N 255 255** Correlation is significant at the 0.01 level (2-tailed).32,5val_k_i21,5R Sq Linear = 0,036111,522,53rados_iFigure 6: Correlation of the language competence and creativity competence.114 Zivile TAURINA, Ilze IVANOVA

Aspects of the activities of Social EducatorThe creativity competence of the youth is explicit and connected with thedevelopment of language competence in the IS profile because the dynamics ofthe development of the education environment determines it. The young peoplementioned in a free form in the self-evaluation that the creativity competence is themost significant because it allows looking for new ideas and solving problems withthe help of original methods. They do not plan to develop the creativity competencein further improvement of competences because a sufficient level of this competencehas already been reached.3. Results of ResearchThe summary of the obtained results testifies that the young people see themselvesin future as intelligent and creative personalities who will continue to develop andimprove themselves in the lifelong learning process; however, the youth find thepossibilities to develop the creativity competence outside the education process, inparticipating in non-formal organizations, interest education and public activities.Teachers do not create enough possibilities for the young people in the secondaryeducation stage to improve their competences within one subject so that they couldbe presented in future in the society, professional and private life. Reading the selfevaluationof the youth in the free form it should be concluded that at the end ofsecondary education the young people have seriously considered what to do in thefuture as well as plan conscientiously their development. The young people writeopenly that they are not sure about their knowledge therefore are afraid to demonstrateit publicly because the surrounding people may not understand them and ridiculethem. The young people write in the self-evaluations that they have difficulties tocommunicate in the society; they are not certain about themselves, they lack socialcommunicative competences and other competences are also not developed.Discussion. The education system of Latvia in the 21 st century attaches huge roleto the requirements and standards according to which the young people should actat the end of secondary education. Actually there is no importance to the mutualinteraction of these requirements and the young people because requirements andstandards act only in one direction; there is no full-fledged feedback and there existsonly the formal assessment of these standards and requirements are acquired. Itis a topical issue in the present education system because the youth perceive theseeducation standards and requirements as rather dispiriting; they do not feel well inthe chaos of these requirements; they do not feel objective assessment; they do notfeel protected from the fatal accidents in the general assessment system of knowledge,VIZUALIZATION OF THE YOUTH COMPETENCE DIMENSIONS IN THE SELF-EVALUATION“YOUR MAP OF COMPETENCES”115ISSN 1392-9569

Socialinis ugdymas. 2011. Nr. 14 (25)skills, abilities and competences which often forbids to choose the further directionof the studies (to enrol where the results in the graduation certificate allows it). Theobtained results of the self-evaluations in a written form testify that on the whole theyoung people are not able to present the acquired theoretical knowledge; they are oftenshy and insecure about themselves. Only the young people who besides the theoreticalknowledge provided by school supplement their skills, abilities and competencesthrough non-formal education demonstrate rather ambitions future plans.Conclusions1. The modern society should value the highest the people’s ability to create cleverlyand effectively and to apply knowledge in the constantly changing conditions andcrisis situations therefore the abilities, skills and knowledge of the person as a totalityshould be defined as competences; however they should be treated as a theoreticalterm and defines as theoretical relative which is connected only with the theory ofcontinuing education.2. The young people have a possibility to evaluate their current competences andplan those to be developed in the future in the self-evaluation circle “Your map ofcompetences”.The basis of the method of studying competences is the model which consists of thedimensions of socially communicative, methodological, activity and change competencesthat the young people evaluate in the Is and WILL Be profile. When analyzing the dataobtained from the self-evaluations of 255 learners of Grade 12 from Riga secondaryschools in such a way, it is possible to see the most significant competences in each ofthe competence dimensions which the young people plan to develop in the future.3. The young people want to develop themselves as intelligent and creativepersonalities who continue to develop themselves in the lifelong learning processand already at the end of secondary education have seriously considered the furthergrowth of their career. When interpreting the obtained results about the correlationbetween the language competence and knowledge management, thinking competenceand creativity competence and their improvement at present and in future, the notionemerges that the young people choose constructively the directions of their intellectualdevelopment: if the mutually related development of competences takes place at presentthen they do not plan to improve them in future because they consider the achievedlevel as sufficient. If at present they have not achieved sufficient competence level thenthe young people leave it as something to be improved in the future.116 Zivile TAURINA, Ilze IVANOVA

Aspects of the activities of Social EducatorReferences1.2.3.4.5.6.7.8.9.10.11.Erpenbeck, J., Rosenstiel, von Lutz. (2003a). Handbuch Kompetenzmessung.Stuttgart: Schäffer-Poeschel Verlag, p. 641.Erpenbeck, J., Heyse V. (2007b) Die Kompetenzbiographie. Wege derKompetenzentwicklung. Münster : Waxmann Verlag, p. 496.Geske, A., Ozola, A. (2007) Skolēnu sasniegumi lasītprasmē un pasaulē. Izglītībaspētniecība Latvijā. Monogrāfiju sērija. Rīga : LU Akadēmiskais apgāds, 191 lpp.Haas Ederscheim, E. (2007) Peter F. Druker – Alles über Management.Heidelberg : Redline Gmbh, p. 320.Joint Progress Report of the Council and the Commission on the implementationof the “Education & Training 2010” work programme–Adoption of the report.KEY COMPETENCES Retrieved 21/05/2010, from http://register.consilium.europa.eu/pdf/en/10/st05/st05394.en10.pdfKarnītis, E. Informācijas sabiedrība-Latvijas iespējas un uzdrošināšanās (2004).Rīga: Pētergailis, p. 208.Raščevska, M. Psiholoģisko testu un aptauju konstruēšana un adaptācija. (2005).Rīga : RaKa, p.281.Raščevska, M. (2005) Psiholoģisko testu un aptauju konstruēšana un adaptācija.Rīga : RaKa, p. 281.The Europass Curriculum Vitae (CV). Retrieved 18/01/2011http://europass.cedefop.europa.eu/europass/home/vernav/Europass+Documents/Europass+CV.csTiļļa, I. (2005) Sociālkultūras mācīšanās organizācijas sistēma. Rīga : RaKa, p.295.Received in October 2010Submitted for publication in November 2010Ilze Ivanova – Professor, Dr. in Pedagogy at University of Latvia, Faculty of Education,Psychology and Art, Department of Educational Sciences; Field of research: Social Education,Learning process, Adult education, address: Jurmalas gatve 74/76 , LV 1083, Riga,Latvia; e-mail: ilze.ivanova@lu.lvŽanete Tauriņa - Ph.D. student, Mag. Ed. Sc at University of Latvia, Faculty of EducationPsychology and Art, Lecturer in Alberta College (Riga ), Director of J.Poruka SecondarySchool. Field of research: Social Education, Management of Education; address: Jurmalasgatve 74/76, LV 1083,Riga, Latvia; e- mail: janettaurina@inbox.lvVIZUALIZATION OF THE YOUTH COMPETENCE DIMENSIONS IN THE SELF-EVALUATION“YOUR MAP OF COMPETENCES”117ISSN 1392-9569

Socialinis ugdymas. 2011. Nr. 14 (25)Tomas Raimundas Jovaiša, Odeta GurskienėCONSULTATION IN SOCIAL WORK(AS ACTIVITIES OF SOCIAL EDUCATOR)Abstract. The article deals with the activities of social worker (social educator) related tocounseling and different aspects of counselling as a support activity and as an interventionmethod. The article deals with understanding of the concept of counselling and with variousaspects of its interpretation. Article discloses the phenomenon of counselling from the practicalobservations and real case studies.Key words: social work, social pedagogical activity, counselling, social intervention.IntroductionThe importance of counselling in social work and social education practice isunquestionable. Most of the practical interventions involve counselling as a step tounderstand the problem and its nature, to make the contact with an individual andto set the sequence of activities dedicated to help to solve the identified problem.S. G. Petrie and co-authors (2003) identify 9 principles underpinning socialpedagogy:• A focus on the child as a whole person, and support for the child’s overalldevelopment;• The relationship of a practitioner as a person, with the child or a young person;• Children and staff are seen as inhabiting the same life space, not as existingin separate hierarchical domains;• As practitioners, social educators are encouraged to constantly reflect theirprofessional knowledge and theoretical understanding considering changingchallenges;• Pedagogical activity is practical activity; therefore, social educators should paymore attention to children’s daily activities and spend time with them;• Children’s associative life should be seen as an important resource and child’seducation and behaviour problems should be solved on the basis of it : socialworkers should be encouraged to use these resources;• Pedagogy builds on an understanding of children’s rights that is not limitedto procedural matters or legislated requirements;118 Tomas Raimundas Jovaiša, Odeta Gurskienė

Aspects of the activities of Social Educator• There is an emphasis on team work and on valuing the contribution of othersto 'bringing up' children: other professionals, members of the local communityand, especially, parents;• The essence of relationship and assistance is made up of the understanding ofthe importance of listening and communicating.All these concepts underline the importance of the counselling as a methodand as a means for an intervention. In order to understand the place of counsellingin social work and the use of this method in practice, first of all, it is necessary tounderstand the concept itself and the place of counselling in the theory of fosterageinterventionsAnalysing fosterage situation, B. Bitinas emphasizes its elements: objectives,methods, content, characteristics of individuals, children reaction, the environmentalimpact on pedagogical decision. However, the structure of the process of fosteragedoes not reveal the ongoing process of educational change.Model of components of interaction is also composed to find the relationshipbetween the content of educational goals, educational means and outcomes.These insights may miss educational process flow analysis, a process in which fosterageactors interact. (B .Bitinas, 2004).L. Jovaisa notes more grounded things, since he presents different methods:example, enhancement to act, dialogue, monologue, the model approaches. (L. Jovaiša,2003).Both authors forget that there are still very live and widely used self-educationand counselling methods. Speaking about fosterage, as a component of the systemof education science, whose main point is fostering ones values and behaviour,counselling work is a universal methodology. Educational space or its componentsare revealed or concentrated in the variety of methods in this methodology.From the point of view of social work, consulting is seen as one of methods theintervention. L. C. Johnson (2001) explains intervention as a specific interactionbetween individual and the social worker seeking for the changes.D. Watson, and J. West (Social Work Process and Practice, Palgrave Macmillan,2006) distinguish 24 different intervention techniques. Gvaldaitė L and B. Švedaitėemphasizes counselling, working with the client, social network and case managementmethods. (Gvaldaitė L. B. Švedaitė. Methods of Social Work, 2005, Vilnius). Theauthors speak about counselling as a conversation between a social worker and aclient in interpersonal interactions. And if two people are talking – both of whomare not social workers - then how do we call his conversation? In this case, we haveCONSULTATION IN SOCIAL WORK (AS ACTIVITIES OF SOCIAL EDUCATOR)119ISSN 1392-9569

Socialinis ugdymas. 2011. Nr. 14 (25)interaction and participants, but this interaction cannot be called a consultation, firstof all because of the fact that a conversation is a general notion, which refers to theexchange of ideas, and do not necessarily within interpersonal interaction.Even analysing the works of a small group of authors, it is obvious that there existuncertainties in understanding of this concept. At its most narrow meaning, this isa conversation, whereas taking the most extensive meaning into account, consultingmay be perceived as a certain form of intervention in to the life of an individual. It isdifficult to find a correct definition of counselling, because many authors in differentcountries having witnessed different cases and belonging to various traditions andpractice of social work, psychology are interpreting this concept differently. However,if we seek for the truth it is better not to discuss about how something should orcould be but to make an observation, to research on the phenomenon in practice, todiscuss something that has understandable and perceived attributes.What could be observed and perceived:1. Counselling pervades the essence of social work, because it is communication;2. Counselling has a purpose, formulated by the interacting participants;3. Specific skills and knowledge are used during the counselling;4. Counselling can affect the client, it is better if it does.5. Consulting does not end at the end of the session, it continues as the foreseenactions are undertaken.6. Counselling involves participants and institutions from the environment (seetable No.1).These features could help to understand diversity in social work methods and todemonstrate a simple picture of the events, focused on client and surrounded by theevents related to professional and purposeful interaction for the well-being of theclient.D. Watson, and J. West classification of intervention methods (Classified in TableNo. 1) presents a clear range of various aspects of consulting.120 Tomas Raimundas Jovaiša, Odeta Gurskienė

Aspects of the activities of Social EducatorMethods of interventionTable No.1Intervention MethodsBehavioural workEssence of theinterventionMain sourcesIntervention targeting aspects J. McGuire, B. Sheldonof individual, observable behaviour.Brief solution–focused work A short–term, strength– basedmethod emphasising theS. de Shazer, J. Milnerutilisation of existing copingmechanisms/skills to resolvenew challengesCare - managementCommunity workConstructive social workCounsellingCrisis interventionThe process of identifyingthe social and health B. Coulshed, J. OrmeJ. Orme, B. Glastonbury,care needs of individuals inthe community, together withthe planning, and delivery ofintegrated programmes designedto meet those needs.A wide ranging set of practices K. Poople,designed to improve the qualityof life for individuals withinA, Twlvetreesdesignated areas, geographicallocalities and communities.Based on a post – modern analysis,constructive social work B. Pease and J. FookN. Parton and P. O’Burne,experience and the complexnarratives we create to explainphenomena.The process whereby a trained C. P. Brearley, J. Sedenprofessional counsellor givesanother person support andguidance in an individual orgroup settings,A short – term method of N. Thompson, K.O’Haganintervention utilising a crisissituation as a catalyst forchangeCONSULTATION IN SOCIAL WORK (AS ACTIVITIES OF SOCIAL EDUCATOR)121ISSN 1392-9569

Socialinis ugdymas. 2011. Nr. 14 (25)Ecological/systems workFamily workFeminist/narrative workGroup workPsychosocial counsellingStructural social workTask - orientedA perspective in social work A. Pincus and A. Manahan,that emphasises the adaptive A. Bilson and S. Rossand reciprocal relationshipbetween people and theirenvironmentA range of techniques and S. Walker, G. G. Barnesstrategies for helping familiesto resolve relationship problems,attain goals and functionmore harmoniouslyA diversity of social workapproaches that have as theircommon element recognitionof women’s oppression andthe aim of overcoming itseffectsL. Dominelli, M. Langan andL. Day, J.Hammer andD. StrathamA range of activities, includinga method of social work DouglasBrown, Doel and Sawdon,intervention, that can enableindividuals and groups to developproblem – solving skillsto address both their to ownconcerns and those of membersof wider communityBased on psychodynamic F. Holls. T.Ryantheories that focus on impactof past events on current livedexperience – the interplayof psychological and socialinfluences.An analysis of social problems Mullalythat locates them within socialand political structures ratherthan with the individualA short term systematic methodfocused on the contrac-Doel, Reid and Epsteintual completion of achievableand agreed tasks.122 Tomas Raimundas Jovaiša, Odeta Gurskienė

Aspects of the activities of Social EducatorThis list of the methods includes social intervention areas which are likely toinclude the full scope of social work. All methods have common features - they arerealizable within interaction with an individual or a group or a community. Onecan argue about the characterization criteria for the methods, about their differencesand similarities, but it is unquestionable that the social work is impossible withoutrelationships between the social worker and the client. Counselling is the method ofintervention, which is like umbrella and encompasses all other mentioned methodsmentioned here.Counselling skills such as active listening, structuring, management of decisionmakingmethods, empathy and other are like photo filters and social work situationshould pass them in order to achieve full picture and results. In fact, the counselling isonly a process involving participant of the conversation and using of the skills. Usageof appropriate counselling skills and knowledge in various contexts and objectivescreates the real variety for the counselling methods. Setting aside the situation ofcounselling as an interaction in a concrete space, the true value of counselling methodsopens: management of interaction among individuals, identification of goals andtheir achievement.Having reviewed common spheres of interventions (interpersonal conflicts,dissatisfaction with social relationships, problems with formal organizations,difficulties in performance of personal duties, the influence of social change,emotional distress, failure to use resources, behaviour problems), Reid and Epstein(Reid, W. J., & Epstein, L. Task-Centred Practice, New York, Columbia UniversityPress) suggested a universal counselling model. The main point of this is counselling,whose main purpose is to identify and to achieve objective to facilitate the client’ssituation. The model foresees five steps of the interventional practice:1. Problem analysis and naming (during this stage such activities take place: theclarification of the client’s problem and its definition for the client in simpleand clear way, to make clear to the client)2. Agreement ( an agreement with a client regarding the goals and the outcomeafter implementation). For example: if the problem is absence of living place,the goal to achieve is to find an apartment.3. Formulation of objectives. An agreement on activities which have to be carriedout to achieve the goals.4. Achievement of the established goals.5. Termination. Intervention activity is terminated when the goal is reached.CONSULTATION IN SOCIAL WORK (AS ACTIVITIES OF SOCIAL EDUCATOR)123ISSN 1392-9569

Socialinis ugdymas. 2011. Nr. 14 (25)This chart shows the way in which the intervention is going in, but does not definewhat skills or techniques could be used to achieve a goal. So its success depends onthe problem and the consultant’s skills.CASE 1. Evaldas’ case17 -year-old Evaldas lives in a children care home. He is disrespectful, does notwant to obey the rules set up in the institution, misses classes, does not want to goto school. Having received a remark for non-attendance, he used to reply “TomorrowI will go to classes”, but would not come at all or stay just for several classes. Thesocial worker V. tried to find out during the interviews what are the reason for suchbehaviour. After some introductory conversation, the young man dared to tell her hisstory. His father is currently suffering from bone cancer, and he has been working forthe food and housing for different people. Evaldas was afraid of his father’s situationand what will happen, when his father’s disease will make him incapable to work.Evaldas also was worried about the possible end of father’s disease. After taking furtherconversations, his orientation started to change from fixation on painful currentsituation which could not be changed, towards thoughts about future actions. Firstof all, Evaldas started to attend school, took courses on tailoring craft.What did the social worker of children home do? It was obvious for her thatinner internal uncertainties in Evaldas case conditioned his behaviour. She triedto find out what determined its behaviour. The interviews revealed that concernsabout the fate of his father and distrust of the new environment were barriers to hisgood behaviour. The aim of next steps was to reduce the influence of these factorson the young man to see the opportunities in current situation. To achieve this thefollowing steps were taken: a trip to his father and further contact with the socialworker V. At this stage the desire to change his life situation and make a step intobuilding an independent life appeared. In this situation, the social worker V. effortsthat led to the success were the support, active listening and emphatic response tothe young man’s feelings.CASE 2.Genutė, a twelve year old girl, living in children care home has been accused ofstealing. A class teacher and a victim accused her. This version has supported byadministration of childcare home. The child cried and denied the fact of stealing. Thesocial worker G., who was not sure about the truth of the fact while monitoring the124 Tomas Raimundas Jovaiša, Odeta Gurskienė

Aspects of the activities of Social Educatorgirl’s reactions and seeing no evidence of theft, other then statement from the victim.Having talked to a child, the social worker understood that the child did not committhe crime and was also very hurt by the accusation and her values and believes abouttruth and honesty were destroyed. This incident could have weakened the trust forthe adults. The social worker G. went to school to a social educator and asked herto organize the confrontation with the victim. During the confrontation it becomeobvious what there was no evidence of stealing and the victim accused Genutė onlyout of jealousy, because the latter was more popular and had more friends comparedto the victim. The story ended in such a way that Genutė changed the school, butstill feels innocently hunted.The social worker G. used several intervention methods in the described situation:counselling and involvement of the environment to address the situation. Empatheticconversation revealed that the purpose of her activity is to clarify the real situationin which Genute felt powerless. It was the precondition for the formulation of theobjective - to work with the environment. Appropriate approach to the interviewsled to a solution: to retrieval of the damage done to the child. However, socialwork, as an activity, has not been completed, as the child is still sore and hurt.Use of counselling skills in social work is a fundamental process. They open thegates to the client’s world, in which the answers lie. The submitted classification andanalysis of the case examples show that counselling skills are tools that are used inthe process of intervention as a separate means and in more complex combinations.Social work is based on a variety of methods for consulting used with different groups,in different environments and for different purposes. (See: Figure 1).CONSULTATION IN SOCIAL WORK (AS ACTIVITIES OF SOCIAL EDUCATOR)125ISSN 1392-9569

Socialinis ugdymas. 2011. Nr. 14 (25)COUNSELING IN SOCIAL WORKFigure 1. Place of counselling in social work and educationConclusions1. The concept of counselling has been widely used in the discussions about socialwork intervention. However, there are many contradictory interpretations andthere is no unified understanding how counselling could be used as the methodof intervention in social work and educational practice.2. Counselling makes up the essence of social work, since communication providingsocial assistance can not be understood in a narrow sense as communicationwithout intervention.3. The main feature that makes the difference between counselling and communicationis the purpose of activity. The goal of consulting is to identify theproblem and to find an appropriate solution striving for facilitation of child’sproblem or to change problem behaviour.126 Tomas Raimundas Jovaiša, Odeta Gurskienė

Aspects of the activities of Social Educator4. Case studies show that the social workers (educators) who use counseling as anintervention with goals set and to be achieved work effectively in the situationswhere social pedagogical intervention is needed.Literature1.2.3.4.5.6.7.B. Bitinas. Hodegetika,. - Kronta, 2004 Vilnius.L. Jovaiša. Hodegetika. - Agora, 2003, Vilnius.C. Jonson. Practice of social work, Translation to Lithuanian, Vilnius, 2001D. Watson and J. West. Social Work Process and Practice, Palgrave Macmillan,2006L.Gvaldaitė, B. Švedaitė. Socialinio darbo metodai, 2005S.G. Petr. Social Work with Children and Their Families: Pragmatic Foundations.2003, Oxford University Press, New York.W. J. Reid and L.Epstein. Task-Centred Practice, New York, Columbia UniversityPress, 2007Received in September 2010Submitted for publication in November 2010Tomas Raimundas Jovaiša – Doctor of Social Sciences (Psychology), Associated Professorand Head of Department of Social Education at Institute of Social Communicationof Vilnius Pedagogical university; field of research: counselling, vocational information,motivation, social work; address: Studentų str. 39, LT-08106 Vilnius, Lithuania; e-mail:tjovaisa@gmail.comOdeta Gurskienė – Doctor of Social Sciences (Educology), Associated Professor of Departmentof Social Education at Institute of Social Communication of Vilnius Pedagogicaluniversity; field of research: vocational training, training of Teachers; Social Educology;address: Studentų str. 39, LT-08106 Vilnius, Lithuania; e-mail: odegur@gmail.comCONSULTATION IN SOCIAL WORK (AS ACTIVITIES OF SOCIAL EDUCATOR)127ISSN 1392-9569

Socialinis ugdymas. 2011. Nr. 14 (25)Irena Zaleskienė, Giedrė KvieskienėTHE DEVELOPMENT OF MASTER STUDY PROGRAMME:THE DISCOURSE OF SOCIAL PEDAGOGYAbstract. The new developmental perspectives of the Study programme in the fieldof Educational Science (Social Pedagogy) is analysed from the Lithuanian and Europeanapproach. The main problems of implementation of the study programme as well as possibilitiesfor its improvement are discussed on the bases of the self-assessment report of the Masterstudy programme of Social Pedagogy. The links between learning outcomes of the Masterstudy programme of Educational Science in the context of qualifications structure, generaloutcome of the programme and study subjects taught in the programme are analysed. Someinsights in implementation difficulties, challenges and further developmental perspectives arepresented by authors who were actively involved in preparation of the self-assessment report.One of the main perspectives suggested by the authors is to establish stronger conditionsfor internationalisation of the study programme and to create more possibilities for teachers’and students’ mobility.Keywords: study programme, social pedagogy, competenceIntroductionUniversities in Lithuania seek to renew the study programmes in the field ofeducational science in order to be integrated into the common European HigherEducation Area. Each university is willing to strengthen the internationalisation ofresearch, teachers’ and students’ mobility, to establish more favourable possibilities foropen labour market, etc. The ideas for modernisation of university curricular could befound at different Lithuanian universities: professors are active in the research projectsrelated to educational competence development (Pukelis, 2009), to integration ofservice learning methodology into university curriculum (Mažeikis, Lenkauskaitė,2008), to measurement of the effectiveness of this methodology (Mažeikienė,Ruškus, Vandzinskaitė, 2008), to improvement of the quality of administration andmanagement of the study programmes (Liukevičienė, 2008), to fragmentation ofteacher training study programmes (Adomavičienė, 2008, Kvieskienė, Indrašienė,2005), to assessment and evaluation of students achievements (Bartusevičienė,2010; Fokienė, Sajienė, 2009). The interpretation and presentation of the concept of‘competence’ in Lithuanian and English languages conducted by the professor KestutisPukelis from Vytautas Magnus University is extremely important for the authors128 Irena Zaleskienė, Giedrė Kvieskienė

Aspects of the activities of Social Educatorof this article. Further this concept will be used as defined: ‘competency – person’sability to perform relevant, proper qualified, at some quality level and reliable part ofan occupational activity in an unpredictable situation, described in an occupationalstandard’ (Pukelis, 2009: 13). Besides that the authors use the dimensions of‘social sustainability’ and ‘social responsibility’ in the framing of social educator’scompetencies (Haste, 2001).The major aim of the article: to analyse the study programme of Social Pedagogyin the field of Educational Science and to develop some suggesting ideas for furtherimprovement of the programme.The objectives:1. To present the historical perspective of the implementation of the study programmeat Vilnius Pedagogical University;2. To analyse the programme demand, purpose and aims of the study programme;3. To analyse links between learning outcomes of the Master study programme ofEducational Science in the context of qualifications structure, general outcomeof the programme and study subjects taught in the programme.4. To develop suggestions and possibilities for further improvement of the studyprogramme.1. The Master study programme of Educational Science (Social Pedagogy):historical and structural approachThe Master study programme of Educational Science (Social Pedagogy) wasdeveloped and started to be implemented in the Department of Educational Scienceof the Faculty of Pedagogy and Psychology in 1997. The founders of this programme,professors (J. Vaitkevičius, V. Rajeckas, B. Bitinas, M. Barkauskaitė, G. Kvieskienė,L. Žadeikaitė), were convinced that architects of the positive social environmentfor children have to be most qualified professionals, holders of MA in EducationalScience.In 2000 the implementation of the study programme of Social Pedagogyspecialisation was transferred to the Department of Social Pedagogy, which wasestablished in 2000, but collaboration with the Department of Educational Sciencein the process of realisation has been very active. In 2004 the Department of SocialPedagogy became a division of the newly founded Institute of Social Communication(ISC). Currently the Institute of Social Communication has 1430 students in the firstand second study levels of full-time and part-time study programmes. The Institute ofTHE DEVELOPMENT OF MASTER STUDY PROGRAMME: THE DISCOURSEOF SOCIAL PEDAGOGY129ISSN 1392-9569

Socialinis ugdymas. 2011. Nr. 14 (25)Social Communication consists of the following structural divisions: the Departmentof Social Pedagogy, which is also responsible for implementation of the undergraduatestudy programme of Educational Science (Social Pedagogy) (state code: 61207S138);the Department of Social Cohesion, which realises the Master study programme ofSocial Work (state code: 62105S207); the Division of Studies, which is responsiblefor organisation of the study process (management of study process; timetables,establishment of favourable study conditions for students and working conditionsfor teachers, etc.); the Resource Centre (the Study Room of Democratic Studies),which provides teachers and students with necessary subject-related, didactic andmethodological recourses, accumulates latest subject-related information and storesMaster programme students’ works and original works of teachers; the InformationCentre publishes the publication ‘Magister Vitae’ twice a year in cooperation withAlumni Students’ Association ‘Drauge kelyje’, it also publishes other studentpublications, initiates inter-university conferences and discussions; the Fund SearchCentre initiates, develops, manages and administrates national, international,European Structural Funds and other projects together with students; the Centre ofSocial Innovations, which administrates the activity of centres of survival pedagogyand other socio-cultural innovations in Aukštadavaris; the Centre of Social DiseasesPrevention, which initiates projects in the sphere of social diseases in cooperation withthe non-governmental organisation ‘Apsisprendimas”, which coordinates and initiatesMaster researches in drug abuse prevention, AIDS and other spheres.The structure of the Institute of Social Communication is logic and consistentlysupplements the structure of VPU and creates favourable conditions for realisation ofthe study programme. Close collaboration among all the divisions ensures a continuousrenewal of the study programme, search for resources, involvement of social partners,etc. While realising the study programme, a considerable attention is paid to generalcultural education of students, formation of their national and European identity,(self-)development of active civic involvement.The optimisation of the structure of VPU was started and 1 September 2010 theFaculty of Pedagogy and Psychology, the Institute of Social Communication, theInstitute of Cultural and Arts Education and the Institute of Professional CompetenceDevelopment were joined into one structural unit, i.e., the Faculty of EducationalScience. The merge of academic divisions into the Faculty of Educational Sciencestrengthened the possibilities for collaboration among the departments and thiswill result in an improvement in the quality of the implemented study programmeand create more favourable conditions for development and implementation of the130 Irena Zaleskienė, Giedrė Kvieskienė

Aspects of the activities of Social Educatornew study programmes, for a growing intensity in project and research activity andenhancement of internationality of the study programmes.In the academic year of 2010-2011 the Department of Social Pedagogy employed7 full-time teachers (Prof. Dr. G. Kvieskienė, Prof. Dr. I. Zaleskienė, Prof. Dr. LoretaŽadeikaite, Assoc. Prof. Dr. Violeta Vaicekauskienė, Assoc. Prof. Dr. K. Ralys,Dr. Odeta Gurskienė, Dr. T. Jovaiša) and 4 guest teachers (Prof. Dr. Habil. VilijaTargamadzė, Assoc. Prof. Dr. Regina Giedrienė, Dr. Janina Kiušaitė, Dr. AurimasJuozaitis), possessing research degree and pedagogical titles, constantly developingprofessionally and actively involved in the three priority spheres of the University:studies, research and projects. Moreover, the study programme is being implementedin very close collaboration with teachers of the Department of Social Cohesion (Prof.Dr. Habil. M. Taljunaitė, Prof. D. Stančienė, Prof. R. Gudauskas, Assoc. Prof. Dr.V. Gudžinskienė, Assoc. Prof. Dr. V. Aleksienė, Dr. A. Kaušylienė).2. Programme demand, purpose and aimsThe demand for the Master study programme of Educational Science (SocialPedagogy) is substantiated from two perspectives. Firstly, this programme is orientedto training of professionals not only for the sector of education but also for the broadsocio-cultural sector. It can be stated that this specialisation of the study programmemeets the expectations of the public, non-governmental and private sectors (Masters ofEducational Science are trained). According to the employers’ opinion survey carriedout in 2006 the lack of employees with Master degree in the education sector as wellas in other sectors was forecasted. Moreover, the greatest demand is expected forgraduates of Master studies of Social Sciences, who have acquired broad competencesin social processes cognition, their analysis and management, in creation of coherentsocial environment, positive social communication, learning to learn and others (theanticipated demand for such graduates totals 50 % of all the new entrants to the labourmarket). The analysed study programme and its specialisation of Social Pedagogyprovide a possibility to acquire competences defined in the study programme.Secondly, the attitude to establishment and assurance of social well-being andcoherent environment for citizens and its most vulnerable group (children and youth)in particular has been fundamentally changing in Lithuania recently. Next to materialsocial support and long-term care and nursing to individuals in need (children andadults), a considerable attention is paid to preventive programmes and actions. Thedata of the Government and the results of survey ‘Vaiko gerovės reprezentacinistyrimas’ (The Representative Research on Child’s Well-being) carried out by ‘FactusTHE DEVELOPMENT OF MASTER STUDY PROGRAMME: THE DISCOURSEOF SOCIAL PEDAGOGY131ISSN 1392-9569

Socialinis ugdymas. 2011. Nr. 14 (25)Dominus’ Ltd in 2006 fulfilling the order of the Ministry of Social Security andLabour show that dealing with social problems of various groups and those of childrenand youth there is a lack of complexity, efficiency and orientation into solution toproblems of a particular child. According to the data of the Ministry of Social Securityand Labour, at the end of 2008 there were 11350 social risk families with 25483children. Following the data of Children’s Right Protection and Adoption Servicesin 2008 the infant homes hosted 205 infants and 192 children were placed into 18care groups in pre-school education institutions. The majority of families get to theRegister of Risk Families because of parents’ addiction to alcohol and psychotropicsubstances or due to insufficient parental skills. Moreover, the analysis of the reportson Social Development Situation (Socialinis pranešimas, 1999 – 2008) revealed adeterioration in social climate, an increase in the number of social risk families and arising brutality of juvenile crimes, which results in a growing demand for professionalsof social work and child’s well-being, who are not only capable of working withindividuals from social risk groups but are also able to analyse, forecast and managesocial processes. The group of self-assessment states that the study programme wasdeveloped considering the objectives of Lithuanian social development and cohesionto increase the contribution of social educators to the development of infrastructureof Lithuanian social service provision. The study programme meets the prioritiesunderlined in the National Long-term Development Strategy (2002): knowledgesociety, secure society and competitive economy, which directly formulate an orderfor further social development.The demand for the Master study programme of Social Pedagogy among entrantshas undergone some minor changes (see: Table 1). Higher demand was observedbetween 2005 and 2006 and later the number of entrants and admitted studentsremained similar. This confirms a constant demand for the Master study programmeof Social Pedagogy among entrants.Table 1Demand for the Master study programme of Social Pedagogy among entrantsMaster study programmeof Educational ScienceSpecialisation: Social Pedagogy# # # Year of entrance2005 2006 2007 2008 2009Number of applicationsNumber of studentsenrolled41 23 14 14 2327 18 11 10 12132 Irena Zaleskienė, Giedrė Kvieskienė

Aspects of the activities of Social EducatorSocial educators, graduates of Master studies in ISC, are in request in variousinstitutions. For example, the graduates are employed not only in education and socialcare institutions but also in broader spheres of state government such as LithuanianPrison Department, the Ministry of Interior, the Ministry of Education and Science,the Ministry of Health Care, Institutions of Child Rights and other public sectorestablishments in the public sector. This proves that high qualification specialists,professionals of individual’s well-being, who are able to specialise in particular activityspheres and influence well-being of individuals and children providing professionalservices and rallying community, different social groups and simultaneouslystrengthening the well-being of state. A considerable decrease in the number of studentsbetween 2005 and 2007 may be explained by the fact that a big number of new socialwork programmes were registered during that period and graduates of undergraduatestudy programmes of social sciences had a wider choice. Since 2007 the number ofentrants to the study programme of Social Pedagogy has been stable.There are 68 Master study programmes of Educational Science registered in theAIKOS system. Thirteen of them are realised in VPU. The Master study programmeof Educational Science (Social Pedagogy) submitted for the self-assessment differs fromthe other Master study programmes implemented in Vilnius Pedagogical University,in the following way: the majority of the study programmes focus on training of aneducational scientist - specialist of didactics (educator) of a particular study subject (e.g.primary education, art, theatre, technologies, etc.). From that perspective the analysedstudy programme of Social Pedagogy is exceptional and grants not only a professionalqualification of teacher but also qualification of a social educator. It is exceptional in away that being one of the first programmes of social education it naturally influencedtheoretically and practically other study programmes under development. For example,the majority of initiators and originators of the study programmes of Social Pedagogydefended their doctoral theses in VPU and professors and associate professors of theDepartment of Social Pedagogy inspired their research work and supervised them.It can be assumed that specialists working in the Master study programme of SocialPedagogy at VPU are professionals of highest level. Having analysed the Master studyprogrammes of Social Pedagogy offered in the Universities of Šiauliai and Klaipėdait is obvious that the analysed Master study programme does not duplicate the studyprogrammes of other universities and is oriented to training of educational scientists(social educators) of high qualification, that is, managers, researchers, analysts andpolicy makers of child’s social well-being for social and educational institutions, whosedemand is emphasised by national education and social policy strategists.THE DEVELOPMENT OF MASTER STUDY PROGRAMME: THE DISCOURSEOF SOCIAL PEDAGOGY133ISSN 1392-9569

Socialinis ugdymas. 2011. Nr. 14 (25)The Master study programme of Educational Science (Social Pedagogy) meets theprinciples and goals of study organisation at Vilnius Pedagogical University: ‘3.1. totrain high qualification specialists with university education for teaching, educationand other intuitions of the Republic of Lithuania’, ‘3.4. to provide students withconditions to acquire higher university education, qualification and research degreewhich are based on scientific researches and meet the level of culture, science andlatest technologies’, ‘3.7. to educate society open to science, education and culturecapable of employing science and competing in the sphere of high level technologiesand education as well as culture’ (VPU Statute). Moreover, the study programmeof Educational Science meets the Draft of the Strategy for Vilnius PedagogicalUniversity Development for 2006–2010, which was approved 22 September2006, following ‘The National Long-term Development Strategy’, ‘The NationalSustainable Development Strategy’, ‘The Principles of National Education Strategy for2003–2012’, ‘The Development Plan for Higher Education System for 2006–2010’,‘ The Strategy for Promoting Science and Technologies in Lithuania’, ‘The Strategyfor Ensuring Life-long Learning’. It also answers priorities provided for in the Lawon Higher Education and Studies (2009), The Principles of Undergraduate StudyProgrammes (2005), The Law on Education of the RL (2003), the Principles ofNational Education Strategy for 2003–2012 (2003), the General Requirements forStudy Programmes (2000, 2005), European Social Charter and UN Child’s RightsConvention, the Lisbon strategy and the Action Plan for Using European StructuralFunds. Moreover, the goals of the programme are linked with abilities emphasised inthe EU Communication (2007) (‘Improving competences for the 21 st century: an agendafor European collaboration on schools’ (EDUC 179)’ and requirements that striving foreconomic growth, long-term competitiveness and strengthening social cohesion it isvital to develop innovative and creative potential enhancing ‘the factor of specialisttraining’ in the so-called knowledge triangle, which consists of scientific research,innovations and education. The Commission stated that to advance well-being inface of the 21st challenges requires a new approach centred on providing citizenswith adequate opportunities for self-realisation, access to education, employment,healthcare and social protection services, in a context of solidarity, social cohesion andsustainability. Social educator is a regulated profession in the Republic of Lithuaniaand acknowledgement of social educator’s qualification is conducted according tothe EC directive ‘On Acknowledgement of Professional Qualification’ (2005/36/EB).Moreover, the New Law on Education of the Republic of Lithuania (2003) regulatessocial pedagogical assistance in general education schools as an integral part of134 Irena Zaleskienė, Giedrė Kvieskienė

Aspects of the activities of Social Educatorthe education system. This shows that the demand for qualified social educators isincreasing. School authorities and social educators have expressed a request, whichwas approved by the Ministry of Education and Science, to introduce a secondposition of social educator in all education institutions or even more under demand.The researches show that there are over 500 school learners for one social educator.The Analysis of the National Education Strategy states that the biggest number ofschool learners are assigned to social educators and psychologists. These specialistsprovide assistance to approximately 100 school learners per year: (http://www.smm.lt/svietimo_bukle/docs/apzvalgos/Svietimo_strategija.pdf). Moreover, new workplacesfor social educators will be established in Children’s care homes (reorganisingeducator’s positions there) starting from January 2010.The goal and objectives of training a social educator are oriented to requirementsfor a specialist provided for in the Law on Education of the Republic of Lithuania[New edition, No. IX–1630, 17 06 2003, Žin., 2003, No. 63–2853 (28 06 2003)],in the provisions of the National Education Strategy for 2003–2012 approved bythe Seimas of the Republic of Lithuania (Žin. 2003, No. 71–3216), in ‘The GeneralPrinciples of Social Pedagogical Assistance Provision’ approved by the Order of theMinistry of Education and Science No. ISAK-941 of 15 06 2004 (Žin., 2004, No.100–3729) and other national documents as well as to needs of education serviceusers (children, learners, parents, employers) and those of knowledge and informationsociety.The purpose of the Master study programme of Educational Science (SocialPedagogy) is closely related to the goals established in the study programme and is asfollows: to train Masters of Educational Science, who posses positive social principlesand values, are aware of socio-educational theories and conceptions, educationaland social research methodologies, who are able to initiate, implement and managesocio-educational processes and their change. Therefore, social educators, graduatesof ISC, are in request in various institutions. For example, they are employed notonly in education and social care institutions but also in broader spheres of stategovernment such as Lithuanian Prison Department, the Ministry of Interior, theMinistry of Education and Science, the Ministry of Health Care, Institutions ofChild rights and other public sector establishments in the public sector. This provesthat high qualification specialists, professionals of individual’s well-being, who areable to specialise in particular activity spheres and influence well-being of individualsand children providing professional services and rallying community, different socialgroups and simultaneously strengthening the well-being of state.THE DEVELOPMENT OF MASTER STUDY PROGRAMME: THE DISCOURSEOF SOCIAL PEDAGOGY135ISSN 1392-9569

Socialinis ugdymas. 2011. Nr. 14 (25)The goals and objectives of the study programme meet the current requirementsfor higher education and education goals established by the Ministry of Educationand Science that ensure training of an educator for new roles of a learning organiser,creative educator, creator of opportunities, assistant, advisor, partner, mediator betweena learner and various modern sources of information, coordinator of education process.Formulating the programme goals, the definition of qualification acquired in thesecond study cycle provided for in the Dublin descriptors (2004) were taken intoconsideration. Moreover, the goals and outcome of the study programme of SocialPedagogy were set up in conformity to the European and National QualificationFrameworks (2007) and documents of European Union that regulate the need foreducation and development of new skills for new jobs in the labour market. Thegoals of the analysed study programme are established considering the requirementsfor the kind of studies (university studies) and level of studies (second study level)provided for in the above-mentioned documents. The goals of the study programmeare formulated on the basis of requirements for complexity of activity, variability andresponsibility, taking into account knowledge and level of its application, science andteaching traditions, challenges of the epoch, competences formulated in the Dublindescriptors (to generate new original ideas; to choose an appropriate solution tonon-typical situations; to solve problems on the basis of insufficient information orcontradictory information; to clearly and naturally communicate with audience ofspecialists and non-specialists; to choose a further direction for self- improvementand independent learning)The goals of the analysed study programme are oriented to development ofcompetences predetermined by characteristics of professional activity, knowledgeand levels of their command. Master of Educational Science, who is qualified associal educator, has:1. to be aware of and should have acquired knowledge, which is more profoundthan that gained at Bachelor level. This knowledge serves as foundation, whichcreates possibilities for employment of the possessed ideas and for creation ofnew ones as well as for their implementation;2. to be able apply the accumulated knowledge and problem solution skills invarious situation and in situations, which ask for combining of different approaches;3. to be able to integrate results and knowledge of cognition processes, to beable make decisions under conditions of indetermination, to do it in a sociallyresponsible way and observing the norms of ethics;136 Irena Zaleskienė, Giedrė Kvieskienė

Aspects of the activities of Social Educator4. to be able to clearly and unambiguously convey own knowledge, solutions orideas to specialists or other listeners5. to be able to independently learn and set up objectives of own professionaldevelopment.6. to base own activity on principles of justice to everyone, respect and mutualassistanceThe intended outcomes of the study programme meet the competences to bedeveloped during the second cycle of university studies and which are enlisted in theOrder of the Minister of Education and Science of the Republic of Lithuania of July22, 2005 (No. ISAK-1551) ‘Description of General Requirements for Master’s StudyProgrammes in Articles 15.1-15.3: ‘15.1. will have acquired sufficient knowledge in thestudied academic branch, will have got acquainted with the latest theories, methodsand technologies in the studied branch, and is skilled to apply this in practice; 15.2.will be able to perform research on his/her own, creatively applying the familiaranalysis methods, will be aware of the method application limits, will be able to assessthe research findings and identify their reliability and validity;15.3. will be able tocritically evaluate and apply theoretical and practical innovations..’3. Anticipated learning outcomes and their consistencyThe outcomes of the Master study programme of Educational Science (SocialPedagogy) conform to the outcomes of the whole Master study programme. Therefore,only the outcomes of the study programme of Social Pedagogy, which logically derivefrom the purpose and goals of the study programme in question are analysed below:to train Masters of Educational Science of high quality, who possess positive socialprinciples and values, who are aware of processes of positive child’s environmentestablishment and management, who are able to apply methodologies of social andeducational methodologies, who perceive educational theories and conceptions andare able to initiate, implement and manage socio-educational processes and theirchange.The content of outcomes of the Social Pedagogy (competences to be developed)is reflected in Table 2:THE DEVELOPMENT OF MASTER STUDY PROGRAMME: THE DISCOURSEOF SOCIAL PEDAGOGY137ISSN 1392-9569

Socialinis ugdymas. 2011. Nr. 14 (25)Leaning outcomes of the study programmeTable 2Code Knowledge Code Practical skills 1A1A2A3A4A5A6To be aware of theories of socialeducation and communication as wellas their conceptual originsTo be aware of methodology of socialpedagogical activity, their types andpurposeTo be aware of legal aspects ofeducation, strategic trends in socialand education policies, principles ofinstitution activity and managementas well as models, purpose of socialpedagogical assistance networksTo be aware of main tendencies ofthe science of social pedagogy anddevelopment of socio-educationalprocesses, problematic issuesTo be aware of factors determiningchange in social educator’s role andpossibilities for its modellingTo be aware of social risk groups,their features, methods of work withsocial risk groupsC1C2C3C4C5C6To be able to evaluate and improveenvironment important for childrenand youth’s socialisation from educationalpoint of view, ability to consultchildren and youth on issues relatedto positive socialisationTo be able to plan, carry out and presentapplied researches of educationalactivityTo be able to analyse and evaluatepeculiarities of institutional activity,to reveal managerial processes of institutionalactivity and possibilities forits improvement.To be able to initiate and manageinnovations and changes in an organisation,to be able to establish an administrateeducation institutions, to formorganisational image, to develop andimplement programmes (projects) ofsocial educational activity. To be ableto establish collaboration networks.To be able to organise work with socialrisk groups, to be able to analyseand evaluate changes occurring in agroup.To be able to project models of socialassistance to family and risk groupsand to implement themTo be able to plan, implement andanalyse preventive activity in educationand other institutionsskills that are needed for specialist’s practical activity and application of knowledge for achievementof practical goals138 Irena Zaleskienė, Giedrė Kvieskienė

Aspects of the activities of Social EducatorCode Cognitive skills 2 Code Transferable skills 3B1B2B3B4B5B6Ability to apply the acquired knowledgeorganising and providing socialassistance to children and theirfamiliesAbility to adapt models of socioeducationalassistance for work withchildren with various needs and theirfamiliesAbility to apply various technologiesof social education through developmentof innovative social solutionsAbility to apply information andconsulting technologies consultingdifferent target groupsAbility to recognise risk situations ofsocial diseases and to select methodsfor their preventionsAbility to implement socio-educationalprocess in institutionsD1D2D3D4D5D6Ability to critically analyse modernsocio-educational theories, areas oftheir research and methodsAbility to evaluate and analyse strategictrends and perspectives of educationand social policyAbility to choose and apply moderneducation and information technologiesin socio-educational processes,considering needs and interests oflearners.Ability to plan, carry out, evaluate adpresent researches of applied educationalactivityAbility to efficiently communicate, topresent a strategy, to plan and implementactivities in organisations.Ability to establish culture of learningorganisation, to form its positive imageand to organise dissemination ofactivity results.The above-described learning outcomes are easily achievable since favourableconditions are established: study subjects are distributed throughout semesters andappropriate content is selected. More detailed links between learning outcomes andthe study subjects taught are presented in Table 3:skills that are needed to cognise structure of various objects and their qualities, to perceive causesand regularities of phenomenaskills that are used not only in the fields of the study programmeTHE DEVELOPMENT OF MASTER STUDY PROGRAMME: THE DISCOURSEOF SOCIAL PEDAGOGY139ISSN 1392-9569

Socialinis ugdymas. 2011. Nr. 14 (25)Table 3Links between the study subjects in the study programmes and learning outcomesSemesterIIIStudy subjectPhilosophy of EducationLegal Regulation ofEducationFormation of OrganizationImagePrevention of SocialDiseasesCoaching and MentoringEducation and SocialPolicyMethodology of EducationalResearchInstitution Managementand Improvementof Its ActivityDidactics of AndragogyAnalysis of SocialCommunicationActivityProjecting of SocialProcesses and TheirManagementEducation of SocialRisk ChildrenKnowledgeLearning outcomesCognitiveskillsPracticalskillsTransferableskillsA1 A2 A3 A4 A5 A6 B1 B2 B3 B4 B5 B6 C1 C2 C3 C4 C5 C6 D1 D2 D3 D4 D5 D6x x x x xx x x x x x xx x x xx x x x xx x x x x xx x x x xx x x xx x x x x xx x x x x x xx x x x x x xx x x x xx x x x x x x140 Irena Zaleskienė, Giedrė Kvieskienė

Aspects of the activities of Social EducatorIII Projecting and Managementof Life ScenariosIVx x x x xFamily Science x x x x x xSocial Therapy of Art x x x xHodegetics x x x x xStylistics of ScientificTextProfessional ResearchPracticeScientific ResearchPractice in Higher EducationSchoolx x x xx x x x x xx x x x x x xMaster Paper x x x x x x x xThe outcomes formulated in the study programme are closely related tocompetences needed for a specialist (Social Educator) to be. The study outcomescan be achieved during the established period of time. This statement is confirmedby successfully defended Master papers, which become a guarantee of a successfulprofessional career (data received during the survey of the programme graduates).Moreover, the outcomes comply with the qualifications requirements described inthe European and National Qualification Frameworks (Table 4). The analysis ofthis data reveals that the outcomes of the study programme of Social Pedagogy areoriented to a complex activity, which requires identification of social phenomena andtheir projecting, management of activity process, identification of socio-educationalproblems and their solution and others.THE DEVELOPMENT OF MASTER STUDY PROGRAMME: THE DISCOURSEOF SOCIAL PEDAGOGY141ISSN 1392-9569

Socialinis ugdymas. 2011. Nr. 14 (25)Table 4Links between learning outcomes of the Master study programme of EducationalScience in the context of qualifications structure, general outcome of theprogramme and study subjects taught in the programmeContent of competencesof Master of EducationalScience (Social Pedagogy)according to Europeanand National QualificationFramework (2007)To acquire and perceive knowledge,which is deeper and more profoundthan that gained at Bachelor’s level.To be able to apply this knowledgegenerating new ideas and implementingthem.To be able to solve problem even possessinglimited information.Competences and abilitiesof Master of EducationalScience to be developed inthe specialisation of SocialPedagogy1. Competence of managementof scientific educational and socialinformation:1. Ability to collect, analyse andinterpret educational and social information;2. Ability to appropriately presentconclusions, to generalise researchresults and conclusions;3. Ability to manage information4. Ability to analyse legal acts anddocuments and to use them strivingfor social well-being and establishingcivic society.2. Competence of cognition, projectingand management of socio-educationalprocesses:1. Ability to cognise, develop andmodel his/her perspectives of (self-)education;2. Ability to critically evaluate newideas and social norms as well asrelations;3. Ability to conduct socio-educationalevaluation of individual’s abilities andliving conditions;4. Ability to recognise and identify socio-educationalneeds and to foreseepossibilities for their meeting;5. Ability to apply knowledge ofmanagement socio-educational processesthat occur in schools or otherenvironmentsSubjects taughtPhilosophy of Education;Scientific Research Work;Methodology of Educational Research;Analysis of Social CommunicationActivity;Projecting of Social Processes andTheir Management.Stylistics of Scientific Text.Legal Regulation of Education;Education and Social Policy142 Irena Zaleskienė, Giedrė Kvieskienė

Aspects of the activities of Social EducatorTo be able to apply possessed knowledgeand solve problems in varioussituations combining various approaches.To be able to make innovative solutionsbased on the conducted researchresultsTo be able to independently conductapplied researches. To investigate,organize and manage complicatedactivity processes.To critically evaluate new ideas, socialnorms and relations.To evaluate the majority of interactingand changing factors that influencethe efficiency of activity;To be able to integrate outcome andresults of cognition.To investigate, organise and managecomplicated activity processes;To be able to make responsible decisionsunder conditions of uncertaintyand to follow norms of ethicsTo be able to convey own knowledge,decision and ideas in a clear andunambiguous way to specialists andother listeners.3. Competence of educationalscientist and researcher in professionalactivity:1. Ability to evaluate the current socioeducationalenvironment in terms ofeducational science and to improve it;2. Ability to organise applied researchesin educational and social activity.4. Competence of perception and analysisof social communication processes:1. Ability to develop and implement educationalactivity programmes and projects.2. Ability to communicate and collaboratewith national and foreign partners.3. Ability to adopt new ideas, changes,to critically evaluate innovations andto creatively implement them.4. Ability to evaluate the current socioeducationalenvironment in terms ofeducational science and to improve it;5. To be able to provide socio-educationalassistance to families with specialneeds children.5. Competence of social educationalproject initiation, implementation andmanagement:1. Ability to evaluate particularity andneeds of regional microsocium;2. Ability to identify, harmoniseroles of society members taking intoaccount the interaction of educatorlearner-family-community.3. To be able to involve learners’ familiesand other community membersinto project activities;4. To be able to work with specialneeds individuals and their groups.5. Ability to apply knowledge ofimplementation and management ofsocial pedagogical projects6. Ability to collaborate with representativesof other organisations strivingfor adoption of experience orientedto improvement of activity;7. Ability to convey possessed and acquiredthrough experience knowledgeof socio-educational processes andprojects to other social educators8. To be able to critically analyse processescreating a possibility to learnform experience9. Ability to coordinate actions.Philosophy of Education; Methodologyof Educational Research;Scientific Research Work;Stylistics of Scientific Text;Professional Research Practice;Analysis of Social CommunicationActivity;Projecting of Social Processes andTheir Management;Family SciencePrevention of Social Diseases;Formation of Organization Image.Philosophy of Education;Scientific Research WorkScientific Research PracticeMethodology of Educational Research;Analysis of Social CommunicationActivities and Processes;Projecting of Social Processes andTheir Management;Institution Management and Improvementof Its ActivityTHE DEVELOPMENT OF MASTER STUDY PROGRAMME: THE DISCOURSEOF SOCIAL PEDAGOGY143ISSN 1392-9569

Socialinis ugdymas. 2011. Nr. 14 (25)To be able to independently learnand formulate objectives of furtherprofessional development.To collaborate with representatives ofother organisations seeking to adoptexperience oriented to activityTo be able to set up standards foractivity performance;To be able to evaluate alternative variantsof solutions and possible socialand ethical activity.To provide consultations in the sphereof professional activity that are orientedto professional development ofother individuals and implementationof innovations6. Competence of reflection andstriving for professional developmentand improvement oforganisation.1. Ability to independently learnaccording to the plan for meetinglearning needs prepared by himself/herself;2. Ability to plan, organise and evaluateown professional activity, to plancareer and foresee trends for selfdevelopment.3. Ability to create favourable environmentfor adult’s learning.4. To be able to develop perspectivesfor organisation improvement;5. To be able to foresee educational,adaptive and corrective means forchildren who belong to groups ofsocial exclusion.7. Competence of modelling socialeducation technologies and theirapplication in practice:1. Ability to apply efficient modernteaching learning technologies creatingconditions for continuality oflife-long and universally accessiblelearning;2. Ability to choose teaching/learningtechnologies according to needs andinterests of a learner;3. Ability to apply various availabletechnologies of social education creatinginnovative social solutions.Hodegetics;Philosophy of Education; ScientificResearch Work;Projecting of Social Processes andTheir Management;Analysis of Social CommunicationActivity;Scientific Research Practice in HigherEducation School;Institution Management and Improvementof Its ActivityCoaching and Mentoring;Social Therapy of Art;Projecting and Management of LifeScenariosThe study outcomes at programme level and study subject and conformity ofthe study outcomes at programme and study level can be described briefly: theoutcomes of separate study subjects derive from the general outcomes of the studyprogrammes. Preparing the study programme, general outcomes of the Master studyprogramme of Educational Science were defined firstly and only then the outcomesof the specialisation (Social Pedagogy) were formulated, such as: to be able torecognise socio-educational processes, to analyse, project and manage them, to beable to conduct educational and professional activity researches; to be able to perceivesocial communication processes; to be able to initiate, implement and manage socialpedagogical processes, to be able to reflect and strive for professional development, tobe able to model technologies of social education and to apply them in practice and144 Irena Zaleskienė, Giedrė Kvieskienė

Aspects of the activities of Social Educatorothers. While preparing their own course, teachers formulate outcomes of separatesubjects following particularity of the content of the individual study subject. Forexample, the general outcome ‘to be able to perceive processes of social communication’is elaborated on in the content of the study subject ‘Analysis of Social CommunicationActivity’. The outcomes of the study programme are renewed each year consideringthe changing realias of socio-educational life and new requirements emerging in thelabour market, i.e., the demand for specialists with new competences. For example,after adoption of new European and Lithuanian legal acts, the study programme wasrenewed introducing new study subjects: ‘Social and Education Policy’ and ‘LegalRegulation of Education’. This naturally conditions formulation of new outcomesin the whole study programme as well as in separate study subjects. At the end ofeach academic year the perspectives of the study outcomes revision and renewal arediscussed during the Department meetings. These meetings are also attended bysocial stakeholders from the Ministry of Social Security and Labour, the Ministry ofEducation and Science, public organisations considering issues of child’s well-beingand others. The opinions of stakeholders are always taken into consideration.Conclusions1. The analysed Master study programme of Educational Science (Social Pedagogy)plays a special role between other programmes of Social Pedagogy: it is the firstprogramme developed and implemented in Lithuania, having own history andown implementation culture. The demand for the programme is based on theneeds of market to have high qualified specialist in the social area.2. Intended outcomes are closely related with Lithuanian and European QualificationStructure, they are in conformity with Dublin descriptors. The linksbetween learning outcomes of the Master study programme of EducationalScience in the context of qualifications structure, general outcome of theprogramme and study subjects taught in the programmes are established in arespective way. It establishes good possibilities for the outcomes to be achievedby students.3. Some challenges for implementation of the analysed programme could bementioned: the curriculum is slightly overloaded for students which are alreadyinvolved in labour market (more then half of students). The structure anddesign of the programme do not establish sufficient possibilities for students’mobility. Most of the study subjects taught in the programme are related toTHE DEVELOPMENT OF MASTER STUDY PROGRAMME: THE DISCOURSEOF SOCIAL PEDAGOGY145ISSN 1392-9569

Socialinis ugdymas. 2011. Nr. 14 (25)development of cognitive competencies. On the basis of the analysis somesuggestions for improvement of the study programme could be suggested:• the structure of the study programme of Social pedagogy should be based onmodules taking into consideration a strong international perspective for thecontent of the study subjects taught in the programme.• the content of the subjects should be stronger oriented to practical competenciesof the students in order to help learners to integrate in the labour market.Literature1.2.3.4.5.6.7.8.9.Adomavičienė G. Aiškinamoji metodinė medžiaga apie pedagogų rengimo studijųprogramų aprašų pagal studijų programų lygmenis (Dublino kompetencijųaprašai). In: Aiškinamoji metodinė medžiaga apie pedagogo profesijos satndarto gairių taikymąrengiant studijų programas. Vilnius: Mokytojų kompetencijų centras, 2008.Bartusevičienė I. Studentų pasiekimų periodinis vertinimas, kaip studijų rezultatyvumoveiksnys (socialinės pedagogikos pagrindinių dieninių studijų atvejis). Klaipėda: KU,2010.Europos Parlamento ir Europos Tarybos Rekomendacija ‘Dėl Europos mokymosi visąg yvenimą kvalifikacijos sąrangos kūrimo’, 2008.Fokienė A., Sajienė L. Portfolio metodas vertinant neformaliojo ir savaiminiomokymosi pasiekimus. Aukštojo mokslo kokybė, 2009, No. 6, Vytauto Didžiojouniversitetas.Haste H.. Ambiguity, Autonomy and Agency: Psychological Challenges toNew Competencies. In: Defining and Selecting Key Competencies. Horefe and HberPublishers, Seattle–Toronto–Bern–Gotingen, 2001.Kvieskienė G., Indrašienė V. The Social Work Master’s Degree Programmeat Social Communication Institute. Challenges in Global Constitutional Democracyand Democracy Education. In: Socialinis ugdymas. Volume 11. Vilnius,2005, p. 54–82.Lietuvos nacionalinės kvalifikacijos sąrangos metmenys. Vilnius: Lietuvos darbo rinkosmokymo tarnyba, 2007.Liukinevičienė L. Kooperuotos studijos: organizavimas ir adminsitravimas aukštojojemokykloje. Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla, 2008.Mažeikis G., Lenkauskaitė J. Kooperuotų studijų (service learning) adaptavimasLietuvoje hermeneutinės pedagogikos požiūriu. In: Kooperuotų studijų sociokultūrinėadaptacija Lietuvoje. Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla, 2008.146 Irena Zaleskienė, Giedrė Kvieskienė

Aspects of the activities of Social Educator10.11.12.13.Mažeikienė N., Ruškus J., Vandzinskaitė D. Kooperuotų studijų edukacinis poveikis:projekto KOOPERIA dalyvių apklausos rezultatai. In: Kooperuotų studijųsociokultūrinė adaptacija Lietuvoje. Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla, 2008.New Skills For New Jobs. Anticipating and Matching Labour Market and Skills Needs.Communication from the Commission to European Parliament, The Council, TheEuropean Economic and Social Committee and Committee of the Regions, 2008. (SEC92008)3058.Pukelis K. Gebėjimas, kompetencija, mokymosi/studijų rezultatas, kvalifikacijair kompetetingumas: teorinė dimensija. Aukštojo mokslo kokybė, 2009, No. 6,Vytauto Didžiojo universitetas.Study Field of Educational Science (state code – 62407s104) Social Pedagog y Self-Assessment,Volume II, (two-volume set). Vilnius: Vilnius Pedagogical University, 2009.Received in September 2010Submitted for publication in November 2010Irena Zaleskienė – doctor of Social Sciences (Education), Professor of the Department ofSocial Pedagogy, Social Communication Institute, Vilnius Pedagogical University; field ofresearch: development of civil society, civic education, civic participation of youth; address:Studentų str. 39, LT-08106 Vilnius, Lithuania; e-mail: irena.zaleskiene@vpu.ltGiedrė Kvieskienė – Professor of Social Sciences (Education), Director of Social CommunicationInstitute, Vilnius Pedagogical University; field of research: positive socialization,prevention, social integration; address: Studentų str. 39, LT-08106 Vilnius, Lithuania;e-mail: giedre@vpu.ltTHE DEVELOPMENT OF MASTER STUDY PROGRAMME: THE DISCOURSEOF SOCIAL PEDAGOGY147ISSN 1392-9569

Socialinis ugdymas. 2011. Nr. 14 (25)Violeta VaicekauskienėETHICAL ORIENTATIONS IN SOCIALISATIONOF CHILDREN WITH SPECIAL NEEDSAbstract. The processes of socialisation of children with special needs and their efficiencyare closely linked with the system of values shared by children’s educators, their moral cultureand etiquette, which become ethical orientations of socialisation. The article discusses qualitativeparameters of attitude of special need children’s educators towards normalisation principles andtheir implementation goals, understanding and implementation of these parameters, analysesethical value categories ranged according to importance by social work specialists, which areapplied in practical activity. The presented research data are based on a comprehensive analysis ofscientific literature and on long-term practice in improvement of ethical orientations accumulatedthrough immediate work in social care institution for children with special needs.Keywords: values of social activity, goals of normalisation principles, moral culture.IntroductionThe processes of integration and socialisation processes of individuals with specialneeds have successfully started in Lithuania, when disabled people adopt life normscreated by the society and successfully adjust to the environment and community. A bignumber of researchers of social psychology, sociology and social pedagogy (D.Goslin,1969; J.Clausen, 1988; G.Andrejeva, 1998; J.Vaitkevičius, 1999; A. Juodaitytė,2002, G. Kvieskienė, 2005; T. Butvilas, 2008 and others) define socialisation as aprocess, when values, norms, principles and behaviour patterns established by societyand characteristic of one or another social community or group are adopted andinternalised. Full socialisation is more complex in case of handicapped individuals,including mentally ill and disabled people due to their specific mental disorders.Therefore, L.Radzevičienė (2003) referred to full socialisation in case of disability asto aspiration. According to the author, this aspiration of socialisation, i.e., preparationof a mentally disabled individual for successful social adaptation, is conditioned bythree aspects: 1) reality - psychological expression of mental disability, which allowsfor evaluation and identification of trends and nature of individual’s education anddevelopment, peculiarities of cultural and material environment, possibilities foracquisition and application of necessary compensatory equipment and educationalaids; 2) expectation – interaction between timeliness of rehabilitation, habilitation,treatment and education and factors of social environment, which allows for148 Violeta Vaicekauskienė

Aspects of the activities of Social Educatorexpectation of best social adaptation of an individual; 3) potentiality – attitude of thesociety towards mentally disabled people and establishment of adequate possibilitiesfor revelation of their self-expression , abilities to work and live independently,assistance to a disabled individual to build up and realise social skills trough interactionwith different infrastructures. Implementation of these aspects of disabled people’ssocialisation is a specific sphere of social professional activity, focused on humaneassistance to a person, who faces difficulties and problems in life. Therefore, it canbe stated that social activity is ethical by its nature and is an expression of moralityof high humanism and society by its essence.Ethics of social activity is an integral part of general classical ethics, which is referredto as professional ethics with all the specific activity features that are characteristicof it and which are determined by humane nature of activity: concern about welfareof all and each member of the society, assistance in implementing the main humanrights and justice, promoting individual’s social activity and enhancing his/herself-esteem and dignity. As a specialised social activity, social support and care isgrounded on moral norms (Latin norma - a rule, example, one of the forms of moralrequirements, which usually manifests itself as an element of moral consciousnessand moral relations as well as a form of moral consciousness) and on professionalvalues and principles that require from social activity specialists and their collectivesto serve interests of society and profession, to search for resources to satisfy needs ofservice receivers and their groups as well as to realise professional ambitions of socialwork specialists (Vyšniauskienė D., Minkutė R., 2008).Ethics of social work is the main regulator of social work specialists’ activity andlife, which facilitates enhancement of an individual and community, an increasein importance and standing of professional activity within social security system.The researchers in ethical processes occurring in pedagogical–social activity(Aramavičiūtė, 2005; Banks, 2001; Bitinas, 2004; Clark, 2000; Jenkins,1997;Kublickienė, 1999; Leliūgienė, 2002; Palidauskaitė, 2001; Rhodes, 1986; Vasiljevienė,2006; Vyšniauskienė, Minkutė, 2008 and others.) point out that the main goal ofprofessional ethics of social activity is to protect and to maintain humane and sociallyfavourable content and essence of professional activity and its objective is to regulatestandards of social workers’ behaviour, relations and actions, to build up appropriateethical consciousness of specialists in social spheres. According to D.Vyšniauskienėand R. Minkutė (2008), the object of social activity ethics is professional moralityof specialists, whereas ethical relations, understanding of ethics and ethical actionsmake up the theme of it.ETHICAL ORIENTATIONS IN SOCIALISATION OF CHILDREN WITH SPECIAL NEEDS149ISSN 1392-9569

Socialinis ugdymas. 2011. Nr. 14 (25)Various groups of interested people (relatives of the disabled, institutions ofhealth care, education, vocational training and employment, private individuals)assist disabled people in the process of socialisation because the majority of them “tobig extent depend on employees and their abilities to defend themselves and expresstheir will are very limited; moreover, their disability accompanies them all theirlife“(A.Bakk, K.Grunewald, 1997, p. 24). Due to the particularity of special needs,the majority of the disabled people are provided with social assistance in certaininstitutions, therefore, analysing ethical orientations of disabled people’s socialisationand their implementation, it is necessary to analyse the attitude expressed by educatorsand caregivers of individuals with special needs towards a disabled person, the systemof their values, ethical principles, moral culture, that form the fundamentals foreducation and socialisation.The research object: ethical orientations of the socialisation process of mentallydisabled children.The goal of the research: to reveal ethical orientations of educators of mentallydisable children, which condition processes of children socialisation.Organisation of the researchSocialisation of mentally disabled children was conducted in a social care institutionand aimed to assist mentally disabled children in socialisation developing their socialskills and multiple social roles, ensuring individual’s safety and value, helping them totake part community life. After restoration of Independence positive changes regardingintegration of the disabled people in Lithuania resulted in changes in state careinstitutions, which helped “the disabled people to get back to the society“(C. Steman,1999). One of such examples is a social care institution – the Vilnius Children’sPension, where children’s life was organised following the progressive social-interactiveapproach to disabled people (J.Ruškus, 2002), based on principles of normalisationand humanism (justice, kindness, partnership, free self-determination, respect forindividual needs, etc.) and free from features characteristic of totalitarian institution:a big number of residents, insularity of living environment, physical humiliation,limitation self-dependence, depersonalisation. Thus, this innovative institution ofchildren’s social care –the Children’s Pension - organised the socialisation process of40 children from 4 to 21 years old with complex disabilities (mental and physical), whowere deprived of parental care. A considerable attention in this institution was paid toethics of social activity and research in it as well as to aspects of its implementation.Ethical problems were solved in all the activities of children’s socialisation:improvement of communication, developing children’s language and perception,150 Violeta Vaicekauskienė

Aspects of the activities of Social Educatoremotional communication and self-dependent skills; developing interactions withother people; solving problems of sexuality and personal hygiene, teaching childrenand employees methods of sexual needs satisfaction and forming their positive attitudeto sexual problems of disabled children; improvement of specialists’ competences,deepening and evaluating their values, knowledge and behaviour culture, abilities intheir workplace, improving their personal characteristics, mobilizing specialists’ forimprovement of social innovations (Violeta Vaicekauskienė, 2005).Socialisation activities were constructed as a scientific pedagogical experimentincluding various qualitative and quantitative researches, which revealed differentdirections for implementation of socialisation process. This study presents fragmentsof a number of researches conducted on ethical problems of specialists–childreneducators from three pedagogical-social institutions of children’s social care (children’spension, special education centre, and special school) with special needs children:attitude to possibilities for disabled socialisation, evaluation of social activity ethicsand application of ethical principles and techniques in practical social activity.The research sample included 70 employees: 49 % respondents: social workers andtheir assistants, 16 % - special educators, 20 % - children’s caregivers and parents,15 % – other specialists (medicine staff and administration). The generalised researchdata allow for identification of ethical orientations of socialisation process, which arediscussed in this article to a small extent.The research resultsThe role of educator in the socialisation process of children with special needs isthe main factor, which stimulate a child to adopt practical experience of surroundingworld, to use it in own communication and life in the society. The value-based maturityof educator’s personality, possession of moral values, moral culture and behaviouretiquette have become significant ethical orientation of socialisation.Social activity values: main orientation of social work specialists’ professionalcompetences and socialisation of children with special needs. Ethics of social activitysocialsupport and care – is firstly defined through system of values and moral norms,which regulates relations of social work specialists with other people, governmentand public institutions as well as with society in general. According to R. L. Barker(1995), values include customs, behaviour standards and principles desirable in acertain culture, group of people or by an individual.The term value is very broad and based on various philosophical theories:utilitarian, deontological, teleological, etc. Having generalised the theories,ETHICAL ORIENTATIONS IN SOCIALISATION OF CHILDREN WITH SPECIAL NEEDS151ISSN 1392-9569

Socialinis ugdymas. 2011. Nr. 14 (25)B. R. Compton and B. Galaway (1999) define values as beliefs of an individual, whichdirect social workers’ daily activity while communicating with a client. Accordingto these authors, professional values may be abstract-general and specific-proximate,which are interrelated because there is a transfer from abstract to specific values andvice versa. L. C. Johnson (2001) points out three kinds of values: 1) ultimate (orfinal) values are the most abstract values, which are acknowledged by the majorityof people. They embrace such values as freedom, human value and dignity, progressand justice; 2) proximate or direct values, which are specific and related to the finaldesirable state. For example: right to abortion, right to punish own child. Thesevalues cause numerous disagreements; 3) instrumental values direct individuals tobehave properly and point out the measures for attainment of goals. For example,confidentiality and right to self-determination are measures to express personal valueand dignity. Under current living conditions, when ideas of society’s democratisationand humanisation are developed and when an attempt is made to solve protection ofindividual’s and human rights and security, human value and dignity become mainvalues. This necessitates the society to focus on humanistic and other philosophicalvalues that serve as basis for modern social work: 1) humanistic values, whichunconditionally accept dignity, honesty and value of an individual person; 2) rightto self-determination, which ensures the right of an individual to identify ownneeds and to decide on their satisfaction; 3) equality of opportunities is only limitedby inborn qualities of an individual; 4) social self-responsibility and responsibilityto own family, community and society ( L.C. Johnson, 2001). On the basis of theabove-mentioned values, the attitude of the society to a human being is formed andL. C. Johnson (2001) presents the desirable attitude of a social worker to a humanbeing: 1) social workers believe in natural value and dignity of an person; 2) eachindividual has inborn abilities and strives for changes to make own life full; 3) eachperson is responsible for himself/herself and for others including the society; 4) peoplehave to feel a sense of belonging; 5) there are needs that are characteristic of everyindividual; however, each person is unique and differs from others.Researchers, who analyse processes of integration and socialisation of individualswith special needs (J.Ruškus, 2001; L.Radzevičienė, 2003; A.Bakk, K. Grunewald,1997; C. Steman., 2001; and others.) also point out that the attitude of the societyand social workers to an individual, which is expressed on the basis of values insocial activity practice, may be two-fold: 1) a positive attitude, which is referred to asoptimistic, since an attempt is made to envisage potential for improvement in everyperson, even in an individual with severe disability, an individual is evaluated as a152 Violeta Vaicekauskienė

Aspects of the activities of Social Educatorcreative and sensible creature; 2) a negative attitude: it is a pessimistic attitude, whichis expressed through negation and rejection of a personality. Negation is a refusal toacknowledge another person as a personality, disowning of his/her existence anddisability (refusal to listen to such people, to talk to them and to assign them a place).Repulsion when a human being is accepted and his/her disability is acknowledged butdue to its certain physical or psychical qualities and disorders, s/he is not valued as apersonality and his/her disability is negated. (Ruškus, 2001). Thus, social assistanceto a disabled person, according to A.Bakk, K. Grunewald (1997, p. 26 ), has to beethical and based on the main principles of ethics: principle of justice, which declaresthat disabled people are entitled to the same rights as others; principle of kindness,which advocates the necessity to promote bright aspects in the life of the disabled andto fight with what results in their sorrow and suffering; principle of self-determination,which states that each individual has to have the right to make decisions independently(provided no harm is done to the individual himself/herself and/or others); principlesof human society, which point out that the society constantly faces egoism and seeksafter economic profit, and, therefore, has to be protected , defended and restored.The behaviour of the staff with disabled people in the social institution is dependenton the afore-said values, principles and attitudes, which are directly conditioned bythe attitude of the society to integration and socialisation of the society.Society’s values are internalised in personal values of a specialist and become his/her principles of professional activity, which guide his/her own practical activity. Theobject of social worker’s ethics comprises regularities of functionality and developmentof moral relations between an individual and group, an individual and society inthe process of individuals’ social care. They are expressed in the principles of socialactivity ethics: general- humanism, unity between word and activity, collectivism;specific- compliance between the qualification level and the post taken, complianceof economic requirements with work outcome and its remuneration, etc.; normsparticularrequirements for each member of organisation (e.g. to be tolerant, honest,just, etc.) (Socialinis darbas, 2004, p. 67). Thus, ethics of social activity specialistsanalyses specific moral norms that aim to regulate moral relations between aspecialist and a client that occur during performance of professional duty. Norms,consequently, set up several levels and may exist at: 1) personal level: honest attitudeto work and duties, moral needs, training, education and continuous professionaldevelopment, competence, human dignity and honesty; 2) organisational level: justiceconsidering personal potential of an individual, confidentiality, autonomy (right toself-determination), responsibility; 3) level of relationship among members of commonETHICAL ORIENTATIONS IN SOCIALISATION OF CHILDREN WITH SPECIAL NEEDS153ISSN 1392-9569

Socialinis ugdymas. 2011. Nr. 14 (25)activity: good willingness, tolerance, responsibility for each other, communication,individualisation, reliance upon another individual, tuning of personal and commoninterest.Values and norms of all levels interact in social activity, their manifestation isalso affected by certain environment factors. As a consequence of this interaction,professional activity values and norms form and gain priority over other values, whichhelp to better perform duties and remain human (Ivanauskienė V, Varžinskienė L.,2007). They are most frequently set out in national ethical codes of social workers.In Lithuania the Ethical Code of Social Workers was adopted in 1998 and socialworkers are aware of values set out in the code and behaviour patterns that are desirablewhile communicating with clients, colleagues and other professionals and shouldfollow them in their practical work. To identify social workers’ awareness of valuecategories and their importance in education of children with special needs, in oneof the researches, social workers were provided with the list of ethical value categoriesand asked to choose as well as to name the ethical categories-values that are mostimportant for them and society ranking them according to their importance.The answers to the open question regarding the most important and acceptablevalues educating and developing children in the process of their socialisation arereflected in Table 1.Importance of social activity valuesTable 1Social work values Important (%) Unimportant (%) I don’t know (%)Confidentiality 49 29 22Individualisation 41 28 31Professional responsibility 89 3 8Love and responsiveness 100 - -Competence 56 19 25Collaboration 69 23 8Kindness 98 - 2Fairness 52 19 29Honesty 48 12 40Tolerance 41 26 33Patience 78 20 2Activity 68 28 4Sincerity 83 11 6154 Violeta Vaicekauskienė

Aspects of the activities of Social EducatorThe values oriented to positive acceptance of a child prevailed among 13 mostfrequently pointed out values: love and sensibility, kindness, sincerity and patience.Another group of answers included values directly related to performance ofprofessional duties: collaboration, professional responsibility, competence, activityand confidentiality. The respondents also pointed to several common human valuesas justice and honesty, which are considered as values of the society. It is obvious thatthe respondents find the following values the most relevant: love and sensibility (100%) and kindness (98 %), sincerity (83 %), patience (78 %); categories of professionalresponsibility (89 %), activity (68 %) and collaboration (69 %) categories are seen asvery important. All these values and categories reflect good level of relationship withthe disabled and ethical fundamentals for social activity organisation. This shows thateducators of children with special needs are aware of values and that the latter havebecome their personal values that they base their own practical activity on.The lower evaluation of values of confidentiality (49 %), justice ( 52 %), honesty(48 %) and tolerance (41 %) may be explained by a frequent opinion that mentallydisabled children are seen as “understanding nothing“ and, therefore, justice andconfidentiality are not important working with them. This fact that only a smallnumber of respondents pointed to individualisation, which is linked to child’s rightto self-determination and choice, as an important value, also confirms the abovementioned.Such situation was considered as a signal that social workers’ attitude tounderstanding and acceptance of normalisation theory goals.Society’s humanistic attitude to a disabled individual is best expressed bynormalisation theory and its principles, which point to the main value principle: mentallydisabled people have equal rights and should live like other citizens. Namely, processesof normalisation theory understanding, acceptance and implementation result inproblems of integration- segregation of disabled individuals (Ruškus, 2001). Theessence of normalisation theory is revealed through two main goals: the first aim isto organise the activity in a way, which ensures improvement of individual’s abilitiesthat enable a person to live as independently as possible; the second aim is to ensuredisabled people to lead as normal life as possible, i.e., to live as others and togetherwith others. Normalisation starts with understanding of specialists in care institutionsthat: 1) independence of disabled individuals is achieved through activity organisationand improvement of separate abilities of an individual; 2) disabled people have to leadas normal life as possible, i.e., to have equal rights and live as other citizens as wellas to become full members of the society. (Ruškus, 2001, p. 117.). These two essentialstatements of normalisation principle express the value-based attitude of social careETHICAL ORIENTATIONS IN SOCIALISATION OF CHILDREN WITH SPECIAL NEEDS155ISSN 1392-9569

Socialinis ugdymas. 2011. Nr. 14 (25)workers towards the disabled; therefore, an attempt was made to identify the attitudeof staff members involved in processes of mentally disabled children’s education andcare to these two statements. The respondents were asked if children with moderateand severe mental disorders under their care would be able to become independent andfeel full-value members of the society (it’s possible/it’s partially possible/it’s impossible)and what additional measures should be applied to achieve this goal.The research results revealed that a small number of the respondents (11.2 %)think that such children may become equal members of the society, whereas 69.5%of the respondents find it impossible for severely disabled children to achieve this;19.3 % of the respondents pointed out that such disabled children might partiallyintegrate into the life of society if they were provided with comprehensive support ofpeople and appropriate help (see: Fig. 1).It's possible11.2 %it's partiallypossible19.3 %it's impossible69.5 %Fig. 1. Possibilities of children under care to become full-value members of the societySimilar opinion prevails in social workers’ attitude to independence of disabledpeople (may become fully independent, may become partially independent, willnot become independent): 65 % of the respondents pointed out that these childrenwill never become independent and social workers try to provide inhabitants of careinstitutions with all the possible and intended services themselves; 20.2 % of therespondents think that children may become partially independent; however, it isimportant to provide them with full support to ensure their safety and wellbeing;14.8 % of the respondents would strive for and encourage complete independenceand activity of disabled children, suggest expanding the range of services providedin the institution, and thus, influencing faster and more favourable developmentof disabled people. Such attitude of social workers to principles of normalisation is156 Violeta Vaicekauskienė

Aspects of the activities of Social Educatorconditioned by the following factors pointed out by the respondents: insufficientlypositive opinion of the society about disabled people still prevailing in the society (69%) and related problems such as inadequate state financing of the disabled (72 %),unadapted environment (65 %), unavailability of care and support services (38 %).Though at first sight the society is more tolerant towards disabled people and a bignumber of progressive legal documents that expand and guarantee rights and equalopportunities for disabled people have been adopted, the principle of normalisationand a new attitude to mentally disabled people have not been formed and this factdetermines the practice of socialisation of the disabled.To consolidate principles of normalisation and humanism in the process ofsocialisation, it is necessary to develop their participation in the life of the society, todevelop social workers’ confidence in children’s possibilities and changes, which wouldconsequently change employees’ personal values regarding children’s independenceand possibilities for full life. The latter factors determine success and efficiency ofsocialisation.Moral culture is another important factor in socialisation of children with specialneeds and an orientation of social worker’s ethics. Moral culture of a specialist consistsof a system of interrelated elements: 1) culture of ethical thinking, 2) culture offeelings, 3) culture of behaviour and etiquette (Socialinis darbas, 2007, p.70).The first element of moral culture, culture of ethical thinking, provides orientationsfor solutions to problems regarding mental and intuitional relationship, makingmorally substantiated decisions. It does not negate consideration of intuitive sensebut insists on combining it with a common sense while rethinking and testing ownintuitions. Criterion of ethical thinking is a theoretical ability of an individual toproperly analyse situations and solve arising problems. The essence of ethical thinkingcomprises three elements: analysis, critics and action programme. To implementthese elements, a social worker has to posses not only knowledge but also abilities toprocess and practically use it as well as to apply it depending on complexity of clients’problems, self-developed abilities and culture of ethical thinking.Another element of moral culture is culture of feelings, the most relevant elementof moral culture, because it is the main indicator of social worker’s spiritual life.Formation of culture of feelings is a powerful factor of healthy moral psychologicalclimate in an institution of social service. Such moral psychological features ofpersonality as common understanding, sensitivity and empathy, tolerance, solidarityensure unity of the staff members and protect from moral difficulties of loneliness.Emotional side of moral activity, moral feeling defines individual’s life position, revealsETHICAL ORIENTATIONS IN SOCIALISATION OF CHILDREN WITH SPECIAL NEEDS157ISSN 1392-9569

Socialinis ugdymas. 2011. Nr. 14 (25)his/her level of subjective readiness to meet and implement moral requirements ofthe society that are set out to the profession of social worker.The third element of moral culture – culture of behaviour and communication, isreflected through etiquette, i.e., observation of behaviour rules and behaviour mannerswhile communicating with individuals, who are provided with support. Though themajority of specialists perceive etiquette as external manifestation of communicationand behaviour technique, an important role is also assigned to what is beyond behaviour,movements or gestures. This means that conformity between external behaviour formand its moral content ( ethical thinking and culture of feelings) is an exceptional featureof etiquette, which is based on morality, aesthetics and tradition, and is linked to moralnorms and values shared by the society. The following principles of modern etiquette aredistinguished: 1) principle of humanity, which requires politeness, discretion, respectful,dignified and modest behaviour; 2) principle of action expediency, which provides for apossibility to behave wisely, ordinary and conveniently in regard to himself/herself andclients; 3) principle of beauty and aesthetic attractiveness of behaviour; 4) observationof traditions and customs. Practical implementation of these principles of etiquetteoccurs in the following forms and spheres of life: 1) language or verbal etiquette, whichregulates verbal formulas, i.e., greeting, introduction, acknowledgement, etc. Speakingmanners and art of communication are also ascribed to language etiquette. 2) mimeand gestures, which help to understand and approach an interlocutor, conversation oractions (i.e. negation, surprise, greeting, indignation). 3) etiquette of space creation,which defines distance between interlocutors, presence or absence of physical contact,definition of allowed situations. 4) etiquette of using attributes or objects, whichdetermines rules of using clothes, presents, flowers and other objects. Generalisingit can be stated that such moral qualities as politeness, subtlety, discretion, ability tolisten to a client, self-control, and self-critical evaluation of own behaviour make upthe essence of etiquette of social worker. Their practical implementation is an integralprocess, which develops in various spheres and activities of child’s specialisation butis complicated to be researched applying statistical methods. Therefore, the followingmethods were applied analysing the process of socialisation in the described socialcare organisation: individual observation of social worker’s activity and its evaluationas well as a qualitative method – discussion, during which educators and institutionsauthorities involved in extensive discussions and collected suggestions regardingbehaviour rules and requirements that have to be observed in care institutions. Onthe bases of such group and joint discussions, the list of recommended requirementsfor social workers’ behaviour with children in various activities was devised. As an158 Violeta Vaicekauskienė

Aspects of the activities of Social Educatorexample, requirements for two kinds of activities are presented: for collection of dataon a child and for sexual education of children. For example, gathering informationabout a child the following requirements have to be observed: 1) avoiding of labellingdefining child’s disability, i.e., avoid using notions that emphasise negative evaluationof a child (invalid, dawn, idiot, etc.), 2) avoiding of children’s categorisation accordingto his/her signs of disability but on the opposite, searching for methods how to involvethem in their life planning, organisation of social reality and participation in socialreality; 3) to record and collect data on a child in an unbiased and honest way and to doit under his/her agreement and through benevolent communication; 4) to differentiateobjective description of behaviour from behaviour interpretation: to interpret possiblechild’s motives, feelings , opinion or desires as little as possible; 5) no public scoldingand punishments because, according to L. Radzevičienė ( 2003), firstly, punishmentemphasises inappropriate child’s behaviour; secondly, inadequate behaviour reactions arefixed; thirdly, a child is exposed to models of adults’ fears, which may be perceived asacceptable while solving conflict with surrounding people. Specific ethical requirementswere defined and observed modifying sexual behaviour of disabled children in theChildren’s Pension. Two researches, which aimed to reveal peculiarities of disabledchildren’s sexual behaviour and attitude of social workers’ to sexual problems of disabledadolescents, were conducted. The research results showed that disabled children’sfriendship and intimate relations make up a significant part of their life but individualswith special needs are more vulnerable in terms of sexuality because satisfaction ofthese needs frequently depends on sincerity, empathy of other people and their attitudeto disabled individual as to an equal person. Applying ethical principles regardingsexuality of a disabled person and striving for protection of individual’s freedom andprivacy and, on the other hand, protecting him/her from abuse, the following writtenrequirements were observed in the Children’s Pension: 1) sexual problems of disabledpeople have to be solved by a social worker individually, sensitively, professionally;personal beliefs and feelings should be expressed as secondary in regard to disabledusers of services and own limitations of an adviser should be perceived: biases, valuesystem, level of knowledge; 2) social workers have to avoid judgements and ordersbut to be active listeners and observers: the relations between a social worker and adisabled person have to be based on goodwill, which encourages child’s trust in aneducator, a wish to openly express or show sexual problems, to ask for help; 3)a socialworker, lacking sufficient knowledge of certain issues, (e.g. use of sex equipment,masturbation, contraception, etc.) should address specialists in the institution, familyplanning centre, sexologists, etc.; 4) social workers have to explain in understandableETHICAL ORIENTATIONS IN SOCIALISATION OF CHILDREN WITH SPECIAL NEEDS159ISSN 1392-9569

Socialinis ugdymas. 2011. Nr. 14 (25)to a child ways that sexual relations are possible only in accordance with laws, i.e.between two adults in private, who both agree, that masturbation and petting alsohave to be performed without outsiders in certain premises; 5) child’s body is also asource for his/her pleasure; therefore, it is necessary to assist children in experiencingpleasant sensory senses: to caress and to feel happy about it, to use various perfumedskin and hair care products, music, light effects, to perform relaxing movements formuscles; 6) to show respect during the time of child’s self-service: prevent strangersfrom being in living area when children use toilet or wash themselves, get up or goto bed, not to discuss child’s sexual or digestion problems publicly, not to announcecalendars of child’s physiological evacuation, periods or bathing, not to show child’snaked body to other children and adults.Social workers are encouraged to observe corresponding ethical behaviourrequirements and guidelines in other activities of children’s care as well. The results ofsuch approach are reflected in good and sincere relationships between social workersand children. Ethical climate in the Children’s Pension, which is characterised throughatmosphere of collaboration and kindness that prevails in the community of theChildren’s Pension, allows for assurance of satisfaction of the disabled people’s andsocial workers’ needs, wellbeing and excellent results of social activity, i.e., successfulsocialisation of children.ConclusionsSocialisation of children with special needs is conditioned by the following ethicalorientations of such children’s educators:1. A positive educators’ attitude to educated children, which is based on valuessuch as acceptance of another individual and perfect completion of work.2. Understanding and implementation of goals of normalisation principles: tostrive for independence of children and their becoming full-fledged membersof society. Application of such ethical orientations in practice is not sufficientdue unpreparedness of the society to integrate a disabled person into the lifeof society.3. Moral culture of social workers is manifested through culture of ethicalthinking, feelings and communication and etiquette. All the components ofworkers’ moral culture are constantly educated and nurtured and their qualityis reflected in good relations between children and educators, in positivesocialisation results.160 Violeta Vaicekauskienė

Aspects of the activities of Social EducatorLiterature1.2.3.4.5.6.7.8.9.10.11.12.13.14.15.16.17.18.19.20.21.22.23.Aramavičiūtė V. Auklėjimas ir dvasinė asmenybės branda. Vilnius: Gimtasis žodis, 2005.Aндреева Г. М. Социальная психология. Москва: Аспект Пресс.Bakk A., K.Grunewald. Globa. Knyga apie žmones su intelekto negalia. Vilnius:Avicena, 1997.Banks S. Ethics and Values in Social Work. New York, 2001.Bitinas B. Hodegetika. Auklėjimo teorija ir technologija. Vilnius: Kronta, 2004.Butvilas T. Šeimoje netektį patyrusių vaikų socializacija. Vilnius: Baltijos kopija, 2008.Clausen J.A. Socialization and Society. Boston:Litle Brow, 1988.Clark C. Social Work Ethics. Politics, Principles, and Practice. London: Macmillan, 2000.GoslinD.A. Handbook of Socialization Theory and Research Chicago: Rand McNally, 1969.Ivanauskienė V., Varžinskienė L. Socialinių darbuotojų profesinių vertybių raiškapraktinėje veikloje.// Socialinis darbas, 2007, No. 6(1), p. 76–82.Informacinė apžvalga. Neįgaliųjų ir jų šeimos narių teisės ir socialinės garantijos. Vilnius,2003.Jenkins J. Šių laikų dorovinės problemos/ Joe Jenkins. Švietimas Lietuvos ateičiai.Vilnius: Alma litera, 1997.Johnson L. C. Socialinio darbo praktika. Bendras požiūris. – Vilnius, VU Specialiosiospsichologijos laboratorija, 2001.Juodaitytė A. Socializacija ir ugdymas vaikystėje. Vilnius: Petro Ofsetas, 2002.Kvieskienė G. Pozityvioji socializacija. Vilnius: VPU leidykla, 2005.Kublickienė L., Rapoportas S. Vertybiniai konfliktai: socialinis psichologinis aspektas //Vertybės permainų metais. Vilnius, 1999.Leliūgienė I. Socialinė pedagogika. Kaunas: Technologija, 2002.Palidauskaitė J. Viešojo administravimo etika. Kaunas: Technologija, 2001.Radzevičienė L. Vaikų, turinčių specialiųjų poreikių, psichosocialinė raida. Šiauliai:ŠU leidykla, 2003.Rhodes M. Ethical Dilemmas in Social Work Practice. Boston Mass: Routledge inKegan Paul.Ruškus Jonas. Negalės fenomenas. Šiauliai: ŠU leidykla, 2002.Socialinis darbas. Profesinės veiklos įvadas. Vilnius: VU Specialiosios psichologijoslaboratorija.Vaitkevičius V. Socialinės pedagogikos pagrindai. Vilnius: Evalda, 1995.Received in September 2010Submitted for publication in November 2010ETHICAL ORIENTATIONS IN SOCIALISATION OF CHILDREN WITH SPECIAL NEEDS161ISSN 1392-9569

Socialinis ugdymas. 2011. Nr. 14 (25)Violeta Vaicekauskienė - Doctor of Social Sciences (Educational Science), AssociatedProfessor of Department of Social Cohesion of Institute of Social Communication, VilniusPedagogical University; field of research: socialisation of children with special needs, qualityof social care, professionalism of social work specialists; address: Studentų str. 39, LT- 08106Vilnius, Lithuania; e-mail: vaicekauskiene@vdnet.lt162 Violeta Vaicekauskienė

Vida GUDŽINSKIENĖ, Rasa GEDMINIENĖAspects of the activities of Social EducatorUNDERSTANDING OF AlCOHOLISM AS FAMILY DISEASEAbstract. The article discusses the understanding of alcoholism as family disease, revealsfeatures of dysfunction and co-dependency among members in the families with harmfulalcohol consumers. The authors emphasise that a family suffering from alcohol dependencyis perceived as a damaged family possessing the following characteristics: limitation ofneeds, feelings, wishes of family members; disturbed communication in the family; lack ofunderstanding among family members; insularity of family system; changed roles of childrenand adults in the family, i.e., absence of family structure is observed; family members do notplan anything, they only focus on survival.Key words: alcoholism, harmful and hazardous consumption of alcohol , co-dependency,dysfunctional family.IntroductionIn one or another way everybody has encountered people, who abuse alcohol: ifnot directly in his/her family or in the circle of friends, then with acquaintances orcolleagues. In 2006 European Commission ordered the research on alcohol abuseand alcohol-related consequences, which was conducted by Institute of AlcoholStudies (IAS, London). Following the received results, the report “Alcohol in Europe:a Public Health Perspective“ (Anderson, Baumberg, 2006) was published. It statesthat hazardous use of alcohol has an effect on all the spheres of human life butseveral aspects of life are influenced in particular (e.g., harm to health and socialharm). Each year alcohol causes approximately 195 000 deaths in EU countries:victims of car accidents, accidents and homicides, suicides, dead from liver cirrhosisand neuropsychiatric disorders, etc. The report expresses concern regarding a bignumber of children growing in families affected by alcohol (5–9 million of Europeanchildren) and the fact that 16 percent of all the cases of the so-called “bad behaviour“Harmful consumption is consumption of psychoactive substances , which is hazardous for health. Harm may bephysical or psychical. Most frequently, but not always, harmful consumption has negative social consequencesbut social consequences are not sufficient to confirm diagnosis of harmful consumption.Hazardous consumption is a pattern of substance use that increases the risk of harmful consequences for theuser. Some would limit the consequences to physical and mental health (as in harmful use); some would alsoinclude social consequences. In contrast to harmful use, hazardous use refers to patters of use that are ofpublic health significance despite the absence of any current disorder in the individualuser. The term is used currently by WHO but is not a diagnostic term in ICD-I0. (Terminų žodynėlis naudojamasalkoholio politikos ir susijusiose visuomenės sveikatos srityse. cf. Anderson, Baumberg, 2006).163ISSN 1392-9569

Socialinis ugdymas. 2011. Nr. 14 (25)with children and their neglect are related with parents’ alcohol abuse (Anderson,Baumberg, 2006).World Health Organisation (WHO) ranks Lithuania (together with otherCentral and Eastern European countries such as Latvia, Estonia, Byelorussia, Russia,Moldova, Ukraine, Hungary) as country of highest risk in Europe according to alcoholconsumption and its harm (Nacionalinės sveikatos tarybos metinis pranešimas, 2008). Thedata of the Statistics Department under the Government of the Republic of Lithuaniashow that in 2008 consumption of alcohol per capita in Lithuania totalled 11.2 litres,whereas consumption of alcohol among people aged 15 and older amounted 13.3 litres ofabsolute alcohol per year (Alkoholio vartojimas ir padariniai, 2009). European Charter onAlcohol (1995) states that all people have the right to a family, community and workinglife protected from accidents, violence and other negative consequences of alcoholconsumption. This right can hardly be guaranteed in Lithuania because statistical datashow that alcohol consumption in Lithuania has a tendency to annually increase, moreand more social problems related to harmful and hazardous alcohol use are faced inthe society. According to the data of the Statistics Department under the Governmentof the Republic of Lithuania, at the end of 2008, 63 531 individuals were treated fromalcoholism in Lithuania, 3758 persons out of them suffered from alcoholic psychosisand 59 773 individuals were treated from chronic alcoholism (Alkoholio vartojimas irpadariniai, 2009). However, these data do not reflect the real situation because not allthe suffering individuals address doctors. It is thought that the number of alcohol addictsin Lithuania may be several times bigger than the official statistics. Consumption ofalcohol beverages among young people is becoming a more and more serious socialand health problem. Kaunas Medicine University (1994, 1998, 2002, 2006) conductedthe Health Behaviour in School-aged Children Study (HBSC) and its data revealedthat Lithuanian school learners are among the biggest consumers of alcohol beveragescompared to their peers in other countries (Zaborskis and et al, 2008).The goal of the article: is to reveal the conception of alcoholism as a familydisease.The method of the research: analysis of literature and sources of secondary data,meta-analysis, comparative analysis, generalisation.Harmful habits, including alcoholism, have become one of the main challengesof public health and social problems. According to the International Classificationof Diseases (ICD-10) adopted by World Health Organisation in 1992, alcoholism isAlcoholism was excluded from International Classification of Diseases, ICD-10.164 Vida GUDŽINSKIENĖ, Rasa GEDMINIENĖ

Aspects of the activities of Social Educatorunderstood as an additive disease: psychical and behavioural disorders while drinkingalcohol . The Law on Narcological Care of the Republic of Lithuania (1997) statesthat alcoholism is a psychical disorder, which is diagnosed among individuals whoabuse alcohol and which is evidenced through syndromes of psychical and physicaldependency on alcohol and other negative medical and social consequences. J. Nissen(1998) refers to alcoholism as a chronic, progressing and potentially terminal disease,which harms physical and psychological health, morality and situation in the societyof an individual, who harmfully consumes alcohol.It is frequently thought that alcohol addicts are asocial, degraded and depressedindividuals but according to the data of various researches, this disease is spreadingamong school learners, students and individuals working in high posts. Moreover, anincreasingly intemperate use of alcohol is observed among women and girls (Tamutienėand et al, 2008). It should be pointed out that an increasingly bigger number ofchildren face harmful and hazardous use of alcohol. R. Šalaševičiūtė (2009) pointsto an increase in the number of school aged children, who underwent treatment fortoxic effect of alcohol: during five years (2001–2006) this number went up almost by10 times, i.e., from 69 to 538 cases. A considerable number of families in Lithuaniaface problem of alcoholism but understanding of alcoholism as a family disease isnot easily adopted in our society; even people, who are close to an alcohol addict arehardly able to get used to the thought that there is an ill person in the family.The problem of alcoholism in scientific literature is not new but prior to the 90s of20 th century, the most considerable attention was paid to the alcohol addict withoutemphasising that alcoholism is a disease, which has an effect not only on the alcoholichimself/herself but also on people in his/her environment. Only twenty years ago, theproblems of alcoholics’ family members were taken intro consideration (Black, 1981;Windle, Searles, 1990; Москаленко, 1991; Sher, 1991; Смит, 1991; Wegscheider,1993; Битти, 1997; Nissen, 1998; Woydyllo, 1998; Woititz, 1999; 2002 and et al). Theconcepts of co-dependency and interdependency have occurred in scientific literature.L. Bulotaitė (1998) defines the notion of co-dependency as follows “Co-dependency isa disease related to loss of individuality and personality. This is a specific dependencyAlcohol dependence syndrome (previously- chronic alcoholism, alcoholism) is a chronic psychicaldisease, evidenced in psychical and physical dependency of an individual on alcohol, continuousor periodical abuse of alcohol and accompanied by negative health and social consequences(ICD-10 is applied according to the Order of the Minister of Health No. 542 of October 28, 1996).From: Teisingai apie alkoholį, narkotikus, ŽIV bei AIDS ir tuberkuliozę: svarbiausi terminai ir apibrėžimai.Nevyriausybinių organizacijų ir ekspertų koalicija “Galiu gyventi“, 2009).UNDERSTANDING OF AlCOHOLISM AS FAMILY DISEASE165ISSN 1392-9569

Socialinis ugdymas. 2011. Nr. 14 (25)(emotional, social and sometimes even physical) on another person“ (Bulotaitė, 1998,p. 28). M. Bitti (1997) states that this notion appeared in psychotherapy in 70s ofthe 20th century and specifies the notion following R. Sabbi: co-dependency is anemotional, psychological and behavioural condition, which is a result of long-termeffect of disruptive rules, which impedes open expression of feelings and discussion ofpersonal and interpersonal problems. A person who is characterised as co-dependentallows another individual to have a significant influence on him or her and makesattempts to constantly control behaviour of that individual. M. Bitti (1997) pointsout features that are characteristic of people with co-dependency: continuous concernabout others, low self-esteem, extrusion of own thought and feelings, constant controlover another person, negation of emotions, need for dependence on another person,bad interrelations, insufficient self-confidence and lack of trust in other people , anger,mixed feelings (may be very responsible or absolutely irresponsible).E. Smit (1991) applies the concept of interdependency, which means a certainstate of an individual, i.e., a result of certain adaptation to dysfunction: a prevailingstressful reaction, which gradually becomes way of life rather than a certain form ofsurvival. It should be pointed out that when the source of stress loses his/her influence,the dependent person continues to behave in own environment as if the threat ofoppression continues.Alcoholism is a family disease, which emotionally, spiritually and frequentlyphysically affects all the family members. According to the data of foreign authors(Битти, 1997; Nissen, 1998), each alcohol addict affects 4–5 individuals of his/her environment. Alcoholic’s behaviour affects the family most. Failure to resistconsequences of harmful alcohol drinking, family members have to stand theconsequences of this disease and become emotionally invalid. The family of an alcoholaddict is compared to an “ill family“, where main four rules prevail: coldness, silence,denial and isolation (Black, 1981; Bulotaitė, 1998, 2009; Смит, 1991). The majorityof harmful and dangerous consequences of heavy drinking fall not on the addicthimself/herself but on other people. The most important challenge for members ofalcoholic’s family is to dissociate themselves from such situation and to learn to liveown life because “they were frightened, forced to lie and never dared to reveal what washappening deep in their hearts. Their lives were suppressed and smothered by upliftsand declines of alcohol addict. The feelings of all the family members are corked.Fearing to acquire psychological wounds again, neither love nor anger, neither joy norsorrow are shown“ (Nissen, 1998, p. 75). The majority of authors (Black, 1981; Смит,1991; Wegsheider, 1993; Битти, 1997; Woydyllo, 1998; Bulotaitė, 1998, 2009; Nissen,166 Vida GUDŽINSKIENĖ, Rasa GEDMINIENĖ

Aspects of the activities of Social Educator1998; Woititz, 1999; 2002; Weinhold, Weinhold, 2002; Tönnäng, 2005, 2007 and etal) agree that families experience stress, suffer from continuous tension, sometimes feeldespair and internal vacancy, suffer from psychosomatic disorders (migraine, stomachace, etc.) and some of them take care of an alcoholic forgetting their own needs.According to foreign authors (Москаленко, 1991; Битти, 1997), alcoholic’sfamilies are different and have a big number of models. Behaviour models thatstart prevailing in alcohol addict’s or dysfunctional family can hardly be changed.B. Weinhold, J. Weinhold (2002) state that if alcoholism is classed as a disease, thefeeling of shame to ask for help is weakened; however, another aspect of dependenceis strengthened – a belief that it is impossible to get over this disease. According toV. Moskalenko (1991), all the families, which have a member suffering from alcoholismare dysfunctional. The main features of dysfunctional family include: family membersdo not devote any attention to each other, especially parents to children; parentsimproperly behave with children; life in the family acquires unpredictable and unstablecharacter, whereas relations among family members become despotic; family membersare preoccupied with negation of reality, they have to conceal one or several secretsof their family and for this reason, family rules forbid to express own feelings andwishes, emotional repressions are employed.It has been observed that fights, quarrels and aggressive manners frequently occurin the family of an alcohol addict. I. Leliūgienė (1997), K. Miškinis (2003) point outthat drinking is one of the main reasons for violence and divorce in the family becausean alcoholic faces destruction of value orientations. “Such individual becomes moreand more egocentric, and gradually stops taking care of his family and close people“(Miškinis, 2003, p. 82–83). Violence experienced by children in alcoholic’s family hasa negative effect on development of child’s personality. N. Dirsienė, V. Reikertienė(2008) presents features characteristic of members from families with prevailingviolence: loneliness and exclusion; loss of self-confidence, doubts regarding ownabilities to manage own life, to make right decisions; feeling of blame and shame;fear, anxiety, liability to various stress-related diseases and depression.E. Smit (1991) emphasises that denial of the situation in the family is the mainfeature of alcohol addict family. The researcher points out that on the average, onlyafter seven years since occurrence of alcohol dependence features in the family,members of alcoholic’s family acknowledge the family problem because they are surethat when unidentified, the problem will disappear itself. Having resigned themselvesto the problem, very frequently family members make every attempt to retain theimage of a perfect family: they do not speak about this problem with people aroundUNDERSTANDING OF AlCOHOLISM AS FAMILY DISEASE167ISSN 1392-9569

Socialinis ugdymas. 2011. Nr. 14 (25)them, deny problem’s existence, hide facts of experienced violence and try to protecttheir dependent family member from the consequences of his/her heavy drinking,i. e., make attempts to justify his/her conduct or to weaken negative consequencesof alcohol addict’s behaviour (they pay back alcoholic’s debts, explain his/her absenceat work, etc.). family members care about good reputation of their family but suchapproach does not contribute to or even undermines the process of addict’s recovery:an alcoholic becomes irresponsible because s/he does not face negative consequencesof own behaviour. “The origin of alcoholism may be physiological, psychological orsocial but when signs of alcoholism occur, the family adapts to them for the sakeof balance. Though a model of alcoholic’s personality in the family does not exist,a family, which has encountered alcoholism, acquires certain features. Internalrelations in the family change“ (Leliūgienė, 1997, p. 111). The problem of alcoholic’sfamily is in its withdrawal and dissociation from the external world. The scientificliterature (Смит, 1991; Битти, 1997; Мастюкова et al., 2006 ) refers to a familywith dependence on alcohol as to a damaged one, which certain features: limitationof needs, feelings, interests and wishes of family; disturbed communication in thefamily (family members do not speak about their experiences, feelings and what shouldbe done); lack of understanding among family members (nobody relies on anybody,absence of support and trust); insularity of family system (family is isolated fromexternal world, children do not attend their friends, they do not invite them , either);changed roles of children and adults in the family, i.e., absence of family structure isobserved; family members do not plan anything, they only focus on survival.The opinion that only alcohol addict himself or herself needs help still prevails inthe society; however, families of alcoholics, their relatives and especially children ofalcohol addicts need the assistance just like alcoholics themselves. Under the orderof the Children’s Rights Ombudsman Institution, the Institute of Social Economicsconducted the research “Measures and System of Support to Individuals Sufferingfrom Dependencies on Alcohol in Lithuania“ (Tamutienė and et al, 2008, p. 45–53).The report of the research pointed out that “real support to a family, where one of thepartners or both drink heavily, is not ensured so far. It is observed that an alcohol addictfrequently has more rights than close people surrounding him/her, inactivity ofcertain institutions, law gaps, insufficient coordination of institutional actions areobserved. There is a lack of continuous social srvices to social risk families andПсихологическая помощь детям алкоголиков. Методические материалы. Варшава: ФондДемократическое Общество «Восток», 2007.168 Vida GUDŽINSKIENĖ, Rasa GEDMINIENĖ

Aspects of the activities of Social Educatorchildren growing there“. Children suffer in particular: they grow in an “ill“ family,fail to acquire self-confidence and trust in surrounding people, such children live inthe environment which is full of anxiety and fear. According to E. Woydyll (1998),support to children of alcohol addicts is necessary, assisting them in getting free fromnegative emotions towards their drinking parents. Alcoholics’ children do not feel safeat home and they may suffer from psychosomatic disease more frequently; they tendnot to trust not only in other people but also lack self-reliance and, therefore, faceproblems communicating with people surrounding them, expressing their feelings.Such children may experience parents’ violence, insufficient care and even poverty;there is also a higher probability to acquire alcohol addiction, to start committingcrimes, etc., that is, these children face negative socialisation.ConclusionsGeneralising the analysis of scientific literature, it can be stated that:• harmful and hazardous alcohol use remains one of the main features havinga negative effect on health of family and society;• alcoholism is a family disease. Indirect dependence of members of alcoholicfamily is understood as a disease of lost personality, emotional, social andsometimes physical dependence on an individual, who harmfully uses alcohol.Members of alcoholic family depend on an alcohol addict just like s/hedepends on alcohol, i.e., functioning of an alcoholic’s family depends on thelife of a family member, who harmfully uses alcohol;• a family, with a member addicted to alcohol, becomes dysfunctional, i.e., familymembers fail to carry out their usual functions, communication in the familyalso fails, family becomes indrawn, there occur a change in the roles of familymembers and a gap in understanding among family members, inappropriatebehaviour starts to prevail, etc.Literature1.2.Alkoholio vartojimas ir padariniai, 2009 [online]. Statistikos departamento prie LRVyriausybės duomenys [accessed 08 10 2009]. Available from: .Anderson P., Baumberg B. Alkoholis Europoje visuomenės sveikatos požiūriu [online].Ataskaita Europos Komisijai. Alkoholio tyrimų institutas, Jungtinė Karalystė.UNDERSTANDING OF AlCOHOLISM AS FAMILY DISEASE169ISSN 1392-9569

Socialinis ugdymas. 2011. Nr. 14 (25)3.4.5.6.7.8.9.10.11.12.13.14.June, 2006 [accessed 21 04 2009]. Available from: .Black C. Children of Alcoholics. As Youngsters-Adolescents-Adults. It Will Never Happento Me! NewYork: Balllantine Books, 1981. 183 p. ISBN 0-345-34594-0.Bulotaitė L. Priklausomybių anatomija. Vilnius: Tyto alba, 2009. 236 p. ISBN978-9986-16-705-1.Bulotaitė L. Priklausomybių psichologiniai aspektai. Vilnius: LII, 1998. 50 p. ISBN9986-12-183-3.Dirsienė N., Reikertienė V. Smurtinio elgesio keitimo metodika. Praktinis vadovassocialiniams darbuotojams [online]. Vilnius, 2008. 120 p. [accessed 03 02 2010].Available from: .European Charter on Alcohol Adopted at the European Conferences on Health, Society andAlcohol [online]. Paris, 12–14 December 1995 [accessed 03 10 2009]. Availablefrom: .Leliūgienė I. Žmogus ir socialinė aplinka: textbook. Kaunas: Technologija, 1997.302 p. ISBN 9986-13-558-3.LR narkologinės priežiūros įstatymas [online]. 25 03 1997, No. VIII-156 [accessed09 10 2009]. Available from: .Miškinis K. Šeima žmogaus g yvenime. Kaunas: Aušra, 2003. 548 p. ISBN 9955-532-25-4.Nacionalinės sveikatos tarybos metinis pranešimas, 2008 [online], [accessed 08 10 2009].Available from: .Nissen J. Nematomas dramblys: alkoholis, alkoholizmas, alternatyvos. 1998. 118 p.Sher K. J. Children of Alcoholics – a Critical Appraisal of Theory and Research. Universityof Chicago Press, 1991 [online], [accessed 11 03 2010]. ISBN 0-226-75271-2.Available from: .Šalaševičiūtė R. Vaikų poilsis – efektyvi ir sėkminga vaiko socializacija [online]. Presentationin the conference “Summer Rest of Children: Experience, Practice,Perspective“ held by Lithuanian Youth Tourism Centre [accessed 10 03 2010].Available from: .170 Vida GUDŽINSKIENĖ, Rasa GEDMINIENĖ

Aspects of the activities of Social Educator15.16.17.18.19.20.21.22.23.24.25.26.27.Tamutienė I., Reingardė J., Civinskas R. and others. Pagalbos asmenims, sergantiemspriklausomybės nuo alkoholio ligomis, priemonės ir sistema Lietuvoje [online]. Socialinėsekonomikos instituto tyrimo ataskaita. Kaunas, 2008. 165 p. [accessed 22 042009]. Available from: .Teisingai apie alkoholį, narkotikus, ŽIV bei AIDS ir tuberkuliozę: svarbiausi terminai irapibrėžimai [online]. Nevyriausybinių organizacijų ir ekspertų koalicija “Galiugyventi“, 2009 [accessed 10 12 2010]. Available from: .Tönnäng N. Linas – pagalba vaikams. Darbo knyga. Vilnius: Lietuvos blaivybėsfondas, 2007. 139 p. ISBN 91-8846422-9.Tönnäng N. Linas – pagalba vaikams. Parankinė knyga vaikų grupių vadovams.Vilnius: Lietuvos blaivybės fondas, 2005. 68 p.Wegscheider S. Šeimos spąstai...: niekas nepabėgs iš chemiškai priklausomos šeimos.Vilnius: Vilniaus narkologijos centras, 1993.Windle M., Searles J. Children of Alcoholics. Critical perspectives. New York,London: Guilford Pr, 1990. 244 p. ISBN 0-89862-035-X.Woititz J. G. Suaugę alkoholikų vaikai. Kaunas: Dargenis, 1999. 144 p. ISBN9955-403-03-9.Woititz J. G. The Complete ACOA Sourcebook. Adult Children of Alcoholics at Home,at Work and in Love. 2002. 417 p. ISBN 1-55874-960-8.Woydyllo E. Menas atleisti. Vadovas alkoholikų šeimoms. Vilnius: Lumen, 1998. 80p. ISBN 83-85705-09-0.Zaborskis A., Žemaitienė N., Šumskas L. and others. Lietuvos moksleivių alkoholiniųgėrimų vartojimo kaita 1994–2006 m. ir nauji iššūkiai [online]. Medicina,Volume 44, No. 8, 2008, p. 623–632 [accessed 28 04 2009]. Available from:.Битти М. Алкоголик в семье, или Преодоление созависимости. Пер. с англ. Москва:Физкультура и спорт, 1997. 331 с. ISВN 5-278-00613-7.Мастюкова Е., Грибанова Г., Московкина А. Профилактика и коррекциянарушений психического развития детей при семейном алкоголизме. Пособие дляпсихологов и педагогов. Москва: Владос-пресс, 2006. 115 c. ISBN 5-691-01485-4.Москаленко В. Ребенок в «алкогольной» семье: психологический портрет[online]. Вопросы психологии, 1991, № 4, p. 65–73 [accessed 28 10 2009]. Availablefrom: .UNDERSTANDING OF AlCOHOLISM AS FAMILY DISEASE171ISSN 1392-9569

Socialinis ugdymas. 2011. Nr. 14 (25)28.29.30.Психологическая помощь детям алкоголиков. Методические материалы.Варшава: Фонд Демократическое Общество «Восток», 2007. 49 c. ISBN978-83-920644-6-6.Смит Э. Внуки алкоголиков. Проблемы созависимости в семье. Пер. с англ.Ю. Киреева. Москва: Просвещение, 1991. 127 c. ISBN 5-09004-102-4.Уайнхолд Б., Уайнхолд Д. Освобождение от созависимости. Пер. с англ.А. Чеславской. Москва: Независимая фирма «Класс», 2002. 224 c. ISBN5-86375-046-4.Received in September 2010Submitted for publication in November 2010Vida Gudžinskienė – Doctor of Social Sciences (Educology), Professor and Head ofSocial Cohesion Department at Institute of Social Communication, Associated Professorof Department of Health Education, Faculty of Sports and Health, Vilnius PedagogicalUniversity; field of research: modelling of educational process, health promotion andeducation, development of different student competences, professional competences ofeducator, teacher training; address: Studentų str. 39, LT-08106 Vilnius, Lithuania; e-mail:vida.gudzinskiene@gmail.comRasa Gedminienė – Master of Educational Science (Management of Social Institutions),Institute of Social Communication of Vilnius Pedagogical University; senior specialist ofDepartment of Humanitarian Sciences of the General Jonas Žemaitis Lithuanian MilitaryAcademy; field of research: social and pedagogical assistance to children growing in familiesfacing alcohol addiction problems; address: Šilo str. 5A, LT-10322 Vilnius, Lithuania; e-mail:rasa.gedminiene@gmail.com172 Vida GUDŽINSKIENĖ, Rasa GEDMINIENĖ

Aspects of the activities of Social EducatorKęstutis RALYSANALYSIS OF HUMAN FAITH AND SOCIAL VALUESIN THE CONTEXT OF PHILOSOPHY, RELIGION(THEOLOGY), EDUCATION AND PSYCHOLOGYAbstract. Surrounding environment, social and political situation have affected our life.Thus, all the individual processes have some impact on its value system. At all times motives ofhuman social behaviour and its regulation have been focus of the researchers from the practicaland theoretical point of view. Value orientation system, reflecting the lifestyle characteristicsthrough the prism of the public consciousness, is one of the components of individual’s world.Generally speaking, it has been established that the human person’s behaviour is conditionedby his/her inner, psychological qualities, experience, situational state and environment in whichthe action or communication occurs. Of course, the internal, psychological characteristicsof individual behaviour are also determined by value orientation (dispositions) system. Tosuccessfully function in dynamic and sometimes hostile environment, an individual has tobuild up his/her worldview, basic attitudes and needs for conservation of ‘the self’. On theother hand, modern humanism itself is not limited to preservation of humanity but aims toreveal personal practices that preserve the humanity of another human being. (Buber 2000)Key words: society, values, philosophy, religion, psychology, psychoanalysis, family.IntroductionOn the basis of European and world researches in values, Lithuanian scientistsexamined cultural changes in Lithuanian society. Published work analyse changes inthe values of religion, family, work, politics and other spheres. Scientific works focuson the influence of age on value orientations. Generation related differences in valuesare observed. Values are the desired objectives or basic principles of individual’s life,having different meaning for a particular individual. They are formed in the processof human socialization internalizing values of the social environment, family andsociety. Therefore, internal internalize values (value orientations) in a certain groupof people depend on the values that are prevalent in society. Life of an individual isbased on experience and s/he develops and learns. Experience results in a number ofmental structures, attitudes, behavioural dispositions that affect direction personalbehaviour. It is logical to assume that a person’s value orientations are not chaoticbut form a certain framework. Human value orientations show that s/he tends to dowith that limited time and energy.173ISSN 1392-9569

Socialinis ugdymas. 2011. Nr. 14 (25)Values make up an abstract, general principle standard of behaviour to justifyspecific actions and goals. A person adopts values during the socialization process,identifies himself/herself with them, i.e., internalize them. They are generalstandards of conduct, which is expressed in terms of social norms. Individualsaccepting the same values of the uncertain nature of the property may disagreeon specific rules that embody those values. They lead to the choice of treatmentfacilities and, therefore, the study also includes the attitudes, behaviour, interactionand social structure of the investigation. Value orientation is an internal personalcharacteristic determining his behaviour. The same value is not necessarilyequally important for all members of the group (Theodorson, 1969, p. 455-457).J. V. Uzdila (2003) believes that the value of a trinomial and personal self, hierarchicalstructure of values of orientation (lower level), values (more significant - the middletier) and value (internalized meaning for which a subject is willing to “die” – thesupreme level).Objectives and tasks: this article discusses the theoretical reflections aboutthe value changes in society through the prism of religion. Value is an abstractand general principle of conduct, where explanations for philosophy, religion,psychology and education as well as interaction for justification of changes inpublic values. The attitude that traditional values are interdependent worldelements characteristic of the whole culture in the broad sense is applied.The society emphases material values such as money, property and others.Methods: analysis of philosophical, religious, and psychological literature; statisticalanalysis of family philosophy from the social point of view.The object of research: family-values during the twenty-first century:philosophical-religious, psychological attitude to family values in the context of faith.Mature society distinguishes the following values: money, friendship, family, religionand morality, politics and social organization, love and sex, leisure, maturity, charactertraits and work (Louis E. Rath, 1966).Social values are tangible and intangible by their nature. They cover everysubject in which the individual can respond to treatment and to form an attitude(orientation). Social values include beliefs, activities, opinions, aspirations, moralprinciples, philosophical doctrines, education, scientific theories and traditions,self-regulation, imagination and public opinion as well as even a longer list of moreobjective and tangible things. This list could be continued ad infinitum, because itmay encompass everything that one can form an attitude to. The values for differentindividuals are not equally important, but there are similarities in the recognition of174 Kęstutis RALYS

Aspects of the activities of Social Educatorsame values, because any group of individuals are also faced with similar needs andsimilar situations (Reuter ed. B., 1934).Analysis of changes in family values revealed that younger people have formed amore liberal attitude to family and marriage (Meatrix , 2000). Young people advocatethe right to choose whether to work o not to work (Savickas, 2000). The research inthe dynamics of religious values in the period of 1990 - 1999 revealed that youngerpeople in Lithuania are less religious, their religion is often perceived as a culturalheritage (Boycott, 2000). Ž. Advilonienė (2005), Lithuania stands out from otherEuropean countries in terms most favourable attitude to the Church’s moral teachingregarding family and spiritual needs, and even social challenges. Over 80 percent ofthe population in Lithuania identify themselves with Catholicism. But this may simplyshow a common cultural attitude that the Church does not teach bad things, sinceevaluating its real role public life in 1999, as many as 27% the respondents referringto themselves as Catholics pointed out that the role of Church in our society is toolarge. Formality of catholicity is also revealed in the fact that the majority of thepeople referring to themselves as Catholics do not pray in personal life al all. Halfthe Catholics do not link their faith to the Church, because they do not feel the needto attend church or think that the Church is not necessary for practicing of theirreligious beliefs. Only 18 % of people in Lithuania attended Church once a week ormore in 1999, i.e., well behind from Ireland, Poland, Italy, Spain and Belgium.Referring to the belief in fundamentals of Christian faith, the situation in Lithuaniais actually not different from the European average, but up to now a bigger numberof Lithuanian people have professed a sin rather than existence of God. Amongthe Catholic countries, the largest reincarnation confession (27%) is observed inLithuania. Attention is drawn to the fact that a very high level of baptism, marriageand funeral rites and high rate of people’s participation in them is not employedfor strengthening of evangelization and church community. In 1999 only 8% ofthe population were involved in religious communities (at least once a week), and14% of the population at least once a month or two. It should be noted that even inEstonia, Latvia, involvement of people in religious communities is higher, althoughthe confessional belonging rate is lower.It is clear that our almost general Catholicism is based on dependence on culturaltraditions and currently on situational social conformism. So far the continuousfavourable approach to Church authority has not lead to actual membership in theChurch and to communal and personal Christian identity, as confirmed by analysisof public and social value orientation behaviour. The profound vulnerability of theANALYSIS OF HUMAN FAITH AND SOCIAL VALUES IN THE CONTEXT OF PHILOSOPHY,RELIGION (THEOLOGY), EDUCATION AND PSYCHOLOGY175ISSN 1392-9569

Socialinis ugdymas. 2011. Nr. 14 (25)human being: loss of a wide-ranging personal self-esteem and of human dignity isseen as most painful manifestation and the biggest challenge. However, the conductedresearch reveals interesting and important data on individual’s wish to join spiritualenvironment of Church at least globally through the sacraments and tradition.Recently conducted research on the family situation in the Church, preparationfor marriage as for sacrament reveal as a basic human need for God from , bothphilosophical, religious and psychological point of view.The results of the study “Evaluation of the process of engaged couple’spreparation for marriage” clearly indicate individuals’ willingness to bespiritually related to the Church.It has recently noticed that more and more couples decide to marry in the church,i.e., to take the sacrament of marriage. The degree of such people’s faith may be verydifferent. The first pastoral duty is to reveal it, to explain why the church tends toauthorize rites for those whose intentions to Church are not perfect. Often marriages inchurch are held due to social views but not for religious reasons. But such applicationsshould not be refused if two people are integrated through the baptism of Christ’scovenant with the Church. It can not be allowed to perform rituals if spouses clearlydeny what the Church expresses by the sacrament of marriage. Figure 1 shows thetrends in the adoption of marriage sacrament in St. Ap. Peter and Paul’s Church(Vilnius) in the last four years (data from the church books).Apostol. Peter and Paul Church, (2004-2007) Vilnius2502001501601801902111005002004 2005 2006 2007Sacrament of Marriage 160 180 190 211Figure 1. Granting of St. Sacrament of marriage176 Kęstutis RALYS

Aspects of the activities of Social EducatorHowever, the analysis of literature raised questions regarding the extent to whichglobalization processes are operating in a culture of human values. Globalization interms of researchers (K. Dion, 1988; Ekerte - Jafe O., 1996, Kuzmickas B., 2003) allforms of human activities that provide meaningful life have to be taken into account.An individual perceives himself/herself as a subject possessing a certain practice.Similarly, s/he is aware of own actions and choices. Cultural researchers (AndrijauskasA. 2000; Geciene, I., 2000, E. Hatfield, 1986) believe that communication andcreativity are of high importance in human activity. They focus more on values ofhuman activity and lifestyles. Modern Western society, according to Andrijauskas(2000), is associated with the spiritual and moral perfection, which can not beseparated from moral values as a whole.Good and evil are two very basic categories of moral evaluation which begin thedescription of each ethical theory. God is the supreme human good to an individualwho believes. Depending on his perception of God, his/her understanding of thegood is the same. Since ancient times, mythological gods and their behaviour atthe forefront of mercy and punishment have been the main orientations for anindividual’s behaviour. During the history of humankind, the philosophical theorieshave occupied human minds and these theories have always been linked with oneor another principle. Humans are very complex creatures; his/her mind is set upand managed by closely related genetic, biological and psychological factors. Anindividual lives in the external world, but the latter often distorts his/her innerworld, which is shaped childhood experiences, relationships between the parentsand relatives. Moreover, the inner world may be changed by new relationships withpeople.After concise presentation of the insights by the aforesaid authors an attempt ismade to substantiate links of philosophy, religion, psychology with various changesin values that are observed in many areas. The article is based of the attitude thattraditional values are interdependent elements of worldview characteristic of thewhole culture in a broad sense.Changes in philosophical mindPhilosophical thought is directly related to the spiritual culture of humanity,it reflects the search for the human mind striving to learn the whole world and itsphenomena, to understand the meaning of human existence. The development ofpsychiatry and psychology in the twentieth century nurtured a variety of traditionsrelated to theories, which have become classic, and to directly related researchANALYSIS OF HUMAN FAITH AND SOCIAL VALUES IN THE CONTEXT OF PHILOSOPHY,RELIGION (THEOLOGY), EDUCATION AND PSYCHOLOGY177ISSN 1392-9569

Socialinis ugdymas. 2011. Nr. 14 (25)areas, their strategies and methodologies. Parallelly the philosophical conception ofpsychoanalysis as a science, based on rhetoric also flourished.Western culture emphasises the importance of personality. Expression of anindividual in the world depends on how an individual finds his/her place as anindividual. Therefore, to understand ourselves, it is important to consciously respondto the questions: Who am I? What do I want to achieve in this life? What kind ofperson do I want to be? What kind of world I want to live in? Human emotions,aspirations, thoughts, depend on human effort to overcome the main constraintson the conflict between social and biological impulses. An individual is affected byaggressive, pleasure seeking biological impulses and internalized social constraints,so to overcome these constraints is the only condition, which enables him/her tolive. The problems of the being remain the most fundamental in modern European.Investigating and interpreting the being, philosophy reveals its uniqueness, whichcannot be attributed to the knowledge or the faith. Being identical with philosophicalreflection than rational abstract structures, or mystical intuition (although themoments as they form part of philosophical knowledge). Being fraught of, philosophyreveals the sensitive nature of this thinking, which would be just and open. And this isnot a consistent set of logical operations than the poetic imagination. Be thinking – adistinctive way of life. This is a special duty of thought, whose aim is to keep ourexistence from slipping into meaninglessness. It is rare, and only the most extremeof all human efforts to the maintenance of spiritual forces in a moment, and whichgives meaning to our existence in the world, eternity is a kind of interim assessmentof everyday life.The most important factors influencing an individual interested in the peoplesince ancient times. Representatives of ancient philosophy treated as a human being asslave in destiny, as God’s double, as a political animal, as a part of nature, and so on.Antique philosophers with existential ideas believed that man is suffering because heis tossed by desires, so he needs to strengthen the powers of the mind. Epicureaniststhink that the aim of happy life is peace of mind, which they refer to as “ataraxia”,whereas Stoics depicted happy life as in the absence of desire (apatheia). Euclid arguedthat there are two of the principles by which elements bind and dissociate. Love bringselements together and hatred breaks them apart. In Aristotle’s famous work “On thesoul”, he wrote that the inherent nature of mind is ensured. He said that the soulhas the reasons for the movement when it possesses objectives. Aristotle, who can becalled the first European psychologist, did not seek to divide the world. He dismissedthe heart of abstraction and its separation from the bodily dimension. Philosopher’s178 Kęstutis RALYS

Aspects of the activities of Social Educatorsoul is considered the most perfect expression of living entities, the essence of physicalexistence. After more than 2,000 years Z. Freud presented similar ideas.In Christianity St.Augustine interpreted the subjective emotional experience. Hesaid that a man going through a constant struggle between carnal and spiritual will.Saint Augustine believed that a human nature is based on dualism: body and soul.Therefore, an individual is “a citizen” of this earth world and heavenly “state”. Theessential fact is that a person has dual interests of the secular - in terms of physicaldesires and related to the human soul. It brings a man to life and death secrets. Themain element of the will is love. Love is higher than the mind and senses. In St.Augustine’s faith, the main force of will is love.Representatives of humanistic ethics argued that a man is by nature good andthat the destructiveness is not an integral part. However, this approach is consideredcontroversial. Socrates states that ignorance is a source of evil but not an innate humaninclination. Socrates considered the vice as error. According to the Old Testament,the human story begins with an act of sin and the human desires are bad as early asyoung age.The late Middle Ages had faith in human dignity, power, and nativegoodness. Renaissance thinkers and theologians argued that the man inside isbad, but the biggest obstacle to the salvation of a human being is pride, whichcan be overcome only by believing in obedience to God and God’s mercy.Kant’s person is a moral entity, who is able to rise above the empirical world. This meansthat a person has the ability to act independently of external circumstances and therefores/he is able to obey laws of the mind. Education philosophy preached the idea of humangreatness. The idea by human vanity was most radically declared by Nietzsche declared,bringing up the morality of Superman, where the force and victory are appreciated.According to the philosopher S. Kanišauskas (2004), life expectancy is not a criterionfor perfection of the soul and its improvement. In addition to physical death, there isalso spiritual death, which is far worse than physical one. Individuals who experiencea spiritual death can be described as “living corpses.” They are not madmen. They arenot leaving life and they feel good. They could be referred to as soulless people. Ofcourse, they have a spirit and soul. However, their spirit is weak and tightly surroundedby a thick earth, mind, emotions, desires, instincts coating, so it is not seen. “Theliving dead” may be physically very strong, because they are primarily concerned withthe body and matter, but such concepts as love of an even close person, forgiveness,devotion and not to speak about God are alien notions.ANALYSIS OF HUMAN FAITH AND SOCIAL VALUES IN THE CONTEXT OF PHILOSOPHY,RELIGION (THEOLOGY), EDUCATION AND PSYCHOLOGY179ISSN 1392-9569

Socialinis ugdymas. 2011. Nr. 14 (25)Psychoanalysis and philosophy of interaction.Psychoanalysis as a self-awareness and treatment method, developed at the junctionof the nineteenth and twentieth centuries. This approach led to some understandingof the human psyche revolution and started a new era not only in medicine butalso in culture, philosophy, and therefore it is natural that an individual wants tounderstand himself/herself and the world; a number of questions occur. Z. Freud,Austrian psychiatrist is founder and pioneer of psychoanalysis.L.Jekentaitė (2007) argues that the preconditions for the emergence ofpsychoanalysis led to the philosophical thought in the second half of the nineteenthcentury from the dominant systematic rationalism, which prevailed for ages to A.Schopenhauer and F. Nietzsche theories. In the works of philosophers, the idea of ahuman being, who is proud of his minds, and is able to rationally handle own lifewas changed into that of a confused, suffering individual who has to make a regularchoice and carry the responsibility for his choice (1992). Referring to F. Nietzschephilosophy, L.Jekentaitė stated that “Nietzsche’s insights were the first lessons of pre-Froid psychoanalysis to explain deep partitioning of European spirit” (2007).Psychoanalytic Z. Freud’s theory of positivism is guided by close to the scientificknowledge of human perception and interpretation of the spirit world in search ofits natural biological mechanisms. At the same time he approached the rationalismas subjective as the world knew instinctively irrational, unconscious the whole eventbehind the human conscious thoughts, words and actions. The core element ofZ. Freud’s theory is the principle of libido (sexual drive of human energy, humanunconscious mental activity, source), which can be diverted (sublimated). These are allinstinct inclinations can become sources of creative energy. Human moral conscience,its core, i.e., guilt, feelings of responsibility, make up outcome of conflict betweeninstinctive desires and the reality.In many cases, Z. Freud was a typical representative of the philosophy of educationin the hope of the human mind and the right to protect their natural needs of thesocial conventions and oppression. Freud’s theory is dualistic. He sees a man basicallyevil, but is controlled by two equally strong opposing forces - life, death, love andstrife, and day and night, black and white. The choice between good and evil is a basichuman way. He is choosing between productivity and destructiveness, and inabilityto ability, virtues and vices. According to Z. Freud, destructiveness is inherent to allhuman beings. Destructive forces of human life come from human sensory, emotional,physical and blocked intellectual abilities of expression. If you are prevented fromgrowth of your life, then blocked energy changes and transforms into destructive180 Kęstutis RALYS

Aspects of the activities of Social Educatorenergy. Destructiveness is a subsidiary human potency, which occurs only when hefails to realize its original potency. (Freud, 2009)Z. Freud focused on the social and cultural purposes. He argues that life is adifficult challenge for both the individual and the whole society (or humanity).Therefore, according to him, people search for faith. Religion for Freud was culturallycontrolled illusion. In essence, all forms of religious practice - faith, rituals, mysticalexperiences, ethical standards, were treated by Z. Freud as an expression of neurosisand infantilism. He describes himself as a “useless” individual with whom the spiritof intercommunication, and based on its mind and has not experienced the wondersof (Freud, 1992) is based on the formation of cultural constraints and lean to theirrational anxiety, fear, guilt, respect to authority. Hostility to religion may be linkedto the historical roots of cultural psychoanalysis. Sacred sense of that time in Europehave decreased rapidly. Industrial revolution was destroying traditional forms ofcommunal life and values in science is unquestionably established itself positivistideology.Conception of analytic psychology. C.G. Jung was Z. Freud’s disciple andcollaborator. He explored the dynamic drive impact on human activities andbehaviour. C.G. Jung believed that the unconscious includes much more than sexualityor aggression drive. He was convinced that the person is affected by unconsciousimages, which come from human evolution and history. They are innate. C.G. Jungused the term collective unconscious to more comprehensively explain them.C.G. Jung identified three partially related systems of personality: ego, personalunconscious and collective unconscious. Ego is a centre of consciousness, connectingthoughts, feelings, memories, sensations, which helps us to understand ourselvesas a human being as a whole. Ego includes not only internal but also externalperception of the world and knowledge about it. Basically, it is consciousness.Personal (proprietorship), the subconscious mind is aware of past experiences,trends, achievements that have been forgotten. The personal unconscious alsoembraces experiences that are unpleasant, present pain, and were driven out. Personalunconscious content can easily be switched back to consciousness. Ego and personalunconscious are acquired during person’s life. The situation is different with thecollective unconscious. It exceeds individual mental limits. Collective represents thesubconscious mind of mankind and the evolution of the elements common to allpeople. This is a deeper layer of the unconscious, which is a kind of mental field thatconnects all of humanity and the existence of the individual limits. The collectiveunconscious and the secret lies in the tendency to understand the reality that way butANALYSIS OF HUMAN FAITH AND SOCIAL VALUES IN THE CONTEXT OF PHILOSOPHY,RELIGION (THEOLOGY), EDUCATION AND PSYCHOLOGY181ISSN 1392-9569

Socialinis ugdymas. 2011. Nr. 14 (25)not in a different one. C.G. Jung explained that “our” current Self does not presentthe actual psychiatric centre, as it seems to us today”. According to R. Grigas (1995),natural, naturalistic human psychiatric centres manifest themselves in “archetypaland cultural elements inherited in a subconscious way.”C.G. Jung transfers all the religious phenomena to the psychology of “soul behindthe scenes”: “Religion is a living relationship with the mental processes, independentof consciousness taking place across the soul, behind the scenes” (Wuchterl, 1994).C.G. Jung describes in detail some of the archetypes: persona, the shadow, the soul(woman and man image), self-identity. According to C.G. Jung, the archetypes derivefrom collective unconscious. R. Grigas (1995) states: “A man inherits a social (as wellas national) orientation through his nature, the genes and cells, or in C.G. Jung’sterms speaking, the collective – genetic unconscious. That nature, under favourableconditions for the development, may give greater resilience, creativity, more uniqueforms of expressions (of course, if the artist was able to get closer to human nature,its existence secret). Other Lithuanian philosophers A. J. Greimas (1991), V. Kavolis(1994) explained the collective unconscious in a similar way. Lithuanian philosophershave devoted considerable attention to the relationship between an individual andpersonal interpretation. Irrelevant to the nation and its language a person is helpless.However, as it has been already mentioned, a philosopher understood only as a secondstage of existence. At humankind level, a nation is like an individual for a nation,therefore, all the nations are relevant and they have to compete in the sphere of culturewithout violence and abuse. C.G. Jung emphasized the importance of balance andharmony. He warned that modern people rely too much on science and logic andpointed out that the best way is to combine science and spirituality.ConclusionsBoth science and religion explain the world that surrounds a human being. However,they go in different directions. Science relies on the power of human reasoning; itis based on the experiment and measurement. Religious knowledge includes a pathof insight, intuition, moving outside the material reality (transcendentalism). Theformer is based on the materiality of the world and its knowledge. The second focuseson spiritual phenomena in the human physical senses or mind, even for potentialdormant in the world. These different paths of cognition lead to incompatibility offundamental forms of human consciousness, which has been dealt with since theancient philosophers.182 Kęstutis RALYS

Aspects of the activities of Social EducatorThe researchers state that personal relationship with religion is closely linked withother traditional values: family, authority and community. Religiosity and belongingto the confession guaranteed acceptance of the family in the community. Bishop G.Grušas (2010) points out that the Church orders people to preserve the tradition andto intact training.Religion not only provides people with a sense of community in a broad sense, butalso fosters a sense of sociability on these fundamental aspects: social responsibility, fear,retribution. Thus, the aggregate of religious dogmas carry out the socialization process,informing people about what actions in the society are tolerated and promoted and what arenot, about what can be expected having breached the general rules for living together.Today, when the human consciousness is polluted with moral instability, it isparticularly important for an individual to find peace within himself/herself. Thiswould embrace finding faith in God and living with Him. Philosophers of all ageshave based their theories on the eternal through God and in God. In his speecheson science and spirituality in education Pope Benedict XVI also emphasises serviceto man and society as a whole, to eternal creator God, through an individual andwithin an individual.Literature1.2.3.4.5.6.7.8.Advilonienė Ž. Religinis tapatumas ir religingumas posovietinėje Lietuvoje.Sociologinis žvilgsnis. Filosofija. Sociologija, 2005, No. 4, p. 12–20.Andrijauskas A. Kultūros univeraslumas: morfologinės analizės prolegomenai.In: Kultūrologija: straipsnių rinkinys. Ed. Arvydas Matulionis. Vilnius: Kultūros,filosofijos ir meno institutas, 2000, Vol. 6, p. 12–165.Aristotelis. Apie sielą. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūrosleidykla, 1959, 203 p.Baranova J. Literatūra ir psichoanalizė. Literatūra ir menas, 2005, No. 5.Buber M. „Aš ir tu“, 2000.Dion K. Romantic Love: Individual and Cultural Perspectives. In: Psycholog y ofLove. Eds. R. Sternberg, M. Barnes. New Haven: Yale UP, 1988.Ekert-Jafe O., Sofer C. Formal Versus Informal Marriage: Explaining Factor.In: Evolution or Revolution in Europe. European Population Conference. Milano,1996.Gečienė I. Gyvenimo kokybė Lietuvoje. In: Kultūrologija: collection of articles.Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2000, Vol. 6, p. 278–294.ANALYSIS OF HUMAN FAITH AND SOCIAL VALUES IN THE CONTEXT OF PHILOSOPHY,RELIGION (THEOLOGY), EDUCATION AND PSYCHOLOGY183ISSN 1392-9569

Socialinis ugdymas. 2011. Nr. 14 (25)9.10.11.12.13.14.15.16.17.18.19.20.21.22.23.24.25.26.27.Greimas A. J. Iš arti ir toli. Vilnius: Baltos lankos, 1991. 232 p.Grigas R. Tautos likimas. Vilnius: Rosma, 1995. 450 p.Grušas G. Lūžis tarp bažnyčios ir eilinio kataliko: autoritetas, sąžinė ir tikėjimo iššūkiai.Prieiga per internetą: .Ralys K. Rengimo šeimai pagrindai. Vilnius: Vilniaus pedagoginio universitetoleidykla. 130 p.Raths L. Compendium the word 1966.Hatfield E., Sprecher S. Measuring passionate love in intimate relations. Journalof Adolescence, 1986, Vol. 9, p. 383–410.Froidas Z. Kasdieninio g yvenimo psichopatologija. Vilnius: Mokslas, 1992. 128 p.Freud S. Psichoanalizės įvadas. Paskaitos. Vilnius: Vaga, 2009. 488 p.Jekentaitė L. De profundis. Psichoanalitinės filosofijos žvilgsniu apie mąstytojus ir menininkus.Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2007. 519 p.Jekentaitė L. Froidizmas ir humanistinė psichoanalizė. Vilnius: Mintis, 1992. 132 p.Jekentaitė L. Etikos ir moralės pagrindai. Kvalifikacijos kėlimo kursų medžiaga.Johnson P. Žydų istorija. Vilnius: Aidai, 1999. 872 p.Jung C. K. Psichoanalizė ir filosofija. Vilnius: Pradai, 1999. 438 p.Kanišauskas S. Likimo anatomija: nestebuklingi stebuklai. Vilnius: Gardenija,2004.Kavolis V. Žmogus istorijoje. Vilnius: Vaga, 1994. 565 p.Kuzmickas B. Globalizacija – priklausomybės ir tapatybės. In: Globalizacija.Vilnius: Lietuvos teisės universitetas, 2003.Kvieskienė G. Socializacija ir vaiko gerovė. Vilnius: Baltijos kopija, 2003. 249 p.Theodorson M. Pastor in the word and family. 1969.Uzdila J.V. Dorovinis asmenybės ugdymas šeimoje. Vilnius Academia, 1993.Received in September 2010Submitted for publication in November 2010Rev. Kęstutis Ralys – Doctor of Social Sciences (Educology), Associated Professor ofDepartment of Social Education of Social Communication Institute, Vilnius PedagogicalUniversity; field of research: parishes, Catholic family values; address: Studentų str. 39,LT-08106 Vilnius, Lithuania; e-mail kestutis.ralys@gmail.com184 Kęstutis RALYS

Aspects of the activities of Social EducatorVida GUDŽINSKIENĖ, Gražina ŠMITIENĖ , Mindaugas BRIEDISATTITUDE OF FUTURE TEACHERS TOWARDSORGANIZATION OF QUALIFYING EXAMINATIONSummary: In recent years professional teacher development and systematic deepening oftheir professional knowledge play an extremely important role in projecting and implementingthe reform of Lithuanian education, solving complicated problems of professional competencedevelopment, and seeking for optimal improvement of the quality and effectiveness ofeducation. The aim of the conducted research is to discuss the relevance of acquiring ateacher’s professional qualification, possibilities of its change and to reveal future teachers’attitudes towards this change.Key words: teacher, professional qualification, organization of qualifying examination.Relevance of the research. Various social reforms in the country determinedby intensive socio-economic changes have affected the system of education. Rapidchanges are also expected in the teacher training process. These changes should helpto substantially improve the quality of training teachers and education managers andeffectively develop their professional competencies. Recent studies and surveys haverevealed substantial gaps in the present teacher training system: the importance ofpedagogical training and the necessity of its change are ignored in terms of the needfor lifelong learning, changes of education programmes aiming to develop futureteachers’ critical thinking, problem solving, meta-learning and other competencies;the continuing existence of excessive academic level of teacher training; lack offunctioning institutions of pedagogical internship, cooperation between universitiesand colleges as well as teachers of higher educational institutions and comprehensiveschools.The most important factor of the change of education system is the teacher,therefore it is significant to improve their training, which would allow to systematicallyimprove their professional competence, create favourable conditions for lifelonglearning of future teachers studying at institutions of higher education, developlearning to learn and self-monitoring skills and professional competence. The processof teacher training, its change and the teacher’s role in the process of education isanalyzed by a number of foreign (McLaughlin, 1997; Fullan, 1998; Stoll, Fink, 1998;Guskey, 2004, etc.) and Lithuanian (Targamadzė, 1999; Laužackas, 1999; Pukelis,Vilnius Pedagogical University, Klaipėda University185ISSN 1392-9569

Socialinis ugdymas. 2011. Nr. 14 (25)2001; Čiužas, 2007, etc.) scientists. They investigate the problems of teacher training,quality management of education, factors determining the quality of teachingcontents, etc. Most researchers notice that the precondition of the quality changeof the education system is a creative and responsible cooperation in all its chains.A specific relation between the quality of teaching and the teacher’s qualification,constant development of their professional competence and creativity is emphasized.Thus, the acknowledgement of teachers’ professional qualification, i.e. organizationof qualifying examination, is highly significant.The latest education-regulating documents emphasize the necessity to modernizethe development of teacher training and qualification improvement. The Conceptionof Teacher Training (further referred to as Conception) outlines the main guidelinesof the improvement of teacher training. The Conception is based on the provisionsof the National Education Strategy 2003-2012, certified by Resolution No. IX-1700(Žin., 2003, No. 71-3216) of the Seimas of the Republic of Lithuania on 4 July 2003,other Lithuanian legal acts regulating education, and refers to the declaration onEuropean Space for Higher Education, signed by European Ministers of Educationon 19 June 1999 (Bologna Declaration), Memorandum of Lifelong Learning, declaredby European Commission on 30 October 2000, and the provisions of “Detailed WorkProgramme on the Follow-up of the Objectives of Education and Training Systemsin Europe” (Lisbon Strategy), adopted by European Council in cooperation withEuropean Commission on 14 February 2002.One of the main constituents of teacher professional formation and developmentis theoretically substantiated and motivated contents and organization procedure offuture teachers’ qualifying examination. Appropriate organization of future teachers’qualifying examination, theoretically grounded and motivated contents and positiveapproach towards the acquisition and development of professional competencecan be very useful the improvement of teacher training system. The issues of theorganization, contents, scope of teacher qualification examination and especiallypractical experience in individual countries are widely discussed in contemporarynational and international research, theoretical scientific works of education, practicaland scientific conferences and seminars. The attitude of teacher community and futureteachers towards the system of professional qualification acquisition, improvementand possibilities of its qualitative change are equally significant.The goal of the research: to explore and assess teachers’ attitude towards theorganization of qualifying examination for teachers.186 Vida GUDŽINSKIENĖ, Gražina ŠMITIENĖ, Mindaugas BRIEDIS

Aspects of the activities of Social EducatorThe object of the research: the attitude of future teachers towards theorganization of qualifying examination.Research methods: analysis of scientific literature, strategic and legal documentsrelated to education; questionnaires, mathematical-statistical data analysis.The research comprises institutions of higher education: two universities(Vilnius Pedagogical and Klaipeda Universities), three non-university higher educationestablishments (Vilnius, Panevezys and Utena Colleges). Respondents included 225students of graduate courses at institutions of higher pedagogical education.Experience of European countries reflects a continuous aspiration to guaranteethe highest professional competence of in-service teachers. Learning achievementsinclude knowledge, skills and general skills, described as personal and professionalachievements. The discussion of personal qualification in European countries is relatedto the acquired competencies, knowledge, skills and abilities. The elements of “operationalknowledge”, “desire to perform” and “ability to perform” are distinguished in theconception of competence. “Operational knowledge” acquired in the first cycle ofprofessional training and further developed in continuous studies enables individualsto change, organize, etc. their activity in a more motivated way (Project on QualifyingExamination Methodology and Content Descriptors, 2007).The content of teacher qualifying examination is regulated by: national professionalstandard, teacher training standard and (or) qualification descriptors (regulators). Theboard of qualifying examination (further referred to as QE) consists of a number ofmembers having three or more years’ experience. Various institutions implementingteacher training in the first cycle, which have been accredited to carry out qualifyingexamination, constitute the QE board. The members of the board are the members ofinstitutions accrediting the qualification, departments delegated by the government,institutions of first-cycle and continuous professional training, employees of professionalassociations, social partners, etc. (Project on Qualifying Examination Methodologyand Content Descriptors, 2007). The principles of forming the examination boarddiffer in various countries. Qualifying examination board may: be appointed byqualified organizations/institutions and operate for a different amount of time – from1-3 years to 5 or more; persons working in the board can be appointed by qualifiedorganizations/institutions and/or elected. For instance, The Teaching Council in Irelandsupervises the level of teacher professionalism, advises on granting the qualification offirst-cycle teacher training, professional qualification and further issues of professionalqualification development, supervises teacher registry, accredits the programmesof teacher training, etc. The board in this country consists of 37 members (part ofANALYSIS OF HUMAN FAITH AND SOCIAL VALUES IN THE CONTEXT OF PHILOSOPHY,RELIGION (THEOLOGY), EDUCATION AND PSYCHOLOGY187ISSN 1392-9569

Socialinis ugdymas. 2011. Nr. 14 (25)them are elected, part are appointed by social partners, professional organizationsand government). The British have designed Teacher Qualification Standard (TQS),by which every teacher in the country should meet the outlined requirements. Theteacher can assess their qualification in 40 centres across the country themselves usingcomputerised tests. In France pedagogical competencies are revised every four years(cf. Project on Qualifying Examination Methodology and Content Descriptors, 2007).It is noteworthy that in most European countries teacher qualifying examination isorganized with regard to national professional standards, professional qualificationrequirements and training standards. The European Union countries seek to assesslearning outcomes of graduates, i.e. future teachers, in terms of the acquired knowledge,skills and competencies and evaluating the outcomes of their practical activity.Institutions, which train future teachers, organize study programmes and plan theteaching/learning process, follow the requirements of professional qualification outlinedin profession standards to assess students’ teaching/learning results and outcomes ofpractical activity. The functions of the maintenance of qualification awarding systemare delegated to the institutions, which supervise the process of qualification awarding,award qualifications, etc. Qualification examinations are executed in several stages:written and oral forms, observation of applicants’ practical activity, etc. (ibid). Theprovisions and attitudes of future teachers towards their professional qualification andits acquisition, the contents of teachers’ professional competence and its assessmentwhile granting the qualification, as well as the prospect of its development are animportant precondition of qualitative change of teacher training.Research results. The research was intended to figure out the attitude of graduatestudents, studying at university and non-university education institutions of Lithuania,towards the organization of qualifying examinations and their prospective contents.Their attitudes and opinions regarding the organization of qualifying examinationsand content changes might be useful in implementing the latest challenges ofeducation. The research was based on multi-stage random sampling. The respondentswere 4 th year students from Vilnius Pedagogical University (further referred to asVPU), Klaipeda University, Vilnius, Utena and Panevezys Colleges.It is noteworthy that part of respondents (43%) never came across the issuesof organizing teacher qualifying examination or other related issues, however, mostrespondents think that the issues related to the organization of qualifying examinationand its contents are significant for them.The research participants, who were familiarized with the issues of teacherqualifying examination, had to state the source, from which they found out about188 Vida GUDŽINSKIENĖ, Gražina ŠMITIENĖ, Mindaugas BRIEDIS

Aspects of the activities of Social Educatorthe organization of teacher qualifying examination. More that a half of respondentsindicated the following sources: they heard about it during the lectures, conversationswith teachers, pedagogical literature and during the teaching practice at school(Figure 1). The rarest case was that they obtained information from conferences orinternet databases.Teachers and other pedagogues most frequently introduced the students with theorganization of qualifying examination during the practice; another possibility was toread pedagogical literature. Future teachers obtained the most exhaustive knowledgefrom their classes and practice (11.5 and 8.3% respectively). A substantial amountof information was delivered to them in conversations with teachers (18.5%), duringthe classes (32.1%) and pedagogical literature (27.8%) (Figure 1).Figure 1. Sources of information obtained by respondents about the organization of qualifyingexamination (%)Respondents, who indicated that the most exhaustive and substantial informationabout the organization of qualifying examination was delivered in conversationswith teachers, claimed that they gained quality information from literature sources,however, a large part of them stated that during the pedagogical practice they eitherdid not get it at all (44.4%) or the information was insufficient (20.8%).Future teachers’ reasoning about the work of qualifying examination board andits composition revealed their aspiration for minor changes in the currently operatingANALYSIS OF HUMAN FAITH AND SOCIAL VALUES IN THE CONTEXT OF PHILOSOPHY,RELIGION (THEOLOGY), EDUCATION AND PSYCHOLOGY189ISSN 1392-9569

Socialinis ugdymas. 2011. Nr. 14 (25)system. A large part of respondents maintained that the board should consist onlyof the representatives of qualification-recognizing institutions (teacher traininginstitutions, institutes of teacher qualification development, etc.) (41.4%) (Figure 2).A possibility to expand the board by the representatives of various other institutions(teachers’ unions, employers’ associations, etc.) is seen by 36.5% of respondents.Figure 2. Composition of qualifying examination board (%)Correlation of socio-demographic characteristics showed that future teachersresiding in larger cities (Vilnius, Klaipeda) responded that QE board should consistof the representatives of all institutions more frequently than those living in smallertowns (40.3 and 25.9% respectively). The later variant was also preferred by youngerrespondents (up to 25), who had just finished the school started their pedagogicalstudies rather than older future teachers (39.5 and 28.6% respectively).Investigation results revealed that a large part of respondents held the opinion thatit would be purposeful to have several target boards (38%). They did not discountthe possibility of a universal board or a board arranged separately for each subject(Figure 3). Most respondents (39%) thought that the optimal number of boardmembers should be five.190 Vida GUDŽINSKIENĖ, Gražina ŠMITIENĖ, Mindaugas BRIEDIS

Aspects of the activities of Social Educator11233828For subject Universal Target No opinionFigure 3. Types of qualifying examination board (%)Respondents held the opinion that the composition of qualifying examinationboard could be either fixed or rotational, operating for a short period of time (Figure4). Having analyzed research results, it appeared that 32.1% of respondents aged from25 to 55 would favour a rotational qualifying examination board.15342031Long-term Short-term Rotation No opinionFigure 4. Types of qualifying examination board (%)ANALYSIS OF HUMAN FAITH AND SOCIAL VALUES IN THE CONTEXT OF PHILOSOPHY,RELIGION (THEOLOGY), EDUCATION AND PSYCHOLOGY191ISSN 1392-9569

Socialinis ugdymas. 2011. Nr. 14 (25)Respondents, having indicated a fixed type of qualifying examination board, wereasked to state the period of their tenure. A fifth (26.5%) of future teachers, favouringthe idea of long-term board, thought that the tenure should last three or five years. Thetenure of 2 and 4 years would satisfy 19.1% of 4 th year students each (Figure 5).Figure 5.The tenure period of qualifying examination board (%)Professional knowledge was qualified by respondents as a very important factorgranting them professional qualification of a teacher (63.5%). The factor was indicatedas important by nine respondents out of ten. They also distinguished the significanceof communication skills and pedagogical experience of future teachers. Duringthe studies most respondents developed the following skills: cognitive (reflection,information management, etc.), functional (planning of subject contents, managementof teaching/learning process, etc.) and communicative-cooperative and interculturalcompetencies (The Guidelines of Teacher Training Standard, 2006). Only a fewrespondents indicated professional knowledge, experience gained during pedagogicalpractice, general skills and abilities, ability to communicate and management ofinformation technologies as minor factors while granting a teacher’s professionalqualification (Figure 6). Identification of the most significant factors depended neitheron socio-demographic characteristics nor teaching institution.192 Vida GUDŽINSKIENĖ, Gražina ŠMITIENĖ, Mindaugas BRIEDIS

Aspects of the activities of Social EducatorDid not respond6.45.99.910.813.3Not important11.51.523.4Partially important 2.59.910.83.420.2Important26.630.559.13041.9Very important63,552,218,753,721,20 20 40 60 80 100 %Professional knowledge Pedagogical experienceGeneral c ompetencesCommunication skillsAcquisition of ICT and their applicationFigure 6. The main factors of granting a teacher’s professional qualification (%)Conclusions1. The analysis of scientific literature, strategic and legal education documentsrevealed various experience of European and other countries in awarding theprofessional qualification of a teacher. Positive experience of foreign countries toobjectively evaluate the professional qualification acquired by future teachers formspreconditions to implement the organization of the qualifying examination in teachertraining system in a more responsible way.2. The research revealed that almost half of the students, while studying ininstitutions of higher education, have insufficient knowledge about the grantingof pedagogical qualification, realities of competence development and its intendedchanges.3. Respondents expect to obtain more exhaustive information about the grantingof teachers’ qualification from lecturers (of higher education establishments) andteachers (during pedagogical practice at school).ANALYSIS OF HUMAN FAITH AND SOCIAL VALUES IN THE CONTEXT OF PHILOSOPHY,RELIGION (THEOLOGY), EDUCATION AND PSYCHOLOGY193ISSN 1392-9569

Socialinis ugdymas. 2011. Nr. 14 (25)4. The changes of granting a qualification, indicated by respondents at this stage,are not substantial, favour being professed on the changes least affecting the currentprocedure. Respondents maintain that during the qualifying examination greatestattention should be focused on the assessment of their professional knowledge.5. Future teachers’ attitudes regarding systematic development of professionalcompetencies, their dutiful professional self-observation and insights of professionaldevelopment, which are being educated in institutions of higher education, are astringent precondition of the qualitative change of teacher training.Literature1.2.3.4.5.6.7.8.9.10.Besimokančios visuomenės iššūkiai pedagogų rengimui: collection of articles, preparedaccording to presentations of international conference. Vilnius: Mokytojųkompetencijos centras, 2007.Dabartinės kvalifikacijų būklės Lietuvoje analizė. Study. Head of workgroup R. Laužackas.Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnyba. Vilnius, 2006.Jackūnas Ž. Pedagogų rengimo ir kvalifikacijos tobulinimo pertvarka. In: Lietuvosšvietimo kaitos linkmės (1988–2005): monograph. Reviewers.: Prof. Dr. Habil.M. Barkausakaitė, Assoc. Prof.Dr. J. Dautaras, Dr. K. Kaminskas / Kultūros,filosofijos ir meno institutas. Vilnius, 2006.Korenkienė R., Šedeckytė-Lagunavičienė I. Šiuolaikiškos pedagogų rengimosistemos kūrimas. Švietimo naujienos: inform. leid. LR švietimo ir mokslo ministerija.Vilnius, 2008, No. 5 (260), p. 7–9.Kvalifikacinio egzamino metodikos ir turinio aprašo projektas. Compilers: V. Beresnevičiūtėet al. Vilnius: Mokytojų kompetencijos centras, 2007.Laužackas R. Sistemoteorinės profesinio rengimo kaitos dimensijos. Kaunas, 1999.Mokytojo profesija Europoje: bendras apibūdinimas, tendencijos ir problemos. Report I.Pagrindinis mokytojų rengimas ir perėjimas į profesinę veiklą. Eurydice. Available at:.Pedagoginės stažuotės organizavimo metodikos projektas. Compilers: N. Cibulskaitė , etal. ISBN 978-9955-34-027-0. Vilnius: Mokytojų kompetencijos centras, 2007.Pedagogo rengimo standarto gairių projektas. Research report. RL MES, Vilnius,2006.Standards for Teacher Competence in Educational Assessment of Students. Developedby American Federation of Teachers, National Council on Measurement in194 Vida GUDŽINSKIENĖ, Gražina ŠMITIENĖ, Mindaugas BRIEDIS

Aspects of the activities of Social Educator11.12.13.Education, National Education Association. Available at: .Structures of Education, Vocational Training and Adult Education Systems in Europe.EURYDICE/CEDEFOP/ETF, 2003.Valatkienė S. Mokytojų rengimas ir “aktyviosios mokyklos“ teorija ir patirtis.Acta paedagogica Vilnensia, 2002, No. 9, p. 64–71.Vilkelienė A. Būsimųjų mokytojų gebėjimai ugdymo sistemos kontekste. Pedagogika:research papers, 2003, Vol. 68, p. 134–139.Received in July 2010Submitted for publication in November 2010Vida Gudžinskienė – Doctor of Social Sciences (Educology), Professor and Head ofSocial Cohesion Department at Institute of Social Communication, Associated Professorof Department of Health Education, Faculty of Sports and Health, Vilnius PedagogicalUniversity; field of research: modelling of educational process, health promotion andeducation, development of different student competences, professional competences ofeducator, teacher training; address: Studentų str. 39, LT-08106 Vilnius, Lithuania; e-mail:vida.gudzinskiene@gmail.comGražina Šmitienė – Doctor of Social Sciences (Educational Science), Associate Professorof Department of Social Pedagogy, Faculty of Pedagogy, Klaipėda University; field of research:moral education, social competence, pedagogy professional competence, in-servicetraining, ethic teaching; address: Herkaus Manto str. 84, LT-92294, Klaipėda, Lithuania;e-mail: grazina.smitiene@takas.ltMindaugas Briedis – Deputy Director of Social Communication Institute of VilniusPedagogical University, Lecturer of Department of Social Pedagogy; field of research:social policy, training of educators and specialists providing support to learners and theirprofessional development; address: Studentų str. 39, LT-08106 Vilnius, Lithuania; e-mail:mindaugas.briedis@yahoo.comANALYSIS OF HUMAN FAITH AND SOCIAL VALUES IN THE CONTEXT OF PHILOSOPHY,RELIGION (THEOLOGY), EDUCATION AND PSYCHOLOGY195ISSN 1392-9569

Socialinis ugdymas. 2011. Nr. 14 (25)Rita IlgūnienėASPECTS OF ETHNICALLY MIXED MARRIAGES ANDTHEIR ADAPTATION TO THE SOCIETYAbstract. The article analyses the main reasons for formation of ethnically mixed families.The attitude of the society towards such families is discussed and the main obstacles foradaptation to the new environment are identified. On the basis of the quality research results,it can be stated that love remains the main motives for marriage between individuals fromdifferent cultures. An assumption is made that interaction between cultures of both spousesresult in a new and unique culture.Keywords: ethnically mixed family, culture, marriage, love.IntroductionEach family starts with the marriage, which is held according to certain regulationsand rituals that are characteristic of certain nation or country. Marriage is a publicconfirmation of the union of two people: “It is an externally expressed, irrevocableagreement between a man and a woman based on free will, who both have a goalto give birth to children and to bring them up“(R. Grucė, 1994: 33). According toG. Skujienė; A. Steponėnienė (2007), the marriage had two main functions prior to the18 th century: to extend family and to improve man’s material status and prestige.The biggest number of marriages between Lithuanians and individuals of othernationalities were registered during the Soviet period. Following the data of LithuanianCivil Registry Office, A. Vyšniauskaitė; P. Kalnius; R. Paukštytė-Šaknienė (2008:249) point out that in 1984 the number of ethnically mixed marriages in Vilnius cityequalled 38.7 %. Thus, the main problem faced by Lithuanian emigration was mixedfamilies. Taking into account current processes of globalisation, Lithuania’s integrationinto the European Union, the conditions for an increase in the number of ethnicallymixed marriages can be observed. Following the data of Statistics Department , it canbe concluded that men, Lithuanian citizens, marry women of different nationalitiesmore frequently than Lithuanian women marry men of other nationalities. In 2009as many as 393 men married German women, 218 men entered into marriage withStatistics Department under the Government of the Republic of Lithuania. Available from: http://www.stat.gov.lt/lt (accessed 20 03 2010).196 Rita Ilgūnienė

Aspects of the activities of Social Educatorwomen of American citizenship and 216 of them married Russian women, whereas375 Lithuanian women married Russians, 244 women entered into marriage withBelgian men, 120 women married Ukrainian men. In 2000 (132) and in 2005 (222)the most popular marriage among Lithuanian women was with Romanians, whereasthe biggest number of Lithuanian men married German women in 2000 (294), in2005 (427) as well as in 2008 (386).Without doubt, the number of ethnically mixed marriages are conditioned byboth objective and subjective factors. According to S. Fenton (2003), M. W. Kephart,D. Jedlicka, (1988) certain insularity and striving for homogeneity are characteristicof all nations and ethnic groups. However, A. Giddens (2003), M. J. Yinger (1994),K .Woodward (1997) emphasized that political, state, economic and cultural relationsamong nations and their nature inevitably affect internal processes within nations(national and ethnic identity, etc.). Objective factors are supported or suppressed bysubjective factors: positions of various religious confessions, state institutions, nationalpolicies of political parties, laws regulating marriages as well as ethnic stereotypesand group attitudes, etc.The marriage has not always been irrevocable and based on a free-will agreementbetween a woman and man and the main aim of the marriage has not always been togive birth to children and bring them up. Considerable changes have been observedin reasons for family formation. Following A. Tavit, K. Miškinis (2003) singledout three kinds of motives, i.e., very important, important and unimportant, whichdirectly result in the success of marriage. According to A. Tavit, love, striving forself-dependent life and a wish to have children are very important motives. Theauthor pointed out that fear to stay alone and lonely, pressure from parents, a wishto revenge and a wish to change social status (fear to stay not married), strivingfor higher situation or better prestige in the society are perceived as not importantmotives. Such factors as pregnancy or a wish to legalize sexual relations are seen asimportant motives.A big variety of reasons for ethnically mixed marriages can be identified. The mainreason pointed out by the majority of spouses was: “you follow your heart“. This sayingbecomes not only a reason but also a certain pretext to avoid penetrating into moreserious reasons. Next to the reason “love“, texts of Lithuanian emigration providefor explanations that ethnically mixed marriages may be resulted in by differencein education of Lithuanian women and men. Meanwhile, S. Yla (1997) emphasizesthat the problem of ethnically mixed families is encountered by young people. Youngpeople face contraposition between Lithuanian and strange cultures. ConstantlyASPECTS OF ETHNICALLY MIXED MARRIAGES AND THEIR ADAPTATION TO THE SOCIETY197ISSN 1392-9569

Socialinis ugdymas. 2011. Nr. 14 (25)hearing about the negative sides and evil of strange culture from their parents butseeing a totally different picture in the reality, young people stand against theirnative culture and start supporting other cultures. Thus, according to S. Yla (1997),Lithuanians themselves give their children a push to form ethnically mixed familiesbecause they do not teach their offspring how to differentiate the good from the badin strange culture and fail to acknowledge that local culture is able produce somethinggood. Representing different cultures, young people notice and start admiringeach other faster. S. Yla (1997) emphasizes that Lithuanian young men think thatLithuanian young women lack suavity, colourfulness of character and criticize theirrestraint. On the other hand, Lithuanian young girls criticize insufficient politenessand education of Lithuanian young men and their reserve regarding individualsof the opposite sex, however ironic it may sound. A. Vyšniauskaitė; P. Kalnius;R. Paukštytė-Šaknienė (2008) also pointed out that a considerably big number ofindividuals enter into ethnically mixed marriages firstly due to the fact that they seefew possibilities for finding an appropriate partner among individuals of the samenation. A. Herman (1972) tends to provide another reason: young Lithuanians wantto break from Lithuanian environment because, as it was mentioned before, oldergeneration express their indignation at everything what is not Lithuanian and thisresults in an opposite reaction among young Lithuanians. It can be observed that theproblem of ethnically mixed families is discussed; however, the reasons for choosinga foreign spouse is either concealed or insufficiently penetrated into.The object of the research: ethnically mixed family.The goal of the research: to reveal the main reasons for ethnically mixedmarriages, the attitude of the society towards such families and to overview essentialobstacles faced adapting in a new environment.The research methods:Empirical: the survey of the respondents (interview), analysis and generalisationof the received data.The methodology and organisation of the researchMethodology of qualitative research. Qualitative research methodology was appliedto reveal reasons for formation of ethnically mixed families. According to K. Kardelis(2002), the analysis of differentiating features of qualitative researches, based onvarious sources, allow for defining it as a systemic, unstructurised case study or researchon a group of individuals, situation or an event in a natural environment, aimingto understand the phenomena under research and to provide their interpretative orholistic explanation. K. Kardelis (2002) states that methods of qualitative research198 Rita Ilgūnienė

Aspects of the activities of Social Educatorare flexible because they are oriented into interpretation rather than into measuring,into the process and situation rather than into conclusions.The data were analysed applying the method of descriptive quality content analysiswith the help of open coding procedures.The research was conducted in March-April 2010. The research sample included8 respondents, who entered into marriages with individuals form other culturesand 1 respondent growing in an ethnically mixed family. Table 1 presents data onthe respondents of the survey (see: Table1). To ensure anonymity, the names of therespondents were changed.Data on the respondents in the researchTable 1No.Name, citizenshipSpouse Age Living place Number ofchildren1. Aida, Lithuanian US citizen Steven 34 JAV 22. Beatričė, LithuanianIndian Tim 25 Sweden 23. Pedro, Albanian Lithuanian Lina 29 England 14. Kristina, Lithuanian5. Liudmila, Russian6. Lučija, Moldavian7. Monika, Lithuanian8. Andželika, LithuanianSAR citizen Kent 28 England -Armenian 55 Lithuania 3Lithuanian 50 Lithuania 2Russian 31 Lithuania 1Dutch Richard 27 Lithuania 19. 21 year old studentSandra, Lithanian),living in Lithuania and growing two childrenHer parents: father Oleg (Moldavian) and mother Violeta (LithuuanianASPECTS OF ETHNICALLY MIXED MARRIAGES AND THEIR ADAPTATION TO THE SOCIETY199ISSN 1392-9569

Socialinis ugdymas. 2011. Nr. 14 (25)The analysis of the research resultsStriving for revelation of the main factors, which promote marriages betweenindividuals of different cultures, the respondents were asked to point out motives forfamily creation (see: Table 2).Motives for formation of ethnically mixed familyTable 2Sub-categoryA wish to legalize yourlove;A wish to live in anothercountry;Numberof statementsStatement of the respondents7 “After three months he proposed to me. I think, Steven made thisso fast because I would have gone to my home country when myvisa ended. It became clearer later, when he saw in me a perfectmother of his children. We both wanted to be together and tocreate a family“;“During our third or fourth date, he suddenly got down on hisknee, gave me a ring and asked if I agree to become his wife.Though we had known each other only for a week, I agreed nothesitating“;“It is a real fun, when one person meets another person, they makefriends, fall in love, find a big number of common interests andare close to each other in all the spheres“;“Our wish to legalise our love was the main motive for marriage“;“I am sure that creating a family it is important to equally approachthe fundamental principles: love, respect, attitude to family, children“;“Mutual hot feelings were important for us“;“I think parents got married because they loved each other andthis love has not flagged since then“.1 “More than five years passed before we become beloved. In fact,I never thought that I would link my future with a foreigner;but life makes its own arrangements. I remember visiting SaintPetersburg as a teenager and one of my biggest dreams was tosee a dark-skinned man. And my dream went true: I saw adark-skinned man and he waved to me“. By the way, I wantedsomebody close, who could help me to adapt in a strange countryand to take roots”.Unplanned pregnancy. 1 “I wouldn’t have been in a hurry to get married, but a piece ofnews about Lina’s pregnancy made it faster“.200 Rita Ilgūnienė

Aspects of the activities of Social EducatorThe respondent Kristina (28) emphasized that her wish to live in another countrystimulated her marriage: “And my dream went true: I saw a dark-skinned man and hewaved to me“. By the way, I wanted somebody close, who could help me to adapt in astrange country and to take roots”. Albanian Pedro (29) pointed out that namely the babymade him think about the marriage: “I wouldn’t have been in a hurry to get married,but a piece of news about Lina’s pregnancy made it faster“. However, the distribution ofanswers to this question (7 out of 9) shows that one of the main motives to enter intoethnically mixed family is love: ““It is a real fun, when one person meets another person,they make friends, fall in love, find a big number of common interests and are close toeach other in all the spheres“. Thus, it can be concluded that love is the most importantfactor in legalization of relations between two people. German philosopher M. Scheler(1989) defines love as a condition, which can be hardly explained, when one is ableto penetrate into the most secret corners of the beloved person’s soul, to recognize themost secret vibrations of his/her soul, to notice extraordinary value of an individual as apersonality. “Love is the main motive for getting married among 89% of men and 92%of women; therefore, at first sight such marriages should be successful“(K. Miškinis,2003: 74). Unfortunately, according to the data of the statistics specialists L.Gudkovičand A.Kondratov (K. Miškinis, 2003) more than 50 % of marriages created on thebasis of love are not successful. These statistical data show that a loving individualmay evaluate his partner not adequately and when the period of amorousness is overand some drawbacks of the partner reveal themselves, even hostile feeling may occur.Such couples fail to search for compromises, they argue and frequently divorce. Thus,feelings are not enough to make a strong marriage. People, who are planning to enterinto marriage, have to search for a partner very carefully, to make attempts to knowhim/her as good as possible and, first of all, to understand that ideal people do notexist, therefore, an ideal marriage is hardly possible either.Entering into an ethnically mixed marriage, both or at least one of the spouseshave to leave own native country and to start a new one in a foreign environment.Leaving one’s country is an extremely important step in the life of an individual, thatis, it is a change in life, which necessitates a need for adaptation and consolidationof own position in the society. K. Oberg (1960) defines adaptation as a continuousactive process, which can be perceived as a positive balance of interaction between anindividual and environment. Social adaptation is a process of individual’s adaptationto the existing relations in the society, social norms, examples, values, traditions,etc., which depends on components of material and spiritual environment, wherean individual acts. R. Naujanienė (2002) points out that depending on his/herASPECTS OF ETHNICALLY MIXED MARRIAGES AND THEIR ADAPTATION TO THE SOCIETY201ISSN 1392-9569

Socialinis ugdymas. 2011. Nr. 14 (25)experience each individual may adjust to a certain number of changes without anyeffort. Generalizing the answers of the respondents regarding adaptation of ethnicallymixed families to the society, it can be stated that individuals, who leave their country,firstly encounter the language barrier: “In fact, sometimes it was difficult to expresseverything what I want to say in English but as the time passed, it became easier and easierto do this; “Firstly it was most difficult to speak to other people; employers did not want tohire me without English language skills. However, I came to London to improve my life,therefore I stated to attend English language courses“. It should be pointed out that therespondents found it important to be trusted by people around, to find a job and todo their best to adapt to the new environment: “Representatives of national minoritieshave to willy-nilly be more active than the majority of Lithuanians. This enables themnot only to preserve own culture but also to be heard in the society“. Thus, there occursan adaptation, which is a continuous, change-oriented, cognitive, sensually perceivedprocess, which is conditioned by emotions and behaviour, and an attempt is made toretain or increase the degree of balance in the interaction with the environment. Thisembraces active efforts to survive, grow, improve and renew retaining the balance ininteraction with environment. Taking into account the answers of the respondents, itcan be concluded that the quality of adaptation depends on individual’s qualities anddetermination: “Richard did not face any difficulties adapting to life in Lithuania; he isa communicative man and has more friends in Lithuania than me, who actually was bornand brought up in Lithuania. Perhaps his adaptation to living in Lithuania was easierperhaps due to the fact that he has travelled a lot”. Moreover, active communities, whichinclude members of ethnically mixed families, also contribute to the acceleration ofadaptation process: “Since my childhood I have been participating in the activities ofMoldavian community together with my father, where we sing Moldavian songs in thechoir and recite poems, celebrate festivals“. It is interesting to notice that the majorityof the respondents express nostalgia for their motherland: “In Lithuania I miss onlyone thing – mountains, which are so usual in my motherland. In Armenia mountains areeverywhere, whatever direction you turn, you see mountains. You see forward- there aremountains there, you turn back and you see mountains as well“, however, relatives whocome to visit them, community members and family provides them with strength:“But I also feel happy here. Sometimes I want to spend more time in Holland, but at thesame time I want to be here, in Lithuania, to spend more time with Andželika, to seehow my small daughter is growing. One cannot have everything. Lithuania, Holland orany other country – it is not so important. We’ve been discussing the possibility to live inHolland but so far, Lithuania is our home“. It should be mentioned that a culture shock202 Rita Ilgūnienė

Aspects of the activities of Social Educatormay condition additional reasons for conflicts among family members. Despite this,during the adaptation process spouses of different ethnic background may gain moretolerance and understanding, which only strengthen the family.Following the data of the Statistics Department , it can be stated that theLithuanian population consists of 80 % of Lithuanians, and the rest of the peopleare Russians, Polish, Jewish, Karaites, etc. Despite various programmes that aredeveloped to promote the sense of tolerance towards people of different cultures, thecontraposition native-foreign is still faced. This opposition has received attention fromthe researchers on various spheres. The opinion of J. Mardosas (1999) is interestingand topical: “Usually a psychological attitude exists in national relations, whichcontains both ethno-social and political content and this attitude may be expressedthrough the contraposition we and they. We represents the majority, and they standsfor the minority or even for a nation that is outside our territory, i. e., psychologicallythere appears value as if of lower hierarchy“ J. Mardosas, 1999: 97). Analysing therespondents’ answers, it should be emphasized that the majority of the participants inthe survey have faced the negative position of the society because they have enteredinto the marriage with a spouse of different nationality: some of them faced relativelylight discrimination (pointing at them, offensive words, etc.): “Frankly speaking,however pleasant it is to return to my motherland but the reaction of country fellows to myIndian husband next to me is really insulting. Some express their opinion aloud; others,who are not so brave, impudently stare at us, whisper something or even poke their fingerat us. I feel better in Sweden, were ethnically mixed couples are common“; Tolerance isnot characteristic of Lithuanian society, especially of children. There have been varioussituations, when boys will shout in the classroom that my dad is from Mongolia“, othersfaced more severe discrimination (manifested through ignoring of individuals of othernationalities by specialists in Lithuanian state institutions): “The majority of difficultiesare faced in the families not because of our internal conflicts or intercultural differences butdue to activities of Lithuanian state institutions and negative attitude of Lithuanians toforeigners.“ However, it is interesting to observe, that a number of the respondents arehappy that other people pay attention to their foreign-born spouse, especially whenpeople approach them and ask questions about spouse’s country and culture: “I havenever heard any reproaches from my friends regarding my life with a person of differentrace. They all get along very well with Kent and they respect my choice. When we wereStatistics Department under the Government of the Respublic of Lithuania. Available from :http://www.stat.gov.lt/lt (accessed 20 03 2010).ASPECTS OF ETHNICALLY MIXED MARRIAGES AND THEIR ADAPTATION TO THE SOCIETY203ISSN 1392-9569

Socialinis ugdymas. 2011. Nr. 14 (25)visiting my native place, Kent received a lot of attentions from people around. Having seena dark-skinned man, people could hardy hide their surprise. But this interest was somehowlovely, sometimes even funny; we have never heard any angry or insulting comments. Oneof the most memorable situations was our meeting with a famous Lithuanian folk artistliving in Anykščiai. Having seen Kent, she said: “What a handsome person you are takingwith you-he is decorating our Lithuania“. Then she stroked his hand and started to cry“;People’s reaction is always the same: they get interested, listen for a while and then ask toteach several words. There occur such situations, when a person also asks me if my bothparents are Lithuanians since my appearance does not meet typical Lithuanian features.Generalising the attitude of the society towards ethnically mixed families, it can bestated that the society is not indifferent to individuals from different cultures andexpress their position in a positive or negative way.ConclusionsGeneralising reasons for entering into ethnically mixed families and aspects ofadaptation of such families in the society, it should be stated that love still remains themain motive for formation of ethnically mixed families. An assumption is made thatinteraction between cultures of both spouses results in a new and unique culture.Ethnically mixed families include families that consist of individuals of differentnationalities or even different races, which are divided into three main kinds. Eachethnically mixed family constructs own “family conception” according to their ownneeds, current situation and wishes striving for the only goal-happiness. The lifeof family, its quality and value is reflected through culture. The concept of cultureembraces knowledge, faith, morality, art, law, relations, behaviour norms, worldview,cultural heritage, traditions, habits and all the other abilities and habits that areacquired by an individual as a member of the society. Cultural differences amongnations are so vivid that it is hardly possible to identify and present a system thatdescribes these differences. Only certain tendencies and general features of separatecultures can be singled out or extreme characteristics of cultures can be presented.Nationality and respect for other nations interact with each other. G. Skujienė;A. Steponėnienė, (2007) point out that to love one’s motherland does not meandespising representatives of other nations or foreign-born citizens of their own country.The authors emphasise that tolerance, respect for other nations preserving identity,displays internal culture of each family and its spiritual richness. Only the family,which are better aware of own nation, its history shows more respect for spiritual204 Rita Ilgūnienė

Aspects of the activities of Social Educatorwealth of other nations and are able to successfully bring up a citizen of Lithuania,who loves other nations. Thus, Lithuanian families should assist representatives ofdifferent nations in becoming better aware of Lithuanian culture, traditions andhabits: “Parents should pay a considerable attention to development of children’s tolerance.Everything depends not only on the environment but also on how child will be broughtup and will perceive the world and surrounding people“.Literature1.2.3.4.5.6.7.8.9.10.11.12.Grucė, Romualdas. Šeima ir vaikų auklėjimas. Vilnius: Lumen, 1994. 372, [1] p.ISBN 9986410096.Herman, A., Mišri šeima lietuviškoje visuomenėje // Laiškai lietuviams, 1972m., No. 8, p. 272-274.Yla, Stasys. Lietuviška šeima// Tolyn į laiką-gilyn į gelmę.., 1997, p. 231-235,237.Kardelis, Kęstutis. Mokslinių tyrimų metodologija ir metodai (edukologija ir kitisocialiniai mokslai): textbook. 2nd edition. Kaunas: Judex, 2002. 398, [1] p.: iliustr. ISBN 9986948657.Mardosa, J. Tautiniai santykiai Lietuvos respublikos kaimuose ir miesteliuose 1920-1940metais // Etninė kultūra ir tapatumo išraiška: conference proceedings. Vilnius:Lietuvis istorijos institutas, 1999.Miškinis, Kęstas. Šeima žmogaus g yvenime: knyga kiekvienam, norinčiam šeimojesiekti darnos ir išvengti nesklandumų, užauginti gerus vaikus ir būti laimingam.Kaunas: AB “Aušra”, 2003. 548, [1] p. : iliustr. ISBN 9955532254.Naujanienė, Rasa. Žmogaus adaptacija senstant: socialinė gerontologija: ištakos irperspektyvos. Kaunas, 2002.Skujienė, Grita. Šeimos etika: knyga mokytojui, studentui, mokiniui ir visiemsbesidomintiems / G. Skujienė, A. Steponėnienė. Vilnius: Rosma, 2007. 391p.: iliustr. ISBN 9986003539.Šeleris, M. Ordo amoris forma//Gėrio kontūrai.-V., 1989.Vyšniauskaitė, Angelė. Lietuvių šeima ir papročiai: [monograph]/ A.Vyšniauskaitė,P. Kalnius, R. Paukštytė-Šaknienė. [2 nd edition]. Vilnius: Mintis, 2008. 557 p.: iliustr. ISBN 9785417009778.Fenton, S. Ethnicity. London: Polity, 2003.Giddens, A. Intimacy as Democracy. Sexualities and Society. Oxford: Blackwell, 2003.256–264 p.ASPECTS OF ETHNICALLY MIXED MARRIAGES AND THEIR ADAPTATION TO THE SOCIETY205ISSN 1392-9569

Socialinis ugdymas. 2011. Nr. 14 (25)13.14.15.16.17.Yinger, J. M. Ethnicity. Source of Strength? Source of Conflict? New York: State Universityof New York Press, 1994.Kephart, W. M.; Jedlicka, D. The Family, Society and the Individual. New York:Harper and Row Publishers, 1988.Oberg, K. Culture shock: adjustment to new cultural environments. In: PracticalAnthropolog y, 1960. p. 177-182.Woodward, K. Identity and Difference. London: Bath Press, 1997.Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės. [online].[accessed 20 03 2010]. Available from: http://www.stat.gov.ltReceived in September 2010Submitted for publication in November 2010Rita Ilgūnienė – Lecturer of the Department of Social Pedagogy of Social CommunicationInstitute at Vilnius Pedagogical University; field of research: social pedagogy and child’s welfare,peculiarities of work with family, family education, tendencies in juvenile delinquency;address: Studentų str. 39, LT – 08106 Vilnius, Lithuania; e-mail: rita.ilguniene@vpu.lt206 Rita Ilgūnienė

Vida GUDŽINSKIENĖ, Edita ŽITKEVIČAspects of the activities of Social EducatorATTITUDE OF VOCATIONAL SCHOOL STUDENTSTOWARDS ACTIVITIES OF SOCIAL EDUCATORAbstract. This article analyses vocational schools students’ attitude towards socialeducator’s activities. It also presents students’ opinion regarding accessibility of a socialeducator, his/her work efficiency and necessity in vocational school. An attempt is made toidentify whom learners first address facing problems and how teachers, group mentors andsocial educators help them to solve problems. It is analysed if students know that there is asocial educator in their school, what are his/her functions and if students are helped whenthey need assistance. The article also examines the reasons that motivate students to approacha social educator.Key words: vocational school students, attitude, social educator.The positions of social educators are established in the following institutions:special, boarding, youth, comprehensive and vocational schools, child protectionand care institutions (Barkauskaitė-Lukšienė Ž., 2002).Striving for child’s welfare and security in vocational and secondary schools, asocial educator carries out assessment, consultation, remedial, managerial, educational,coordination, preventive, legal and social development functions as defined in thequalification requirements approved by the Ministry of Education and Science ofthe Republic of Lithuania with Minister’s Order No. 1667 of 14 December 2001.A social educator is guided by the principles of individual access, establishmentof equal opportunities, confidentiality, acknowledgement of child’s self-decision,responsibility and competence, professional training standards and the job descriptor(Baltoji knyga, 1999).The qualification requirements for a social educator state that primary objectivesfor a social educator is child’s welfare and safety ensuring his/her integration andsocialization in the society, an increasing full-value expression of personality andcivic maturity (the Order of the Minister of Education and Science of Republic ofLithuania No. 1691 of 7 October 2002). The results of the research “Comparisonof harmful habits among comprehensive and vocational school students” confirmedbig prevalence of harmful habits among 16 – 18 year old teenagers of Lithuania(V. Juškelienė and others, 2004). The research revealed that smoking and drinking ofbeer, vodka, other strong drinks and use of drugs are more prevalent among vocationalschool students. It is noted that addictive behaviour depends on health knowledge.207ISSN 1392-9569

Socialinis ugdymas. 2011. Nr. 14 (25)Therefore, it is very important to ensure that students get appropriate assistance notonly in comprehensive schools but also in vocational schools.Social educator in educational institution is interested not only in different socialand psychological problems faced by students but also in the students’ communityitself, relations among students and affect of them on their behaviour. Accordingto J. Vaitkevičius (1995, p. 269), one of the goals of a social educator is preciselyto investigate and identify emotional atmosphere, psychological climate as well asstructure of the collective, etc. According to G. Kvieskienė (2003, p. 71) a socialeducator is one of the main leaders of positive socialization, a coordinator and initiatorof social assistance process.The object of research: attitude of vocational school students towards socialeducator activitiesThe aim: to explore students’ attitude to social educator’s availability andprofessional efficiency at vocational school.Tasks:1) to indentify if the students are aware of social educator’s presence at schooland services provided; who they address facing problems at school;2) to indentify if the students are seeking social educator’s help and clarifytheir motivation to do that;3) to establish if the social educator is able to help students solving their problemsand what would encourage students to approach an educator more often.Methods of research: Analysis of pedagogical, psychological, scientific andmethodological literature, analysis of legal documents, questionnaire for vocationalschool students, quantitative analysis of the survey results.Research’s density: 200 students of vocational school.Methodology and organisation of research. The survey was conducted fromJanuary 2009 to October 2010. The sample of the research included 200 participants:128 boys (64%) and 72 girls (36%).The research was accomplished using the method of questionnaire survey. Surveyparticipants were students of the first three years of studies and their age ranged from15 to 22 years. The biggest number (62%) of the respondents were first-year students,the second-year students made up to 31% of the respondents and 7% of third-yearstudents participated in the survey participants. The questionnaire form consistedof 14 questions: 7 questions were semi-open, 6 were closed-ended questions, 2 filtertype and 1 biographical. The respondents were provided with a possibility to selectmultiple answers.208 Vida GUDŽINSKIENĖ, Edita ŽITKEVIČ

Aspects of the activities of Social EducatorStudents of vocational school can be citizens of Republic of Lithuania (not youngerthan 14), foreigners with the right of temporary or permanent residence in the Republicof Lithuania, unaccompanied foreigners minors regardless of their legitimate presencein Lithuania, foreigners minors with temporary protection of Republic of Lithuania(the Order of Minister of Education and Science of the Republic of Lithuania No.190, 27 June 2005,). The citizens from other states can become students in accordancewith cross-border agreements of the Republic of Lithuania.Children brought up by caregivers, children who served the court’s penalty, orphansand individuals with higher academic achievements have the priority of enteringvocational school. Special need individuals under twenty-one must submit certificatesfrom educational psychological services. Person’s special needs should enable him/herto follow the training program and pursue professional qualification.Convicts, individuals who are arrested or serve life imprisonment sentences areentitled to attend vocational school having presented a certificate regarding suitabilityof health condition for pursuance of the training program and a permit from theauthority of penalty enforcing institution.A social educator, working in a vocational school, tries to help children betteradapt at school, use all opportunities to develop more rationally, learn and grow asindependent citizens, and according to Kucinskas, V. (2000) s/he must work closelycollaborating with student’s family, relatives, school and teachers. Social educator’sresponsibility is to affect not only the child, but also micro-environment, the peopleand circumstances which would affect the child. In order to help students, a socialeducator must communicate, collaborate and contact. The study aimed to reveal whochildren turn to when they faces difficulties at school (Figure 1).Figure 1. Having faced problems in the school, learners address....The survey revealed that when facing difficulties: 64% of students searching forhelp turn to group mentor, 16% turn to friends or try to solve problems themselves,ATTITUDE OF VOCATIONAL SCHOOL STUDENTS TOWARDS ACTIVITIESOF SOCIAL EDUCATOR209ISSN 1392-9569

Socialinis ugdymas. 2011. Nr. 14 (25)11% turn to the teacher, and 7% turn to the social educator. Summarising data itcan be concluded that group mentors do their work very well and only in difficultsituations students seek for social educator’s assistance.It is very important for social educators to personally introduce themselvesworking at school. This goal can be achieved by image, which is formed consciouslyby specialists themselves and by their environment. (Leliūgienė I., 2002, p. 98). Inorder to ensure students’ awareness of the social educator’s work, the questionnaireincluded the question whether the students know that a social educator works at theirschool. The studies showed that 94% of the learners know that their school employssuch a specialist, 5% of the respondents did not know about it and only 1% pointedout that there is no social educator at school. The analysed research data show thatstudents are informed about a social educator working in their school.The respondents were also asked where they learned about a social educator intheir school (Figure 2).Figure 2. How did you find out that there is a social educator in your school?The research data showed that a social educator introduced himself to 32% ofstudents, 29% were informed about this specialist by group mentor, 15% of therespondents were informed by teachers, 14% by classmates, 6% of the participantsin the survey pointed out to ‘other’: 3% were invited to talk by a social educator;2% think that social educators work everywhere so their school should also employone, 1% did not know that there is a social educator in their school. 4% of therespondents indicated that information about social educator was provided by school210 Vida GUDŽINSKIENĖ, Edita ŽITKEVIČ

Aspects of the activities of Social Educatoradministration. Summarising the research data it can be stated that most of thestudents know that there is a social educator in their school.During the research it was decided to find out if students know what socialeducator does in their schoolThe frequency of social educator’s activities (students view)Table 1Social educator’s activity includes Mostly Often Rarely Neverindividual work with students 21%provision of social and pedagogical assistancefor students (material assistance, free transportation)organisation of educational activities (preventive– information stands)carrying out of preventive activities(lectures, events)22%15%18%individual work with school teachers 14%individual work with parents 10%Other (please specify)The obtained information (Table 1) showed that 22% of the students think thata social educator mainly gives social pedagogical help, 21% think that s/he worksindividually with students, 18% of the respondents indicated that social educatororganises educational activity; 15% indicated that social educator organises preventivework, 14% respondents pointed out that a social educator works personally withschool teachers, 10% stated that a social educator rarely spends some time workingindividually with parents. After the analysis of data it can be concluded accordingto the respondents, a social educator in vocational school focuses on the individualwork with students and teachers and only sometimes problems are solved withinvolvement of parents.The study questioned whether the students had interacted with a social educator.59% of the respondents pointed out that they had encountered a social educator.The analysis of the results of the survey on who initiated the meeting with the socialeducator (Fig. 3) revealed that 53% of the respondents initiated their meeting bythemselves. One fifth (20%) of the students met this specialist because they wereATTITUDE OF VOCATIONAL SCHOOL STUDENTS TOWARDS ACTIVITIESOF SOCIAL EDUCATOR211ISSN 1392-9569

Socialinis ugdymas. 2011. Nr. 14 (25)invited for an interview by a social educator. 12% of the interviewed were divertedby group mentor, 6% stated that they had never been interviewed by a socialeducator.Figure 3. Who initiated meeting with a social educator?The data analysis showed that students are aware of social educators’ activity andfacing difficulties are able to approach him/her.In order to find out not only availability of a social educator, but also efficiencyof the services provided, students were asked whether the teacher had provided themwith social assistance required (Figure 4).Figure 4. Social educator provides help which is neededMajority of respondents (55%) answered that they received the help they neededfrom social educator, 27% students think they were helped partially, 16% answeredthat they did not receive help from a social educator, 2% respondents mentioned that212 Vida GUDŽINSKIENĖ, Edita ŽITKEVIČ

Aspects of the activities of Social Educatorduring their visit to a social educator they discussed attendance and achievementproblems.Having provided the reasons for approaching a social educator in the questionnairesurvey, it was revealed that the most frequent reasons included attendance problems(25%), 23% contacted the social educator because of the conflicts with the schoolcommunity (students, teachers, administration), 15% met the specialist due tostudying problems, 14% of the students discussed problems related to academicprogress and 10% of the students indicated that they applied to a social educator forfree transportation, 7% of the respondents visited the specialist because they facedcommunication problems, and 6% wanted to discuss problems in family. After theanalysis and summary of the data, it can be pointed out that the majority of thestudents, who addressed social educators due to the reasons listed above, receivedthe necessary assistance.After receiving the necessary help from a social educator as many as 88% of therespondents pointed out that such a specialist is needed in vocational schools andonly one tenth (10%) mentioned that a social educator is not required and 2 % ofthe respondents did not have their own opinion.During the study an attempt was made to find out students’ suggestions forimprovement of efficiency of social educator’s activity (Figure 5).Figure 5.What would you suggest making social educator’s work more efficient?The summarised data revealed that as many as 51% of the respondents think thata social educator performs the work properly, 32% claim that they would like to getmore information about services provided by a social educator in their school. 16%would like a social educator to spend more time on private consultations, 1% didnot have any suggestions.ATTITUDE OF VOCATIONAL SCHOOL STUDENTS TOWARDS ACTIVITIESOF SOCIAL EDUCATOR213ISSN 1392-9569

Socialinis ugdymas. 2011. Nr. 14 (25)Respondents were asked what would encourage students to approach a socialeducator (Fig. 6).Figure 6.What would motivate you to approach a social educator?The analysis of the data showed that the main reason motivating to approach asocial educator is confidentiality. It was specified by 48% of the respondents, 23%of them would like asocial educator to be a friend than a counsellor, 14% of thestudents would not want their parents to know about their consultations, 6% of thestudents would like to see a social educator working in a separate office, 9% of theparticipants in the survey pointed out that they would contact a social educator ifthey needed or would not contact him/her at all.Social educators aim to ensure conditions for normal activity and life atmospherein social cultural environment for vocational school students, to help them to returnto a normal life track. One of most frequently mentioned characteristics of a socialeducator is confidentiality. It shows that people, who are trained in a field of generalpedagogy, educational theory, psychology, history, ethics, family, sociology andother science and art areas honestly perform their duties. The data analysis showsthat the place for meeting with a social educator is not important; however, friendlycommunication and confidentiality are crucial.214 Vida GUDŽINSKIENĖ, Edita ŽITKEVIČ

Aspects of the activities of Social EducatorConclusionsThe review of the scientific-pedagogical, psychological, special literature and theanalysis of legislation and regulatory framework governing the social educators workand analysis of teacher’s personality and professional skills allows for concludingthat the content of social educator’s activities and his/her functions in a vocationalschool is very diverse and wide-ranging. The activity of social educator in a vocationalschool is designed to improve educational process, to strengthen students’ spiritualvalues and to develop his/her positive character. The main social educator’s activityis pursuance of child’s welfare and early prevention.After the analysis of the obtained data it can be concluded that a social educatorworking in a vocational school focuses on individual work with students and teachersand only occasionally solves problems involving parents.After the examination and analysis of vocational school students’ attitude towardssocial educator’s availability and his/her work efficiency showed that:• the majority (94%) of the students are aware that there a social educator worksat school and know services s/he provides;• when facing difficulties at school, students are seeking help from a group mentor andonly in difficult situations they address a social educator for assistance. The mainreasons for approaching a social educator included attendance problems (25%),conflicts with school community (23%), whereas difficulties with studies (15%)and academic progress (14%) were among less frequently pointed out causes.• in the majority of cases, when a social educator was addressed, the respondentsreceived the necessary assistance. The data analysis shows that it is notimportant for a student where to meet and talk with a social educator. friendlycommunication and confidentiality are much more important.• in order to improve social educator’s work students suggest extending workinghours of a social educator to create conditions for individual communicationwith a social educator.In order to encourage students to timely address a social educator for assistance,it is necessary to inform the students that there a social educator is available in theirschool and what are his/her activities and functions as early as the beginning of thefirst year at school. It is important to involve parents to school life, preventive activitiesand festivals. Dealing with difficulties that are faced by vocational school students,school community (students, teachers, group mentors, administration) should takean active role in it.ATTITUDE OF VOCATIONAL SCHOOL STUDENTS TOWARDS ACTIVITIESOF SOCIAL EDUCATOR215ISSN 1392-9569

Socialinis ugdymas. 2011. Nr. 14 (25)Literature1.2.3.4.5.6.7.8.9.Baltoji knyga: profesinis rengimas. Lietuvos Respublikos švietimo ir moksloministerija. Vilnius, 1999. ISBN 9986-9343-2-X.Barkauskaitė-Lukšienė, Ž. Socialinio pedagogo veiklos reglamentavimo gairės.Socialinio pedagogo ABC. Socialinis ugdymas, Part 5. Vilnius, 2002.Dėl socialinio pedagogo kvalifikacinių reikalavimų ir pareiginių instrukcijųpatvirtinimo. The Order No. 1667 of the Minister of Education and Scienceof RL of December 14, 2001, Vilnius. http://www.smm.lt/teisine_baze/docs/isakymai/01_12_1667.htmJuškelienė, V.; Kalibatas, J.; Daubarienė, E., Naudžiūtė, S.; Jurgutis, A. Rūkymopaplitimas ir ypatybės tarp šalies 10-13 metų vaikų. Visuomenės sveikata, 2004.Kvieskienė, G. Socializacija ir vaiko gerovė. Vilnius, 2003. ISBN 9955-568-04-6.Kučinskas, V.; Kučinskienė, R. Socialinis darbas švietimo sistemoje: teoriniaiaspektai. Klaipėda 2000Dėl priėmimo į valstybines profesines mokyklas tvarkos aprašo. The OrderNo. ĮSAK-190 of the Minister of Education and Science of RL, June 27, 2005.(Žin., 2005-06-30, No. 81-2980 ).Leliūgienė, I. Socialinė pedagogika, Kaunas, Technologija, 2002.Vaitkevičius, J. Socialinės pedagogikos pagrindai, Vilnius, Egalda, 1995.Received in August 2010Submitted for publication in November 2010Vida Gudžinskienė – Doctor of Social Sciences (Educology), Professor and Head ofSocial Cohesion Department at Institute of Social Communication, Associated Professorof Department of Health Education, Faculty of Sports and Health, Vilnius PedagogicalUniversity; field of research: modelling of educational process, health promotion andeducation, development of different student competences, professional competences ofeducator, teacher training; address: Studentų str. 39, LT-08106 Vilnius, Lithuania; e-mail:vida.gudzinskiene@gmail.comEdita Žitkevič – Master of Social Sciences (Educology); Social Educator at Vilnius st. Kristoforasgymnasium; field of research: Child Welfare, Social educology; address: Kazliškių str. 4,LT-09205 Vilnius, Lithuania; e-mail: socped.edita@gmail.com216 Vida GUDŽINSKIENĖ, Edita ŽITKEVIČ

socialinio pedagogo veiklos aspektai / Aspects of the activities of Social Educatorbendra informacija / General informationApie mokslinį žurnalą „Socialinis ugdymas“„Socialinis ugdymas“ yra periodinis socialinių mokslų srities leidinys. Žurnalą nuo1999 m. leidžia Vilniaus pedagoginio universiteto Socialinės pedagogikos katedra, nuo2004 m. – Vilniaus pedagoginio universiteto Socialinės komunikacijos institutas. Per metusišleidžiami 4 numeriai (ne mažiau kaip 15 spaudos lankų). „Socialinis ugdymas“ leidžiamaslietuvių ir anglų kalbomis. Visi straipsniai atitinka mokslinių straipsnių reikalavimus ir yrarecenzuojami mokslininkų.Žurnale skelbiami mūsų ir užsienio šalių mokslininkų originalūs tyrimai, anonsuojamosir recenzuojamos monografijos, skelbiama mokslinio gyvenimo kronika. Pastaruoju metudaug vietos leidinyje skiriama doktorantų, socialinių pedagogų ir darbuotojų praktikųdarbams. Žurnalo mokslinių straipsnių lygį palaiko redakcinė komisija, sudaryta iš aukštoskvalifikacijos mokslininkų.Leidinys nuo 2007 m. įtrauktas į SocINDEX with Full Text (EBSCO) duomenų bazę.Žurnalo tikslaiMokslinis žurnalas skirtas publikuoti Lietuvos socialinio darbo edukologijos ir socialiniougdymo tyrimams.About Scientific Journal “Social Education”“Social Education” is a social science periodical. From 1999 to 2004 the journal was publishedby the Department of Social Education of Vilnius Pedagogical University, and since2004 it has been published by the Institute of Social Communication of Vilnius PedagogicalUniversity. 4 editions of the journal are published every year (15 quires). The languages ofpublication are Lithuanian and English. All the articles comply with the requirements for thescientific article and are reviewed by scientists.Original researches conducted by local and foreign scholars are published in the journal,monographs are announced and reviewed as well as scientific events are publicised. Specialattention is given to the research of postgraduate students, social educators and social workers.The level of the scientific articles is maintained by the editorial board which consistsof distinguished scientists.In 2007 the journal was included to SocINDEX with Full Text (EBSCO) database.The objectives of the journal“Social Education” is intended for publishing the results of the research in the fields ofsocial work educology and social education.217ISSN 1392-9569

Socialinis ugdymas. 2011. Nr. 14 (25)218Bendrieji reikalavimai straipsniams1. Straipsniai pateikiami lietuvių ir anglų kalbomis.2. Pateikiamo straipsnio apimtis nuo 5 iki 12 puslapių. Atskirais atvejais specialiuredakcinės kolegijos leidimu galima ir didesnė straipsnio apimtis. Tekstas renkamas„Microsoft Word for Windows“ teksto redaktoriumi. Raidynas – „TimesNew Roman“; šrifto dydis – 12 taškų (12 pt), antraštės – 16 taškų (16 pt); tekstasišspausdintas 1,5 eilutės intervalu (Line spacing – 1.5 lines).3. Redakcijai pateikiamas straipsnis turi būti suredaguotas: be rašybos, skyrybos irstiliaus klaidų; sakiniai turi būti aiškūs ir raiškūs.4. Straipsniai turi būti parašyti pagal bendruosius reikalavimus, taikomus moksliniamsstraipsniams, ir susidaryti iš šių struktūrinių dalių: tinkamai suformuluotastiriamos problemos tikslas, problemos ištirtumo laipsnis; nurodyta pagrindinėmetodika bei specifiniai metodai, kurie taikomi tyrime; duomenų ir gautų rezultatųaptarimas; išvados; literatūros sąrašas.5. Straipsnio medžiaga pateikiama šia tvarka:•••••Straipsnio pavadinimas (16 pt, pusjuodis šriftas);Autoriaus (autorių) vardas, pavardė (14 pt, kursyvu);Anotacija (ne trumpesnė nei 600 spaudos ženklų);Esminiai žodžiai (3–5 žodžiai);Pagrindinis straipsnio tekstas;Literatūros sąrašas.•6. Literatūros sąrašas turi būti sudarytas abėcėlės tvarka, pirmiausia nurodantlietuviškai ir lotyniška abėcėle parašytus šaltinius, ir po to – šaltinius kitomiskalbomis. Visi šaltiniai turi būti sunumeruoti. Nuorodos straipsnio tekste pateikiamoslenktiniuose skliaustuose – nurodomas šaltinio autorius pagal pateikiamąliteratūros sąrašą, to šaltinio metai ir puslapio numeris, pvz.: Johnson (2001, p. 23)arba (Johnson, 2001, p. 23).7. Straipsniai lietuvių ir anglų kalbomis pateikiami su šia informacija: data, kadastraipsnis buvo įteiktas, institucijos (-ų), kuriai atstovauja autorius (-iai), pavadinimas,autoriaus kontaktinis (-iai) adresas (-ai), el. pašto adresas (-ai).8. Atskirame lape rašomi duomenys apie autorių lietuvių ir anglų kalbomis: pilnasvardas, pavardė, mokslinis laipsnis ir vardas, darbovietė, adresas, pareigos, moksliniaiinteresai.9. Autorius turi pateikti 2 popieriuje išspausdintus egzempliorius ir vieną elektroninįvariantą. Kartu su straipsniu pateikiama viena mokslininko pasirašyta recenzija,kitą recenziją rašo vienas iš redakcinės kolegijos narių.10. Leidėjas pasilieka teisę atmesti arba grąžinti straipsnius, kurie neatitiks anksčiaupateiktų reikalavimų.

socialinio pedagogo veiklos aspektai / Aspects of the activities of Social EducatorGENERAL REQUIREMENTS FOR THE MANUSCRIPTS1. The manuscripts are submitted in Lithuanian and in English.2. The length of the manuscript is from 5 to 12 pages. In exceptional cases a specialpermission to increase the length of the manuscript is given by the editorial board.The text is typewritten using “Microsoft Word for Windows” in “Times NewRoman” font, font size 12 pt (titles – in font size 16 pt), line spacing – 1.5 lines.3. The manuscripts submitted to the editorial board should be edited: there should beno mistakes of spelling, punctuation or style; sentences must be clear and coherent.4. The manuscripts should comply with the general requirements for the scientificarticle. They should consist of the following parts: the aim of the research, thereview of the background literature, the methodology and the methods of theresearch, the description of the results of the research, the conclusions, and thelist of references.5. The material in the manuscript should be presented in the following order:•••••The title of the article (font size 16 pt, printed in bold);The name and the surname of the author(s) (font size 14 pt, printed in italics);Abstract (not shorter than 600 characters);The key words (3–5 words);The text of the article;The list of references.•6. The list of references should be arranged in alphabetical order, references inthe Lithuanian language and the Latin alphabet preceding references in otherlanguages. All the references should be numbered consecutively. The referencesin the text should be indicated in the brackets by giving author’s surname, theyear of publication and the number of the page, e.g. Johnson (2001, p. 23) arba(Johnson, 2001, p. 23).7. The manuscripts submitted in Lithuanian and in English should provide the followinginformation: the date of submission, the name of the author’s / authors’institution(s); the author’s / authors’ contact address(es) and e-mail address(es).8. On a separate sheet of paper a short biographical note in Lithuanian and in Englishshould be provided. It should include the author’s full name, the scientific degreeand the title, the name of the institution and the address, the author’s positionand scientific interests.9. The author is expected to submit two hard copies of the manuscript, its electronicversion and a review of the manuscript written and signed by a scientist. Theother review is written by a member of the editorial board.10. The publisher reserves the rights to reject or return the manuscripts that do notsatisfy the above presented requirements.219ISSN 1392-9569

Socialinis ugdymas / Social educationSocialinio pedagogo veiklos aspektai / Aspects of the activities of Social EducatorNr. 14 (25)Redagavo lietuvių k. Danguolė KOPŪSTIENĖ, anglų k. Jovita BAGDONAVIČIŪTĖMaketavo Laura PETRAUSKIENĖViršelio dailininkai Mingijas Pilibavičius, Tomas RazmusSL 605. 27,5 sp. l. Tir. 150 egz. Užsak. Nr. 11-Išleido ir spausdino Vilniaus pedagoginio universiteto leidyklaT. Ševčenkos g. 31, LT-03111 VilniusTel. +370 5 233 3593, el. p. leidykla@vpu.ltwww.leidykla.vpu.lt