Regional Formation 2013,1 - KlaipÄdos universitetas

KLAIPĖDA UNIVERSITY 

SOCIAL SCIENCE FACULTY 

REGIONAL FORMATION 

AND 

DEVELOPMENT STUDIES 

Journal of Social Sciences 

No. 1 (9) 

Klaipėda, 2013

Regional Formation and Development Studies 

Klaipėda University 

Social Science Faculty 

Scientific Editor 

Prof. Dr. Antanas Bučinskas Klaipėda University (Lithuania) 

Deputy of scientific editor 

Prof. Dr. Ligita Šimanskienė Klaipėda University (Lithuania) 

Editorial board: 

Assoc. Prof. Dr. Ciprian Beniamin Benea University of Oradea (Romania) 

Prof. Habil. Dr. Remigijus Čiegis Vilnius University (Lithuania) 

Prof. Dr. Larisa Emeljanova I. Kant Federal University (Russia Federation) 

Assoc. Prof. Dr. Sebastian Gadal University of Versailles Saint Quentin en Yvelines (France) 

Prof. Dr. Hilmar Þór Hilmarsson University of Acureyri (Iceland) 

Prof. Dr. Vytautas Juščius Klaipėda University (Lithuania) 

Prof. Dr. Jose Manuel Lasierra Zaragoza University (Spain) 

Prof. Dr. Vaidutis Laurėnas Klaipėda University (Lithuania) 

Prof. Habil. Dr. Tadeusz Palmowski Gdansk University (Poland) 

Assoc. Prof. Dr. Romana Provazniková Pardubice University (Czech Republic) 

Prof. Habil. Dr. Bronislaw Sitek Alicide De Gasperi University (Poland) 

Prof. Dr. Biruta Sloka Latvia University (Latvia) 

Assoc. Prof. Dr. Eduardas Spiriajevas Klaipėda University (Lithuania) 

Prof. Dr. Rimantas Stašys Klaipėda University (Lithuania) 

Prof. Habil. Dr. Gerhard Strohmeier Alpen-Adria Universitat Klagenfurt (Austria) 

Prof. Habil. Dr. Stasys Vaitekūnas Klaipėda University (Lithuania) 

Prof. Habil. Dr. Povilas Zakarevičius Vytautas Magnus University (Lithuania) 

Lithuanian language editor: Vilma Urbonavičiūtė (Lithuania) 

Layout: Karolis Saukantas (Lithuania) 

Cover design: Vilhelmas Giedraitis (Lithuania) 

The first number was published in 2007. 

There are 3 annual volumes in Lithuanian, English languages. 

The first numbers of journal were included in EBSCO Publishing Business Source Complete databases 

(http://www.ebscohost.com/titleLists/bth-journals.pdf.). 

Address: 

Herkaus Manto g. 84, LT-92294 Klaipėda, Lietuva, tel. (370 46) 39 88 95, fax (370 46) 39 89 99 

Internet address: http://www.ku.lt/leid 

© Klaipėda University, 2013 

© Social Science Faculty, 2013 

Every paper is revised by two reviewers 

ISSN 2029-9370

PREFACE 

These papers printed in this journal we can divided to some groups. Some papers are exclusively oriented 

to solutions of regional problems, like Borisas Melnikas describes transformations in regions economics; 

Gabrielė Burbulytė-Tsiskarishvili analyzes adaptation of synthetic indicators for Lithuanian regional policy; 

Audrius Kutkaitis shows sustainable development indicators formation methodology; Vytautas Juščius, Agnė 

Šneiderienė show influence corporate social responsibility on regional development; Ligita Šimanskienė, 

Jurgita Paužuolienė did research about migration reasons and consequences. Simona Ereminaitė and Janis 

Paiders, Juris Paiders describe what kind of public relations problems arise in regions. Economic aspects 

in world economy analyze Elena Efimova, Natalia Kuznetsova, Rimantas Stašys bei Deimena Kiyak ir Igor 

Sergeev, Tatiana Ponomarenko. Consumers’ affections for choice to by some products, it is the way how develop 

better economic growth of region describe Jolanta Žemgulienė, Erika Župerkienė, ir Irma Babičaitė, 

Inese Aleksejeva, Violeta Grublienė, Lina Šimkuvienė. Tourism sector were analyzed by Eduardas Spiriajevas 

bei Marija Kučinskienė, Aida Mačerinskienė. So this journal number should be interesting for different 

field of scientists and business people. 

Deputy of scientific editor 

Prof. dr. Ligita Šimanskienė, Klaipėda University (Lithuania) 

PRATARMĖ 

Šiame žurnalo numeryje publikuojamus straipsnius galima suskirstyti į tam tikras grupes. Vieni išskirtinai 

orientuoti į regioninių problemų sprendimą, pavyzdžiui, Borisas Melnikas atskleidžia transformacijas 

regionų ekonomikoje, Gabrielė Burbulytė-Tsiskarishvili analizuoja sintetinių rodiklių pritaikymą Lietuvos 

regioninei politikai, Audrius Kutkaitis pateikia darnaus vystymosi rodiklių išskyrimo metodologiją, Vytautas 

Juščius, Agnė Šneiderienė įrodo įmonių socialinės atsakomybės įtaką regioninei plėtrai. Migracijos 

priežastis ir padarinius tyrė Ligita Šimanskienė, Jurgita Paužuolienė. Simona Ereminaitė ir Janis Paiders, 

Juris Paiders atskleidžia viešojo administravimo problemas, kylančias regionuose. Ekonominius aspektus 

pasaulinėje erdvėje analizuoja Elena Efimova, Natalia Kuznetsova, Rimantas Stašys, Deimena Kiyak ir Igor 

Sergeev, Tatiana Ponomarenko. Vartotojų pritraukimo aspektus, lemiančius ekonominę regiono gerovę, analizuoja 

Jolanta Žemgulienė, Erika Župerkienė, Irma Babičaitė, Inese Aleksejeva, Violeta Grublienė, Lina 

Šimkuvienė. Turizmo sektorių nagrinėja Eduardas Spiriajevas ir Marija Kučinskienė, Aida Mačerinskienė. 

Taigi šis žurnalo numeris turėtų sudominti įvairių sričių mokslininkus bei praktikus. 

Redaktoriaus pavaduotoja 

Prof. dr. Ligita Šimanskienė, Klaipėdos universitetas (Lietuva) 

3

TURINYS 

Inese Aleksejeva 

How the New Technologies in Food Production Affect Consumer Choice? / 6 

(Naujųjų technologijų maisto pramonėje poveikis vartotojų pasirinkimui) / 13 

Gabrielė Burbulytė-Tsiskarishvili 

Sintetinių rodiklių pritaikymas Lietuvos regioninei politikai / 14 

(Adaptation of Synthetic Indicators for Lithuanian Regional Policy) / 26 

Elena G. Efimova, Natalia Kuznetsova, Rimantas Stašys 

Development of Faeroes and Åland Island’s within the World Trade System / 28 

(Farerų ir Alandų salų vystymasis pasaulio prekybos sistemoje) / 38 

Simona Ereminaitė 

The Model of Integration of Electronic Government and Electronic Business in Public Procurement / 39 

(Elektroninės valdžios ir elektroninio verslo integravimo į viešuosiuos pirkimus modelis) / 51 

Violeta Grublienė, Lina Šimkuvienė 

Strateginio mąstymo sąsajos su verslo sprendimais / 52 

(Connections between Strategic Thinking and Business Decisions) / 65 

Vytautas Juščius, Agnė Šneiderienė 

Įmonių socialinės atsakomybės įtaka regioninei plėtrai / 66 

(The Influence of Corporate Social Responsibility on Regional Development) / 77 

Deimena Kiyak 

Produkto vertės sampratos koncepcija kainodaros procese / 79 

(The Concepts of Product Value in Pricing Process) / 91 

Audrius Kutkaitis 

Darnaus vystymosi rodiklių išskyrimo metodologija: problemos ir įžvalgos / 93 

(Sustainable Development Indicators Formation Methodology: Issues and Insights) / 101 

Borisas Melnikas 

Transformations and Regional Economic Development in Central and Eastern Europe: Typicalities and New 

Perspectives / 102 

(Transformacijos ir regionų ekonomikos vystymasis Centrinėje ir Rytinėje Europoje: tipiškumai ir naujos 

perspektyvos) / 112 

Janis Paiders, Juris Paiders 

EU Border Proximity Effect on Political Choice in Parliamentary Elections of Latvia / 114 

(ES sienos artumo poveikis politiniam pasirinkimui Latvijos parlamento rinkimuose) / 123 

Igor Sergeev, Tatiana Ponomarenko 

Russian Export of Raw Materials and Balance of Economic Interests / 124 

(Rusijos išteklių eksportas ir ekonominių interesų balansas) / 131 

Eduardas Spiriajevas 

Lietuvos turizmo sektoriaus struktūra ir teritoriniai skirtumai / 132 

(Lithuania’s Tourism Sector’s Structure and its Territorial Disparities) / 145 

Ligita Šimanskienė, Jurgita Paužuolienė 

Emigracija Lietuvoje: priežastys ir pasekmės / 146 

(Emigration in Lithuania: Reasons and Consequences) / 156 

4

Jolanta Žemgulienė 

Relative Importance of Retail Store Image and Consumers Characteristics on the Perception of Value and 

Willingness to Pay a Premium Price / 157 

(Parduotuvės įvaizdžio ir klientų charakteristikų poveikis vertės suvokimui ir ketinimui mokėti didesnę kainą) / 164 

Erika Župerkienė, Irma Babičaitė 

Streso kaip psichosocialinio rizikos veiksnio tyrimas Klaipėdos rajono ugdymo organizacijose / 166 

(Studies of Stress as a Psychosocial Risk Factor in Educational Organizations of Klaipeda District) / 178 

Marija Kučinskienė, Aida Mačerinskienė 

Will Lithuania’s Hotel Industry Grow? / 180 

(Ar plėsis Lietuvows viešbučių sektorius?) / 192 

5


HOW THE NEW TECHNOLOGIES IN FOOD PRODUCTION AFFECT CONSUMER CHOICE? 

HOW THE NEW TECHNOLOGIES IN FOOD PRODUCTION 

AFFECT CONSUMER CHOICE? 

Inese Aleksejeva 1 

Ministry of Agriculture (Latvia) 

ABSTRACT 

Over the years, improved techniques for production and processing of food have resulted in the expansion of our food supply by 

prolonging keeping times, preventing spoilage and increasing the variety of food products available. The use of new technologies in 

food production has potential benefits for both food manufactures and consumers. But one of the question raising is how consumers 

react to the new technologies and how does it impact their choice to buy or not to buy such kind of food. This article examines how 

the new technologies in food production (genetic engineering, nanotechnologies, cloning) affect consumer choice to purchase food 

obtained through these technologies. Different literature and scientific data available were summarized to find out the main reasons 

what affect consumers’ attitude towards new technologies in food production. Results suggest that the willingness to consume food 

obtained with help of new technologies is directly influenced by the risk consumers perceive and the perception of risk is more direct 

than the perception of supposed benefits. 

KEY WORDS: consumer attitude, cloning, GMO, nanotechnology, new technologies. 

JEL CODES: M38; I18; L66; O13. 

Introduction 

The current global population is exceeded 7 billion with 50 % living in Asia. A large proportion of those 

living in developing countries face daily food shortages as a result of environmental impacts or political instability, 

while in the developed world there is a food surplus. For developing countries the drive is to develop 

drought and pest resistant crops, which also maximize yield. In developed countries, the food industry is driven 

by consumer demand which is currently for fresher and healthier foodstuffs (Joseph and Morrison, 2006). 

It’s a why question of use of new technologies in food production is a hot debate in many countries all 

around the world. Many supporters of new technologies point to potential to improve quality of human life 

and environment. While new technologies refer to a number of economic benefits not just for food production 

but also for other industries, the community holds a lively discussion referring to health concerns, 

social, economic aspects and political preferences. 

The use of new technologies in food production has potential benefits for both food manufactures and 

consumers. But at the time when the food industry is creating the new products and new ingredients, the 

farmers are growing the new crops with improved or modified characteristics, the question is open whether 

the new technologies and industries invested money are cost effective, are the new products accepted and 

assumed by the consumers. 

1 

Inese Aleksejeva – University of Latvia, Faculty of Economics and Management, Doctoral student, obtained Master’s degree of 

Health on Nutrition Science (2008). Currently work as Deputy Head of Division of Biotechnology and Quality, Veterinary and 

Food department, Ministry of Agriculture, Republic of Latvia. 

Phone: +371 29675493 

E-mail: Aleksejeva.Inese@gmail.com 

6

ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 1 (9) 

This article examines how the use of genetic engineering, nanotechnologies and cloning affect consumer 

choice to purchase food obtained through these technologies. 

In this study it is summarized available scientific data on consumer attitudes towards new technologies in 

food production (genetic engineering, nanotechnologies, cloning) and identified the key indicators that make 

up the consumer point of view and attitude. Many kind of different literature and scientific data were analyzed 

to compare attitude of consumers from different countries of the world towards use of new technologies 

in food production. 

1. Gene engineering 

One of the hottest topics of discussion in our days is gene engineering. We can consider that history of 

genetically modified organisms (GMO) started in 1973 when the first GMO was obtained – an E.coli bacterium. 

Since that time many food plants and crops are being genetically modified, introducing a new trait to 

the plant which does not occur naturally in this species. Examples include resistance to certain pests, diseases 

or environmental conditions; these are so called first generation of GMOs. 

Second generation of GMOs is altered in such a way to increase nutritional value, quality of crops and 

also to reduce risk to human health. Methods to control gene expression are used, so the crops produce higher 

concentrations of known nutrients and disease-fighting compounds. An example of a crop with altered gene 

expression to improve the quality of the product is the soybean that has been developed to produce more 

stearic acid, thus giving soybean oil better heat stability, to match the properties of trans-hydrogenated fatty 

acids. With this alteration, less hydrogenated oils can be utilized for the same traditional purposes as hydrogenated 

oils. One more example is tomatoes bred to produce higher amounts of lycopene, a compound that 

has been linked to lower blood cholesterol levels, and lower risk of breast and prostate cancers. 

Actually obtaining of such plants is nothing new. Already more than30 years ago oilseed rape with very 

low toxic erucic acid content was obtained using selection methods. Today the rape is the main raw material 

in the world for the production of vegetable oil. 

Research in the field of agricultural biotechnology has succeeded also in the development of many pathogen-resistant 

crops, able to fight disease and produce increase yields and/or improved quality. 

Although there is intensive work ongoing to obtain genetically modified (GM) food with enhanced nutritional 

properties just few of them has reached the market. 

2. Nanotechnology 

Nanotechnology – engineering very small particles, usually defined at a scale of between 1 and 100 nm 

which now is widely spread in the food production. The application of nanotechnology to the agricultural 

and food industries was first addressed by a United States Department of Agriculture roadmap published in 

September 2003 (Nanoscale science and engineering for agriculture and food systems, 2003). The prediction 

is that nanotechnology will transform the entire food industry, changing the way food is produced, processed, 

packaged, transported, and consumed. 

Nanotechnology has the potential to revolutionize the agricultural and food industry with new tools for 

the molecular treatment of diseases, rapid disease detection, enhancing the ability of plants to absorb nutrients 

etc. Smart sensors and smart delivery systems will help the agricultural industry combat viruses and 

other crop pathogens. In the near future nanostructured catalysts will be available which will increase the 

efficiency of pesticides and herbicides, allowing lower doses to be used. Nanotechnology will also protect 

the environment indirectly through the use of alternative (renewable) energy supplies, and filters or catalysts 

to reduce pollution and clean-up existing pollutants. 

The impact of nanotechnology in the food industry has become more apparent over the last few years. 

Nanotechnology foods and food packaging are already commercialized, though the number of products is 

still low. The types of application include: smart packaging, on demand preservatives, and interactive foods. 

7



Building on the concept of “on-demand” food, the idea of interactive food is to allow consumers to modify 

food depending on their own nutritional needs or tastes. The concept is that thousands of nanocapsules containing 

flavour or colour enhancers or added nutritional elements (such as vitamins), would remain dormant 

in the food and only be released when triggered by the consumer (Dunn, 2004). 

3. Cloning 

Cloning was originally used in microbiology and agriculture, and is the process of multiplying single organisms 

by means of asexual reproduction to create a population of identical individuals (EGE, 2008). Since 

1996, when the first fully cloned domesticated farm animal, Dolly the Sheep, was born cows, goats, poultry 

and fish-based clones have been created, primarily through application of Somatic Cell Nuclear Transfer 

(which does not involve genetic modification) and transgenic cloning, which allows the breeding of hybrid 

animals using genetic material from different species. The scientific and commercial factors driving animal 

cloning technology in agriculture relate to improving the quality, productivity and environmental impact of 

breeding stock (Butler, 2009). 

Issue of animal cloning for food supply is a new and complex topic, society and politicians is considering 

it carefully in the context of the existing legal framework, bearing in mind food safety, the desire of consumers 

for information, animal health and welfare, and other relevant factors such as ethical considerations. 

It is obviously that over the past hundred years, the food assortment has dramatically changed, and with 

it has also changed the composition of the nutrient intake. Increasing people’s interest in healthier food, there 

is an increasing interest in the nutrients that not only provides the body with necessary substances, but also 

improves the health and well-being. 

4. Results 

In many countries, such as USA, China, Spain, the Philippines, Mexico, South Africa, Belgium, Germany, 

Greece and others have been many different studies to find out the public’s views and attitudes towards 

use of new technologies in food production. Attitude of consumers was found out applying a variety of methods, 

which are widely used in marketing research: focus group discussions, population survey, etc. 

In these studies, the results identified a number of the aspects that make up the attitudes of consumers 

towards products made with the new technologies. 

An international team of researchers from Denmark, Brazil, Belgium and Norway have a study towards 

use of new technologies in beef production chains and how does it affect consumers’ opinion of meat products 

(Barcellos et al., 2010). Consumers form Spain, France, Germany and Great Brittan were involved in 

this survey. Results suggested a relationship between acceptance of new beef products, technology familiarity 

and perceived risks related to its application. Excessive manipulation and fear of moving away from ‘natural’ 

beef were considered negative outcomes of technological innovations. Beef processing technologies 

were predominantly perceived as valuable options for convenience shoppers and less demanding consumers. 

Overall, respondents supported the development of ‘non-invasive’ technologies that were able to provide 

more healthiness and better eating quality. 

Most of the investigations are conducted in the field of biotechnology and use of GMOs in food production. 

For example, the field experiments were conducted in the German and French speaking part of 

Switzerland to compare revealed consumer preferences towards GM food (Aerni et al., 2011). In the experiment 

three clearly labeled types of corn bread were offered at five different market stands across the French 

and German-speaking part of Switzerland: one made with organic, one made with conventional, and one 

made with GM corn. In 2005, Switzerland expressed its negative attitude towards GMO use in agriculture 

and imposed a moratorium on GM crops in the country. However, five years later the results of mentioned 

experiment showed that Swiss consumers treat GM foods just like any other type of novel food. It was con- 

8


cluded from findings that consumers tend to appreciate transparency and freedom of choice even if one of 

the offered product types is labeled as containing a genetically modified ingredient. 

According to investigation of Washington State University (Heffernan and Hillers, 2002) taking into 

account that GMO product labeling is not mandatory in United Sates (US), most of consumers even were not 

aware of consumption of GM products. Respondents were most likely to agree that citizens have too little 

information in whether biotechnology is used in the food. 20 % of the respondents (mostly women) agreed 

with the statement that biotechnologies should be banned because of potential risks to the environment. 

When the question focused on reduction of pesticide use, half of the respondents supported (although 18% 

were against) the use of biotechnology in agriculture and the cultivation of GM crops. However, almost all 

of them also put attention to consider risks to non-target organisms such as Monarch butterflies which could 

be affected by such GM crops. The majority of respondents also believed that the U.S. legislation in this 

area is not too severe. Only 37 % of respondents in this study were aware of the widespread presence of GM 

products in the U.S. food supply. 

In the position of American Dietetic Association (Agricultural and Food Biotechnology, 2006) it was 

argued that agricultural and food biotechnology can improve the quality and safety of food, increase its nutritional 

value and variety of food available for consumption, improve the productivity of food production, 

food processing, distribution, and environment and waste management. In addition, the Association urges 

the governments, food producers, distributors and retailers, as well as food experts and professionals to collaborate 

to ensure awareness of consumers about new technologies and their benefits. 

The objective of consumer’s survey which was conducted in 2009 in China in collaboration with Wageningen 

University, Netherlands, was to identify the underlying subgroups of Chinese consumers in terms of 

their perceptions and attitudes toward GM foods (Zhang et al., 2010). The results showed that the Chinese 

acceptance and willingness to buy GM food is much higher than in many other countries around the world. 

Several regression analyses carried out also indicated that income plays an important role in consumers’ 

acceptance of GM food in China. People with low incomes more concerned about pesticide residues in 

vegetables and fruits. Their willingness to buy GM foods was quite high since they saw GM technology as 

the best current solution to prevent plant diseases and reduce pesticide use. Consumers more interested in 

nutritional benefits had the higher probability of buying GM foods as they saw the direct nutritional benefits 

that GM technology can bring to consumers. The consumers with high income, were less concerned about 

food, but were more concerned and showed greater interest in non-food application of GM technology, such 

as in medicines. 

The study revealed that 14 % of respondents saw the benefits of the development of second generation 

of GMOs, which can help to improve food quality, nutritional value, taste, etc. Approximately 26 % of the 

Chinese did not support the use of GMOs in food production at all. 

Although China already has a comprehensive agricultural GM biosafety regulatory and monitoring system, 

the biosafety evaluation and approval procedure require more transparency to enable consumers to 

better understand biosafety issues and improve their trust in government’s ability to regulate GM technology 

and to allow only GM technologies that are safe to human health and to the environment to be introduced. 

According results of investigation conducted in 2009 by Miguel Hernandez University in Spain, concretely 

in the province of Alicante, located in the southeast of this country, the use of biotechnology is a sensitive 

issue among consumers due to potential risks to human and animal health and the environment. However, 

producers were noticing a direct economic benefit, so that in society an economic, as well as a political and 

social, debate is taking place concerning this topic (Martinez-Poveda et al., 2009). In spite of GMO labeling 

being recognized by the majority of consumers few really knew its meaning or implications. Possibly due 

to this lack of knowledge, there was growing interest among consumers on GMOs and a desire to acquire 

knowledge of this matter. Consumers stated that in most cases information is scarce and unclear. Besides, 

they demanded information from a credible source of health and scientific professionals. Consumers indicated 

that the available information is a daunting and confusing, and the need to look for other reliable sources 

of information to experts in the field. 

9



One of the aspects that concerns Spanish consumers the most, was the perceived risk from the consumption 

of certain foods. The case of GM food should be very particularly considered since it deals with a product 

without previous experience on the food market. 

Detected factors that influence perceived risk for GM foods were: existing information, the source and 

credibility of that information, and consumer concern for health. 

Investigation of Swiss Federal Institute of Technology (Aerni and Bernauer, 2006) tried to find out stakeholder 

perceptions and interests in the public debates on the risks and benefits of GMOs in developing 

countries (Philippines, Mexico and South Africa). The study found out that most local stakeholders in these 

countries tend to have pragmatic views toward the use of GMOs. Yet, they also revealed a trend toward political 

polarization that is linked to the transatlantic dispute on GMOs. 

The survey results showed that most of the stakeholders believed that agricultural biotechnology had 

the potential to solve important problems in agriculture (drought, pest infestation, plant disease, high use of 

pesticides), and did not pose a significant health risk to consumers. Yet, there were also concerns regarding 

the potential negative impact of such crops on the natural environment and the difficulties of implementing 

strict regulations well as lack of market access, too little investment in research and development, and infrastructure. 

The results of the surveys suggest that the differences in perception in the Philippines, Mexico, and 

South Africa were often related to different historical, political, ecological, and socio-economic conditions. 

Aarhus school of Business in Denmark conducted a study on the use of enzymes in food production 

(Søndergaard et al., 2005) with aim to find out how consumers react to new ways of producing foods with enzymes. 

This study investigated the formation of consumer attitudes to different enzyme production methods 

in three European countries (Finland, Germany and Italy). Results showed that consumers were most positive 

towards non-GM enzyme production methods and non GMO use in general. Results also showed that 

environmental concern and attitudes to technological progress are the socio-political attitudes that have the 

highest predictive value regarding attitudes to enzyme production methods. Especially attitudes to technology, 

social trust and the level of knowledge of enzymes and biotechnology showed large variations between 

countries, indicating that the role these play for attitude formation may be culturally dependent. Attitudes to 

the enzyme production methods have a fairly strong impact on buying intentions for the product concepts 

tested, whereas price and the benefits have minor effects. 

In cooperation with several scientific institutions in Germany there was the study performed to analyze 

the attitudes towards genetic modification, the knowledge about it and its acceptability in different application 

areas among German consumers (Christoph et al., 2008). 

The results revealed that consumers’ attitudes towards the use of GMOs in areas other than the food production 

are much more favorable than the use of GMOs in food production. 

According to the results, it was doubted that future studies about risks and benefits will make consumers 

change their attitudes towards genetic modification. The consumers who opposed genetic modification lack 

trust in authorities, industry and scientists. Even if new studies showed the risks of GMOs are nonexistent 

or manageable, these consumers would be unlikely to change their attitudes because they would lack trust in 

the source of information. 

It was also found out that education was not cause to support genetic modification, because good knowledge 

does not automatically imply support as this study showed. 

As everywhere, people in Germany had different opinions about technologies and there was not a single 

one which was supported by all consumers. Genetic modification will likely never reach full support. Therefore, 

a successful management of the coexistence of GM and GM-free production appears to be a crucial 

step in fostering the social acceptance of the technology. 

In view of the study conducted by the experts from different European scientific institutions (Frewer at 

al., 2011) citizens of Europe in general were mostly skeptic and pointed out particular concerns related to 

unpredictable effects, uncontrolled use, and ethical concerns of new food production technologies: genetic 

engineering, animal cloning, nanotechnologies etc., considering that the potential risks does not justify the 

use of these technologies in food production. 

10


Trust in regulation and other important food chain actors, such as those associated with the food industry, 

was also important. If consumers can control consumption of associated products (with labeling for 

example) then it is anticipated that consumer acceptance is likely to be higher compared to situations where 

applications are uncontained and untraceable. 

The impact of nanotechnology in the food industry has become more apparent over the last few years and 

there are also some data available regarding consumer’s attitudes towards use of nano-food. 

Key issues of the study performed in Ireland were to investigate consumers’ awareness of and attitudes 

towards nanotechnology, the subjective values (including perceived risk-benefit trade-offs) that frame these 

attitudes and the influence of new information on consumers’ attitudes and acceptance (Dillon, 2011). According 

data obtained consumers were more accepting of the different applications presented if they perceived 

the associated personal and societal benefits to outweigh potential risks. However, consumers were not 

homogenous in their perceptions of the applications. Product characteristics (e.g. perceived naturalness), subjective 

values, individual risk assessments, trust in stakeholders and personal control, general risk sensitivity 

and attitudes towards technology, familial relevance of such applications, and societal and environmental 

factors framed consumers’ attitudes towards the nanotechnology applications presented. 

An experiment was conducted in France and Germany to evaluate consumers’ willingness to pay for food 

nanotechnology focusing on two applications: nano-fortification with vitamins and nano-packaging. Results 

show that many consumers in both countries are reluctant to accept nanotechnology in food - French consumers 

are more reluctant to accept nano-packaging, whereas German consumers are less inclined to accept 

nano-fortification compared with the respective other application. 

For this moment direct empirical evidence on public perceptions of food products derived from cloned 

animals is limited. Not all consumers share the same attitudes toward animal cloning, but data available for 

this moment shows that Americans may be more accepting of consuming cloned animal products than Europeans. 

A survey conducted in the US by the International Food Information Council in 2005 reflected that 34 % 

of respondents would be likely to buy food products from cloned animals if the Food and Drug Administration 

determined them to be safe to eat (compared to 64 % against). Accordingly, public perception of animal 

cloning is likely to play a major role in its development and its commercial prospects. This perception may 

vary greatly between countries, including between EU Member States (EGE, 2008). 

For Europe much of the research stems from the series of Eurobarometer surveys on Biotechnology 

(1996, 1999, 2002 and 2005). According to Eurobarometer data (1999), it should be noted that the only animal 

application explicitly mentioning cloning (Cloning animals such as sheep to get milk which can be used 

to make medicines and vaccines) is the second least supported application – surpassed only by GM foods. 

This seems to indicate that cloning is a particularly controversial technology. However, the skepticism may 

reflect not only the above-mentioned animal-factor, but also the historical context of the late 1990s. Hence 

there is a clear resemblance between the application asked about and the, at that time, well known and in 

many countries alarming, arrival of Dolly the sheep. The low score may thus partly reflect generally negative 

discourse about Dolly in particular and cloning in general that prevailed in many EU countries in the late 

1990s (Lassen, 2007). 

In 2005, a Eurobarometer Survey on Social Values, Science and Technology conducted further study. In 

this survey, respondents from the 25 European member states were asked to indicate their approval of “growing 

meat from cell cultures so that we do not have to slaughter farm animals”. This proposal was rejected 

by 54 % of the respondents (EFSA, 2007). 

It is obviously that all these findings indicate that consumer attitude toward use of new technologies is 

very complex as it is impacted by different concerns and uncertainties. 

11



Conclusions 

This study has indicated a number of factors that may be associated with consumer responses towards 

new food technologies. Summarizing data available it is clear that food obtained with help of new technologies 

affects markets differently and the behavior of different social groups in its development is also different 

depending on whether they are producers or consumers. Producers seem better disposed toward the advances 

offered them by new technologies since they are the first to receive benefits from adopting them. Nevertheless, 

consumers are reluctant at present about the entire new technologies in food chain. Their willingness to 

consume such kind of food is influenced by the risk they perceive and the perception of risk is more direct 

than the perception of supposed benefits, and therefore, attaining a positive consumer attitude toward these 

foods is a job that will require a lot of time. 

The public attitude towards the use of new technologies in food production varies drastically from geographical 

areas (such as the U.S. and China are more positive, while EU countries and Switzerland – rather 

negative), such aspects as traditions, history of consumption and ethical considerations impact majority of 

consumers all around the world. 

Confidence in regulatory authorities and other important food chain operators, such as those associated 

with the food industry, is also important. Control, freedom of choice and traceability of associated products 

(with labeling for example) makes out that consumer acceptance is likely to be higher compared to situations 

where food are uncontained and untraceable. Although despite the fact that in many countries labeling of 

food obtained through new technologies is mandatory, the majority of the public do not realize and understand 

the meaning and purpose of this label. They perceive the label more as a warning of the danger than the 

information about food ingredients or method of production. 

At the present time it seems that the public is not fully informed about the uses and implications of cloning. 

Taking into account the precedents of GM food, public interest would be likely to intensify as products 

came closer to marketing although it should be also mentioned that knowledge about public perceptions in 

this area also varies both geographically, since the number of studies differs from country to country, and 

historically, since the studies do not cover the development of opinions over lengthy periods of time. 

References 

Aerni, P., Bernauer, T. (2006). Stakeholder Attitudes Toward GMOs in the Philippines, Mexico, and South Africa: The 

Issue of Public Trust. World Development, Vol. 34, No. 3, p. 557–575. 

Aerni, P., Scholderer, J., Ermen, D. (2011). How would Swiss consumers decide if they had freedom of choice? Evidence 

from a field study with organic, conventional and GM corn bread. Food Policy, Vol. 26, p. 830–838. 

Bieberstein, A., Roosen, J., Marette, S., Blanchemanche, S., Vandermoere, F. (2012). Consumer choices for nano-food 

and nano-packaging in France and Germany. European review of agricultural economics, p. 1–21. 

Butler, J. E. (2009). Cloned animal products in the human food chain: FDA should protect American consumers. Food 

and Drug Law Journal, Vol. 64, p. 473–501. 

Christopha, I. B., Bruhnb, M., Roosen, J. (2008). Knowledge, attitudes towards and acceptability of genetic modification 

in Germany. Appetite, Vol. 51, Issue 1, p. 58–68. 

Consumer perceptions of food products from cloned animals: A social scientific perspective. (2009). European Food 

Safety Authority (EFSA), p. 29. 

De Barcellos, M. D., Kügler, J. O., Grunnert, K. G., Wezemael, L. V., Perez-Cueto, F. J. A., Ueland, Ǿ., Verbeke, W. 

(2010). European consumers acceptance of beef processing technologies: A focus group study. Innovative Food 

Science and Emerging Technologies, Vol. 11, p. 721–732. 

Dillon, E. J. Henchion, M., McCarthy, S., Greehy, G., McCarthy, M., Williams, G. (2011). How accepting are Irish consumers 

of new food technologies? In vitro’ meat – A preliminary examination of Irish consumer acceptance. 57th 

International Congress of Meat Science and Technology, 7th–12th August 2011. Ghent, Belgium. 

Dunn, J. (2004). A Mini Revolution. Food Manufacture. Website: http://www.foodmanufacture.co.uk/news/fullstory. 

php/aid/472/A_mini_revolution.html [20.08.2012]. 

European Commission. (2000). Eurobarometer. 52.1. 

12


Ethical aspects of animal cloning for food supply. (2008). The European Group on Ethics in Science and New Technologies 

to the European Commission (EGA), 50 p. 

Frewer, L. J., Bergmann, K., Brennan, M., Lion, R., Meertens, R., Rowe, G., Siegrist, M., Vereijken, C. (2011). Consumer 

response to novel agri-food technologies: Implications for predicting consumer acceptance of emerging food 

technologies. Trends in Food Science and Technology, Vol. 22, p. 442–456. 

Heffernan, J. W., Hillers, V. N. (2002). Attitudes of consumers living in Washington regarding food biotechnology. 

Journal of the American Dietetic Association, Vol. 102, No. 1. 

Joseph, T., Morrison, M. (2006). Nanotechnology in Agriculture and Food. Institute of Nanotechnology, 14 p. 

Lassen, J. (2007). Public Perception of Farm Animal Cloning – A picture of the European opinion to farm animal cloning, 

considering biomedical and agricultural applications. 

Martinez-Poveda, A., Molla-Bauza, M. B., del Campo Gomis, F. J., Martinez-Carrasco, Martinez, L. (2009). Consumer 

– perceived risk model for the introduction of genetically modified food in Spain. Food Policy, Vol. 34, 

p. 519–528. 

Nanoscale science and engineering for agriculture and food systems. (2003). Department of Agriculture. United States. 

Position of the American Dietetic Association: Agricultural and Food Biotechnology. (2006). The American Dietetic 

Association, Vol. 106, p. 285–293. 

Søndergaard, H. A., Grunert, K. G., Scholderer, J. (2005). Consumer attitude to enzymes in food production. Trends in 

Food Science & Technology, Vol. 1–9. 

Zhang, X., Huang, J., Qiu, H., Huang, Z. (2010). A consumer segmentation study with regards to genetically modified 

food in urban China. Food policy, Vol. 35, p. 456–462. 

NAUJŲJŲ TECHNOLOGIJŲ MAISTO PRAMONĖJE POVEIKIS 

VARTOTOJŲ PASIRINKIMUI 


Žemės ūkio ministerija (Latvija) 

Santrauka 

Tobulėjant maisto gamybos ir apdirbimo technologijoms pailgėjo produktų galiojimo laikas ir padidėjo 

prieinamų produktų įvairovė. Naujų technologijų taikymas maisto gamyboje naudingas tiek vartotojams, 

tiek gamintojams, tik kyla klausimas, kaip vartotojai reaguoja į naujų technologijų taikymą maisto gamyboje 

ir kaip tai veikia jų sprendimą pirkti tokius produktus ar jų nepirkti. Šiame straipsnyje nagrinėjama, kaip 

naujosios technologijos maisto pramonėje (genų inžinerija, nanotechnologijos, klonavimas) veikia vartotojų 

pasirinkimą pirkti maisto produktus, pagamintus šias technologijas taikant. Siekiant nustatyti pagrindines 

priežastis, kas lemia vartotojų nuostatas dėl naujų technologijų taikymo maisto pramonėje, apibendrinta 

mokslinė literatūra ir tyrimai šia tema. Tyrimo rezultatai leidžia teigti, kad noras vartoti produktus, sukurtus 

taikant naujas technologijas, tiesiogiai susijęs su vartotojų rizikos suvokimu, pastarasis yra labiau tiesioginis 

nei galimos naudos suvokimas. 

PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: vartotojų nuostatos, klonavimas, GMO, nanotechnologijos, naujosios technologijos. 

JEL KLASIFIKACIJA: M38; I18; L66; O13. 

13


SINTETINIŲ RODIKLIŲ PRITAIKYMAS LIETUVOS REGIONINEI POLITIKAI 

SINTETINIŲ RODIKLIŲ PRITAIKYMAS 

LIETUVOS REGIONINEI POLITIKAI 

Gabrielė Burbulytė-Tsiskarishvili 1 

Klaipėdos universitetas (Lietuva) 

ANOTACIJA 

Straipsnyje analizuojama aktuali Lietuvos regioninės politikos problema – tinkamų rodiklių pasirinkimas teritorijos erdvinei diferenciacijai 

nustatyti. Valdžiai tenka svarbus uždavinys laiku identifikuoti atsiliekančias (socialiniu ir ekonominiu požiūriu) teritorijas, 

kad galėtų suteikti joms paramą. Tokias teritorijas identifikuoti padeda atitinkami rodikliai. Straipsnio autorė siūlo pritaikyti ES 

taikomą EEPP kūrėjų pasiūlytą sintetinių rodiklių metodiką. Atliktas duomenų pritaikymas ir standartizavimas savivaldybių lygmeniu, 

apskaičiuotos koreliacijos ir atlikta faktorinė analizė. Atliekant tyrimą paaiškėjo, kad, nepaisant keleto metodinių nesklandumų, 

galima sėkmingai pritaikyti sintetinių rodiklių metodiką Lietuvos regioninei politikai. 

PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: regioninė politika, sintetiniai rodikliai, teritorinė-erdvinė diferenciacija. 

JEL KLASIFIKACIJA: R000, R120, R150, R190 

Įvadas 

Regioninė politika paprastai laikoma valstybės ekonominės politikos dalimi, kuri skirta valstybės regionų 

(subnacionalinių teritorinių vienetų) netolygaus ekonominio išsivystymo problemoms (ypač ekonominio 

užimtumo ir pajamų) (Armstrong, Taylor, 2004: 203; Copus, 2001: 539) spręsti. Šaliai išgyvenant ekonominės 

stagnacijos ar smukimo laikotarpį, pirmenybė teikiama ekonomikos augimui, o pasiekus tam tikrą 

ekonomikos augimo laipsnį, vis daugiau dėmesio kreipiama į socialinį regioninės politikos dėmenį, t. y. 

gyvenimo sąlygų ir lygio šalyje suvienodinimą. 

Tokios pat regioninės politikos suvokimo tendencijos vyrauja ir pagrindiniuose Lietuvos Respublikos 

teisės dokumentuose, kur regioninė politika įvardijama kaip: 

• y valstybės įgyvendinama diferencijuota regionų veikla, kuria siekiama suderinti visų šalies regionų 

socialinės-ekonominės plėtros sąlygas; regioninė politika yra neatskiriama sudedamoji ūkio šakų ir 

socialinėje srityje vykdomos valstybės politikos dalis, kuri yra koordinuojamojo pobūdžio (LR Vyriausybė, 

1998); 

• y teisiškai ir hierarchiškai diferencijuotas šalies socialinės, ekonominės ir ekologinės raidos bei krašto 

tvarkymo reguliavimas, siekiant visapusiškai išnaudoti vietos sąlygų ypatumus, išsaugoti regionų savastį 

bei sušvelninti gyvenimo kokybės regionines disproporcijas (LR Seimas 2002a); 

• y valstybės institucijų ir kitų subjektų tikslinė veikla, kuria diferencijuotai veikiama valstybės regionų 

socialinė ir ekonominė plėtra, siekiant mažinti regionų socialinius ir ekonominius skirtumus bei išsivystymo 

netolygumus pačiuose regionuose, skatinti visoje valstybės teritorijoje tolygią ir tvarią plėtrą 

(LR Seimas 2002b). 

1 

Gabrielė Burbulytė-Tsiskarishvili – Klaipėdos universiteto Socialinių mokslų fakulteto Socialinės geografijos katedros, Viešojo 

administravimo ir teisės katedros lektorė. Mokslinės kryptys: regionistika, regioninė politika. 

El. paštas: gabriele.burbulyte@gmail.com 

14


Nors šalies įstatyminė bazė nenumato pačių regionų, kaip teritorinių-administracinių vienetų, institucionalizacijos, 

pati regioninė politika vykdoma gana sparčiai, tik akcentuojama teritorinė sanglauda ir socialinių-ekonominių 

problemų sprendimas teritoriniu aspektu (LR Vyriausybė, 2005; 2011). Valdžiai tenka 

svarbus uždavinys laiku nustatyti atsiliekančias (socialiniu ir ekonominiu požiūriu) teritorijas, kad galėtų 

suteikti joms paramą. Kad būtų galima tokias teritorijas nustatyti, reikia atitinkamų rodiklių. 

LR Regioninės politikos strategijoje (LR Vyriausybė, 2005) išskiriami rodikliai, kuriais siekiama įvertinti 

teritorinę-socialinę sanglaudą: samdomojo darbo pajamos vienam namų ūkio nariui per mėnesį ir vidutinis 

metinis nedarbo lygis. Be šių dviejų pagrindinių rodiklių, papildomai dar įvertinama: socialinės išmokos, 

bendrasis vidaus produktas (BVP), tiesioginės užsienio investicijos (TU) ir materialinės investicijos (MI). 

LR Vyriausybės programoje rodikliai detalizuojami taip: „Vertinant regionų socialinio ir ekonominio išsivystymo 

skirtumus, analizuojamas apskričių vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis, vidutinis metinis 

nedarbo lygis, kuris išreikštas užsiregistravusių bedarbių ir darbingo amžiaus gyventojų santykiu, bendrasis 

vidaus produktas vienam gyventojui (BVP/gyv.), tiesioginės užsienio investicijos vienam gyventojui (TUI/ 

gyv.) ir materialinės investicijos vienam gyventojui (MI/gyv.), bendrosios pridėtinės vertės struktūra pagal 

ūkio sektorius ir užimtumas juose“ (LR Vyriausybė, 2011a). 

Remiantis šių rodiklių analize, LR Vyriausybės nutarimu nr. 588 (LR Vyriausybė, 2011b), išskirta 14 

probleminių teritorijų – tikslinių regionų. Tiksliniais regionais tapo konkrečios savivaldybės, kurių rodiklių 

suminės vertės buvo pačios prasčiausios. Vis dėlto rengiant naują (2014–2020 m.) regionų plėtros strategiją 

Vidaus reikalų ministerijos atliktoje apklausoje 56 proc. iš apklausoje dalyvavusių savivaldybių pateikė 

siūlymą, kad „tikslinių teritorijų išskirti nereikėtų apskritai. Į paramą galėtų pretenduoti visi tinkamo dydžio 

teritoriniai vienetai, kuriuose pasireiškia spręstina problema“ (LR VRM, 2012). Kitos savivaldybės siūlė išskirti 

problemas ir atsižvelgiant į jas formuoti tikslines teritorijas (23 proc.), o 18 proc. pasiūlė palikti dabar 

galiojančią išankstinę fiksuotą tikslinių teritorijų nustatymo tvarką (daugiau sprendimo galimybių suteikiant 

Regionų plėtros taryboms). 

Nepaisant pasirinktos pozicijos, būtina atlikti kompleksinį teritorijos erdvinės diferenciacijos įvertinimą. 

Tačiau problema – tinkamų rodiklių parinkimas. Šiame straipsnyje siūloma pabandyti kompleksiškai įvertinti 

Lietuvos teritorinius vienetus, remiantis ES vykdoma Europos erdvinės plėtros perspektyvos programa 2 

(EEPP). Tyrimo tikslas – pritaikyti EEPP taikomą sintetinių rodiklių metodiką Lietuvos teritorijos erdvinei 

diferenciacijai skaičiuoti. Siekiant įgyvendinti šį tikslą, keliami tokie uždaviniai: 

• y pritaikyti tinkamus kintamuosius sintetiniams rodikliams Lietuvos atveju sudaryti; 

• y apskaičiuoti sintetinius rodiklius; 

• y atlikti kintamųjų ir sintetinių rodiklių koreliacinę ir faktorinę analizę; 

• y remiantis atliktais skaičiavimais, sudaryti teritorinės-erdvinės diferenciacijos žemėlapius ir nustatyti 

bendras tendencijas. 

Iškeltiems uždaviniams įgyvendinti pasitelkta mokslinės literatūros bei duomenų šaltinių analizė, statistiniai 

matematiniai skaičiavimai naudojant SPSS programą (taikyta skaičiuoti sudėtinius indeksus, z-reikšmes, 

atlikti koreliacinę ir faktorinę analizes). Pagrindinis duomenų šaltinis – LR Statistikos departamento 

rodiklių duomenų bazė, jei duomenys rinkti iš kitų šaltinių, tai nurodoma konkrečiu atveju. 

2 

Europos erdvinės plėtros perspektyva (angl. European Spatial Development Perspective. Towards Balanced and Sustainable 

Development of the Territory of the European Union – ESDP/EEPP) patvirtinta neoficialiame už ES erdvinę plėtrą atsakingų 

ministrų bei Regioninės politikos ir sanglaudos komisijos narių susitikime Potsdame 1999 m., pirmąkart apie ją paskelbta dar 

1997 m. Vykdant EEPP veiklą paaiškėjo, kad reikia tobulinti mokslinius politikos kūrimo pagrindus, ypač: 1) atrinkti erdvinės 

plėtros rodiklius bei 2) pasiūlyti galimas strategines politikos kryptis. Todėl EEPP rėmuose pradėtos plėtoti dvi programos: 

Europos erdvinio planavimo studijų programa (angl. The Study Programme on European Spatial Planning – SPESP/SPEEP), 

veikusi iki 2000 m., ir jos pagrindu 2002–2006 m. įdiegtas Europos erdvinio planavimo stebėjimo tinklas (angl. The European 

Spatial Planning Observatory Network – ESPON/EEPST). 

15



1. Sintetinių rodiklių pritaikymo metodika 

Teritorijos erdvinės diferenciacijos tyrimams būdinga metodinė įvairovė. Šiame straipsnyje remiamasi 

ES erdvėje atliekamais mokslo taikomaisiais tyrimais, konkrečiau – Europos erdvinės plėtros perspektyvos 

programa (EEPP). Įvairialypių teritorijų panašumams ir skirtumams įvertinti vienos matavimo priemonės 

nepakanka. Todėl EEPP buvo suformuotos kompleksinio vertinimo rodiklių grupės. Rodikliai sugrupuoti 

pagal septynis pagrindinius kriterijus (1 lentelė), kuriais remiantis galima įvertinti, kokias pozicijas užima 

viena ar kita ES teritorija, vykdant EEPP keliamus uždavinius. 

1 lentelė. Septyni Europos teritorinės diferenciacijos kriterijai 

Geografinė padėtis. Tai santykinis vietovės išsidėstymas žemyno, transnacionaliniame ar regiono kontekste. Ji 

gali būti taikoma, pavyzdžiui, matuojant vietovės pasiekiamumą kitų vietovių atžvilgiu. Akivaizdu, kad gamtiniai 

veiksniai, ypač kalnai ir jūros, vaidina svarbų vaidmenį nustatant pasiekiamumą 

Erdvinė integracija. Erdvinė integracija atskleidžia vietovių vidinės ir išorinės sąveikos (ekonominės, kultūrinės 

ir pan.) galimybes bei parodo jų norą bendradarbiauti (vienas galimų pavyzdžių – transporto tinklų tarp skirtingų 

geografinių vietovių susisaistymo lygis). Erdvinė integracija yra teigiamai veikiama esant efektyvioms administracinėms 

institucijoms, kai teritoriniai vienetai fiziškai ir funkciškai papildo vienas kitą, jei tarp jų nėra kultūrinių ar politinių 

prieštaravimų 

Ekonominis potencialas. Erdviniame kontekste ekonominis potencialas leidžia spręsti apie santykinę (tarptautinę, 

nacionalinę ar regioninę) miesto ar vietovės ekonominę situaciją, galimybes palaikyti ar pagerinti savo padėtį, 

produktyvumo intensyvumą. Gana aukšto lygio ekonominis potencialas apima bent jau daugiau nei vidutinio lygio 

ekonominį produktyvumą ir/arba daugiau nei vidutinio lygio pajamas vienam gyventojui, mažiau nei vidutinį nedarbą, 

produktyvią ir pelningą, modernią ir įvairią sektorinę struktūrą, (potencialiai) intensyvius prekybinius ryšius su kitais 

(pasaulio) regionais 

Gamtinis paveldas (angl. natural assets). Šis kriterijus apima ekosistemų ir kitų natūralių arealų charakteristikas – jų 

santykinę svarbą, jautrumą, dydį ar retumą 

Kultūrinis paveldas (angl. cultural assets). Kriterijus apima kraštovaizdžių požymius, senovines ir modernias 

kultūrines struktūras, statinių grupes. Pvz., istoriniai miestų centrai apima daugybę kultūrinio paveldo objektų, 

kuriems gali kilti įvairių grėsmių. Tuo tarpu kiti istorinio paveldo objektai gali sudaryti palankias sąlygas turizmo 

plėtotei. Tačiau rodikliai, kuriais galima būtų įvertinti gamtinio bei kultūrinio paveldo kokybę, svarbą bei ateities 

perspektyvas, vis dar yra neišplėtoti 

Žemėnauda (angl. land-use pressure). Šis veiksnys leidžia atskleisti įvairius interesų konfliktus tiek tarp skirtingų 

žemėnaudos tipų, tiek tarp skirtingų žemės naudotojų, taip pat nustatyti problemas, kurių kyla dėl pernelyg didelės 

ar pernelyg mažos žemės paklausos tam tikrose vietovėse. Pavyzdžiui, labai dinamiškose vietovėse, tokiose kaip 

urbanizuoti regionai, ūkinė ir ekonominė veikla kovoja dėl prieinamos erdvės. Tuo tarpu nepaklausiose teritorijose – 

atvirkščiai, susidaro didelė apleidimo tikimybė 

Socialinė integracija. Socialinė integracija atskleidžia skirtingų socialinių grupių sąveikos lygį, kurį gali išreikšti 

amžius, pajamos, išsilavinimas, įpročiai, kalba, kultūra ar tautybė. Erdviniame kontekste tokios socialinės problemos 

kaip socialinė atskirtis – dažniausiai siejama su dideliu nedarbu – mažina teritorinę (ypač miestų) vidinę bei išorinę 

sanglaudą, kas atitinkamai mažina ir ekonomines galimybes 

Šaltinis: SPESP, 2000a: 60 

Toks įvertinimas atitinkamai lemia tolesnę ES ekonominę ir finansinę politiką, išteklių paskirstymą ir 

perskirstymą, galų gale leidžia identifikuoti tolesnę ES raidą (SPESP 1999a, b, c, d; 2000a). EEPP kontekste 

atliekamas tyrimas buvo nukreiptas į ES NUTS-2 ir NUTS-3 teritorinius vienetus. Kiekvienai kriterijų grupei 

EEPP autoriai siūlė apskaičiuoti po vieną apibendrinantį sintetinį rodiklį. Šiam tikslui pasiekti jie atrinko 

kintamuosius, kurie labiausiai tinka apibendrinimui, apskaičiavo kintamųjų koreliacijas, atliko sintetinių 

rodiklių faktorinę analizę bei, remdamiesi sintetiniais rodikliais, atliko ES teritorinę tipologizaciją (SPESP, 

2000b: 4). Atrinkti kintamieji pateikti 2 lentelėje. 

16


2 lentelė. EEPP sintetiniai rodikliai: Σ z-reikšmė /kintamųjų skaičiaus, tenkančio darbo grupei 

Sintetinis rodiklis 

Kintamasis 

1 Geografinė padėtis 1 Gyventojų pasiekiamumas automobilių keliais 

2 Gyventojų pasiekiamumas geležinkeliais 

3 BVP pasiekiamumas oro transportu 

2 Ekonominė galia 4 BVP/1 užimtajam 

5 BVP/1 gyventojui 

6 Nedarbo lygis (indeksas, ES = 100) (-)* 

7 Užimtųjų žemės ūkyje dalis (-) 

8 Užimtųjų T&D dalis (-) 

3 Socialinė integracija I/II 9 Nedarbo lygis (I – proc., II – NUTS 0 = 100) (-) 

10 Ilgalaikis nedarbas (I – proc., II – NUTS 0 = 100) (-) 

11 Moterų aktyvumo lygis (I – proc., II – NUTS 0 = 100) 

4 Erdvinė integracija 12 „Dvynių“ rodiklis 

5 Žemėnauda 13 Žemdirbystės intensyvumas (-) 

6 Gamtinis paveldas 14 Tarša (-) 

15 Gamtiniai pavojai (-) 

16 Poveikis aplinkai 

17 Saugomos gamtos teritorijos 

7.1 Kultūrinis paveldas I: kultūrinis 18 Apgyvendinta turistų ir suteikta nakvynių (per metus) 

kraštovaizdis 

19 Mažesnių nei 20 ha ūkių dalis (tenkanti žemės ūkio naudmenai) 

20 Gyventojų skaičiaus pokytis (-) 

21 Standartinio gamybos pelno pokytis (-) 

7.2 Kultūrinis paveldas II: kultūros 22 Kultūros objektų skaičius 

objektai 3 23 Kultūros objektų koncentracija 

24 Turistų poveikis kultūros objektams (-) 

Šaltinis: SPESP, 2000b: 7 (* (-) pažymėti sudėtiniai indeksai, sudaryti iš keleto kintamųjų) 

Geografinė padėtis. Sintetinio rodiklio autoriai iš devynių didžiojoje EEPP programoje taikytų geografinės 

padėties kintamųjų pasirinko tris – gyventojų pasiekiamumą keliais (automobiliais) ir geležinkeliais, 

BVP pasiekiamumą oro transportu, kaip geriausiai atskleidžiančius konkrečių teritorinių vienetų potencialą 

bei labiausiai tinkamus apibendrinti (homogeniškiausius) (SPESP, 2000b: 5). 

Sudarant ekonominės galios sintetinį rodiklį, apskaičiuota užimtųjų dalis žemės ūkyje bei užimtųjų 

dalis T&D 4 , tenkanti 100-ui užimtųjų, o BVP bei nedarbo rodikliams skaičiuotas indeksas nuo ES vidurkio 

(ES = 100 proc.) (SPESP, 2000b: 5). 

Socialinė integracijaEEP programoje nustatoma įvertinant septynis rodiklius. Sintetinio rodiklio kūrėjai 

pasirinko tris: nedarbą, ilgalaikį nedarbą ir moterų užimtumo lygį (visi rodikliai išreikšti tiek procentais, 

tiek indeksais). Tokį pasirinkimą lėmė nuostata, kad darbo rinka veikia daugelį kitų gyvenimo sričių, suteikia 

nemažai informacijos apie finansines ir socialines gyvenimo sąlygas (gyvenimo lygį) (SPESP, 2000b: 5). 

Erdvinės integracijos skaičiavimams didžiojoje EEP programoje taikyti penki rodikliai, kurių du (tai 

BVP/ 1 gyv. gyventojui ir nedarbas) jau taikyti kitų kriterijų grupėms. Likusieji trys kintamieji (tarpregioninė 

migracija, krovinių tarpregioniniai srautai ir bendradarbiavimo rodiklis) pasirodė nepakankamai homogeniški 

kurti sintetinį rodiklį. Todėl autoriai nusprendė skaičiuoti „dvynių“ rodiklį – iš ES projektų finansuojamų 

savivaldybių skaičių regione (SPESP, 2000b: 6) 

Išsamiai verta aptarti žemdirbystės intensyvumo indekso skaičiavimą (žemėnaudos sintetinis rodiklis). 

Sudėtinis rodiklis apskaičiuotas naudojant šiuos kintamuosius (SPESP, 1999a:11): 

3 

Kultūros objektai – laisvas interpretacinis vertimas (angl.) built heritage sąvokai. 

4 

Bendrinio vertimo angliškajam Research and Development (R&D) terminui vis dar nėra. Statistikos departamentas siūlo vartoti 

MTEP, tačiau M. Castells garsiosios trilogijos „Informacijos amžius: ekonomika, visuomenė ir kultūra“ lietuviškajame pirmosios 

dalies vertime (Castells, M. (2005). Tinklaveikos visuomenės raida. Vilnius: Poligrafija ir informatika, p. 43) anglų kalbos sąvoką 

R&D siūloma keisti sąvokomis tyrimai ir diegimai (T&D). Būtent ši versija ir bus taikoma toliau darbe. 

17



1. Ekonominio valdos dydžio kaita 1989–1996 m. 

2. Ūkių žemėnaudų plotas [procentais] (>50 ha) (didesnių nei 50 ha žemės ūkio valdų skaičius [procentais] 

nuo bendro žemės ūkio valdų skaičiaus). 

3. Žemėnaudos plotas [procentais] (naudojamos žemės ūkio naudmenos + ariama žemė + pasėliai)/ 

visos žemės plotas). 

4. Žemėnaudos plotas [procentais] (vynuogynai + alyvų plantacijos)/visos žemės plotas). 

Nuspręsta, kad šis indeksas gana gerai atskleidžia visus svarbiausius aspektus, siekiant įvertinti žemėnaudą 

teritoriniu-erdviniu būdu (SPESP, 2000b: 6). 

Gamtinio paveldo sintetiniam rodikliui sukurti panaudoti įvairūs kintamieji, iš kurių sudaryti sudėtiniai 

indeksai. Taršai įvertinti kaip homogeniškiausi pasirinkti sieros dioksido ir azoto oksidų dalis, tenkanti 

1 km 2 . Gamtinei rizikai (SPESP, 1999c: 50) kompleksiškai įvertinti pasirinkti seisminiai pavojai, didžiulio 

bangavimo ir vulkanų išsiveržimo bei sniego griūties ir nuošliaužų rizika. Vertinant poveikį aplinkai pasirinkta 

nustatyti teritorijas, kurias ypač veikia urbanizacija, transporto tinklų plėtra bei žemdirbystės intensyvumas 

(SPESP, 1999c: 21). Galiausiai pasirinkta apskaičiuoti saugomų teritorijų plotus, tenkančius teritoriniam 

vienetui (SPESP, 2000b: 6). 

Kultūrinis paveldas EEPP autorių išskaidytas į dvi pagrindines dalis: I. Kultūrinis kraštovaizdis ir 

II. Kultūros objektai. Autoriai rėmėsi Europos Tarybos patvirtinta Granados konvencija, kurioje kultūrinio 

paveldo objektai skirstomi į paminklus, pastatų grupes ir vietoves. Šią konvenciją išplėtė įtraukdami kraštovaizdžio 

sampratą ir kraštovaizdžio objektus (SPESP, 1999: 4–5, 12–15). Kultūrinio paveldo kintamieji 

grupuojami ir skaičiuojami atsižvelgiant į: 1) reikšmingumą; 2) rizikingumą (angl. endangering degree). Pirmuoju 

atveju skaičiuojamas pačių objektų buvimas, antruoju – sąlygos ir veikla, keliantys potencialų pavojų 

šių objektų likimui (SPESP, 1999: 19–20). 

Kultūriniam kraštovaizdžiui atskleisti pasirinkti trys rodikliai, atsižvelgiant į reikšmingumą, ir trys 

rodikliai, atsižvelgiant į rizikingumą. Pagal reikšmingumą (rodikliai sumuojami, t. y. pateikiamos absoliučiosios 

vertės): bendroji žemdirbystės produkcija, atsižvelgiant į žemėnaudą; mažesnių nei 20 ha ūkių skaičius 

nuo bendro ūkių skaičiaus; apgyvendinta turistų per metus. Pagal rizikingumą: gyventojų skaičiaus augimas; 

kraštovaizdžio „pjūvis“ (skaičiuojamas transporto tinklo ilgis, tačiau tarptautiniu mastu nebeįmanoma subendrinti 

duomenų, todėl autoriai vėliau šio rodiklio atsisakė); standartinis gamybinis pelnas (SPESP, 1999: 

26–27). Sintetinio rodiklio kūrėjai paliko keturis, jų manymu, svarbiausius kintamuosius: per metus apgyvendintų 

turistų skaičius, mažesnių nei 20 ha ūkių dalis (abu skaičiuojami pagal reikšmingumą), gyventojų 

skaičiaus pokytis ir standartinio gamybinio pelno pokytis (atsižvelgiant į rizikingumą) (SPESP, 2000b: 6). 

Kultūros objektų situacijai apibūdinti iš pasiūlytų rodiklių gausos pasirinkti: kultūros objektų buvimas 

(absoliutieji skaičiai) ir koncentracija (objektų, tenkančių 1 km 2 , skaičius), poveikis kultūros objektams 

(metinis turistų skaičius, tenkantis teritorinio vieneto gyventojų skaičiui), kultūros objekto „turistiškumas“ 

(pajėgumas priimti turistus, t. y. lovų skaičius viešbučiuose ir pan. santykyje su teritorinio vieneto namų 

ūkių skaičiumi) (SPESP, 1999: 78–79). Sintetinio rodiklio kūrėjai pasiliko tris kintamuosius: kultūros objektų 

skaičius, kultūros objektų koncentracija ir turistų poveikis kultūros objektams (rizikingumas) (SPESP, 

2000b: 6). 

Taikant EEPP teritorinės-erdvinės diferenciacijos tyrimo metodiką vienos valstybės ribose, be abejo, 

kyla rodiklių ir statistikos pritaikymo nacionaliniu mastu problema. Pagrindiniai teritoriniai vienetai tiriant 

teritorinę-erdvinę diferenciaciją Lietuvoje ir modeliuojant perspektyvinius regionus yra šiuo metu egzistuojančios 

savivaldybės. Būtent jų lygmeniui ir bus pritaikyti EEPP autorių ES mastu taikyti kintamieji sintetiniams 

rodikliams kurti. Jei nenurodyta kitaip, šiame straipsnyje remtasi 2010 metų duomenimis, kurie pateikti 

Statistikos departamento rodiklių duomenų bazėje. Lietuvai adaptuoti kintamieji pateikiami 3 lentelėje. 

18


3 lentelė. Kintamieji sintetiniams rodikliams Lietuvos atveju 

Sintetinis rodiklis 

Kintamasis 

1 Geografinė padėtis 1 Pasiekiamumo indeksas 

2 Ekonominė galia 2 BVP/1 užimtajam (LTU = 100) (-) 

3 BVP/1 gyventojui (LTU = 100) (-) 

3 Socialinė integracija 4 Registruotų bedarbių ir darbingo amžiaus gyventojų santykis 

(proc.) 

5 Užimtieji žemės ūkyje (nuo bendro užimtųjų skaičiaus 

savivaldybėse, proc., 2007 m.) 

4 Erdvinė integracija – 

5 Žemėnauda 6 Žemdirbystės intensyvumo indeksas (-) 

6 Gamtinis paveldas 7 Taršos indeksas (-) 

7.1 Kultūrinis paveldas I: kultūrinis 8 Apgyvendinta turistų (iš viso pagal apgyvendinimo įstaigas) 

kraštovaizdis 

9 Mažesnių nei 20 ha ūkių dalis (tenkanti žemės ūkio naudmenai) 

10 Gyventojų skaičiaus pokytis 

11 Standartinis gamybinis pelnas 

7.2 Kultūrinis paveldas II: kultūros 

objektai 

12 Kultūros objektų skaičius 

13 Kultūros objektų koncentracija 

14 Turistų poveikis kultūros objektams (-) 

Šaltinis: sudaryta autorės (* (-) pažymėti sudėtiniai indeksai, sudaryti iš keleto kintamųjų) 

Lietuva, atsižvelgiant į jos plotą, yra nedidelė valstybė, analizuojami teritoriniai vienetai (savivaldybės) 

yra gana homogeniški geografiniu aspektu, todėl geografinės padėties sintetiniam rodikliui sudaryti 

pasirinkta apskaičiuoti vieną pasiekiamumo indeksą, įvertinant atstumus tarp savivaldybių, tinklo varžą ir 

vidutines mėnesio pajamas, kaip ekonominės masės rodiklį. Taikyta pasiekiamumo formulė: 

A 

i 

cij 

= ∑ −W 

d 

j 

ij 

j 

/ 

∑ 

j 

W 

j 

kur: 

A i 

– teritorijos i pasiekiamumas; 

c ij 

– tinklo varža; 

d ij 

– euklidiniai atstumai tarp teritorijos i ir j; 

W j 

– ekonominė masė, pasiekiama teritorijoje j. 

Tinklo varžos funkcijai apskaičiuoti pasirinkti teritorijos i atstumai iki regiono centro ir sostinės. Euklidiniams 

atstumams d ij 

nustatyti naudoti atstumų tarp savivaldybių centrų duomenys, pateikiami Lietuvos 

kelių administracijos prie Vidaus reikalų ministerijos internetiniame puslapyje. Realios vertės (kilometrais) 

transformuotos į atstumų gardelę naudojant SPSS 15.0 (apskaičiuota naudojant kvadratinių euklidinių atstumų 

intervalą, standartizuotą z reikšmėmis) (Burbulytė-Tsiskarishvili, 2012: 30–31). Gautas pasiekiamumo 

indeksas standartizuotas z reikšme. 

Toliau susidurta su ekonominės galios ir socialinės integracijos rodiklių kintamųjų sinchronizavimo 

problema. Lietuvos atveju analizuotas vienas teritorinis lygmuo, be to, savivaldybių lygmeniu Statistikos 

departamentas nepateikia nedarbo lygio ir užimtumo duomenų, lieka tik vienas – registruotų bedarbių ir 

darbingo amžiaus gyventojų santykio (proc.) rodiklis. Todėl apsispręsta ekonominės galios rodikliui palikti 

du kintamuosius – BVP/1 gyventojui bei BVP/1 užimtajam, o socialinės integracijos rodikliui priskirti registruotų 

bedarbių ir darbingo amžiaus gyventojų santykio (proc.) bei užimtųjų žemės ūkyje (proc. nuo bendro 

užimtųjų skaičiaus, 2007 m. duomenimis) rodiklius. Žinant, kad BVP savivaldybių lygmeniu Statistikos 

19



departamento nepateikiamas, teko skaičiuoti BVP kompensuojamąjį rodiklį, t. y. apskaičiuoti BVP/1 gyventojui 

ir BVP/1 užimtajam Lietuvos savivaldybėse, taikant lietuvių autorių pateiktas metodikas (Ignalinos 

atominės (...), 2001: 22–24). Šiuo konkrečiu atveju „BVP charakterizuoja tik ekonominio aktyvumo skirtumus, 

bet ne gyvenimo lygio skirtumus, kadangi apskaičiuojamas pagal darbuotojų darbo vietą, o ne gyvenamąją 

vietovę“. Tačiau autorių keliama prielaida, kad „regiono monitoringo atveju svarbu ne tiek konkretūs 

dydžiai, kiek jų dinamika pamečiui (su vienodos skaičiavimo metodikos sąlyga) bei pasiskirstymas tarp 

regiono savivaldybių“ (Ignalinos atominės (...), 2001: 22–24), tinka ir šiam darbui, nes siekiama atskleisti ne 

konkrečias ekonomines problemas, bet tam tikras tendencijas, aktualias kuriant regioninę politiką. Absoliučiosios 

reikšmės (tūkst. litų) perskaičiuotos indeksuojant pagal Lietuvos vidurkį (LTU = 100). 

Dėl metodologinių problemų, atsisakyta skaičiuoti erdvinės integracijos rodiklį. 

Žemdirbystės intensyvumo indeksas apskaičiuotas taikant EEPP metodiką (SPESP 1999a: 11), 

modifikuojant kai kuriuos sudėtinio indekso skaičiavimo kintamuosius ir atsisakant skaičiuoti žemėnaudos 

plotą pagal vynuogynų bei alyvų plantacijų plotą, kaip Lietuvos žemės ūkiui neaktualius rodiklius: 

• y vietoj ekonominio valdos dydžio kaitos, pasirinkta taikyti bendrosios žemės ūkio produkcijos visuose 

ūkiuose rodiklį (duomenys iš Statistikos departamento rodiklių duomenų bazės); 

• y ūkių žemėnaudų plotas [procentais] (>50 ha) (skaičiuotas didesnių nei 50 ha žemės ūkio valdų skaičius [procentais] 

nuo bendro žemės ūkio valdų skaičiaus, duomenys iš Statistikos departamento 2010 m. Žemės ūkio 

surašymo bei Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro internetinės svetainės www.vic.lt); 

• y žemėnaudos plotas apskaičiuotas pagal formulę (naudojamos žemės ūkio naudmenos + ariama žemė 

+ pasėliai)/visos žemės plotas (duomenys iš Statistikos departamento 2010 m. Žemės ūkio surašymo). 

Gautas žemdirbystės indeksas standartizuotas z reikšme. 

Gamtinio paveldo sintetiniam rodikliui apskaičiuoti paliktas vienas kintamasis – taršos indeksas, įvertinant, 

kad Lietuvos geografinė erdvė yra gana homogeniška ir gamtinės rizikos bei poveikio aplinkai indeksai 

nėra tokie aktualūs. Taršos sudėtiniam indeksui apskaičiuoti remtasi sieros dioksido ir azoto oksidų (kg/1 km 2 ) 

duomenimis iš Statistikos departamento rodiklių bazės. 

Kultūrinio paveldo kultūrinio kraštovaizdžio skaičiavimams pasirinkti šie kintamieji: apgyvendintų 

turistų skaičius per metus (absoliutusis skaičius, 2010 metų duomenys iš Statistikos departamento 

rodiklių duomenų bazės), mažesnių nei 20 ha ūkių dalis, tenkanti žemės ūkio naudmenai (duomenys iš 

Statistikos departamento 2010 m. Žemės ūkio surašymo bei Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro 

internetinės svetainės www.vic.lt), gyventojų skaičiaus pokytis (2009–2010 m., duomenys iš Statistikos 

departamento rodiklių duomenų bazės) bei standartinis gamybinis pelnas (pokytis, 2003 m. ir 2010 m. Žemės 

ūkio surašymo duomenys pagal apskritis ir savivaldybes). Kultūrinio paveldo kultūros objektų skaičiavimams 

pasirinkti šie kintamieji: kultūros objektų skaičius (duomenys iš Kultūros paveldo departamento 

prie LR Kultūros ministerijos internetinio puslapio www.kpd.lt), kultūros objektų koncentracija (absoliutieji 

skaičiai, paversti vienetais, tenkančiais 1 km 2 ), turistų poveikis kultūros objektams (t. y. metinis turistų skaičius, 

tenkantis teritorinio vieneto gyventojų skaičiui). Renkant duomenis apie kultūros objektus, pasirinkta 

analizuoti tik nekilnojamuosius kultūros objektus. 

Surinkti duomenys standartizuoti z-reikšmėmis, jų sumos ir įvardijamos kaip sintetinis rodiklis. Sudėtiniams 

indeksams apskaičiuoti taikyta SPSS programa, gautos reikšmės taip pat standartizuotos. Toliau atlikta 

kintamųjų ir sintetinių rodiklių koreliacinė analizė, siekiant nustatyti kintamųjų ir rodiklių ryšius bei šių 

ryšių stiprumą. Po koreliacinės analizės atliekama kintamųjų faktorinė analizė, siekiant redukuoti rodiklius į 

veiksnius, kurie paaiškina teritorijos erdvinę įvairovę. 

20


2. Adaptuotų kintamųjų ir sintetinių rodiklių pritaikymas teritorijos erdvinei analizei 

2.1. Kintamųjų koreliacinė analizė 

Atlikus pavienių kintamųjų koreliacinę analizę (skaičiuotas Pirsono koreliacijos koeficientas), galima 

pastebėti, kad beveik visų kintamųjų koreliacijos yra neblogos (4 lentelė). Lentelėje pateiktuose duomenyse 

galime pastebėti dvi stiprias koreliacijas: tarpusavyje glaudžiai koreliuoja abu BVP kintamieji (0,896) bei 

labai stipri taršos indekso koreliacija su registruotų bedarbių ir darbingo amžiaus gyventojų santykio kintamuoju 

(0,985). Logika čia aiški: ten, kur didesnė darbo pasiūla, koncentruojasi daugiau gamybos įmonių, 

kurios, natūralu, didina taršą. Panašios ir EEPP autorių skaičiavimų tendencijos (SPESP, 2000b: 10–11). 

Abu BVP kintamieji rodo aiškias ir logiškas koreliacijas: neigiamos koreliacijos su registruotų bedarbių 

ir darbingo amžiaus gyventojų santykio kintamuoju (-0,514 ir -0,640), žemdirbystės (-0,359 ir -0,526) bei 

taršos indeksais (-0,524 ir -0,639), tuo tarpu gana stiprios šių kintamųjų koreliacijos su apgyvendintų turistų 

(0,659), kultūros objektų skaičiaus (0,551) ir kultūros objektų koncentracijos kintamaisiais (0,622). Galima 

būtų daryti prielaidą, kad Lietuvoje turizmas yra dar neišnaudotas ekonominis potencialas. 

Su žemės ūkiu susiję kintamieji atskleidžia galimas interpretacijas. Užimtųjų žemės ūkyje kintamasis iš 

tikrųjų gana silpnai koreliuoja su kitais kintamaisiais, tuo tarpu žemdirbystės intensyvumo indeksas rodo stiprias 

ir ganėtinai stiprias koreliacijas su gyventojų skaičiaus pokyčio (0,719), mažesnių nei 20 ha ūkių dalies 

(0,613), taršos indekso (0,555) bei nedarbo (0,571) kintamaisiais. Mažesnių nei 20 ha ūkių dalies kintamasis 

neigiamai koreliuoja su BVP/1 gyv. kintamuoju (-0,517), tai dar kartą patvirtina, kad ekonomiškai perspektyvesni 

yra dideli gamybos ūkiai (tai nuolat propaguoja ES žemės ūkio politika). 

Derėtų išskirti ir tuos kintamuosius, kurių koreliacijos yra labai silpnos. Iš 4 lentelėje pateiktų duomenų 

ryškėja, kad tokios yra dvi: tai turistų poveikio kultūros objektams ir pasiekiamumo kintamieji. Skirtingai 

nei EEPP apskaičiuotos tendencijos, Lietuvos atveju pasiekiamumas nėra toks aktualus dėl mažo šalies ploto 

(aktualesnė tampa pasienio teritorijų išskyrimo problema), na, o turistų poveikis nėra toks didelis / aktualus 

dėl per mažai išplėtotos turizmo infrastruktūros ir pernelyg mažos turizmo įtakos šalies ekonomikai. 

2.2. Sintetinių rodiklių koreliacinė analizė 

Analizuojant sintetinių rodiklių koreliacijas (skaičiuotas Pirsono koreliacijos koeficientas), galima pastebėti, 

kad jos nėra labai stiprios (5 lentelė). EEPP skaičiavimuose stipriausia koreliacija (0,685) gauta tarp 

ekonominės galios ir geografinės padėties (SPESP, 2000b: 13). Lietuvos atveju geografinė padėtis labiausiai 

koreliuoja su ekonominės galios rodikliu, tačiau ši koreliacija yra tik vidutinė (0,448). Įdomu, kad ekonominės 

galios rodiklis ganėtinai stipriai koreliuoja su gamtinio paveldo rodikliu (0,601), tai gana paprasta 

paaiškinti – gamtiniam paveldui įvertinti skaičiuotas išimtinai tik taršos indeksas, todėl gauta reikšmė vertintina 

kaip tam tikra metodinė spraga. Kaip ir EEPP autorių skaičiavimuose, Lietuvos atveju pasitvirtino 

tendencija, kad iš dviejų kultūrinio paveldo rodiklių, geresnes koreliacijas rodo kultūros objektų rodiklis 

(t. y. materialiniai kultūros objektai yra svarbesni nei kultūrinis kraštovaizdis). Apskritai, tendencijos panašios 

kaip ir EEPP atliktų skaičiavimų atveju, tai patvirtina, kad sintetinių rodiklių metodą galima sėkmingai 

adaptuoti Lietuvos teritorijos erdvinei įvairovei analizuoti. 

21



4 lentelė. Kintamųjų koreliacijos 

1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 

2 r ,425(**) 1 

Sig. ,001 

3 r ,447(**) ,896(**) 1 

Sig. ,000 ,000 

4 r -,370(**) -,514(**) -,640(**) 1 

Sig. ,004 ,000 ,000 

5 r -,196 -,236 -,227 ,271(*) 1 

Sig. ,133 ,070 ,082 ,036 

6 r -,204 -,359(**) -,526(**) ,571(**) ,113 1 

Sig. ,118 ,005 ,000 ,000 ,390 

7 r -,382(**) -,524(**) -,639(**) ,985(**) ,436(**) ,555(**) 1 

Sig. ,003 ,000 ,000 ,000 ,001 ,000 

8 r ,320(*) ,471(**) ,622(**) -,409(**) -,112 -,425(**) -,403(**) 1 

Sig. ,013 ,000 ,000 ,001 ,393 ,001 ,001 

9 r -,094 -,333(**) -,517(**) ,631(**) ,333(**) ,613(**) ,651(**) -,478(**) 1 

Sig. ,475 ,009 ,000 ,000 ,009 ,000 ,000 ,000 

10 r -,196 -,283(*) -,458(**) ,607(**) ,266(*) ,719(**) ,616(**) -,487(**) ,799(**) 1 

Sig. ,133 ,028 ,000 ,000 ,040 ,000 ,000 ,000 ,000 

11 r ,285(*) ,434(**) ,434(**) -,443(**) -,414(**) -,472(**) -,490(**) ,326(*) -,373(**) -,403(**) 1 

Sig. ,027 ,001 ,001 ,000 ,001 ,000 ,000 ,011 ,003 ,001 

12 r ,285(*) ,482(**) ,551(**) -,159 -,025 -,134 -,154 ,774(**) -,210 -,189 ,115 1 

Sig. ,028 ,000 ,000 ,224 ,849 ,308 ,241 ,000 ,106 ,147 ,382 

13 r ,342(**) ,499(**) ,659(**) -,507(**) -,213 -,530(**) -,513(**) ,726(**) -,737(**) -,626(**) ,277(*) ,653(**) 1 

Sig. ,007 ,000 ,000 ,000 ,102 ,000 ,000 ,000 ,000 ,000 ,032 ,000 

14 r -,046 ,020 ,026 -,359(**) -,327(*) -,389(**) -,396(**) ,344(**) -,333(**) -,444(**) ,476(**) -,118 ,131 1 

Sig. ,726 ,882 ,841 ,005 ,011 ,002 ,002 ,007 ,009 ,000 ,000 ,369 ,318 

**Koreliacija reikšminga, kai reikšmingumo lygmuo – 0,01; *Koreliacija reikšminga, kai reikšmingumo lygmuo – 

0,05; pilkai paryškintos >0,600 koreliacijos 

Šaltinis: sudaryta autorės, remiantis jos atliktais skaičiavimais 

5 lentelė. Sintetinių rodiklių koreliacijos 

Geografinė Ekonominė Socialinė 

Gamtinis Kultūrinis 

Žemėnauda 

padėtis galia integracija paveldas paveldas I 

Geografinė r 1 

padėtis Sig. 

Ekonominė r ,448(**) 1 

galia Sig. ,000 

Socialinė r -,355(**) -,520(**) 1 

integracija Sig. ,005 ,000 

Žemėnauda r -,204 -,454(**) ,429(**) 1 

Sig. ,118 ,000 ,001 

Gamtinis r ,189 ,601(**) -,301(*) -,374(**) 1 

paveldas Sig. ,148 ,000 ,019 ,003 

Kultūrinis r ,188 ,115 ,172 ,263(*) -,244 1 

paveldas I Sig. ,150 ,380 ,189 ,043 ,060 

Kultūrinis 

paveldas II 

22 

Kultūrinis 

paveldas II 

r ,279(*) ,552(**) -,478(**) -,506(**) ,468(**) ,050 1 

Sig. ,031 ,000 ,000 ,000 ,000 ,705 

**Koreliacija reikšminga, kai reikšmingumo lygmuo – 0,01; *Koreliacija reikšminga, kai reikšmingumo lygmuo – 

0,05; pilkai paryškintos >0,400 koreliacijos 

Šaltinis: sudaryta autorės, remiantis jos atliktais skaičiavimais


1 

Tradiciškumas 

6 lentelė. Faktorinė analizė 

2 

Turistinis 

patrauklumas 

Faktorius 

3 

Ekonominė galia 

4 

Socialinės 

problemos 

Žemdirbystės intensyvumo 

indeksas 

,808 

Standartinio gamybinio pelno 

pokytis 

,861 

Mažesnių nei 20 ha ūkių dalis ,837 

Užimtieji žemės ūkyje ,727 -,558 

Taršos indeksas ,701 -,541 

Kultūros objektų skaičius ,921 

Apgyvendinta turistų ,813 

Kultūros objektų koncentracija -,537 ,722 

BVP/1 užimtajam ,771 

Pasiekiamumas ,720 

BVP/1 gyventojui ,468 ,699 

Registruotų bedarbių ir darbingo 

amžiaus gyventojų santykis 

,946 

Gyventojų skaičiaus pokytis -,527 

Šaltinis: sudaryta autorės, remiantis jos atliktais skaičiavimais 

2.3. Faktorinė analizė 

Po koreliacinės analizės atlikta kintamųjų faktorinė analizė. Faktorinė analizė leidžia sumažinti įtaką 

darančių kintamųjų skaičių ir nustatyti svarbiausias kuriamo modelio reikšmes. EEPP autoriai iš 23 kintamųjų 

paliko tik 19 (remiantis koreliacijų duomenimis, SPESP, 2000b: 14), šiame darbe iš 14 kintamųjų 

atsisakyta tik vieno – turistų poveikio kultūros objektams, nes jo koreliacijos yra vienos silpniausių. Taikant 

pagrindinių komponentų metodą, Kaizerio kriterijaus matą bei atliekant faktorių matricos rotavimą, gauti 

duomenys leido išskirti keturis svarbiausius faktorius (6 lentelė): tradiciškumas, turistinis patrauklumas, 

ekonominė galia ir socialinės problemos. Šie keturi faktoriai paaiškina beveik 80 proc. kintamųjų sklaidos. 

EEPP skaičiavimuose išskirti šeši faktoriai: centriškumas, tradiciškumas, ekonominė galia, socialinė integracija, 

saugomos teritorijos ir gyventojų skaičiaus kaita (SPESP, 2000b: 14–17). Šie faktoriai paaiškina 

74 proc. kintamųjų sklaidos. Didesnis faktorių skaičius aiškintinas didesne analizuojamąja geografine erdve 

bei didesniu kintamųjų skaičiumi. Lietuvos atveju geografinis dydis yra tas esminis veiksnys, nulemiantis 

didžiuosius skirtumus tarp EEPP taikytos ir Lietuvai adaptuotos metodikos. Taigi Lietuvos atveju 1 faktorius 

(tradiciškumas) sutelkia visus su žemės ūkiu susijusius kintamuosius ir paaiškina beveik 30 proc. kintamųjų 

sklaidos. 2 faktorius (turistinis patrauklumas) sutelkia visus su turizmu susijusius kintamuosius, o 3 faktorius 

(ekonominė galia) sutelkia svarbiausius ekonominius rodiklius. Abu pastarieji paaiškina po beveik 20 proc. 

kintamųjų sklaidos. Galiausiai 4 faktorius (socialinės problemos) paaiškina 10 proc. kintamųjų sklaidos. 

3. Sintetinių rodiklių taikymas Lietuvos regioninėje politikoje 

Gauti faktorinės analizės duomenys pateikiami regioniniuose žemėlapiuose (1 pav.). 

23



1 pav. Faktorių teritorinės sklaidos mastas Lietuvos savivaldybėse 

Šaltinis: sudaryta autorės 

Iš žemėlapiuose pavaizduotų duomenų puikiai matyti, kad sintetinių rodiklių skaičiavimas ir šio skaičiavimo 

pagrindu atlikta faktorinė analizė atskleidė labai realų Lietuvos teritorinės-erdvinės diferenciacijos paveikslą. 

Lietuvos savivaldybėms būdingas ypač didelis tradiciškumas (ūkininkavimo požiūriu), turizmo požiūriu jos 

nepatrauklios (silpnai išvystyta turizmo infrastruktūra), ekonominė galia sutelkta ties trimis didžiaisiais miestais 

ir keliais pramonės gigantais, tuo tarpu pasienio zona (ypač pasienis su Lenkija bei RF Kaliningrado srities 

rytine dalimi) yra labai silpno ekonominio potencialo ir didelių socialinių problemų arealas. 

Norint pritaikyti atliktus skaičiavimus Lietuvos regioninei politikai, reikėtų atkreipti dėmesį į tokias bendrąsias 

tendencijas: 

• y Pirmiausia būtina tobulinti metodiką, įtraukiant į skaičiavimus platesnį laiko intervalą, kaip siūlo ir 

EEPP kūrėjai. 

• y Antra, reikėtų mažinti analizės teritorinį lygmenį. Kodėl tai aktualu? Straipsnio autorės siūlymas būtų 

sintetinius rodiklius skaičiuoti ne visos Lietuvos mastu, o savivaldybių lygmeniu pagal apskritis. Taip 

būtų galima išvengti niveliuojančio poveikio ir tiksliau išskirti probleminius arealus. 

• y Trečia, būtina surasti tinkamus adaptus erdvinės integracijos rodikliui sukurti. Perkėlus skaičiavimus 

į žemesnį teritorinį lygmenį, savivaldybių bendradarbiavimo aspektas tampa gana aktualus (ypač siekiant 

identifikuoti savivaldybių klasterius – potencialius regionus). 

24


Išvados 

Vykdant regioninę politiką būtina kompleksiškai įvertinti teritorinius vienetus. Lietuvoje tokios kompleksinio 

vertinimo metodikos, skirtos būtent regioninės politikos tikslams įgyvendinti, dar tik plėtojamos. 

Straipsnio autorė pabandė Lietuvos regioninei politikai adaptuoti EEPP programoje siūlomą sintetinių rodiklių 

kompleksinio vertinimo metodiką. Pritaikius EEPP naudojamus rodiklius Lietuvos regioninei politikai 

ir Lietuvos teritorinei-erdvinei diferenciacijai skaičiuoti, galima daryti tokias išvadas: 

1. Galima teigti, kad beveik nėra kliūčių EEPP sintetiniams rodikliams kurti panaudotus kintamuosius 

adaptuoti Lietuvos teritorinei erdvei įvertinti. Problemų kelia tik erdvinės integracijos rodiklis, kurio 

taikymas mažai geografinei erdvei kvestionuotinas, reikia ieškoti kokybiškai ir kiekybiškai naujų 

kintamųjų, o ne taikyti tuos, kuriuos taiko EEPP. Skaičiavimai taip pat atskleidė, kad adaptuojant 

gamtinio paveldo rodiklio kintamuosius pasitaikė metodinių spragų, kurias būtina koreguoti. Apskritai, 

geografinis dydis yra tas esminis veiksnys, nulemiantis didžiuosius skirtumus tarp EEPP taikytos 

ir Lietuvai adaptuotos metodikos. 

2. Atlikta koreliacinė analizė parodė, kad tarp kintamųjų ir sintetinių rodiklių yra gana glaudūs ryšiai, 

kurie leidžia toliau atlikti faktorinę analizę. Taikant pagrindinių komponentų metodą, Kaizerio kriterijaus 

matą ir atliekant faktorių matricos rotavimą, kintamųjų faktorinė analizė leido išskirti keturis 

būdingiausius teritorinės erdvinės diferenciacijos faktorius: tradiciškumas, turistinis patrauklumas, 

ekonominė galia ir socialinės problemos. Jie paaiškina beveik 80 proc. kintamųjų sklaidos. Ši faktorinė 

analizė atskleidė, kad analizuotiems teritoriniams vienetams Lietuvoje būdingas didelis tradiciškumas 

(ūkininkavimo požiūriu), jie nepatrauklūs turizmo požiūriu (silpnai išvystyta turizmo infrastruktūra), 

ekonominė galia sutelkta ties trimis didžiaisiais miestais ir keliais pramonės gigantais, 

tuo tarpu pasienio zona (ypač pasienis su Lenkija bei RF Kaliningrado srities rytine dalimi) yra labai 

silpno ekonominio potencialo bei didelių socialinių problemų arealas. 

Literatūra 

Armstrong, H., Taylor, J. (2004). Regional Economics and Policy (3rd ed.). Oxford: Blackwell Pub. 

Burbulytė-Tsiskarishvili, G. (2012). Measuring peripherality and accessibility for Lithuanian regional policy. Regional 

formation and regional studies, Vol. 3, p. 25–35. 

Copus, K. A. (2001). From Core-periphery to Polycentric Development: Concepts of Spatial and Aspatial Peripherality. 

European Planning Studies, Vol. 9, No. 4, p. 539–552. 

Ignalinos atominės elektrinės regiono socialinis ekonominis monitoringas. (2001). Ignalinos atominės elektrinės regiono 

socialinis ekonominis monitoringas: metodologija, programa, taikymas. Vilnius: UNDP, LR SADM, GI. 

LR Kultūros paveldo departamento prie LR Kultūros ministerijos internetinis puslapis: www.kpd.lt 

LR Seimas. (2002a). LR Regioninės plėtros įstatymas (nauja redakcija). 2002 m. gruodžio 10 d. Nr. IX-1285. Valstybės 

žinios, 2002, Nr. 123-5558. 

LR Seimas. (2002b). LR teritorijos bendrasis planas. 2002 m. spalio 29 d. Nr. IX-1154. Prieiga internetu: www.lrs.lt 

LR Seimas. (2010). LR Regioninės plėtros įstatymo 8, 9, 10, 11, 12, 13, 14 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas. 

2010 m. balandžio 8 d. Nr. XI-735: www.lrs.lt 

LR Statistikos departamento rodiklių duomenų bazės internetinė svetainė: www.stat.gov.lt 

LR Statistikos departamentas (2005). Visuotinio 2003 m. žemės ūkio surašymo rezultatai pagal apskritis ir savivaldybes. 

Vilnius: Lietuvos statistikos departamentas. Prieiga internetu: www.stat.gov.lt 

LR Statistikos departamentas. (2012). Lietuvos Respublikos 2010 metų visuotinio žemės ūkio surašymo rezultatai pagal 

apskritis ir savivaldybes. Vilnius: Lietuvos statistikos departamentas. Prieiga internetu: www.stat.gov.lt 

LR Vyriausybė. (1998). LR Regioninės plėtros metmenys. 1998 m. liepos 21 d. nutarimas Nr. 902. 

LR Vyriausybė. (2002). LR Regionų plėtros programa. 2002 m. gruodžio 5 d. nutarimas Nr. 1905. 

LR Vyriausybė. (2005). LR Vyriausybės nutarimas dėl Lietuvos regioninės politikos iki 2013 metų strategijos, Nr. 575. 

Prieiga internetu: www.lrv.lt 

LR Vyriausybė. (2011a). Nutarimas dėl regionų socialinių ir ekonominių skirtumų mažinimo 2011–2013 metų programos 

patvirtinimo, Nr. 62. Prieiga internetu: www.lrv.lt 

LR Vyriausybė. (2011b). Nutarimas dėl probleminių teritorijų plėtros programų patvirtinimo, Nr. 588. Prieiga internetu: 

www.lrv.lt 

25



LR VRM. (2012). Savivaldybių, regionų plėtros tarybų, socialinių bei ekonominių partnerių apklausos rezultatai. Prieiga 

internetu: http://www.vrm.lt/nrp/assets/files/Andriaus/Apklausa.pdf 

SPESP. (1999a). Land use pressure indicators. Background report. Prieiga internetu: 

SPESP. (1999b). Spatial Indicators of European Regions. Prieiga internetu: 

SPESP. (1999c). Natural assets. Environmental indicators. Final report. Prieiga internetu: 

SPESP. (1999d). Cultural assets. Final report. Prieiga internetu: 

SPESP. (2000a). Study Programme on European Spatial Planning. Final Report. Prieiga internetu: 

SPESP. (2000b). Synthetic analysis of selected indicators for the spatial differentiation of the EU territory. Final Report. 

Prieiga internetu: 

Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro internetinė svetainė: www.vic.lt 

ADAPTATION OF SYNTHETIC INDICATORS FOR LITHUANIAN 

REGIONAL POLICY 


Klaipėda University (Lithuania) 

Summary 

Regional policy is a very dynamic and broad concept. As we can see from Lithuanian regional policy, 

regions can be formed very flexibly, using different spatial areas (counties as well as municipalities). This is 

justified by the main purpose of regional policy – dealing with social and economic inequality. The aim of 

the Government is, therefore, to identify the remote territories and to divert certain assistance in time. The 

Government, however, uses short-handed instruments, namely economic indicators, for the revealing of problem 

areas in Lithuania. The article argues that this is not enough. The author of the article proposes to adapt 

synthetic indicators methodology that is used at the EU level. This methodology is created by European researchers 

under the European Spatial Development Perspective (ESDP) programme. The author of this article 

aims to adapt this synthetic indicators methodology for the evaluation of territorial-spatial differentiation in 

Lithuania. For the implementation of this aim, the following tasks are set: 

• y to adapt variables used in the ESDP synthetic indicators methodology for Lithuanian regional policy 

(namely, municipal level as the main actor of regional policy in Lithuania); 

• y to calculate adapted variables as synthetic indicators; 

• y to compute correlation and factor analysis; 

• y to present the results of the calculations listed above in the maps and to provide the tendencies of the 

results. 

For the implementation of the aim and the tasks the main data resource is the Indices data base at the 

Statistical department internet site (namely, the year of 2010, if not indicated otherwise). 

The adapted variables are presented in the table below: 

26


N Synthetic indicator N ESDP variables N Adapted variables 

1 Gepgraphic position 1 Accessibility of population by road 1 Accessibility indicator 

2 Accessibility of population by rail 

3 Accessibility of GDP by air 

2 Economic strenght 4 GDP per employee 2 GDP per employee (LTU=100) 

5 GDP per capita 

6 Unemployment (index, EU=100) 

7 Share of employment in agriculture 3 GDP per capita (LTU=100) 

8 Share of employment in R&D 

3 Social integration I/II 9 Unemployment 4 Registered unemployed, percentage 

from working age population 

10 Long-term unemployment 5 Share of employment in agriculture 

11 Female activity rate 

4 Spatial integration 12 Twinning - - 

5 Land-use pressure 13 Agricultural intensification 6 Agricultural intensification 

6 Natural assets 14 Emissions 7 Emissions 

15 Natural hazards 

16 Environmental pressures 

17 Natural protected areas 

7.1 Cultural assets 1: 18 Yearly tourist stays (for 

8 Yearly tourist stays (for significance) 

Cultural landscapes significance) 

19 Share of farms with


DEVELOPMENT OF FAEROES AND ÅLAND ISLAND’S WITHIN THE WORLD TRADE SYSTEM 

DEVELOPMENT OF FAEROES AND ÅLAND ISLAND’S WITHIN 

THE WORLD TRADE SYSTEM 

Elena G. Efimova 1 , Natalia Kuznetsova 2 , Rimantas Stašys 3 

St. Petersburg State University (Russian Federation), Klaipėda University (Lithuania) 

ABSTRACT 

The article deals with the problem of “ultra small region”, which being the independent subject of the West European countries, is 

their territorial, political and economic part, possessing constitutional independence. The initial factors of such regions special status 

are national-cultural ethos type and geopolitical position. The goal of the article is the identification of ultra-small territories, revealing 

features of their economic development and the modern trade status in a world and European trade system context. Ultra-small 

trade is diversified geographically and the main trading partners of these autonomous areas are the large highly developed countries, 

except for the four neighboring countries of Northern Europe. The main summing up conclusion is that Ålands and Faeroes island’s 

ultra-small autonomous territories are converting nowadays into the business bridges between different European regions and countries, 

into the “competitive sub-peripheries” areas and points out the role of their trade in this conversion. 

Key words: small-scaled economies, ultra-small regions, “core-periphery”, foreign trade. 

JEL CODES: F430, N100, O110, O500. 

Introduction 

The goal of the article is the identification of ultra-small territories, revealing features of their economic 

development and the modern trade status in a world and European trade system context. The article is focused 

on West European and Nordic countries small economies as well as ultra-small autonomous territories 

of Ålands and Faeroes Island’s affiliated to Finland and Denmark. The hypothesis of the article considers the 

important issue of trade interaction between peripheral territories of Faeroes and Ålands with their mainland 

(Denmark and Finland) as well as within the European sub-continent and draw special attention to trade of 

these ultra-small autonomous regions with the other countries and regions of the world including Russia 

predetermining a specific role of these regions as an international trade centers connecting different parts of 

the world economy in the model of “core-periphery” communication. The methods of the article deal with 

analysis-synthesis, historical and logical methods of investigation, methods of international comparisons. 

In the given research we mean economic dynamics of different scaled states depending on a degree “a 

maturity of territorial structure of an economy”, “intensity of economic space usage” and population density 

1 

Elena G. Efimova – St. Petersburg State University, Faculty of Economics, Professor. Scientific interests: international economics 

development. 

E-mail: elenaef@mail.ru 

Tel.: +7 812 2720330. 

2 

Natalija Kuznetsova – St. Petersburg State University, Faculty of Economics, Professor. Scientific interests: international economics 

development. 

E-mail: nataliakuz2010@yandex.ru 

Tel.: +7 812 2720330. 

3 

Rimantas Stašys – Klaipėda University, Faculty of Social science, Professor. Scientific interests: health care management, new 

product development. 

E-mail: rimantas.stasys@ku.lt 

Tel.: +370 46 398676. 

28


(Машбиц, 1983; Одессер, 1986). S. B. Saul (1982: 111) has noticed that there exist some limits of growth 

of the population for the small countries, defined in its density, natural, climatic and historical conditions. 

The idea was argued by the analysis of the concrete economic historical data for the West European small 

countries during 1870–1914. Analysis of long-term dynamics (Кузнецова, 2001: 103–104) shows that industrialization 

in the small West European countries passed faster, smoother and more rationally, than in the 

large-scaled economies. One of the important reasons of such phenomena lays in the relative ease of agrarian 

reforms (ХVШ–ХIХ centuries), rather low social tension, constant inflow of the qualified and cheap labor 

from large West European countries captured by religious and civil wars. The small countries of Western 

Europe which have begun industrialization only in the end of ХIХ century, implemented export orientation 

of the international specialization which can be defined as mono-cultural, directed on production by handicraftsmen-immigrants 

of a special kind of the raw goods and the high-quality products satisfying diversified 

European and world demand. For this reason rate of labor productivity growth in the small countries was 

higher than in large, observing its lower initial level. 

1. Trade relations of Faeroes and Åland islands as a competitive periphery 

of Denmark and Finland metropolises 

One of the very important problem connected to scale and almost not reflected in academic literature 

and even mass-media publications – economic development of the dwarfish states 4 and ultra-small independent 

territories, which have no chance to expand beyond national borders, owing to their island, peripheral, 

spatially independent (from the mother country) position. This type of states and territories possesses the 

characteristics similar to the small countries, representing a certain symbiosis of the second and third variant 

of economic development preserving an obvious specificity of an autonomy and “competitive periphery”. 

These countries and independent territories’ possibilities of growth lie in integration regional complexes participation 

and submission to the general regional policy, in uniqueness of their geographical position which 

presumes their role as the transport-logistical, infrastructural business bridge between larger neighbors-partners 

in sub-continental region of the Western Europe. 

Ultra small independent territories are the regions acquiring the quantitative indicators of micro-countries. 

Politically they are a part of any metropolis possessing the partial constitutional sovereignty, own 

system of the legislative and executive authority, special tax and commercial codes. Nowadays the similar 

status in the Western Europe is acquired by Canary Islands (Spain) overseas departments of France (Guadeloupe, 

Martinique, Guyana, Re-Union), British Isles in La Manche and Irish Sea (Maine), Åland (Finland) 

and Faeroe (Denmark) islands, and Gibraltar – the unique colony that has remained in continental Europe. 

The “ultra-small region” category was rarely mentioned in the modern academic literature. In Russia 

ultra-small regions similar to such regions in the European and world economy exist but subject to analysis 

only recently (Ефимова, Кузнецова, 2012). The basic components of its working out are: 1) relations “core-periphery” 

research and dependence of autonomies from a political-economical kernel; 2) definition of 

various factors influence on the island competitive peripheral territories development. 

Within the limits of mutual relations “core-periphery” research and dependence of autonomies from a 

political-economical kernel we have tried to reveal dependence of the balance of trade from the degree of 

trade – economic relations intensity between the Center and the Autonomy (table 1). 

4 

According to the terminology of the United Nations and the World Bank “dwarfish (micro)-states are sovereign states with the 

population not exceeding 1 million. The European dwarfish countries are: Andorra, Liechtenstein, Malta, Monaco, San Marino 

and Vatican. Sometimes this group includes Luxembourg, more rare Cyprus and Iceland (Eccardt, 2005). 

29



Table 1. Faeroes and Åland islands balances of trade (2010) 

Share of export 

“Autonomy – 

Center” in total 

Autonomy’s export 

volume 

Share of import 

“Autonomy – 

Center” in total 

Autonomy’s import 

volume 

Balance of trade 

“Autonomy – Center” 

Aggregate balance 

of trade 

Åland islands 67.4 % 57.6 % -141 074 € -270 664 € 

Faeroes 10. 4 % 34.2 % -1 012 000 DKK 274 000 DKK 

Source: Faroe Business Report. (2011). Faroe Islands in figures, p. 34. 

According to the Table 1 data the center’s export-import share in aggregate export-import volume doesn’t 

influence on “core-periphery” mutual trade balance value (positive either negative). The latter manifests 

Autonomy’s economic dependence from the Center. From the other hand favorable market situation and 

effective commercial activity provide positive aggregate trade saldo. Autonomy’s balance of trade depends 

presumably not from the world commodities’ market but from its separate segments. The considered regions 

structural shifts were not very significant. Hence it is possible to suppose that volatility of the balance of 

trade can be explained by the quite narrow market segments conjuncture. 

We will consider Åland and Faeroes balance of trade through the decade 2001–2010 (table 2). 

Table 2. Faeroes and Åland islands dynamics balance of trade (2001–2010) 

Åland islands 

Trade balance with the 

Center (thousand €) 

Aggregate general 

trade balance 

(thousand €) 

Trade balance with the 

Center (million DKK) 

Faeroes 

Aggregate trade balance 

(million DKK) 

2001 -147374 -198068 -131498,0 139377 

2002 -151714 -211770 -379674,9 300540 

2003 -142164 -196829 -351839,5 -953384 

2004 -162610 -248780 -518956,4 -73590 

2005 -149884 -247484 -622000,0 -903480 

2006 -152016 -240182 -945952,3 -823441 

2007 -160738 -305041 -1073495,2 -1465582 

2008 -165440 -224394 -1069000,0 -675263 

2009 -151459 -268416 -827000,0 -106116 

2010 -141074 -270664 -1012000,0 274693 

Source: Faroe Islands in figures. (2006, 2009–2011). P. 33–34. 

Comparison of the balances of trade between Åland and Faeroes during 2001–2010 allows to come to 

the following results: 

1) The Åland – continental Finland balance of trade and the aggregate trade balance of islands shows 

insignificant fluctuations around negative indicators. Average value of Åland trade balance with continental 

Finland is -152447 thousand euro. The biggest deviations from average value were observed in 2008 (-12993 

thousand euro, or -8.5% from the average value) and in 2010 (+11373 thousand euro, or +7.5 % adequately). 

Average value of the Åland aggregate trade balance is -241163 thousand euro. The biggest deviations from 

average value were observed in 2007 (-63878 thousand euro, or -26.5 % adequately) and in 2010 (+44334 

thousand euro, or +18.4 % adequately). These figures reflect the metropolis’s primarily trade with islands 

focused on energy resources, high tech industrial products and goods, not produced in an autonomy. The 

export-import flows amplitude increases in depression periods. 

30


2) Faeroes trade balance with Denmark and the aggregate trade balance of islands show negative values 

through the periods of economic stability as well as in the years of depression. “Regional” (centre-periphery) 

trade balance is illustrated by negative values through overall time horizon under consideration. Average 

value of Faeroes - Denmark trade balance reached -693141.63 million DKK with the biggest deviations 

from average value observed in 2007 (-380353.37 million DKK, or -54.9 % from the average value) and in 

2010 (+561643.63 million DKK, or +81.0 % adequately). Through the considered period (2001–2011) with 

the exception of 2001, 2002 and 2010 the aggregate trade balance of islands showed essential fluctuations 

around negative values. Average value of the Faeroes aggregate trade balance is -428625 million DKK. 

The biggest deviations from the average value were observed in 2007 (-1036957 million DKK, or -241.9 % 

adequately) and in 2002 (+729165 million DKK, or +170.1 % adequately). Such macroeconomic indicators 

volatility can be explained by the assumption that a number of the main Faeroes trading partners (Great 

Britain, Germany, France) imported (and still import) big volumes of fish and seafood (Statistical Yearbook, 

2011) as well as island’s special invisible services (financial, rent) 5 (Table 3). Such mutual relationship with 

large countries has allowed generating the model of competitive sub-periphery of ultra-small territory. 

Table 3. The largest importers – Faeroes trading partners according to the indicator of the positive balance of trade (2010) 

№ The country Import (Million DKK) Export (Million DKK) Balance of trade (Million DKK) 

1. Great Britain 152 754 602 

2. France 73 415 342 

3. Germany 275 531 256 

4. Spain 30 203 173 

5. Japan 40 53 13 

Source: Faroe Islands in figures. (2006, 2009–2011). P. 34. 

National institutes of considered autonomies play stimulating role in their trade and economic development. 

Particularly it is reflected in the general conditions of the system of business governance formation. 

For example the Finland’s tax system rules are completely harmonized with the EU norms of governance, 

adequate to the Åland islands. However Finland tax code application to the Åland’s doesn’t allow to consider 

an autonomy as a tax harbor. Certain Åland’s specific tax norms are very favorable to business development 

such as: 1) creation of special tax privileges. Firms registered on Åland’s can be released from VAT payment, 

if the cost of their business is below the established level; 2) realization of tax-free trade by islanders. The 

international competitive advantage of the Åland islands could be focused on their special position as a third 

party in trading negotiations owing to their membership in the European Union and due to the fact that they 

are not included into the EU VAT system; 3) outsourcing of logistical functions of the foreign companies on 

Åland’s causing 3S economy 6 which provides high level of business specialization and competitiveness of 

this European region. 

According to the 2010 Regional Year-book data published by Eurostat, regional specialization and concentration 

of business on the Åland Islands is the highest among the other European regions of the EU NUTS 

III level countries and Norway. 45 % of employees are occupied in commodity sector (qualifier NACE I – 

Transport, storage, communication), 17 % – in NACE G sector (Trade, distribution). The type of transport 

services depends on geographical position of a certain region. Islands and coastal territories to a greater 

5 

Trade indicators in 2009 are characterized by the following export-import transaction data of Denmark: export of services was 

1.122 million DKK (including sea-born services), export of goods (fish and seafood export is 98 % from total export) – 4.098 

million DKK, import of services – 2.102 million DKK, import of the goods of 4.023 million DKK. Thus the role of services 

exported by Denmark cannot exceed a share of fish export. 

6 

The so-called 3S economy means the economy formed from synergy effects: economy caused by scale of production (economies 

of scale), liaison of various consumer properties of the final goods and services (economies of scope), connections of the 

involved personnel qualification (economies of skills). 

31



degree involve a sailing charter (NACE I 61) while air communication (NACE I 62) is important for the 

areas, which are located near big cities, or island territories with the developed tourist sector. Åland’s possess 

narrow specialization in a sailing charter services. About 35 % of employees worked in this sector in 2007, 

exceeding a similar indicator in the Norwegian regions – Vestlandet and Agder og Rogaland (which occupied 

second and third positions in the European economic space embraced by Eurostat data) or almost in 8 and 10 

times accordingly (Eurostat regional yearbook, 2010: 102–116). The Faeroes air transport plays a significant 

role due to the islands remoteness from the European main land (especially in passenger transportations 

provision), but marine traffic still keeps the general superiority (Faroe Islands in figures, 2011: 28–29). High 

international and regional competitiveness is supported by the special financial aid in the framework of the 

European regional programs and the national governmental projects. Prospects of independent territories 

business development are connected with the formation of business bridges between Finland and Denmark – 

and the other EU countries and hence with the EU financial aid within the limits of structurally depressive 

regions and far-distant northern territories support programs. 

Official documents and academic literature there do not contain uniform criterion for definition of a 

region facing difficult economic problems. B. Korsunsky and S. Leonov argued that such area should be defined 

as a specific territory in which sustainable development demands the state intervention (Корсунский, 

Леонов, 2006: 21). According to A.Granberg’s classification Ålands and Faeroes could be referred to a 

category of northern territories where negative factors (an adverse climate, high cost of life, high industrial 

and transport costs, ecological vulnerability) are not compensated by strong competitive resource advantages 

(oil, gas, diamonds) (Стратегическое управление: регион, город, предприятие, 2004: 42). More detailed 

categorical analysis is contained in E. G. Efimova’s monograph (Ефимова, 2008: 70). 

2. Foreign trade of ultra-small autonomous territories with the Russian Federation 

(case of Faroe and Åland Islands) 

Global economy is under uncertainty due to recent meltdown of economic and industrial growth strengthened 

by a continuous chain of the last decade financial crises. The current slowdown in the economy is a 

major concern of all countries, although process of globalization has boosted economic growth resulting in 

the structural changes of the world economy. This has triggered rapid changes in developing economies and 

may predominantly contribute to global economic growth in the coming decade, though it has posed several 

challenges in resource abundant large countries (raising countries giants) such as Russia that may emerge as 

a biggest part of future global economy reflecting a could-be major shift in the global economic balance and 

hence could play raising role in the world and in the regional European economy. This process is reflected 

in the trade balance shifts between small and ultra-small European regions under consideration and Russia 

The problem of ultra-small autonomous territories trade with ultra-large resource-abundant country using 

the practice of such trade of Faroe and Åland with the Russian Federation has not been studied neither in 

the Russian and national islands’ nor in the world contemporary literature. We observe this problem as very 

interesting not only from the academic point of view but considering the practical interests of ultra-small 

autonomous territories development implementing very specific model of competitive periphery formation 

independent from their metropolises. 

So far as Åland Islands are not a separate statistical territory of Finland we cannot provide official statistics 

and facts on the Russian-Åland trade. Keeping in mind the absence of facts and data on Åland-Russia 

trade we could limit our analysis to Russia-Faroe islands trade consideration and disseminate main results 

of Russia-Faroe islands trade analysis on the autonomous territory of Åland’s. The unique reliable source of 

data is the RF Ministry of Foreign Affairs list of commercial contracts, which allow to judge the business 

interests of Russian counterparts in the Faroe Islands. Statistical Office of the Faroe Islands (Statistics Faroe 

Islands, Hagstova Føroya) gives statistics on Faroe major trade partners (Table 4) and shows trade flows 

between Faroes and its main trade partners information in 1993–2010 (See Figures 3, 4). Faroe Islands main 

trade partners (including RF) are represented on Table 4. 

32

ISSN 2029-9370. Regional FoRmation and development StudieS, no. 1 (9) 

Table 4. Main trade partners of Faroes (thousand dKK 2010) 

№ Total turnover Export Import 

Country Volume Country Volume Country Volume 

1. denmark 1,973,790.5 UK 753,831.2 denmark 1,492,917.0 

2. Norway 1,016,617.3 Germany 530,672.4 Norway 773,401.6 

3. UK 906,242.6 denmark 480,873.4 Sweden 304,486.6 

4. Germany 805,614.4 France 414,634.9 Germany 274,942.0 

5. France 487,847.4 USA 353,824.3 China 191,868.5 

6. USA 404,403.9 Nigeria 351,871.0 UK 152,411.4 

7. Nigeria 351,871.5 Norway 243,215.7 Poland 151,167.6 

8. Sweden 347,200.3 Spain 203,475.7 Island 121,100.6 

9. Poland 261,403.6 Argentina 190,000.0 France 73,212.5 

10. China 255,481.7 Russia 150,803.7 Netherlands 69,020.7 

11. Spain 233,730.5 Italy 148,695.8 USA 50,579.6 

12. Argentina 201,886.2 Poland 110,236.0 Italy 46,647.0 

13. Island 198,091.0 Netherlands 109,443.8 Spain 30,254.8 

14. Italy 195,342.8 Island 76,990.4 Russia 17,239.2 

15. Netherlands 178,464.5 China 63,613.2 Argentina 11,886.2 

16. Russia 168,042.9 Sweden 42,713.7 Nigeria 0.5 

Source: Authors calculation with the use of the data from Statistics Faroe Islands 

(the national statistical authority of the Faroe Islands) 

The data presented in the table show that trade is diversified geographically and the main trading partners 

of the ultra small autonomous areas are the large highly developed countries, except for the four neighboring 

countries of Northern Europe, including denmark and the Netherlands. This list includes China, Argentina, 

USA, Nigeria and Russia, which occupies 16th place in total Faroe turnover, tenth position in its export. 

Figures 1 and 2 showing the dynamics of export and import of Faroe Islands demonstrate high density of the 

statistical data. The first 2–3 partner countries (denmark, Sweden, Norway) demonstrate high level of trade 

interaction and the rest trade partner’s curves are located near each other. Russia’s curve is located in the mob 

of the rest trade partners of Faroes. 

Fig. 1. Faeroes islands export according to the goods by country of origin Thousands of dKK 

Source: Statistics Faroe Islands (the national statistical authority of the Faroe Islands) 

33

ElEna G. Efimova, natalia KuznEtsova, Rimantas stašys 


Faroe Islands export is relatively evenly distributed between countries. Certain difference is observed 

considering trade to the UK (the most stable position), denmark (loosing its advantage), Germany (raising 

volumes) and Norway showing volatile volume of exports. 

Fig. 2. Faeroes islands import according to the goods by country of origin. thousands of dKK 

Source: Statistics Faroe Islands (the national statistical authority of the Faroe Islands) 

Imports to the Faroe Islands are more stable and predictable than export. Essential and raising share of 

denmark and Norway (that is explained by the dependence of Faroe from the historic homeland 7 ) is accompanied 

by uniform trade diversification and relatively small and stable amounts of Faroe import from the 

other trade partners. 

Faroe Islands occupy more than a modest position in the foreign trade of Russia. Russian official statistics 

do not observe trade with Faroe Islands separately from denmark. From the other hand official statistics 

of Faroes islands and International Trade Center data consider foreign trade of Russia-Faroe (1996–2010) 

based on different national and UN CoMTRAdE statistics. 

data on Faroe-Russia trade in 1993–2010 are presented on Table 5. 

Table 5 data analysis results the following conclusion. Up to 2002 the balance of Faroe-Russian trade 

reached negative values. Beginning from 2003 due to the start-up of continental shelf oil extracting and 

continuation of significant fish-seafood import this indicator was converted into positive values. The data of 

table.5 and general indicators of Faroe-Russia foreign trade (Table 6) allow to define the RF status as a trade 

partner of this danish autonomy. 

Russian Federation and Faroe Islands trade through the period 1999–2006 years was characterized by a 

low volume of trade turnover affected by fluctuations depending on the conjuncture situation and determined 

to a large extent by fish products trade as well as by bunkering vessels transactions. 

In order to understand the causes of these trends, we consider the Faeroe-Russian trade structure. The main 

items of Russian export to the Faroe Islands were items relating to product group 44 – “Wood and articles of 

wood, charcoal” – of Russia’s Foreign Economic Activity Commodity Nomenclature (CN FEA). The second 

place is occupied by the goods of CN FEA group 03 “Fish and crustaceans, mollusks and other aquatic invertebrates”, 

the third place – by the goods of group 72 CN FEA “Heavy metal”. Group 40 CN FEA “Rubber and 

rubber products” heads the fourth position. At the fifth position there are products of Chapter 84 CN FEA “Machinery 

and mechanical appliances, boilers, parts, nuclear reactors” representing the equipment for pipelines 

and boilers. Sixth position belongs to “Furniture and accessories” related to Chapter 94 of Russian CN FEA. 

7 

Faroes language is similar to old-Norwegian language that allows to suppose that Vikings who captured Faroes were Norwegians. 

34


Table 5. Faroe-Russia trade (thousands DKK (1993–2010) 

Import, CIF Export, FOB Turnover Trade balance 

1993 32,644.9 5,919.2 38,564.1 -26,725.7 

1994 35,872.3 2,695.7 38,568.0 -33,176.6 

1995 75,170.9 3,750.2 78,921.1 -71,420.7 

1996 18,054.5 12,732.6 30,787.1 -5,321.9 

1997 26,234.2 11,349.7 37,583.9 -14,884.5 

1998 55,066.2 6,586.7 61,652.9 -48,479.5 

1999 75,495.7 27,328.2 102,823.9 -48,167.5 

2000 98,116.8 16,844.3 114,961.1 -81,272.5 

2001 55,795.1 3,997.4 59,792.5 -51,797.7 

2002 41,030.4 27,990.9 69,021.3 -13,039.5 

2003 18,167.8 38,882.4 57,050.2 20,714.6 

2004 10,748.3 23,674.3 34,422.6 12,926.0 

2005 8,141.4 131,531.5 139,672.9 123,390.1 

2006 10,147.8 115,396.3 125,544,1 105,248.5 

2007 8,611.8 126,810.9 135,422,7 118,199.1 

2008 11,854.8 109,537.2 121,392.0 97,682.4 

2009 8,076.9 163,935.4 172,012.3 8,076.9 

2010 17,239.2 150,803.7 168,042.9 133,564.5 



Table 6. Share of Faroe-RF trade in the aggregate Faroe trade volume (1993–2010) 

Aggregate 

import CIF, 

thousands DKK 

Share of 

import from 

Russia, % 

Aggregate 

export, FOB, 

thousands DKK 

Share of 

export in 

Russia, % 

Foreign 

turnover, 

thousands. 

DKK 

Share of RF 

in foreign 

turnover of 

Faroe, % 

1993 1426108 2,29 2132426 0,28 3558534 1,08 

1994 1566148 2,29 2076343 0,13 3642491 1,06 

1995 1792751 4,19 2026269 0,19 3819020 2,07 

1996 2150096 0,84 2423884 0,53 4573980 0,67 

1997 2369846 1,11 2574986 0,44 4944832 0,76 

1998 2602452 2,12 2934182 0,22 5536634 1,11 

1999 3301287 2,27 3270266 0,84 6571553 1,56 

2000 4309636 2,28 3832068 0,44 8141704 1,42 

2001 4171148 1,34 4310526 0,09 8481674 0,70 

2002 3933879 1,04 4234419 0,66 8168298 0,84 

2003 4865624 0,37 3912241 0,99 8777865 0,65 

2004 3762855 0,29 3689265 0,64 7452120 0,46 

2005 4490144 0,18 3586663 3,67 8076807 1,73 

2006 4692091 0,22 3868650 2,98 8560741 1,47 

2007 5522108 0,16 4056526 3,13 9578634 1,41 

2008 5020920 0,24 4345656 2,52 9366576 1,30 

2009 4210856 0,19 4104739 3,99 8315595 2,07 

2010 4364654 0,39 4639347 3,25 9004001 1,87 



Russian import from the Faroe Islands consists presumably of two product groups: products related to a 

group of 03 CN FEA “Fish and crustaceans, molluscs and other aquatic invertebrates”, and products relating 

35



to Chapter 27 CN FEA “Mineral fuels, mineral oils and products of their distillation, bituminous substances, 

mineral waxes” which are basically represent fuel for Russian ships entering at the Faroe Islands. 

Since the Faroe Islands represent self-administered and independent custom territory it uses customs 

tariff of its own referring to Russia. Faroe Islands Customs Tariff, is similar to the EU tariff applied for third 

countries (non-EU member states). The Faroe Islands in trade-economic relations with Russia, have always 

applied most-favored-nation basis (MFN). The use of MFN with respect to goods from the Faroe Islands 

were not legally ratified by Russia up to the August 1, 2006 In some periods there existed uncertainty about 

the interpretation of the applicable regime with respect to Faroese exports goods to Russia, so far as they are 

subject to customs duties on the part of Russia’s general conditions for third countries. 

On August 1, 2006 the Agreement between the Government of the Russian Federation, on the one hand, and 

the Government of the Kingdom of Denmark and the Local Government Faroe Islands, on the other hand, came 

into force. According to the latter part the trade between Russia and the Faroe Islands in products originating from 

the customs territory of the Russian Federation and customs territory of the Faroe Islands was permitted. The 

main content of the Agreement is a binding legal provision for reciprocal Most Favored Nation Treatment in trade 

between Russia and the Faroe Islands. With the accession of Russia to the WTO this agreement lost its force. 

Russia-Faroese fishing cooperation was legally drawn up much earlier in the Agreement between the USSR 

Government, on the one hand, and the Government of Denmark and the Local Government of the Faroe Islands, 

on the other hand. The mutual relations in the field of fisheries between the USSR and the Faroe Islands were established 

on 27 November 1977. It is based on the mutual exchange of living aquatic resources quota production 

in the exclusive economic zones of both countries, fixed and signed annually in the additional protocols. For the 

purpose of consultations on practical issues of fisheries and plans of cooperation Joint Russian-Faroese Fisheries 

Commission was established, which meets once a year alternately in the territory of each Party. 

The main functions of this Joint Commission are: 1) coordination of activities of the Party for control of 

fisheries; 2) exchange of information to monitor the work of the fishing organizations in the exclusive economic 

zones of both countries, as well as in the open part of the Barents Sea; 3) the development and implementation 

of a unified system of calculation of conversion factors for raw products use by all actors in the Barents Sea; 

4) a joint inspection control over fishing in the Barents Sea, the prevention of uncontrolled fishing. 

The last protocol on cooperation between Russia and the Faroe Islands in fisheries was signed on 

30.11.2011 according to the results of the 35th Session of the Mixed Commission in Torshavn. Russia has 

acquired a right to have 50 000 tons of blue whiting, including by-catch of herring (3 %) and anchovy (10 %) 

and 12,500 tones of mackerel, including the 3 per cent of herring by-catch. In 2011 the Russian exchange 

quota with Faroe Islands decreased and Russia had only 8000 tons of whiting and 25,000 tones of mackerel. 8 

In 2010 the Fisheries Commission of the North-East Atlantic (NEAFC) a very low total allowable catch 

of blue whiting – 46 thousand tons in 2011 was approved: According to Russia’s opinion the stock was 

undervalued in 3–4 times. The recommendations of the International Council for Exploration of the Sea 

(ICES) inventory level allowable catch of 250,000 tons was offered. In 2012 the volume of allowable catch 

of whiting confirmed is several times more – 391 thousand tons. Therefore, the Faroe Islands have increased 

Russia’s quota (Рыбацкая газета, 2011). 

On February 20, 2012 next round of negotiations, on mackerel fisheries management in North-East Atlantic 

in 2012 in the Reykjavik’s Final Meeting of Iceland, the EU, Norway, the Faroe Islands and Russia was a 

total failure due to the unwillingness of the parties to compromise. Despite five rounds of consultations and 

talks held in autumn 2011 and early 2012, in which the EU and Norway have presented three series of proposals, 

neither Iceland nor the Faroe Islands were and are not really interested in the negotiation process. What 

is particularly disappointing is that neither Iceland nor the Faroe Islands have not made proposals that would 

respect the principles of zonal attachment and historical fishery – traditional basis for similar agreements in 

the past. Iceland emphasizes the provision of equitable share for Icelandic vessels fishing for mackerel, so 

far as the population of fish is migrating presumably in the Icelandic economic zone. Minister of Fisheries 

and Fish Production of Iceland pointed out that the mackerel fishery should be conducted in accordance 

8 

In 2012 Faroe Islands has given to Russia quota of 50 000 tones of whiting / (Рыбацкая газета, 2011) 

36


with the recommendations of the International Council for Exploration of the Sea (ICES) in order to ensure 

sustainable fisheries development. The adoption of such solutions is lobbied particularly by Sweden and the 

UK, which are the largest actors in the mackerel fishery. Such position could lead to the sanctions of the EU. 

Significant volumes of sea-born bio-resources are located near the Faroes territories. Russia is interested 

in the international fish-catching cooperation causing the sustainable fish industrial organization development 

ceteris paribus provided by large volumes of traditional fish trade and fish-catching quotation. 

Conclusions 

1. Consideration of ultra-small independent Nordic regions (Åland and Faeroes) in a the world trade 

system allows to draw conclusion about high degree of a bilateral openness of small and a unilateral 

openness of ultra-small territories. 

2. Comparison of trade balances Ålands and Faeroes during 2001–2010 allows to come to the conclusion, 

that trading balance Ålands with continental Finland and the general trade balance of islands 

shows insignificant fluctuations round negative sizes; Faeroes with the basic territory of Denmark and 

the general trading balance of islands negative values show trading balance at the general trade and 

economic stability in pre-crisis and crisis years. 

3. Transformation of island autonomous territories (Ålands and Faeroes) into the business bridges uniting 

both countries of Northern region (Finland and Denmark), and other West European states. 

4. Data presented in the article show that ultra-small trade is diversified geographically and the main 

trading partners of these autonomous areas are the large highly developed countries, except for the 

four neighboring countries of Northern Europe, 

5. Faroe Islands export is relatively evenly distributed between countries. Certain difference is observed 

considering trade to the UK (the most stable position), Denmark (loosing its advantage), Germany 

(raising volumes) and Norway showing volatile volume of exports 

6. Imports to the Faroe Islands is more stable and predictable than export Essential and raising share 

of Denmark and Norway (that is explained by the dependence of Faroe from the historic homeland) 

is accompanied by uniform trade diversification and relatively small and stable amounts of Faroe 

import from other trade partners. 

7. Faroe Islands occupy a modest position in the foreign trade of Russia with the loose of significance of 

raw-material resources import from Russia and special trade-economic relations concerning fisheries 

and its export-import flows between Russia and Faroes. 

8. Russian Federation and Faroe Islands trade through the period 1999–2010 years was characterized 

by a low volume of trade turnover affected by fluctuations depending on the market conjuncture and 

determined by fish products trade and by bunkering vessels transactions. 

9. The item concerning Russian-Faroe trade could be spread to Russia-Åland trade with special attention 

to the structure of trade flows and trade balances of Russia-Finland. 

References 

Eccardt, T. (2005). Secrets of the Seven Smallest States of Europe: Andorra Liechtenstein Luxembourg Malta Monaco 

and Vatican City. New York: Hippocrene Books York, 348 p. 

European Parliament Legislative Resolution of 4 May 1994 on the application by the Republic of Finland to become 

a member of the European Union (94/C 241/04). Website: http://eur-lex.europa.eu/en/treaties/dat/11994N/ 

htm/11994N.html#0006010004. 

Eurostat regional yearbook. (2010). Luxembourg: Publications Office of the European Union, 264 p. Website: http:// 

epp.eurostat.ec.europa.eu/cache/ITY_OFFPUB/KS-HA-10-001/EN/KS-HA-10-001-EN.PDF 

Faroe Business Report. (2011). The International Review of Faroe Islands Industry and Trade. North Atlantic Information 

Services Spf, 104 p. Website: http://www.faroebusinessreport.com/_fbr11/fbr11_lores.pdf 

Faroe Islands in figures 2006. (2006). Hagstova Føroya. Statistics Faroe Islands, 39 p. Website: http://www.hagstova. 

fo/portal/page/portal/HAGSTOVAN/Statistics_%20Faroe_Islands/Publications 

37









Saul, S. B. (1982). The Economic Development of Small Nations: the Experience of North-West Europe in the XIX 

Century. Economics in the Long View (ed. by Ch. P. Kinleberger, G. di Tella), Vol. 2, p. 111–131. New York, London. 

Statistical Yearbook 2011. (2011). Published by Statistics Denmark. June 2011. 115th edition, 545 p. Website: http:// 

www.dst.dk/en/Statistik/Publikationer/VisPub.aspx?cid=16218 

Statistics and Research Aland. PC-AXIS Databases for Windows. (2011). Website: http://pxweb.asub.ax/Database/Statistics/Statistics.asp 

Statistics database (Internet database which is free of charge and contains data about the Faroese 

community. You can choose to download data from this database in several file formats and 

have the data presented as diagrams or maps). Website: http://www.hagstova.fo/portal/page/portal/ 

HAGSTOVAN/Statistics_%20Faroe_Islands/Statistics/Foreign_trade. 

Steen, A. (2008). Åland – å land neither Finnish nor Swedish/Cafebabel.com. The European Magazine. Website: http:// 

www.cafebabel.co.uk/article/3164/Åland-a-land-neither-finnish-nor-swedish.html 

Андреев, Ю. В. (1977). Экономика Норвегии. Москва, 159 c. 

Ефимова, Е. Г. (2008). Теоретические основы формирования региональной транспортной инфраструктуры (на 

примере региона Балтийского моря). СПб. Издательство СПбГУ, 314 c. 

Ефимова, Е. Г., Кузнецова, Н. П. (2012). Ультра-малые островные периферийные регионы в историкоэкономическом 

контексте. Экономика и управление, № 4. 

Корсунский, Б. Л., Леонов, С. Н. (2006). Управление развитием проблемного региона. Отв. ред. П. А. Минакир. 

Ин-т экономических исследований. Дальневосточного отделения РАН. Хабаровск. РИОТИП, 276 c. 

Кузнецова, Н. П. (2001). Экономический рост: история и современность. СПб, 143 c. 

Машбиц, Я. Г. (1983). Развивающиеся страны: основные проблемы экономической и социальной географии. 

Москва, 221 c. 

Одессер, С. В. (1986). Учет территориальной структуры хозяйства в типологиях капиталистических стран. 

Известия АН СССР, № 2, с. 84–85. 

Стратегическое управление: регион, город, предприятие. (2004). Под ред. Д. С. Львова, А. Г. Гранберга, 

А. П. Егоршина. Москва: Экономика, 320 c. 

FARERŲ IR ALANDŲ SALŲ VYSTYMASIS PASAULIO PREKYBOS 

SISTEMOJE 


Sankt Peterburgo valstybinis universitetas (Rusijos Federacija), Klaipėdos universitetas (Lietuva) 

Santrauka 

Straipsnyje nagrinėjamos Vakarų Europos šalių, ypač mažų, teritorinę, politinę, ekonominę ir konstitucinę 

nepriklausomybę turinčių regionų problemos. Šių regionų specialaus statuso priežastis yra nacionaliniskultūrinis 

veidas ir geopolitinė padėtis. Šio straipsnio tikslas – atskleisti ypač mažų teritorijų ekonominės 

plėtros ypatybes, aptarti prekybos statusą pasaulyje ir Europos prekybos sistemoje. Ultra maža prekyba yra 

diversifikuota geografiniu požiūriu, o šių autonominių sričių pagrindiniai prekybos partneriai yra išsivysčiusios 

šalys, išskyrus keturias kaimynines šalis Šiaurės Europoje. Pagrindinė išvada: Alandų ir Farerų salos, 

kaip ypač mažos autonominės teritorijos, šiuo metu konvertuojamos į verslo tiltą tarp skirtingų Europos 

regionų ir šalių, į konkurencingas subperiferines vietoves, atsižvelgiant į jų prekybinį vaidmenį. 

PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: nedidelio masto ekonomikos, ypač maži regionai, core-periphery, užsienio prekyba. 

JEL KLASIFIKACIJA: F430, N100, O110, O500. 

38


The model of integration of electronic 

government and electronic business 

in public procurement 

Simona Ereminaitė 1 


ABSTRACT 

The article deals with the relation of electronic government (further – e.government) and electronic business (further – e.business) 

in public procurement. A special focus is on the theory analysis of e.government and e.business, on the legal regulation of public 

procurement in the European Union (further – the EU). The authors of the article analyse public procurement paying attention to the 

Lithuanian membership experience in the EU. They also state the arising problems and difficulties in public procurement. The state 

of small and medium-sized business (further – SMB) in the process of implementing public procurement is discussed, too. 

Key words: electronic government, electronic business, public procurement, transparency. 

JEL CODES: D72, D73, D79, H83. 

Introduction 

The commercialization of the internet environment has caused the appearance of new business models. 

It has been started to discuss the integration possibilities of e.government and e.business, hence new appeared 

business models have successfully been added to the already existing models of traditional business; at 

the same time giving the enterprises the possibility to lower the production costs, to increase the efficiency 

of production and service sphere, and, of course, to improve the quality. E.business and e.government are 

integrate part of modern economy, called knowledge economy. These two elements of economics appeared 

together with information orientation, when more than a decade ago the world’s community was introduced 

and started to use the internet. It is often said that namely growth of the information technologies will decide 

the growth of world countries’ economics. 

Practical meaning of the paper. Even though there have been many discussions in the society about of 

e.government and e.business integration possibilities, problems in public procurement, however, electronic 

public procurement as the integration result of e.government and e.business requires a greater attention of 

theoretics and practitioners. Thus, it is an actual problem to evaluate current situation in the field of public 

procurement and to identify the most faced problems. The field of public procurement has to become a really 

existing income source not only for the big business structures, but also for the small and medium-sized business. 

The practice of public procurement is quite new in the public sector, however it is worldwide known 

about the complicated regulation, coordination and control of this process. 

The aim of the article is to analyse the relation of e.government and e.business in public procurement, 

evaluating theoretical and legal context of the EU as well. The object of the research is the e.government 

1 

Simona Ereminaitė – Klaipėda University, Department of Public Administration and Law, lect. assistant. Scientific interest: 

electronic government, electronic business, public procurement, corruption. 

E-mail: simona.ereminaite@ku.lt 

Tel.: +370 674 20937. 

39


The model of integration of electronic government and electronic business in public procurement 

and e.business in public procurement. Following methods have been employed while preparing the article: 

logical analysis and synthesis, comparative analysis, analysis of scholastic literature, analysis of legal basis 

and analysis of internet sources. 

1. Definition of e.government and e.business concept 

The e.government model is defined as domination of means of information management and establishment 

of modern public administration style that meets the needs of information society. Invetsment into 

the creation of e.government is justified by aiming the more comfortable access to services of government 

institutions for citizens and business. 

E.governmemt is the phenomenon of growth of social relation regulated by national and self-governing 

institutions. This phenomenon aims to increase the transparency of decision making by executive government, 

to deliver more qualitative and efficient public services and information to society and business 

subjects by applying the possibilities presented by information technologies. E.government also includes 

applying intranet, extranet, internet and mobile technologies (further – ICT) in the activity of national institution, 

by aiming transformation of its relation with citizens, business and other national institutions. ICT may 

be applied aiming various aims of activity: more quality in service of citizens and business, delivering public 

services, more intense collaboration with business, enhancing citizens by improving delivery of information 

about the executive activity of public sector, more efficient management of public sector, etc. Applying of 

ICT enhances decrease of corruption, increase of national management transparency, strengthening of trust 

in government, decrease of the public sector activities’ costs and more income to the national budget (The 

World Bank, n. d.). Not only the supply (the readiness of institutions to afford services), but also consumers 

enterprises and citizens are of great importance in this context. What concerns the readiness of consumers to 

receive electronic services, the situation is limited by two factors- technological (owning of PC and internet 

access) and psychological and cognitive factors (the wish to use and the ability to use it). 

E.government’s aims can be linked to the four models of services by e.government: 

• y Government to Business (G2B) – security of accessing the public information and affording services 

for business; securing access to public information and providing public services for business; organising 

public procurement on the internet; 

• y Business to Government (B2G) – use of public information and electronic public services delivered on 

the internet; participating in public procurement using special electronic system; 

• y Government to Employee(G2E) – creation and support of the system of applying officials; creation 

and support of system for information exchange among officials inside each institution; 

• y Government to Government (e.government) (G2G) – creation and support of data exchange system 

between different national institutions (Domarkas, Lukoševičienė, 2006; Henderson, Venkatraman, 

1993; Zhou, 2001). 

According to various theoretics, models of e.government maturity can be classified thus marking the 

importance of e.government for small and medium-sized business’ participation in electronic public procurement 

(Table 1). In narrower sense, e.government is a national institute of information infrastructure which 

ensures a comfortable access to public information and exchange, and delivers public services on the basis 

of information technologies. In broader sense, e.government is defined as the phenomenon of growth of 

social relations regulated by national and self-governing institutions. This phenomenon aims to increase the 

transparency of decision making by executive government, to deliver more qualitative and efficient public 

services and information to society, business subjects and institutions by applying the possibilities presented 

by information technologies (Limba, 2004). It is possible to state that transfer of public procurement onto 

electronic environment is linked to human capital resources, technological abilities of public sector and the 

interest of business subjects in participation in public procurement. 

40


Table 1. Analysis of e.government maturity models 

E.government maturity models 

1. Online presence 

2. Basic capability 

3. Service availability 

4. Mature delivery 

5. Service transformation 

1. Citizens/employees (business) are able to search for the information on the internet 

2. Mutual (two-sided) communication between institution and citizens (business) 

3. Fully automate delivery of services for citizens and business 

4. Process changes in national management and administration (electronic vote and the like) 

Researcher, year 

Accenture, 2003 

Chen, 2002 

1. A great supply and demand in electronic public services 

Hodgkinson, 2002 

2. Exchange of data and information between national institutions, aiming to decrease the 

time of performing activity processes and to exchange experience 

3. Ability to assess the results of one’s activity using various monitoring systems (e.g. 

balanced system of indicators) 

4. High-level management of information technologies, oriented to monitoring of current 

activity processes and improvement of their quality by the help of appropriate technologies 

Model of strategical compatibility suggested for business and later transferred to e.government. Henderson ir 

Venkatramann, 1993 

Sources: Accenture, 2003; Chen, 2002; Henderson, Venkatraman, 1993; Hodgkinson, 2002 

T. Limba (2004) paid greater attention to the creating and adopting characteristics of e.government service 

models. A comparative analysis of models of e.government services was carried out on this purpose, 

using the five levels of transferring the public services to the internet. The model of public sector processes’ 

recreation completeness (further – PSPRC) differs in its customer-orientation, but not the orientation of 

technological integration. Whereas Hiller & Belanger model is important for implementing of electronic 

procurement for there is set subject interaction government to business and business to government aspect 

in this model. Stage models are called electronic ladder models due to their feature in following stages, it 

means when rising up, of integrating achievements of previous stages, and of widening them and improving 

as well. Each level is characterized by greater grade of integration and interaction on the internet (Goldkuhl, 

Persson, 2006). All the models of e.government differ in poor functionality characteristic, while the last 

level is characterized through integration of all governing levels (local and other government institutions, 

physical and legal subjects). Carried out the assessment of the stage model of services in comparative aspect 

has shown advantages and drawbacks of these models. It has to be noted that it would not be possible to find 

absolutely perfect and ideally suitable models for the systems of public administration of the whole world in 

theoretical works as well as in practical works. Integration of various e.government stages is a complicated 

41



process requiring not to integrate the higher stage without implementing the lower stage. This is more likely 

linked to questions of technological solutions and, of course, to multiple social matters (Table 2). 

I 

II 

III 

ANAO 

(Australia) 

Statistics and similar* 

information, queries 

Access of the data 

basis 

Identifying personal 

identity, delivery of 

services 

Table 2. E.government stage models comparison 

SAFAD 

(Sweden) 

Statistics and similar* 

information, queries 

Queries**, access of 

data basis 



services 

Lee & Layne 

(the USA) 

Statistics 

and similar* 

information, 

queries 



services 

IIS*** (through 

levels) 

IV IIS*** IIS*** IIS*** 

(through functions) 

PSPRC 

Statistics 

and similar* 

information, 

queries**, data 

basis access IIS*** 

Identifying 

personal identity, 

intranet and internet 

interface 

Intranet and 

internet are 

connected 

Mobility of 

authorized 

information 

Hiller & Belanger 

Statistics 

and similar* 

information 

Queries 



services 

IIS*** 

V Does not exist Does not exist Does not exist Does not exist Political 

involvement 

* Newsletters, document forms, linked legal acts etc. 

** Queries for officials through e-mail. 

*** IIS – integration of institutional systems. 

Source: Limba, 2009 

A. Persson and G. Goldkuhl introduce the Hiller & Belanger model analysis, that influences further identifying 

principles of e-procurement and their explanation (Table 3). 

Table 3. Hiller & Belanger model: government – business and business – government aspect 

Type 

Government to 

Business 

Business to 

Government 

Stages 

I II III IV V 

Information 

Mutual 

Political 

Transactions Integration 

Communication 

Involvement 

Legal acts; Revision of Tax payment; All legal Lobbying 

procurement procurement investment and information 

suggestions suggestions payments at one place; 

commerce place 

Rules of inside 

order 

Informing 

municipalities in 

electronic way 

Electronic 

transfers by 

funds 

– – 

Source: Persson, Goldkuhl, 2005 

The implementation of Hiller & Belanger model in the aspect government to business and business to government 

is in complex related with solutions of governing institutions, their strategies, legal acts and performed 

activities that are related with electronic public procurement. Integration of various directions of activity 

into the electronic environment helps the collaboration of governing institutions and business subjects when 

42


aiming the satisfaction of public interest. It has to be noticed that there is no communication between the two 

sides at the first stage because simply information about public procurement is proposed. The following stages 

are continuation of previous stages and the transfer of public procurement into electronic environment is 

theoretically possible already from the second stage where there exists mutual communication, later merging 

into transactions, integration and, finally, political involvement. 

The benefit given by e.government is inseparable from new possibilities and challenges to business 

(especially to SMB), from greater demand in delivered service, and from the growth of Gross Domestic 

Product (GDP) (Schubert, Häusler, 2001). Electronic means are necessary when aiming to lower the expense 

of the state and to ensure public procurement processes to proceed more efficient and transparent. Thus, it is 

purposefully to create projects oriented to optimization of public procurement and increasing efficiency for 

SMB while integrating e.government and e.business. Integration of e.business and e.government is related 

with new possibilities for governing structures. Firstly, e.government becomes closer to citizens and business 

structures, government‘s strategy has to transform its infrastructure, government’s processes and culture; and 

to direct delivered service to promoting business and collaboration of public and private sectors. E. government 

has a direct interaction with e.business, thus, there can be seen the pressure on business enterprises 

imposed by state‘s policy as well as new possibilities for the SMB to join the competitive market. Electronic 

public procurement is an alternative to processes going in electronic commerce, thus, it can be noticed that 

efficient mechanism of electronic public procurement ensures not only implementing of public politics aims, 

but also decides on the extent of national budget. It is possible to single out 4 principles of e.government: 

creation of services for citizens, increase of government and its service access, involving various social 

groups and more efficient storing of information and its use. Implementing of service models – government 

to business and business to government – provided by government executing and participating in electronic 

public procurement, reflects one function of e.business (Figure 1). 

Fig. 1. Integration possibilities of e.government and e.business models 

Source: Schubert, Häusler, 2001 

E.business and e.government can involve various spheres of information change and interaction. 

E.business describes procurement and selling of products, services and information, customer service, collaboration 

with partners, signing contracts in electronic way and other business support using telecommunication 

nets (Chaffey, 2006). It is pursued to connect or combine with enterprise systems of product designing, 

scientific research, marketing, realization, delivery and service. E.business models are traditionally 

classified according to interest groups participating in the business, thus, 3 models of electronic business are 

43



singled out: Business to Business, B2B; Business to Consumer, B2C; Consumer to Consumer, C2C) (Beynon-Davies, 

2007; Jovarauskienė, Pilinkienė, 2009). 

Stages of e.business are analogous to stages of traditional business. The main difference is that business process 

takes place in the cyber space, i.e. marketing, financial analysis, ordering of products, conducting documents, payment, 

transportation can be performed in the electronic way (Beynon-Davies, 2007; Chaffey, 2006). Many stages 

of electronic business and influencing factors are interconnected. I.e., increasing competition improves consumer 

service, and shortened delivery chain makes goods or services cheaper. Spheres of e.business and e.government are 

especially important to state’s modernisation and growth of knowledge economy (Prins, 2002). 

To conclude, it is possible to state that e.government and e.business are related in some sense because 

successful and profitable business depends on decisions made by the government and the character and form 

of delivered public service. It has to be noticed that economical fluctuations depend on growth of business 

partially, thus, in longer perspective government has to concentrate on integration possibilities of e.business 

and e.government, already met in reality. 

2. Specifics of legal regulation of public procurement 

in the EU and its basic principles 

The legal basis of the EU public procurement is made up of directives, regulations, decisions, communiques, 

interpretative documents and other EU legal acts. Directives of rights protection are based on three basic principles 

of suppliers’ rights protection: efficiency, non-discrimination and procedure autonomy. Efficiency principle defines 

workable preview of procurement organizations’ decisions and their correspondence to the EU legal acts, their legal 

assessment carried out by qualified institutions. In accordance with this principle, 2 stages of actions of institutions 

that examine arguments, can be envisaged: immediate examination of public procurement arguments and prosecution 

of decisions made. The essence of non-discrimination principle is that procurement organizations cannot make 

decisions or perform procurement procedures which would discriminate suppliers. This principle is set and stressed 

in the Case Law of European Justice. The last principle – the principle of procedures autonomy – means that rights 

protection directives leave the member states the right of discretion to choose the procedures of arguments examination 

and means of judicial impact. Directives give the member states the right to decide on means to implement 

the goals of directives in the most efficient way. Following this principle, the majority of the EU member states set 

various systems of argument examination (Bovis, 2006; Soloveičikas, 2008). 

The EU directives regulate the public procurement process and procedures prosecuted in a routine way and applying 

the new practice- electronic public procurement. The European Parliament, the EU Council and the European 

Commission correlate passing purposive legal acts in the field of public procurement. The European Parliament 

and the Council of the EU are the most active institutions in procedure of passing directives because the regulation 

of public procurement depends on their political guidelines and the envision of common perspectives. 

The Directive by the European Parliament and the EU Council Nr. 2004/18/EB regulates that public 

procurement contracts made in member states have to meet the principles foreseen in the contract (free movement 

of goods, freedom of establishment and free movement of services) and therefore arising principles of 

equality, non-discrimination, mutual recognition, proportion and transparency. If the value of goods, services 

or labour in public contracts exceeds a certain sum, in accordance with these principles it is advisable to 

set harmonisation of national procedures, when concluding contracts, in the EU extent. The effectiveness of 

these principles is ensured in this way, and conditions for competition in public procurement are designed. 

The directive of the European Parliament and the EU Council Nr. 2004/17/EB enhances obligatory control 

of public procurement procedures, because there exists reticence of markets due to special or exclusive right 

of member states to regulate the nets, to provide them or to maintain them. 

It has to be accentuated that regulations are obligatory and directly applied in all member states since the day 

they became effective and they have the same power as the national laws. Regulation becomes effective in all EU 

states at the same time for all physical and juridical subjects since its publishing in an official publication of European 

Communities or since the date indicated in the regulation. Another legal document of importance- the Euro- 

44


pean Committee Regulation of 7th September, 2005 (EB) Nr. 1564/2005 sets standard forms used for publishing 

information related with public procurement procedures in accordance with directives of the European Parliament 

and the EU Council 2004/17/EB and 2004/18/EB. Meantime, the regulation of the European Commission on 10th 

November, (EB) Nr. 1150/2009 introduces new corrections into public procurement. The regulation by the European 

Parliament and the EU Council of 26th October, 2005(EB) Nr. 1888/2005 (entrance to the EU of the Czech 

Republic, Estonia, Cyprus, Latvia, Lithuania, Hungary, Malta, Poland, Slovenia and Slovakia) seeks development 

of coordinated regional statistics as well as proper classification of EU regions in accordance with NUTS classificatory. 

Terminology of public procurement is of great importance when integrating into international market, 

therefore regulations about common public procurement dictionary have been adopted in the EU (CPPD). 

A special place in implementation perspective of electronic public procurement is taken by communiques 

and interpretative documents in context of which it is possible to envisage the demand in reduction of 

administrative load for collaboration of public institutions in the EU member states with SMB in the field of 

electronic public procurement. The European Commission passes communiques not only due to setting of 

values of proper limits but also due to concrete actions in the field of electronic public procurement integration 

and in the field of implementation of public and private partnership. It should be noted that the communique 

of European Commission on 29th December, 2004 introduces an action outline for implementation of 

the new legal system of electronic public procurement as a part of legal package of directives Nr. 2004/18/ 

EB and Nr. 2004/17/EB. This communique states that electronic public procurement would decrease government’s 

costs to 5 %, costs of contract concluding for buyers and sellers meantime would decrease to 

50–80 %.The interpretative communique by the European Commission of 5th February, 2005 regards application 

of Community Legal Acts regulating public procurement and concessions for officially certified 

partnership of public and private sector names fields, where electronic public procurement is mentioned as 

a result of successful partnership. The communique “i2010 e.government outline of actions: acceleration of 

the e.government development in Europe for the good of all” of the European Commission of 25th April, 

2006 to the EU Council, the European Parliament, the European Committee of Economics and Social Affairs 

and Regional Committee identifies the reform field of e.government – electronic public procurement. In 

accordance with the EU Law, Governments are promoted to seek and implement more transparent public 

procurement policy, because it is necessary to implement new technologies in public procurement while 

going to the knowledge economy. The communique of the European Commission of 25th June, 2008 to the 

EU Council, the European Parliament, the European Committee of Economics and Social Affairs and Regional 

Committee “Let’s think about the small first” under European initiative “Small Business Act” states 

the possibility for active business people to use all possibilities introduced by globalization and rapid technological 

changes. One principle out of ten indicated in this communique is application of means by state’s 

policy to the needs of SMB: facilitation of SMB participation in public procurement and more purposeful 

application of support means by state for SMB. This initiative by the European Commission mentions the 

Codec’s of Good Experience which advices procuring organizations on how to apply the EU public procurement 

system, creating more favorable conditions for SMB participation in public procurement procedures. 

3. Peculiarities of functioning of system of electronic public procurement 

Currently, creation of information society has become to one of the main priorities in the EU. Works of great 

importance in creating information society have started in the last decade. Information society is the means and the 

way to achieve many goals of the EU. To the year 2010 all the EU states had to have established electronic public 

procurement systems and perform at least 50 % of procurement in electronic environment. Of great importance to 

the economics of the EU and Lithuania is the participation of suppliers in other countries’ public procurement, for it 

ensures their competitiveness to the European extent (Beynon-Davies, 2007; Palubinskas, 2008). 

Electronic public procurement systems are being implanted seeking to implement the most important 

instructions by the authorities. The demand in electronic public procurement systems and their tools in public 

organisations have attained great attention in the business practice and in the academic literature (Bof, Pre- 

45



vitali, 2007). Seeking to identify the principles of public procurement functioning it is necessary to primarily 

realize how the information system of public procurement works (Figure 2). 

Fig. 2. System of public procurement configurator 

Source: modified in accordance with Gatautis, n. d. 

In accordance with the introduced system of configurator of public procurement, it should be noted that procurement 

monitoring coordinator has to perform a group of complex functions which are related with further implementation 

of public procurement. Firstly, a concrete platform or strategy of electronic project has to be designed 

with the help of which it would be possible to configure procurement and suppliers. The primary information comes 

from SMB enterprises. Their representatives express their wish to participate in electronic public procurement by 

suggesting price of the goods or services. The price gets straight to the procurement monitoring coordinator’s data 

basis. Attention is paid to all technical documents in the public procurement process, therefore supplier’s abilities of 

participation in electronic public procurement is of great importance. It is obligatory to consider some aspects: whether 

the supplier is able to offer the whole complex of goods or services necessary for the procurement organisation 

at a concrete moment (e.g. building, partial building, products and materials at all levels, and the like); whether the 

supplier is able to offer specific services (e.g. planning, design, engineering calculations and the like); whether the 

procurement organisation is on the beneficial side of investment or the investing subject; whether it is necessary to 

purchase the required goods or service, or maybe there is the possibility to rent it (Neef, 2001; Vitkauskaitė, Gatautis, 

2008). Technological processes in the following step of electronic public procurement configurator system 

proceed in the procurement monitoring coordinator’s environment. Procurement monitoring coordinator’s data basis 

processes the information by the administrator of price analysis and in this way rates the suppliers in accordance 

with the price they suggest (Gatautis, Vitkauskaitė, 2009; Seppa, Damaskopoulos, et al., 2007). It has to be noted 

that procurement monitoring coordinator administrates the introduction of the list of performed public contest, search 

of suppliers, transmission and analysis of prices and negotiation. The winner of electronic public procurement 

is elected at the last stage of negotiation. 

Scientific literature marks that electronic public procurement differs in these aspects: basic features and 

functions of procurement; types of procurement; benefit for the procurement organisation and supplier; ope- 

46


rating resource management; integration of rules for electronic public procurement in business; guidelines 

of programs and strategies and functions of strategical procurement; relationship between procurement organisation 

and the supplier; dynamism of price marketing (Song Yong, Rao, Braynov Sviatoslav, 2004; 

Ta, 2007). After reviewing the possibilities of electronic public procurement it is possible to presume that 

electronic information system of public procurement is able to reduce manifestation of corruption possibilities 

because thorough information about public procurement being performed and reports of performed 

public procurement are published in the electronic environment. 

4. Perspectives of integration of e.government and e.business in public procurement 

After commercializing the electronic environment and after appearance of new models of business it is 

important to foresee the perspectives of integration of e.government and e.business into public procurement. 

It is impossible to create a separate model of public procurement for business organisations and public institutions 

for there exist common principles for organising public procurement and participating in this process. 

This section introduces the common model of public procurement (Figure 3). 

Public procurement can be described as procurement of goods, services or working activities performed 

by a national institution (procurement organisation) in accordance with the order set by the laws. The aim 

of this procurement is contracting an agrement of public procurement – sale with an enterprise (supplier). 

Therefore, it is of great importance to divide the concept of public procurement into three stages: 1) planning 

procurement including identification of procurement demand; 2) organising and performing of procurement 

procedures, and making an agreement of public procurement; 3) implementing of a public procurement 

agreement. It should be accentuated that people do sometimes not realize that they are the cause for problems 

in the process of public procurement, therefore, participation in electronic public procurement is able to help 

business organisations and public sector solve these problems as well as create value-added. It is necessary 

to promote society to get interested in the problem of transparency in public procurement stressing that successful 

fight against this problem of transparency depends on the wish of society to resist it. Anti-corruption 

education, complex implementation of principles of effectiveness, efficiency and transparency is able to concentrate 

public and private sectors and civil society in seeking to simplify and improve public procurement 

procedures through the implementation of the e.government and e.business concept. 

Public procurement attitudes validated in regulations and directives by the EU are difficult to implement practically. 

In order to avoid collisions of applying regulations and directives by the EU in Lithuanian Law, integration 

of these legal acts into one law is necessary. This law would not allow the appearance of corruption in public 

procurement. The necessity of integrating these legal acts for the Seimas of the Lithuanian Republic is decided by 

the diverse interpretation of the law attitudes. The public procurement organisation and its implementation process 

introduced in the Public Procurement Law of the Lithuanian Republic is excessively standardized. It is possible to 

state that improvement of law basis of public procurement is obligatory because inflexibility of the Public Procurement 

Law of the Lithuanian Republic is an obstacle for the business participation in public procurement. 

One of the main e.government and e.business integration possibilities is application of equal standards for 

suppliers by the procurement organisations and control in centralized public procurement system. The Government 

of the Republic of Lithuania has to promote municipalities to sustain the status of municipality and 

the place engaged in a concrete region of Lithuania by providing autonomy to municipalities. The preventive 

policy by the Government of the Republic of Lithuania is the obligatory condition seeking the creation of civil 

society and SMB participation in public procurement. Providing more freedom to the municipalities would be 

purposeful, properly following the legal basis of the country, however, extending this freedom at the level of 

municipality (e.g. The Self-governing Law of the Republic of Lithuania, The Public Procurement Law of the 

Republic of Lithuania). Having revealed proceedings of corruptional character, municipality administration 

director would have to eliminate state officials and politicians from performing of public procurement procedures, 

impose money charge of corresponding amount or exclude from the post. Increasing responsibility of 

procurement organisations would help solving the problem of corruption in public procurement. 

47



Fig. 3. Integration possibilities of e.government and e.business: public procurement model 

Source: designed by the author 

48


The efficiency of Public Procurement Office often is assessed due to the change of political parties in 

the government. It is complicated to measure the efficiency of Public Procurement Office as only the results 

of concrete sociological research are able to reveal possible corruption cases in Public Procurement Office, 

in its controlled national institutions and organisations. There is not much information about Public Procurement 

Office violations, and the number of concrete violations is not being identified. Public Procurement 

Office by the Republic of Lithuania trying to exploit the possibilities, given by the Information System of 

Central public procurement have to initiate regular training of specialists of procurement organisations. 

After reviewing electronic public procurement system it is possible to conclude that centralized public 

procurement simplify procedures for business. Although technical possibilities allow to perform all public 

procurement procedures in electronic environment, set in the Public Procurement Law of the Republic of 

Lithuania, however, in order to reduce the chain of this process, illegal agreements between procurement 

organisations and suppliers are possible. National Audit Office of Lithuania is advisable to perform financial 

(legitimacy) assessment of more important public procurement (e.g. more than 50.000 Lt Value). 

It has to be stressed that while improving public procurement procedures and integrating e.government 

and e.business it is obligatory to simplify the order of submitting documents from suppliers; qualification 

requirements have to be submitted only by making a public procurement – sale agreement, eliminating bureaucratic 

troubles in this way. Selection of technical specifications has to be objective (not written purposefully 

after choosing the supplier); offers have to be assessed objectively and transparently. Implementation 

of „one window“ principle and of public procurement agreement, report submission, check of winners and 

audit are obligatory perspectives of improving public procurement, potential after implementation of previously 

mentioned suggestions. 

Electronic measures help not only to reduce national expenses and ensure the public procurement processes 

to proceed more efficient and more transparent, but also to engage business (especially SMB) promoting 

public and private partnership, the presence of public interest‘s preference and accountability regard society. 

The result of public procurement optimization and its efficiency increase are establishing system of electronic 

public procurement and diversification of its tools demand in public environment in order to attract 

business people’s attention. Although electronic public procurement differ in basic features and functions of 

procurement and its types, benefit for the procurement organisation and the supplier, and operating resource 

management, integration of electronic public procurement rules would promote implementation of advanced 

national programs and strategies. 

Generalising the improvement possibilities of public procurement order, it is possible to state that corruption 

in public procurement can be reduced only assessing personal priorities, orienting activity towards legal 

basis of public procurement. Institutional budget has to be planned and saved, ethical principles have to be 

followed and general anti-corruption culture has to be established. State officials, politicians and business 

people have to assess contribution of tax payers, on which depends efficiency of executive government and 

achievement of tasks set. It should be noted that implementation of public procurement order depends on maturity 

of civil society, of interest in corruption problem, therefore, in order to seek efficient implementation 

of non-corruption programs it is important to speak about corruption as one of the biggest economical and 

social problems as well as to take mentioned prevention measures. 

Conclusions 

E.government is the means to implement reform of state governing, therefore, it is possible to efficiently 

establish its ideological foundation by the use of information technologies. This foundation is inseparable 

from orientation towards consumer and application of business governing models in the work of public 

institutions. Membership in the EU opens for Lithuania great possibilities in the field of electronic public 

procurement, therefore, it is possible to assump that integrating the EU legal basis into state’s national law 

gives possibilities to country’s business people to compete and gain advantage over other suppliers. It has 

to be emphasized that due to the absence of industrial and production sector to wide extent, corresponding 

49



contracts among procurement organizations as well as among suppliers are possible. While promoting transparency 

of public procurement process, it is important not only to realize the problem of corruption, but also 

publishing of concrete violations, implementing of prevention program of corruption, integrating practical 

problems of public procurement and legal basis as well. 

References 

Accenture. (2003). eGovernment leadership: engaging the customer. Website: http://www.accenture.com/xdoc/en/ 

newsroom/epresskit/egovernment/egov_epress.pdf. 

Beynon-Davies, P. (2007). Informatics and the Inca. International Journal of Information Management, No. 27(5). 

Bof, F., Previtali, P. (2007). Organisational Pre-Conditions for e-Procurement in Governments: the Italian Experience 

in the Public Health Care Sector. Electronic Journal of e-Government, Vol. 5, No. 1. 

Bovis, Ch. (2006). EC Public Procurement: Case Law and Regulation. New York: Oxford University Press. 

Chaffey, D. (2006). E-Business and E-Commerce Management. Harlow, Essex, Pearson Education. 

Chen, H. (2002). Digital government: technologies and practices. Decision Support Systems. Website: http://arizona. 

openrepository.com/arizona/bitstream/10150/105760/1/chen5.pdf. 

Domarkas, V., Lukoševičienė, V. (2006). Elektroninė valdžia informacijos teikimo visuomenei aspektu. Viešoji politika 

ir administravimas, Nr. 16. 

Europos Parlamento ir Tarybos (EB) 2005 m. spalio 26 d. reglamentas Nr. 1888/2005. Website: http://www.vpt.lt/ 

admin/uploaded/ReglamentasdelNUTSkodu.pdf. 

Europos Parlamento ir Tarybos 2004 m. kovo 31 d. direktyva Nr. 2004/17/EB. Website: http://www.vpt.lt/admin/uploaded/direktyva17LT.doc. 

Europos Parlamento ir Tarybos 2004 m. kovo 31 d. direktyva Nr. 2004/18/EB. Website: http://www.vpt.lt/admin/uploaded/direktyva18LT.doc. 

Gatautis, R. (n. d.). Internet Influences on the Marketing Environment. Documents for Small Business & Professionals. 

Website: http://www.docstoc.com/docs/21364119/Internet-Influences-on-the-Marketing-Environment/. 

Gatautis, R.,Vitkauskaitė, E. (2009). eBusiness Policy Support Framework. Engineering Economics, No. 5. 

Goldkuhl, G., Persson, A. (2006). Characteristics of Public E-services: Investigating the E-diamoned Model. Accespted 

to the First International Pragmatic Web Conference: Stuttgart. 

Goldkuhl, G., Persson, A. (2006). From e-ladder to e-diamond – re-conceptualising models for public e-services. Proceedings 

of the 14th European Conference on Information Systems: Göteborg. 

Henderson, J. C., Venkatraman, N. (1993). Strategic alignment: leveraging information technology for transforming 

organizations. IBM Systems Journal, Vol. 32, No. 1. 

Hodgkinson, S. (2002). Managing an e-government transformation program. Paper presented at the Working Towards 

Whole-of-Government Online Conference: Canberra, September. 

Jovarauskienė, D., Pilinkienė, V. (2009). E-Business or E-Technology? Engineering Economics, No. 1(61). 

Komisijos 2005 m. rugsėjo 7 d. reglamentas Nr. 1564/2005. Website: http://www.vpt.lt/admin/uploaded/skelbimureglamentas.pdf. 

Komisijos 2006 m. balandžio 25 d. komunikatas Tarybai, Europos Parlamentui, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų 

komitetui ir Regionų komitetui „i2010 e. vyriausybės veiksmų planas: e.vyriausybės plėtros spartinimas Europoje 

visų labui“. Website: http://eur-lex.europa.eu/LexUriServ/LexUriServ.do?uri=COM:2006:0173:FIN:LT:PDF. 

Komisijos 2008 m. birželio 25 d. komunikatas Tarybai, Europos Parlamentui, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų 

komitetui ir Regionų komitetui „Visų pirma galvokime apie mažuosius“ Europos iniciatyva „Small Business Act“. 

Website: http://eur-lex.europa.eu/LexUriServ/LexUriServ.do?uri=COM:2008:0394:FIN:LT:PDF. 

Komisijos 2009 m. lapkričio 10 d. reglamentas (EB) Nr. 1150/2009. Website: http://www.ukmin.lt/lt/veikla/veiklos_ 

kryptys/viesieji-pirkimai/ES-dokumentai/Reglamentai/Komisijos_reglamentas_1150_2009_lt.pdf. 

Limba, T. (2004). Elektroninės valdžios priemonių įtaka viešosios vertės didinimui. Viešoji politika ir administravimas, Nr. 10. 

Limba, T. (2009). Elektroninės valdžios paslaugų pakopų modeliai: jų lyginamoji analizė. Informacijos mokslai, Nr. 50. 

Neef, D. (2001). E-procurement – from strategy to implementation. United States of America: Prentice Hall PTR. 

Palubinskas, V. (2008). Viešieji pirkimai. Viešųjų pirkimų tarnybos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės informacinis 

biuletenis, Nr. 4(29). 

Persson, A., Goldkuhl, G. (2005). Stagemodels for public e-services – investigating conceptual foundations. 2nd Scandinavian 

Workshop on e-government: Copenhagen. 

Prins, J. E. J. (2002). Designing E-Government. On the Crossroads of Technological Innovation and Institutional Change. 

Hague: Kluwer Law International. 

Public Sector Governance. The World Bank. (n. d.). Website: http://www .worldbank.org/publicsector/egov/definition.htm. 

50


Schubert, P., Häusler, U. (2001). E-Government meets E-Business: A Portal Site for Startup Companies in Switzerland. 

Proceedings of the 34th Hawaii International Conference on System Sciences. 

Seppa, M., Damaskopoulos, T., et al. (2007). Evolution of eBusiness policy in Europe: From technology-push to digital 

business ecosystems, innovation partnerships, and living labs. Changes in Social and Business Environment. 

Soloveičikas, D. (2008). Tam tikri viešųjų pirkimų ginčų nagrinėjimo aspektai pagal ES ir Lietuvos teisę. Juristas. 

Website: http://www.vakarai.lt/article.php?id=136. 

Song Yong, I., Rao, H. R., Braynov, S. B. (2004). Bringing E-Government into the Classroom: A Case of E-Commerce 

Education. Journal of Information Systems Education, Vol. 15, Issue 2. 

Ta, K. (2007). E-commerce technology/enterprise computing, e-commerce, and e-services; proceedings. Sci-Tech 

News, Vol. 61, Issue 4. 

Vitkauskaitė, E., Gatautis, R. (2008). E-procurement perspectives in construction sector SMEs. Journal of Civil Engineering 

and Management, Vol. 14, No. 4. 

Zhou, H. (2001). Global Perspectives on E-government. United Nations Division for Public Economics and Public 

Administration. Website: http://www.unpan.org/e-government/ZhouE-govUNPAN_files/frame.htm. 

Elektroninės valdžios ir elektroninio verslo 

integravimo Į viešuosiuS pirkimus modelis 



Santrauka 

Interneto terpės komercializacija paskatino kurti naujus verslo modelius. Pradėta diskutuoti apie elektroninio 

verslo (toliau – e.verslas) ir elektroninės valdžios (toliau – e.valdžia) integravimo galimybes, todėl 

nauji verslo modeliai sėkmingai papildė jau egzistavusius tradicinio verslo modelius, kartu suteikė įmonėms 

galimybę sumažinti sąnaudas, padidinti gamybos ir aptarnavimo efektyvumą ir, žinoma, kokybę. E.verslas 

ir e.valdžia yra sudėtinė šiuolaikinės ekonomikos, vadinamos žinių ekonomika, dalis. Šie du žinių ekonomikos 

elementai atsirado kartu su informacijos sklaida, kai šiek tiek daugiau nei prieš dešimtmetį pasaulio 

visuomenė išvydo ir pradėjo naudoti internetą. Neretai sakoma, kad būtent informacinių technologijų plėtra 

nulems pasaulio šalių ekonomikos augimą. 

Praktinė darbo reikšmė. Nors apie e.valdžios ir e.verslo integravimo galimybes, viešųjų pirkimų problematiką 

visuomenėje nemažai diskutuojama, tačiau elektroniniams viešiesiems pirkimams, kaip e.valdžios 

ir e.verslo integravimo rezultatui, reikia skirti daugiau teoretikų ir praktikų dėmesio, todėl aktuali problema – 

įvertinti esamą viešųjų pirkimų situaciją ir nustatyti problemas, kurių dažniausiai kyla. Viešųjų pirkimų sritis 

turi tapti realiai egzistuojančiu pajamų šaltiniu ne tik didelėms verslo struktūroms, bet ir smulkiam bei vidutiniam 

verslui (toliau – SVV). Viešųjų pirkimų praktika yra gana nauja viešajame sektoriuje, tačiau visame 

pasaulyje žinomas sudėtingas šio proceso reguliavimas, koordinavimas ir kontrolė. 

Straipsnio tikslas – išanalizuoti e.valdžios ir e.verslo santykį vykdant viešuosius pirkimus, įvertinus teorinį 

ir teisinį ES kontekstą. Tyrimo objektas – e.valdžia ir e.verslas viešuosiuose pirkimuose. Rengiant straipsnį 

taikyti šie tyrimo metodai: loginė analizė ir sintezė, lyginamoji analizė, mokslinės literatūros, teisinės bazės, 

internetinių šaltinių analizė. 

PAGRINDiniai žodžiai: elektroninė valdžia, elektroninis verslas, viešieji pirkimai, skaidrumas. 

JEL KLASIFIKACIJA: D72, D73, D79, H83. 

51


STRATEGINIO MĄSTYMO SĄSAJOS SU VERSLO SPRENDIMAIS 

STRATEGINIO MĄSTYMO SĄSAJOS 

SU VERSLO SPRENDIMAIS 

Violeta Grublienė 1 , Lina Šimkuvienė 2 


ANOTACIJA 

Strateginio mąstymo sąsajos su priimamais verslo sprendimais straipsnyje analizuojamos teoriniu ir praktiniu aspektais. Akcentuojama, 

kad strategiškai mąstantys vadovai, priimdami verslo sprendimus, didelį dėmesį skiria aplinkai ir jos teikiamoms galimybėms, 

pasekmių ir rezultatų analizei apie ateitį ir galimas jos kryptis, grįžtamajam ryšiui ir mokymuisi; visai organizacijai bei santykių 

tinkamumui organizacijos viduje. Rengiant straipsnį išanalizuoti ir apibendrinti moksliniai šaltiniai, apklausti Vilniaus, Klaipėdos, 

Kauno, Šiaulių, Telšių regionų įmonių vadovai, kurie vadovauja rinkoje įsitvirtinusioms ir tarpusavyje konkuruojančioms prekybos 

bei gamybos pobūdžio paslaugų įmonėms. Tyrimo rezultatai patvirtino hipotezę, kad vadovai, strategiškai mąstantys priimdami 

verslo sprendimus, pasiekia aukštų veiklos rezultatų. 

PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: strateginis planavimas, strateginis valdymas, strateginis mąstymas, verslo sprendimai, sąsajos. 

JEL KLASIFIKACIJA: M10, M12, L2 

Įvadas 

Tyrimo aktualumas. Sparti šių dienų ekonomikos raida ir tobulėjimas, verslo aplinkos pokyčiai, įmonėms 

kelia naujus reikalavimus, siekiant išlikti ir pirmauti tarp konkurentų. Tokiomis sąlygomis ypač svarbūs 

verslo sprendimai, kurie tampa lemiamu veiksniu siekiant konkurencinio pranašumo. Įmonių vadovai 

nuolat atnaujina žinias ir tobulina įgūdžius, tai padeda jiems ieškoti optimalių sprendimų kuriant naujas technologijas, 

produktus, sprendžiant įmonės ir kitų procesų valdymo, sąnaudų problemas, siekiant konkuruoti 

rinkoje ir išlaikyti sėkmingą įmonės gyvavimo procesą. Nuo vadovų priimamų sprendimų priklauso, kokiu 

keliu verslo subjektas eis ir kur tas kelias nuves. 

Plėtojant šį požiūrį, būtina atsižvelgti ir į vadovų strateginį mąstymą, jo įtaką verslo sprendimams. Būtent 

strateginis mąstymas, kaip naujas mąstymo konceptas, nukreiptas užtikrinti organizacijos pranašumą 

tarp konkurentų, tampa pagrindine kiekvieno šiandienio verslo pasaulio vadovo kompetencija ir pagrindu, 

priimant sprendimų modelius, kurie turi įtakos organizacijos veiklos sėkmei ir išlikimui pasirinktoje nišoje. 

Šių dienų verslo pasaulyje, kur vyksta įnirtinga konkurencinė kova, vadovų mąstymas tampa neatsiejama 

kiekvienos organizacijos tolesnio gyvavimo dalimi. 

Tyrimo problema. Nuolat besikeičiančioje verslo aplinkoje susiduriama su tarpusavio konkurencija, 

neadekvatus tradiciniam mąstymui sprendimas gali lemti konkurencinį pranašumą arba neteisingos alternatyvos 

pasirinkimą. Strateginio mąstymo tema Lietuvos mokslininkų mažai gvildenama, todėl teoriniu ir 

1 

Violeta Grublienė – docentė, daktarė (socialiniai mokslai). Klaipėdos universiteto Socialinių mokslų fakulteto Vadybos katedra. 

Moksliniai interesai: regioniniai verslai, verslo projektavimo galimybės. 

El. paštas: violeta_grubliene@yahoo.com 

Tel.: +370 612 54663 

2 

Lina Šimkuvienė – Klaipėdos universiteto Socialinių mokslų fakulteto Vadybos katedros magistrantė. Moksliniai interesai: 

verslo sprendimai, verslo plėtros galimybės. 

El. paštas: lina.arlauskaite@gmail.com 

52


praktiniu požiūriais strateginis mąstymas lieka abstrakti sąvoka. Tam tikrų mokslo sričių atstovai tiria ir 

aprašo mąstymo įtaką žmogui ir jo gyvenimui, tačiau jis menkai siejamas su organizacijų valdymu ir reikšme 

jų vystymuisi. 

Straipsnio objektas – strateginio mąstymo elementai. 

Straipsnio tikslas – nustačius strateginio mąstymo sąsajas su verslo sprendimais, pateikti strateginio 

mąstymo / verslo sprendimų sąveikos modelį. 

Siekiant straipsnio tikslo keliami šie uždaviniai: 

• y teoriškai išnagrinėti strateginio mąstymo ir sprendimų priėmimo sampratą; 

• y įvertinti strateginio mąstymo sąsajas su verslo sprendimais; 

• y pateikti strateginio mąstymo / verslo sprendimų sąveikos modelį. 

Tyrimo metodai. Siekiant įvertinti strateginio mąstymo sąsajas su verslo sprendimais, atlikta literatūros 

šaltinių lyginamoji analizė ir empirinis tyrimas. Pastarajam atlikti taikyti šie metodai: anketinė apklausa, 

rezultatų analizei ir grafiniam duomenų vaizdavimui naudotas programinis statistinių duomenų paketas 

SPSS 18 for Windows ir Microsoft Office Excel programa. Statistinei duomenų analizei taikyti šie metodai: 

One-Way-ANOVA, Turkey kriterijus – vidurkių skirtumams tikrinti ir statistiškai tarpusavyje nesiskiriančių 

vidurkių grupėms nustatyti; χ² suderinamumo kriterijus – skirstinių skirtumams tikrinti; Spearmano koreliacijos 

koeficientas. 

1. Strateginio mąstymo sampratos plėtotė 

Analizuojamos temos kontekste svarbu apibrėžti: strateginio mąstymo sampratą, elementus ir sąsajas su 

verslo sprendimais. 

Spartėjantys globalizacijos procesai skatina poreikį įžvelgti esminius verslo vadybos paradigmos pokyčius. 

Organizacijos išlikimą ir įsitvirtinimą pasirinktoje nišoje lemia vadovų priimamų sprendimų kokybė. 

Remiantis E. Rose (2007) nuomone, strateginis mąstymas yra būtina prielaida siekti optimalių veiklos rezultatų. 

G. Farmani, H. Yajam, A. Monnavarian (2011: 66), R. Malan (2010: 33–34), P. S. Bronn (Brønn, 2001: 

318) nurodo pagrindinius strateginio mąstymo požymius: 

• y pramonės šakos ir konkurentų supratimas; 

• y stipriųjų pusių ir galimybių suvokimas; 

• y strateginių organizacijos problemų supratimas; 

• y strateginių vadovo prioritetų svarstymas; 

• y sprendimų priėmimas, taikant lanksčius ir veiksmingus sprendimo priėmimo būdų derinius. 

Pasak W. J. Maxwell (2010: 1), gebėjimas mąstyti strategiškai konkurencingoje, vis labiau turbulentinėje 

ir globalioje aplinkoje yra svarbus išlikimo veiksnys. 

Literatūros apžvalga rodo, kad galimas „platus“ ir „siauras“ strateginio mąstymo apibrėžimas. Siauras 

pabrėžia kūrybinius, dirbtinius, skirtingus mąstymo procesus, tuo tarpu platus apibrėžimas siekia juos susieti 

su racionaliu, analitiniu, suderintu požiūriu į problemų sprendimo metodus. Strateginio mąstymo sampratos 

plėtotė pateikiama 1 lentelėje. 

Strategiškai mąstantys vadovai, priimdami verslo sprendimus, didelį dėmesį skiria aplinkai ir jos teikiamoms 

galimybėms, ateities padarinių ir rezultatų analizei, grįžtamajam ryšiui ir mokymuisi bei santykiams 

organizacijos viduje. 

2 lentelėje pateikti pagrindiniai strateginio mąstymo elementai, kaip juos apibrėžia R. Malan (2010: 29), 

ir tuos elementus apimantys uždaviniai. R. Malan (2010: 29) teigimu, mokslininkai savo tyrimuose vartoja 

įvairius terminus, siekdami apibrėžti pagrindines strateginio mąstymo charakteristikas: aspektai, elementai, 

individuali koreliacija, sėkmės kriterijai. 

53



Eil. Autoriai 

Nr. 

1. E. Lawrence, 

1999, p. 3 

2. J. Lawton, 

I. Tavakoli, 2005, 

p. 155 

3. I. Bonn, 2005, 

p. 337 

4. J. Štůsek, 

L. Ulrych, 2008, 

p. 117–118 

5. G. B. Moseley, 

2009 

6. J. Ramanauskas, 

2010, p. 26 

7. J. W. Maxwell, 

2010, p. 2 

8. G. Farmani, 

H.Yajam, 

A. Monnavarian, 

2011, p. 64 

1 lentelė. Strateginio mąstymo sąvokos plėtotė 

Cituojami 

autoriai 

I. Wilson, 1994; 

H. Mintzberg, 

1994 

H. Mintzberg, 

1994 

Apibrėžimas 

Strateginis mąstymas yra tik galvojimas apie 

strategiją 

Strateginis mąstymas yra tam tikras mąstymo 

būdas, turintis konkrečių, aiškiai pastebimų 

savybių 

Strateginis mąstymas pabrėžia sintezę, pasitelkus 

intuiciją ir kūrybiškumą kurti integruotą įmonės 

perspektyvą 

– Strateginis mąstymas – tai būdas spręsti 

strategines problemas, kurios apima racionalų 

ir tos pačios krypties požiūrį su kūrybiškais ir 

skirtingais mąstymo procesais 

J. M. Liedtka, 

1998; 

T. Mallya, 2007; 

J. Souček, 2003; 

S. Wootton, 

T. Horne, 2000 

Strateginis mąstymas: 

• procesas, kur taikomas kūrybiškumas, 

intuicija, mokymasis ir nesuderinamų reiškinių 

supratimas; 

• pagrįstas sisteminga darbo procedūra; 

• procesas, lemiantis sėkmingos strategijos 

kūrimą, kas padeda siekti konkurencinio 

pranašumo; 

• svarbus nustatant ir įgyvendinant ilgalaikius 

organizacijos tikslus 

– Strateginis mąstymas – tai gebėjimas 

susieti organizacijos visumą su ilgalaikėmis 

perspektyvomis situacijos ir aplinkos kontekste 

Л. Дафт, 2006 Strateginis mąstymas – tai ilgalaikių perspektyvų 

analizė, bendro vaizdo versle matymas, įskaitant 

organizaciją, konkurencinę aplinką ir jų tarpusavio 

sąveiką. Strateginis mąstymas reiškia strategijos 

koncepcijos kūrimo principų ir įgyvendinimo 

suvokimą įvairiuose jos lygiuose ir etapuose 

R. Hughes, 

K. Beatty, 2005 

I. Tavakoli, 

J. Lawton, 2005 

Strateginį mąstymą apibrėžia kaip pažintinį 

procesą, kuris būtinas siekiant surinkti 

informaciją, interpretuoti, generuoti ir įvertinti 

idėjas, kurios lemia organizacijos konkurencinį 

pranašumą 

Strateginis mąstymas – tai asmeninė patirtis, 

jis neformalus, nepriimami jokie sprendimai ar 

neišvengiamai juos lydintys veiksmai 

Sąsajos su verslo 

sprendimais 

Strateginis 

mąstymas 

priimant verslo 

sprendimus: 

2, 3 ir 4 autorių 

akcentuojamas 

kaip siekis sukurti 

integruotą įmonės 

perspektyvą, 

taikant 

kūrybiškumą ir 

intuiciją; 

4, 5 ir 6 autorių 

akcentuojamas 

kaip ilgalaikė 

perspektyva; 

5 ir 6 autoriai 

pabrėžia holistinį 

organizacijos 

ir jos aplinkos 

supratimą; 


pabrėžia sintezę; 


akcentuoja 

konkurencinį 

pranašumą; 

1, 4 ir 6 autoriai 

akcentuoja 

strategijos kūrimo 

principų ir jos 

įgyvendinimo 

suvokimą 

Sąsajos su verslo 

sprendimais 

neperteikiamos 

Iš autorių pateiktų apibrėžimų akivaizdžiai matome, kad strateginis mąstymas turi sąsajų su verslo sprendimais ir 

pasireiškia kaip ilgalaikė perspektyva, pagrįsta sisteminga darbo procedūra, bendro vaizdo versle matymu, kuris 

leidžia, išanalizavus didelį informacijos kiekį, susisteminus kitų pateiktas idėjas, racionaliai, pasitelkus kūrybiškumą 

ir/ar intuiciją, priimti sprendimus, leidžiančius sukurti integruotą įmonės perspektyvą ir pasiekti konkurencinį 

pranašumą 

Šaltinis: sudaryta Šimkuvienės, remiantis Lawrence, 1999: 3; Tavakoli, Lawton, 2005: 155; 

Moseley, 2009; Ramanauskas, 2010: 26; Maxwell, 2010: 2; Farmani, Yajam, Monnavarian, 2011: 64. 

54


Konkurencinis 

pranašumas 

Agresyvumas: išteklių paskirstymas 

stiprina verslo pozicijas 

rinkoje. Iniciatyvumas: 

iniciatyvus dalyvavimas naujose 

pramonės šakose; naujų 

rinkos galimybių paieška; 

galimos reakcijos į besikeičiančias 

aplinkos tendencijas 

2 lentelė. Strateginio mąstymo elementai 

Holistinis mąstymas Kūrybinis ir analitinis 

mąstymas 

ŠEŠIOS STRATEGIJOS KŪRIMO DIMENSIJOS 

Analizė: kylančių problemų Stabilumas: kainos mažinimo ir 

priežasčių nagrinėjimas efektyvių metodų paieška 

ir geriausių sprendimo 

alternatyvų paieška 

55 

Vizija 

Ateitis. Tai siekiamos 

ateities sąvoka ir 

procesas, kai kuriami 

verslo planai, norint 

pasiekti pageidaujamą 

padėtį 

Strategiškai mąstantis vadovas priimdamas verslo sprendimus taiko veiksmingus metodus, kurie leidžia prisitaikyti 

prie aplinkos pokyčių: išnagrinėjęs visų alternatyvų pliusus ir minusus, priima geriausias sprendimo alternatyvas, 

skatinančias aktyvų dalyvavimą ir galimybių paiešką naujose rinkose, siekiant sukurti pageidaujamą ateitį 

STRATEGINIO MĄSTYMO ELEMENTAI 

Tikslų siekianti 

organizacija; krypties 

jausmo perteikimas, siekiant 

konkurencinio pranašumo 

Holistinis požiūris, sistemų 

perspektyvos 

Pagrįstas hipoteze: strateginis 

mąstymas yra ir kūrybiškas, 

ir analitinis. Hipotezės kelia 

klausimą: „Kas, jei?..“ ir 

analizuoja „Jeigu…, tada…“ 

Protingas 

oportunizmas: dėmesys 

sutelktas ties naujų 

galimybių paieška 

ir naujų strategijų 

pritaikymu 

Strategiškai mąstantis vadovas geba visapusiškai įvertinti organizaciją ir ją supančią verslo aplinką, jos keliamus 

tikslus, aiškiai perteikti organizacijos viziją, atrasti ir pritaikyti naujas galimybes ją kuriant 

STRATEGINIO MĄSTYMO INDIVIDUALI KORELIACIJA 

Išorinių galimybių 

integravimas versle. 

Alternatyvų kūrimas – 

Intuityvus mąstymas: nagrinėjantis 

naujumą ir dviprasmiškumą, 

siekiant interpretuoti ir 

įvertinti įvykius, nustatyti, kokių 

veiksmų reikia imtis 

Strategiškai mąstantis vadovas geba įvertinti išorinės aplinkos teikiamas galimybes ir jų taikymą verslo sprendimams, 

nustatant veiksmus ir priemones, kurių būtina imtis, siekiant įgyti pranašumą tarp konkurentų 

PAGRINDINIAI ELEMENTAI 

Pramonės šakos, konkurentų, 

stipriųjų pusių ir galimybių 

išnaudojimo supratimas 

Organizacijos vertės kūrimo 

sistemos ir asmens 

vaidmens šioje sistemoje 

supratimas. Vidaus ir išorės 

suinteresuotų šalių dalyvavimas, 

darbuotojams suteikiant 

didesnę autonomiją ir 

atsakomybę 

Dėmesio skyrimas 

problemoms spręsti 

organizacijos lygmeniu, jas 

nustatant, pateikiant hipotezes 

ar pasiūlymus, pasitelk 

intuiciją ir/ar analizę 

– 

Mąstymas laike – 

būtina atsižvelgti į 

organizacijos praeitį, 

dabartį ir ateitį. 

Strateginis tikslas – 

darbuotojų aiškus, 

intuityvus organizacijos 

ateities supratimas 

Strategiškai mąstantis vadovas geba darbuotojams aiškiai, pasitelkęs intuiciją, perteikti organizacijos ateitį; kuriant 

organizacijos vertę išnaudoti stipriąsias puses ir galimybes, suteikiant darbuotojams didesnę autonomiją ir atsakomybę 

už jų priimtus sprendimus 

STRATEGIJOS KŪRIMO SĖKMĖS KRITERIJAI 

– 

Sprendimai priimami 

vykdant efektyvius ir 

adaptuotus procesus. 

Kintančių organizacinių 

procesų ir procedūrų 

priežiūra bei supratimas 

Savikritika dėl stiprybių, 

silpnybių, galimybių ir 

grėsmių. Pagrindinių 

probleminių sričių supratimas 

Strateginių prioritetų 

supratimas. Mokymasis 

iš patirties 

Strategiškai mąstantis vadovas, įvertinęs aplinkos neapibrėžtumą, sprendimus priima vykdydamas efektyvius ir 

adaptuotus procesus, kurie leidžia išnaudoti organizacijos stiprybes minimizuojant jos silpnybes, kad galima būtų 

maksimaliai išnaudoti išorinės aplinkos teikiamas galimybes bei išvengti grėsmių, galinčių turėti neigiamą įtaką 

organizacijos konkurenciniam pranašumui 

Šaltinis: sudaryta straipsnio autorių, remiantis Malan, 2010, p. 33–34.



Akcentuojant pagrindines strateginio mąstymo sąsajų su verslo sprendimais interpretacijas, būtina pažymėti, 

kad „svarbiu veiksniu tampa kūrybingumas, gebėjimas atrasti išskirtinę idėją ir ją realizuoti valdant 

organizacijas“ (Kvedaravičius, Jesevičiūtė-Ufartienė, 2006: 107). 

V. Bernatavičius, V. Juteikienė (2010: 98) nurodo, kad sprendimų priėmimo procesą bet kuriuo lygiu ar 

bet kuriame modelyje sudaro trys dalys: 

• y mąstymo – tai tokia veikla, kai žmogus atidžiai stebi aplinką ir tam tikru momentu priima sprendimus; 

• y projektavimo – alternatyvių veiklos formų paieška; 

• y pasirinkimo – kai pasirenkama ta alternatyva, kuri atrodo sėkmingiausia. 

Pagrįsti sprendimų pasirinkimą, tai reiškia įrodyti, kad būtent tas sprendimas yra tinkamiausias strateginei 

problemai tam tikromis aplinkos sąlygomis spręsti (Bivainis, Zinkevičiūtė, 2006: 100). 

Sprendimų priėmimas yra viena reikšmingiausių vadovaujančių asmenų veiklų bet kurioje organizacijoje 

ir bet kuriame lygyje. Tai yra vienintelė funkcija, kuri labiausiai tipizuoja vadovų elgesį ir aiškiai išskiria 

vadovus iš kitų organizacijos darbuotojų. Strategams jų sprendimų svarba yra atvirkščiai proporcinga priimamų 

sprendimų skaičiui, taigi paprastai vadovai priima tik keletą svarbių sprendimų. Todėl ypač svarbu, 

kad didžiulį poveikį turėsiantys strateginiai sprendimai būtų išmintingi ir kruopščiai įgyvendinti (Kourdi, 

2010: 82). J. Kourdi (2010), remdamasis P. Druckeriu, teigia, kad šiam tikslui pasiekti reikia racionalumo ir 

nuoseklumo: „Kiekvienas sprendimas – tai rizikingas nuosprendis (...). Rezultatų siekiantys vadovai stengiasi 

priimti nedaug svarbių konceptualaus suvokimo lygmenyje sprendimų. Kiekvienoje situacijoje jie bando 

išgryninti konstantas, mąstyti strategiškai ir bendrai, o ne tiesiog „spręsti“. Dėl to jų per daug nežavi greitas 

sprendimų priėmimas; virtuozišką manipuliavimą daugybe kintamųjų jie laiko prasto mąstymo simptomu. 

Jie taip pat nori žinoti, kokia yra užslėpta realybė, kuriai tas sprendimas turi tikti. Jie nori išsiaiškinti poveikį, 

o ne metodą. Ir labiau nei būti protingi, jie trokšta būti logiški“ (Kourdi, 2010: 82). 

K. George (2006) nuomone, strateginio mąstymo praktinio taikymo galimybės atsiskleidžia sprendimų 

priėmimo procese, kai vadovai orientuojasi į netradicinius sprendimus neapibrėžtumo sąlygomis, o ne į taisyklių 

laikymąsi. E. Župerkienė (2009: 316) teigia, kad visų lygmenų organizacijų vadovai turi gebėti dirbti 

nuolat besikeičiančioje aplinkoje, mąstyti globaliau, vadovauti didesniam žmonių skaičiui tam skirdami 

daug mažiau laiko, įkvėpti ir palaikyti savo darbuotojus nemenkindami jų atsakomybės už veiklos rezultatus, 

nuolat ieškoti galimybių, kaip panaudoti novatoriškas priemones organizacijos veikloje, skatinti tai daryti ir 

savo darbuotojus, prisitaikyti prie kultūrinių skirtumų, juos panaudoti organizacijos galimybių plėtrai, sugebėti 

taikyti skirtingus vadovavimo stilius (cit. Župerkienė, Žilinskas, 2008). 

Aplinkos nestabilumas ir kompleksiškumas nusako jos apibrėžtumo lygį (priklauso nuo trijų pagrindinių 

veiksnių: informacijos nepakankamumas; žinių apie neteisingai priimtų sprendimų padarinius nepakankamumas; 

sprendėjo negebėjimas įvertinti aplinką veikiančių veiksnių, kurie turi įtakos organizacijos tikslų 

sėkmingam ar nesėkmingam įgyvendinimui), kuris turi įtakos organizacijos sprendimų priėmimo pobūdžiui 

(Gudonavičius, Savanevičienė, 2008: 363). 

L. Gudonavičiaus, A. Savanevičienės (2008: 365) nuomone, atsakingai pasirinkti sprendimų modeliai ir 

tinkamai priimti sprendimai leidžia tikslingai išnaudoti organizacijos stiprybes minimizuojant jos silpnybes, 

kad galima būtų maksimaliai išnaudoti išorinės aplinkos teikiamas galimybes bei išvengti grėsmių, galinčių 

turėti neigiamą įtaką organizacijos konkurenciniam pranašumui. 

Apibendrinant, galima teigti, kad organizacija, susidurdama su aplinkos pokyčiais ir turbulencija, turi 

atsisakyti tradicinių įpročių verslo praktikoje ir prisiderinti prie aplinkos neapibrėžtumo, konkurencingumo, 

dinamiškumo sąlygų. Būtent strateginis mąstymas identifikuoja ir sprendžia dilemą dėl sprendimų priėmimo 

nuolat kintančių situacijų kontekste, kur pasirenkamas sprendimų priėmimo modelis, atsižvelgiant į esminius 

strateginio mąstymo bruožus. Tarp vadovo elgesio ir galutinio sprendimo priėmimo rezultato yra glaudus 

ryšys. Esant aukštiems reikalavimams, didesniems tikslams, vadovas prisiima daugiau atsakomybės, 

priimdamas galutinį sprendimą. Maži uždaviniai suteikia daugiau sprendimo laisvės ir teisių pavaldiniams. 

56


Būtent vadovo strateginis mąstymas ir priimami sprendimai kuria prielaidas organizacijos vystymuisi, plėtrai, 

pridėtinės vertės kūrimui. 

2. Tyrimo metodologija 

Siekiant įvertinti vadovų strateginio mąstymo sąsajas su verslo sprendimais, atlikta literatūros šaltinių 

lyginamoji analizė ir empirinis tyrimas. Empiriniam tyrimui atlikti taikyti šie metodai: 

1. Anketinė apklausa. Anketą sudaro trys dalys: įvadinė, pagrindinė ir baigiamoji, pateikta 30 numeruojamų 

klausimų, tarp jų 1 – atvirasis. Tyrimo klausimyną galima suskirstyti į 4 blokus: 

• y strateginio mąstymo sąsajų su veiklos rezultatais vertinimas, atsižvelgiant į vadovų požiūrį 

į darbą, strateginio mąstymo savybes (1–4, 6–7 klausimai); 

• y strateginio mąstymo sąsajų su priimamais verslo sprendimais vertinimas, atsižvelgiant 

į vadovų kompetenciją, jų įgūdžius, požiūrį į komandinį darbą, sprendimų taikymo būdus (5, 9–22 

klausimai); 

• y strateginių procesų rengimo sampratos ir praktinio pritaikymo vertinimas: atsižvelgiant 

į strateginių mokyklų charakteristikas, atskleidžiamas konceptualus vadovų požiūris į strategijos rengimo 

proceso sampratą teoriniu ir praktiniu aspektais (8 klausimas); 

• y demografinis blokas: šį klausimyną sudaro 8 klausimai, kuriais siekiama surinkti informacijos 

apie respondentus: jų lytį, amžių, išsilavinimą, pareigas organizacijoje, bendrą ir dabartinį vadybinį 

stažą organizacijoje, organizacijos, kurioje dirba respondentas, dydį, darbuotojų skaičių ir veiklos 

pobūdį (23–30 klausimai). 

2. Rezultatų analizei ir grafiniam duomenų vaizdavimui naudotas programinis statistinių duomenų paketas 

SPSS 18 for Windows ir Microsoft Office Excel programa. Statistinei duomenų analizei taikyti šie metodai: 

• y One-Way-ANOVA, Turkey kriterijus – vidurkių skirtumams tikrinti ir statistiškai tarpusavyje nesiskiriančių 

vidurkių grupėms nustatyti; 

• y χ² suderinamumo kriterijus – skirstinių skirtumams tikrinti; 

• y Spearmano ranginės koreliacijos koeficientas taikomas ranginių kintamųjų ryšiams tirti (Saudargienė, 

Vaitkevičius, 2006: 149). Kontingencijos koeficientas vadinamas Pirsono kontingencijos matu. Visų 

šių kintamųjų reikšmės gali būti vertinamos, remiantis 3 lentelėje pateiktomis interpretacijomis. 

3 lentelė. Koeficientų empiriniai vertinimai 

Koreliacinė / koeficiento reikšmė 

Nuo 0,9 iki 1,0 (nuo -0,9 iki -1,0) 

Nuo 0,7 iki 0,9 (nuo -0,7 iki -0,9) 

Nuo 0,5 iki 0,7 (nuo -0,5 iki -0,7) 

Nuo 0,3 iki 0,5 (nuo -0,3 iki -0,5) 

Nuo 0,3 iki -0,3 

Interpretacija 

Labai stiprus teigiamas (neigiamas) ryšys 

Stiprus teigiamas (neigiamas) ryšys 

Vidutinis teigiamas (neigiamas) ryšys 

Silpna teigiama (neigiama) koreliacija 

Labai silpna koreliacija arba jos nebuvimas 

Šaltinis: sudaryta, remiantis Leonavičienė, 2006: 101 

Atsižvelgiant į tyrimo tikslą, pasirinkta tokia populiacija: Lietuvoje veiklą vykdančių organizacijų vadovai. 

Statistikos duomenimis, 2012 m. sausio 1 d. Lietuvoje veiklą vykdė 83 624 ūkio subjektai. Tai sudarė 

43,7 proc. visų įregistruotų įmonių (Ramoškaitė, 2012). Kai visuma yra didelė (50 000 ir daugiau narių) 

imties dydžiui nustatyti naudojama formulė: 

n = z 2 · p·(1-p) / e 2 . (1) 

57



Pagal šią formulę apskaičiuota: kai z = 1,96; p = 0,95; e = 5 proc., vadovų imtį sudaro 73 respondentai. 

Tokio dydžio imtis tenkina tyrimą, atsižvelgiant į tiriamos srities specifiškumą. Nustačius reikiamą tiriamųjų 

skaičių, numatomas jų parinkimo būdas, kuris pagrįstas atsitiktinumo principu, t. y. visi populiacijos elementai 

turi vienodas galimybes patekti į imtį (Kardelis, 2005: 323). 

Tyrimas atliktas 2012 m. kovo–balandžio mėn. Apklausoje dalyvavo Vilniaus, Klaipėdos, Kauno, Šiaulių, 

Telšių regionų įmonių vadovai, kurie vadovauja rinkoje įsitvirtinusioms ir tarpusavyje konkuruojančioms 

prekybos ir gamybos pobūdžio paslaugų įmonėms. 

2.1. Tyrimo rezultatai 

Atliekant tyrimą išplatintos 83 anketos, iš kurių sugrįžo 75 (užpildyta 12 popierinių versijų ir 63 elektroninės) 

anketos. Anketos išplatintos, jas suderinus su Vilniaus, Klaipėdos, Kauno, Šiaulių ir Telšių regionų 

įmonių vadovais, persiunčiant anketą elektroniniu būdu arba susitikus tiesiogiai užpildoma tyrėjo akivaizdoje. 

Atsižvelgiant į išdalintų ir grįžusių anketų santykį, matyti, kad tyrimo imtis siekė 98 proc. visų tyrime 

turėjusių dalyvauti vadovų, taigi galima teigti, kad pasirinkta imtis patikima. Gauti duomenys susisteminti, 

apdoroti ir pavaizduoti grafikais. 

Apklausoje dalyvavo 75 respondentai – 51 vyras ir 24 moterys. 

Dauguma apklausoje dalyvavusių respondentų (96 proc. visų respondentų, 24 moterys ir 48 vyrai) yra 

įgiję aukštąjį išsilavinimą. 

Apklausoje daugiausia dalyvavo aukščiausio lygio vadovai (49,3 proc.: 10 moterų ir 27 vyrai). Tolygus 

pasiskirstymas matomas tarp vidurinio (28 proc.: 8 moterys ir 13 vyrų) ir žemiausio lygio vadovų (5 proc.: 

6 moterys ir 11 vyrų). 

35 proc. (26 asmenys) visų respondentų dirba organizacijose, kurios teikia paslaugas, 23 proc. (17 asmenų) 

– gamyboje, 20 proc. (15 asmenų) – užsiima didmenine / mažmenine prekyba. 9 proc. (7 asmenys) visų 

respondentų dirba organizacijose, kurios užsiima didmenine / mažmenine prekyba ir kartu teikia paslaugas, 

8 proc. (6 asmenys) užsiima gamyba ir didmenine / mažmenine prekyba, 3 proc. (4 asmenys) visų respondentų 

užsiima ir didmenine / mažmenine prekyba, ir teikia paslaugas, ir vykdo gamybą (toliau tekste – „kita 

veikla“, veiklos pobūdis mišrus). 

2.2. Vadovų požiūris į strateginio mąstymo formuojamų įgūdžių svarbą priimant verslo sprendimus 

Vertinant vadovų požiūrį į strategiškai mąstančių vadovų akcentuojamų įgūdžių svarbą priimant verslo 

sprendimus didžiausias dėmesys skiriamas dalykinėms savybėms (84 proc. visų respondentų, 63 asmenys) 

ir racionaliam požiūriui (65,3 proc. visų respondentų, 49 asmenys). Galima teigti, kad šios savybės vadovui 

padeda strategiškai mąstyti, orientuotis į netradicinius sprendimus neapibrėžtumo sąlygomis. 53,3 proc. visų 

respondentų (40 asmenų) svarbiu laiko iniciatyvumą, kuris yra viena būtinų sėkmingos veiklos prielaidų: 

skatinanti priimantįjį sprendimus būti sumaniam, kūrybingam, kurti naujas idėjas. Asmeninės savybės, respondentų 

nuomone, įmonių vadovams svarbios ne mažiau, nei visi jau minėti įgūdžiai. 42 vadovų (36 proc. 

visų respondentų) nuomone, asmeninės savybės yra svarbios priimant verslo sprendimus. 

XXI amžiuje organizacijų vadovai, vadybininkai susiduria su dideliu informacijos srautu, klausimų sudėtingumu. 

Anksčiau buvo galima priimti sprendimą, remiantis esama informacija ir loginiu mąstymu, o 

šiandien šių priemonių priimti verslo sprendimui nebeužtenka. Būtina lavinti intuiciją ir kūrybingumą. Tyrimas 

rodo, kad aukščiausio lygio vadovai (24,1 proc. visų respondentų, 18 asmenų, vertinimo skalė „labai 

svarbu“), lyginant su vidurinės (14,7 proc. visų respondentų, 11 asmenų, vertinimo skalė „labai svarbu“) ir 

žemiausios grandies (6,7 proc. visų respondentų, 5 asmenys, vertinimo skalė „labai svarbu“) vadovais, verslo 

sprendimų priėmimo procese kur kas labiau vertina intuiciją. Intuicija – tai efektyvaus lyderio bruožas, 

kurio dėka asmenys pasiekia aukštų rezultatų. Pastebėta, kad kuo mažesnė įmonė, tuo rečiau vadovai pasitelkia 

intuiciją. Tai galima paaiškinti atsakomybės prisiėmimo lygiu: esant didesnei atsakomybei, prioritetai 

teikiami patikrintam racionaliam mąstymui. 

58


Kūrybingumas versle reiškia kurti naujoves, diegti įmonei naudingas idėjas. Tai svarbi varomoji jėga, 

skatinanti organizaciją tobulėti. Teisingai ir kryptingai siekiant įgyvendinti organizacijos tikslus 36 proc. 

visų respondentų (27 asmenys) mano, kad priimant verslo sprendimus kūrybiškumas yra labai svarbus, tuo 

tarpu 31 vadovas (41,3 proc. visų respondentų) mano, kad kūrybiškumas yra svarbus. 

Respondentų skaičius (proc.) 

90 

80 

70 

60 

50 

40 

30 

20 

10 

0 

36 

41,3 

84 

65,3 

33,4 

45,4 

36 

33,4 

46,7 

42,7 36 

21,4 16 

17,3 

13,3 

9,3 5,3 8 

1,3 0 

1,3 

0 

0 0 

1,3 0 

0 1,3 

Kūrybiškumas Dalykinės Racionalus Intuicija Iniciatyvumas Holistinis Motyvacija Asmeninės 

savybės požiūris 

organizacijos/jos 

savybės 

aplinkos 

Labai svarbu Nesvarbu Svarbu Dalinai svarbu supratimas 

53,3 

44 

50,7 56 

1 pav. Vadovų požiūris į turimų įgūdžių svarbą (pagal vertinimo skales „labai svarbu“, „visiškai nesvarbu“), 

priimant verslo sprendimus 

Šaltinis: sudarytas, remiantis atliktais skaičiavimais SPSS 

Tarp vadovų užimamų pareigų vadovavimo grandinėje ir būtinų įgūdžių priimant verslo sprendimus statistiškai 

reikšmingo ryšio nėra („kūrybiškumas“ – p = 0,913; „dalykinės savybės“ – p = 0,641; „racionalus 

požiūris“ – p = 0,955; „intuicija“ – p = 0,047). Statistinis patikimas ryšys nustatytas tarp „iniciatyvumo“ 

(p = 0,002), „holistinio organizacijos ir jos aplinkos supratimo“ (p = 0,021), „motyvacijos“ (p = 0,004), 

„asmeninių savybių“ (p = 0,000) ir vadovo užimamų pareigų vadovavimo grandyje. Tai patvirtina ir atliktas 

ANOVA testas (p > 0,05). 

Galima teigti, kad aukščiausio lygio vadovams priimant verslo sprendimus iniciatyvumas ir motyvacinių 

priemonių taikymas, siekiant sukurti palankesnes sąlygas, yra priimtinesni lyginant su žemiausio lygio vadovais. 

Taip pat jiems (aukščiausio lygio vadovams) svarbu visapusiškai suprasti organizaciją ir ją supančią 

aplinką lyginant su vidurinio lygio vadovais. Be to, tyrimo rezultatai rodo, kad asmeninės savybės aukščiausio 

lygio vadovų vertinamos labiau lyginant su žemiausio ir vidurinio lygių vadovais. 

Atsižvelgiant į strateginio mąstymo pritaikymo galimybes priimant verslo sprendimus, reikšmingos sąsajos 

yra: 

• y tarp „sprendimo priėmimo metu stengiuosi išnagrinėti kiekvienos alternatyvos pliusus ir minusus“ 

ir „dalykinės savybės“ (,361** – Spearmano koreliacija). Gabūs, talentingi vadovai išsiskiria savo 

dalykinėmis savybėmis ir vertybinėmis orientacijomis, kurios padeda greičiau susiorientuoti sunkiai 

prognozuojamoje aplinkoje, neatitrūkti nuo vis spartėjančių pokyčių darbo aplinkoje, pasirinkti iš 

daugybės galimų alternatyvų geriausią, padedančią pasiekti nustatytų tikslų. 

• y tarp „sprendimo priėmimo metu stengiuosi išnagrinėti kiekvienos alternatyvos pliusus ir minusus“ ir 

„iniciatyvumas“ (0,385** – Spearmano koreliacija). Iniciatyva, kaip pirminė sąlyga, nes ginant savo 

nuomonę, priimant sprendimus, arba kilus konfliktui būtina turėti informacijos, kuri padėtų teisingai 

ir tiksliai elgtis. Siekiant verslo sėkmės vadovai turi rodyti iniciatyvą, paremtą motyvacinėmis priemonėmis 

(,559** – Spearmano koreliacija), nagrinėti kiekvienos alternatyvos pliusus ir minusus, kad 

tam tikrai situacijai būtų pasirinkta tinkamiausia. 

59



Galima taip pat paminėti, kad teiginys „priimdamas sprendimus apdoroju didelį informacijos kiekį“, 

atsižvelgiant į gautus rezultatus, nurodo tiesioginį ryšį su teiginiu „holistinis (vientisas) organizacijos ir 

jos aplinkos supratimas“ (,408** – Spearmano koreliacija). Vadovų nuomone, priimant verslo sprendimus, 

svarbu atsižvelgti į kolektyvinį vadovavimą, gebėjimą dirbti su kitais sprendimus priimančiais žmonėmis. 

Vadovas turi gebėti perteikti savo darbuotojams vykdomos veiklos tikslus. Darbų perdavimas pavaldiniams 

suteikia jiems atsakomybės, atlikimo laisvės, kartu įtraukia į nenutrūkstamą organizacijos struktūros funkcionavimą 

(0,430** – Spearmano koreliacija). Įgaliojimų delegavimas užtikrina užduočių „nuleidimo“ procesą, 

į verslo procesus integruojant ir plėtojant bendradarbiavimą tarp vadovybės ir kitų darbuotojų, gerinant 

darbuotojų požiūrį į darbą, didinant iniciatyvumą, mažinant klaidų tikimybę, kas ir rodo, kad plėtojamas 

strateginis mąstymas. Darbuotojų skatinimas bendradarbiauti, suteikiant jiems balsą ar galimybę dalyvauti 

priimant svarbius verslo sprendimus, vadovui atliekant koordinatoriaus vaidmenį (,567** – Spearmano koreliacija), 

didina įsipareigojimą organizacijai ir bendrą organizacijos produktyvumą. 

2.3. Strateginio mąstymo ir priimamų verslo sprendimų sąsajų vertinimas, modelio sudarymas 

Tyrimas parodė, kad 96 proc. visų respondentų (72 asmenys) sutinka su tuo, kad darbas turi tenkinti ne 

tik materialinius žmogaus poreikius, bet ir teikti moralinį pasitenkinimą, iš kurių 57,3 proc. visų respondentų 

(43 asmenys) nurodo, kad jiems darbas yra pajamų šaltinis ir galimybė realizuoti savo sugebėjimus / patirtį. 

Tik realizuodamas save, valdydamas ir plėsdamas organizaciją, vadovas motyvuojamas siekti pelno, nes patys 

„pinigai“ nėra motyvacija. Be to, vadovas gali skatinti darbuotojų tobulinimąsi, nes duoti kitiems galima 

tada, kai pats turi ir supranti, kad turi. 45,3 proc. visų respondentų (17 – aukščiausio lygio vadovų, 12 – vidurinio 

lygio vadovų ir 5 – žemiausio lygio vadovai) yra patenkinti savo darbu, iš kurių visiškai patenkinti 

yra 27 vadovai (15 – aukščiausio lygio vadovų, 7 – vidurinio lygio vadovai ir 5 – žemiausio lygio vadovai, 

36 proc. visų respondentų). 

66,7 proc. visų respondentų (50 asmenų) vertina, kad didžioji dalis jų priimamų sprendimų yra teisingi 

ir užtikrina aukštą išsikeltų tikslų įgyvendinimą (60 proc. visų respondentų, 45 asmenys), dalyvavimą mokymuose 

(38,7 proc. visų respondentų, 29 asmenys), delegavimą ir įgalinimą (42,7 proc. visų respondentų, 

32 asmenys), patirties perdavimą kitiems (49,3 proc. visų respondentų, 37 asmenys), pokyčių valdymą 

(61,3 proc. visų respondentų, 46 asmenys), organizacijos vizijos įgyvendinimą (46,7 proc. visų respondentų, 

35 asmenys), finansinius rezultatus per pastaruosius metus (50,7 proc. visų respondentų, 38 asmenys) ir naujovių 

taikymą (52 proc. visų respondentų, 39 asmenys). 

Remiantis atliktos koreliacinės analizės duomenimis, stipriausios statistinės ir statistiškai reikšmingos 

sąsajos (p < 0,01), atsižvelgiant į strategiškai mąstančių vadovų veiklos rezultatus, yra tos, kad vadovai, 

siekiantys aukštų finansinių rezultatų, deleguoja įgaliojimus žemesnio lygio vadovams ir juos įgalina 

(r S 

= 0,430), perduoda savo patirtį kitiems organizacijos nariams (r S 

= 0,390), nuolat įgyja naujų žinių 

(r S 

= 0,491), skatina taikyti naujoves (r S 

= 0,443) bei pokyčius organizacijoje (r S 

= 0,485), kurie užtikrina 

iškeltų tikslų (r S 

= 0,513) ir organizacijos vizijos (r S 

= 0,695) įgyvendinimą. 

Vertinant respondentų požiūrį į strategijos rengimo proceso sampratą ir tai, kokia pozicija vadovaujamasi, 

priimant strateginius sprendimus, galima išskirti, kad 17 ir atitinkamai 30 apklausoje dalyvavusių vadovų 

(22,7 proc. ir 40 proc. visų respondentų) pritaria ir vadovaujasi teiginiu, kuris atskleidžia verslininkiško požiūrio 

mokyklos apibrėžimą: strateginiai procesai įgyvendinami, remiantis vadovo intuicija, patirtimi, įžvalgumu, 

intuityviu veiklos krypties pasirinkimu. 10,7 proc. visų respondentų (8 asmenys) pritaria kognityvinės 

(pažinimo) mokyklos idėjoms, kur pažinimas naudojamas strategijos kūrimo procese, remiantis kūrybinėmis 

interpretacijomis, patirtimi, kūrybiškumu, intuicija. 

18,7 proc. visų respondentų (14 asmenų) pritaria „pozicinės mokyklos“ apibrėžimams apie strategijos 

rengimo procesą. 16 proc. respondentų (12 asmenų) pasirinko „dizaino mokyklos“ apibrėžimą, kuris įvardija 

santykį tarp išorinių ir vidinių organizacijos galimybių, vadovaujantis vadovų vertybėmis, prioritetais ir 

socialine atsakomybe. 13,3 proc. respondentų (10 asmenų) pritaria „kultūros mokyklos“ apibrėžimui, kuris 

atskleidžia organizacijos kultūros daromą įtaką sprendimų priėmimo procesams. 16 apklausoje dalyvavu- 

60


sių vadovų (21,3 proc. visų respondentų) vadovaujasi pozicinės mokyklos (analitinis procesas) apibrėžimu, 

12 vadovų (16 proc. visų respondentų) pasirinko „mokymosi mokyklos“ pateikiamą strategijos rengimo suvokimo 

sampratą. Mažiausiai, t. y. 2,7 proc. (2 asmenys), pritaria „planavimo mokyklos“ idėjoms, kur prieš 

pradedant rengti strategiją išsiaiškinami pagrindiniai organizacijos tikslai ir uždaviniai. 

Taigi apklausoje dalyvavę vadovai strateginių sprendimų procesą suvokia ir įgyvendina jį pagrįsdami 

savo patirtimi, intuityviais gebėjimais ir asmeninės vizijos kūrimu. Šiuo požiūriu rengdami strategiją vadovaujasi 

40 proc. visų respondentų. Strateginis mąstymas padeda atrasti tikslingą ir išskirtinį problemų sprendimo 

būdą, kuris gali padėti įgyvendinti organizacijos viziją (stipriausias statistinis ir statistiškai reikšmingas 

ryšys r S 

= 0,376, p < 0,01). 

100 proc. visų dalyvavusių vadovų žino, kas yra strateginis mąstymas. 74,7 proc. visų respondentų 

(56 asmenys) visiškai sutinka, kad strateginis mąstymas svarbus nustatant ir vykdant ilgalaikius organizacijos 

tikslus, padeda sukurti sėkmingą strategiją, leidžiančią siekti konkurencinio pranašumo (62,7 proc. visų 

respondentų, 347 asmenys), priimti tikslingą ir išskirtinį problemų sprendimo būdą (50,7 proc. visų respondentų, 

38 asmenys). Įmonės ir organizacijos, kurios mąsto strategiškai, sugeba sėkmingai dirbti (70,7 proc. 

visų respondentų, 53 asmenys). 

Strategiškai mąstantis vadovas, deleguodamas įgaliojimus žemesnio lygio vadovams ir juos įgalindamas, 

geba priimti tikslingą ir išskirtinį problemų sprendimo būdą (Spearmano koreliacija – 0,361, p = 0,001), todėl 

sukuriama (Spearmano koreliacija – 0,510, p = 0,000) ir įgyvendinama (Spearmano koreliacija – 0,376, 

p = 0,001) organizacijos vizija, leidžianti pasiekti konkurencinį pranašumą, skatinanti strateginius organizacijos 

pokyčius (Spearmano koreliacija – 0,372, p = 0,001). Strateginių pokyčių iniciatyvus valdymas 

organizacijoje nukreiptas į aiškiai apibrėžtų ilgalaikių organizacijos tikslų įgyvendinimą (Spearmano koreliacija 

– 0,364, p = 0,001) ir savos patirties perdavimą kitiems (Spearmano koreliacija – 0,367, p = 0,001). 

Tarp vadovų užimamų pareigų vadovavimo grandinėje ir požiūrio į strateginio mąstymo svarbą priimant 

verslo sprendimus statistiškai reikšmingo ryšio nėra („strateginis mąstymas svarbus nustatant ir vykdant 

ilgalaikius organizacijos tikslus“ – p = 0,760; „strateginis mąstymas padeda priimti tikslingą ir išskirtinį 

problemų sprendimo būdą“ – p = 0,379 ir „įmonės ir organizacijos, kurios mąsto strategiškai, sugeba dirbti 

sėkmingai“ – p = 0,969). Statistinis patikimas ryšys nustatytas tarp teiginio „strateginis mąstymas padeda 

sukurti sėkmingą strategiją, leidžiančią pasiekti konkurencinį pranašumą“ (p = 0,035) ir vadovų užimamų 

pareigų vadovavimo grandinėje. Tai patvirtina ir atliktas ANOVA testas (p > 0,05). Galima teigti, kad aukščiausio 

ir vidurinio lygių vadovai labiau įsitikinę, kad strateginis mąstymas padeda sukurti sėkmingą strategiją, 

leidžiančią pasiekti konkurencinį pranašumą, nei žemiausio lygio vadovai. 

Išanalizavus atliktos anketinės apklausos duomenis, sukurtas strateginio mąstymo / verslo sprendimų 

sąveikos modelis (žr. 2 pav.). Atsižvelgiant į visas reikšmingas sąsajas, susijusias su strateginiu mąstymu priimant 

verslo sprendimus, galima teigti, kad organizacijos vadovai, taikydami strateginį mąstymą, kai priima 

verslo sprendimus, skatina siekti aukštų veiklos rezultatų. Strateginis mąstymas papildo analitinius įgūdžius 

daugeliu aspektų (sintezės ir analizės, logikos ir paradoksalumo, konkretumo ir abstraktumo) sąsajomis. 

Kiekvienas vadovas turi savo mąstymo įpročius. Modelis rodo, kad strateginio mąstymo taikymas organizacijų 

valdymo praktikoje skatina vadovą tobulėti kaip asmenybei. Tai leidžia kitaip pažvelgti į savo 

darbą, vadovautis ne konkretaus darbo motyvais, o organizacijos veiklą vertinti visuotiniu požiūriu. Taigi 

vadovas, plėtodamas strateginį mąstymą, praplečia savo suvokimą, kaip valdyti organizaciją. Jis įgyja naujų 

gebėjimų, technikų, kaip motyvuoti darbuotojus, sukurti atitinkamą aplinką, kurioje darbuotojai sąmoningai 

prisiimtų atsakomybę (kiekvienas individualiai ir visi kartu) už jiems priskirtus tikslus ar užduotis. Teisingai 

motyvuotas darbuotojas paprastai yra patenkintas savo darbu, o tai skatina jį stengtis pavestas užduotis atlikti 

kuo efektyviau ir taip gerinti įmonės veiklos rezultatus. Taip darbuotojai ne tik tobulėja, bet ir palaikomas jų 

noras tobulėti, iniciatyvumas. 

61



2 pav. Strateginio mąstymo / verslo sprendimų sąveikos modelis 

Šaltinis: sudaryta straipsnio autorių 

Strategiškai mąstantys vadovai geba nustatyti prioritetus, numatyti veiklos kryptis, etapus, ir metodus, 

kuriuos reikia pritaikyti, kad kryptingai ir ryžtingai būtų pasiekti keliami organizacijos tikslai, valdant komandoje 

vykstančius procesus ir žmones, suderinus skirtingas nuomones. Vienodai suvokiant tikslą, taikant 

tas pačias tikslo siekimo priemones, laikantis procedūrų bei taisyklių, dalijantis idėjomis, patirtimi ir turima 

informacija, daug daugiau galima pasiekti dirbant komandoje, nei tam pačiam skaičiui žmonių dirbant 

atskirai. Grupės nariai surenka daugiau reikalingų pradinių duomenų sprendimui priimti, remdamiesi tiek 

racionalia informacija, tiek savo ir / ar kitų vadovų kolegų patirtimi. Kolegų įžvalgos gali padėti pamatyti, 

ką dar galima analizuoti, atkreipti dėmesį į kitus ar kitokius aspektus, nes jų suvokiama tikrovė skiriasi. Dėl 

didesnės požiūrių įvairovės, galima išnagrinėti daugiau siūlymų ir alternatyvų, o tai leidžia priimti labiau 

pagrįstus verslo sprendimus. 

Prieš priimant verslo sprendimus būtina užtikrinti patikimą esamos situacijos vertinimą, skatinant puoselėti 

tarpusavio bendravimą, įtraukiant į sprendimo priėmimo ir įgyvendinimo procesą darbuotojus, tai jie 

supranta, kaip savo vaidmens įvertinimą, kuris skatina kūrybiškumą, įgyvendinant pokyčius organizacijoje, 

taikant modernias priemones. Modelis rodo, kad dalyvavimas sprendimų priėmimo procesuose skatina vado- 

62


vus sprendimų priėmimą deleguoti žemesnio lygio vadovams, vadovui atliekant tik koordinatoriaus vaidmenį, 

taip darbuotojams suteikiama daugiau savarankiškumo, kuris lemia didesnį darbuotojų pasitenkinimą darbu. 

Kai valdymo problemos darosi vis sudėtingesnės ir didėja sprendimų bei pasekmių reikšmė bei jų materialinė 

vertė, vadovai stengiasi sprendimus pagrįsti, surasti optimalų variantą ir numatyti kiekvieno sprendimo 

padarinius. Modelis rodo, kad vadovai, prieš priimdami ir įgyvendindami verslo sprendimus, yra linkę 

atlikti išsamų organizacijos aplinkos tyrimą, apdoroti surinktą informaciją bei derindami analizės rezultatus 

išnagrinėti kiekvienos alternatyvos pliusus ir minusus, taip jie ieško naujų idėjų inovatyviems sprendimams. 

Taigi vadovai tikslingai renkasi duomenis analizei ir jais remdamiesi priima į ateitį nukreiptus sprendimus, 

taikydami kelis galimus sprendimo būdų derinius. Jie geba pagrįsti savo apsisprendimą, prisiimdami atsakomybę 

už jo padarinius ir riziką, priimti iššūkius, generuodami ir pateikdami naujas idėjas, naujus veiklos 

metodus, inicijuodami ir įgyvendindami pokyčius. Čia pasitelkiamas oportunistinis strateginis mąstymas, 

kai reaguojama į sparčiai kintančią aplinką, susitelkiama ties smulkmenomis, ieškoma naujų alternatyvų. 

Kita vertus, dėl laiko trūkumo, kai reikia įvertinti didelį kiekį informacijos ir greitai priimti sprendimą bei 

jį įgyvendinti, vadovai kartais linkę sprendimus priimti spontaniškai (paremti žiniomis, sukaupta patirtimi, intuicija), 

nepasitarę su darbuotojais, remdamiesi prielaida, „kas darė įtaką praeityje, tas darys ir ateityje“ (sprendimai 

priimami, atsižvelgiant į praeities įvykius). Čia dominuoja hipoteze pagrįstas strateginis mąstymas, kai 

atsižvelgiama į praeities įvykius. Vadovas remiasi žiniomis apie ankstesnes panašias situacijas ir prognozuoja 

alternatyvių pasirinkimo variantų rezultatą esamoje situacijoje. Remdamasis savo patirtimi, jis pasirenka alternatyvą, 

kuri buvo rezultatyvi praeityje. Čia dominuoja įgimtas strateginis mąstymas (intuicija). 

Taigi galima būtų teigti, kad įvairių mąstymo metodų derinimas formuoja sinergiją, priimant verslo 

sprendimus. Kaip matyti iš apklausos duomenų ir sudaryto modelio, aukšti organizacijos veiklos rezultatai 

pasiekiami vadovui pasitelkus strateginį mąstymą, kuris skatina sėkmingai dirbti priimant tikslingus ir išskirtinius 

sprendimus. 

Išvados 

Teoriniu aspektu strateginiam mąstymui priimant verslo sprendimus suteikiamas abstraktus konceptas, 

kuris atskleidžia vadovavimo ir tolesnės veiklos perspektyvas, atliekant vidinės ir išorinės aplinkos veiksnių 

ir jų pokyčių vertinimą, kuriant visuminį situacijos vaizdą, įvertinus sudėtinius šio mąstymo pobūdžio 

veiksnius. 

Sprendimų priėmimo procese dėmesys skiriamas vadovo mąstymo pobūdžiui, atsižvelgiant į aplinkos 

neapibrėžtumo laipsnį, sprendimo specifiką, kuri grindžiama pažinimu ar racionalumu. Įvertinus strateginio 

mąstymo išskiriamų elementų sąsajas su verslo sprendimais nustatyta, kad: 

1) strateginis mąstymas padeda surasti tikslingą sprendimą, kuris sukuria sėkmingos strategijos prielaidą, 

leidžia įgyvendinti organizacijos viziją ir pasiekti konkurencinį pranašumą, lanksčiai reaguojant 

į aplinkos pokyčius. 

2) strateginis mąstymas svarbus nustatant ir vykdant ilgalaikius organizacijos tikslus, perduodant savo 

patirtį kitiems organizacijos nariams; 

3) stipriausios statistinės bei statistiškai reikšmingos sąsajos priimant verslo sprendimus išskiriamos 

tarp didelio informacijos kiekio apdorojimo ir visuminio organizacijos ir jos supančios aplinkos supratimo 

deleguojant sprendimų priėmimą žemesnio lygio vadovams, kai vadovai atlieka tik koordinatoriaus 

vaidmenį; 

4) stipriausios statistinės ir statistiškai reikšmingos sąsajos priimant verslo sprendimus išskiriamos tarp 

iniciatyvumo ir tinkamos motyvacijos sistemos. 

Strateginio mąstymo/verslo sprendimų sąveikos modelis rodo, kad verslo sprendimai vadovų priimami 

strategiškai mąstant, kai skiriami šie strateginio mąstymo elementai: holistinis, kūrybinis ir analitinis mąstymas, 

konkurencinis pranašumas, aiški ateities vizija. Vadovai, priimdami verslo sprendimus, taiko intuityvaus 

strateginio mąstymo modelį. 

63



Literatūra 

Bivainis, J., Zinkevičiūtė, V. (2006). Verslo strateginių sprendimų pasirinkimo pagrindimas [interaktyvus]. Ūkio technologijos 

ir ekonomikos vystymas, Vol. 12, No. 2, p. 99–107. Prieiga per EBSCO [žiūrėta 2011-06-01]. 

Bernatavičius, V., Juteikienė, V. (2010). Sprendimų priėmimo tobulinimo pramonės įmonėse analizė [interaktyvus]. 

Mokslas – Lietuvos ateitis, T. 2, Nr. 4, p. 98–102. 

Bonn, I. (2001). Developing strategic thinking as a core competency [interaktyvus]. MCB University Press, No. 39/1, 

p. 63–70. Prieiga per EMERALD [žiūrėta 2011-04-15]. 

Bonn, I. (2005). Improving strategic thinking: a multilevel approach [interaktyvus]. Leadership & Organization Development 

Journal, Vol. 26, No. 5, p. 336–354. Prieiga per EMERALD [žiūrėta 2011-04-15]. 

Brønn, P. S. (2001). Communication managers as strategists? Can they make the grade? Academic Papers [interaktyvus]. 

Norway: Journal of Communication Management, Vol. 5, No. 4, p. 313–319. 

Farmani, G., Yajam, H., Monnavarian, A. (2011). Strategic thinking in Benetton [interaktyvus], Vol. 12, No. 2, p. 63–72. 

Prieiga per EMERALD [žiūrėta 2011-05-28]. 

George, K. (2006). Coaching into greatness – 4 steps to success in business and life. Canada: John Wiley & Sons, Inc., 

268 p. 

Gudonavičius, L., Savanevičienė, A. (2007). Kūrybiškumo rolė priimant strateginius sprendimus [interaktyvus]. Ekonomika 

ir vadyba, Nr. 12, p. 636–642. Prieiga per EBSCO [žiūrėta 2011-05-03]. 

Gudonavičius, L., Savanevičienė, A. (2008). Vidinės ir išorinės aplinkos įtaka priimant strateginius sprendimus [interaktyvus]. 

Ekonomika ir vadyba, Nr. 13, p. 362–367. Prieiga per EBSCO [žiūrėta 2011-05-29]. 

Kardelis, K. (2005). Mokslinių tyrimų metodologija ir metodai (edukologiniai ir kiti socialiniai mokslai). Vadovėlis. 

Trečias leidimas. Kaunas: Technologija, 400 p. 

Kourdi, J. (2010). Verslo strategijos: efektyvių sprendimų vadovas. Vilnius: Alma litera, 276 p. 

Kvedaravičius, J., Jesevičiūtė-Ufartienė, L. (2006). Minties veikla valdant ir vystant organizacijas [interaktyvus]. Organizacijų 

vadyba: sisteminiai tyrimai, Nr. 39, p. 105–128. Prieiga per EBSCO [žiūrėta 2011-12-15]. 

Kvedaravičius, J., Padriezienė, R. (2010). Sisteminio mąstymo įtaka valdymo sprendimams [interaktyvus]. Organizacijų 

vadyba: sisteminiai tyrimai, Nr. 54, p. 85–96. Prieiga per EBSCO [žiūrėta 2012-02-15]. 

Lawrence, E. (1999). Strategic Thinking. A Discussion Paper [interaktyvus]. Canada, p. 1–15. Prieiga per EMERALD 

[žiūrėta 2011-04-29]. 

Lawton, J., Tavakoli, I. (2005). Strategic thinking and knowledge management [interaktyvus]. Handbook of business 

strategy, p. 155–160. Prieiga per EMERALD [žiūrėta 2011-05-03]. 

Leonavičienė, T. (2006). SPSS programų paketo taikymas statistiniuose tyrimuose. Vilnius: VPU leidykla, 126 p. 

Malan, R. (2010). The role of shared mental models of strategic thinking in the development of organisational strategy. 

A dissertation [interaktyvus]. Australia: Faculty of Business. Prieiga internetu: http://eprints.usq.edu.au/9387/2/Malan_2010_whole.pdf 

[žiūrėta 2012-01-25]. 

Maxwell, W. J. (2010). Recognizing and Releasing Your Power of Strategic Thinking [interaktyvus]. weLEAD Online 

Magazine. Prieiga per EBSCO [žiūrėta 2011-06-26]. 

Moseley, G. B. (2009). Managing Health Care Business Strategy. Canada: Jones and Bartlett Publishers, LLC, 344 p. 

Ramanauskas, J. (2010). Strateginio valdymo metodai. Mokomoji knyga (El. versija). Klaipėda: Socialinių mokslų 

fakultetas, 178 p. 

Ramoškaitė, i. (2012). Lietuvos verslo veidrodis – daugiausia smulkių prekybininkų ir automobilių meistrų [interaktyvus]. 

Prieiga internetu: http://vz.lt/article/2012/1/6/lietuvos_ verslo_veidrodis_daugiausia_smulki%C5%B3_ 

prekybinink%C5%B3_ir_automobili%C5%B3_meistr%C5%B3 [žiūrėta 2012-01-07]. 

Rose, E. (2008). Employment Relations, third edition. England: Pearson Education Limited, 717 p. 

Saudargienė, A., Vaitkevičius, R. (2006). Statistika su SPSS psichologiniuose tyrimuose. Mokomoji knyga. Kaunas: 

VDU leidykla, 224 p. 

Štůsek, J., Ulrych, L. (2008). Strategic thinking in the management of agribusiness companies [interaktyvus]. Czech 

Republic, Vol. 54, No. 3, p. 117–124. Prieiga per EMERALD [žiūrėta 2011-04-27]. 

Župerkienė, E. (2009). Vadovų gebėjimas valdyti darbe kylantį stresą [interaktyvus]. Verslas, vadyba ir studijos, 

p. 312–325. 

64


CONNECTIONS BETWEEN STRATEGIC THINKING AND BUSINESS 

DECISIONS 



Summary 

In this article connections between strategic decisions and decision making are analyzed in theoretical 

and practical aspects. It is emphasized that, when making business decision, managers with strategic thinking 

pay much attention to the environment and opportunities that it offers, analysis of future consequences, 

feedback and learning; organization as a whole and relations within it. While writing this article, scientific 

sources were analyzed and summarized, managers of various competing organizations of trade, manufacturing 

and services from Vilnius, Klaipėda, Kaunas, Šiauliai, Telšiai regions were surveyed. The results of the 

research proved the hypothesis, that those managers who develop strategic thinking achieve higher results. 

Relevance of the research. Rapid economic development, changes in business environment, raise new 

demands for enterprises that aim to overcome competition. In these circumstances business decisions become 

main factor in gaining competitive advantage. These decisions determine the way organization will go 

and where it will lead. 

Object of the article – elements of strategic thinking. 

Goal of the article – after determining the connections between strategic thinking and business decisions, 

provide a model of connections between strategic thinking and business decisions. 

Tasks of the article: 

• y inspect the concept of strategic thinking and decision making on theoretical level; 

• y evaluate connections between strategic thinking and business decisions; 

• y to provide a model of connections between strategic thinking and business decisions. 

Main conclusion. Business decisions are made by managers who follow strategic thinking that manifests 

itself in several elements: holistic, creative and analytical thinking, competitive advantage, clear vision 

of the future. Managers make business decisions apply intuitive model of strategic thinking. 

KEY WORDS: strategic thinking, strategic management, strategic planning, business decisions, connections. 

JEL CODES: M10, M12, L2. 

65


ĮMONIŲ SOCIALINĖS ATSAKOMYBĖS ĮTAKA REGIONINEI PLĖTRAI 

ĮMONIŲ SOCIALINĖS ATSAKOMYBĖS ĮTAKA 

REGIONINEI PLĖTRAI 

Vytautas Juščius 1 , Agnė Šneiderienė 2 


ANOTACIJA 

Regionams tampant ekonominio ir socialinio gyvenimo pagrindu, įmonės į savo veiklos strategijas turi įtraukti nacionaliniu ir regioniniu 

pagrindu susiformavusias vertybes bei socialinius poreikius. Kompanijos, ypač tarptautinės, turi suderinti regioninę integraciją 

su regionine atsakomybe. Straipsnyje analizuojama įmonių socialinės atsakomybės, kaip regioninės plėtros strategijų priemonės, 

koncepcija. Pagrindinė suformuluota išvada – įmonių veiklos rezultatai ir regionų išsivystymas yra glaudžiai susiję. 

PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: įmonių socialinė atsakomybė, regionalizacija, regionų išsivystymas, tarptautinės kompanijos. 

JEL KLASIFIKACIJA: F150, F230, L200, M140, R110. 

Įvadas 

Spartūs technologijų kaitos procesai, didesnis kapitalo mobilumas lėmė tarpregioninę konkurenciją ir 

susidomėjimą regioninio lygmens intervencijomis. Perėjus prie žinių ekonomikos nebesitenkinama bendrovių 

verslo ir valdymo strategijomis ir užsiimama naujų žaliavų ir platesnės infrastruktūros regioniniu mastu 

plėtra (MacLeod, 2001). Ši transformacija lemia tai, kad regionai tampa pagrindiniais ekonominiais vienetais 

globaliu lygmeniu. Kai kuriose šalyse skatinama regioninė konkurencija ir bendradarbiavimas regiono 

viduje, siekiant pagerinti konkurencinę poziciją lyginant su kitais regionais ar valstybėmis. 

Pažymėtina, kad mažai domimasi, kaip globalizacija veikia skirtingus regionus. Mokslinėje literatūroje 

daugeliu atvejų (Affuso et al., 2011; Fratesi, 2012; Diez et al., Ho at al., 2011) analizuojami tie regionai, 

kurie nukentėjo nuo globalizacijos dėl savo specializacijos ir prarado darbo vietas (pvz., Europos tekstilės 

sektorius). Be to, globalizacija mažina įvairių tautų, religijų ir vietovių, kaip pavienių kultūrinių vienetų, 

tapatumą, todėl svarbu tyrinėti šiuos veiksnius regioniniu mastu. 

Regionams tampant ekonominio ir socialinio gyvenimo pagrindu, įmonės, vykdančios veiklą tuose regionuose, 

į savo veiklos strategijas turi įtraukti nacionaliniu ir regioniniu pagrindu susiformavusias vertybes 

bei socialinius poreikius. Įmonių sėkmė ir išlikimas vis labiau tampa priklausomi nuo regionų gerovės ir jų 

išsivystymo. 

Mokslinė problema: ryšys tarp įmonės veiklos ir valdymo strategijų bei regionų yra abipusis ne tik 

ekonominių mainų, bet ir regionų, įmonių bei individų tapatumo požiūriu. Pažymėtina, kad įmonių, kaip 

aktyvių regioninių veikėjų, idėja pastaraisiais dešimtmečiais išaugo (Van den Berg et al., 2004; Jussila et 

al., 2007; Tuominen et al., 2007; Uski et al., 2007; Potts, 2010; Morrison et al., 2012; Diez et al., 2008 ir 

1 

Vytautas Juščius – Klaipėdos universiteto Ekonomikos katedros vedėjas. Moksliniai interesai: globalizacija, įmonių socialinė 

atsakomybė. 

El. paštas: ek.smf@ku.lt 

Tel.: +370 46 398 677. 

2 

Agnė Šneiderienė – Klaipėdos universiteto asistentė. Moksliniai interesai: įmonių socialinė atsakomybė, regionų išsivystymas. 

El. paštas: a.sneideriene@yahoo.com 

Tel.: +370 46 398 667. 

66


kt.). Įvairioms suinteresuotosioms grupėms reikalaujant į kompanijų, ypač tarptautinių, veiklą įtraukiamos 

socialinės atsakomybės dimensijos, taip skatinama vietinė ir regioninė atsakomybė. Nepaisant tiksliai neapibrėžtos 

įmonių socialinės atsakomybės koncepcijos, korporacijos vis aktyviau dalyvauja šioje veikloje. 

Tačiau mokslinėje literatūroje (Potts, 2010; Morrison et al., 2012; MacKinnon et al., 2002; Clement, 2004; 

Chew, Yeung, 2001; Franke, Nadler, 2008; Tencati et al., 2010; Kolk, van Tulder, 2010 ir kt.), ĮSA ir regionų 

išsivystymo aspektai kartu beveik nenagrinėjami, dėmesys dažniausiai sutelkiamas tik į vieną iš šių klausimų. 

ĮSA ir regionų ryšį nagrinėjo tik I. Jussila ir kt. (2007), T. Uski ir kt. (2007) ir J. B. Diez ir kt. (2008). 

Lietuvos mokslininkų darbuose ryšys tarp ĮSA ir regionų išsivystymo neanalizuotas. Nagrinėti socialinės 

atsakomybės investicijų (Žėkienė, Ruževičius, 2011), socialinės atsakomybės vadybos integralumo aspektu 

(Pučėnaitė, 2009), sąsajų tarp įmonių socialinės atsakomybės ir organizacijos kultūros (Šimanskienė, Paužuolienė, 

2010a, 2010b), Lietuvos Respublikos valstybės ir socialinės politikos modelio vaidmens socialinės 

atsakomybės plėtros procese (Kovaliov et al., 2010; 2011a; 2011b) klausimai. 

Straipsnio objektas: regionų plėtra įmonių socialinės atsakomybės kontekste. 

Straipsnio tikslas – ištirti įmonių socialinės atsakomybės ir regionų išsivystymo sąsają. 

Tyrimo uždaviniai: 

1. Išanalizuoti regionalizacijos, kaip tarpinio lygmens tarp vietos ir globalaus ekonominio lygio, sąvoką. 

2. Ištirti ryšį tarp įmonių veiklos ir regionų plėtros. 

3. Išnagrinėti įmonių socialinės atsakomybės, kaip regioninės plėtros priemonės, koncepciją. 

Tyrimo metodai: lyginamoji ir sisteminė mokslinės literatūros analizė, apibendrinimas. 

1. Regionalizacijos samprata 

Naujoje regioninėje literatūroje (Rugman, 2005; Rugman, Verbeke, 2004; Oh, Rugman, 2012; Rugman, 

Verbeke, 2008) teigiama, kad didžiausios pasaulio tarptautinės kompanijos veikia regioniniu, o ne globaliu 

mastu. Regioninė veiklos orientacija, pasak C. H. Oh ir A. M. Rugman (2012), būdinga ir mažoms bei 

vidutinėms tarptautinėms korporacijoms. J. Lovering (1999) ir G. MacLeod (2001) teigimu, globalizacija 

ir regionalizacija yra to paties ekonomikos transformacijos proceso dalis, o regionai tampa pagrindiniais 

ekonominiais vienetais esant globaliai ekonomikai (MacLeod, 2001; Tuominen et al., 2006; Potts, 2010; 

Agnew, 2000). Pereinant prie žiniomis grįstos ekonomikos, peržengiamos įmonių veiklos sritys, valdymo 

ir plėtros strategijos turi apimti vis daugiau skirtingų suinteresuotųjų grupių reikalavimų, dėl ko atsiranda 

regioninės infrastruktūros plėtros (MacLeod, 2001) ir regioninės intervencijos (MacKinnon et al., 2002; Coe 

et al., 2004) poreikis. 

J. Lovering (1999) skyrė dvi dabartinės intelektinės ir praktinės regionų ekonominės plėtros krizės dimensijas: 

• y Regioninė plėtra keičiasi neprognozuojamai ir nevaldomai, todėl dominuojančios politinės institucijos 

šį procesą menkai supranta, nežino, kaip jį valdyti. 

• y Politikos paradigmų rinkinyje, kai sujungiamos ir išplečiamos naujos regioninio vystymosi teorijos, 

priimama tai, kas yra akivaizdu, bet neanalizuojamas tarptautinės politikos perdavimo pavyzdys. 

Galima teigti, kad šios krizės dimensijos paskatino naujo požiūrio į regioninę plėtrą atsiradimą, efektyvių 

plėtros ir valdymo formų paiešką. Pastarąjį dešimtmetį pagausėjo diskusijų apie regionalizacijos sampratą, 

kurias inicijavo A. M. Rugman ir R. Hodgetts (2001), paskelbdami globalios strategijos, kaip „mito“, pabaigą. 

Šių autorių teigimu, rinkose nepastebimas nei visiškas susiskaidymas, nei tobula integracija. G. H. Li 

ir kiti (2010) pabrėžia, kad gali būti nustatyti du pagrindiniai globalizacijos valdymo srautai. Tarptautinės 

kompanijos turi išnagrinėti ir suderinti dvi būtinybes: globalią ar regioninę integraciją ir vietos atsakomybę, 

bei pagrindinį klausimą, kada ir kaip veikti globaliai. Šios būtinybės gali būti suderintos, kuriant ir plėtojant 

regionines strategijas, kurios gali būti naudingos tiek dėl integracijos, tiek dėl vietinės atsakomybės. 

67



A. Kolk (2010) pabrėžia, kad regionalizacijos sąvokos atsiradimas gali būti nagrinėjamas ir vietinių 

(angl. local) – globalių skirtumų kontekste, todėl tarptautinės korporacijos turi derinti vietinę atsakomybę 

su globalia ar regionine integracija. Tiesą sakant, regioninė integracija, arba vadinamasis naujasis regionalizmas, 

peržengė lengvatinių muito tarifų mažinimo ribas ir skatina didesnę integraciją bei lemia pasaulio 

ekonomikos liberalizavimą. Be to, makroekonominiai ir instituciniai veiksniai, anot C. H. Oh ir A. M. Rugman 

(2012), sudarė palankias sąlygas tarptautinėms kompanijoms, veikiančioms savo gimtajame regione. 

Regionalizacija gali būti interpretuojama dviem būdais. Pirma, regionalizacija – tai pirmas geriausias 

sprendimas įmonės internacionalizacijos procese. Internacionalizaciją lemia įmonės poreikis augti ir maksimizuoti 

savo naudą skirtingose geografinėse vietovėse. Vietovėms būdingi veiksniai įmonėms gali suteikti 

konkrečios šalies pranašumų (angl. country-specific advantages – CSAs), tokių kaip: gamtos išteklių gausa 

(mineralinės medžiagos, energija, miškai, nafta ir pan.), žmogiškasis kapitalas, technologiniai ištekliai, instituciniai 

veiksniai, prekių ar paslaugų paklausa, darbo jėgos efektyvumas, su kultūra susiję veiksniai bei 

kitas potencialus strateginis turtas (Rugman, Oh, 2010; Rugman, Li, 2007; Banalieva, Santoro, 2009). Įmonė 

pradeda savo veiklą užsienio rinkose, siekdama išnaudoti turimus privalumus (angl. Firm-specific advantages 

– FSAs). Būtina pažymėti, kad tarptautinės kompanijos, plėsdamos savo veiklą kituose regionuose, turi 

suderinti dviejų tipų veiksnius – CSAs ir FSAs (Rugman, Oh, 2010). Regioninė plėtra gali padidinti įmonės 

našumą, taip pasiekiamas optimalus internacionalizacijos lygis. 

Antra, regionalizacija gali būti nagrinėjama kaip procesas, vedantis į globalizaciją. Tada galima teigti, 

kad regionalizacija yra antras geriausias sprendimas įmonės internacionalizacijos procese. Pasak A. M. Rugman 

ir C. H. Oh (2010), pritariama pamažu vykstančiai tarptautinių kompanijų plėtrai į užsienio rinkas ar 

regionus. Būtina pažymėti, kadangi įmonės vidiniai ištekliai (arba FSAs) nėra visiškai pakeičiami, bet juos 

galima plėtoti, įmonė gali taikyti regioninę strategiją internacionalizavimo proceso pradiniame etape. Šiuo 

atveju regionalizacija suvokiama kaip įmonės mokymosi procesas, kai veikla pradedama plėsti nuo geografiškai 

ir kultūriškai artimų vietovių, vėliau ji perkeliama į nutolusias valstybes ar regionus. G. H. Li ir kitų 

(2010) teigimu, tarptautinės korporacijos turėtų sukurti skirtingas strategijas, atsižvelgdamos į užimamą 

poziciją kiekviename regione. 

E. R. Banalieva kiti (2012) teigia, kad tarptautinės kompanijos gali pasinaudoti regionalizacijos teikiamais 

privalumais, pavyzdžiui: didesniu techniniu efektyvumu; papildomais, kituose regionuose prieinamais 

gamybos veiksnių ištekliais; efektyvesne gamyba ir pan. Kita vertus, įmonės turėtų analizuoti ne tik galimybes 

užsienio šalyse, bet ir atsižvelgti į sąnaudas bei riziką, kurių atsiranda dėl veiklos svetimose šalyse skirtumų 

(Oh, Rugman, 2012; Franke, Nadler, 2008). Sąnaudos ir rizika gali atsirasti dėl keturių aspektų skirtumų: 

kultūrinio, administracinio / politinio, geografinio ir ekonominio. G. R. Franke ir S. S. Nadler (2008) teigia, 

kad įmonės, veikiančios nuo gimtosios šalies nutolusiose valstybėse, gali patirti etinių konfliktų dėl skirtingo 

ekonominio išsivystymo, galios struktūros, netikrumo ir kultūrinių veiksnių. Būtina pažymėti, kad ilgalaikę 

verslo sėkmę gali nulemti partnerių su panašiais principais paieška. 

Apibendrinant galima teigti, kad tarptautinės įmonės turi suderinti vietinę atsakomybę ir regioninę integraciją 

ir pasirinkti regionines strategijas, kad būtų išnaudoti regionalizacijos privalumai ir sumažintos 

sąnaudos bei dėl įmonės veiklos kitose šalyse ar regionuose atsiradusi veiklos rizika. 

2. Ryšys tarp regionų plėtros ir įmonių 

Dėl sparčios technologijų kaitos, didesnio kapitalo mobilumo, regioninės specializacijos, regionai tampa 

ekonominio ir socialinio gyvenimo pagrindu (Agnew, 2000; Ho et al., 2011; Affuso et al., 2011; Tuominen et 

al., 2006; Jussila et al., 2007; Fratesi, 2012). Todėl įmonės, tuose regionuose vykdančios veiklą, turi įtraukti 

į savo strategijas nacionaliniu ir regioniniu pagrindu susiformavusias vertybes bei socialinius poreikius. 

Regioninės plėtros teorijoms, pasak J. Lovering (1998), būdinga klasikinė klaida, nurodyta Andrew Sayer: 

painiojama plėtra regione su to regiono plėtra. Be to, šiuolaikiniai regioniniai valdymo modeliai nėra tinkami 

nustatyti ir suvaldyti verslo sektoriaus vaidmens planuojant regiono veiklą ir plėtrą (Morrison et al., 2012; Lovering 

1998). Todėl būtina, pasak T. Potts (2010), sukurti efektyvias vystymosi ir valdymo formas regioniniu 

68


mastu, mažinant ekonominės veiklos poveikį aplinkai, kartu prisidedant prie gyvenimo kokybės gerinimo. 

J. Agnew (2000) ir A. Rodriguez-Pose (1998) teigimu, regioninė socialinė struktūra ir ekonomikos augimas 

yra glaudžiai susiję. Įmonėms, įsikūrusioms arba ieškančioms veiklos galimybių regionuose, kuriuose gausu 

išteklių, prieinamos naujos arba išplėtotos rinkos, teikiamos įmonėms reikalingos paslaugos, sudarytos verslo 

operacijoms ir pelningumui didėti tinkamos socialinės bei politinės sąlygos („geras verslo klimatas“) (Byrne, 

2001; Tuominen et al., 2006; Jussila et al., 2007; Uski et al., 2007). Pagrindiniai ištekliai, būtini įmonių veiklai 

vykdyti ir plėsti, didžiąja dalimi yra regioniniai, t. y. galimi tik tam tikroje, fiziškai ir geografiškai apibrėžtoje 

teritorijoje (Jussila et al., 2007; Tuominen et al., 2006; Byrne, 2001). Siekdamos užsitikrinti būtinus išteklius ir 

galimybę jais naudotis ateityje, organizacijos dalyvauja regioniškai atsakingoje praktikoje ir veikia kaip atsakingas 

regioninių išteklių valdytojas. 

Regioninė atsakomybė gali būti apibrėžta kaip aktyvus įmonės dalyvavimas strateginiuose regioniniuose 

procesuose, vietinės ir regioninės plėtros (angl. local and regional development, toliau – L&RED) iniciatyvose 

ir regioninėje filantropijoje (Jussila et al. 2007). Būdama pirmtake ir aktyvia dalyve savo veiklos zonoje, įmonė 

gali naudotis labai vertingais regioniniais ištekliais, tokiais kaip klientų lojalumas, verslo vieta, eksploatacinės 

aplinkos išmanymas, kartu apsaugoti savo padėtį rinkoje bei išsaugoti konkurencinio pranašumo šaltinius 

(Jussila et al., 2007), prisidėti prie socialinio kapitalo, kaip vertingo turto, vystymosi (Rodriguez-Pose, 2010). 

D. Byrne (2001), P. Tuominen ir kiti (2006), I. Jussila ir kiti (2007) nagrinėjo regionalumo idėją, kuri 

interpretuojama kaip strategija, kai aktyviai naudojamasi geografine erdve, klasifikuojami socialiniai reiškiniai, 

išreiškiamas visuomenės ribotumas, kontroliuojami ištekliai, informacija, nustatomi tam tikri kontrolės 

lygiai regione. Būtina pažymėti, kad regionalumas gali būti suprantamas kaip atstovavimas vietiniams interesams. 

Šios idėjos pagrindas, pasak P. Tuominen ir kitų (2006), yra regioninė struktūra, sudaryta iš individų 

ir jų veiksmų skirtingomis formomis bei žemės, vietovės ir gamtos, kaip visumos. Šioje struktūroje sukuriama 

veiklos aplinka socialiniams veikėjams – pavieniams individams ir bendruomenėms, apimanti fizinius, 

socialinius, politinius ir ekonominius elementus. 

Regionas gali būti suprantamas kaip veikėjų, plėtojančių savo veiklos strategijas ir siekiančių individualių 

bei bendrų tikslų, „konteineris“ (Jussila et al., 2007). Šie autoriai taip pat teigia, kad regionas gali būti 

tinkamas įgyvendinti strategijas, siekiant pagerinti verslo konkurencingumą ir kurti naujas darbo vietas. 

P. Tuominen ir kitų (2006) teigimu, regionas gali padėti sukurti individų ir bendruomenių socialinę tapatybę, 

o fizinė ir socialinė aplinka prisidėtų prie veiklos aplinkos kūrimo. Priklausymo konkrečiam regionui 

ar vietai jausmas gali skatinti organizacijos / bendruomenės narių ar pavienių individų norą apsaugoti 

savo regioną, išlaikyti jo autonomiją ir pabrėžti žmonių, gyvenančių tame regione, kolektyvinę tapatybę. 

K. Clement (2004) skiria regionų, kaip tarpininkų tarp nacionalinio ir vietinio lygmens, vaidmenį. Tuo tarpu 

T. Potts (2010) pažymi, kad regionus gali apibrėžti daugelis savybių: socialinių, kultūrinių, ekonominių ar 

geografinių. J. Bellamy ir kiti (2001) teigia, kad regiono samprata vystėsi kaip inovacijų, ekonomikos augimo 

vienetas, siekiant išspręsti vystymosi problemas. Pirmoje lentelėje pateikiama apibendrinta nagrinėtų 

autorių regiono samprata. 

P. Tuominen ir kitų (2006) teigimu, regiono ribos gali būti aiškiai apibrėžtos arba gali nebūti aiškaus ribų 

atskyrimo. Šis principas gali būti pritaikytas ir nagrinėjant organizacijas ar įmones, veikiančias regione: jų ribos 

ir jų apibrėžimas gali būti nustatomi vartojant įvairius terminus. Ten, kur baigiasi vienos įmonės veiklos 

zona, prasideda kitos. Įmonės ar organizacijos gali būti nagrinėjamos ir per ryšius įmonių tinkle. Tolstant 

nuo šio tinklo, ryšio stiprumas silpnėja, kol galiausiai prieinamas taškas, kuriame įmonė neturi nei galios, nei 

įtakos, tai vadinama įmonės riba (Tuominen et al., 2006). 

Ryšiai tarp įmonių ir regionų yra abipusiai, ne tik ekonominių mainų požiūriu: įmonės įgyja kai kurių tik 

joms būdingų savybių regionų dėka, kartu tiesiogiai darydamos įtaką tam tikrų regionų ar vietovių charakteristikoms 

(Jussila, et al., 2007). P. Tuominen ir kitų (2006) teigimu, globalizacija pabrėžė regionų ir įmonių 

tarpusavio sąveiką. Viena vertus, tam tikrų įmonių tipų sėkmė ir išlikimas vis labiau priklauso nuo regionų 

gerovės bei išsivystymo. Kita vertus, įvairios kompanijos aktyviai dalyvauja palaikant ir atkuriant regionų 

konkurencingumą (Jussila et al., 2007; Tuominen et al., 2006). Pažymėtina, kad įmonių, kaip aktyvių regioninių 

veikėjų, idėja pastaraisiais dešimtmečiais išaugo (Van den Berg et al., 2004; Jussila et al., 2007). 

69

Vytautas Juščius, agnė šneiderienė 


1 lentelė. Regiono samprata 

Regionas 

Samprata 

Autoriai 

Individualių veikėjų „konteineris“ I. Jussila et al., 2007 

Prisideda prie socialinės tapatybės kūrimo P. Tuominen et al., 2006 

Tarpininkas tarp nacionalinio ir vietinio lygmens K. Clement, 2004 

Apibrėžiamas remiantis socialinėmis, kultūrinėmis, T. Potts, 2010 

ekonominėmis ir geografinėmis savybėmis 

Inovacijų, ekonomikos augimo vienetas J. Bellamy et al., 2002 

Pagrindinis ekonominis vienetas 

G. MacLeod, 2001; J. Agnew, 

2000 

Tinkamas strategijų lygmuo I. Jussila et al., 2007 

Šaltinis: sudaryta autorių, remiantis Jussila et al., 2007; Tuominen et al.; 2006; 

Clement, 2004; Potts, 2010; Bellamy et al., 2002; MacLeod, 2001; Agnew, 2000. 

Įmonių ir regionų tarpusavio santykių paaiškinimų galima atrasti mažiausiai dviejose teorijose: 

1. Savanaudiško racionalumo teorija (angl. the enlightened self-interest rationale theory). 

2. Augimo teorija (angl. the growth machine theory). 

Pačioje paprasčiausioje savanaudiško racionalumo teorijoje (Jussila et al., 2007) teigiama, kad prisidėjimas 

prie visuomenės vystymosi, stiprios bendruomenės formavimo bus naudingas verslui ilgalaikėje 

perspektyvoje. Remiantis tikslesniu šios teorijos apibrėžimu, savanaudiškas racionalumas remiasi dviem 

įžvalgų kryptimis. Pirmoji pozicija nurodo, kad visuomenė tikisi, jog verslas, turėdamas didelius finansinius 

išteklius ir galios, turėtų duoti grąžos visuomenei, kitaip bus priimtos reguliavimo taisyklės ar net bus galimas 

vartotojų boikotas. 

1 pav. Verslo sėkmės veiksniai, atsiradę dėl įmonės ir regiono sąveikos, remiantis savanaudiško racionalumo teorija 

Šaltinis: sudaryta autorių 

Kitas ir galbūt tikslesnis savanaudiško racionalumo teorijos argumentas yra tas, kad verslo socialinė 

veikla (kitaip dar vadinama įmonių socialinės atsakomybės, toliau – ĮSA, praktika) lems ir verslo sėkmę, 

pritraukiant vartotojus bei darbuotojus, klientus, tiekėjus, bus sukurta geresnė aplinka, atsižvelgta į suinteresuotųjų 

grupių poreikius, be to, tokioms įmonėms bus palankesnės ir valstybės institucijos (Tuominen et 

al., 2006, Jussila et al., 2007; Keim, 1978). 1 paveiksle išskirti verslo sėkmės kintamieji, atsiradę iš įmonės 

ir regiono tarpusavio sąveikos. 

70


Augimo teorijoje (Jussila et al., 2007; Besser ir Miller, 2004; Troutman, 2004) analizuojama ir įteisinama 

miesto plėtra, tačiau reikalaujama, kad augimas suteiktų kiekvienam individui ar organizacijai / įmonei 

naudos ir tai būtų suprantama kaip geras kolektyvinis sprendimas. Minėti autoriai pateikė ir kitokį požiūrį į 

šią teoriją: nors teorija taikoma, siekiant įteisinti „savanaudišką“ bendruomenės išteklių naudojimą, augimo 

privalumai gali atitekti tik pasirinktiems ekonominiams veikėjams (t. y. tam tikroms gyventojų ar įmonių / 

organizacijų grupėms). 

Vietinis ir regionų ekonominis vystymasis (L&RED) yra santykinai nauja politikos sritis, kuri paprastai 

apima plėtros strategijas, įvairias veiklas, tokias kaip L&R (angl. local and regional) rinkodara, žemės ir 

nuosavybės iniciatyvos, infrastruktūros lobizmas, investicijos į regeneraciją, darbo rinkos iniciatyvos, parama 

mažoms įmonėms, kultūros projektų plėtojimas, turizmo skatinimas ir t. t. (Jussila et al., 2007). 

L&RED organizacijų įtaka regionų išsivystymui priklauso nuo gero strateginio planavimo, kai priimami 

prioritetais besiremiantys, pasverti sprendimai, taip pat nuo bendruomenės paramos sutelkimo ir įtakos 

kitų agentūrų sprendimams. Įmonių dalyvavimas ir jų turimų žinių panaudojimas būtinas tiek strateginiuose 

procesuose, apibrėžiant regionų plėtros prielaidas, nustatant strateginę kryptį ir veiksmų planus, tiek įgyvendinant 

regionines strategijas (Van den Berg et al., 2004; Jussila et al., 2007). Pažymėtina, kad regionų plėtros 

strateginiuose procesuose svarbus įmonių dalyvavimas ir bendradarbiavimo su kitomis organizacijomis ar 

institucijomis stiprinimas. Tai būtina siekiant įgyti išteklių, žinių, surinkti ir paskleisti informaciją, pristatyti 

programas bei gauti pagrindinių suinteresuotųjų grupių paramą. Vieni svarbiausių veiksnių, pasak I. Jussila 

ir kitų (2007), turinčių įtakos tarpsektorinei ir tarpinstitucinei partnerystei bei bendradarbiavimui, yra vidinė 

įmonių ir valstybinio sektoriaus organizacijų kultūra. Santykiai turi būti grindžiami dalyvių solidarumu, atvirumu, 

pasitikėjimu ir lojalumu. Be to, būtinas ir ilgalaikis dalyvavimas regionų plėtros strateginio planavimo 

procesuose, kuriant ir įgyvendinant strategijas. Tai yra būtina sąlyga siekiant regioninės plėtros sėkmės. 

I. Jussila ir kitų (2007), P. Tuominen ir kitų (2006), T. Uski ir kitų (2007) teigimu, vykstant tarptautiniams 

ekonominiams ir socialiniams pokyčiams, taip pat L&RED diskusijų metu sukurta įmonių socialinės 

atsakomybės koncepcija. Šie autoriai nurodė, kad ĮSA simbolizuoja naują L&RED strategijų įgyvendinimo 

priemonę. I. Jussila (2007) pabrėžė įmonių socialinės atsakomybės idėjos teikiamas naujas valstybinių ir 

privačių organizacijų bendradarbiavimo galimybes. Be to, minėti autoriai teigė, kad ĮSA ir L&RED paprastai 

nagrinėjamos atskirai. Toliau nagrinėjama įmonių socialinės atsakomybės koncepcija. 

3. Įmonių socialinė atsakomybė, kaip vietinės ir regioninės plėtros priemonė 

Nepaisant plataus ĮSA pripažinimo įvairių sričių moksliniuose tyrimuose (Jussila et al., 2007; Tuominen 

et al., 2006; Uski et al., 2007; Tencati et al., 2010; Kolk, van Tulder, 2010, Nicolopoulou, 2011; McWilliams 

et al., 2006; Zhao et al., 2012, ir kt.), akademikai vis dar neranda vieno bendro atsakymo į esminius klausimus, 

pavyzdžiui, „kokia yra įmonės socialinė atsakomybė?“. Tradiciškai socialinė atsakomybė suprantama 

kaip kažkas daugiau nei vien įstatymų laikymasis. Skiriamos dvi vyraujančios nuomonės, kokia socialinė 

atsakomybė tenka verslui. Pasak M. Friedman (1970), vienintelė verslui tenkanti socialinė atsakomybė yra 

pelno didinimas, taigi įmonė turi efektyviai naudoti savo išteklius ir užsiimti tokia veikla, kuri leistų maksimizuoti 

pelną. Kitos nuomonės atstovai (Carroll, 1991; Bichta, 2003; Joshi et al., 2007; Kolk, van Tulder, 

2010; Zhao et al., 2012; Metaxas, Tsavdaridou, 2010) teigia, kad socialinė atsakomybė apima ir kitus reikalavimus, 

su kuriais susiduria įmonės, t. y. įstatymų gerbimas, etinių ir socialinių principų bei aplinkosauginių 

klausimų įtraukimas į valdymo strategijas, ryšiai su kitomis įmonėmis ir suinteresuotosiomis grupėmis, 

santykių tarp visuomenės ir organizacijos puoselėjimas. M. Gjolberg (Gjølberg, 2009) teigimu, socialinės 

atsakomybės praktika, kadangi yra globalios prigimties, gali būti pritaikyta, esant skirtingam socialiniam, 

ekonominiam, kultūriniam ir teisiniam kontekstui. J. Sagebien ir M. Whellams (2010) skiria šiuos ĮSA skiriamuosius 

bruožus: 

• y Savanoriškumas, t. y. nėra teisiškai reglamentuota. 

• y Savarankiškumas, t. y. pati įmonė nustato biudžetą ir pasirenka veiklos sritį. 

• y Suinteresuotųjų grupių dalyvavimo ir rizikos valdymo priemonė. 

71



Verslo organizacijos nėra uždaros, jos turi būti dėkingos visuomenei, kad gali egzistuoti, todėl privalo atsižvelgti 

į visuomenės poreikius ir interesus priimdamos sprendimus. Būtinas tarpsektorinis bendradarbiavimas 

tarp nevyriausybinių organizacijų, pilietinės visuomenės organizacijų, valstybinių institucijų ir įmonių, siekiant 

įgyvendinti bendrus visuomenės tikslus ir taip prisidėti prie darnesnės plėtros. K. Nicolopoulou (2011) teigimu, 

kuo dažniau ĮSA praktika įtraukiama į rinkos dalyvių, pramonės šakų atstovų ir politikos atstovų diskusijas, tuo 

plačiau ji plinta, tuo tarpu pagrindinės šią veiklą apibūdinančios sritys tampa mažiau apibrėžtos ir integralesnės. 

A. Kolk ir R. Van Tulder (2010) pabrėžia, kad tarptautinio reglamento dėl socialinių klausimų nebuvimas gali 

būti laikomas tiek problema, tiek galimybe, visų pirma tarptautinėms korporacijoms dėl jų pasaulinės įtakos ir 

veiklos. Šie autoriai teigia, kad egzistuoja vadinamoji moralinė nemokama erdvė, kurioje tarptautinėms kompanijoms 

griežtų nurodymų nėra ir vadovai patys turi nusistatyti kryptį. Net ir reguliuojant kai kuriuos verslo 

veiklos aspektus, tai paprastai taikoma ne visose šalyse, skirtingų valstybių bei regionų taisyklės skiriasi dėl 

regionų išsivystymo ir kultūrinės aplinkos skirtumų (Kolk, van Tulder, 2010; Zhao et al., 2012). 

Yra nemažai argumentų, kurie patvirtina socialinės atsakomybės naudą įmonei. Visų pirma įmonė turi gaminti 

tas prekes ir teikti tas paslaugas, kurios tam tikru laikotarpiu yra paklausios. Kitaip tariant, kuo geriau 

įmonė tenkina visuomenės lūkesčius ir poreikius, tuo tvirčiau ji įsitvirtina visuomenėje ir veikla tampa pelningesnė. 

Antra, reaguodama į visuomenės lūkesčius, įmonė susikuria geresnį įvaizdį rinkose. Trečia, socialinė 

atsakomybė gali būti suvokta kaip įmonės konkurencinis pranašumas (Uski et al., 2007; Kolk, van Tulder, 

2010). T. Uski ir kiti (2007) pateikė tokį ĮSA loginį pagrindimą: suinteresuotosios grupės neturi priimti teisės 

aktų, siekdamos nukreipti įmones „atsakingesne kryptimi“, jei pačios įmonės laikosi ĮSA principų. A. Tencati 

ir kiti (2010) pabrėžia, kad ĮSA de facto, taikydamos elgesio kodeksus ir tarptautinius standartus (pavyzdžiui, 

SA8000, ISO 9001 ir ISO 14001), pasiekia besivystančių šalių įmones kaip privalomas reikalavimas, siekiant 

išlaikyti ir pratęsti verslo santykius su užsienio partneriais. Šie autoriai taip pat teigia, kad dalyvavimo ĮSA 

praktikoje sąnaudos daugeliui įmonių yra pernelyg didelės, todėl kompanijos nesugeba savo veiklos pritaikyti 

prie socialinių ir aplinkosauginių standartų. Akcentuotina, kad tai, kas iš pradžių buvo laikoma būdu kovoti su 

piktnaudžiavimu ir išnaudojimu, transformavosi į naują protekcionizmo formą (Tencati et al., 2010). 

ĮSA koncepciją perduoti iš išsivysčiusių į besivystančias šalis būtina dėl etikos vartotojiškumo. A. Tencati ir 

kitų (2010) teigimu, naujausi etiško vartotojiškumo tyrimai atskleidė, kad vartotojams vis labiau rūpi produktų 

ir paslaugų charakteristikos, įskaitant ir netradicinius socialinius komponentus, tokius kaip vaikų darbo panaikinimas 

ar aplinkos apsauga. Galima teigti, kad etikos principai turi didelę įtaką vartotojų pirkimo ketinimams 

(Zhao et al., 2012; Tencati et al, 2010). Taigi socialiniai reikalavimai visų pirma perduodami etiškų vartotojų 

įmonėms, ypač tarptautinėms korporacijoms. F. Reimann ir kitų (2012) teigimu, tarptautinės kompanijos 

jautriau reaguoja į vietos verslo aplinkos problemas ir poreikius ir imasi iniciatyvų paskatinti ĮSA praktiką, 

siekdamos teigiamo pokyčio darbo vietose ir bendruomenėse tų šalių ar regionų, kuriuose šios įmonės veikia. 

ĮSA praktika yra svarbi priemonė, siekiant „visuomenės licenzijos veikti“, atsižvelgti į aplinkosauginius 

ir socialinius klausimus, sukurti sėkmės matavimo priemones, sustiprinti prekės ženklą, patobulinti finansinę 

įmonės veiklą, pritraukti ir išlaikyti geriausius darbuotojus, padidinti našumą, pagerinti prekių ir paslaugų 

kokybę, išvengti teisinių pažeidimų, pritraukti kapitalą, apsisaugoti nuo veiklos sutrikdymo ir nepalankaus 

įmonės įvaizdžio, išvengti visuomenės nepasitenkinimo (Potts, 2010; Kolk, van Tulder, 2010; Zhao et al., 

2012; Tencati et al., 2010; Wiig, Kolstad, 2010; Kemp, 2010; Manteaw, 2008). 

A. McWilliams ir kitų (2006), I. Jussila ir kitų (2007), V. Juščiaus (2007) teigimu, su ĮSA idėja susiję 

klausimai gali būti nagrinėjami remiantis įvairiomis teorinėmis perspektyvomis, pavyzdžiui, agentavimo, 

atsakingo valdymo, suinteresuotųjų grupių, įmonės išteklių, institucine bei įmonės teorijomis. Šių teorijų 

išsamiai neanalizuosime, nes tokia analizė nėra šio straipsnio tikslas. Teorijos bus nagrinėjamos tik kaip ĮSA 

sąsaja su regionų išsivystymu ir plėtra. 

I. Jussila ir kiti (2007) teigia, kad prisitaikymas prie suinteresuotųjų grupių lūkesčių yra svarbus ĮSA ir 

L&RED elementas. Įmonėms derėtų priimti tokius sprendimus, kurie turėtų teigiamą poveikį visoms suinteresuotosioms 

grupėms. Jos paprastai apibūdinamos kaip socialiniai subjektai, kurie gali paveikti įmonės 

veiklą arba kuriuos gali paveikti organizacija (Jussila et al., 2007; Uski et al., 2007; Nicolopoulou, 2011; 

Kolk, van Tulder, 2010). Suinteresuotosios grupės skirstomos į dvi grupes: pirminė (pavyzdžiui, savininkai, 

72


darbuotojai, klientai, tiekėjai ir pan.), antrinė (bendruomenės, vyriausybės, nevyriausybinės organizacijos ir 

pan.). Tuo tarpu J. Sagebien ir M. Whellams (2010) skiria šias suinteresuotąsias grupes: vidaus (pavyzdžiui, 

akcininkai, įmonės valdyba, darbuotojai), pirminės išorinės (pavyzdžiui, tiekimo grandinės dalyviai, vartotojai 

/ užsakovai / klientai, bendruomenės, namų / priimančių (angl. host) šalių vyriausybės, pramonės šakų 

nariai), antrinės išorinės (visuomenė plačiąja prasme ir aplinka). F. Reimann ir kitų (2012), P. Tuominen ir 

kitų (2006) teigimu, įmonės, siekdamos išlaikyti ir plėtoti savo veiklą kituose regionuose ar valstybėse, turi 

laikytis vietos suinteresuotųjų grupių nustatytų taisyklių, socialinių normų ir paisyti vertybių. 

W. L. Cheng ir J. Ahmad (2010) nustatė vidinių ir išorinių ĮSA aspektų, turinčių įtakos suinteresuotosioms 

grupėms, sistemą. Šie aspektai yra: 

• y Išoriniai: socialinė atsakomybė ir naujos galimybės; bendruomenės santykiai; vartotojų santykiai; tiekėjų 

santykiai; natūrali aplinka ir akcininkų santykiai. 

• y Vidiniai: fizinė aplinka; darbo sąlygos; mažumos / įvairovė; organizacinė struktūra; komunikacija ir 

skaidrumas; pramonės santykiai ir švietimas, mokymas. 

• y Bendras vidinių ir išorinių aspektų aspektas – etika. 

Kita svarbi ĮSA nagrinėjanti teorija, kurią galima susieti ir su regionų plėtra, – įmonės išteklių teorija, teigianti, 

kad vertingi, brangūs organizaciniai ištekliai ir pajėgumai yra pagrindiniai kompanijų konkurencinio 

pranašumo šaltiniai (Jussila et al., 2007; Juščius, 2007). Kaip teigta ankstesniame skyriuje, įmonės turimi 

pagrindiniai ištekliai didžiąja dalimi yra regioniniai. Įmonės, siekdamos atsakingai šiuos išteklius valdyti, 

dalyvauja regioniškai atsakingoje praktikoje. Tokiu atveju, pasak F. Reimann ir kitų (2012), priimančios 

šalies regionui tokių kompanijų veikla yra naudinga tiek gyventojų gyvenimo kokybės, tiek ekonominės 

pažangos išraiška. Y. T. Chew ir G. W. C. Yeung (2001) teigia, kad priimančios šalies valdžios institucijos 

turi sudaryti tokias sąlygas, kad padidėtų vietiniai privalumai. 

Analizuotoje mokslinėje literatūroje įmonių socialinės atsakomybės praktika regionuose nagrinėta mažai. 

Šį aspektą nagrinėjo tik I. Jussila ir kiti (2007), Uski ir kiti (2007) ir J. B. Diez ir kiti (2008). 2 lentelėje 

pateiktas apibendrintas šių mokslininkų nagrinėtas ryšys tarp įmonių socialinės atsakomybės praktikos ir 

regionų plėtros. 

2 lentelė. Įmonių socialinės atsakomybės praktikos ir regiono išsivystymo ryšys 

Autoriai Regionas Įmonių tipas ĮSA ir regiono ryšys 

I. Jussila et al. (2007) Suomija Kooperatyvai Remiasi savanaudiško racionalumo idėja 

Efektyvus regioninių išteklių valdymas 

Vietos interesų gynimas 

Bendradarbiavimas su vietos ir regiono tiekėjais 

T. Uski et al. (2007) Suomija Kooperatyvai Lengviau užsitikrina veiklos teisėtumą 

Kooperatyvo sėkmė glaudžiai susijusi su regiono 

išsivystymu 

Bendradarbiavimas su vietos ir regionų subjektais 

J. B. Diez et al. (2008) Biskajos 

kraštas 

Mažos ir vidutinės 

įmonės 

Įmonės prisideda prie ekonomikos vystymo ir 

socialinės sanglaudos 

Sukurta bendra sistema 

Sukurta ĮSA diagnostikos tobulinimo metodika 

Biskajos kraštui 

Šaltinis: sudaryta autorių, remiantis Jussila et al. (2007), Uski et al. (2007), Diez et al. (2008). 

I. Jussila ir kiti (2007) analizavo regioninės atsakomybės koncepciją Suomijos kooperatyvuose. Šių autorių 

teigimu, pagrindinė ekonominė kooperatyvų idėja – vietiniu ir regioniniu lygiais organizuojami ir nacionaliniu 

(ar net tarptautiniu) mastu suvienyti tinklai savo nariams teikia naudą, kurios negautų veikdami 

atskirai. Nuo uždarųjų akcinių bendrovių kooperatyvai skiriasi nuosavybės pobūdžiu ir tikslais: jie nesiekia 

73



maksimizuoti investuoto kapitalo vertės, vietoj to siekia sukurti naudą savo nariams. Socialinė atsakomybė 

tradiciškai buvo neatskiriama kooperatyvų filosofijos dalis, tai puikiai atskleidžia tokios kooperatyvų 

vertybės, kaip savipagalba, savarankiška atsakomybė, demokratija, nuosavas kapitalas ir solidarumas, sąžiningumas, 

atvirumas, socialinė atsakomybė ir rūpinimasis kitais bei bendruomene. Aktyvus kooperatyvų 

vaidmuo regioninėje plėtroje gali remtis dalyvių tikėjimu savanaudiško racionalumo teorija, kas reiškia, kad 

kooperatinių organizacijų vadovai mano, jog tai, kas yra gerai bendruomenei, ilgalaikėje perspektyvoje bus 

gerai ir verslui. Regioninė atsakomybė kooperatyvuose gali būti suprasta kaip efektyvus regioninių išteklių 

naudojimas ir vietos interesų gynimas. Tai reiškia, kad pirkdami prekes ir teikdami paslaugas kooperatyvų 

nariai bendradarbiauja su vietos ir regiono tiekėjais. 

T. Uski ir kiti (2007) analizavo S grupės kooperatyvų socialinę atsakomybę ir nustatė, kad kooperatyvai 

veiklos teisėtumą per vietines ir regionines suinteresuotąsias grupes įgyja lengviau nei jų konkurentai, esantys 

už regiono ribų ar veikiantys tarptautiniu mastu. Bendruomenės požiūris į kooperatyvą gali būti racionalus, 

nes kooperatyvo išlikimas ir sėkmė yra glaudžiai susijusi su regiono išsivystymu. Be to, kooperatyvai 

bendradarbiauja su vietos ir regiono subjektais, siekdami sukurti gerai funkcionuojančią institucinę aplinką. 

J. B. Diez ir kiti (2008) nagrinėjo ĮSA skatinimą Biskajos krašte. Susitelkta ties mažomis ir vidutinėmis 

įmonėmis, kuriose dirba nuo 25 iki 250 darbuotojų, nes tokios įmonės glaudžiau susijusios su pačiu regionu 

ir turi daugiau galimybių bendradarbiauti su regionų ir vietos plėtros agentūromis. Šie autoriai, remdamiesi 

socialiniais ir ekonominiais Biskajos krašto duomenimis, pabrėžė, kad verslo indėlis į regiono ekonomikos 

vystymąsi ir socialinę sanglaudą gali būti pageidaujama pažanga užimtumo ir poveikio aplinkai požiūriu. 

Šio tyrimo pagrindu sukurta bendra sistema, pavadinta xertatu, kurioje tarp numatytų veiksmų planų buvo 

metodikos Biskajos kraštui rengimas diagnostikai ir nuolatiniam ĮSA tobulinimui. 

Apibendrinant galima teigti, kad nepaisant neapibrėžtos ir integralios ĮSA praktikos, kultūrinių skirtumų 

ir skirtingų reguliavimo mechanizmų įvairiose šalyse bei regionuose, verslo įmonių indėlis ir regionų ekonomikos 

išsivystymas galudžiai susiję. 

Išvados 

1. Regionalizacija ir globalizacija yra to paties ekonomikos transformacijos proceso dalis. Silpnėjant 

įvairių tautų, religijų ir vietovių tapatumui, pabrėžtas regionalizacijos poreikis. Nepaisant kompanijų 

operacijų pasaulinės standartizacijos, bendrovės turi pritaikyti savo strategijas prie nacionaliniu, 

regioniniu ir vietos pagrindu suformuotų socialinių poreikių bei vertybių. Įmonės turi išnagrinėti ir 

suderinti dvi būtinybes: globalią ar regioninę integraciją ir vietos atsakomybę. 

2. Regionalizacijos sąvoka gali būti interpretuojama dvejopai: kaip pirmas geriausias įmonės sprendimas 

internacionalizacijos procese ir kaip globalizaciją lemiantis procesas. Ši koncepcija gali būti 

analizuojama ir kaip įmonės mokymosi procesas. 

3. Pagrindiniai ištekliai, būtini įmonių veiklai vykdyti, paprastai yra regioniniai. Siekdamos užsitikrinti 

būtinus išteklius ir galimybę jais naudotis ateityje, organizacijos dalyvauja regioniškai atsakingoje 

praktikoje ir veikia kaip atsakingas regioninių išteklių valdytojas, tuo prisidėdamos prie regionų plėtros. 

4. Ryšiai tarp įmonių ir regionų yra abipusiai. Įmonių veiklos sėkmė ir išlikimas vis labiau priklauso nuo 

regionų gerovės ir išsivystymo. Kartu įvairios kompanijos aktyviai dalyvauja puoselėdamos regionų 

konkurencingumą. Minėtų ryšių stiprumas priklauso nuo strateginio planavimo, bendruomenės paramos 

sutelkimo, bendradarbiavimo su įmonėmis, organizacijomis ir valstybės institucijomis. 

5. ĮSA praktika padeda gauti „visuomenės licenziją veikti“, atsižvelgti į aplinkosauginius ir socialinius 

klausimus, sukurti sėkmės matavimo priemones, sustiprinti prekės ženklą, pagerinti įmonės finansinę 

veiklą, pritraukti ir išlaikyti geriausius darbuotojus, padidinti našumą, pagerinti prekių ir paslaugų 

kokybę, išvengti teisinių pažeidimų, pritraukti kapitalą, išvengti visuomenės nepasitenkinimo. 

6. Nepaisant neapibrėžtos ir integralios ĮSA praktikos, kultūrinių skirtumų ir skirtingų reguliavimo mechanizmų 

įvairiose šalyse bei regionuose, verslo įmonių indėlis ir regionų ekonomikos išsivystymas 

yra glaudžiai susiję. 

74


Literatūra 

Affuso, A., Capello, R., Fratesi, U. (2011). Globalization and competitive strategies in European vulnerable regions. 

Regional studies, Vol. 45, No. 5, p. 657–675. 

Agnew, J. (2000). From the political economy of regions to regional political economy. Progress in Human Geography, 

Vol. 24, No. 1, p. 101–110. 

Banalieva, E. R., Santoro, M. (2009). Local, regional or global? Geographic orientation and relative financial performance 

of emerging market multinational enterprises. European management Journal, Vol. 2, No. 5, p. 344–355. 

Banalieva, E. R., Santoro, M. D., Jiang, J. R. (2012). Home region focus and technical efficiency of multinational enterprises. 

Management international review, Vol. 52, No. 4, p. 493–518. 

Bellamy, J., Meppem T., Goddar, R., Dawson, S. (2003). The changing face of regional governance for economic development: 

implications for local government. Sustaining Regions, Vol. 2, No. 3, p. 7–17. 

Besser, T. L., Miller, N. (2004). The risk of enlightened self interest: small businesses and support for community. Business 

and Society, Vol. 43, No. 4, p. 398–425. 

Bichta, C. (2003). Corporate socially responsible (CSR) practices in the context of Greek industry. Corporate Social 

Responsibility and Environmental Management, Vol. 10, No. 1, p. 12–24. 

Byrne, D. (2001). Understanding the Urban. New York: Palgrave. 

Carroll, A. B. (1991). The pyramid of corporate social responsibility: toward the moral management of organizational 

stakeholders. Business Horizons, July – August. 

Cheng, W. L., Ahmad, J. (2010). Incorporating stakeholder approach in corporate social responsibility (CSR): a case 

study at multinational corporations (MNCs) in Penang. Social Responsibility Journal, Vol. 6, No. 4, p. 593–610. 

Chew, Y. T., Yeung, H. W. C. (2001). The SME advantage: adding local touch to foreign transnational corporations in 

Singapore. Regional studies, Vol. 35, No. 5, p. 431–448. 

Clement, K. (2004). Structural fund programmes as instruments for sustainable regional development. Innovation: the 

European Journal of Social Sciences, Vol. 17, No. 1, p. 43–60. 

Coe, N. M., Hess, M., Yeung, H. W., Dicken, P., Henderson, J. (2010). “Globalizing” regional development: a global 

production networks perspective. Transactions of the Institute of British geographers, Vol. 29, No. 4, p. 468–484. 

Díez, J. B., de la Cruz Ayuso, C., Sasia Santos, P. M. (2008). Strategic local responses to global governance: the case of 

xertatu. Corporate Governance, Vol. 8, No. 4, p. 571–577. 

Franke, G. R., Nadler, S. S. (2008). Culture, economic development, and national ethical attitudes. Journal of business 

research, Vol. 61, No. 3, p. 254–264. 

Fratesi, U. (2012). A globalization-based taxonomy of European regions. Regional science policy and practice, Vol. 4, 

No. 1, p. 1–23. 

Friedman, M. (1970). The social responsibility of business is to increase its profits. The New York Magazine. New York: 

The New York Times Company. 

Gjølberg, M. (2009). Measuring the immeasurable? Constructing an index of CSR practices and CSR performance in 

20 countries. Scandinavian journal of management, Vol. 25, No. 1, p. 10–22. 

Ho, F. N., Wang, H. D., Vitell, S. J. (2011). A global analysis of corporate social performance: the effects of cultural and 

geographic environments. Journal of Business Ethics, Vol. 107, No. 4, p. 423–433. 

Jussila, I., Kotonen, U., Tuominen, P. (2007). Customer-owned Firms and the Concept of Regional Responsibility: Qualitative 

Evidence from Finnish Co-operatives. Social Responsibility Journal, Vol. 3, No. 3, p. 35–43. 

Juščius, V. (2007). Verslo socialinės atsakomybės teorijų raida. Ekonomika, Nr. 78, p. 48–64. 

Joshi, M., Tiwari, P. S., Joshi, V. (2007). Corporate social responsibility: global perspective, competitiveness, social 

entrepreneurship and innovation. Social Science Research Network (SSRN). Prieiga internetu: http://ssrn.com/abstract=999348 

or http://dx.doi.org/10.2139/ssrn.999348. 

Keim, G. D. (1978). Corporate social responsibility: an assessment of the enlightened self-interest model. Academy of 

Management Review, Vol. 21, No. 1, p. 32–39. 

Kemp, D. (2010). Mining and community development: problems and possibilities of local-level practice. Community 

Development Journal, Vol. 45, No. 2., p. 198–218. 

Kolk, A. (2010). Social and sustainability dimensions of regionalization and (semi)globalization. Multinational Business 

Review, Vol. 18, No. 1, p. 51–72. 

Kolk, A., van Tulder, R. (2010). International business, corporate social responsibility and sustainable development. 

International business review, Vol. 19, No. 1, p. 119–125. 

Kovaliov, R., Šubonytė, J., Simanavičienė, Ž. (2010). Makroekonominės verslo aplinkos įtaka ĮSA plėtrai. Ekonomika 

ir vadyba, Nr. 15, p. 627–634. 

Kovaliov, R., Simanavičienė, Ž., Palekienė, O. (2011). Lietuvos socialinės politikos modelio įtaka ĮSA plėtrai Lietuvoje. 

Ekonomika ir vadyba, Nr. 16, p. 551–557. 

75



Kovaliov, R., Simanavičienė, Ž., Šubonytė, J. (2011). Įmonių socialinės atsakomybės skatinimo politikos Lietuvoje 

SSGG analizė. Ekonomika ir vadyba, Nr. 16, p. 605–611. 

Li, G. H., Yu, C. M., Seetoo, D. H. (2010). Toward a theory of regional organization: the emerging role of sub-regional 

headquarters and the impact on subsidiaries. Management International Review: mir, Journal of international business, 

Vol. 50, No. 1, p. 5–33. 

Lovering, J. (1999). Theory led by policy? The inadequacies of “the new regionalism’ in economic geography illustrated 

from the case of Wales. International Journal of urban and regional research, Vol. 23, No. 2, p. 379–395. 

MacLeod, G. (2001). New regionalism reconsidered: globalization and the remaking of political economic space. International 

journal of urban and regional research, Vol. 25, No. 4, p. 804–829. 

MacKinnon, D., Cumbers, A., Chapman, K. (2002). Learning, innovation and regional development: a critical appraisal 

of recent debates. Progress in human geography, Vol. 26, No. 3, p. 293–311. 

Manteaw, B. (2008). From tokenism to social justice: rethinking the bottom line for sustainable community development. 

Community development Journal, Vol. 43, No. 4, p. 428–443. 

McWilliams, A., Siegel, D., Wright, P. M. (2006). Guest editor’s introduction: corporate social responsibility: strategic 

implications. Journal of Management Studies, Vol. 43, p. 1–18. 

Metaxas, T., Tsavdaridou, M. (2010). Corporate social responsibility in Europe: Denmark, Hungary and Greece. Journal 

of contemporary European studies, Vol. 18, No. 1, p. 25–46. 

Morrison, T. H., Wilson, C., Bell, M. (2012). The role of private corporations in regional planning and development: 

opportunities and challenges for the governance of housing and land use. Journal of rural studies, Vol. 28, No. 4, 

p. 478–489. 

Nicolopoulou, K. (2011). Towards a theoretical framework for knowledge transfer in the field of CSR and sustainability. 

Equality, Diversity and Inclusion: An International Journal, Vol. 30, No. 6, p. 524–538. 

Oh, C. H., Rugman, A. (2012). Regional integration and the international strategies of large European firms. International 

business review, Vol. 21, No. 3, p. 493–507. 

Potts, T. (2010). The natural advantage of regions: linking sustainability, innovation, and regional development in Australia. 

Journal of cleaner production, Vol. 18, No. 8, p. 713–725. 

Reimann, F., Ehrgott, M., Kaufmann, L., Carter, C. R. (2012). Local stakeholders and local legitimacy: MNEs‘ social 

strategies in emerging economies. Journal of international management, Vol. 18, No. 1, p. 1–17. 

Rodriguez-Pose, A. (2010). Do institutions matter for regional development in the EU? Instituto Madrileno de Estudios 

Avanzados Ciencias Sociales Working Papers, No. 2010-02. 

Rugman, A. M. (2005). The regional multinationals: MNEs and “global” strategic management. Cambridge, UK: 

Cambridge University Press. 

Rugman, A. M., Hodgetts, R. (2001). The myth of global strategy. European management Journal, Vol. 19, No. 4, 

p. 333–343. 

Rugman, A. M., Li, J. (2007). Will China’s multinationals succeed globally or regionally? European management journal, 

Vol. 25, No. 5, p. 333–343. 

Rugman, A. M., Oh, C. H. (2010). Does the regional nature of multinationals affect the multinationality and performance 

relationship. International Business review, Vol. 19, No. 5, p. 479–488. 

Rugman, A. M., Verbeke, A. (2004). A perspective on regional and global strategies of multinational enterprises. Journal 

of International Business Studies, Vol. 35, No. 1, p. 3–18. 

Rugman, A. M., Verbeke, A. (2008). A regional solution to the strategy and structure of multinationals. European Management 

Journal, Vol. 26, No. 5, p. 305–313. 

Sagebien, J., Whellams, M. (2010). CSR and development: seeing the forest for the tress. Canadian journal of development 

studies, Vol. 31, No. 3–4, p. 483–510. 

Šimanskienė, L., Paužuolienė, J. (2010). Įmonių socialinės atsakomybės ir organizacinės kultūros sąsajų tyrimas Lietuvos 

organizacijose. Management theory and studies for rural business and infrastructure development, No. 23 (4), 

p. 109–117. 

Šimanskienė, L., Paužuolienė, J. (2010). Įmonių socialinės atsakomybės ir organizacinės kultūros sąsajų analizė. Organizacijų 

vadyba: sisteminiai tyrimai, Nr. 53, p. 87–98. 

Tencati, A., Russo, A., Quaglia, V. (2010). Sustainability along the global supply chain: the case of Vietnam. Social 

Responsibility Journal, Vol. 6, No. 1, p. 91–107. 

Tuominen, P., Jussila, I., Saksa, J. M. (2006). Locality and Regionality in Management of Finnish customer owned cooperatives. 

The international journal of co-operative management, Vol. 3, No. 1, p. 9–19. 

Troutman, P. (2004). A growth machine’s Plan B: legitimating development when the value-free growth ideology is 

under fire. Journal of Urban Affairs, Vol. 26, No. 5, p. 611–622. 

Uski, T., Jussila, I., Kovanen, S. (2007). Social responsibility in S Group co-operatives: a qualitative analysis of archival 

data. The international journal of co-operative management, Vol. 3, No. 2, p. 49–57. 

76


Van den Berg, L., Braun, E., Otgaar, A. H. J. (2004). Corporate community involvement in European and US cities. 

Environment and Planning C: Government and Policy, Vol. 22, p. 475–494. 

Zhao, Z. Y., Zhao, X. J., Davidson, K., Zuo, J. (2012). A corporate social responsibility indicator system for construction 

enterprises. Journal of cleaner production, Vol. 29–30, p. 277–289. 

Žėkienė, A., Ruževičius, J. (2011). Socially responsible investment as a part of corporate social responsibility. Economics 

and management, No. 16, p. 628–636. 

Wiig, A., Kolstad, I. (2010). Multinational corporations and host country institutions: a case study of CSR activities in 

Angola. International business review, Vol. 19, No. 2, p. 178–190. 

THE INFLUENCE OF CORPORATE SOCIAL RESPONSIBILITY ON 

REGIONAL DEVELOPMENT 



Summary 

Systemic processes of rapid technological change, enhanced capital mobility and neoliberally inspired 

inter-regional competition have focused attention on the need for regional-level intervention among a broad 

community of academics and policymakers (Coe et al., 2004). The shift to knowledge-intensive economy 

goes beyond the particular business and management strategies of individual firms, involving the development 

of new inputs and a broader infrastructure at the regional level (MacLeod, 2001). The nature of this 

economic transformation makes regions key economic units in the global economy. 

Regional competition is about both the emerging importance of regions as territorial units in global competition 

and the increase in co-ordinated actions within regions to improve competitive position compared to 

other areas. It should be noted that there is not enough attention to the differential impacts that globalization 

can have on regions belonging to the same country. For instance, most existing literature concentrates on 

those regions which were harmed by global forces, and lost jobs to emerging countries, often because they 

specialized in some sectors (such as European textile sector) where the low-cost competition from emerging 

countries was so important that it significantly hit the pre-existing strengths of regions specializing in traditional 

manufacturing activities (Affuso et al., 2011). In addition, globalization diminishes those factors, 

through which various nations, regions and places are identified from one another as separate culture entities; 

accounts on globalization and strategy have emphasized the need for regionalization. The regions became 

the basis of the economic and social life, operational strategies of company’s need to fit their strategies to 

national, regional and local socially constructed needs and values. 

The relationship between firms and their regions is reciprocal not only in terms of economic exchange; 

firms derive some of their characteristics from and also directly influence the characteristics of specific 

regions or places. Some reports (Jussila et al., 2007, Uski et al., 2007, Tuominen et al., 2006) imply that 

globalization has emphasized the need for regional reciprocity. On the one hand, the success and survival of 

certain types of firms is becoming more and more dependent on the welfare of their regions. On the other 

hand, various companies play all the more important role in maintaining and reproducing regional competitiveness. 

It should be noted, that the idea of firms as participating regional actors has increased over the past 

decades (Van den Berg et al., 2004; Jussila et al., 2007; Tuominen et al., 2007; Uski et al., 2007; Potts, 2010; 

Morrison et al., 2012; Diez et al., 2008, etc.). 

The aim of the article: to analyze the relationship between corporate social responsibility and regional 

development, in coordination of local/regional responsibility and regional integration. 

Regional development is changing uncontrollably and prevailing theories and dominant policy institutions 

have very little grasp ether of what is going on, or what to do about it. A set of policy paradigms – some- 

77



times conflated and puffed up as “a new theory of regional development” – is being widely adopted, in what 

is a remarkably visible but generally unanalysed example of international policy transfer. Much of what passes 

for regional development theory and regional development theory embodies the classic error identified 

by Andrew Sayer: it confuses development in a region with development of that region (Lovering, 1999). 

Regionalization can be interpreted in two ways. First, regionalization can be the first best solution of 

a firm’s internationalization process. Internationalization occurs as a result of a firm’s drive to grow and 

maximize its benefits across diverse geographic locations. Second, regionalization can be a process toward 

globalization. In this way, it could be argued, regionalization is an intertemporal second-best solution to a 

firm’s internationalization process. Regionalism can be interpreted also as a learning process for the firm. 

To extent that firms engage in CSR strategically, this behaviour can be studied through the lens of the 

resource-based view of the firm. Resource-based theory takes the perspective that valuable, costly to copy 

organizational resources and capabilities provide the key sources of competitive advantage. Even, in the 

time of globalization, essential resources of certain types of firms are often to great extent regional. This is 

due to the fact that firms originate from and operate on a “surface” that is typically made up of a structure 

of regional entities. Firms themselves have a regional extent, which is the roughly bounded area over which 

they conduct their operations (Jussila et al., 2007). Furthermore, firms may also be inward-looking in the 

sense that they source a large share of their inputs from within the region or find the outlet for their products 

or services within the same territory. Thus, there are situations in which organizations engage in regionally 

responsible practices. 

KEY WORDS: corporate social responsibility, regionalization, regional development, multinational 

corporations. 

JEL CODES: F150, F230, L200, M140, R110. 

78


PRODUKTO VERTĖS SAMPRATOS KONCEPCIJA 

KAINODAROS PROCESE 

Deimena Kiyak 1 


ANOTACIJA 

Straipsnyje, nustačius, kad produkto vertės sampratos dvilypis aspektas kainodaroje apibendrintai nenagrinėtas, pasitelkus mokslinės 

literatūros sisteminimo ir analizės metodus apibūdintos dvi skirtingos vertės sąvokos: vertė vartotojui ir vartotojų suvokiama vertė. 

Pripažįstant, kad vartotojų pasirinkimas priklauso nuo to, kokią vertę jam teikia įmonės pasiūlymas, kainodaros proceso etapai analizuojami 

vertės kūrimo vartotojui ir vartotojų suvokiamos vertės susiejimo aspektu. Rekomenduojama vertės kūrimo, nustatymo, teikimo 

ir palaikymo etapuose atlikti veiksmus, susijusius su produkto vertės vartotojui kūrimu ir tobulinimu, bei veiksmus, susijusius 

su vartotojų suvokiamos vertės nustatymu. Aprašyti produkto vertės vartotojui kūrimo modeliai: ekonominio pelno teorija (EVA), 

produkto kūrimo proceso (PKP) vartotojo vertės modelis, rizikos vertės metodas dizaino struktūros matrica (DSM). Akcentuojant 

darnaus ekonominio vystymosi prielaidas Lietuvoje ir siekiant tyrimų pagrindu kurti regioninę politiką, sudarytas integruotas modelis, 

kuris atskleidžia produkto vertės kūrimo etapus kainodaros procese. 

PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: kainodara, vertė vartotojui, vartotojų suvokiama vertė, verčių identifikavimo integruotas modelis kainodaros 

procese. 

JEL KLASIFIKACIJA: L111; L221; L222; M339. 

Įvadas 

Kaina yra ne tik vienas svarbiausių konkurencinės padėties veiksnių, tiesiogiai veikiančių įmonės pardavimų 

ir pelningumo rodiklius, bet ir lanksčiausias rinkodaros komplekso elementas, kurį galima greitai 

priderinti prie aplinkos pokyčių. Kaina yra vienintelis rinkodaros komplekso elementas, generuojantis pajamas. 

Be to, kaina – svarbiausias vartotojų pasitenkinimo ir jų lojalumo veiksnys (Virvilaite ir kt., 2009). 

Lankstus, nuolat kintantis, rinkos sąlygas atitinkantis kainodaros procesas, akcentuojant darnaus ekonominio 

vystymosi prielaidas Lietuvoje, lemia įmonės užimamą rinkos dalį, gaunamas pajamas, pelną, pagerina 

priimamų kainodaros sprendimų kokybę, padeda kryptingai didinti įmonės gebėjimą sėkmingai konkuruoti 

tarptautinėje rinkoje. 

Mokslinėje literatūroje įmonėms patariama kainas nustatyti atsižvelgiant į vartotojų lankstumą, 

konkurentų kainas ir norimą gauti pelną (Pashigian, 1998; Ingenbleek, ir kt. 2003), t. y. taikyti įvairius kainos 

nustatymo metodus. Daugelio mokslininkų nuomone (Dutta ir kt., 2001; Bakanauskas ir Liesionis, 2002), 

kainų nustatymo procesas, vadinamas kainodara, yra sudėtingas, reikalaujantis daug išteklių ir nuolatinės 

koordinacijos, tai yra menas ir mokslas išreikšti piniginiais terminais produkto vertę vartotojui. 

Problema. Moksliniu aspektu produkto vertės samprata kainodaroje tiriama gana dažnai, tačiau tyrimų, 

kurie pateiktų šios sąvokos dvejopą reikšmę, yra labai nedaug. Vieni mokslininkai akcentuoja produkto vertės 

vartotojui sampratą, kiti išskiria vartotojo suvokiamos vertės sampratos aspektus. Produkto vertės sam- 

1 

Deimena Kiyak – daktarė (socialiniai mokslai, ekonomika), docentė. Klaipėdos universiteto Ekonomikos katedra. Moksliniai 

interesai: finansai, apskaita, kainodara, finansinė-ekonominė analizė. 

El. paštas: deimena@balticum-tv.lt 

Tel.: +370 682 20253. 

79

Deimena Kiyak 

PRODUKTO VERTĖS SAMPRATOS KONCEPCIJA KAINODAROS PROCESE 

pratos dvilypis aspektas kainodaroje apibendrintai nenagrinėtas, nėra ir bendro sutarimo, ką reiškia produkto 

vertės samprata kainodaroje. Kadangi produkto vertės nustatymo metodologija taikoma kainodaros metodų 

pasirinkimo etape, svarbu ją tirti kompleksiškai. 

Tyrimo objektas – produkto vertės sampratos kainodaroje. 

Tyrimo tikslas: siekiant tyrimų pagrindu kurti regioninę politiką, išsiaiškinti produkto vertės sampratos 

aspektus kainodaroje ir nustatyti jų sąsajas. 

Tyrimo uždaviniai: 

• y Išnagrinėti vertės sampratų kainodaroje pagrindinius aspektus ir, palyginus mokslinėje literatūroje 

pateikiamas vertės sampratas, nustatyti jų esmę. 

• y Išskirti vertės vartotojui kūrimo proceso etapus, aptariant kiekviename etape atliekamus veiksmus, 

kurie susiję su vertės vartotojui kūrimu, ir veiksmus, kurie susiję su vartotojų suvokiamos vertės nustatymu. 

• y Parengti vertės vartotojui ir vartotojų suvokiamos vertės identifikavimo kainodaros procese integruotą 

modelį. 

Tyrimo metodai: mokslinės literatūros analizė, sisteminimas, grupavimas, lyginimas, interpretavimas, 

apibendrinimas, sintezė, loginės išvados. 

1. Kainodaros metodų teorinis apibendrinimas 

Mokslinėje literatūroje yra įvairių kainos sampratų ir apibrėžimo interpretacijų. J. Rowley (1997) nuomone, 

kaina suvokiama kaip pasiūlos ir paklausos darna. G. R. Foxall (1973) teigimu, kaina yra vienas iš 

įmonės patrauklumo vartotojui aspektų, fizinės produkto savybės turi apimti visus vartotojo poreikius. Taigi 

kaina vartotojui turi atitikti iš produkto gaunamą naudą. Anot V. Sūdžiaus (2001), produkto kaina – tai kaina, 

kurią moka vartotojas už produkto nuosavybės (valdyti, naudoti, disponuoti) teisę. Pasak M. C. Campbell 

(1999), kaina yra tai, ką vartotojai yra pasiruošę mokėti už gaunamą naudą iš produkto ir kas padengia visus 

įmonės gamybai panaudotus išteklius. Bendrąja prasme kaina – tai prekės ar paslaugos vertės piniginė 

išraiška. Ji apibūdina įmonės veiklos rezultatus ir rodo, ar pirkėjas pripažįsta jų piniginį įvertinimą. Kaina 

padeda vartotojui spręsti apie produkto vertę ir tai labai veikia jų prekės ženklo pasirinkimą iš esamų ir 

konkuruojančių alternatyvų. Be to, kaina yra pats lanksčiausias rinkodaros komplekso elementas ir gali būti 

lengvai pritaikoma prie besikeičiančių aplinkos sąlygų (Indounas ir kt., 2011, p. 26). Taigi kainą galima apibrėžti 

ekonomikos teorijos ir rinkodaros požiūriu. Ekonomikos teorijoje kaina – tai piniginė prekės vertės 

išraiška, o rinkodaros požiūriu kaina – tai rinkodaros komplekso elementas, apimantis sprendimus ir veiksmus, 

susijusius su kainų nustatymu ir keitimu. Kainos nustatymo priemones ir būdus nagrinėja kainodara – 

tai mokslas, apimantis vadybos, rinkodaros, ekonomikos, išlaidų apskaitos ir finansų žinias. A. Davidsono, 

M. Simonetto (2005) teigimu, kainodaros terminas apima ne tik kainos nustatymo procesą, jos įgyvendinimo 

strategiją, bet ir rodo įmonės pelningumą, konkurencingumą. 

Du pagrindiniai požiūriai į kainų nustatymą – ekonominis ir rinkodarinis – lemia konceptualiai skirtingų 

kainodaros metodų taikymą (1 lentelė). Galima pastebėti, kad visi mokslininkai tradiciškai kainodaros 

metodus skirsto į tuos, kurie orientuoti į sąnaudas, ir tuos, kurie orientuoti į paklausą, konkurentus. Įmonės, 

kurių požiūris yra ekonominis, t. y. nukreiptas į kainų nustatymą, skaičiuoja gamybos sąnaudas, kitaip tariant, 

jų kainodara pagrįsta santykiu tarp to, ką gali priimti rinka, ir sąnaudų padengimo. Pagrindinis kainą 

apibrėžiantis veiksnys – sąnaudos, turintis įtakos veiksnys – rinkos sąlygos. Šiuo metodu skaičiuojant kainą, 

atsižvelgiama į visus kintamuosius ir pastoviąsias produkto sąnaudas bei pakeliant ją iki tokio dydžio, kuris 

leistų gauti iš anksto numatytą pelną. 

Pagrindinė išlaidomis pagrįsto požiūrio į kainodarą problema ta, kad netiesiogiai daroma prielaida, jog 

vartotojas domisi įmonės išlaidomis, tuo tarpu jis tėra susirūpinęs savo išlaidomis. Tai gali būti išreikšta ir 

kitaip – vartotojas siekia naudos, todėl yra pasiryžęs sumokėti tam tikrą kainą. Žiūrint iš šios perspektyvos, 

įmonė, nustatydama kainą, priversta nustatyti vertę vartotojo akimis – naudą, kuri susijusi su jų parduodamu 

80


produktu. Atitinkamai produkto sąnaudos tampa nebesvarbios kainodaros sprendimams, nors ir labai susijusios 

su šio sprendimo pelningumu. Kitaip tariant, sąnaudos lemia pelną, o ne kainą (Christopher, 1982, 

p. 35). Todėl įmonės, prieš nustatydamos produkto kainą, turi išsiaiškinti, ar nauda, kurią teikia produktas, 

prilygsta naudai, kurią nori gauti vartotojas. 

1 lentelė. Kainodaros metodų pateikimas mokslinėje literatūroje 

Autorius 

Avlonitis, 

Indounas, 

2005, p. 49 

Bakanauskas 

ir kt., 2000, 

p. 16 

Kotler, 

Keller, 2007; 

Rastenis, 

2005; 

Barzdenytė, 

2000 

Kainodaros 

metodai 

1. Sąnaudomis 

pagrįsti metodai 

2. Konkurencija 

pagrįsti metodai 

3. Paklausa, 

pagrįsta kainodara 



2. Verte pagrįsta 

kainodara 



2. Kainos 

nustatymas, 

atsižvelgiant į 

suvokiamą vertę 

3. Kainos 

nustatymas, 

atsižvelgiant į 

esamą kainų lygį 

Kainodaros metodo detalizavimas 

1.1. Sąnaudos plius metodas: pelno marža pridedama prie paslaugos teikimo 

sąnaudų vidurkio. 

1.2. Tikslinės grąžos kainų nustatymas: kaina nustatoma tame taške, kuris duoda 

įmonei tikslinę investicijų grąžos normą. 

1.3. Nenuostolingumo analizė: kaina nustatoma toje vietoje, kurioje bendros 

pajamos lygios bendroms sąnaudoms. 

1.4. Kontribucijos analizė: nuokrypis nuo lūžio analizės, kur būtų atsižvelgiama 

tik į tiesiogines produkto ar paslaugos išlaidas. 

1.5. Ribinių kainų nustatymas: kaina nustatoma žemesnė už bendras ir kintamas 

sąnaudas taip, kad apimtų tik ribines sąnaudas 

2.1. Kainos panašios į konkurentų arba nustatomos, remiantis vidutine rinkos 

kaina. 

2.2. Kainos aukštesnės negu konkurentų. 

2.3. Kainos žemesnės negu konkurentų. 

2.4. Kainodara, remiantis dominuojančia kaina rinkoje: kainų lyderio kaina, 

priimtina likusioms įmonėms rinkoje 

3.1. Suvokiamos vertės kainų nustatymas: kaina remiasi klientų vertės suvokimu. 

3.2. Vertės kainodara – gana žema kaina už aukštos kokybės paslaugą. 

3.3. Kainos, remiantis klientų poreikiais: kaina nustatoma taip, kad būtų patenkinti 

klientų poreikiai 

1.1. Paprastas sąnaudų padengimas 

2.1. Vartotojų suvokiama produkto vertė 

1.1. „Sąnaudos plius antkainis“: prie prekės sąnaudų pridėti standartinį antkainį. 

1.2. Tiksline pelno norma pagrįsta kaina – tai kaina, kuri leistų įmonėms gauti 

tikslinę investicijų grąžos normą. 

1.3. Kainos nustatymas prekės išlaidų pagrindu remiasi ilgalaike finansine 

patirtimi, kuri verčia kiekvienai prekei nustatyti tokią kainą, kad ji padengtų visas 

išlaidas ir duotų pageidaujamą pelną 

2.1. Vartotojų suvokiama vertė. Įmonės turi teikti vartotojams žadėtą vertę, o 

vartotojai turi šią vertę suvokti. Suvokiamą vertę sudaro šie elementai: vartotojo 

įsivaizduojamos eksploatacinės prekės savybės, tarpininkų rezultatyvumas, 

garantinė kokybė, klientų aptarnavimas, gamintojo reputacija ir patikimumas. 

2.2. Kainos nustatymas, atsižvelgiant į vertę, kai įmonė aukštos kokybės 

pasiūlymui pagrįstai nustato žemą kainą. Jo esmė – taip pertvarkyti darbo 

procesus, kad neaukojant prekių kokybės būtų galima sumažinti sąnaudas ir 

nustatyti žemesnes kainas, kurios pritrauktų vartotojus, vertinančius vertę 

Atsižvelgdama į konkurentų kainas įmonė gali nustatyti kainas, kurios būtų 

žemesnės, aukštesnės arba lygios su pagrindinių konkurentų kainomis 


81

Deimena Kiyak 


Modifikuojant ir susiejant tradicinius kainodaros metodus, susiformavo verte pagrįstos kainodaros metodika, 

kur kainodaros procesas prasideda nuo vartotojų norų ir suvokiamos vertės nustatymo. Įmonė žiūri į pasirinkimus 

tarp naudos ir kainos iš vartotojo požiūrio taško. Šis metodas laikomas veiksmingiausiu. Akcentuotina, kad įmonė, 

siekdama tinkamai taikyti kainodaros metodą, turi siekti gauti kuo daugiau ir kuo išsamesnės informacijos apie 

rinką, vartotojus ir konkurentus. Svarbiausia, suderinti įmonės ir vartotojų tikslus, kad galėtų pasiūlyti jiems vertingiausią 

produktą. Vartotojai kainos adekvatumą vertina remdamiesi visiškai kitais rodikliais, nei ją nustatinėja 

įmonės. Skirtumus tarp dviejų rinkos subjektų lemia skirtingi laukiamos naudos kriterijai. Rinkodara nėra menas 

surasti protingą būdą disponuoti savo gamyba, tai realios vertės vartotojui kūrimo menas. 

Vertė vartotojams yra visų verčių vertė ir pagrindas. Įmonės, siekdamos nustatyti kainą pagal vartotojo 

suvokiamą vertę, didina tikimybę padidinti savo pelningumą. F. Huber ir kt. (2001) teigia, kad visa apimančios 

vertės vartotojui kūrimas yra svarbiausias sėkmę lemiantis veiksnys. 

Taigi verte pagrįsto kainodaros metodo esmė – nustatyti tokią produkto kainą, kuri atitiktų vartotojo 

suvokiamą vertę; pritraukti labiausiai įmonės galimybes atitinkančius vartotojus. Šiuo atveju kainos paskirtis 

– atspindėti vartotojo suvokiamą produkto vertę. Todėl įmonės, prieš nustatydamos produkto kainą, turi 

išsiaiškinti, ar nauda, kurią teikia produktas, prilygsta naudai, kurios tikisi vartotojas. Nustatant kainas vertės 

požiūriu, įmonės kainos turi rodyti tai, kaip vartotojai vertina produktą ar paslaugą. Vartotojų sprendimai 

įsigyti vieną ar kitą produktą pagrįsti jų vertės suvokimu. 

Kas yra vertė ir kaip ji suvokiama, gana individualus dalykas. Net šiuolaikinėje mokslo literatūroje vieningai 

nesusitarta dėl konkrečių apibrėžimų, vertės struktūros ir ją formuojančių veiksnių. Taip pat sudėtinga 

išmatuoti vertę, nėra priimto vieningo sprendimo dėl vertės matavimo instrumentų tinkamumo. Būtent vertės 

sąvokos tikslus apibrėžimas ir jos sudedamųjų dalių, dimensijų, nustatymas gali padėti geriau suprasti vartotojus 

ir perduoti jiems vertę, kurios tikisi. Taip būtų pasiektas vienas svarbiausių kainodaros tikslų. Visuotinis 

vartotojo įsitraukimas į paslaugos ar produkto tiekimo, kainodaros procesą ir vartotojo suvokiamos vertės 

kūrimas lemia poreikį kurti artimus ir patikimus santykius su vartotojais, o tai skatina rinkos orientaciją. 

2. Vertės sąvokų apibrėžimas kainodaroje 

Šių dienų vartotojas, priimdamas sprendimą pirkti, gali rinktis iš didelės produktų ir paslaugų įvairovės. 

Didėjanti naujų produktų pasiūla keičia vartotojų norus ir lūkesčius, kurie susiję su produkto įsigijimu. 

Šiandieniniai vartotojai daug labiau yra linkę spręsti apie produktus ar paslaugas jų vertės terminais. 

Kitaip sakant, vartotojai pasirenka tarp konkuruojančių pasiūlymų, remdamiesi sąmoningu ir nesąmoningu 

produkto vertės nustatymu. Todėl produktų gamintojai turi suprasti, kaip vartotojai suvokia produkto vertę 

(Bakanauskas, 1997, p. 22). Vartotojai linkę ieškoti maksimalios vertės. Šią vertę jie įvertina pasitelkę savo 

pastangas, žinias bei pajamas. Vartotojas iš pasiūlymų gausos išsirinks tik tą, kuris, jo manymu, suteiks jam 

pageidaujamą vertę. Nuo to, ar pasiūlymas atitinka vartotojo lūkesčius, priklauso jo pasitenkinimas ir tikimybė, 

kad jis vėl pirks šią prekę (Kotler, 2007). 

Nustatydama produkto kainą, įmonė turi įvertinti du aspektus: kokią ji sukuria vertę vartotojui ir kaip 

vartotojai šią vertę suvokia bei kaip šis suvokimas veikia jų sprendimus pirkti. Todėl konstatuotina, kad 

vertės sąvoka kainodaros procese gali būti suprantama dvejopai: tai vartotojui sukuriama vertė ir vartotojo 

suvokiama vertė. J. B. Smith, M. Colgate (2007) šias vertes taip įvardija: vertė vartotojui (angl. customer 

value), vartotojo vertė organizacijai (angl. customer lifetime value). 

Kaip teigia A. S. Khalifa (2004), būtent vertė vartotojui yra prielaida visoms kitoms vertėms. Verte vartotojui 

galima vadinti visų rinkodaros sprendimų pagrindu, nes didesnės vertės vartotojui teikimas laikytinas 

vienu svarbiausių konkurencinį pranašumą didinančių bei vartotojo lojalumą užtikrinančių veiksnių (Dovalienė, 

2005). Vertės vartotojui sąvokos interpretacijos pateiktos 2 lentelėje. 

Mokslinėje literatūroje sunku surasti vieningą vertės vartotojui sampratą. Pasak A. S. Khalifa (2004), 

vieningos nuomonės nebuvimą lemia tai, kad vertės vartotojui suvokimą galima vadinti nuolat kintančiu, dinamišku. 

A. Eggert, W. Ulaga (2002) skiria vertės vartotojui sampratos aspektą, kuris atsiskleidžia daugelyje 

vertės vartotojui sampratų – tai vertės vartotojui sąvokos daugialypiškumas. 

82


2 lentelė. Vertės vartotojui sampratos koncepcijos 

Autoriai ir metai 

Nilson, 1992 

Slater ir Narver, 2000 

Hallowell, Cronin ir kt., 2000 

Eggert, Ulaga, 2002 

Khalifa, 2004 

Roig ir kt., 2006; Wang ir kt., 

2004 

Ravald, Gronroos, 1996 

Dovalienė, 2005 

Vaitkienė, Pilibaitytė, 2008 

Praude ir kt., 2009, p. 75 

Vartotojo suvokiamos vertės apibrėžimas 

Produkto vertė vartotojui yra materialios ir nematerialios naudos palyginimas, taip 

pat papildomų produkto lygių bei bendros produkto gamybos ir naudojimo išlaidos 

Produkto vertė vartotojui sukuriama, kai nauda, kurią vartotojas gauna su produktu, 

yra didesnė nei ilgalaikės išlaidos, kurių vartotojas tikisi turėti 

Vertė vartotojui yra lygi suvokiamai kokybei, lyginant ją su kaina 

Vartotojo gaunama nauda – tai tam tikras fizinių prekės, paslaugos savybių bei 

techninio aptarnavimo derinys 

Vartotojo gaunama nauda gali reikštis tiek apčiuopiamomis, tiek 

neapčiuopiamomis siūlomos prekės ar (ir) paslaugos savybėmis 

Vertė vartotojui yra trijų dimensijų – funkcinės, socialinės bei emocinės – derinys, 

atskleidžiantis naudą vartotojui. Funkcinė vertė išreiškia apčiuopiamą naudą 

vartotojui, emocinė vertė susijusi su vartojimo procese kylančiais jausmais, o 

socialinė vertė – vartotojo gaunama nauda, kuri aktuali vartotojo socialinėje 

aplinkoje 

Vertė vartotojui – tai vartotojo patiriamos prekės įsigijimo sąnaudos. Jas sudaro 

prekės ar (ir) paslaugos kaina, transportavimo bei aptarnavimo išlaidos vartotojui, 

nesėkmės rizika, vartotojo sugaištas laikas ir pan. 

Vertė vartotojui – tai vartotojo prekės įsigijimo sąnaudos, kurios gali būti piniginės, 

emocinės, laiko, rizikos ir kt. 

Remiasi santykiais pagrįstu požiūriu į vertę vartotojui, kai bendrąsias vartotojo 

sąnaudas, kaip vertės vartotojui dedamąją, sudaro prekės ir (ar) paslaugos kaina 

bei išlaidos, susijusios su santykiais. Šioje vertės vartotojui sampratoje kaina 

traktuojama kaip piniginių vienetų suma, už kurią vartotojai įsigyja prekę ar (ir) 

paslaugą 

Vartotojui sukuriama vertė, kaip įmonės nekilnojamasis turtas, rodantis bendrą 

vertę, kurią sukuria vartotojų pasitenkinimas įmone bei jos kuriamais produktais 


Vertės vartotojui sampratos atskleidžia tris pagrindines vertės vartotojui dedamąsias: vartotojo gaunamą 

naudą, vartotojo gaunamą papildomą naudą, vartotojo patiriamas sąnaudas. Kaip teigia R. Vaitkienė, V. Pilibaitytė 

(2008), vertė vartotojui siejama su santykiu tarp iš pagrindinio produkto gaunamos apčiuopiamos ir 

neapčiuopiamos naudos bei vartotojo patiriamų piniginių bei nepiniginių sąnaudų, įsigyjant produktą. 

Tačiau literatūroje galima aptikti požiūrį, kad intensyvios konkurencijos kontekste vartotojo poreikius 

bei lūkesčius atitinkantis produkto pasiūlymas ne visada bus pagrindinis pakartotinio pirkimo stimulas (Dovalienė, 

2005). Kitaip tariant, vartotojai tikisi gauti jų lūkesčius, poreikius atitinkantį bei papildomą naudą 

teikiantį produktą. V. A. Zeithaml (2004) ir daugelis kitų mokslininkų teigia, kad vertė vartotojui nulemta 

vartotojų suvokimo, o ne pardavėjo prielaidų ir ketinimų. Vertę rinkoje nustato vartotojai, o ne gamintojai. 

Vertė yra ne tai, ką pardavėjas duoda, bet ir tai, ką vartotojas ima. Čia ir formuojasi vartotojų suvokiamos 

vertės sąvoka. 

Vartotojo suvokiama vertė daugelio autorių (Kotler, 2007; Avlonitis ir kt., 2006; Chang ir kt., 2011; 

Reddy, 1991; Snoj ir kt., 2004; Ge, 2002; Christopher, 1982; Dovalienė ir kt., 2008; Snieškienė, 2009) apibrėžiama 

kaip suvokiamos naudos ir suvokiamos kainos santykis. Suvokiamą kainą, minėtų autorių teigimu, 

sudaro objektyvi įmonės nustatyta produkto kaina, transportavimo, instaliavimo, eksploatacijos ir kitos po 

pardavimo proceso patirtos sąnaudos. Be to, vartotojas patiria ir nepiniginių sąnaudų, t. y. apsipirkimui ar 

tinkamo varianto paieškai sugaištas laikas, fizinės pastangos. Mokslininkų požiūris į vartotojo suvokiamos 

vertės sampratas pateiktas 3 lentelėje. 

83

Deimena Kiyak 


Autoriai ir metai 

Schechter, 1984; Zeithaml, 

1988 

Zeithaml, 1988; Sinha ir 

DeSarbo, 1998; Sweeney ir kt., 

1999; Zeithaml ir kt., 1990; 

Ulaga ir Chacour, 2001 

Reddy, 1991 

Dodds ir kt., 1991; Naumann ir 

Jackson, 1999 

Woodruff ir Gardial, 1996 

Anderson ir kt., 1993; Ulaga 

ir Chacour, 2001; Anderson ir 

Narus, 1998 

Woodruff ir kt., 1993; Flint ir 

kt., 1997; Ulaga ir Chacour, 

2001; Woodruff, 1997 

Schechter, 1984 

Zeithaml, 2004 

Monroe, 1990 

Nilson, 1992 

Anderson ir kt., 2006 

3 lentelė. Vartotojų suvokiamos vertės sampratos koncepcijos 

Vartotojo suvokiamos vertės apibrėžimas 

Suvokiama vertė yra sudaryta iš visų galimų veiksnių: kokybinių ir kiekybinių, 

objektyvių ir subjektyvių, tai vartotojų pirkimo patirtis 

Vartotojo bendras produkto naudingumo vertinimas remiasi suvokimu, ką gauna ir 

kas suteikiama 

Suvokiama vertė yra bendra pasiūlymo vertė arba, kitaip tariant, maksimali kaina, 

kurią vartotojas yra pasiryžęs mokėti už ekonominius ir neekonominius produkto 

požymius 

Santykis tarp suvokiamos naudos ir išnaudojamų pastangų 

Kompromisas tarp pageidaujamų savybių ir dedamų pastangų 

Suvokiama vertė išreikšta piniginiais vienetais bei ekonominių, techninių, paslaugų 

ir socialinių naudų visuma, kurias vartotojas gauna mainais už kainą, atsižvelgiant į 

alternatyvių tiekėjų pasiūlą ir kainas 

Vartotojo vertės vertinimas, tiekėjo sukurtas atsižvelgiant į kompromisus tarp visų 

susijusių naudų bei pastangų tam tikroje vartojimo situacijoje 

Vartotojo suvokiamą vertę sudaro daugelis veiksnių: kokybė ir kiekybė, objektas ir 

subjektas, kuriuos sieja vartotojo patirtis 

Vartotojo bendras suvokimas apie prekės naudingumą remiasi vartotojo suvokimu, 

ką jis gavo ir ką mainais atidavė 

Pirkėjų suvokiama vertė yra kompromisas tarp santykinai gaunamos produkto 

kokybės ir naudos bei mokamos kainos 

Vartotojo suvokiama prekės vertė yra apčiuopiamų ir numanomų pagrindinių 

bei papildomų naudingų prekės savybių visuma, palyginus su bendromis prekės 

pirkimo ir naudojimo sąnaudomis 

Vertė verslo rinkose – tai iš ekonominių, techninių, paslaugų ir socialinių naudų 

rinkinio gaunama piniginė vertė, kurią patiria įmonė-klientas mainais už sumokėtą 

produkto kainą, atsižvelgiant į visų galimų tiekėjų pasiūlą ir kainas 


Verte besirūpinančius ir besidominčius vartotojus (tai šiuolaikiniai, išprusę, daug išmanantys, reiklūs 

vartotojai) nelengva nustebinti nei aukšta kokybe, nei kaina. Vartotojo apsisprendimą pirkti nulemia naudos, 

kurią jis gaus, ir sąnaudų, kurias patirs, santykio įvertinimas. Būtent toks įvertinimas gali apibūdinti vartotojo 

suvokiamą vertę. Kiekvienas vartotojas subjektyviai suvokia gaunamą vertę. 

Vertinant persipynusias vertės vartotojui ir vartotojo suvokiamos vertės koncepcijas galima remtis 

R. Vaitkienės, V. Pilibaitytės (2008) nuomone, kad per santykius tarp įmonės ir vartotojų sukuriama vertė 

abiem sąveikaujančioms pusėms – vartotojui ir įmonei. Kadangi vartotojo gaunamai vertei didelę įtaką daro 

iš ilgalaikių santykių gaunama nauda, galima teigti, kad vertės vartotojui kūrimas ir vystymas, kaip ir santykių 

gyvavimo ciklas, yra nuoseklus procesas, vykstantis etapais ir evoliucionuojantis per gana ilgą laikotarpį. 

Šiuose etapuose organizacija priima sprendimus ir atlieka veiksmus, kurie kuria vertę vartotojui, o siekdama 

šią vertę plėtoti organizacija privalo nustatyti vartotojo suvokiamą vertę. Vertės vartotojui kūrimo procesas 

nukreiptas ne į patį produktą, bet į didesnės vertės vartotojui kūrimą. Įmonė, siekdama sukurti didesnę vertę 

vartotojui, turėtų išsiaiškinti, kaip vartotojai suvokia vertę (vertės nustatymas), remiantis vartotojų vertės 

preferencijomis suskirstyti juos į segmentus, pateikti jų vertės lūkesčius atitinkantį produkto pasiūlymą (vertės 

kūrimas), komunikuoti sukuriamos vertės konkurencingumą rinkoje (vertės komunikavimas) ir atlikti 

vartotojų pasitenkinimo tyrimus (vertės įvertinimas). 

84


3. Produkto vertės vartotojui kūrimo modeliai kainodaroje 

Mokslinėje literatūroje (Chmieliauskienė, 2006; Draft 2006; Bagdonavičius ir kt., 1999; Dangirutis, 

2002; Biddle, Bowen, Walace, 1998; Palliam, 2006; Boguslauskas ir kt., 2002; Browning, 1999; Chase, 

2000) skiriamos šios pagrindinės produkto vertės teorijos: ekonominio pelno teorija (EVA); produkto kūrimo 

proceso (PKP) vartotojo vertės modelis; rizikos vertės metodas; dizaino struktūros matrica (DSM). Visos 

šios teorijos gali būti pritaikomos kuriant vertę vartotojui. 

Ekonominio pelno teorija mokslinėje literatūroje vadinama įvairiai: ekonominiu pelnu, nauja sukurta 

verte ar tiesiog EVA (angl. economic value added). Būtent EVA rodiklis padeda išmatuoti įmonės kuriamą 

vertę. R. L. Draft (2006, p. 846) EVA apibūdina kaip ekonominę sistemą, kuri pirmenybę teikia vertės indėliui 

į padidinamą pridėtinę vertę visose įmonės veiklose bei gamybos procesuose. EVA teorinis modelis 

skirtas kurti pridėtinę vertę versle. EVA didėja didėjant grynajam pelnui ir pinigų srautams iš įmonės veiklos 

bei mažėjant kapitalo sąnaudoms. Iš veiklos gaunami grynųjų pinigų srautai ir grynasis pelnas priklauso nuo 

vertei įtaką darančių veiksnių, kapitalo sąnaudos minimizuojamos, esant optimaliai kapitalo struktūrai, o 

visa tai vadovai gali valdyti per vertei įtaką darančius veiksnius: finansinius, vidaus, inovacinius, pirkėjus ir 

vidaus (Boguslauskas ir kt., 2002, p. 56): 

• y finansiniai: kaip įmonė atrodo akcininkams, kreditoriams, potencialiems investuotojams; 

• y pirkėjų: kaip įmonės produktai ir jų patrauklumas atrodo pirkėjams; 

• y vidaus: ką įmonei reikėtų tobulinti; 

• y inovacijų: kaip įmonė kuria naują vertę vartotojui. R. Palliam (2006, p. 205) teigimu, norint įgyvendinti 

finansinius tikslus (į verslą žvelgiant iš akcininkų pozicijų), veiklos procesai turi būti sutelkti 

ties pirkėjų reikmių tenkinimu, remiantis vidaus ir inovaciniais procesais. Ekonominio pelno teorijos 

požiūriu vertė sukuriama tada, kai įmonės gaunamos pajamos didesnės nei ekonominės sąnaudos 

šioms pajamoms uždirbti, o prisiimama rizika yra kompensuojama. Praktika rodo, kad EVA modelis 

pagrįstas pardavėjo, o ne pirkėjo vertės suvokimu. Derindama šias dvi vertės metodologijas įmonė 

gali pasiekti aukštesnių rezultatų. 

T. R. Browning (1999, p. 9), išnagrinėjęs Slack aprašytą vartotojų naudos ir rizikos funkciją, teigia, kad 

vertė apibrėžiama kaip tiesiogiai proporcingas tam tikro produkto ar paslaugos poreikis ir to produkto ar 

paslaugos gebėjimas patenkinti šį poreikį, ji atvirkščiai proporcinga produkto ar paslaugos kainai. Produkto 

vertės vartotojui kūrimo procese jis rekomenduoja taikyti produkto kūrimo proceso (PKP) vartotojo vertės 

modelį, kur vertė yra tam tikro produkto ar paslaugos naudos vartotojui išraiška. Vertės funkcija įtraukia: 

produkto naudingumą, siekiant patenkinti vartotojo poreikius; svarbumo tenkinant šį vartotojo poreikį laipsnį 

(apibendrinant poreikį tam tikram produktui ar paslaugai); produkto pasiekiamumą, kai jis vartotojui 

reikalingas; riziką, kuri susijusi su galimybe, kad įsigytas produktas ar paslauga neatitiks specifinių vartotojo 

reikalavimų; produkto įsigijimo kainą. Šiame modelyje vertė vartotojui apibrėžiama matematine formule. 

T. R. Browning (1999, p. 8) modifikavo Slack aprašytą vartotojų naudos ir rizikos funkciją ir pasiūlė 

modelį, vadinamąjį rizikos vertės metodą, kuris pabrėžia matavimo vertę mažinant riziką. Taigi sėkmingas 

produkto kūrimas yra procedūra, kurios metu netinkami produkto rodikliai šalinami planingai ir sistemingai. 

Pagrindinė šio metodo mintis – rizika ir vertė yra atvirkščiai proporcingos. Rizikos vertės metodas produkto 

vertės vartotojui kūrimo procese numato dviejų elementų vertinimą: vartotojų poreikius ir produkto technines 

charakteristikas. Šiuo atveju įvertinus vartotojų poreikius apibendrinami produkto požymiai ir sukuriamos 

jo techninės charakteristikos bei vertė. 

Dizaino struktūros matrica (DSM) parodo, kad visa informacija apie produktą gali mažinti riziką ir padėti 

išmatuoti produkto vertę (Chase, 2000, p. 12). Kitaip tariant, informacija bus vertinga, jeigu ji padės nustatyti, 

kad produktas gali būti ne toks, kokio tikimasi, tai yra, kad tikėtinos vertės galima ir nepasiekti ar atvirkščiai 

– viršyti pradinius lūkesčius. Visą šią svarbią informaciją galimą gauti analizuojant, bandant, testuojant, 

vertinant produktą ar paslaugą. Šis metodas skiriasi nuo tradicinio produkto vertės kūrimo modelio, nes 

DSM susitelkia ties informacijos apie produktą srautu, o ne ties pačiu darbo procesu (Chase, 2000, p. 19). 

85

Deimena Kiyak 


Paprasčiau tariant, DSM yra vienas iš projektų valdymo įrankių, kai analizuojant verslą ar produktą kuriama 

vertė. Šis modelis visam valdymo procesui padeda lengviau vizualizuotis ir taip nustatyti produkto kūrimo 

elementus: dizaino struktūros matrica išryškina etapus, kurie glaudžiai susiję, todėl, kilus problemai, visada 

lengviau atrasti, kuriame proceso etape tai įvyko ir taip problemą išspręsti. Kitaip tariant, nuo pat produkto 

kūrimo pradžios renkama informacija ir talpinama į matricą, kuri galutiniame variante padeda apskaičiuoti 

pridėtinę vertę ne tik pasitelkus algoritmus, bet leidžia nagrinėti visą įvykusį procesą konkrečiomis pakopomis. 

DSM puikiai naudojama, kai prie projekto dirba keli padaliniai, nes, kaip minėta, ši matrica atskleidžia, 

kaip etapai vienas nuo kito priklauso. Taip padaliniai, keisdamiesi informacija, gali matyti projekto pažangą, 

kurią daro kiekvienas atsakingas padalinys. Rezultatas – sukuriamas produktas ir pridėtinė vertė. 

4. Vertės vartotojui kūrimo ir vartotojų suvokiamos vertės nustatymo etapai kainodaroje 

M. Christopher ir kt. (2003) pateikia Lanning, Michaels įvardytą vertės vartotojui kūrimo proceso sampratą, 

kuri nukreipta ne į produkto savybes, bet į didesnės vertės vartotojui kūrimą. Mokslinės literatūros 

analizė leidžia minėtą procesą papildyti ir išskirti vertės vartotojui kūrimo proceso etapus, susiejant juos su 

vartotojo suvokiamos vertės nustatymu (4 lentelė). 

Vertės kūrimo ir nustatymo etape atliekamos veiklos glaudžiai siejasi su segmentavimu, tikslinio segmento 

pasirinkimu ir pozicionavimu. Visų pirma įmonė siekia nustatyti vartotojų poreikius ir lūkesčius, 

tada, remdamasi vartotojų suvokiamos vertės kriterijumi, nustato tikslinį segmentą. Tai leidžia pasiūlyti 

vartotojams jo poreikius bei lūkesčius atitinkantį produktą. Šiame etape vartotojas, įsisąmoninęs konkretaus 

produkto poreikį, svarsto jo įsigijimo galimybes. Įmonei aktyviai bendraujant su vartotoju, šis įtikinamas 

įsigyti siūlomą produktą. Įsigijęs minėtą produktą, vartotojas gauna vertę, kuri susijusi tiek su produkto 

apčiuopiamomis, tiek su neapčiuopiamomis savybėmis. Šio etapo rezultatas – sukuriama pagrindinė vertė 

vartotojui. 

Vertės teikimo ir palaikymo vartotojui etape šalia pagrindinio produkto įmonė siūlo papildomas ar (ir) 

palengvinančias paslaugas. Kitaip tariant, įmonė dar turi dėti ypatingas pastangas, kad vartotojas pakartotinai 

įsigytų siūlomą prekę ar (ir) paslaugą, t. y. taptų lojaliu. Vartotojai jaučia pasitikėjimą įmone ir įsipareigojimą 

jai. Pasitikėjimo ir įsipareigojimo prielaida – vartotojų pasitenkinimas pagrindiniu produktu. Taigi 

galima teigti, kad šiame etape sukuriama papildoma vertė vartotojui. Kurdama papildomą vertę produktui 

įmonė privalo prekėms ar (ir) paslaugoms suteikti naujų savybių ir nuolat vartotojams priminti apie savo 

produkto konkurencingumą rinkoje (intensyviai komunikuojamas įmonės siūlomo produkto unikalumas). 

Vertės teikimo ir palaikymo procese vartotojai jaučia, kad jiems sukuriama vertė, jie yra įmonės vertinami, 

todėl noriai moka didesnę kainą už konkretaus produkto teikiamą naudą ir abipusiškai naudingus santykius. 

Technologinės įmonės siūlomo produkto gamybos ar (ir) paslaugos teikimo naujovės bei vertės kūrimas yra 

vienas svarbiausių veiksnių, padedančių palaikyti glaudžius įmonės ir vartotojų ryšius. 

Minėtų veiksmų atlikimas (4 lentelė) suteikia galimybių kurti abipusę papildomą vertę, palaikyti su vartotojais 

tokius santykius, kurie geriausiai tenkintų jų poreikius, komunikuoti geranoriškumą vartotojams ir 

pabrėžti vartotojui kuriamos vertės konkurencingumą rinkoje. 

Apibendrinant vertės vartotojui kūrimo ir vystymo proceso etapus, galima teigti, kad šis procesas nukreiptas 

ne tik į produkto savybes, bet ir į patį vertės vartotojui generavimo procesą. Siekiant sukurti didesnę 

vertę vartotojui, būtina išsiaiškinti, kaip jis ją suvokia, remiantis vartotojų vertės preferencijomis, suskirstyti 

vartotojus į segmentus ir pasiūlyti jų vertės lūkesčius atitinkantį produktą. 

86


4 lentelė. Vertės nustatymo ir teikimo vartotojui etapai kainodaros procese 

Etapo 

pavadinimas 

Vertės kūrimas ir 

nustatymas 

Vertės teikimas 

ir palaikymas 

Veiksmai, susiję su vertės vartotojui 

kūrimu 

1. Nustatyti produkto vertę, kuri apima visas 

materialines, nematerialines ir papildomas 

išlaidas, susijusias su produkto gamyba ir 

pardavimu. 

2. Įtikinti vartotoją, kad jo poreikiai ir 

lūkesčiai bus įgyvendinti, įsigijus siūlomą 

produktą. 

3. Gerinti sąveikos su vartotojais aplinką, 

kad pati įmonė ir vartotojas įgytų daugiau 

informacijos apie vienas kito vertybes, 

gyvenimo normas bei siekius. 

4. Suformuoti vertę vartotojui teikiantį 

produktą (paslaugų paketą), kuris apimtų 

kokybę, paslaugų spektrą, lankstumą, 

paskirstymo kanalų, kainų struktūrą 

1. Taikyti įvairius rėmimo veiksmus, kurių 

tikslas – įtikinti vartotojus, kad įmonės 

pasiūlymas yra unikalus, lyginant su 

konkuruojančių įmonių pasiūlymais. 

2. Vykdyti prekių pardavimo ir (ar) paslaugų 

teikimo proceso stebėseną. 

3. Šalia pagrindinio produkto vartotojui 

siūlyti įvairias papildomas ir palengvinančias 

paslaugas. 

4. Didinti produkto vertę, taikant EVA, 

PKP vartotojo vertės modelį, rizikos vertės 

metodą, dizaino struktūros matricą. 

5. Investuoti, siekiant kuo geriau patenkinti 

vartotojų poreikius ir lūkesčius. 

6. Stebėti technologinės aplinkos pokyčius, 

kad būtų galima vartotojui pasiūlyti naujų 

savybių turintį produktą. 

7. Taikyti asmeninį pardavimą 

Veiksmai, susiję su vartotojų suvokiamos vertės 

nustatymu 

1. Nustatyti, kaip vartotojas suvokia įmonės 

produkto vertę. 

2. Aptarti vartotojų suvokiamą vertę lemiančias 

dimensijas. 

3. Nustatyti esamą vartotojų pasitenkinimo 

konkrečiu produktu lygį. 

4. Įvertinti besikeičiančius vartotojų poreikius. 

5. Įvertinti ekonominį potencialų vartotojų statusą. 

6. Įvertinti tai, ar konkuruojančios įmonės tenkina 

vartotojų poreikius. 

7. Nustatyti, kaip ateityje keisis vartotojų poreikiai 

ir lūkesčiai, jų požiūris į įmonę. 

8. Nustatyti vartotojus, pasižyminčius panašiais 

vertės lūkesčiais, siekiant suformuoti jų lūkesčius 

atitinkantį vertės paketą. 

9. Atlikti rinkos segmentavimą 

1. Tirti kontaktinio personalo darbą, nes jis turi 

tiesioginės įtakos vartotojų pasitenkinimui. 

2. Motyvuoti darbuotojus, nes patenkintas 

savo darbu personalas maloniau bendrauju su 

vartotojais ir teikia kokybiškas paslaugas, o tai 

daro tiesioginę įtaką vartotojų pasitenkinimui. 

3. Nuolat atlikti vartotojų ir darbuotojų 

pasitenkinimo tyrimus. 

4. Nuolatos tiesiogiai bendrauti su vartotojais 

ir išsiaiškinti jų požiūrį į įmonę, tai, kaip mato 

įmonės galimybes išspręsti jų problemas, 

patenkinti specifinius jų poreikius bei lūkesčius. 

5. Susitelkti ties siekiu išsaugoti vartotojus su 

jais bendradarbiaujant, išlaikant pasitikėjimą, 

įsipareigojant ir apsikeičiant informacija. 

6. Panaudoti IT priemones, siekiant surinkti 

individualizuotą informaciją apie lojalius 

vartotojus. 

7. Sukurti vartotojų duomenų bazę 


5. Vertės vartotojui kūrimo ir vartotojų suvokiamos vertės nustatymo 

integruotas kainodaros modelis 

Aptarus vertės sąvokas, dimensijas, jos kūrimo etapus ir vertės vartotojui kūrimo procesą, galima pateikti 

modelį, kuris atskleidžia produkto vertės sampratos taikymą kainodaros procese (1 pav.). 

Aptarsime modelyje pateikiamų ryšių nuoseklumą. Pirmiausia formuojami kainodaros tikslai: išgyvenimas, 

pelnas, rinkos dalis, kokybė ir kt., nustatoma paklausa (elastingumas, konkurentų kainos, prekės 

pakaitalai, maksimali kaina), produkto sąnaudos. Vertės vartotojui kūrimo ir nustatymo procese nustatomos 

vartotojų suvokiamos vertės dimensijos ir koreguojamos produkto sąnaudos bei vartotojui kuriama produkto 

vertė. Šiame procese nuolat atliekama konkurentų kainų analizė (užpirkimas, kainininkai, pirkėjų apklausa). 

Šiame etape įmonei, atlikus ne tik vartotojų bet ir konkurentų analizę, labai svarbu sukurti tinkamą savo 

prekės ženklo įvaizdį. Prekės ženklo įvaizdis ir jo pozicija vartotojų sąmonėje (lyginant su konkuruojan- 

87

Deimena Kiyak 


Kainodaros 

tikslų 

formulavimas 

Paklausos 

nustatymas 

Sąnaudų 

nustatymas 

Konkurentų 

produktų 

kainų analizė 

Kainodaros 

metodo 

pasirinkimas 

Galutinės 

kainos 

nustatymas 

Vertės 

nustatymo ir 

teikimo 

vartotojui 

etapai 

kainodaros 

procesuose 

Vertės vartotojui kūrimas ir nustatymas, taikant ekonominio 

pelno teoriją (EVA); produkto kūrimo proceso (PKP) vartotojo 

vertės modelį, rizikos vertės metodą, dizaino struktūros matricą 

(DSM) 

Vartotojų suvokiamos vertės dimensijų nustatymas 

Vertės vartotojui teikimas ir palaikymas, taikant ekonominio 

pelno teoriją (EVA); produkto kūrimo proceso (PKP) vartotojo 

vertės modelį, rizikos vertės metodą, dizaino struktūros matricą 

(DSM) 

1 pav. Vertės vartotojui ir vartotojų suvokiamos vertės nustatymo integruotas modelis kainodaros procese 


čiais prekės ženklais) lemia, ar jį pavyks įtikinti įsigyti siūlomą prekę ar (ir) paslaugą. Galutiniame variante 

parenkamas kainodaros metodas (minimali kaina – savikaina; maksimali kaina – unikalios prekės savybės; 

vidutinis lygis – konkurentų kainos) ir nustatomos galutinės kainos (kainos suvokimo psichologija, konkurentų 

elgsena, kitų subjektų, pavyzdžiui, valstybės institucijų, reakcija). Taikant sudarytą kainodaros proceso 

modelį įmonėje, galima: 

• y Gerokai padidinti gaunamas pajamas. 

• y Sumažinti kainos priklausomybę nuo pajamų diversifikacijos srautų, t. y. galima padidinti pajamas ne 

tik keliant kainas. 

• y Nuolat analizuoti rinkoje vyraujančias kainas ir lyginti jas su konkurentų kainomis. 

• y Kuriant produkto vertę vartotojui didinti investicijas į įmonės prekės ženklą. 

• y Taikyti apsvarstytą nuolaidų teikimo sistemą. 

• y Nuolat vertinti vartotojų jautrumą kainai. 

Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad šio kainodaros proceso modelio taikymas visada bus susijęs su papildomomis 

išlaidomis, kurios taip pat įtraukiamos į kainą. Be to, modelis turi būti taikomas apmąstytai – tam 

tikram vartotojų segmentui ar grupei. 

Išvados 

1. Pripažinta, kad visi mokslininkai, pateikdami kainodaros metodus, akcentuoja į vartotoją nukreipto 

kainodaros metodo taikymą. Kadangi vartotojų pasirinkimas priklauso nuo to, kokią vertę jam teikia 

įmonės pasiūlymas, taigi geriausios vertės vartotojui kūrimas yra visų kainodaros sprendimų pagrindas, 

be to, išskirtinės vertės vartotojui teikimas laikytinas pagrindiniu konkurencinį pranašumą 

didinančiu bei vartotojų lojalumą užtikrinančiu veiksniu. Kaip rodo mokslinės literatūros analizė, 

88


iki šiol nepasiektas konsensusas dėl vertės sampratos, t. y. nesuformuota bendra produkto vertės 

sampratos koncepcija, susiejanti produkto vertės vartotojui kūrimo ir vartotojo suvokiamos vertės 

sąvokų aspektus. Vertė vartotojui, jos kūrimas ir teikimas bei vartotojų suvokiama vertė analizuojamos 

iš skirtingų perspektyvų. Nagrinėjimo pobūdis priklauso nuo to, kokiomis metodologinėmis 

nuostatomis remiamasi. Galima skirti šias pagrindines vertės vartotojui tyrimo kryptis: išplėstinio 

produkto koncepcijos, vartotojo suvokiamos vertės, geriausios vertės vartotojui teikimo galimybių 

analizė. Daugiausia teikiama vertė vartotojui analizuojama, akcentuojant suvokiamos vertės svarbą 

ir įtaką kainodaros sprendimams prekių įsigijimo etape. Mokslinės literatūros analizė rodo, kad 

vertė vartotojui gali būti suprantama kaip santykis tarp vartotojo gaunamos naudos ir vartotojo sąnaudų 

produktui įsigyti. Tradiciškai vertė vartotojui siejama su iš pagrindinio produkto gaunamos 

apčiuopiamos ir neapčiuopiamos naudos bei vartotojo patiriamų piniginių bei nepiniginių sąnaudų, 

įsigyjant produktą, santykiu. Tačiau organizacijoms veikiant intensyvios konkurencijos sąlygomis 

svarbu suprasti, kad vartotojai tikisi gauti ne tik jų lūkesčius ir poreikius atitinkantį produktą, bet ir 

papildomą naudą. Tačiau vartotojui teikiamos vertės analizė vien tik minėtame kontekste atskleidžia 

transakcinį požiūrį, nes pagrindinis dėmesys skiriamas vartotojų pritraukimui, o produkto teikiama 

vertė ir grįžtamasis ryšys neanalizuojami. Šiame kontekste nepakanka vien tik nusakyti, kokią naudą 

vartotojui teikia įmonės produktas bei kokias išlaidas jis suvokia, ypač svarbu žinoti, kurie produkto 

požymiai tas naudas ar išlaidas lemia, ir kurti naują vertę vartotojui, atitinkančią jo produkto vertės 

suvokimą. Mokslininkai nekuria sąsajų tarp vertės vartotojui determinantų ir vartotojų suvokiamos 

produkto vertės. Be to, vartotojo suvokiama vertė nagrinėjama iš transakcinės perspektyvos, siekiant 

išsiaiškinti, kokią įtaką vartotojo suvokiama vertė daro jo elgsenai sprendimo pirkti priėmimo etape. 

Pripažįstant vartotojų išlaikymo svarbą vertė vartotojui turėtų būti nagrinėjama visuose kainodaros 

proceso etapuose, susiejant du skirtingus vertės suvokimo aspektus. 

2. Nustačius ir įvertinus šiuos požiūrius, išskirti vertės vartotojui kūrimo etapai kainodaros procese, 

aptariant kiekviename etape atliekamus veiksmus, susijusius su vertės vartotojui kūrimu, ir veiksmus, 

susijusius su vartotojų suvokiamos vertės nustatymu. Atliekant šiuos veiksmus, galima būtų nuspręsti, 

kurios produkto savybės turi būti įtrauktos, pašalintos ar pakeistos, kad įmonė galėtų teikti didesnę 

vertę turintį pasiūlymą vartotojui. Konkrečių vartotojui teikiamų vertės etapų atskyrimas ir jų svarbos 

suvokimas turi būti traktuojami kaip kainodaros proceso pagrindas, lemiantis įmonės išteklių paskirstymą 

skirtingoms vartotojų grupėms. Atliktų veiksmų rezultatai: vartotojų vertės poreikių ir lūkesčių 

nustatymas; vertės vartotojui iš pagrindinio produkto sukūrimas; papildomos vertės vartotojui sukūrimas; 

siūlomo produkto išskirtinumas rinkoje; kuriamos ir plėtojamos vertės vartotojui įvertinimas. 

3. Aptarus vertės sąvokas, dimensijas, jos kūrimo etapus ir vertės vartotojui kūrimo procesą, sudarytas 

integruotas modelis, kuris atskleidžia, kaip produkto vertės samprata taikoma kainodaros procese. 

Taikant sudarytą vertės vartotojui ir vartotojų suvokiamos vertės nustatymo modelį kainodaros 

procese, įmonėje galima gerokai padidinti gaunamas pajamas, sumažinti kainos priklausomybę nuo 

pajamų diversifikacijos srautų, nuolat analizuoti rinkoje vyraujančias kainas ir lyginti jas su konkurentų 

kainomis, kuriant produkto vertę vartotojui, didinti investicijas į įmonės prekės ženklą, taikyti 

apsvarstytą nuolaidų teikimo sistemą, nuolat vertinti vartotojų jautrumą kainai. Tačiau atkreiptinas 

dėmesys, kad šio kainodaros proceso modelio taikymas visada bus susijęs su papildomomis išlaidomis, 

o jos taip pat įtraukiamos į kainą. Be to, modelis turi būti taikomas apmąstytai tam tikram 

vartotojų segmentui ar grupei. Remiantis teoriniame lygmenyje išdėstytomis prielaidomis, sukurto 

vertės vartotojui ir vartotojų suvokiamos vertės nustatymo integruoto modelio kainodaros procese 

pritaikomumas turi būti įrodytas empiriniais tyrimais. 

89

Deimena Kiyak 


Literatūra 

Anderson, J. C., Narus, J. A., van Rossum W. (2006). Customer value propositions in business markets. Harvard Business 

Review, Vol. 84, Issue 3, p. 90–99. 

Avlonitis, G. J., Indounas, K. A. (2005). Pricing objectives and pricing methods in the services sector [interaktyvus]. 

Journal of Services Marketing, Vol. 19, p. 47–57. Prieiga per EMERALD. 

Avlonitis, G. J., Indounas, K. A. (2006). How are price set? An exploratory investigation in the Greek services sector 

[interaktyvus]. Journal of Product & Brand Managemant, Vol. 15, Issue 3, p. 203–213. Prieiga per EMERALD. 

Avlonitis, G. J., Indounas, K. A. (2006). Pricing practices of service organizations [interaktyvus]. Journal of Services 

Marketing, Vol. 20, p. 346–356. Prieiga per EMERALD. 

Bagdonavičius, J., Stankevičius, P., Lukoševičius, L. (1999). Ekonomikos terminai ir sąvokos. Vilnius: Vilniaus pedagoginio 

universiteto l-kla. 

Bakanauskas, A. (1997). Vertės samprata kainodaroje. Ekonomika ir vadyba’97, p. 22–23. 

Bakanauskas, A., Liesionis, V. (2002). Kaštų – vertės kainos nustatymo modelis Žaliojo marketingo komplekse. Organizacijų 

vadyba: sisteminiai tyrimai, Nr. 1, p. 21–32. Kaunas: VDU. 

Barzdenytė, B. (2000). Kainodara ir konkurencija. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. 

Biddle, G. C., Bowen, R. M., Walace, J. S. (1998). Economic value added: some empirical EVAdence [interaktyvus]. 

Managerial Finance, p. 60–71. Prieiga per EMERALD. 

Boguslauskas, V., Jagelavičius, G. (2002). Įmonės veiklos finansinis vertinimas: monografija. Antrasis leidimas. Kaunas: 

Technologija. 

Browning, T. R. (1999). Adding Value in Product Development by Creating Information and Reducing Risk. IEEE 

Transactions on engineering management, Vol. 49, No. 4, November, p. 443–458. 

Campbell, M. C. (1999). “Why did you do that?” The important role of inferred motive in perceptions of price fairness. 

Journal of Product & Brand Management, Vol. 8, No. 2, p. 145–152. 

Chang, W. L., Hong, Y. T. (2011). A mixture model to estimate customer value for e – services. Kybernetes, Vol. 40, 

No. 1/2, p. 182–199. 

Chase, J. P. (2000). Measuring Value in Product Development. Cambridge, MA. 

Chmieliauskienė, M. (2006). Ekonominės pridėtinės vertės modelis ir jo nauda SVV [interktyvus]. Prieiga internetu: 

. 

Christopher, M. (1982). Value – in – use pricing [interaktyvus]. European Journal of Marketing, Vol. 16, Issue 5, 

p. 35–46. Prieiga per EMERALD. 

Christopher, M., Payne, A., Ballantyne, D. (2003). Relationship Marketing: creating stakeholder value. Oxford: Butterworth-Heinemann. 

Dangirutis, J. (2002). EVA – įmonės vertės didinimo priemonė [interaktyvus]. NK verslas, Nr. 2. Prieiga internetu: 

. 

Davidson, A., Simonetto, M. (2005). Pricing strategy and execution: an overlooked way to increse revenues and profits. 

Stategy&Leadership, Vol. 33, No. 6, p. 25–33. 

Dovalienė, A., Virvilaitė, R. (2008). Vertė vartotojui ir jos svarba santykių su paslaugų teikėju ilgalaikiškumui: teatro 

sektoriaus atvejis. Inžinerinė ekonomika, Nr. 1 (56), p. 66–73. 

Dovalienė, A. (2005). Santykių marketingo ypatumai plėtojant teatro produktų rinką. Daktaro disertacija (socialiniai 

mokslai, vadyba ir administravimas). 

Draft, R. L. (2006). Management. Ninght Editon. Vanderbilt University. 

Dutta, S., Zbaracki, M., Bergen, M. (2001). Pricing Process as a Capability: A Case Study. Marketing Science Institute 

Working Paper, No. 01, p. 61–66. 

Eggert, A., Ulaga, W. (2002). Customer perceived value: a substitute for satisfaction in business markets? Journal of 

Business & Industrial Marketing, Vol. 17, No. 2/3, p. 107–118. 

Foxall, G. R. (1973). The Logic of price Decision- Making. Management Decision, Vol. 18, No. 5, p. 235–245. 

Ge, D. (2002). Value pricing in presence of network effects. Journal of Product & Brand Management, Vol. 11, No. 3, 

p. 174–185. 

Huber, F., Herrmann, A., Henneberg, S. C. (2007). Measuring customer value and satisfaction in services transactions, 

scale development, validation and cross-cultural comparison. International Journal of Consumer Studies, Vol. 31, 

Issue 6, p. 554–564 [interaktyvus]. 

Ingenbleek, P., Debruyne, M., Frambach, R., Verhallen, T. (2003). Successful new product pricing practices: a contingency 

approach. Marketing Letters, Vol. 14, No. 4, p. 289–305. 

Khalifa, A. S. (2004). Customer value: a review of recent literature and an integrative configuration. Management decision, 

Vol. 42, No. 5, p. 96–108. 

Kotler, P., Keller, K. L. (2007). Marketingo valdymo pagrindai. Klaipėda: Logitema. 

90


Palliam, R. (2006). Further evidence on the information content of economic value added [interaktyvus]. Accounting 

and Finance, Vol. 5, No. 3, p. 204–215. Prieiga per internetą: EMERALD. 

Pashigian, B. P. (1998). Price Theory and Applications. New York: Irwin/McGraw-Hill. 

Praude, V., Shalkovska, E. (2009). Marketing factors of formation of company’s customer equity. Organizacijų vadyba: 

sisteminiai tyrimai, Nr. 52, p. 63–75. 

Rastenis, J. (2005). Kainodara. Kaunas: Technologija. 

Ravald, A., Gronroos, Ch. (1996). The value concept and relationship marketing. European Journal of Marketing, 

Vol. 30, No. 2, p. 25–34. 

Reddy, N. M. (1991). Defining product value in industrial markets. Management Decision, Vol. 29, No. 1, p. 14–19. 

Roig, J. C. F., Garcia, J. S., Tena M. A. M., Monzonis J. L. (2006). Customer perceived value in banking servines. International 

Journal of Bank Marketing, Vol. 24, No. 5, p. 13–27. 

Rowley, J. (1997). Principles of price and pricing policy for information market place. Library Review, Vol. 46, No. 3, 

p. 179–189. 

Smith, J. B., Colgate, M. (2007). Customer Value Creation: A Practical Framework. Journal of Marketing Theory and 

Practice, Vol. 15, No. 1, p. 198–210. 

Snieškienė, G., Pridotkienė, J. (2011). Eksporto kainodaros tikslų ir jiems poveikį darančių aplinkos veiksnių vertinimas 

Lietuvos eksportuotojų pavyzdžiu. Ekonomika ir vadyba, Nr. 16, p. 359–365. 

Snoj, B., Korda, A. P., Mumel, D. (2004). The relationships among perceived quality, perceived risk and perceived 

product value. Journal of Product & Brand Management, Vol. 13, No. 3, p. 156–167. 

Sūdžius, V. (2001). Produkto konkurencingumo vertinimo ir stiprinimo aspektai. Organizacijų vadyba: sisteminiai 

tyrimai, Nr. 19, p. 137–149. 

Vaitkienė, R., Pilibaitytė, V. (2008). Vertės vartotojui kūrimo ir santykių su vartotojais vystymo procesus integruojantis 

modelis. Applied Economics: Systematic Research, Vol. 2, Issue 2, p. 45–57. 

Verslo aplinka Lietuvoje ir Ukrainoje: sektorinė analizė. (2011). 1 tomas. Mokslinė monografija. Kaunas: Technologija. 

Virvilaite, R., Saladiene, V., Skindaras, D. (2009). The Relationship between Price and Loyalty in Services Industry. 

Inžinerinė ekonomika / Engineering Economics, Nr. 3, p. 96–104. 

Wang, Y., Lo, H. P., Yang, Y. (2004). An integrated framework for customer value and customer – relationship management 

performance: a customer based perspective from China. Managing Service Quality, Vol. 15, No. 2/3, 

p. 162–178. 

Zeithaml, V. A. (2004). Service quality. Marketing Science Institute. 

THE CONCEPTS OF PRODUCT VALUE IN PRICING PROCESS 

Deimena Kiyak 


Summary 

The article identified, that combining and modifying costs, competition and demand based traditional 

pricing methods, formed value-based pricing methodology, where pricing process starts with the users wishes 

and perceived value indentification. Some scientists in this methodology emphasizes the value of the 

product to the consumer concept, others distinguish customer concept of perceived value dimensions. It 

was established that the value of the product concept is twofold aspect in pricing, generally not considered, 

therefore scientific literature for the systematic and analytical support characterizes two different concepts of 

value: value to the customer and consumers perceived value. Acknowledging that consumer choice depends 

on what value to him provides companies offer, pricing procedural stages are analyzed to the consumer value 

creation and consumers perceived value unification point. It is recommended value creation, detection, 

treatment and support stages perform actions, related to the product value for the customer creation and 

improvement, related to the consumers perceived value identification. In order to create more value to the 

user can be used economic profit theory (EPT), product development process (PDP) customer value model, 

risk value method, design structure matrix (DSM). Value-creating includes an actions which are closely 

related with each other. After discussing the concepts of value, the dimensions, its development stages, and 

91

Deimena Kiyak 


the value creation process, composed an integrated model that reveals the value of the product concept in 

the use of the pricing process. Applying drawn value to consumers and consumers perceived value identification 

model in the pricing process the company can significantly increase the income, reduce the price 

dependence on diversification of income streams, i.e., can increase the income not only by overvaluation, 

continuously analyze the prevailing market prices and compare them with competitors’ prices, apply examined 

the system of granting discounts, continually assess consumers price sensitivity. However, it should be 

noted, that this pricing model application process will always be associated with additional costs, and they 

are also included in the price. Also, the model has to be used thoughtfully for a particular consumer segment 

or group. Researching and analyzing theoretical pricing methods, product value, customer perceived value 

aspects, describing actions related to value creation and the perceived value of consumer identification in the 

price formation process of value creation stages and by establishing an integrated value for consumers and 

consumer perceived value identification model for pricing process, were used general scientific research 

methods: systematic, comparative and logical analysis of scientific literature. On the basis of the theoretical 

level, presumption set out formed the value for customer and consumers’ perceived value identification of 

the integrated model in the pricing adaptation require of his suitability evidence by empirical research. 

KEY WORDS: pricing, customer value, customer perceived value, integrated values identification model 

in the pricing process. 

JEL CODES: L111; L221; L222; M339. 

92


DARNAUS VYSTYMOSI RODIKLIŲ IŠSKYRIMO 

METODOLOGIJA: PROBLEMOS IR ĮŽVALGOS 

Audrius Kutkaitis 1 


ANOTACIJA 

Darnaus vystymosi idėjų ir principų taikymas šių dienų plėtros procesuose, be abejo, yra populiari, diskutuotina pastarųjų metų 

mokslinė tema. Vis dėlto tai nepadeda atskleisti kai kurių darnaus vystymosi tyrimo problemų, nenusako to, kaip darnus vystymasis 

įvertinamas tam tikruose etapuose ir kaip išskiriami rodikliai, padedantys apskaičiuoti procesą. Šio straipsnio tikslas – pateikti metodologiją, 

kaip, autoriaus nuomone, būtų galima išskirti rodiklius, kurie tiktų vertinti įvairių procesų darną. Straipsnyje aptariami 

įvairių procesų vystymosi veiksniai, aplinkos būklės saugumo kriterijai, apimantys skirtingas sritis. 

PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: darnus vystymasis, darnaus vystymosi rodikliai, metodologija, ekspertinis vertinimas. 

JEL KLASIFIKACIJA: Q01, Q56. 

Įvadas 

Mokslinė problema ir naujumas. Darnaus vystymosi (toliau – DV) pagrindinės nuostatos nuolat 

aptariamos ir plėtojamos daugelyje pasaulio šalių. Nemažai Europos valstybių darnaus vystymosi nuostatas 

yra įtraukusios į savo nacionalines plėtros strategijas (Lietuva, Belgija, Lenkija, Austrija ir kt.) ir plėtoja 

visos šalies lygmeniu. Pati darnaus vystymosi koncepcija yra gerokai patobulinta ir aktyviai plėtojama 

daugelio pasaulio mokslininkų. Aktuali ir nepakankamai išanalizuota tema yra praktinis tikslinis darnaus 

vystymosi metodikų taikymas, tai padėtų surinkti reikiamą informaciją apie konkretaus proceso darnaus 

vystymosi raidą. 

Esti mokslinių darbų, kuriuose darnus vystymasis tyrinėjamas regioniniu lygmeniu (Čiegis ir kt., 2010a, 

2010b; Navickas, 2009; Navickas ir kt., 2009; 2008), bet juose nepakankamai atskleista ir pagrįsta rodiklių 

išskyrimo metodika. Šiuose darbuose naudojami regioninį lygmenį identifikuojantys rodikliai išskiriami, 

remiantis asmenine autorių nuomone ir patirtimi. J. Staniškis ir kt. (2005) savo darbuose tyrinėjo pramonės 

darnaus vystymosi problemas, įvairius švarios gamybos ir taršos prevencijos aspektus pramonėje. Darnus 

pramonės vystymasis čia apibrėžiamas pasitelkus aplinkosauginius ir ekonominius rodiklius, kurie apima 

išlaidas aplinkosaugai ir atliekų šalinimą, tačiau tai nepadeda atskleisti kai kurių darnaus vystymosi tyrimo 

problemų, nenusako, kaip įvertinamas darnus vystymasis tam tikruose etapuose ir kaip išskiriami rodikliai, 

taikomi apskaičiuojant procesą. 

R. Dapkus (2007) analizavo Lietuvos poveikio aplinkai vertinimo (PAV) sistemą ir jos įtaką darniai regiono 

plėtrai bei pateikė rekomendacijų, kai tobulinti PAV sistemą, didinti strateginio planavimo efektyvumą, bet 

neatskleidė, kaip ir kokie rodikliai gali rodyti darnaus vystymosi raidą tam tikru tiriamuoju laikotarpiu. 

Kaip minėta, pats darnaus vystymosi vertinimas tapo sparčiai besivystančia sritimi. Daugėja instrumentų, 

kurie padeda vertinti darnų vystymąsi, tobulėja metodikos, kurios siūlo tikslesnius taikymo metodus, kartu 

1 

Audrius Kutkaitis – daktaras (socialiniai mokslai). Klaipėdos universiteto Socialinių mokslų fakulteto Vadybos katedros 

lektorius. Moksliniai interesai: logistika, darnus vystymasis. 

El. paštas: audrius.kutkaitis@gmail.com 

93


DARNAUS VYSTYMOSI RODIKLIŲ IŠSKYRIMO METODOLOGIJA: PROBLEMOS IR ĮŽVALGOS 

padeda surinkti duomenis, kurie realiau atskleidžia tam tikros situacijos mastą. R. Čiegis ir kt. (2010a), nagrinėdami 

darnaus vystymosi koncepcijos mokslinę problemą, tyrė Lietuvos darnaus vystymosi vertinimo 

dėsningumus ir bandė įvertinti Lietuvos vystymąsi darnumo aspektu. Teoriškai aptardami darnaus vystymosi 

vertinimo modelius ir metodus, pateikė integruoto darnaus vystymosi indekso skaičiavimo metodologiją ir 

apskaičiavo Lietuvos integruoto darnaus vystymosi indeksą 2000–2009 m. Šie ir panašūs darbai tik įrodo, 

kad tai aktuali ir nuolat mokslininkų plėtojama tema, tačiau darnaus vystymosi procesų analizės metodai ir 

konkrečių rodiklių, identifikuojančių tam tikrus procesus, išskyrimo metodologija nepakankamai išplėtoti. 

Straipsnyje aptariama, kaip taikyti esamos metodologijos principus konkretiems darnaus vystymosi rodikliams 

išskirti. 

Tyrimo tikslas – išanalizavus socialiniuose moksluose priimtus ir taikomus mokslinių tyrimų metodus, 

pateikti metodologiją, kuri tiktų darnaus vystymosi rodikliams išskirti. 

Tyrimo objektas – socialinių mokslų tyrimo metodai ir metodologijos, padedančios identifikuoti darnaus 

vystymosi rodiklius. 

Straipsnyje įvairių procesų darnaus vystymo vertinimo metodologija ir modeliavimas pagrįsti moksliniu 

tyrimu. Čia darnaus vystymosi rodiklių išskyrimo metodologija gali būti tapatinama su trianguliacijos metodu, 

integruojant teorinius ir empirinius tyrimus, kokybinius ir kiekybinius duomenų apdorojimo būdus, 

modeliavimą, numatant ir formuluojant mokslinio pažinimo tikslus bei problemas, pažinimo uždavinius ir 

operacijas, pažinimo priemones ir metodus. Išvardytus mokslinės veiklos elementus siedamas į sistemas, 

planuodamas ir kontroliuodamas jų funkcionavimą straipsnio autorius tikisi moksliškai pagrįsti savo darbo 

rezultatus. 

Pažymėtina, kad tirdami įvairių procesų darnų vystymąsi empiriškai galime nustatyti darnaus vystymo 

principų taikymo įtaką subjektų valdymui, tačiau negalime tiesiogiai stebėti, kaip darni plėtra vyksta. 

Matome tik teorinį galutinį rezultatą, kai darnus vystymas viename lygmenyje (taikomi darnaus vystymo 

principai) po tam tikro laiko bus stebimas organizacijoje kitame lygmenyje (kitoje vietoje). Teiginys apie 

darnią subjektų plėtrą suformuluotas kaip loginė išvada, o ne kaip reiškinio tiesioginio stebėjimo rezultatas. 

Pabrėžtina, kad tai būdinga socialiniams mokslams, kur stebimi procesai prognozuojami remiantis teoriškai 

pagrįstais modeliais. Todėl, teigtina, kad modeliavimo metodai, būtų tikslūs, jie turi būti metodologiškai 

pagrįsti. 

Straipsnyje tyrimo metodas apibūdinamas kaip sisteminė procedūra, susidedanti iš nuosekliai pasikartojančių 

operacijų, kurių taikymas kiekvienu konkrečiu atveju leidžia pasiekti norimų rezultatų. Šio straipsnio 

sudėtingumas ir specifinė mokslo problema reikalauja tam tikrų tyrimo metodų. Atsižvelgdamas į tiriamos 

problemos kompleksiškumą ir duomenų gavimo ypatumus, straipsnio autorius kaip bazinę pasirinko kokybinio 

tyrimo strategiją, o konkretiems tyrimo etapams – šiuos tyrimo metodus: mokslinės literatūros 

analizę, siekiant nustatyti darnaus vystymo kriterijus ir surinkti antrinius duomenis, kad būtų galima juos 

palyginti su autoriaus surinktais, atlikus tyrimą, pirminiais duomenimis. Gilinantis į mokslinę problemą 

pasirinktas žvalgomasis tyrimo metodas – dokumentų analizė (darnaus vystymosi strategijos), pokalbiai 

su atitinkamos srities specialistais, ekspertais ir pan. Šis metodas bus taikomas kaip tam tikrų praktinių 

arba pažintinių rezultatų gavimo būdas. Nes, V. Pranulio (2007) teigimu, žvalgomasis tyrimas apibrėžiamas 

kaip preliminarus tyrimas, atliekamas siekiant išsiaiškinti problemos turinį ir jos tolesnio sprendimo kryptis 

(Pranulis, 2007). Pagrindinis žvalgomojo tyrimo tikslas – iškelti idėjų tolesniam tyrimui. Tyrimas naudojamas 

didelėms, neaiškioms problemoms skaidyti į siauresnes, tikintis suformuluoti hipotezes. Žvalgomasis 

tyrimas paprastai suprantamas kaip pradinis tyrimas. Jis dažniausia atliekamas pradinėse tyrimo stadijose, 

kol dar nevisiškai aišku, kokio tyrimo reikia (Unterhauser, 2006). Tęsiant tyrimą ir siekiant pagrįsti įvairių 

procesų veiklos darnos rodiklių atranką, atliktas kokybinis tyrimas, kai duomenys rinkti ekspertų apklausos 

ir giluminio interviu metodu. Remiantis ekspertų vertinimais, nustatomas jų nuomonių tiriamu klausimu atitikimo 

laipsnis ir išvadų objektyvumas, kurį lemia esminiai realūs faktų ir reiškinių ryšiai (Kardelis, 2005). 

Tyrimo instrumento – iš dalies struktūruoto interviu anketai verifikuoti taikyti statistiniai analizės metodai. 

Tyrimo dalyviai, dalyvaujantys atliekant I ir II ekspertinius vertinimus, turėjo galimybę gauti visą reikiamą 

informaciją apie vertinimo kriterijus, lygmenis, sritis ir pan. 

94


1. Tyrimo etika 

Atliekant žvalgomąjį ir ekspertinį tyrimus laikytasi tyrimo etikos reikalavimų. Socialinių tyrimų etika, 

pasak I. Luobikienės (2005), vis dažniau kelia moralinių tyrimų klausimų, kurie susiję su tyrimo subjektais. 

Nustatant darnaus vystymosi rodiklius ir atliekant darnos lygmenų tyrimus stengiamasi suderinti siekius 

gauti objektyvią informaciją ir užtikrinti tiriamos organizacijos saugumą, nes paviešinti duomenys gali neigiamai 

paveikti organizacijos veiklą. Pavyzdžiui, ekonominių rezultatų siekis lemia aplinkos taršą, o tai daro 

neigiamą poveikį socialinei aplinkai. Literatūroje tai dar vadinama išlaidų / naudos santykiu (Tidikis, 2003). 

Tai fundamentali svarbiausios socialinio tyrimo etinės dilemos koncepcija. Planuodamas tyrimą, autorius 

vertino galimą socialinę darbo naudą ir tyrime dalyvaujančių subjektų veiklos padarinius. Straipsnyje laikomasi 

nuostatos, kad tyrimų nauda gali būti atradimai, galintys prisidėti prie teorijos ir jos taikymo pažangos, 

t. y. įvairių procesų darnaus vystymo problemų sprendimo. 

Atliekant tyrimus, norint nustatyti tinkamiausius DV rodiklius, laikytasi literatūroje (Frankfort-Nachmias, 

Nachmias, 2008) rekomenduojamų tyrimo etikos taisyklių. Laikomasi nuostatos, kad etikos kodeksas turi 

būti toks pat svarbus kaip ir mokslo kodeksas. Straipsnis nei papildo, nei kritikuoja etikos kodekso. Mokslinio 

pažinimo srityje mokslo ir etikos santykis yra toks pat, kaip ir verslo bei etikos santykis versle. Manome, 

kad tai, kas tinka verslui, turi tikti ir visuomenei. Verslas ir etika, kaip ir mokslas bei etika, yra atskiros sritys, 

turinčios savas normas ir vertybes. Laikantis etiškumo principų, straipsnyje galima svarstyti alternatyvias 

galimybes, kaip etiškiau pasielgti, aprašant tiriamą situaciją, ugdyti intuiciją, kuri padeda nežinomose ir netikėtose 

situacijose, skatina laikytis drausmės. 

Pasirinkti tyrimo metodai yra neeksperimentiniai ir, kaip aprašyta aukščiau, atlikti taikant kokybinio tyrimo 

strategiją. Gauti duomenys analizuojami, apibendrinami, daromos galutinės išvados, prireikus gali būti 

pateikta rekomendacijų. Tiriami įvairūs procesai visą laiką stebimi ir analizuojami taikant tą pačią metodiką, 

esant daugmaž vienodoms tyrimo sąlygoms. Autoriaus nuomone, tokie tyrimai ypač naudingi, nes padeda 

nustatyti įvairių procesų savybių pokyčius, kurie priklauso nuo socialinės sistemos parametrų pokyčių. 

Pasirinkto tyrimo trūkumai: vertinant kelerių metų aplinkos ir ekologines ataskaitas sunkiau parinkti 

tas pačias sąlygas, dėl ko gali atsirasti interpretavimo klaidų. Teigtina, kad laikantis bendros tyrimo etikos 

principų straipsnyje tyrimas pateiktas taip, kad kiti tyrėjai, remdamiesi straipsnyje aprašyta samprata, patys 

patikrintų tyrimo rezultatus ir jo validumą. 

Straipsnio autorius DV rodiklių išskyrimo metodologijoje siūlo vadovautis veiksmų eiliškumą nusakančia 

schema (1 pav.). 

1 pav. Darnaus vystymosi rodiklių išskyrimo veiksmų eiliškumo schema 

95



Pirmasis DV rodiklių išskyrimo veiksmas. Pastebėta, kad moksliniuose straipsniuose apie įvairių 

procesų vystymą, taip pat ir darnų, aprašomi modeliai ir rodiklių išskyrimo metodai bei metodologija siejami 

su konkurencine aplinka (Koetse, Rouwendal, 2010; Zhang, 2009; Wouter, 2007), strateginiu valdymu ir 

analize (Haezendock, 2000; 2000b), bazinių kriterijų taikymu įvairių procesų veiklai identifikuoti (Willcocks 

et al., 1997). Tyrimai rodo, kad remiantis prieinamais oficialiais duomenimis apie darbų srautų apimtis 

ir struktūrą, galima įvertinti sukuriamą pridėtinę vertę, tačiau DV požiūriu svarbu, kad procesai, vykstantys 

organizacijos viduje ir už jos ribų, tolygiai pasiskirstytų pasirinktuose darnos lygmenyse. Su tolygiu veiksmų 

pasiskirstymu siejamas požiūris, kad kiekviename iš DV lygmenų atliekama veikla neturi peržengti tam 

tikrų ribų arba nepakenkti kitam gretimam lygmeniui. Kitaip tariant turi būti užtikrintas saugumas. Tirdami 

įvairius procesus, nustatydami jų pagrindines charakteristikas, pastebime, kad literatūroje pagrindinis išorinis 

plėtros konstruktas remiasi „saugumo“ išryškinimu. Dažnai organizacijų pagrindinės techninės charakteristikos 

nustatomos laikantis įvairių saugumo reikalavimų (Paulauskas, 2000; De Langen, 2008; Desai 

2005). Apie kokį organizacijų objektą bekalbėtume (pvz., transportas, kroviniai, infrastruktūra, įrenginiai, 

aplinkosauga, ekonomija ir kt.), pagrindinis išeities kriterijus yra saugumas. „Pakankamas ir saugus aptarnavimas 

reiškia, kad remiantis sutarties sąlygomis viskas bus įvykdyta saugiai“ (Paulauskas, 2000, p. 9–10). 

Organizacijų plėtros saugumo veiksniai, kuriuos norime identifikuoti nustatant DV rodiklius, turi būti išskiriami 

analizuojant konkrečių organizacijų veiklą: stebint, kas jai yra svarbu, su kokiomis aplinkomis ji 

susiduria, kas daro įtaką pagrindiniams rezultatams ir pan. Svarbus visuminis saugos veiksnys: plėtojant bet 

kokią veiklą neturėtų nukentėti kiti veiksniai, darantys įtaką organizacijų plėtrai. Šiuo atveju tai pirmasis 

veiksmas, norint tinkamai išskirti darnaus vystymosi rodiklius. Tirdami įvairių procesų vyksmą darnos 

aspektu turime suprasti, ar pasirinkti rodikliai tenkina saugumo kriterijų. 

Antrasis darnaus vystymo rodiklių išskyrimo veiksmas – darnaus vystymosi lygmenų 

nustatymas. Pastebėta, kad literatūroje aprašyti trys pagrindiniai darnaus vystymo lygmenys: ekologinis, 

ekonominis ir socialinis. Apie šių trijų komponentų svarbą darnaus vystymosi kontekste užsimena daugelis 

tirtų autorių (Becker, 2010; Hardin, 2006, Hickford, Cherrett, 2007; Jabareen, 2004, Moldan et al., 2007 ir 

kt.). Pagrindinė ir dažniausiai minima problema – kaip suderinti aukščiau pateiktas darnaus vystymosi koncepcijų 

grupes ir naudoti jas kaip bendrą darnaus vystymosi instrumentą, kuris padėtų užtikrinti vystymosi 

darnumą. Nacionalinėje darnaus vystymosi strategijoje teigiama, kad „darnaus vystymosi koncepcijos pagrindą 

sudaro 3 lygiaverčiai komponentai – aplinkosauga, ekonominis ir socialinis vystymasis“ (LRV, 2009, 

p. 1). Kadangi neįmanoma tiksliai nustatyti, kurie darnaus vystymo komponentai yra išskirtiniai, straipsnyje 

tolygus darnos komponentų pasiskirstymas yra pagrindinis išeities kriterijus ir vienareikšmiškai nustatyta 

taisyklė. Teiginys grindžiamas nacionaline darnaus vystymosi strategija (LRV, 2009) ir pasitelktas šio darbo 

metodologijai pagrįsti. Literatūroje yra ir kitų aprašų, kuriuose identifikuota gerokai daugiau DV lygmenų, 

straipsnyje tas neneigiama. Ši siūloma DV rodiklių išskyrimo metodologija gali būti pritaikyta, esant kitam 

DV lygmenų skaičiui. 

Trečiasis veiksmas. Žvalgomasis tyrimas išskiriant DV rodiklius. B. Moldan, A. L. Dahl 

(2007), kalbėdami apie darnumo rodiklių kūrimo metodus ir jų agregavimo lygius, išskiria: a) rodiklius; 

b) agreguotus rodiklius; c) mišrius (sudėtinius) rodiklius; d) indeksus (Čiegis, 2010a). Rodikliai taikomi: 

darnaus vystymosi supratimui išreikšti ir sprendimams pagrįsti. Anot J. Becker (2010), rodikliai dažnai parenkami 

neatsižvelgiant į jų poveikį vienas kitam ir darnaus vystymosi pažangai. Todėl ji siūlo atgalinį 

susiejimą (angl. backcasting), kai pradedama nuo siekiamo rezultato, tada parengiamas jo įgyvendinimo scenarijus. 

Darnaus vystymosi rodiklių atranka grindžiama vyraujančia respondentų (ekspertų) nuomone, nes, 

pasak S. Bell, S. Morse (2010), pagrindinė darnaus vystymosi nuostata yra žmonių dalyvavimas procesuose. 

Be žmonių darnaus vystymosi koncepcija netenka prasmės. 

K. Navicko, R. Navickienės (2009) teigimu, kriterijai, pagal kuriuos galime vertinti įmonės darnumą, 

gali padėti nustatyti konkrečios organizacijos priemones, taikomas paslaugų ir procesų analizei. Straipsnio 

autoriaus nuomone, kiekvienu tiriamu atveju įvairiuose procesuose turime išskirti: atliekų ar taršos šaltinius 

ir jų būvį rodančius rodiklius; ekonominius rezultatus rodančius rodiklius; socialinį lygmenį nusakančius 

rodiklius. Taikomą tyrimo pobūdį nulemia pats tyrėjo požiūris, nes metodas tėra įrankis, kuriuo renkami duo- 

96


menys kokybiniam ar kiekybiniam požiūriui patvirtinti. Laikomasi nuostatos, kad tyrimo rezultatai grindžiami 

ne asmeniniu tyrėjo požiūriu, o gautais duomenimis. Įvairių procesų darnos vertinimo ekspertų išskirti 

veiksniai turi savus matuojamus rodiklius, kurių validumą visada galima patikrinti. 

Matuojant darnų vystymąsi įprasta parinkti tam tikrą rodiklių skaičių kiekvienam iš trijų (ar daugiau) 

lygmenų – ekonominiam, ekologiniam, socialiniam ir t. t. (Parris ir kt., 2003). Indeksai, kuriuos sudaro 

tam tikri rodikliai, taikomi siekiant sumažinti sudėtingų tarpusavio ryšių skaičių, suvedant juos į paprastą 

formuluotę, kuri palengvina įvertinimo procesą. Kita vertus, autorius susidūrė su problema, kurią G. Janušauskaitė 

(2008) įvardijo kaip metodologinį indeksų trūkumą. Šie trūkumai atsiskleidžia tada, kai vertinant 

įvairių procesų pasirinkto lygmens darną įtraukiamas vienas ar kitas rodiklis, nes nebeaišku, kuris rodiklis 

indekse yra labai reikšmingas, o kurių reikšmė yra menkesnė. Akivaizdu, kad praktiškai planuojami taikyti 

indeksų rinkiniai negali visko apibūdinti, todėl svarbiausia sudaryti tipinį komplektą, kuris pateiktų išsamų 

apibūdinimą, bet ne platesnį, negu būtina esmei atskleisti. Rodiklių pasirinkimo metodas turi būti lankstus 

tuo požiūriu, kad gali papildyti ir sumažinti indeksų skaičių, siekiant geresnio įvertinimo duotame kontekste 

(Čiegis, 2010b). Remiantis B. Moldan ir kt. (2007), rodikliai taikomi šiais tikslais: darnaus vystymosi supratimas, 

sprendimų rėmimas, suinteresuotų šalių įtraukimas, nukreipimas ir siekis susitarti. DV rodiklių parinkimas 

yra visa apimantis procesas. Autoriaus nuomone, šiame etape svarbu išskirti kuo daugiau rodiklių, 

visapusiškai identifikuojančių lygmenį, nenukrypstant nuo I etape nurodyto „saugumo“ kriterijaus. Svarbu, 

kad išskirti rodikliai būtų: matuojami, universalūs, suprantami, o matavimo vienetai priimti naudoti visose 

tyrimą apimančiose šalyse. Taigi atliekant žvalgomąjį tyrimą, kadangi problema iki galo neaiški, remdamiesi 

vieša ir prieinama informacija, taikydami nacionalines darnaus vystymosi strategijas išskiriame kuo daugiau 

matuojamų rodiklių, identifikuojančių įvairių procesų plėtrą tiriamuose lygmenyse. Visi išskirti rodikliai turi 

būti matuojami. Darnos rodiklių nustatymas yra atsakingas procesas, nulemiantis tyrimo sėkmę. Teisingai 

išskirti rodikliai ir tolesnis tikslių duomenų rinkimas lemia įvairių procesų darnos vertinimo koncepto parengimą. 

Šiuo atveju būtina logiškai derinti kokybinius ir kiekybinius duomenis, nes, išskyrus kokybinius rodiklius, 

apibūdinant darnų vystymąsi gali iškilti problema, kaip kai kuriuos duomenis gauti ir juos verifikuoti 

konkrečiu atveju. Rezultatų įvertinimo etape tikrinama, ar vykdoma veikla ir procesai atitinka numatytus 

standartus visuose darnumo lygmenyse. 

Ketvirtasis DV rodiklių išskyrimo veiksmas. Išskiriant įvairius procesus identifikuojančius rodiklius, 

sudėtinga apie skirtingas veiklos sritis spęsti tyrėjams, kurių specializacija yra specifinė. Tyrėjo, 

analizuojančio DV problemas ir išskiriančio rodiklius identifikuojančius lygmenis, giluminis supratimas 

apie kitas sritis gali būti ribotas, todėl nežinomai problemai iki galo išspęsti ir gautiems rezultatams pagrįsti 

pasitelkiami atitinkamos srities specialistai, ekspertai. Ekspertų vertinimo metodo esmė – jie logiškai 

analizuoja konkrečią problemą, kiekybiškai (ir kokybiškai) vertindami ir formaliai apdorodami duomenis 

(Tidikis, 2003, p. 516; Kardelis, 2005, p. 206). Šiame rodiklių išskyrimo etape svarbu parinkti ekspertus, 

kurie tinkamai apibūdintų sritį, kurioje norime atlikti DV vertinimą. Ekspertų paskirtis – nusakyti, kas mus 

dominančioje srityje (pvz., kaimo vietovėse, pasienio regionuose, verslo organizacijose) yra svarbiausia, 

kokie veiksniai daro didžiausią įtaką tiriamo subjekto būviui. Duomenims rinkti galime naudoti iš dalies 

struktūruotą klausimyną-anketą, kurioje klausime ekspertų, kas geriausiai atskleidžia srities savitumą, pokyčius. 

Anketinė apklausa yra plačiai socialiniuose moksluose paplitęs duomenų rinkimo metodas, populiarus 

dėl paprastumo ir galimybės greitai surinkti duomenis (Kardelis, 2005). Kaip pavyzdys anketoje gali būti 

pateikiama nuostatų skalė, kurioje į tyrimą pakviesti ekspertai nurodo, kokiu laipsniu respondentas sutinka 

ar nesutinka su skalėje pateiktais teigiamais ar neigiamais objekto ar reiškinio rodiklių vertinimais. Ši skalė 

plačiai taikoma apklausose, ypač matuojant nuostatas, įsitikinimus ir nuomones (Bilevičienė, Jonušauskas, 

2011). Šiuo atveju pateiktoje Likerto skalėje 1 yra neutralus atsakymo variantas (nežinau), 2 – visiškai nesvarbu, 

3 – svarbu, 4 – nesvarbu ir 5 – labai svarbu. Respondentai gali būti apklausiami tiesiogiai su jais 

bendraujant, t. y. tradiciniu būdu, ir internetu. A. Valackienės, S. Mikienės (2008, p. 101) teigimu, tradicinis 

būdas prilygsta individualiai respondentų apklausai, kai klausėjas susitinka su respondentu, įteikia jam anketą 

ir prašo ją užpildyti, palaukia, kol užpildys, ir ją pasiima. Taip klausėjui suteikiama galimybė instruktuoti 

respondentus (prireikus, pvz., jei nesuvokiama klausimo esmė) (Luobikienė, 2005). Nustatant DV sritį iden- 

97



tifikuojančius rodiklius svarbu, kad pildydami klausimynus ekspertai galėtų įrašyti žodinius paaiškinimus. Jų 

reikia nenumatytoms problemoms tiriamoje srityje nustatyti. Jei apklausoje dalyvavusių respondentų imtis 

pernelyg maža statistiškai reikšmingai pagrindžiant rodiklių atranką, be to, negali užtikrinti apklausos reprezentatyvumo 

reikalavimų, o respondentų žodiniai paaiškinimai – kiekybinių duomenų kriterijų, ši apklausa 

iš esmės kokybinė. Ji šiame etape leidžia tyrėjui priimti labiau pagrįstus rodiklių atrankos kriterijus, 

o būsimuosiuose tyrimuose, išplėtus tyrimų imtį, rodiklių atranką pagrįsti statistiniais metodais. Anketose 

ekspertams pateikiant kriterijus nurodyta, ką siekiama diagnozuoti. Tokio pobūdžio tyrimuose ekspertų mažiau 

įvertintų kriterijų nereikėtų vertinti kaip neteisingai išskirtų, nes klausimyne gali būti prašoma įvertinti 

matuojamus parametrus tiriamų procesų vystymosi požiūriu. 

Po pirmojo ekspertinio įvertinimo galime sudaryti rodiklių sistemas, kurios tyrėjui gali parodyti, kas yra 

svarbu vystant konkrečią sritį, kokie rodikliai identifikuoja lygmenį bendrame kontekste. Rodiklių sistemos 

išsidėstymas gali rodyti, kurių rodiklių tam tikruose tirti pasirinktuose DV lygmenyse yra daugiausia, bet tai 

dar nenusako vystymosi darnos bendrame kontekste. 

Penktasis DV rodiklių išskyrimo veiksmas. Penktuoju veiksmu atliekame antrąjį ekspertinį vertinimą, 

siekdami išsiaiškinti svarbiausius tyrimo objektą atitinkančius kriterijus, kuriais remiantis būtų galima 

diagnozuoti įvairių procesų darną. Pasirinkti tik darnaus vystymosi srityje dirbantys ekspertai, su kurių 

pagalba tikimasi įvertinti jau atrinktų svarbių vystymosi kriterijų atitikimą darnaus vystymosi sampratai, t. y. 

kiek atliekant I vertinimą vystymo specialistų nurodyti veiksniai, kuriems turi įtakos žmogaus veikla, yra 

svarbūs darnaus vystymosi požiūriu. Siekiant tikslesnių rezultatų, II etapui pasirenkama paruošta rodiklių 

sistema (tiek pat, kiek nurodyta pirmajam tyrimo instrumente). II ekspertinio vertinimo tikslas – išgryninti 

darnaus vystymosi pasirinkto proceso kriterijus darnos požiūriu. Šio tyrimo rezultatai gali būti grupuojami 

lentelėse, kaip ir atliekant pirmąjį ekspertinį vertinimą. Rodiklių reikšmingumas patikrintas dviem svarbos 

aspektais: mus dominančioje srityje ir darnaus vystymosi koncepcijai. 

Anketos pastabose ekspertai gali nurodyti pastabas ir sąlygas, kurioms esant jie atliko vertinimą. Šios 

pastabos būtų naudingos tyrėjui papildant savo tyrimą nauja informacija. Tyrimas gali būti papildomas bei 

tikrinamas ir kitais – alternatyviais būdais, pvz., tikrinant duomenis SPSS duomenų apdorojimo programa, 

kuri padeda įvertinti tiriamųjų rangą pagal Fridmano kriterijaus reikšmę, nuomonių pasiskirstymą – pagal 

variacijos ir konkordacijos koeficientus. Friedmano kriterijaus p-reikšmė (Sig) tiriamuoju atveju rodytų, ar 

tiriamųjų rangai statistiškai reikšmingi. 

Šeštasis DV rodiklių išskyrimo veiksmas – rodiklių tikrinimas ir pagrindimas. Po II ekspertinio 

vertinimo atliekame išskirtų DV rodiklių jautrumo analizę. Kadangi tyrime darną nusakantys rodikliai yra 

kiekybiniai, sprendimo priėmimo jautrumui nustatyti galima taikyti matematinių modelių jautrumo nustatymo 

metodus (Simanavičienė, Ustinovičius, 2011). Atmetame tyrimui netinkamus rodiklius. Taikydami 

duomenų validumo kriterijus, rodiklius vertiname atsižvelgdami į jų reikšminį kriterijų. Nustatome, ar kiekviename 

iš darnos lygmenų esantis kriterijus nesikartoja ir nenusako tos pačios būsenos, tik kita išraiška. 

Tikriname, ar išskirti rodikliai yra nevienareikšmiški. Atmetami rodikliai, kurie rodo tą pačią sritį. Atlikę 

pataisas sudarome rodiklių sistemą, kuri patikrinta dviem aspektais: tiriamo proceso vystymosi ir darnos 

vertinimo. Kaip pavyzdį atlikdami DV rodiklių jautrumo analizę trijuose lygmenyse, galime naudoti matricą 

(žr. 1 lentelę), kuri padeda nustatyti, ar rodikliai yra iš skirtingų aplinkų ir ar jie nesikartoja. 

1 lentelė. Darnaus vystymosi rodiklių jautrumo vertinimo matrica 

Aplinka Ekologinė Ekonominė Socialinė 

Bendra Rodiklis X1 Rodiklis Y1 Rodiklis Z1 

Susijusi su kitais subjektais Rodiklis X2 Rodiklis Y2 Rodiklis Z2 

Individualios pastangos Rodiklis X3 Rodiklis Y3 Rodiklis Z3 

Septintasis DV rodiklių išskyrimo veiksmas. Šiame etape analizuojami ir apibendrinami tiriamo 

proceso darnos vertinimo rezultatai. Remdamiesi viešai prieinamais duomenimis apie mus dominančius pro- 

98


cesus, išplatintomis duomenų apklausos anketomis, kuriose prašoma pateikti tyrimui reikiamus duomenis, 

lyginame, ar duomenys atitinka darną rodančius rodiklius, kurių atrankos metodika pateikta aukščiau ir aprašyta 

šiame straipsnyje. Atliekant tyrimą gauti duomenys sisteminami, daromos tyrimui būtinos suvestinės, 

atliekamas konkrečių mus dominančių procesų darnos vertinimas. Šioje dalyje taip pat lyginami tarpusavyje 

panašūs procesai ir jų darna. Atliekama ir pateikiama detalesnė gautų rezultatų analizė, duomenys palyginami. 

Čia tyrėjo DV vertinimas gali būti pateikiamas aprašomosios statistikos, faktorinės ir dispersinės analizių 

metodais ekologiniame, ekonominiame ir socialiniame organizacijos lygmenyse. 

Straipsnyje aptariama metodika yra gana lanksti, tai leidžia spręsti vieną pagrindinių problemų pasirenkant 

nežinomus rodiklius, nes šiuos rodiklius parenka tik konkrečios srities ekspertai, kurių žinios ribotos visuose 

trijuose darnaus vystymosi lygmenyse. Kaip minėta, siekiant tinkamai įvertinti įvairių procesų darną, 

būtina vienodai vertinti tris pagrindines sudedamąsias darnaus vystymosi dalis: ekologinį būvį, ekonominius 

rodiklius ir socialinę aplinką. Visos dalys yra vienodai svarbios ir nė viena neturėtų būti vertinama kaip prioritetinė 

DV aspektu. Optimalus variantas būtų pasiektas tada, jei visos trys sritys vystytųsi vienodais tempais 

bei dydžiu ir nė vienos jų vystymasis nevyktų kitos srities vystymosi sąskaita. 

Išvados 

1. Straipsnyje, siekiant pagrįsti tyrime taikomų metodų pasirinkimą, išanalizuoti rodiklių išskyrimo metodologiniai 

aspektai. Aprašyta tyrimo etika, tai apibūdina galimą šio darbo naudą trijuose skirtinguose 

lygmenyse ir tyrime dalyvaujančių subjektų paskelbtų rezultatų viešinimo pasekmes. 

2. Išskiriant DV rodiklius vienodai svarbūs ir lygiaverčiai yra visi septyni išskyrimo etapai: procesų 

vystymo veiksnių išskyrimas, darnaus vystymosi lygmenų indentifikavimas, žvalgomasis tyrimas, I 

ekspertinis tyrimas, II ekspertinis tyrimas, rodiklių tikrinimas ir pagrindimas, skaičiavimai ir palyginimai. 

3. Darnaus vystymosi rodikliai turi tenkinti saugumo kriterijus (žmonių, protekcionistinis, infrastruktūros, 

socialinis, ekologinis, juridinis, ekonominis, technologijų, struktūrinis saugumas). 

4. Išskiriant DV rodiklius trijuose darnumo lygmenyse nustatoma, ar išskiriami rodikliai atskleidžia 

tiriamą būvį: aplinką ir ekologiją; ekonominius rezultatus; socialinį lygmenį. 

5. Straipsnyje aprašyta rodiklių išskyrimo metodologija gali būti taikoma vertinant darną daugelyje DV 

lygmenų (ne tik trijuose, kaip aprašyta straipsnyje). 

Literatūra 

Becker, J. (2010). Use of backcasting to integrale indicators with principles of sustainability. Internation jaurnal of 

Sustainable Development & World Ecology, Vol. 17 (3), p. 1–74. 

Bell, D., Morse, S. (2010). Sustainability indincators: Measuring the Immeasurable. Local Entviroment, Vol. 6, No. 3, 

p. 291–309. 

Bilevičienė, T., Jonušauskas, S. (2011). Statistinių metodų taikymas rinkos tyrimuose. Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, 

307 p. 

Čiegis, R., Grunda, R. (2007). Įmonės transformavimo į darnią įmonę procesas. Organizacijų vadyba sisteminiai tyrimai, 

Nr. 44, Kaunas. p. 19–34. 

Čiegis, R., Ramanauskienė, J., Šimanskienė, L. (2010a). Lietuvos regionų darnaus vystymosi vertinimas. KU, 148 p. 

Čiegis, R., Tamošiūnas, T., Ramanauskienė, J., Navickas, K. (2010b). Darnaus industrinių zonų vystymosi vertinimas. 

Šiauliai: ŠUL, 344 p. 

Dapkus, R. (2007). Poveikio aplinkai vertinimo sistema ir darni regiono plėtra. Management Theory and Studies for 

Rural Business and Infrastructure Development. Vadybos mokslas ir studijos – kaimo verslų ir jų infrastruktūros 

plėtrai: mokslo darbai, Nr. 11(4) p. 20–28. Kaunas, Akademija: LŽŪU Leidybos centras. 

De Langen, P. (2008). Ensuring hinterland access: the role of port authorities. Discussion paper, No. 11, March. Paris: 

OECD/ITF. 

Desai, V. (2005). Risk Analysis in Port Finance. MSc in Maritime Economics and Logistics 2004/2005. Roterdam: 

Erasmus University, 108 p. 

99



Frankfort-Nachmias, Ch., Nachimias, D. (2008). Research methods in the Social sciences. New York: Worth Publishers, 

p. 554. 

Haezendock, E., Pison, G., Rousseeuw, P., Struyf, A., Verbeke, A. (2001). The core competences of the Antwerp seaport: 

an analysis of “port specific” advantages. International Journal of Transport Economics, No. 28(3), p. 325–349. 

Haezendock, E., Pison, G., Rousseeuw, P., Struyf, A., Varbeke, A. (2000). The Competitive Advantage of Seaports. 

Journal of Maritime Economics and Logistics, No. 2(2), p. 69–82. 

Hardin, R. (2006). Ecologically sustainable development: origins, implementation and challenges. Desalination, 

Vol. 187, Iss. 1–3, 5 February, p. 229–239. 

Hickford, A. J., Cherrett, T. J. (2007). WM10: Developing innovative and more sustainable Approaches to reverse logistics 

and the collection, recycling and disposal of waste products from urban centres. Green Logistics, p. 107–123. 

Jabareen, Y. R. (2004). Knowledge map for describing variegated and conflict domains of sustainable development. 

Journal of Environmental Planning and Management, Vol. 47, No. 4, p. 632–642. 

Janušauskaitė, G. (2008). Gyvenimo kokybės tyrimai: problemos ir galimybės. Filosofija. Sociologija, T. 19, Nr. 4, 

p. 34–44. Vilnius: Lietuvos mokslų akademijos leidykla. 

Kardelis, K. (2005). Mokslinių tyrimų metodologija ir metodai. Šiauliai: Lucilijus, p. 398. 

Koetse, M. J., Rouwendal, J. (2010). Rail investment and port competition: a case study for the Betuweroute. European 

Transport Trasporti Europei, No. 44, p. 57–75. 

Lietuvos Respublikos Vyriausybė. (2009). Nacionalinė darnaus vystymosi strategija. 2003 m. rugsėjo 11 d. nutarimu 

Nr. 1160. Lietuvos Respublikos Vyriausybės. 2009 m. rugsėjo 16 d. nutarimo Nr. 1247 redakcija, 96 p. 

Luobikienė, I. (2005). Sociologinių tyrimų metodika. Kaunas: Technologija. 

Moldan, B., Dahl, A. L. (2007). Chalenges to Sustainable Indicators. In: T. Hak, B. Moldan, A. L. Dahl. (eds). Measuring 

progress towards sustainability: assessment of indicators: a Project of SCOPE, the Scientific Committee on 

Problems of the Environment, of the International Council for Science. Washington, DC, p. 1–26. 

Navickas, K. (2009). Organizacijos darnos vertinimo modelio kūrimas. Darnaus vystymosi strategija ir praktika. Vilnius: 

MRU, p. 43–52. 

Navickas, K., Navickienė, R. (2009). Darnios organizacijos modelio kūrimas. Ekonomika ir vadyba: aktualijos ir perspektyvos, 

Nr. 2 (15), p. 192–201. 

Navickas, K., Tamošiūnas, T. (2008). Darnių industrinių zonų kūrimosi galimybės Šiaulių mieste. Ekonomika ir vadyba: 

aktualijos ir perspektyvos, Nr. 4 (13), p. 313–320. 

Navickas, V., Malakauskaitė, A. (2008). Nauji makroekonominės politikos svertai: klasterių fenomenas. Verslas: teorija 

ir praktika, Nr. 9(4), p. 245–252. Vilnius: VGTU. 

Parris, T. M., Kates, R. W. (2003). Characterizing and measuring sustainable development. Annual Review of Environment 

and Resources, No. 28. USA, p. 559–586. 

Paulauskas, V. (2000). Uostų plėtra. Klaipėda: KU leidykla, 286 p. 

Pranulis, V. (2007). Marketingo tyrimai: teorija ir praktika. Vilnius: Vilniaus universitetas, 35 p. 

Simanavičienė, R., Ustinovičius, L. (2011). Jautrumo analizės metodai ir jų naudojimas daugiakriteriniams sprendimams 

analizuoti. Mokslas – Lietuvos ateitis [Science – Future of Lithuania], Vol. 3(1), p. 25–28. 

Staniškis, J., Stasiškienė, Ž., Jasch, Ch. (2005). Assessment of Environmental Costs for Sustainable Industrial Development. 

Kaunas: Technologija, 260 p. 

Tidikis, R. (2003). Socialinių mokslų tyrimų metodologija. Vilnius: Lietuvos teisės universitetas, 626 p. 

Unterhauser, L. (2006). Marketingo tyrimai. Vilnius: UAB Ciklonas, 21 p. 

Valackienė, A., Mikienė, S. (2008). Sociologinis tyrimas: metodologija ir atlikimo metodika. Kaunas: Technologija. 

Willcocks, L. P., Currie, W., Jackson, S. (1997). In pursuit of the reengineering agenda in public administration. Public 

Administration, Winter, Vol. 75, p. 617–649. 

Wouter, J. (2007). Institutional Analysses of Rotterdam Southern California and Dubai. Political Economy of Port 

Competition, 185 p. 

Zhang, A. (2009). The Impact of Hinterland Access: condition of Rivalry Betwen Ports. Port Competition and Hinterland 

connections, No.143, p. 129–150. Transport research centre. 

100


SUSTAINABLE DEVELOPMENT INDICATORS FORMATION 

METHODOLOGY: ISSUES AND INSIGHTS 



Summary 

Sustainable development plays in practice today the big role. Development processes are certainly popular 

in recent years, so it is debate scientific topic. However, this does not reveal some of the problems 

of sustainable development research, fails to assess the sustainable development of certain stages and how 

to distinguish between indicators needed for the process of calculation. This article main aim to provide a 

coherent and methodologically, how could, developing indicators for the different processes of sustainability 

assessment. The article discusses the different processes of development factors, environmental safety 

criteria covering different spheres. 

KEY WORDS: sustainable development, indicators of sustainable development, methodology, expert 

evaluation. 

Jel CODES: Q01, Q56. 

101


TRANSFORMATIONS AND Regional EconomiC DEVELOPMENT IN Central and Eastern Europe: TYPICALITIES AND NEW PERSPECTIVES 

TRANSFORMATIONS AND Regional EconomiC 

DEVELOPMENT IN Central and Eastern Europe: 

TYPICALITIES AND NEW PERSPECTIVES 

Borisas Melnikas 1 

Vilnius Gediminas Technical University (Lithuania) 

ABSTRACT 

The main processes and typicalities of transformations, especially – economic changes in Central and Eastern Europe under the 

conditions of EU enlargement, are analysed in this publication. The general and specific development trends are described and 

compared; some new non-traditional ideas and models of possible economic development in the future are discussed. The following 

features of economic transition in Central and Eastern Europe in the period of EU enlargement and further globalization in the future 

deserve particular attention: intensive diversification of traditional economic structures, profound changes in all sectors of the national 

economic systems, creation of new forms of interregional cooperation in the new integral economic space; very uneven economic 

growth in the various countries, regions and sectors, increasing differences and disparities in economic and social development 

as well as between various groups in the society; intensive innovation processes taking various forms, and the realization of new 

models of innovation activities; controversial industrial development, very uneven technological progress, multiplication of hightechnologies 

and new forms of industrial activity influencing the new quality life as well as new social and economic difficulties and 

problems. New non-traditional ideas of intensive economic development in Central and Eastern Europe in the future are described: 

the main attention is paid to the idea of rational specialization of every national or regional economic system and to the idea of the 

networking of regional “oases” and clusters. 

Key words: Central and Eastern Europe, transformations, regional economy, cluster, typicality. 

JEL CODE: F20, F50, O10, O30, O32 

Introduction 

Transformations in the all spheres of life, in the whole world, especially – in the Central in Eastern 

Europe and in the European Union in general, could be described as a particularly important feature of the 

modern époque: all relevant political, social, economic, technological, ecological and other issues should be 

conceived and approached as issues of transformations. 

Analysing and identifying transformations, as well as subsequently influencing their course may be understood 

as a very important area of the modern science. Within this area of the science a number of directions 

can be identified, each of which may carry specific orientations towards transformations of certain 

origin or character. 

A very promising direction for research is one dedicated to the transformations in the Central and Eastern 

Europe over the last 10–15 years, including the present moment and both near and more distant future. The 

transformations of this kind reflect on creation of integral cultural and economic space of a new type in the 

entire Europe; where the priority feature for these transformations is development and enlargement of the 

1 

Borisas Melnikas – Prof. habil. dr. Vilnius Gediminas Technical University, Head of the Department of International Economics 

and Management. Scientific interests: international economics and management, innovation management, social economic 

development in the Central and Eastern European countries, enlargement of the EU. 

E-mail: melnikas@vgtu.lt 

Tel.: +370 5 2744878. 

102


European Union, determining key quantitative and qualitative changes in the life of societies of all European 

countries and regions. 

The goal of the research, dedicated to the transformations in the Central and Eastern Europe, is to reveal 

core typicalities in the political, social and economic development in these countries and, based on this, 

create preconditions for further modernization and rapid progress of the countries of the Central and Eastern 

Europe, with respect to new challenges, determined by common processes of globalization and development 

of the European Union. In the course of the research numerous complex tasks are to be completed: 

• y assess main trends of transformations in the countries of the Central and Eastern Europe prior to their 

integration to the European Union; 

• y assess main transformations that now manifest and may do so in the future in the entire European 

Union, with respect to the impact of both common processes of globalization and consequences of the 

development of the European Union; 

• y assess the idea of the creation of the integral cultural space in Europe and distinguish new issues that 

will inevitably arise and will have to be resolved; 

• y identify priorities for the development of national and regional economic systems in the situation of 

the development of the European Union. 

The tasks and ways to complete them are being described below. 

1. Transformations in Central and Eastern Europe and their typicalities 

Modern science understands transformations generally as changes, testifying a certain object or system 

to have acquired a new shape or a new state. This approach is rather universal and can find a great deal of 

evidence in many scientific studies (Benz, 2009; Altvater, Mahnkopf, 1996; Boldrin, Canova, 2001; Currie, 

2000; Dicken, 1998; Ghose, 2004; Hunt, 2000; Perraton, 2001; Rosenzweig, 2001; Garret, Mitchell, 2001). 

Incidentally, this concept is akin to the studies examining economic transformations, especially those 

showing transition from the close plan economy towards the open and liberal market economy (Steger, 2010; 

Hayo, Seifert, 2003; Hofbauer, 2003; Melnikas, 1999, 2002). 

Transformations can be quite multi-faceted, and this lets us classify them according various features. One 

of the possible ways to classify transformations is the following: 

a) transformations can be classified based upon their character: 

• y specific transformations, including political, social, economic ones, etc.; 

• y complex transformations, embracing various features of transformations; 

b) transformations can be understood as: 

• y quantitative, where changes do not contain new features and where previous features are being 

added by new quantitative features; 

• y qualitative, where changes acquire new features, and as a consequence of the changes qualitative 

features of a new type arise; 

c) transformations can be classified by their hierarchy, understanding their role in the entirety of various 

transformations: 

• y transformations of global or more of general character; 

• y transformations of local or specific character (randomly, the expression of local transformation 

may include transformations of regional character, manifesting in the geographically confined 

area, as well as transformations within a certain time span). 

Transformations in the Central and Eastern Europe, as well as processes of the development of the European 

Union, have been analysed at a very broad and detailed extent. A very broad panorama of changes in 

the entire, especially in the Central and Eastern, Europe, has been given in scientific publications, dedicated 

to the transformations (Hofbauer, 2003; Hayo, Seifert, 2003; Melnikas, 2002, 2011). It is also worthwhile 

mentioning that within the most majority of scientific writings on transformations in the Central and Eastern 

103



Europe a certain one-sided emphasis can be observed. Unfortunately, transformations in the Central and 

Eastern Europe are frequently perceived as an exclusive transfer of the Western expertise (especially, the 

expertise of the Western Europe) to the Central and Eastern Europe: in these cases transformations are understood 

as promotion and implementation of the Western lifestyles in the East, and plain adaptation of these 

standards, applying local specificity of the Central and Eastern European countries. Importantly, in many 

cases the following factor is ignored – transformations in Central and Eastern Europe, and the development 

of the European Union make great influence on the entire European Union, and is a crucial factor for the 

changes both in Western Europe and the whole world (Melnikas, Reichelt, 2004). 

Transformations in the Central and Eastern Europe should be perceived a part of a complex process, 

involving transformations in the entire Europe and the entire world. Main elements of this complex process 

are the following: 

• y transformations, marking the “exit” of the Central and Eastern European countries from the close nondemocratic 

system of the plan economy; these transformations that occurred over the last 10–15 years, 

showed readiness of the Central and Eastern European countries to join the Western world and “take 

over” the expertise of the Western world; 

• y transformations, marking the “entrance” of the Central and Eastern European countries to the European 

Union, their adaptation to the further development in the integral space of the European Union, as 

well as adaptation of the entire European Union to the new environment; these currently undergoing 

transformations, show common changes within the increased space of the European Union. 

This approach lets us conclude that development of the integral cultural, as well as political, economic, 

informational and other space in Europe embraces several key stages, including: 

• y transformations in the countries of Central and Eastern Europe, prior to the integration of these countries 

to the European Union, 

• y transformations in the entire European Union, especially in the Central and Eastern European countries 

that have newly entered the Union (these transformations are intensely happening there). 

Main typicalities have developed over the recent decades in the integral economic and social space of 

the entire European Union. Among those the following could be identified: general typicalities characteristic 

to the development of all large economic and social spaces that make known not only in the situation of the 

development of the European Union, but also appear in the evolution of all civilisations and cultures; specific 

typicalities characteristic to the development of the European Union in particular, manifesting as historically 

unique phenomena of the development of civilisations and cultures. 

There can be enumerated a great number of general typicalities characteristic to the integral cultural, economic 

and social space of the entire European Union. Among those these can be considered as the leading 

ones: 

1. Typicality of the priorities of the quantitative growth and qualitative advancement manifests the fact 

that the development of the economic and social space in the entire European Union is characterised 

by the two main priorities: quantitative growth (territory; population numbers; accumulated capital; 

trade and consumer growth) and qualitative advancement (formation of new life styles and new multicultural 

spaces; creation and implementation of modern technologies and organizational patterns in 

all spheres of life; dissemination of new values and living standards; and rise of new opportunities of 

further growth). This typicality demonstrates that in the situation of the development of the integral 

economic and social space of the European Union there forms an integral European civilisation of 

a new type, completely harmonized with the overall system of the Western civilisation, and actively 

participating in multifaceted co-operation with all modern civilisations and cultures. 

2. Typicality of the priorities of democratic attitudes, humanism, human rights and common human 

values proves that striving to implement the ideals of democracy and humanism is the most intrinsic 

value towards which the development of the European Union is oriented. 

104


3. Typicality of the increasing complexity of the structure of multicultural spaces indicates that in the situation 

of the development and enlargement of the European Union not only the diversity of the cultures, that appear 

in the space of the European Union, increases but also processes of the increasing complexity of those 

cultural systems and structures occur: new characteristics and dimensions of multicultural spaces develop, 

that testify the increase of the variety of ethnic, confessional, regional, demographic, social, economic, 

political, ideological, mental and other factors. This trend allows us to state that in the situation of the development 

and enlargement of the European Union not only the variety of cultural and multicultural spaces 

inevitably augments, but also qualitatively new problems influenced by this variety arise. 

4. Typicality of the balance in general and local factors demonstrates that in the situation of the development 

and enlargement of the European Union an integral European civilisation of a new type is 

forming that possess twofold characteristics: first, general characteristics, typical to all spheres of life 

within the whole space of the European Union; and second, local characteristics, expressing typicalities 

of different countries, regions and societal layers. Combinations of general and local characteristics 

make possible to define adaptability of any local space in the common space of the European 

Union, at the same time indicating the level of the inner harmony within the multicultural spaces. 

5. Typicality of predominant norms and standards implies that in the situation of the development and 

enlargement of the European Union the uniform norms and standards have been steadily prevailing in 

the integral economic, social and cultural spaces. This typicality embraces all spheres of societal life – 

the sphere of economics, business and public administration, social behaviour, political and societal 

life, as well as people’s everyday life and even their private lives. The uniform norms and standards 

comprise both formal and informal rules for behaviour and acts in various life situations, development 

and dissemination of values and technologies of interpersonal communication. Origination and 

increasing dominance of uniform norms and standards is a key precondition for gradual development 

of the integral and undivided European civilisation and culture, where general characteristics have 

already been prevailing, if compared to national, regional or local characteristics of other kind. 

6. Typicality of non-synchronical development suggests that in the situation of the development and 

enlargement of the European Union more and more uneven changes emerge. As it is known, societal 

development and headway, and processes occurring in the society may evolve in the way of various 

discrepancies. These discrepancies can be very diverse, including discrepancies between the pace of 

the development: they vary from country to country, region to region; they appear to differ in different 

sectors of economic and social life and different societal layers. Discrepancies in changes can 

cause conflicts and issues of different kind. 

7. Typicality of cyclical development based on the “wave” principle refers to the fact that all processes 

of the development of the European Union are undergoing cycles: each cycle includes a certain stage 

of development that can be outlined by both quantitative and qualitative changes. This means that the 

transition of these stages can be compared to certain “waves”: where each wave witnesses the stepping 

stone of the potential of the European Union, as an integral economic and social space. 

8. Typicality of increasing differentiation and differentiation variety exhibits that in the situation of 

the expansion of the European Union, within the integral economic and social space new manifestations 

of differentiation occur, and the range of differentiation expands. It is especially notable for 

the reason that in the actual routine of the development and expansion of the European Union rather 

substantial contradiction appears: on one hand, following political declarations, it is sought to align 

regional structures, which by the level of their development are rather unequal; economic sectors or 

societal layers; on the other hand, a real “alignment” is of limited scale and applies only to particular 

spheres of social and economic life. It is quite probable that actual differentiation is generally increasing: 

various discrepancies between different regions, economic sectors and societal layers deepen, 

within actual opportunities for improvement and modernisation, as well as actual well-being and 

social security. This factor is essential, estimating prospective for stability and internal security in the 

space of the European Union. 

105



9. Typicality of balance of centripetal and centrifugal forces in the situation of the development and 

expansion of the European Union is seen in the simultaneous manifestation of two opposite tendencies: 

on one hand, it is a tendency of striving to enter the common system, expressing the priority of 

obedience to the system; and on the other hand, a tendency of striving to strengthen the sovereignty 

and autonomy in the common system, expressing the priority of the self-assurance of personal wellbeing 

at the expense of the system. Those two tendencies are advantageous for the wellbeing of the 

European Union, provided they are mutually well balanced; such balance in its turn can have different 

manifestations, including rational combination of basics of centralisation, decentralisation and selfgovernment 

in the systems of managing and administering processes of expansion and development. 

(It is noteworthy mentioning that in cases, when the balance among centripetal and centrifugal forces 

fails, more threats for the performance of the entire system emerge: disproportionate prevalence of 

the centripetal forces may lead to inefficient management and determine loss of adaptability skills 

in the ever-changing environment, whereas disproportionate prevalence of centrifugal forces impels 

fragmentation and self-destruction of the system itself. This means that vulnerability of the balance 

mentioned above is a very dangerous and undesirable matter.). 

10. Typicality of predominance of traditional leaders proposes that in the situation of the development 

and expansion of the European Union the priority interests to be implemented are those developing 

in greater countries of the Western Europe, such as, first Germany and France (these countries have 

historically formed as traditional leaders of the European Union). Despite the fact that in the situation 

of the development and enlargement of the European Union one can observe a great variety of concerns 

of different countries, regions and layers of the society (moreover, this variety causes internal 

disagreements within the European Union), prevalence of traditional leaders and their concerns is 

long-lasting and steady. By the way, the concerns of the traditional leaders play as a key factor for the 

development of norms and standards, typical to the space of all the European Union. 

11. Typicality of the expansion potential expresses the idea that the European Union as an integral system 

has been increasingly operating within global economic, social, cultural, informational and political 

spaces. With this regard, the increasing expansion of the European Union, as an integral system, towards 

the spheres of the world economies and the process of the entire political, social and economic 

development. 

12. Typicality of the adaptability in the consistently changing external and internal environment suggests 

that in the situation of the development and enlargement of the European Union multifaceted processes 

of adaptation arise: the new member states of the European Union need to adapt in the new to 

them space of the European Union, whereas the “old” members of the European Union have to adapt 

to the “enlarged” European Union and “accept” new members as equal partners; besides, all European 

Union as an integral system needs to adapt to the consistently changing external environment. 

All this allows us to admit that adaptability is a crucial precondition for the further development of 

the European Union as an integral system. 

The typicalities described above, characteristic to the development and enlargement of the European 

Union as an integral system, within the group of typicalities of this kind could be considered as of the most 

importance. At the same time, among very important and critical several specific typicalities exist. 

Specific typicalities characteristic to the development and enlargement of the European Union as an 

integral system are multifaceted. Some of these typicalities reflect on the specificity of a particular époque, 

whereas the others express specificity of particular regions, spheres of social and economic development or 

certain layers of the society. 

Among specific typicalities expressing current era these are the most notable: 

1. Typicality of regulated and controlled liberalisation that reveals rather contradictory processes typical 

to the current development of the European Union. A key feature of these processes is the following: 

on one hand, traditions of liberal democracy have been increasingly implemented in the society and 

106


there are apparent signs of economic liberalisation; on the other hand, both in economic and social 

life the “masked autocracy” has been observed which is executed by various forms of increased 

bureaucracy, growing regulation and limitation of the activities in different spheres, along with the 

increasing austere rule. In modern world in many spheres of life one can observe a substantial decline 

of norms and ideals of liberalism, despite the “formal” promotion or declaration of liberalism. We 

may admit that in the modern European Union the new kind of society has been increasingly developing, 

with both liberalism and social awareness, where, however, liberalism will be regulated and 

controlled with the increasing power: every subject of any activity in all spheres of life will have 

opportunities of liberal choice and self-determination with increasing boundaries and decreasing “degree” 

of freedom. (It is a paradox that in the modern European Union, in the situation of promotion 

of liberal values, bureaucratic and clerical arguments of the societal development have been strongly 

increasing, and new trends of centralised management emerge, that manifest in many spheres of political, 

social and economic life). 

2. Typicality of promotion and predominance of the concerns of large economic subjects demonstrates that 

both in overall situation of globalisation and in the specific economic and social space of the European 

Union processes of concentration of economic activities have steadily happening. The actual situation 

in both economic space of the European Union and global markets has been increasingly influenced 

by activities and opportunities of large economic subjects (here we consider large economic subjects 

those large enterprises that operated in international markets, networks and organisations of small and 

medium enterprises, and various international corporations and international economic organisations). 

In the situation of the development and enlargement of the European Union more and more obvious 

becomes promotion and predominance of the concerns of large economic subjects: on one hand, this 

situation reinforces competitive abilities of economic subjects representing economic spaces of the European 

Union; on the other hand, opportunities to develop free competition and initiative are violated 

(the violations of this kind have been increasingly growing, although public policy in economies of the 

European Union proclaims provisions for free competition and initiative support). 

3. Typicality of the declining role of the state as a structure for the organization of the society indicates 

that in the situation of the development and enlargement of the European Union in national countries 

the state as a key organizational structure for any society of any country has increasingly losing its 

previous importance and a number of opportunities to immediately influence situation in the country. 

In the environment of the development and enlargement of the European Union the situation in its 

member states has been steadily influenced by overall processes of development and enlargement 

of the European Union as a system on one hand; and potential, development and growth of the nongovernmental, 

non-state and private sectors. The declining role of states has been determined by 

such processes as development of common economic and social space in the European Union, where 

the principles of liberal labor force mobility, capital mobility and product and services mobility are 

implemented; moreover, the increasing enhancement of globalization, and international economic, 

cultural and informational relations has been also influencing the overall decline of the significance 

of particular states. 

4. Typicality of manifestation of threats and issues of a new kind allows us to conceive that each stage 

of the development and enlargement of the European Union reveals new threats and cause new issues 

that are determined by various factors of moral, ideological, cultural, political, social, economic, 

ecological, military and informational character. Ability to immediately understand these threats and 

issues, as well as develop and implement effective means for prevention in the modern situation in 

principle expresses the typicality of the development and enlargement of the European Union. 

The progress of the economy and technologies is greatly influenced by opportunities for liberalisation 

(Calori, Atamer, Nunes, 1999; Gerber, 1999, Huseman, Godman, 1999; Krugman, Obstfeld, 1997). For this 

reason liberalization should be considered as a key priority of the development of various economic systems. 

107



3. Economic liberalization in Central and Eastern Europe: main peculiarities 

Modern economic and social development in countries of Central and Eastern Europe can be defined by 

several features. One of the most significant among them is inclination towards real liberalization, which can 

be observed in the steadily decreasing role of the states in economic regulation: the pace and trends of economic 

growth in Central and Eastern Europe gradually becomes determined by the initiatives, aptness and 

trends in the international market conjuncture of the local and foreign economic subjects rather than political 

decisions and activities of the Central and Eastern European states. 

What is more, liberalization in the countries of Central and Eastern European countries is unique by reason 

of certain circumstances that had not had historic comparisons in the global practice. 

The first factor among them is specific image of the state importance, which has developed historically 

in the Central and Eastern Europe, portraying outcomes of the previous social and economic growth. The 

market relations in the countries of Central and Eastern Europe had been started to set up quite recently, besides, 

the circumstances and historical background for these relations are completely different from those of 

modern Western countries. In the West, market relations were undergoing their evolution under the gradual 

development of the industrial and post-industrial society, considering that in the Central and Eastern Europe 

novel market relations developed very rapidly and unevenly. In fact, market economy in the countries of 

the Central and Eastern Europe started developing just 12–15 years ago, in the end of the last century, when 

the industrial and post-industrial society had been already created, and enormous economic and especially 

industrial potential had been accumulated; by the way, this potential reached rather high technological level 

for that époque and held orientations towards the influence of science-driven production and modern industries 

and technologies. This economic potential developed based on centralized plan system, consequently, 

in the countries of the Central and Eastern Europe the tradition of the absolute role of the state in the economic 

development was formed: historically nobody else but the state played the most important role in the 

economic growth. Importance and absolutism of the centralized plan system and the state role in economic 

development was embodied in the Central and Eastern Europe in the long-lasting and deep-rooted tradition, 

therefore, this tradition inevitably influenced economic growth of the country and afterwards, when the outdated 

plan system collapsed quite unexpectedly. This means that when market relations started developing 

12–15 years ago in the Central and Eastern Europe, this system inherited certain relics of the old system: it 

can be conceived as symbiosis of the economic system of the Central and Eastern Europe both in specific 

“Western” elements of market economy, and certain state absolutism tradition. 

The second factor, illustrating specificity of liberalization in the countries of Central and Eastern Europe 

is the fact that in these countries today there is a serious lack of resources and opportunities to more rapidly 

achieve at least the minimal level of the standards of development and well being, existing in modern 

Western countries. This means that Central and Eastern Europe will inevitably have to implement substantially 

different, if compared to Western countries, patterns ensuring economic growth and rise of well-being: 

implementation of these patterns should guarantee focus of resources and development on critical to each 

country priorities that should be associated both to maximization of the pace of the growth and to the endeavors 

to ensure possibly more intensive increase of the value added. It is clear that under these circumstances 

an adequate action of the state as an active subject of economic development should emanate. This action 

should address the purposeful establishment of the priorities for the economic development and implementation 

of the main priorities. 

The third factor, picturing specificity of liberalization in the countries of Central and Eastern Europe is 

that among social layers in many of these countries mentality of “standards of double moral” still prevails. 

This mentality, which developed over a long period of the reign of the totalitarian system (in fact, by the end 

of the last century), expresses very popular in society incompatibility of the individual or group interests to 

the norms of social accountability. There is probability of the incompatibility of this kind in any, even very 

progressive society, including the Western ones, and this incompatibility is especially distinct in Central and 

Eastern Europe. This incompatibility sometimes turns into very threatening shapes: it can be seen in rising 

108


social and economic differentiation inside societies of the Central and Eastern Europe, evident lack of social 

accountability among political and economic elite, or dominating clan interests, when working on live problems 

of the society and its well-being. In this regard it is important to note that manifestations of mentality 

of “standards of double moral” are quite important as a factor that can ambiguously influence the process of 

liberalization and sometimes bring negative subsequences to the society. 

4. National and regional economic systems in Central and Eastern Europe: 

specialization, innovations, “oases” and hiper-clusters 

Contemporary economic principles and practices confirm that in efficiently operating economic systems 

their surplus value is created at greater extent. This statement works in all cases where ways to increase efficiency 

and compatibility on the scale of both particular economic subjects and large national and regional 

economic systems (Boldrin, Canova, 2001; Bond, Syropoulos, Winters, 2001; Chortares, Pelagidis, 2001; 

Dutta, 1999; Guy, 2001; Redding, Venables, 2004; Sangmon, 2002; Melnikas, 2011). The main precondition 

to ensure high efficiency and compatibility of any economic system is to achieve that any economic system 

should be properly specialized (Hummels, Ishii, Kei-Mu, 2001; Huseman, Godman, 1999; Olsen, Osmundsen, 

2003). 

Under the proper specialisation we understand the situation where the range of products produced within 

the economic system guarantees magnification of the surplus value within this system: the economic system 

should be exceptionally oriented towards the series of products, services and activities, whose structure allows 

achieving potentially greater surplus value or higher velocity of the increase of this value. 

For the sake of the rationalization of the national or regional economic system various means may be implemented. 

These means should create a solid complex, and have to be long-term and consecutive. The idea 

of the means should ensure that the entire economic system of particular region or country is developed as a 

large macro-cluster or hyper-cluster. These large macro-or-hyper-clusters may be multi-profiled and oriented 

towards creation of different and diverse final products, and it is very important to create final products that 

are compatible in global markets. 

It is obvious that large macro- or hyper- clusters in particular countries or regions should meet the following 

requirements: 

• y large clusters of this kind function as open systems, maintaining both internal and external economic 

and technological relations in international and global markets; 

• y inside of the large clusters of this kind various specialised clusters can be created within incorporated 

diverse institutions of science, research and education, enterprises of production and services, business 

incubators, parks of science and technology, centres for innovation, and industrial, trade, transportation 

and communication companies. 

Development of large economic systems in a way of clusterisation may be of great variety. A very prospective 

method to implement this way is creation of regional (territorial) or sectored “oases”. 

In general “oasis” can be explained as an economic system, possessing extremely advantageous political, 

legal, economic and other conditions for activities and development. These conditions are as a rule exclusive 

and in their presence the “oasis” as economic system receives various privileges or extremely beneficial 

environment is created for it. “Oases” can be established on behalf of political will of a state or even a group 

of states: by the way, the idea of regional “oases” is very viable in the improvement and implementation of 

regional policy of the European Union, with the intentions of creation of “oases”ot only in particular countries, 

but also regions, comprised of regions of different countries. 

Regional “oasis” is one where exceptionally advantageous conditions for economic development are created 

in a territorially outlined area (region). This area may coincide with systems of administrative territorial 

division of particular countries or may not. 

109



Sectorial “oasis” is one where exceptionally advantageous conditions are created for particular branch of 

economy, and particular segments of business or public sector. 

Creating and developing “oases” it is very important to consider democratic situation, possibilities to 

attract, concentrate and efficiently utilise human and financial and other resources, as well as possibilities 

rapidly expand various innovations. The idea of the “oases” and opportunities to promote this idea in the 

situation of the development of the European Union has been described quite comprehensively (Melnikas, 

2002, 2003, 2004). 

Summarizing the statements given above, we may confirm that the concepts of proper rationalization 

of national and regional economic systems, as well as concepts of creation of macro- or hyper-clusters and 

“oases” are of great importance, ensuring progress both in the countries of Central and Eastern Europe and 

in the entire space of the European Union. 

Conclusions 

Research on processes of transformation in the Central and Eastern Europe and development of the European 

Union, as well as processes of innovative development and specialization of national and regional 

economic systems demonstrates that investigation of the processes and purposeful influence on them is a 

very important sphere of further research. The importance and the role of the research is determined by the 

fact that these processes demonstrate emerging political, social, economic and other problems of a new type 

and necessity to adequately conceive and consecutively solve these problems. 

Newly emerging problems reflect on the development of the integral cultural space, a society of a new 

type and its new life styles, along with the economy of a new type in the entire enlarged European Union. 

These problems can be defined as the problems of the scale of the European transformations, understanding 

that transformations of the European scale mean complex qualitative and quantitative political, social, 

economic and technological changes, embracing all European regions and countries, along with all societal 

layers and all spheres of life. 

In the process of resolution of problems of European scale transformations it is necessary to identify the 

main typicalities of transformations. These typicalities are quite diverse and can be classified by several 

features. 

Main groups of transformations are the following: 

• y typicalities defining transformations in the Central and Eastern Europe that evolved prior to the integration 

of the countries of Central and Eastern Europe to the European Union; 

• y typicalities defining transformations in the entire European Union, expressing quantitative and qualitative 

changes in the situation of its development; 

• y typicalities defining transformations in the Central and Eastern Europe upon the integration of the 

countries of Central and Eastern Europe to the European Union, expressing further adaptation of these 

countries to the new conditions of political, social, ans economic life that manifest nowadays and will 

do so in the coming future. 

Identification of typicalities of transformations allows to consecutively address numerous issues of political, 

social, and economic development, relevant to the European Union. Among these problems very important 

are problems of economy efficiency and compatibility increase within various national and regional systems. 

To resolve problems of this kind it is sensible to prepare and implement competent means, including: 

• y creation and promotion of patterns of economic development of a new type, ensuring liberalization of 

economy in accordance with globalization and conditions of business concentration; 

• y warranties of proper specialization of national and regional economic systems, seeking to maximize 

the surplus value in these systems; 

110


• y development of any national or regional economic system as properly rationalized macro-or-hypercluster, 

oriented towards progress of science and technologies and compatibility of products in global 

markets; 

• y priority for the development of national and regional systems of economies should be creation of 

multi-profiled and specialized, as well as regional and sectorial “oases” and improvement of their 

activities. 

The means mentioned earlier can be very efficient, developing national and regional economic systems 

in the entire space of the European Union. 

References 

Altvater, E., Mahnkopf, B. (1996). Limits of Globalisation: Politics, Economy and Ecology in the World Society. Muenster: 

Verlag Westfalisches Dampfboot, 33 p. 

Ambros, B., Schlegelmilch, B. B. (2009). The New Role of Regional Management. Basingstoke: Palgrave Macmillan, 

288 p. 

Armstrong, M. A. (1999). Handbook of Human Resource Management Practice. London: Kogan Page, 922 p. 

Benz, A. (2009). Politik in Mehrebenensystemen. Wiesbaden: VS Verlag fuer Sozialwissenschaften, 257 S. 

Boldrin, M., Canova, F. (2001). Inequality and convergence in Europe’s regions: reconsidering European regional policies. 

Economic Policy, Vol. 16, issue 32, p. 205. 

Bond, E., Syropoulos, C., Winters, L. A. (2001). Deepening of regional integration and multilaterial trade agreements. 

Journal of International Economics, Vol. 53, issue 2, p. 335–361. 

Brakman, S., Garretsen, H., Marrewijk, C. van, Witteloostuijn, A. van (2006). Nations and Firms in the Global Economy. 

An Introduction to International Economic and Business. Cambridge: Cambridge University Press, 446 p. 

Calori, R., Atamer, T., Nunes, P. (1999). The Dynamics of International Competition. London: Sage Publications, 256 p. 

Chobanova, Y. (2009). Strategies of Multinationals in Central and Eastern Europe. Innovation Systems and Embeddedness. 

Basingstoke: Palgrave Macmillan, 288 p. 

Chortareas, G. E., Pelagidis, T. (2004). Trade flows: a facet of regionalism or globalisation? Cambridge journal of 

economics, Vol. 28, p. 253–271. 

Coates, K. (2010). EC Competition Law in Technology Markets. Oxford: Oxford University Press, 552 p. 

Cultures in Central and Eastern Europe. (1997). Ed. M. Bateman. Oxford, Boston: Butterworth – Heinemann, 238 p. 

Currie, W. (2000). The Global Information Society. Chichester: John Wiley, 288 p. 

Dehesa, G. de la (2006). Europe at the Crossroads. Will the EU Ever Be Able to Compete with the United States as an 

Economic Power? New York: McGraw-Hill, 244 p. 

Dicken, P. (1998). Global Shift: Transforming the World Economy. London: Sage Publications; A. Paul Chapman Publishing, 

512 p. 

Dutta, M. (1999). Economic Regionalisation in the Asia – Pacific: Chalenges to Economic Cooperation. Cheltenham: 

Edward Elgar Publishing, 318 p. 

European Union Politics (2010). Ed. M. Cini, N. Perez-Solorzano Borragan. Oxford: Oxford University Press, 530 p. 

Fligstein, N. (2010). Euroclash: The EU, European Identity, and the Future of Europe. Oxford: Oxford University 

Press, 296 p. 

Garrett, G., Mitchell, D. (2001). Globalization, Government, Spending and Taxation in OECD Countries. European 

Journal of Political Research, Vol. 39, No. 3. 

Gerber, J. (1999). International Economics. Amsterdam: Addison Wesley Longman, 512 p. 

Ghose, A. K. (2004). Global ineguality and international trade. Cambridge Journal of economics, Vol. 28, issue 2, 

p. 229–252. 

Guy, M. (2001). Regionalisation in Afrika: Integration and Disintegration. Africa Today, Vol. 48, No. 2, p. 154–157. 

Hayes, J. (2010). The Theory and Practice of Change Management. Basingstoke: Palgrave Macmillan, 488 p. 

Hayo, B., Seifert, W. (2003). Subjective economic well-being in Eastern Europe. Journal of Economic Psychology, 

Vol. 24, Issue 3, p. 329–348. 

Hays, J. (2010). Globalization and the New Politics of Embedded Liberalism. Oxford: Oxford University Press, 208 p. 

Hix, S. (2006). Europos Sąjungos politinė sistema. Vilnius: Eugrimas, 567 p. 

Hofbauer, H. (2003). Osterweiterung. Vom Drang nach Osten zur peripheren EU – Integration. Wien: Promedia, 240 S. 

Hummels, D., Ishii, J., Kei-Mu Yi. (2001). The Nature and Growth of Vertical Specialization in World Trade. Journal 

of International Economics, Vol. 54, p. 75–96. 

111



Hunt, S. D. (2000). A General Theory of Competition: Resources, Competences, Productivity. Economic Growth. London: 

Sage Publications, 256 p. 

Huseman, R. C., Godman, J. P. (1999). Leading with Knowledge: The Nature of Competition in 21 st. Century. London: 

Sage Publications, 272 p. 

Yarbrough, B. V., Yarbrough, R. M. (1999). The World Economy; Trade and Finance. Chicago: The Dryden Press, 758 p. 

Johnson, D., Turner, C. (2006). European Business. London: New York, Routledge, 456 p. 

Krugman, P., Obstfeld, M. (1997). International Economics. Amsterdam: Addison Wesley Longman, 800 p. 

Leach, R. (2007). Europa. Glausta Europos Sąjungos enciklopedija. Vilnius: Vaga, 304 p. 

Lester, A. (2009). Growth Management. Basingstoke: Palgrave Macmillan, 224 p. 

McNally, R. (1999). The Comprehensive World Atlas. Stamford: Longmeadow Press, 224 p. 

Melnikas, B. (1999). Probleme der Integrattion der baltischen Staaten in westliche Strukturen. Berichte des Bundesinstituts 

fuer ostwissenschaftliche und internationale Studien, No. 40. Koeln, 42 S. 

Melnikas, B. (2002). Transformacijos. Vilnius: Vaga, 750 p. 

Melnikas, B., Reichelt, B. (2004). Wirtschaft und Mentalitaet: Tendenzen der EU-Osterweiterung. Leipzig: Leifim – 

Verlag, 159 S. 

Melnikas, B. (2011). Transformacijų visuomenė: ekonomika, kultūra, inovacijos, internacionalizavimo procesai. Vilnius: 

Technika, 476 p. 

Merkel, W. (2010). Systemtransformation. Eine Einfuehrung in die Theorie und Empirie der Transformationsforschung. 

Wiesbaden: VS Verlag fuer Socialwissenschaften, 562 S. 

Morris, T., Goldsworthy, S. (2008). Public Relations for the New Europe. Basingstoke: Palgrave Macmillan, 264 p. 

Olsen, T. E., Osmundsen, P. (2003). Spillovers and International Competition for Investments. Journal of International 

Economics, Vol. 59, Issue 1, p. 211–238. 

Ozbilgin, M., Tatli, A. (2008). Global Diversity Management. Basingstoke: Palgrave Macmillan, 496 p. 

Parker, B. (1998). Globalisation and Business Practice: Managing Across Boundaries. London: Sage Publications, 672 p. 

Perraton, J. (2001). The global economy – myths and realities. Cambridge Journal of Economics, Vol. 25, p. 669–684. 

Politische und oekonomische Transformation in Osteuropa. (2000). Hrsg. G. Brunner. Baden Baden, Nomos, 252 S. 

Redding, S., Venables, A. J. (2004). Economic geography and international ineguality. Journal of Inernational Economics, 

Vol. 62, issue 1, p. 53–82. 

Rosenzweig, P. (2001). Accelerrating International Growth. Chichester: John Wiley, 275 p. 

Sabathil, G., Joos, K., Kessler, B. (2008). The European Commission. An Essential Guide to the Institution, the Procedures 

and the Policies. London: Philadelphia, Kogan Page, 288 p. 

Sangmon, K. (2002). A Longitudinal Analysis of Globalization and Regionalization in International Trade: Social Network 

Approach. Social Forces, Vol. 81, No. 2, p. 445–471. 

Steger, M. (2010). Neoliberalism: A Very Short Introduction. Oxford: Oxford University Press, 144 p. 

Stiglitz, J. (2009). Making Globalization Work. London: Pinguin Books, 358 p. 

Stoneman, P. (2010). Soft Innovation: Economics, Product Aesthetics, and the Creative Industries. Oxford: Oxford 

University Press, 384 p. 

Trondal, J. (2010). An Emergent European Executive Order. Oxford: Oxford University Press, 264 p. 

Whitley, E. A. (2009). Global Challenges for Identity Policies. Basingstoke: Palgrave Macmillan, 304 p. 

Wiener, A., Diez, Th. (2009). European Integration Theory. Oxford: Oxford University Press, 295 p. 

TRANSFORMACIJOS IR REGIONŲ EKONOMIKOS 

VYSTYMASIS CENTRINĖJE IR RYTŲ EUROPOJE: 

TIPIŠKUMAI IR NAUJOS PERSPEKTYVOS 


Vilniaus Gedimino technikos universitetas (Lietuva) 

Santrauka 

Šiame straipsnyje nagrinėjami pagrindiniai transformacijų procesai ir tipiškumai, ypač ekonominiai pokyčiai 

Centrinėje ir Rytų Europoje ES plėtros sąlygomis. Aprašomos ir lyginamos bendros ir specifinės 

vystymosi tendencijos, aptariami kai kurie nauji, netradiciniai ateities ekonominio vystymosi modeliai. Iš- 

112


skirtinio dėmesio nusipelno šie ekonominio perėjimo Centrinėje ir Rytų Europoje ES plėtros ir tolesnės 

globalizacijos sklaidos bruožai: intensyvi ekonominių struktūrų diversifikacija, ryškūs pokyčiai visuose nacionalinės 

ekonomikos sistemos sektoriuose, naujų tarpregioninio bendradarbiavimo formų kūrimas naujoje 

integruotoje ekonominėje erdvėje; netolygus ekonomikos augimas skirtingose šalyse, regionuose ir sektoriuose, 

didėjantys ekonominio ir socialinio išsivystymo skirtumai, taip pat skirtumai tarp skirtingų visuomenės 

grupių; intensyvus inovacinis procesas, įgaunantis įvairių formų, ir naujų inovacinės veiklos modelių 

realizavimas; kontraversiškas pramonės vystymasis, netolygi technologinė pažanga, aukštųjų technologijų ir 

naujos pramoninės veiklos plitimas daro įtaką gyvenimo kokybei, kartu kelia naujų socialinių-ekonominių 

sunkumų ir problemų. 

Aptariamos naujos, netradicinės intensyvaus ekonominio vystymosi Centrinėje ir Rytų Europoje idėjos: 

(1) racionali kiekvienos nacionalinės ar regioninės ekonominės sistemos specializacija (kiekvienos nacionalinės 

ar regioninės ekonomikos sistemos struktūra ir prioritetai turi būti nukreipti į dinamiškiausią šiose 

sistemose sukuriamos pridėtinės vertės didinimą); (2) „oazės“ idėja (šios idėjos esmė: sukūrus tam tikrus 

prioritetus nacionaliniame, sektoriaus ar regiono lygmenyse, sukuriamos ypač palankios sąlygos socialiniam 

ir ekonominiam vystymuisi, inovacinei veiklai ir technologijų tobulinimui); (3) kompleksinės klasterizacijos 

idėja (kuriami ir vystomi regioniniai, tarpregioniniai ir tarptautiniai sektorinių ir daugiasektorinių klasterių 

tinklai, įtraukiantys mokslo ir technologijų parkų sistemą, inovacijų centrus, verslo inkubatorius ir regioninius 

verslo centrus). Aukščiau išvardytų idėjų įgyvendinimas gali būti vertinamas kaip labai svarbus veiksnys 

vystantis Centrinei ir Rytų Europai. 

PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: Centrinė ir Rytų Europa, transformacijos, regioninė ekonomika, klasteriai, 

tipiškumas. 

JEL KLASIFIKACIJA: F20, F50, O10, O30, O32. 

113


EU border proximity effect on polital choice in parliamentary elections of Latvia 

EU border proximity effect on polital choice in 

parliamentary elections of Latvia 

Janis Paiders 1 , Juris Paiders 2 

Latvian University (Latvia) 

ABSTRACT 

The border effect of Russian and Belarusian border on Latgale electoral district has been analysed in this research. The proportion 

of Latvians in Latgale border area is a lot smaller in total than in the rest of the Latgale territory and the proportion of all the rest of 

the ethnic minorities in the border area is a lot higher while the number of votes for political parties with a mostly Latvian citizen 

electorate is proportionally higher. The obtain results indicate that the border effect on the election results for political parties is not 

statistically significant. 

KEY WORDS: border effect, electoral geography, spatial heterogeneity 

JEL CODES: R000. 

Introduction 

Border areas have a tendency to differ from the rest of the country and this is particularly true in case of 

EU external borders. This is a common situation for Eastern European countries and The Baltic States are 

united by the fact that they have a common land border with Russia and Latvia and Lithuania also have a 

border with Belarus. The difference between taxes and tariffs determine the flow of both legal and illegal 

trade flow across the EU border with Russia and Belarus. Outside border of EU could be considered a high 

risk zone for illegal immigrants. 

Meanwhile EU border with Russia and Belarus could be considered a zone which is a subject to the 

foreign media influence because of the overlay of TV and radio distribution areas. Because of this situation 

there are many myths and assumptions about the effect which living near the Russian and Belarus border 

has. One of these assumptions is that political situation near these borders differs in case of parliamentary 

elections. This assumption could be verified by analysing parliamentary election results to see if results near 

the Russian and Belarusian border are significantly different and spatial analysis of election results with 

mathematical analysis methods allows to estimate this difference. To test this assumption is the main goal of 

this research. 

This work is a part of electoral geography and the geographical factors which have an impact on election 

results are different between countries. In Case of Turkey parliamentary elections it is found that four major 

divisions are shaping the electoral geography: religion, ethnicity, regional economic prosperity, and previous 

state association (West, 2005). In Latvia, out of three possible levels on which electoral geography can be researched 

– local, regional, and national (Krampe, 2005) – election results have most often been examined at 

the national (electoral district) level. Electoral geography has been relatively little researched at the academic 

1 

Janis Paiders – Masters student of the Latvian University Geography and Earth science department. 

E-mail: paidersjanis@inbox.lv 

2 

Juris Paiders – doctor of geography, associate professor in the Latvian University (Geography and Earth Science Department). 

E-mail: jpaiders@inbox.lv 

114

issn 2029-9370. Regional FoRmation and development StudieS, no. 1 (9) 

level in Latvia, with studies that deal with the spatial distribution of parliamentary election results giving it 

very little attention (How Democratic Is Latvia, 2005). 

Studies of electoral geography have also examined the behavior of specific voter groups in relation to 

geographical factors, with groups being formed by ethnicity, race, income level, etc. (Groffman and Handley, 

1989; McLaughlin, 2008). The influence of the ethnic composition on parliamentary election results 

in Latvia has already been discussed in previous publications of the authors (Paiders, 2012; Paiders and 

Paiders, 2011). Often, studies in the field of electoral geography focus specifically on examining the electorate 

of radical political forces, including research of its spatial dispersion (Alexseev, 2006; Stefanova, 2009; 

O’Loughlin et al., 1994). When evaluating the results of other countries, the differences in the political systems 

of these countries in comparison to Latvia must be taken into account. 

1. Study Area 

The analyzed territory is the Latgale constituency (Figure 1). In Latgale, it’s Russian and Belarus border 

territories that are mutually compared with the rest of Latgale, trying to identify the main differences. The 

border area territories were defined as the biggest part of the territory located within 30 km from the outside 

border of Russia and Belarus. 

Figure 1. Latgale electoral district 

Source: Central Election Commission, 2010 

Latgale electoral district (Figure 1) is located in the East part of Latvia and it is the most ethnically diverse 

region in Latvia. Latgale constituency is more than 14 000 km 2 in size which is almost a quarter of the 

country area and it has about 16 % of the total number of inhabitants in Latvia. In the recent years Latgale 

had experienced a large population decrease mostly due to migration to other regions of Latvia or abroad. 

This population decrease can also be seen in the turnout of voters in parliamentary elections in the period 

from 2002 to 2010 which has gradually decreased, having dropped by about 20 % in 2010 compared to 2002. 

The number of rural parish voters in Latgale has decreased the most, falling by 27 % in the examined period. 

2. Data and Methods 

The study analyses the officially approved results of the elections of the 10 th Saeima (parliament) of the 

Republic of Latvia (Central Election Commission, 2011). The results of all political parties participating in 

115



the parliamentary elections were acquired and analyzed. For parties having overcome the 5 % threshold, the 

statistics of the pluses and strikes of each candidate in all electoral districts were also examined. 

When examining the effect of the ethnic factor on the results of political parties, they were summarized 

and analyzed at a parish level. The Central Election Commission does not publish election results on a parish 

scale, so the results of parishes were derived from the results of individual polling stations, by adding together 

the results of stations in one parish or town. In cases where there was no polling station in a rural area or 

parish adjacent to the town the town’s result was also attributed to these territories. 

Data on the national composition was obtained from the available information of the Office of Citizenship 

and Migration Affairs (PMLP) In addition, when examining the largest ethnic minorities in Latvia, it 

was necessary to determine the proportion of citizens within these groups, to what extent various national 

minorities have integrated in the political environment of Latvia (Dribins, 2007). Unfortunately, after the 

administrative-territorial reform, the PMLP no longer publishes information about rural parishes, just releases 

information on the distribution of nationalities by municipality therefore information about ethnic composition 

and citizenship were obtained using data from 2009 (Office of Citizen and Migration affairs, 2009) 

As the Office of Citizenship and Migration Affairs (PMLP) does not publish the ethnic composition of 

the territory according to citizenship status, in order to determine the ethnic composition of the citizens in 

the territory it was necessary to perform a calculation, after which a precise proportion of Latvians and non- 

Latvians amongst the citizens and an almost precise proportion of the biggest different ethnic minorities 

between the citizens (Russian, Belorussian, Polish) was obtained. 

The discovery of the ethnical composition on the results of Saeima (the parliament of the Republic of Latvia) 

elections is based on two assumptions. Firstly, that the ethnic composition in the territory represents the 

ethnic composition of the voted electorates (on which there is no information). Secondly, the election activity 

between Latvians and different ethnical minorities is the same (the connection between election activity and 

the proportion of Latvians in the region is not statistically significant). 

The work uses both quantitative and qualitative research methods. All initial data were tested for correspondence 

to normal distribution, using the Kolmogorov-Smirnov test. Considering that, in accordance with the Kolmogorov–Smirnov 

test, the zero hypotheses in relation to voting results in parishes and stations can be rejected; the t-test 

standard procedure was used for comparing averages. Analysis of the results of political parties, as well as of the 

results of individual candidates, in relation to the ethnic composition of the municipality or district was conducted 

by using linear regression analysis. A correlation coefficient was used as the indicator of the level of correlation. 

Following the standard used by Frolova (Frolova, 2005), the zero hypotheses – namely, that the resultant indication 

is not influenced by the factorial indication of the regression – was tested for regression models, checking whether 

zero was included in the credibility interval of the regression coefficient. If zero appeared in the credibility interval 

of the respective coefficients of the regression variables in the regression equation, the factor in question was excluded 

from the equation. All calculations have been done by the author in Microsoft Excel, with the exception of the 

Kolmogorov–Smirnov test, for which the program SPSS was used (Arhipova & Balina, 2003). 

3. Results 

Table 1. The differences in ethnic composition in Latgale in the year 2009 

Latgale total The border area The rest of Latgale 

The number of citizens 344154 210295 133859 

Latvians % 44.0% 35.3% 57.6% 

Russians % 39.2% 41.6% 35.4% 

Belarusians % 5.4% 7.7% 1.7% 

Polish % 7.0% 10.0% 2.3% 

Other % 4.5% 5.4% 3.0% 

Source: Office of Citizen and Migration affairs, 2009 

116


In the Latgale constituency Latvians make up only 44.0 % of the total population, which is just a little 

bit more than the number of Russians in this territory. Without the Russians, Latgales constituency has a 

significant Belorussian and Polish community, the number of which in this region is a lot more significant in 

comparison with the rest of Latvia (Table 1). 

The proportion of Latvians in the Latgale border area is a lot smaller in total than in the rest of the Latgale 

territory and the proportion of all the rest of the ethnic minorities in the border area is a lot higher. In the border 

area the number of Russians is even larger than Latvians, with the biggest proportion of the population 

with this nationality in the border area along the Russian area, especially in the Zilupe region. The biggest 

proportion of Belarusians and Polish is along the border area of Belarus, for example, in some particular 

parishes of the Krāslava region where the proportion of Belarusians exceed 50 %. 

As the main factor in the Saeima elections in Latvia influencing the results of the elections is the ethnical 

composition in the territory, then when examining this factor it needs to be taken into account that part of 

the population of this territory are non-citizens, who don’t have an opportunity to participate in elections 

(Table 1). A bigger proportion of non-citizens shows that the ethnic composition of the population which 

has participated in the election, significantly differs from the ethnic composition of the territory amongst all 

the citizens. The reason for this is the fact that country-wide amongst Latvians, only 0.2 % are non-citizens, 

whilst 41.6 % of Russians, 61.9 % Belarusians, 68.6 % Ukrainians 24.5 % Polish are non-citizens. 

Figure 2. The proportion of non-citizens % from the number of population in year 2009 


The total number of non-citizens in Latgale creates 13.8 % of Latgale population, but their proportion in 

Latgale has a very big territorial variation which fluctuates from 0.69 % in the Krisjaņi parish to as much as 

31.0 % in the Indra parish in the border area of Belarus (Figure 2). The spatial variation of non-citizens is 

mainly tightly connected with the variations of the ethnical composition. For example, the very high proportion 

of non-citizens in the border area of Belarus can be explained by the fact that amongst the Belarusians 

117



who create a bigger ethnical minority in these parishes, the proportion of non-citizens is higher than in the 

border area of Russia, where the biggest ethnic minority is Russians. 

It needs to be taken into account that the proportion of non-citizens has a very high and statistically significant 

variation between the border territories and the rest of Latgale. 18.2 % of the border territory population 

is non-citizens, which is almost 3 times more than in the rest of Latgale, where in 2009 only 6.9 % of 

the population are non-citizens. The reason for the significant differences is firstly the fact that the proportion 

of Latvians in the border parishes is a lot smaller in comparison with the rest of Latgale. One should also take 

into account the fact that the proportion of non-citizens in % from the number of non-Latvians in Latgale is 

spatially uneven. 

Table 2. The differences of the ethnic composition in Latgale amongst the citizens in the year 2009 

Latgale total Border area The rest of Latgale 

The number of citizens 296683 172069 124614 

The % of Latvians amongst the citizens 51.0% 43.1% 61.9% 

The % of Russians amongst the citizens 34.8% 36.7% 32.1% 

The % of Belarusians amongst the citizens 3.0% 4.5% 1.00% 

The % of Polish amongst the citizens 7.4% 11.0% 2.4% 

The % of others amongst the citizens 3.8% 4.6% 2.7% 


The proportion of different nationalities between the citizens (Table 2) significantly differs in comparison 

with the distribution of the same nationalities amongst all of the population (Table 1). This is mainly because 

the role of Latvians amongst the citizens is a lot more significant due to the high number of non-citizens in 

the rest of the ethnical minorities. Therefore, 51.0 % of all the citizens of Latgale are Latvians, becoming the 

main part of the electorate in the constituency overall. 

It can be observed that the proportion of Russians has decreased amongst the citizens in comparison with 

the population in total, but the biggest decrease is connected with the decrease in the proportion of Belarusians, 

as only 48.5 % of the Belarusians in Latgale have Latvian citizenship. Here it needs to be mentioned, that in 

the remaining territory of Latvia only 35.0 % of Belarusians are Latvian citizens, but other ethnical minorities 

also have a significantly higher proportion of citizens in Latgale. The Polish proportion amongst the citizens in 

Latgale has even increased in connection with the fact that 91 % of the Polish in Latgale are citizens. 

Looking at proportion of Latvian’s from citizens (%) in Latgale parishes, as the variable indication, and 

the proportion of votes (%) for Harmony Centre, as the resultant indication. In Latgale electoral district, 

133 observations were made. The determinative coefficient was 0.646. In turn, the regression coefficient 

was -0.64. The upper and lower limits of the regression coefficient were -0.56 and -0.72 respectively, which 

indicates that the zero hypothesis can be rejected, as the regression coefficient differs from zero with a very 

high probability. If the proportion of Latvian citizens increased by one percent, then the proportion of voters 

for Harmony Centre would decrease by 0.64 percentage points. 

The relationship obtained allows the conclusion to be made that the main electorate of the Harmony 

Centre in Latgale, similarly as in the territory of Latvia in total, is precisely the non-Latvian citizens of 

Latvia. Nevertheless, the fact that the ethnic factor in Latgale is the main one determining the electorate of 

this party, its role in Latgale is significantly smaller than in the territory of Latvia in total, where this factor 

explains around 85 % of the whole dispersion (Paiders and Paiders, 2011). It means that it is possible, that the 

influence of different regional parliamentary candidates on the distribution of election results in the Latgale 

constituency is more important in comparison with other constituencies. 

118


Figure 3. The dependence of the Harmony Centre from the proportion of Latvians 

in the Latgale constituency during the 10 th Saeima election 

Source: Office of Citizen and Migration affairs, 2009; Central Election Commission, 2010 

Figure 4. The proportion of non-citizens % from the number of non-Latvians in year 2009 


119


EU bordEr proximity EffEct on polital choicE in parliamEntary ElEctions of latvia 

In total 75.4 % of non-Latvians in Latgale are citizens (Figure 4), which means that the proportion of 

citizens in Latgale between non-Latvians is slightly higher in comparison with the rest of Latvia, in which 

only 50.9 % of all of the non-Latvians are citizens. The reason for these differences is the fact, that in Latgale, 

there has been a historically higher proportion of non-Latvians and a lot bigger part of the population 

are descendants of the pre-war non-Latvians in the territory of Latgale (to say it more precisely and clearly, 

with references). 

The proportion of non-Latvians in the territory in the scale of Latgale has a significant variation. For 

example, in the Sokolu parish, Rēzekne region 94.3 % of all the non-Latvians are citizens, nevertheless in 

this parish 73.2 % of the citizens are Russians. 39.8 % of the Kepova parish non-Latvians are citizens, and 

this parish in the border area is the only one in Latgale, where this indicator is smaller than the average proportion 

of non-Latvian citizens in the rest of Latvia. 

The differences in this indicator are also statistically significant when comparing the border territories 

with the rest of Latgale. If 71.9 % of non-Latvians in the border territories have citizenship of Latvia, then in 

the rest of Latgale 83.7 % of non-Latvians are citizens, mainly due to the very high proportion of non-Latvian 

citizens in the Rezekne, Riebini and Preili counties. 

Figure 5. The proportion of Latvians % from the total number of citizens in the year 2009 

Source: Office of Citizen and Migration affairs, 2009; Central Election Commission, 2010 

Among the citizens Latvians create 51.0 % of the number of citizens in total, which is a lot smaller in 

comparison with the rest of the territory of Latvia (Figure 5). The tiny amount of Latvians has political 

consequences, therefore it means that for those political parties whose biggest part of electorate is Latvians, 

success in Latgale is largely limited. 

Nevertheless, despite the low total proportion of Latvians amongst the citizens, this indicator has very 

high spatial heterogeneity in Latgale, starting with the territories, which on the scale of Latvia have one of 

the highest proportions of Latvians among the citizens in the north of Latgale (Rugāji, Balvi region and the 

northern part of Rēzekne region), where the proportion in several parishes exceeds 97 % amongst the citizens. 

In Latgale there are also the kind of territories where on the scale of Latvia has the lowest proportion 

120


of Latvians amongst the citizens, in the territories which are located in the border area of Belarus and for 

example in the Skrudaliena parish in the Daugavpils region where the proportion of Latvians is smaller than 

12 % amongst the citizens of Latvia. 

In the border area territories in Latgale the proportion of Latvians is only 43.1 % of all the citizens in 

these territories, whilst in the rest of the territory of Latgale it almost exceeds 62 %. This difference in means 

between border and non-border areas was detected as statistically significant. 

Figure 6. The number of votes for the Harmony Centre in % from the total amount 

of the electorate during the 10 th Saeima election. 

Source: Central Election Commission, 2010 

The Harmony Centre in the Latgale constituency received the highest result 46.2 % of votes (Figure 6) 

during the 10 th Saeima elections, the reason for which was the fact that the biggest part of the electorate of this 

party is made of non-Latvians, the number of which amongst the citizens in Latgale is a lot higher than in the 

rest of Latvia. The highest results of the Harmony Centre were in the Zilupe region, reaching an 83.2 % high 

result. A very high result was also reached in part of the Rēzekne region parishes. The lowest results of the 

Harmony Centre have been in the Vārkava and Balvi regions, reaching 4.8 % of votes in the Vārkava region. 

This party also reached a significantly higher result in elections – 50.5 % of votes in the border area territory, 

which is more than in the rest of Latgale, where 40.5 % of the electorate voted for them. This difference between 

means of two groups (Border areas and the rest of Latgale) cannot be looked at as statistically significant. 

It was noticed, that the border area and the differences in the rest of Latgale in the results of the Harmony 

Centre during the 10 th Saeima elections was significantly smaller than in the proportion of Latvians amongst 

citizens in these same territories. This not only doesn’t allow confirmation of the assumption, that in the 

border areas of Russia and Belarus would be bigger support for those political forces the biggest electorate 

of which is Russian, Belarusian Latvian citizens, but even shows that with the same ethnic composition, the 

result of the Harmony Centre in the border area territories are even smaller. 

These results allow the conclusion to be made, that the second of the most important factors (after the 

ethnic factor), which influence the geographical distribution of election results is connected with the distribution 

of the success of particular candidates in different constituency territories. As an example the Rēzekne 

121



region and Rēzekne can be mentioned, where all together 45.2 % of citizens are Latvian citizens who are 

non-Latvian, even though the number of votes for the Harmony Centre in these territories is 55.7 %, which 

means that at least 10 % of voters in Rēzekne and the Rēzekne region haven’t been bound to the influence 

of the ethnic factor in their choice. The reason for this is very possibly connected with the fact that in this 

territory strong regional candidates of this party were candidates (Janis Tutins, Ivans Ribakovs), whereas in 

the border area territory this party doesn’t have strong regional candidates, which means that the electorate 

of this party stays strongly connected with the ethnic composition amongst the citizens. 

Conclusions 

1. Border area in Latgale differs significantly from rest of the region in terms of composition of citizenship 

or ethnicity. Percentage of non-Latvians near the Russian and Belarusian border is higher while 

the citizen percentage of Latvia is lower than the rest of Latgale. The largest ethnic minority in the 

border area is Russian, while the Belarusian border area has the biggest proportion of Belarusians 

and Polish. 

2. Even though the ethnic factor in Latgale is the main factor determining the electorate of largest political 

parties, its role in Latgale is significantly smaller than in the territory of Latvia in total. The 

assumption that some of the dispersion can be explained with the proximity to the Russian or Belarusian 

border cannot be verified and it appears that the second most important factor that explains 

the dispersion of election results is the distribution of strong regional candidates for main political 

parties. 

3. The fact that proximity to the Russian or Belarusian border has no significant effect on election results 

even on political parties whose electoral base is mostly Russian (and Belarusian) means that 

ideas that propose that citizens in these territories are living a different political environment which 

influences their vote are probably not based in scientific analysis. 

4. The methods used in this article allow not only to analyse the results of parliamentary elections and 

ethnic composition but also to use this method to other available parameters about parishes. By doing 

that full scope of difference between border area and rest of the country can be understood. 

References 

Alexseev, M. (2006). Ballot-Box Vigilantism. Ethnic Population Shifts and Xenophobic Voting in Post-Soviet Russia. 

Political Behavior, Vol. 28 (3), p. 211–240. 

Arhipova, I., Balina, S. (2003). Statistika ekonomikā. Risinājumi ar SPSS un Microsoft Excel (Statistics for Economics. 

Solutions for SPSS and Microsoft Excel). Rīga: Datorzinību centrs, 352 p. (in Latvian). 

Centrālā vēlēšanu komisija. (2010). Saeimas vēlēšanas. (Central Election Commission, Saeima elections.) Available at: 

http://web.cvk.lv/pub/public/29761.html October 2011 (in Latvian). 

Dribins, L. (red.) (2007). Mazākumtautības Latvijā. Vēsture un tagadne. Latvijas Universitātes Filozofijas un socioloģijas 

institūts. 

Frolova, L. (2005). Korporatīvā sektora attīstība Latvijā un to ietekmējošie faktori (The Development of the Corporate 

Sector in Latvia and Factors Influencing it.), 690. (sēj.). Latvijas Universitātes Raksti. Vadības zinātne, p. 52–67. 

Latvijas Universitātes akadēmiskais apgāds, Rīga (in Latvian). 

Grofman, B., Handley, L. (1989). Black Representation: Making Sense of Electoral Geography at Different Levels of 

Government. Legislative Studies Quarterly, Vol. 14 (2), p. 265–279. 

How Democratic is Latvia: Audit of Democracy. (2005). Stratēģiskās analīzes komisija LU Akadēmiskais apgāds, Rīga, 

309 p. 

Iedzīvotāju skaits pašvaldībās sadalījumā pēc nacionālā sastāva. (2009). Pilsonības un Migrācijas Lietu Pārvalde. (Population 

in municipalities by ethnic composition and nationality. Office of Citizen and Migration affairs.) Available 

at: http://www.pmlp.gov.lv/lv/statistika/Ird_arhivs.html, 20 September 2012 (in Latvian). 

Iedzīvotāju skaits pašvaldībās sadalījumā pēc valstiskās piederības. (2009). Pilsonības un Migrācijas Lietu Pārvalde. 

(Population in municipalities by nationality. Office of Citizen and Migration affairs.) Available at: http://www.pmlp. 

gov.lv/lv/statistika/Ird_arhivs.html, 20 September 2012 (in Latvian). 

122


Iedzīvotāju skaits pēc valstiskās piederības. (2009). Pilsonības un Migrācijas Lietu Pārvalde. (Population by nationality. 

Office of Citizen and Migration affairs.) Available at: http://www.pmlp.gov.lv/lv/statistika/Ird_arhivs.html, 22 

September 2012 (in Latvian). 

Krampe, A. (2005). Latvijas elektorālie procesi politiskajā ģeogrāfijā (Electoral proceses in political Geography in 

Latvia). Ģeogrāfija. Ģeoloģija. Vides zinātne: Referātu tēzes, p. 57–58. Rīga: Latvijas Universitāte (in Latvian). 

McLaughlin, E. (2009). Racial, Ethnic or Rational Voters. Splitting Tickets in South Africa. Politikon, Vol. 35 (1), p. 23–41. 

O’Loughlin, J., Flint, C., Anselin, L. (1994). The Geography of the Nazi Vote: Context, Confession and Class in the 

Reichstag Election of 1930. Annals of the Association of American Geographers, Vol. 84 (3), p. 351–380. 

Paiders, J., Paiders, J. (2011). Nacionālā sastāva ietekme uz 10. saeimas vēlēšanu rezultātu ģeogrāfisko sadalījumu 

(Ethnic composition influence on 10 th Saeima Election results). Ģeogrāfija. Ģeoloģija. Vides zinātne: Referātu tēzes, 

180–182. lpp. Rīga: Latvijas Universitāte (in Latvian). 

Paiders, J. (2012). Urbānās un rurālās telpas atšķirību izpausmes Saeimas vēlēšanu rezultātos. Ģeogrāfija mainīgajā 

pasaulē IV Latvijas Ģeogrāfijas congress, 221–222. lpp. Rīga: Latvijas Ģeogrāfijas Biedrība (in Latvian). 

Stefanova, B. (2009). Ethnic nationalism, social structure, and political agency: explaining electoral support for the 

radical right in Bulgaria. Ethnic and Racial Studies, Vol. 32 (9), p. 1534–1556. 

West, J. W. (2005). Regional cleavages in Turkish politics. An electoral geography of the 1999 and 2002 national 

elections Political Geography, Vol. 24, Issue 4, p. 499–523. 

ES sienos artumo poveikis politiniam pasirinkimui 

latvijos parlamento rinkimuose 


Latvijos universitetas (Latvija) 

Santrauka 

Šiame straipsnyje nagrinėjamas sienos su Rusija ir Baltarusija poveikis Latgalos rinkiminėje apygardoje. 

Latvių dalis Latgalos pasienio zonoje yra daug mažesnė nei likusioje Latgalos teritorijoje, etninių mažumų 

dalis pasienio zonoje yra daug didesnė, tuo tarpu balsų skaičius, tenkantis politinėms partijoms, kurių elektoratas 

didžiausias, yra proporcingai didesnis. Gauti rezultatai rodo, kad sienos įtaka rinkimų rezultatams nėra 

statistiškai reikšminga. 

PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: sienos poveikis, rinkimų geografija, erdvės heterogeniškumas. 

JEL KLASIFIKACIJA: R000. 

123


RUSSIAN EXPORT OF RAW MATERIALS AND BALANCE OF ECONOMIC INTERESTS 

RUSSIAN EXPORT OF RAW MATERIALS AND BALANCE OF 

ECONOMIC INTERESTS 1 

Igor Sergeev 2 , Tatiana Ponomarenko 3 

National University of Mineral Resources “Mining” (Russia Federation) 

ABSTRACT 

Russia continues to play an important role energy exporter to the EU. Research objective: to generalize and structure economic interests 

of the European Union and Russia in power sphere, and to define priority directions of the international economic cooperation 

at corporate level. Research methods: economic-statistical; rather-analytical, the investment analysis. International cooperation in 

the field of EU energy supply should not be limited mineral exports. It is advisable to involve Russian companies to finance and 

management segment “downstream” in European countries, by contrast, Western European companies – to finance and management 

segment “upstream” in Russia. One tool exploration activities can be geological investment certificate. 

KEY WORDS: economic interests, export, gas, geological investment certificate, oil. 

JEL CODES: F15, F21, F 23, F 36, F42. 

Introduction 

It is obvious that the stable ensuring of economy with raw materials, especially energetic, is still the main 

problem for the EU for the next decade. It is important for Russia to develop the oil and gas export to Western 

Europe, in competition with other exporting countries, especially the Middle East. This issue is actualized in 

the provisions of the EU “Third Energy Package”, the main element of which is the separation of production 

and supply of energy resources and energy transportation network management. 

New challenges require new tools, methods and forms of economic cooperation. It is extremely important 

to form a new direction of international economic cooperation in this sphere, which will take into account 

national and economic interests in the long term. Economic interactions between the power companies of 

Russia and Europe answer to two criteria: economic efficiency and national economic safety. Object of research 

– activity of the transnational companies which are carrying out investigation, extraction, transportation 

and processing of hydrocarbonic raw materials. 

Tasks of article: to make the analysis of forms and competitive advantages of the multinational 

corporation; to reveal forms of co-operation in sphere of deliveries of power resources; to analyse 

the Norwegian model of development of power resources; to define objects, ways and to offer new 

tools of investment in prospecting works. Research methods: economic-statistical; rather-analytical, 

the investment analysis. 

1 

This article was prepared on the materials of the report “Russian export of raw materials and balance of economic interests” on 

the German-Russian Symposium “Dialogue of partners on resource policy” Hamburg, October 10, 2012 

2 

Igor Sergeev – National University of Mineral Resources “Mining”, Dean, Doctor of Economic Sciences, Professor. 

E-mail: miner-spb@yandex.ru 

Tel.: 108 12 328 8228. 

3 

Tatiana Ponomarenko – National University of Mineral Resources “Mining”, PhD in the field of Economics, Associate Professor. 

E-mail: stv_mail@mail.ru 

Tel.: 108 12 328 8253. 

124


1. The purpose of the research 

To summarize and to structure the economic interests of the European Union and Russia in the sphere of 

production, trade and consumption of energy resources, as well as to identify priority directions of international 

economic cooperation at the corporate level. 

2. Method of research 

The theoretical base for the research are the works of economists on the general problems of exploration, 

production and export of energy resources, government regulation of foreign mineral raw materials trade, 

managing large investment projects of exploration and production of hydrocarbons. During research the following 

methods were applied: economics and statistics, comparative analysis, investment analysis. 

Models of Multinational Corporation focus attention on use by firms of monopolistically advantages, internalizations 

of market transactions expenses, factors of location and other factors of integration. In Chandler’s 

(Chandler, 1962) and Hymer’s (Hymer, 1976) models was shown that growth of the company is carried out at 

the expense of internal expansion of scales of activity, merges and absorption, vertical integration and a diversification, 

development within the country and then – in other countries. Due to the purpose on maximizing 

profit of Multinational Corporation apply both protective, and the pro-active measures directed on ensuring of 

control over the markets, increase of “the market power” and being substantially the anti-competitive. Possibility 

of monopolization of the market generates monopolistically competitive advantages (Pitelis, 2007), and 

also advantages of possession. Formation of such competitive advantages proves preference of direct foreign 

investments (DFI) in comparison with market measures as DFI provides the maximum extent of control. Internalization 

of monopolistically advantages is capable to lead to restriction of the competition which can not be 

favorable for society, and is capable to bring benefits of Multinational Corporation. 

Considering these circumstances, and also strategic value of a power complex in economy development, 

the new not monopolized system of deliveries of energy resources in system Russia – EU is necessary. 

3. The results 

Russia’s influence on the state of the global oil and natural gas market has increased significantly in recent 

decades. This was promoted by recession of industrial production in the country caused by the reform 

of the economy and the transition to a market economy, which has led to a sharp fall in domestic demand 

for almost all types of raw materials. Russia takes an active part in forming the world economic space by 

integrating into the world economy and belongs to the group of the leading exporters of energy resources. 

Large Russian national energy companies already claim to world leadership in the global economic process. 

Their progress on the global market contributes to the growth of business efficiency and competitiveness of 

the country. 

Russia is the largest supplier of energy resources to foreign countries among the former Soviet republics 

(Table 1 and Figure 1). According to the objectives of the external energy policy, in the next few years international 

activities of Russia in the energy sector will be implemented in the following areas: 

• y export of energy resources; 

• y elaboration and development of energy resources in the territories of other states; 

• y fixing of the presence in domestic energy markets of foreign countries, joint ownership of distribution 

network of energy resources and energy infrastructure facilities in these countries; 

• y involvement of foreign investment in manufacturing, transportation and transformation of energy utilities 

in Russia; 

• y the organization of parallel operation with neighboring electric power generating associations; 

• y transit of energy resources; 

• y international scientific-technical and legal cooperation. 

125



Table 1. Natural Gas Trading in 2011 (billion cubic meters) 

Country Import Export 

Pipeline LNG Pipeline LNG 

France 32.3 14.6 2.2 – 

Germany 84.0 – 11.7 – 

Italy 60.8 8.7 0.1 – 

Netherlands 13.6 0.8 50.4 – 

Norway – – 92.8 4.0 

Spain 12.5 24.2 0.5 0.7 

Turkey 35.6 6.2 0.7 – 

United Kingdom 28.1 25.3 16.3 – 

Other Europe 101.8 10.9 6.2 0.6 

Russia 30.1 – 207.0 14.4 

Ukraine 40.5 – – – 

Other Former Soviet Union 30.4 – 62.5 – 

Total World 694.6 330.8 694.6 330.8 

Source: BP Statistical Review of World Energy. June 2012 

2000 

1800 

1600 

1400 

million tonnes 

1200 

1000 

800 

600 

400 

200 

0 

Crude 

Imports 

Product 

Imports 

Crude 

Exports 

Product 

Exports 

Europe Former Soviet Union Total World 

Figure 1. Trade in oil and oil products in 2011 

Source: BP Statistical Review of World Energy. June 2012 

Under changing conditions between the Russian Federation and the countries of Western Europe it is 

necessary to build a new non-monopolized system of energy supply, more technologically sophisticated 

and reliable, environmentally safe and less resource-consuming. New challenges for international economic 

cooperation appear. 

EU interested in the following: 

1. Long-term import of energy resources from Russia, in opposite of import from the Middle East and, 

in part, from Norway. 

126


2. Placement of investments in the “upstream” segment, Russian transport system in order to ensure 

security of supply and reduce costs. 

3. Maintain a favorable environment and a stable social situation in the European space. 

Long-term economic interests of Russia not fully coincide with the interests of the EU. These interests are: 

1. Accelerated development of exploration and production of hydrocarbons in the new fields of the 

European North of Russia, including the continental shelf, to ensure sustainable economic growth. 

2. Increase in production and economic efficiency and environmental safety of exploration and mining 

production by using advanced European technologies. 

3. Increase the share of added value in international production chain “exploration-production-transportation-processing-distribution”. 

4. Maximum involvement of energy resources of Russian related companies in the production and export. 

Mineral resources base of Russian hydrocarbons is characterized by insufficient geological study and 

exploration. All fields that are currently exploited had been explored thirty or forty years ago. Inefficient reforming 

of exploration segment of the Russian mineral complex led to its underfunding, and in the end, too 

slow renewing of recoverable reserves (Figure 2). 

Figure 2. Mineral resources base of the major oil and gas producing regions of Russia 

Source: Ministry of Natural Resources and Ecology of Russia 

The further development of production and export of hydrocarbons in Russia is closely associated with 

the integration processes strengthening in the Eurasian space. Special importance attaches to trade and economic 

relations between Russia and the EU. In our opinion, bringing economic interests, which have been 

mentioned above, to a specific balance must be accompanied by the search for new forms and mechanisms 

of cooperation. 

127



As the experience of recent decades show, Germany is working most effectively in this direction in the 

EU. Project “Nord Stream” is being implemented with the active participation of Germany. This project 

acquired common European scale (it involved the five largest companies in four European countries) and 

opened a new phase in the partnership between our countries in the energy track. It will make a significant 

contribution to European energy security. Our European partners, including Germany, will be able to receive 

up to 55 billion cubic meters of Russian gas annually without intermediaries. Russian-German strategic 

partnership has acquired modernizing trend. In 2008, former vice-chancellor of Germany – German Foreign 

Minister Frank-Walter Steinmeier has initiated development of “Partnership for Modernization” with Russia 

which then launched at the EU-Russia level. Words of F.-W. Steinmeier are reflected in the Declaration 

between Russian Economic Development Ministry and the Ministry of Economics and Technology of Germany 

on the main directions of economic cooperation within the partnership for modernization. Currently, a 

number of large Russian-German investment projects are implemented (Likhachev, 2012). 

The example of effective cooperation is the cooperation of JSC “Gazprom”, Wintershall AG and E.ON 

Ruhrgas. German companies are investing in the initial stages of the chain “exploration-production-transportation-processing-distribution” 

in Russia, while “Gazprom” is investing in the final stages of “downstream” 

in Europe and other projects of the German partners. For example, in 2007 JSC “Gazprom” and BASF AG 

(part of this concern is the Wintershall AG) made a deal to exchange assets, which lead to increase of the 

“Gazprom” group’s stake in WINGAS GmbH. BASF AG, in turn, received almost 25 % in JSC “Severneftegazprom”. 

Group “Gazprom” has also received interest in the share capital of the company Wintershall AG 

(owner of the rights to explore and production of hydrocarbons under the concession agreements in Libya) 

in the amount of 49 %. 

In October 2009 JSC “Gazprom” and E.ON AG completed a deal of assets exchanging, which led to 

acquiring by E.ON AG the 25 % of JSC “Severneftegazprom” share capital. In turn, “Gazprom” has received 

49 % of JSC “Gerosgaz”, which owns 2.93 % of JSC “Gazprom”. This stake is completely became the 

property of “Gazprom” (http://www.gazprom.ru, http://www.wintershall.ru). 

The assets exchanging represents a multidimensional process of technology transfer, allocation optimization 

and using of profits, laying the foundation for sustainable functioning of the production, transportation, 

processing and distribution of energy resources is hidden by. But this process requires further development. 

Cooperation in exploration and prospecting of hydrocarbon deposits of the European North of Russia, in 

particular, the Arctic shelf seems promising. Russia’s continental shelf is insufficiently studied. 

Development of resources of a shelf, especially Arctic seas, demands attraction of the enormous capital 

investments, specific technical and a manpower, the decision of set scientific and technical, social and environmental 

problems. More perfect technologies of investigation, extraction, raw materials transportation are applied, 

it is more difficult industrial and transport infrastructures, ecological requirements, almost 10 times more 

a capital intensity of projects are more rigid. Therefore studying of the models applied by the countries, having 

considerable experience of development of sea deposits of hydrocarbons, represents doubtless theoretical and 

practical interest. For example, for 40 years of development of oil extracting in Norway originally created by 

means of the foreign companies, the reliable base of geological prospecting and extraction of hydrocarbons is 

generated. The multinational corporations invested and continue to invest in deposits of the Norwegian sector 

of a continental shelf as they have accurate idea about economic policy of the Norwegian state. 

To oil recovery and gas on a shelf the Norwegian and foreign companies with any pattern of ownership 

are supposed. Thus such activity is carried out under rigid administrative and financial control of the state. 

Granting of new water areas for investigation of hydrocarbons and the statement of large industrial projects 

carries out parliament of Norway, delivery of permissions to investigation and oil recovery and gas – the oil 

and power Ministry. Financial interests of the state are provided at the expense of profit on the companies 

with the state participation, licensings of sites of bowels, taxes and tax collections, direct state economic participation. 

To exclude oil sale affiliated to the companies at cut prices, the Norwegian legislation establishes 

practice of standard prices of the oil extracted on a shelf. Standard prices correspond to the prices of the free 

market and are established after the set period, for example in the end of a month. 

128


Thus, the major features of the Norwegian model in oil and gas branch are (Povarenkina, 2007): 

1. The active role of the state, as in sphere of is standard-legal regulation, and directly participating in 

oil and gas production. It is reached by means of participation in companies Statoil and Norsk Hydro, 

and also direct financing of works on shelf development. In 1984 the government has gone on division 

of all state actives into two parts: state ownership and the property in the companies. This step 

has given the chance to the state to participate independently in oil operations through system of 

Direct financial percent of the state (State`s Direct Financial Interest – SDFI) and has led to that it 

became the basic investor of development of a continental shelf. 

2. Granting to firms of the rights to investigation and mining on the basis of reputation, technological 

experience and industrial potential of the companies-participants. 

3. Presence of concrete forms of participation subsurface users in the decision of problems of social and 

economic development of the country which concern use of local labor, development of own scientific 

and technical potential, use in production of production of local suppliers, etc. 

4. Rather rigid protectionist conditions. The national industry obtains an essential share in each license, 

but presence of the foreign capital, as “catalyst” of growth of efficiency, and also direct participation 

of the foreign companies in licenses for investigation and working out of resources of bowels, the 

organization of interaction of all firms participating in the license on the basis of Agreements on joint 

working out (Joint Operating Agreement is thus considered also; Unitization Agreement). 

The Norwegian experience of regulation of development of oil and gas resources represents a combination 

of the limited application of market financial methods to wide use of institutional methods. The 

considerable part of the Norwegian industry was reoriented on service of requirements of oil and gas sector, 

developing new higher technologies of investigation of hydrocarbons and their extraction, transportation and 

processing of oil raw materials, and also on development of branches of information-communication technologies. 

The most part of the received oil incomes is spent not for current consumption, and accumulates 

in special Oil fund (Petroleum Fund). The foreign companies, despite rigid requirements of the legislation, 

show constant interest to working out of oil and gas deposits of Norway. For them the original insurance of 

investments is that fact that from the middle of 80th The Norwegian government bears on itself the basic 

financial loading at work on a shelf. 

In Norway the state is the owner of such largest corporations as “Statoil” and “Norsk Gidro”. The state 

oil company “Statoil” takes dominant positions in oil industry on a continental shelf of Norway, in petrochemical 

and oil refining branches, and also in the sphere of realization and oil export. “Statoil” conducts 

active work and on a field of the international cooperation. So, on May 7, 2012 “Statoil” concluded the 

agreement with Russian “Rosneft” about expanded prospecting activity on the Norwegian and Russian shelf 

(Naryshkin, 2012). According to the agreement “Statoil” and “Rosneft” will create joint venture where a 

third (33.3 %) will belong to “Statoil”. The parties will carry out joint investigation on a site in the Russian 

sector of the central part of the Barents Sea and on sites in the Sea of Okhotsk. Similar processes of joint 

development of a subsoil and technological cooperation carry a bilateral orientation. So, in August, 2011. 

The ministry of oil and power industry of Norway made the decision on qualification of JSC “Lukoil” for 

works on the Norwegian continental shelf as the operator. It will allow the company to make further concrete 

decisions on participation in projects on geological exploration and production of hydrocarbons on a shelf 

of Norway (Naryshkin, 2012). 

On the Russian continental shelf use of the Norwegian experience probably for what the competition of 

projects of the various oil companies, management of incomes of the state and the companies by means of 

the taxation, the decision of problems of investment in branch is necessary. 

It is obviously that exploration funding issues, and, above all, at the early stages are extremely important. 

In 2010–2011 the government allocates 30–35 million dollars per year from the federal budget to the regional 

stage of offshore exploration work around the Russia’s continental shelf. Therefore, the new tools are 

needed to attract private investment in this sector. 

129



Geological investment certificate can be one of the tools. Investment company, which attracts funds for 

exploration from investors, emits a special security paper – Geological investment certificate. Mining companies 

that can obtain the licenses in future should be considered as priority investors. Mining company or 

service companies – strategic partners of Russian oil and gas operators – should be international participants. 

The calculation of the annual cost of a certificate: 

n 

( i) n 

GIS = I × 1+ 

, 

GIS n 

– cost of geological investment certificate; 

I – investment costs; 

i – the refinancing rate of the Bank of Russia; 

n – number of years. 

The investing company, including foreign one, should have the following possibilities: 

• y Priority for participation in the prospecting, exploration and production in areas where regional geological 

studies were conducted (for foreign companies within the consortium). 

• y Exemption from mineral extraction tax (MET) or other federal taxes on the value of the certificate in 

the n-th year during development of field discovered on the shelf (the certificate is redeemed). 

• y Exemption from MET or other federal taxes on the value of the certificate in the n-th year in development 

of onshore fields (the certificate is redeemed). 

• y Sale of certificate in the market. 

The development of cooperation at the stage of exploration in the international production chain “exploration-production-transportation-processing-distribution” 

certainly enhance the stability of Russian energy 

resources supplies to the EU and will benefit all participating countries. This thesis is confirmed by the chairman 

of Wintershall AG Rainer Seele: “Europe must increase its presence at the source of resources because 

energy security begins there” (http://www.wintershall.ru). 

Conclusions 

1. Russia continues to play an important role of exporter of mineral resources and, above all, energy 

resources to the EU. It is an interest for all parties. 

2. International cooperation in the EU energy supply sphere should not be limited by mineral resources 

exports. It is advisable to involve Russian companies in financing and management of “downstream” 

segment in European countries, and, by contrast, involve Western European companies in financing 

and management of “upstream” segment in Russia. 

3. Cooperation in sphere of geological studying and investigation of hydrocarbonic deposits of the European 

North of Russia, especially, the Arctic shelf is represented perspective. 

4. Use of the Norwegian experience of regulation of subsurface use in the conditions of the Russian 

continental shelf possibly for what the competition of projects of the various oil companies, management 

of the income of the state and the companies by means of the taxation, the solution of problems 

of investment in branch is necessary. 

5. Geological investment certificate can be one of the tools of exploration funding. Mining companies 

that can obtain the licenses in future should be considered as priority investors. 

130


References 

BP Statistical Review of World Energy. (2012). Website: http://www.bp.com/assets/ 

bp_internet/globalbp/globalbp_uk_english/reports_and_publications/statistical_energy_review_2011/STAGING/ 

local_assets/pdf/statistical_review_of_world_energy_full_report_2012.pdf [25.09.2012] 

Chandler, A. D. (1962). Strategy and Structure. MIT Press: Cambridge, MA. 

Hymer, S. H. (1976). The International Operations of National Firms: A Study of Foreign Direct Investment. MIT 

Press: Cambridge, MA. 

Likhachev, A. E. (2012). That we are united. Economy and life, the appendix “Russia – Germany”, June. 

Naryshkin, A. A. (2012). Experience of functioning of neo-Conservative model of economy in modern conditions on an 

example of Norway. Problems of modern economy, No. 43. 

Pitelis, H. N. (2007). Multinational company. Russian magazine of management, Vol. 5, No. 4. 

Povarenkina, T. V. (2007). Norwegian model of management of oil resources. Oilgasindustry, No. 6 (34). Website: 

http://www.oilgasindustry.ru 

Website: www.mnr.gov.ru [20.09.2012] 

Website: http://www.gazprom.ru [20.09.2012] 

Website: http://www.wintershall.ru [20.09.2012] 

RUSIJOS IŠTEKLIŲ EKSPORTAS IR EKONOMINIŲ 

INTERESŲ BALANSAS 


Naudingųjų iškasenų nacionalinis universitetas „Gavyba“ (Rusijos Federacija) 

Santrauka 

Stabilaus išteklių, ypač energetinių, srauto užtikrinimas vis dar yra viena pagrindinių ES problemų, kurią 

teks spręsti ateinantį dešimtmetį. Rusijai svarbu plėsti naftos ir dujų eksportą į Vakarų Europą, konkuruojant 

su kitomis eksportuojančiomis šalimis, ypač Vidurio Rytais. Ši tema aptariama ES „Trečio energetinio 

paketo“ nuostatose, kurių pagrindiniai elementai – energetinių išteklių gamybos ir tiekimo atskyrimas bei 

energijos perdavimo tinklo valdymas. 

Naujiems iššūkiams priimti reikia ir naujų metodų bei naujų ekonominio bendradarbiavimo formų. Ypač 

svarbu šioje srityje suformuoti naują tarptautinio ekonominio bendradarbiavimo kryptį, kuri įvertintų nacionalinius 

ir ekonominius interesus ilgalaikėje perspektyvoje. Ekonominė sąveika tarp energetinių Rusijos 

bendrovių ir Europos turi atitikti du kriterijus: ekonominio efektyvumo ir nacionalinio ekonominio saugumo. 

Šio tyrimo tikslas – transnacionalinių kompanijų, užsiimančių angliavandenilinių išteklių paieška, gavyba, 

transportavimu ir perdirbimu, veikla. 

Uždaviniai: išanalizuoti multinacionalinių korporacijų formas ir konkurencinį pranašumą; atskleisti bendradarbiavimo 

formas tiekiant energetinius išteklius; išanalizuoti norvegiškąjį energetinių išteklių modelį; 

nustatyti naujus investavimo ir žvalgymo darbų būdus bei priemones. Tyrimo metodai: ekonominiai-statistiniai; 

analitiniai, investicijų analizė. 

PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: ekonominiai interesai, eksportas, dujos, geologinių investicijų sertifikatas, nafta. 

JEL KLASIFIKACIJA: F15, F21, F 23, F 36, F42. 

131


LIETUVOS TURIZMO SEKTORIAUS STRUKTŪRA IR TERITORINIAI SKIRTUMAI 

LIETUVOS TURIZMO SEKTORIAUS STRUKTŪRA 

IR TERITORINIAI SKIRTUMAI 

Eduardas Spiriajevas 1 


ANOTACIJA 

Šiame straipsnyje tiriama Lietuvos turizmo sektoriaus struktūra, jos teritoriniai skirtumai, šių skirtumų kaita laike ir erdvėje. Sudaryta 

turizmo struktūrų (paslaugų) duomenų bazė, remiantis įvairiais 2006 ir 2010 m. statistiniais šaltiniais. Tyrimui atlikti taikyti 

ekonominės geografijos tyrimo metodai. Nustatyta turizmo pagrindinio ir gretutinio sektorių struktūra ir teritoriniai skirtumai, turizmo 

paslaugų teritorinis pasiskirstymas regioniniame (apskričių) ir vietiniame (savivaldybių) lygmenyje. Taikyta Webb’o modelio 

modifikacija, pagal kurią išskirti plėtros kriterijai. 

PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: turizmo sektorius, turizmo pagrindinis ir gretutinis sektoriai, struktūra, teritoriniai skirtumai. 

JEL KLASIFIKACIJA: P25, P48, P50, R1, R58. 

Įvadas 

Šiandienos pasaulyje turizmas suvokiamas nevienareikšmiškai, nes tiek metodiniu, tiek praktiniu požiūriu 

nėra vieningai sutinkama dėl turizmo sampratos ir apibrėžimų. Daugelyje pasaulio valstybių ir regionų, 

taip pat teoriniuose ir praktiniuose taikomuosiuose tyrimuose, turizmo įtaka pavienių regionų ar valstybių 

plėtrai suvokiama įvairiai. Iš esmės pats turizmo terminas labiau asocijuojasi su keliavimu, buvimu už nuolatinės 

gyvenamosios vietos ribų, geografinės įvairovės pažinimu, dalyvavimu kintančioje gamtinėje, socialinėje, 

kultūrinėje bei ekonominėje aplinkoje, o tai siejasi su veiksmo, proceso, kaitos, sąveikos, struktūros, 

hierarchijos, integracijos, sistemų tyrimų dalykais, kuriuos ir analizuoja visuomenės geografijos, ekonominės 

geografijos, turizmo ekonomikos mokslai. 

Turizmo sektoriaus struktūra kiekvienoje valstybėje ar regione pasižymi kiekybiniais ir kokybiniais skirtumais, 

kurie tiesiogiai priklauso nuo valstybės ekonominio išsivystymo lygio, ekonominės-ūkinės specializacijos, 

išplėtotos viešosios infrastruktūros, lankytojų ir turistų srautų intensyvumo, lankymosi motyvacijos, 

valstybės politikos dėl turizmo (Spiriajevas, 2007). Turizmas iš prigimties yra geografinis reiškinys, dėl savo 

masiškumo daro didelį poveikį ekonomikai ir daugelyje valstybių tapo ekonomikos šaka, kuriai skiriamas 

nemažas tiek vyriausybių, tiek ir mokslininkų dėmesys. Šiuo metu Lietuvoje labai išpopuliarėjo turizmo 

ekonomika ir kiti panašūs ekonominiai, Lietuvoje iš esmės nauji, daugiausia Vakarų pasaulio tradicija besiremiantys 

mokslai, tačiau šiuose moksluose beveik neliko teritorinės dedamosios (Kriaučiūnas, 2003). Išanalizavus 

svarbiausių turizmo tyrėjų teorinius ir taikomuosius tyrimus nustatyta, kad dauguma jų labiausiai 

susieti su ekonomikos, rinkodaros, sociologijos, socialinės psichologijos, antropologijos, statistikos, teisės, 

gamtos mokslais. Nustatytas vis dėlto dar nepakankamas visuomenės geografijos mokslo indėlis turizmo 

1 

Eduardas Spiriajevas – daktaras (fiziniai mokslai), docentas. Klaipėdos universiteto Socialinių mokslų fakulteto Socialinės 

geografijos katedros vedėjas. Moksliniai interesai: turizmo geografija, ekonominė geografija, turizmo plėtros regioniniai 

skirtumai, pasienio regionų socialinė ekonominė geografija, GIS metodai socialiniuose tyrimuose. 

El. paštas: geostudijos@gmail.com 

Tel.: + 370 46 398 674. 

132


tyrimuose Lietuvoje. Esamų antrinių šaltinių statistinių duomenų nepakanka turizmo plėtros sąlygų ekonominei 

geografinei analizei atlikti. 

Visuomenės geografijoje turizmo geografija įvardyta kaip atskira posistemė (Johnston et al., 2000), todėl 

moksliniu požiūriu įdomu ir tai, kad tiek geografijos mokslui, tiek turizmui, kaip socialiniam-ekonominiam 

veiksniui ar procesui, būdingas kompleksiškumas, o turizmo tyrimams – tarpdiscipliniškumas su kitais 

mokslais. Geografijos mokslo samprata pagrįsta tarpdisciplininiais ryšiais su kitais mokslais, o pats turizmas 

suvokiamas kaip sudėtinis socialinis-ekonominis procesas, kurį analizuoja beveik visos mokslo šakos. Geografijos 

ir turizmo sampratos susiejamumas su kitomis mokslo sistemomis bei teritoriškumu skatina ieškoti 

platesnio mokslinio požiūrio, sisteminių ir struktūrinių metodų, analizuojant įvairius turizmo, kaip sudėtinio 

socialinio-ekonominio proceso, geografinius veiksnius, lemiančius turizmo įtaką regionų plėtrai. 

Lietuvoje atliekama daug tyrimų turizmo tematika, tačiau turizmo sektoriaus struktūros ir jos teritorinių 

skirtumų tyrimų beveik nėra (Spiriajevas, 2004). Sistemiškai vertinant turizmo įtaką regioninės plėtros 

procesams, svarbu nustatyti turizmo, kaip ekonominio veiksnio, diferenciaciją (Spiriajevas, 2006), kuri visų 

pirma nurodo su turizmu susijusių paslaugų teritorinę koncentraciją ir jos struktūrinius skirtumus, šių skirtumų 

kaitą laike ir erdvėje. 

Tyrimo objektas – Lietuvos turizmo sektoriaus struktūra ir jos teritoriniai skirtumai. 

Tikslas: nustatyti Lietuvos turizmo sektoriaus struktūrinę ir teritorinę (erdvinę) diferenciaciją 2006 ir 

2010 m. 

Uždaviniai: 

• y nustatyti turizmo sektoriaus struktūros skirtumus 2006 ir 2010 m. ir juos sistemiškai palyginti; 

• y nustatyti turizmo sektoriaus plėtros erdvinius skirtumus 2006 ir 2010 m. taikant Webb’o modelio modifikaciją. 

Tyrimo metodika 

Duomenys apie turizmo sektoriaus struktūrų rodiklius savivaldybėse rinkti pagal pirminius šaltinius ir 

aprobuoti pagal LR Statistikos departamento statistinių duomenų bazes bei leidinius (Turizmas Lietuvoje 

2006 ir Turizmas Lietuvoje 2010). 

Remiantis turizmo sektoriaus apskaitos metodinio požiūrio modifikacija (Spiriajevas, 2003), turizmo 

sektoriaus struktūrą sudaro: 1) apgyvendinimo įmonės (viešbučiai, moteliai, kempingai); 2) kelionių organizavimo 

paslaugas teikiančios įmonės; 3) turizmo informacijos centrai (turizmo ir kultūros informaciniai 

centrai, turizmo ir verslo informacijos centrai); 4) maitinimo įmonės (restoranai, barai, kavinės); 5) pramogų 

įmonės; 6) transporto įmonės (keleivinio transporto įmonės – autobusų parkai, taksi); 7) transporto priemonių 

nuomos įmonės (įmonės, teikiančios automobilių nuomos paslaugas, taip pat turistinėms kelionėms, ekskursijoms); 

8) automobilių remonto įmonės; 9) vaistinės; 10) degalinės; 11) nuotolinių ryšių įmonės (įmonės, 

prekiaujančios nuotolinių ryšių prietaisais, ir įmonės, teikiančios nuotolinių ryšių paslaugas); 12) muziejai; 

13) mažmeninės ir didmeninės prekybos įmonės (Spiriajevas, 2004; 2007). 

Turizmo sektoriaus struktūros analizė atlikta atskirai kiekvienai savivaldybei, nustatant turizmo pagrindinio 

ir gretutinio sektorių santykių, turizmo sektoriaus struktūros ir teritorinius skirtumus. Idealus turizmo 

pagrindinio ir gretutinio sektorių struktūros santykis yra 1/3 : 2/3, t. y. struktūriniu ir ekonominiu požiūriu, 

turizmo sektorius yra gana kokybiškai išplėtotas, tuo tarpu turizmo gretutinis sektorius struktūriškai ir ekonomiškai 

yra maždaug 2 kartus didesnis už turizmo pagrindinį sektorių. Toks turizmo pagrindinio ir gretutinio 

sektorių santykis daro įtaką struktūriškai darniam turizmo vystymuisi, kai regiono ekonominė veikla 

nevisiškai priklauso nuo turizmo ir turizmo funkcijos tobulina bei plėtoja tas ūkio šakas, kurios tiesiogiai 

nesusijusios su turistų aptarnavimu (Spiriajevas, 2008). Nustatant turizmo pagrindinio ir gretutinio sektorių 

erdvinį santykį, taikyta Webb’o modelio modifikacija (Coastal regions 6, 2003), nustatyti turizmo pagrindinio 

ir gretutinio sektorių tipologiniai kriterijai, kur: 

A – optimalus pagrindinis ir gretutinis sektoriai, kai 1/3 sudaro pagrindinis ir 2/3 gretutinis turizmo sektoriai; 

B – silpnas pagrindinis ir optimalus gretutinis turizmo sektoriai; 

133

Eduardas spiriajEvas 


C – silpnas pagrindinis ir stiprus gretutinis turizmo sektoriai; 

D – stiprus pagrindinis ir stiprus gretutinis turizmo sektoriai; 

E – stiprus pagrindinis ir silpnas gretutinis turizmo sektoriai; 

F – stiprus pagrindinis ir optimalus gretutinis turizmo sektoriai (Spiriajevas, 2007). 

Šie kriterijai žymi turizmo pagrindinio ir gretutinio sektorių plėtros erdvinius poslinkius, kurie susiję su 

turizmo paslaugų kiekybine ir kokybine kaita. 

1. Lietuvos turizmo sektoriaus struktūra ir jos teritoriniai skirtumai 

Lietuvoje 2006 m. iš viso buvo 73 344 ūkio subjektai, 2010 m. – 86 987 (padaugėjo 18,6 proc.). 2006 m. 

turizmo pagrindinio sektoriaus ūkio subjektų iš viso buvo 6 752, 2010 m. – 9 910 (padaugėjo 46,7 proc.) 

Gretutinio turizmo sektoriaus ūkio subjektų 2006 m. iš viso buvo 22 332, 2010 m. – 21 926 (sumažėjo 

1,8 proc.). Bendro turizmo sektoriaus ūkio subjektų 2006 m. iš viso buvo 29 084, 2010 m. – 31 836 (padidėjo 

9,4 proc.) (Turizmas Lietuvoje 2006; Turizmas Lietuvoje 2010). 

Tiriant turizmo pagrindinio ir gretutinio sektorių skirtumus nustatyta, kad Alytaus apskrityje (1 pav.) 

daugiausia turizmo paslaugų 2006 m. sutelkta Druskininkuose ir Lazdijų rajone, 2010 m. jų padaugėjo ir 

Varėnos bei Alytaus rajonuose. 

1 pav. Turizmo pagrindinio ir gretutinio sektorių santykių struktūriniai skirtumai Alytaus apskrityje 2006 ir 2010 m. 

2 pav. Kauno apskrityje 2006 ir 2010 m. 

Kauno apskrityje (2 pav.) 2006 m. daugiausia turizmo paslaugų teikta Kauno mieste ir rajone, 2010 m. – 

Birštone ir Kėdainių rajone, tačiau sumažėjo Kauno mieste ir Kauno rajone, daugiau turizmo paslaugų teikta 

Jonavos, Kaišiadorių, Prienų ir Raseinių rajonuose. 

134


3 pav. Klaipėdos apskrityje 2006 ir 2010 m. 

Klaipėdos apskrityje (3 pav.) 2006 m. didžiausia turizmo paslaugų koncentracija buvo Neringos, Palangos 

ir Klaipėdos miestuose, 2010 m. paslaugų padaugėjo Šilutės, Klaipėdos ir Skuodo rajonuose. 

Marijampolės apskrityje (4 pav.) 2006 m. daugiausia turizmo paslaugų teika Vilkaviškio ir Šakių rajonuose, 

2010 m. sumažėjo visuose rajonuose, padidėjo tik Marijampolės savivaldybėje. 

4 pav. Marijampolės apskrityje 2006 ir 2010 m. 

5 pav. Panevėžio apskrityje 2006 ir 2010 m. 

Panevėžio apskrityje (5 pav.) 2006 m. buvo santykinai mažas turizmo pagrindinio sektoriaus 

paslaugų sutelktumas, 2010 m. padaugėjo turizmo paslaugų visose savivaldybėse, labiausiai Rokiškio 

rajone. 

Šiaulių apskrityje (6 pav.) 2006 m. taip pat buvo santykinai mažas turizmo pagrindinio sektoriaus 

paslaugų sutelktumas, 2010 m. padaugėjo turizmo paslaugų visose savivaldybėse, labiausiai 

Joniškio, Pakruojo, Radviliškio ir Šiaulių rajonuose. 

135



6 pav. Šiaulių apskrityje 2006 ir 2010 m. 

7 pav. Tauragės apskrityje 2006 ir 2010 m. 

8 pav. Telšių apskrityje 2006 ir 2010 m. 

136


9 pav. Utenos apskrityje 2006 ir 2010 m. 

Tauragės apskrityje (7 pav.) 2006 m. daugiausia turizmo paslaugų teikta Šilalės rajone, 2010 m. – Pagėgių 

savivaldybėje. Taip pat turizmo paslaugų teikėjų padaugėjo Tauragės rajone, tuo tarpu Šilalės rajone 

sumažėjo. 

Telšių apskrityje (8 pav.) 2006 m. buvo viena mažiausių turizmo paslaugų koncentracijų Lietuvoje, o 

2010 m. šių paslaugų teikėjų skaičius padidėjo visoje apskrityje, ypač Telšių ir Plungės rajonuose. 

Utenos apskrityje (9 pav.) 2006 m. daugiausia turizmo paslaugų teikta Molėtų ir Ignalinos rajonuose, 

2010 m. šių paslaugų teikėjų skaičius padidėjo visoje apskrityje, labiausiai Ignalinos, Zarasų, Utenos rajonuose, 

sumažėjo Molėtų rajone. 

Vilniaus apskrityje (10 pav.) 2006 m. daugiausia turizmo paslaugų teikta Širvintų, Švenčionių, Ukmergės 

rajonuose, 2010 m. – Trakų, Širvintų, Švenčionių, Ukmergės rajonuose bei Elektrėnuose. Tiriamuoju laikotarpiu 

turizmo paslaugų skaičius išaugo visose apskrities teritorijose. 

10 pav. Vilniaus apskrityje 2006 ir 2010 m. 

Pagal tyrimo rezultatus nustatyta, kad 2006 m. Lietuvoje turizmo pagrindinio sektoriaus struktūra (didesnė 

nei 1/3 viso turizmo sektoriaus) buvo Druskininkų, Kauno miesto ir rajono, Neringos, Palangos, Šakių, 

Vilkaviškio, Šilalės, Molėtų, Ignalinos, Širvintų, Švenčionių, Ignalinos, Ukmergės rajonuose, t. y. šiose teritorijose 

struktūriškai turizmo sektorius buvo didesnis nei 1/3 viso turizmo sektoriaus minėtose teritorijose. 

Mažiausia turizmo pagrindinio sektoriaus struktūra (mažesnė nei 1/3) buvo Prienų, Raseinių, Kaišiadorių, 

Skuodo, Šilutės, Kupiškio, Pasvalio, Rokiškio, Joniškio, Tauragės, Mažeikių, Plungės rajonuose, Rietave, 

Anykščių, Zarasų, Utenos, Šalčininkų rajonuose, kur turizmo paslaugos buvo tik kūrimosi stadijoje ir pats 

turizmas nebuvo šių teritorijų stipri ūkio šaka. 2010 m. struktūriškai didžiausias turizmo pagrindinis sektorius 

buvo Druskininkų, Lazdijų, Varėnos, Birštono, Kėdainių, Šilutės rajonuose, Neringoje, Palangoje, Pagėgiuose, 

Telšių, Anykščių, Ignalinos, Molėtų, Zarasų, Širvintų, Švenčionių, Molėtų, Ukmergės rajonuose. 

Tiriamuoju laikotarpiu nustatyta, kad turizmas šiose teritorijose tapo svarbia ūkio šaka. 

137



2. Lietuvos turizmo sektoriaus paslaugų sudėtis ir jos teritoriniai skirtumai 

Turizmo paslaugų sudėtis ir jos teritoriniai skirtumai žymi turizmo, kaip ekonominio proceso, teritorinį 

nevienodumą, tam tikrų turizmo paslaugų vyravimą ar net kai kurių paslaugų nebuvimą, o tai rodo paties 

turizmo sektoriaus teritorinę diferenciaciją. Taigi matyti, kuriose teritorijose paslaugos teikiamos ir kur jų 

apskritai nėra. Antra vertus, toks struktūrinis vaizdavimas numato tolesnes turizmo paslaugų plėtros sąlygas. 

11 pav. Turizmo sektoriaus paslaugų sudėtis Alytaus apskrityje 2006 ir 2010 m. 

*Skaičiai nuo 1 iki 13 žymi turizmo pagrindinio ir gretutinio sektorių paslaugų rūšis. 

Alytaus apskrityje (11 pav.) 2006 m. daugiausia turizmo paslaugų sutelkta Alytuje ir Druskininkuose, 

mažiausiai Alytaus ir Lazdijų rajonuose. 2010 m. turizmo sektoriaus paslaugos teiktos visose apskrities 

teritorijose, tik dėl internetinių rezervavimo sistemų plėtros sumažėjo kelionių agentūrų, tačiau padaugėjo 

pramoginių paslaugų, transporto priemonių nuomos bei nuotolinių ryšių įmonių. 

12 pav. Kauno apskrityje 2006 ir 2010 m. 

Kauno apskrityje (12 pav.) 2006 m. daugiausia turizmo paslaugų sutelkta Kauno mieste, panaši tendencija 

išliko ir 2010 m. 

13 pav. Klaipėdos apskrityje 2006 ir 2010 m. 

138


Klaipėdos apskrityje (13 pav.) 2006 m. turizmo paslaugos sutelktos Klaipėdos ir Palangos miestuose, 

Šilutės rajone, panaši tendencija išliko ir 2010 m. Nustatyta, kad visose apskrities teritorijose buvo teikiamos 

visų rūšių turizmo paslaugos, skyrėsi tik pačių paslaugų struktūros dalys kiekvienoje savivaldybėje. 

14 pav. Marijampolės apskrityje 2006 ir 2010 m. 

Marijampolės apskrityje (14 pav.) 2006 m. daugiausia paslaugų teikta Marijampolėje ir Vilkaviškio rajone. 

Tik Šakių rajone teiktos turizmo informacijos paslaugos. 2010 m. visos turizmo pasaugos teiktos Marijampolėje 

ir Vilkaviškio rajone (išskyrus turizmo informacijos paslaugas), tuo tarpu Šakių rajone turizmo 

informacijos ir pramoginių paslaugų teikėjų nebuvo. 

Panevėžio apskrityje (15 pav.) 2006 m. visos turizmo paslaugos teiktos Panevėžyje. Turizmo informacijos 

centrų nebuvo Rokiškio, Panevėžio, Pasvalio ir Kupiškio rajonuose. Pramoginės paslaugos neteiktos 

Biržų, Kupiškio ir Rokiškio rajonuose. 2010 m. visos paslaugos teiktos Rokiškio, Biržų rajonuose ir Panevėžyje. 

Kelionių organizavimo paslaugų ir nuotolinių ryšių įmonių nebuvo tik Pasvalio rajone. 

Šiaulių apskrityje (16 pav.) 2006 m. visos paslaugos teiktos Šiaulių mieste, o 2010 m. – jau ir Kelmės, 

Šiaulių, Akmenės, Joniškio rajonuose. Šiaulių rajone nebuvo tik nuotolinių ryšių paslaugų teikėjų, Akmenės 

rajone – kelionių organizavimo, Joniškio ir Pakruojo rajonuose – turizmo informacijos paslaugų. 

15 pav. Panevėžio apskrityje 2006 ir 2010 m. 

139



16 pav. Šiaulių apskrityje 2006 ir 2010 m. 

17 pav. Tauragės apskrityje 2006 ir 2010 m. 

Tauragės apskrityje (17 pav.) 2006 m. nebuvo teritorijų, kur būtų teikiamos visos turizmo paslaugos. 

Didžiausia, bet ne pilna turizmo paslaugų koncentracija buvo Tauragės ir Jurbarko rajonuose. 2010 m. visos 

turizmo paslaugos teiktos tik Tauragės rajone. 

18 pav. Telšių apskrityje 2006 ir 2010 m. 

Telšių apskrityje (18 pav.) 2006 m. visos turizmo paslaugos teiktos Telšių ir Mažeikių rajonuose (oficialiai 

Mažeikių TIC veiklą pradėjo 2004 m., 2006 m. šaltiniuose minima, kad TIC buvo savivaldybės padalinys). 

Plungės rajone neteiktos tik pramoginės ir transporto nuomos paslaugos. 2010 m. visos turizmo 

paslaugos teiktos Telšių, Plungės ir Mažeikių rajonuose. 

140


19 pav. Utenos apskrityje 2006 ir 2010 m. 

Utenos apskrityje (19 pav.) 2006 m. nebuvo nė vienos teritorijos, kur būtų pilna turizmo paslaugų sudėtis, 

2010 m. visos paslaugos teiktos Anykščių, Ignalinos, Utenos rajonuose. Zarasų ir Molėtų rajonuose neteiktos 

kelionių organizavimo, Visagine – turizmo informacijos paslaugos. 

20 pav. Vilniaus apskrityje 2006 ir 2010 m. 

Vilniaus apskrityje (20 pav.) 2006 m. didžiausia koncentracija ir visos paslaugos teiktos Vilniuje, Vilniaus 

rajone nebuvo tik nuotolinių ryšių įmonių. 2010 m., atsižvelgiant į turizmo paslaugų struktūrą, taip 

pat vyrauja Vilnius, tačiau kitose teritorijose daugiau pradėta teikti transporto nuomos paslaugų, šiek tiek 

padidėjo degalinių ir vaistinių skaičius, tai susiję su vietos gyventojų ir netiesioginiu turistų aptarnavimu. 

Remiantis tyrimo rezultatais nustatyta, kad didžiausia turizmo paslaugų teritorinė koncentracija būdinga 

apskričių (regionų) centrams: Vilniui, Kaunui, Klaipėdai, Šiauliams, Panevėžiui, Marijampolei. Kitose 

mažesnio ekonominio potencialo apskrityse, kur mažesnis gyventojų tankumas, mažiau įmonių ir mažiau 

teikiamų paslaugų, turizmo paslaugos sudaro mažas struktūras, kurios apima daugelį apskričių teritorijų 

(Spiriajevas, 2006). Nustatyta, kad visose šalies savivaldybėse (išskyrus didmiesčius ir kurortus) turizmo 

sektorius yra kūrimosi ir plėtros etapuose. Remiantis 2010 metų duomenimis, dauguma teritorijų dar neturėjo 

sukurtos visos turizmo sektoriaus struktūros. 

3. Turizmo sektoriaus plėtros erdviniai skirtumai, 

remiantis Webb’o modelio modifikacija 

Tiriant turizmo sektoriaus plėtros erdvinius skirtumus matyti, kad 2006 m. labai specializuota turizmo 

teritorija buvo Palanga (11), ji pateko į E kriterijų (21 pav.). 

141



21 pav. Lietuvos turizmo sektoriaus erdvinė-struktūrinė tipologija 2006 m. 

X ašis – turizmo pagrindinio sektoriaus įmonių skaičius; Y ašis – turizmo gretutinio sektoriaus įmonių skaičius. 

A – optimalus pagrindinis ir gretutinis turizmo sektoriai, kai 1/3 sudaro pagrindinis ir 2/3 gretutinis turizmo 

sektoriai; B – silpnas pagrindinis ir optimalus gretutinis turizmo sektoriai; C – silpnas pagrindinis ir stiprus 

gretutinis turizmo sektoriai; D – stiprus pagrindinis ir stiprus gretutinis turizmo sektoriai; E – stiprus pagrindinis 

ir silpnas gretutinis turizmo sektoriai; F – stiprus pagrindinis ir optimalus gretutinis turizmo sektoriai; 

Birštonas – 1, Jonavos r. – 2, Kaišiadorių r. – 3, Kauno r. – 4, Kėdainių r. – 5, Prienų r. – 6, Raseinių r. – 7, Klaipėdos 

r. – 8, Kretingos r. – 9, Neringa – 10, Palanga – 11, Skuodo r. – 12, Šilutės r. – 13, Kalvarijos – 14, Kazlų 

Rūda – 15, Marijampolė – 16, Šakių r. – 17, Vilkaviškio r. – 18, Biržų r. – 19, Kupiškio r. – 20, Panevėžio r. – 21, 

Pasvalio r. – 22, Rokiškio r. – 23, Akmenės r. – 24, Joniškio r. – 25, Kelmės r. – 26, Pakruojo r. – 27, Radviliškio 

r. – 28, Šiaulių r. – 29, Jurbarko r. – 30, Pagėgiai – 31, Šilalės r. – 32, Tauragės r. – 33, Mažeikių r. – 34, Plungės 

r. – 35, Rietavas – 36, Telšių r. – 37, Anykščių r. – 38, Ignalinos r. – 39, Molėtų r. – 40, Utenos r. – 41, Visaginas – 

42, Zarasų r. – 43, Elektrėnai – 44, Šalčininkų r. – 45, Širvintų r. – 46, Švenčionių r. – 47, Trakų r. – 48, Ukmergės 

r. – 49, Vilniaus r. – 50, Alytaus m. – 51, Alytaus r. – 52, Druskininkai – 53, Lazdijų r. – 54, Varėnos r. – 55. 

Palangos ūkio specializacija labai priklausoma nuo turizmo ekonomikos ir svetingumo paslaugų. Tuo 

laikotarpiu daugelio teritorijų turizmo sektorius pateko į A kriterijų, kai turizmo pagrindinis ir gretutinis 

142


sektoriai yra struktūriškai optimalūs, t. y. šiose teritorijose vyksta turizmo plėtros procesai, tačiau pats turizmas, 

kaip ekonominė veikla, dar nėra reikšminga ūkio struktūroje. B kriterijaus reikšmės būdingos Kauno, 

Klaipėdos, Akmenės, Joniškio, Mažeikių, Plungės, Anykščių, Vilniaus rajonams, kuriuose yra nemažas turizmo 

plėtros potencialas, tačiau šių teritorijų turizmo pagrindinio sektoriaus paslaugų nėra daug ir jos dar 

nėra ekonomiškai stiprios. C kriterijaus reikšmės apima Šakių, Tauragės, Utenos, Alytaus rajonus, kuriuose 

trūksta svetingumo paslaugų, tačiau yra stiprus gretutinių turistus aptarnaujančių paslaugų potencialas. F 

kriterijui priklauso pagrindinės turistus aptarnaujančios teritorijos ir jų turizmo plėtros arealai, o D kriterijui 

priskirti Lietuvos didmiesčiai – Vilnius, Kaunas, Klaipėda, Šiauliai, Panevėžys (21 pav. nevaizduojami dėl 

didelio įmonių skaičiaus), kuriems būdingi ekonomiškai stiprus pagrindinis ir gretutinis turizmo sektoriai, 

t. y. D kriterijus. 

22 pav. Lietuvos turizmo sektoriaus erdvinė-struktūrinė tipologija 2010 m. 

X ašis – turizmo pagrindinio sektoriaus įmonių skaičius, Y ašis – turizmo gretutinio sektoriaus įmonių skaičius. 

Remiantis 2010 m. tyrimo rezultatais, lyginant su 2006 m., daug A kriterijaus teritorijų jau priklausė 

F kriterijui, kas rodo didėjančią paslaugų kokybinę plėtrą, ypač tai susiję su svetingumo paslaugomis. Iš 

esmės kriziniu laikotarpiu daugelyje ūkio šakų veiklos mastai sumažėjo, tačiau turizmo sektoriuje šis mažėjimas 

dėl didėjančios konkurencijos sudarė sąlygas gerinti paslaugų kokybę. E kriterijui priklausė Palanga 

ir Druskininkai, o Neringa dėl mažo gyventojų ir įmonių skaičiaus bei silpno turizmo gretutinio sektoriaus 

liko F kriterijaus ribose. 2010 m. neliko teritorijų, priklausančių B kriterijui, tačiau C kriterijui tenka Kauno, 

Kretingos, Šakių, Mažeikių, Ukmergės rajonai ir Alytaus miestas, kuriuose nustatyta gretutinių turistus 

aptarnaujančių paslaugų didėjimo tendencija ir sumažėję turizmo pagrindinio sektoriaus mastai. Pagrindinių 

Lietuvos didmiesčių turizmo sektorius išlieka D kriterijaus ribose. 

143



Išvados 

1. Lietuvoje 2006 m. turizmo pagrindinio sektoriaus struktūra (didesnė nei 1/3 viso turizmo sektoriaus) 

buvo Druskininkų, Kauno miesto ir rajono, Neringos, Palangos, Šakių, Vilkaviškio, Šilalės, Molėtų, 

Ignalinos, Širvintų, Švenčionių, Ignalinos, Ukmergės rajonuose. 

2. Silpniausiai išplėtotas turizmo pagrindinis sektorius (mažesnis nei 1/3) buvo Prienų, Raseinių, Kaišiadorių, 

Skuodo, Šilutės, Kupiškio, Pasvalio, Rokiškio, Joniškio, Tauragės, Mažeikių, Plungės, 

Anykščių, Zarasų, Utenos, Šalčininkų rajonuose, Rietave, kur turizmo paslaugos buvo tik kūrimosi 

stadijoje ir pats turizmas nebuvo šių teritorijų stipri ūkio šaka. 

3. 2010 m. struktūriškai didžiausias turizmo pagrindinis sektorius buvo Lazdijų, Varėnos, Kėdainių, 

Šilutės, Telšių, Anykščių, Ignalinos, Molėtų, Zarasų, Širvintų, Švenčionių, Molėtų, Ukmergės rajonuose, 

Druskininkuose, Birštone, Neringoje, Palangoje, Pagėgiuose. Turizmas šiose teritorijose tapo 

svarbia ūkio šaka. 

4. Didžiausia turimo paslaugų teritorinė koncentracija būdinga apskričių (regionų) centrams Vilniui, 

Kaunui, Klaipėdai, Šiauliams, Panevėžiui, Marijampolei. Mažesnio ekonominio potencialo apskrityse 

dėl mažesnio gyventojų, įmonių skaičiaus, turizmo paslaugos sudaro nedideles struktūras, tačiau 

apima daugelį apskričių teritorijų. 

5. Visose šalies savivaldybėse (išskyrus didmiesčius ir kurortus) turizmo sektorius yra kūrimosi ir plėtros 

etapuose. 2010 m. metų duomenimis, dar buvo teritorijų, kur turizmo sektoriaus struktūra nebuvo 

pilna. 

6. Kriziniu laikotarpiu daugelyje ūkio šakų veiklos mastai mažėjo, tačiau turizmo sektoriuje šis sumažėjimas 

dėl didėjančios konkurencijos sudarė sąlygas gerinti paslaugų kokybę. 

Literatūra 

Coastal regions 6. (2003). Economic, geopolitical and social problems of co-operation between Kaliningrad and Poland. 

Edited by T. Palmowski, G. Fiodorov, V. Korneevets. Gdynia-Pelplin, p. 141. 

Johnston, R. J., Gregory, D., Pratt, G., Watts, M. (2000). The Dictionary of Human Geography. Blackwell Publishing: 

4th Editon, 715 p. 

Kriaučiūnas, E. (2003). Tarptautinio turizmo regioninės ypatybės. Geografijos metraštis, Nr. 36 (2), p. 192–207. 

Lietuvos turizmo statistika 2006 (2007). LR Statistikos departamentas (www.stat.gov.lt). 

Lietuvos turizmo statistika 2010 (2011). LR Statistikos departamentas (www.stat.gov.lt). 

Spiriajevas, E. (2003). Turizmo sektoriaus apskaitos geografiniai ypatumai metodologiniu požiūriu. Tiltai, Nr. 4, p. 85–94. 

Spiriajevas, E. (2004). Turizmo sektoriaus struktūra ir geografinės sąveikos Kuršių marių pakrančių regione. Tiltai, 

Nr. 4, p. 41–52. 

Spiriajevas, E. (2006). The regional disparities of tourism development in Lithuania. Proceedings of the International 

Conference: Regional development in the context of the European Union, 27–28th October, 2005, p. 152–169. 

Klaipėda. 

Spiriajevas, E. (2007). Turizmo įtaka pasienio regionų plėtrai: Pietryčių Baltijos pakrančių regionų ekonominė geografinė 

studija. Disertacijos santrauka. KU leidykla, 61 p. 

Spiriajevas, E. (2008). The Impact of Tourism Factor for Development of the South-East Baltic Coastal-Border Regions. 

GTG: GeoJournal of Tourism and Geosities, Year 1, No. 2, p. 118–128. University of Oradea. 

144


LITHUANIA’S TOURISM SECTOR‘S STRUCTURE 

AND ITS TERRITORIAL DISPARITIES 



Summary 

In this article there is a discussion about the role of human geography, methods of geographic researches 

and their application for tourism related researches that are based on aspects of tourism economy. According 

to the preview of previous researches, there was determined the insufficiency of tourism related researches 

in the field of human geography. Therefore, the author focuses on modifications and implementations of economic 

geographic and tourism economic methods of researches. There was determined the lack of tourism 

related researches in geographical context, i.e. analysing tourism services, the structure of tourism sector, 

determining the territorial disparities of tourism sector as well. All these aspects are enabling to perform the 

detail analysis of tourism development processes and, in the meantime, focusing more on territorial (spatial) 

component. 

In Lithuania, the structure of tourism sector and its territorial disparities are not researched sufficiently. 

Thus, there is a plenty of researches in tourism economy, marketing, sociology, management as well. Recently, 

the geographic approach of tourism sector’s structure still remains unrevealed. 

The period of comparative research is for 2006 and 2010, and the data was collected from different sources 

of information that was checked and validated using official sources of tourism statistics of Lithuania. 

Analysing the structure of tourism sector, there were distinguished 13 main elements so called services 

of tourism sector, and the sector is divided in two parts: basic sector (including the main services related to 

hospitality) and satellite services (related to indirect servicing of visitors). Also, the application of Webb’s 

model was implemented in methodologically modified manner. The research is based on assumption, that in 

the relevant territory the sustained structure of tourism sector has to be with the proportion of 1/3 and 2/3, i. 

e. the structure of tourism basic and tourism satellite sector is sustained for balanced development and territorial 

distribution of tourism services. According to this approach there is an outcome, that every territory is 

in different stage of development process and these differences are implying about the territorial disparities 

of tourism sector’s structure. This outcome makes a rank of territories according to general tourism development 

within them. 

Thus, there was determined that in comparison the period of 2006 and 2010, a rather big amount of territories 

in frames of Webb’s model, belongs to the criterion D, that indicates the stronger tourism basic sector 

structure in comparison to 2006. The impact of economic crisis in Lithuania, reduced the amount of SMEs, in 

tourism sector as well, but those which existed during the mentioned period, they reduced the scopes of their 

economic activities, but the tourism entities increased the quality of their providing services of hospitality. 

KEY WORD: tourism sector, tourism basic and satellite sector, structure, territorial disparities. 

JEL CODES: P25, P48, P50, R1, R58. 

145


EMIGRACIJA LIETUVOJE: PRIEŽASTYS IR PADARINIAI 


Ligita Šimanskienė 1 , Jurgita Paužuolienė 2 


ANOTACIJA 

Emigracijos procesai, vykstantys Lietuvoje, vis dar kelia nerimą dėl didėjančio masto, todėl svarbi tiek mokslinė, tiek praktinė 

problema ir siekiamybė ištirti emigracijos priežastis bei įvertinti galimas pasekmes šaliai. Straipsnyje analizuojamos emigracijos 

Lietuvoje priežastys ir padariniai. Lietuvoje ir užsienyje gyvenančių respondentų atsakymai patvirtino nuomonę, kad išvykstama 

dažniausia dėl ekonominių priežasčių, deja, kvalifikuoti darbuotojai dažniau išvyksta siekdami didesnių saviraiškos, karjeros galimybių. 

Padariniai: pablogėjusi demografinė situacija, mažėjantis gimstamumas, silpstanti atsakomybė už artimus žmones, į biudžetą 

nesurenkami pinigai. 

PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: emigracija, priežastys, pasekmės, Lietuva. 

JEL KLASIFIKACIJA: M54, R23. 

Įvadas 

Migracija tikrai nėra naujas reiškinys pasaulyje ar Lietuvoje, jis atsirado prieš tūkstančius metų, tačiau 

dėl išplėtotos šiuolaikinės infrastruktūros ir informacijos tapo masiškesnis. Paprasčiausiai migraciją galime 

apibrėžti kaip gyventojų kilnojimąsi iš vienos gyvenamosios vietos į kitą. Šį procesą veikia daugybė veiksnių. 

Apskritai tarp emigracijos priežasčių dažnai nurodomos ekonominės, politinės, ideologinės, rasinės, 

etninės, religinės priežastys. Galime tik pasidžiaugti, kad Lietuva yra demokratinė valstybė, todėl emigraciją 

paprastai lemia ekonominės ir žmogaus saviraiškos priežastys, o ne politinis persekiojimas ar religinė, etinė, 

rasinė nesantaika. Pastebima tendencija, kada rašant apie emigraciją vertinami tik neigiami aspektai (jie, be 

abejonės, egzistuoja), užmirštant, kad Lietuva yra viena iš Europos Sąjungos šalių, kur pragyvenimo lygis 

nėra jau toks žemas (palyginus su dauguma Azijos, Afrikos ar Pietų Amerikos šalių). Vienas svarbiausių 

emigracijos padarinių yra gyventojų skaičiaus mažėjimas, būtent šis aspektas yra labiausiai matomas ir akcentuojamas 

kaip pagrindinė problema, ypač mažesnėms valstybėms. Juo labiau, kad remiantis Jungtinių 

Tautų Organizacijos gyventojų skaičiaus prognozėmis Lietuva priskiriama prie šalių, kur iki 2050 metų 

gyventojų skaičius mažės sparčiausiai. Kita dažnai akcentuojama problema – nutautėjimo grėsmė. Lietuviai 

išvyksta, o kitataučiai atvyksta į Lietuvą, todėl šalis pamažu nutautinama. Migrantai, siekdami naudos, dažnai 

nepaiso tokių migracijos padarinių kaip šeimų, aukštos kvalifikacijos darbuotojų praradimas gimtinėje ir 

kt. Nors tyrimų emigracijos tematika esama, kaip ir tam tikrų valstybės programų, siekiančių sumažinti emigracijos 

mastus, tačiau emigracijos mastai nemažėja, be to, didėja kvalifikuotų darbuotojų emigracija, todėl 

emigracijos priežasčių ir padarinių analizė tampa svarbia tiek moksline, tiek praktine problema. Lietuvoje 

1 

Šimanskienė Ligita – profesorė, daktarė. Klaipėdos universiteto Socialinių mokslų fakulteto Vadybos katedra. Regioninės 

politikos ir planavimo centras. Moksliniai interesai: organizacinės kultūros tyrinėjimai, ĮSA, komandinis darbas, darnus regionų 

ir organizacijų valdymas. 

El. paštas: ligita_simanskiene@yahoo.com 

2 

Paužuolienė Jurgita – Klaipėdos universiteto Socialinių mokslų fakulteto Vadybos katedros doktorantė, asistentė. Moksliniai 

interesai: organizacinės kultūros tyrinėjimai, ĮSA. 

El. paštas: j.pauzuoliene@gmail.com 

146


emigraciją tyrė A. Stulgienė, A. Daunorienė (2009), R. Čiarnienė, V. Kumpikaitė, A. Taraškevičius (2009), 

L. Rinkevičius, A. Kazlauskienė (2006), M. Butkus, K. Matuzevičiūtė (2009), M. Dapkus, K. Matuzevičiūtė 

(2008), I. Gečienė (2009), I. Urbonavičienė, M. Tvaronavičienė (2008), Ž. Martinaitis, D. Žvalionytė (2007), 

Lietuvos laisvosios rinkos institutas (2006), J. Bučaitė-Vilkė, V. Rosinaitė (2010), A. Sipavičienė, V. Stankūnienė 

(2011), B. Gruževskis (2004, 2006) ir kt. 

Straipsnio tyrimo objektas – tarptautinės emigracijos priežastys ir pasekmės. 

Tyrimo tikslas – ištirti Lietuvos gyventojų požiūrį į emigracijos Lietuvoje priežastis ir galimus padarinius. 

Iškelti uždaviniai: ištirti emigracijos Lietuvoje priežastis ir galimus padarinius. 

Metodai: mokslinės literatūros analizė, sintezė, anketinė apklausa, statistinių duomenų analizė naudojant 

SPSS programą. 

1. Emigracijos priežasčių ir padarinių prielaidos 

Analizuoti emigracijos priežastis iš pirmo žvilgsnio atrodo gana paprasta ir aišku: žmonės vyksta į tas 

šalis, kuriose gali daugiau uždirbti ir saugiau jaustis. Tačiau bandant analizuoti, kokios vis dėlto priežastys 

lemia, kad kai kurių šalių žmonės labiau linkę migruoti, o kitų (nors ir skurdžiau gyvenančių) mažiau, kodėl 

žmonės emigruoja iš pakankamai, atsižvelgiant į pragyvenimo kokybę, pasaulyje pirmaujančių šalių, pvz. 

Danijos, Švedijos (Urbonavičienė, Tvaronavičienė, 2008), tam įtakos turi pasaulyje vykstanti globalizacija 

ar apskritai žmonija tampa drąsesnė ir nori išbandyti įvairias pasitaikančias galimybes, o gal tam įtakos turi 

tarptautinė konkurencija, tobulėjančios informacinės technologijos, ir tų procesų nulemtos kintančios vertybės, 

ar darbo užmokestis yra pagrindinė priežastis, ar tai nulemta disbalanso tarp dalies darbuotojų aukštesnės 

kvalifikacijos ir nepakankamos darbo pasiūlos vietinėje darbo rinkoje. Siekiant išsamiai ištirti emigracijos 

priežastis, nepakanka tik sužinoti respondentų nuomonės, būtina tiek statistinė analizė, tiek kokybiniai 

ir kiekybiniai tyrimai šiuo klausimu. Šiame straipsnyje apsiribosime tik kiekybiniu tyrimu, kaip pirminiu, 

norint patikrinti pirminius įsivaizdavimus apie emigracijos priežastis. Tačiau iš pradžių paanalizuosime galimas 

emigracijos priežastis ir padarinius. 

H. Schulze (2009) analizavo migracijos procesus tarpkultūriniu aspektu, įvertinęs, su kokiomis problemomis 

susiduria į naują šalį atvykęs žmogus. Kaip teigia autorius, prisitaikyti labiausiai trukdo kultūriniai 

skirtumai, kitokios šalies tradicijos, taip pat tenkantis emocinis krūvis ir lūkesčiai tiek paties atvykusiojo į 

naują – sėkmingesnę ateitį kitoje šalyje, tiek jo artimųjų. Nes visada emigrantai savęs klausia, ar verta buvo 

rizikuoti, vargti ir viską keisti, ar tai pasiteisino. Tam tikrų problemų kyla ir emigrantus priimančiai šaliai, jei 

atvykstančiųjų skaičius yra per didelis. Šie reiškiniai nėra paprasti. Iš čia gali kilti ir tautiniai nesutarimai ar 

politikų inspiruoti susidorojimai su nepatinkančiais asmenimis. Tačiau grįžtant prie emigracijos priežasčių, 

vis dėlto dažniausiai pasitaikanti – geresnio gyvenimo ieškojimas, o tai dažniausiai yra saugus ir gerai apmokamas 

darbas. Kaip pažymi M. Mohacsek (2005), kvalifikuotų darbuotojų emigraciją į kitas šalis dažniausiai 

lemia dvi priežastys: galimybė išreikšti save, siekiant karjeros, ir su tuo susijusios didesnės pajamos. Didžioji 

dalis svetur išvykusių jaunų mokslininkų ir tyrėjų teigia, kad išvyko, nes norėjo dirbti pasaulyje žinomose 

organizacijose, kelti kvalifikaciją, vykdyti inovatyvius tyrimus (Užduotis Lietuvai (...), 2006). Jiems taip pat 

svarbus ir darbo užmokestis, buitinės sąlygos, tačiau tai tikrai nebuvo lemiamas veiksnys emigruojant. Taigi 

sulaikyti kvalifikuotus darbuotojus yra gana sunku, nes dažnu atveju gimtojoje šalyje nėra puikiai įrengtų 

laboratorijų, be to, ir karjeros galimybės mažesnėse organizacijose (būdinga Lietuvos organizacijoms) visada 

ribotos. A. Sipavičienė (2006) taip pat nurodo, kad didelė problema yra ne tik protų nutekėjimas (kai 

kvalifikuotas darbuotojas dirba kitoje šalyje pagal specialybę), bet ir „protų praradimas“ (kai kvalifikuotas 

darbuotojas dirba kitoje srityje ar nekvalifikuotą darbą). Kvalifikuotiems darbuotojams šalyje išlaikyti turėtų 

būti pasitelktos visos įmanomos organizacijų vadybinės priemonės, tokios kaip: darbuotojų įtraukimas į 

sprendimų priėmimo procesą, organizacinės kultūros kūrimas, kur būtų įvertinti kvalifikuoti darbuotojai, 

pagaliau patriotiškumo skatinimas. Gana kritišką požiūrį į egzistuojančią nuomonę, kad dažnai išvykstama 

dėl didesnio darbo užmokesčio, pateikė Ž. Martinaitis ir D. Žvalionytė (2007). Jų nuomone, išvykstama dėl 

esamo disbalanso tarp aukštos kvalifikacijos specialistų pasiūlos ir paklausos. Deja, tenka pripažinti faktą, 

147



kad, nors ir deklaruojama, jog Lietuvos organizacijos turi būti imlios žinioms ir inovacijoms, tokių vis dėlto 

nėra gausu. I. Urbonavičienė ir M. Tvaronavičienė (2008) taip pat nurodo, kad aukštųjų mokyklų absolventų 

pasiūlos gal ir pakanka, todėl vienas iš kvalifikuotos darbo jėgos emigravimo motyvų yra galimybės įgytų 

gebėjimų panaudoti Lietuvoje nebuvimas. 

Taigi šios įžvalgos naudingos, siekiant plačiau apžvelgti kvalifikuotų darbuotojų emigracijos priežastis. 

Kitas emigracijos priežastis lemia nauji vertybiniai pokyčiai visuomenėje. Kaip pažymi R. Žiliukaitė (2007), 

darbo srityje jaunesni gyventojai dažniau palaikė pasirinkimo dirbti ar nedirbti galimybę, o vyresni dažniau 

laikėsi nuostatos, kad negarbinga gauti neuždirbtus pinigus, darbui visada turi būti teikiama pirmenybė. Autorė 

taip pat pažymėjo, kad tradicinės šeimos vertybių silpnėjimas susijęs su religinio autoriteto įtakos tiek 

visuomeniniame, tiek individualiame lygmenyje silpnėjimu. Todėl nuolat stebime, kaip paliekami vaikai, 

tėvai ar dalis šeimos, motyvuojant siekiu aprūpinti šeimą, deja, daugeliui šeima nebėra toks svarbus institutas, 

kaip buvo anksčiau. Beje, tyrimo, kuris atliktas 2008 m., duomenimis, vis dėlto 92 procentai emigruoja 

dirbti, tik 4 procentai nurodė santuoką su kitataučiais ir 4 procentai – asmenines priežastis (Fedorov, Arbušauskaitė, 

2008). Kaip jau minėjome, darbo paieškos kitoje šalyje nulemtos skirtingų priežasčių. Šio tyrimo 

rezultatai taip pat atskleidė, kad žmonės, kurie nesiruošia emigruoti dėl to, kad yra šalies patriotai, turi puikias 

gyvenimo sąlygas, artimieji nenori išvykti, nes tiesiog negalėtų gyventi svetur. 

Kokie padariniai Lietuvai, jei didės emigracijos mastai? Dažniausiai baiminamasi nutautėjimo, jaunų 

žmonių išvykimo, nes ne tik nesurankami mokesčiai į šalies biudžetą šiuo metu, bet tai gali tapti našta išmokant 

pensijas pagyvenusiems žmonėms vėliau, be to, prarandama darbinga jaunų žmonių karta dabartinėse 

organizacijose. Problemų kyla ir su šeimomis: padidėjęs skyrybų skaičius, be tėvų meilės ir priežiūros palikti 

vaikai, ligoti tėvai, mažėja vaikų gimstamumas. Vis dėlto yra ir teigiamų pasekmių: mažėja socialinė įtampa, 

nes taip šalyje sprendžiamos nedarbo problemos; išeiviai remia savo artimuosius, pirkdami jiems butus ar 

kitas vertingas prekes. Be to, gyvendami svetur žmonės pažįsta skirtingas kultūras, įvairių tautų papročius, 

išmoksta užsienio kalbų ir geba lanksčiau reaguoti į besikeičiančias sąlygas. Todėl grįžę jie kitaip vertina 

darbą Lietuvoje, turi tarptautinio darbo patirties, kitokį požiūrį ir tik praturtina Lietuvos organizacijas. Jaunųjų 

mokslininkų, dirbusių ar studijavusių kitų šalių universitetuose, vėlesnė patirtis naudinga ir mūsų šalies 

mokslui: kitoks, platesnis požiūris į mokslinių problemų sprendimų paiešką, santykius tarp kolegų, puikus 

užsienio kalbų mokėjimas, kultūrų pažinimas bei naujų asmeninių ryšių užmezgimas suteikia galimybę įsitraukti 

į bendrus tarptautinius mokslinius projektus. 

2. Emigracijos priežasčių ir padarinių tyrimo rezultatų analizė 

2012 metais atliktas žvalgomasis tyrimas, siekiant išaiškinti emigracijos Lietuvoje padarinius ir priežastis. 

Apklausoje dalyvavo 412 Lietuvoje ir užsienyje gyvenančių Lietuvos gyventojų: 45,5 proc. vyrų ir 

55,5 proc. moterų. Respondentų amžius įvairus. Daugiausia apklausoje dalyvavusių yra nuo 21 iki 30 metų 

(38,3 proc.), nuo 31 iki 40 (21,4 proc.), nuo 41 iki 50 metų (21,4 proc.), nuo 51 iki 60 metų (12,9 proc.), 

mažiausiai – iki 20 metų (3,2 proc.) ir virš 61 metų (2,2 proc.) Apklausiant respondentus taikytas anketinės 

apklausos metodas ir patogioji atranka. Duomenys surinkti iš Lietuvoje ir užsienyje gyvenančių lietuvių. 

Gauti duomenys apdoroti SPSS (angl. Statistical Package for the Social Sciences) programa (17.1 versija). 

Klausimyno skalės vidiniam nuoseklumui (angl. scale internal consistency) įvertinti paprastai naudojamas 

Cronbacho alfa (angl. Cronbach’s alpha) koeficientas, kuris remiasi konkrečių klausimų, sudarančių 

klausimyną, koreliacija ir įvertina, ar visi skalės klausimai pakankamai atskleidžia tiriamąjį dydį bei leidžia 

patikslinti reikiamų klausimų skaičių skalėje. Cronbacho alfa koeficiento reikšmė tinkamai ir kokybiškai 

sudarytam klausimynui turėtų būti didesnė kaip 0,7 (kai kurių autorių teigimu – 0,6). Šiuo atveju yra 0,7083. 

Taigi klausimynas sudarytas tinkamai. Spearmano-Browno didesnio patikimumo koeficientas įvardytas kaip 

standartizuotų duomenų Cronbacho alfa koeficientas. Jo reikšmė artima Cronbacho alfa koeficiento reikšmei 

(0,7099), o tai reiškia, kad atsakymų į tam tikrus klausimus dispersijos yra panašios (Pukėnas, 2009). 

148


Respondentų klausta, kokios, jų manymu, emigracijos pasekmės Lietuvai. 1 lentelėje pateikiama moda 

(dažniausiai pasikartojanti reikšmė) ir vidurkis. Matyti, kad visi pateikti teiginiai, apibrėžiantys emigracijos 

pasekmes, respondentams atrodo gana svarbūs, tačiau kaip svarbiausias emigracijos pasekmes apklaustieji 

išskiria gimstamumo mažėjimą ir pablogėjusią demografinę situaciją (vidurkis – 3,73), patriotiškumo jausmo 

silpnėjimą (vidurkis – 3,94), pinigų į Lietuvos biudžetą nesurinkimą (vidurkis – 3,88) ir atsakomybės už 

artimus žmones praradimą (vidurkis – 4). 

1 lentelė. Atsakymai į klausimą dėl galimų padidėjusios emigracijos padarinių 

(1 – visiškai nesutinku, 5 – visiškai sutinku) 

Teiginiai Vidurkis Moda 

Gimstamumo mažėjimas ir pablogėjusi demografinė situacija 3,93 4 

Mažesnė konkurencija vietinėje darbo rinkoje 3,05 3 

Pilietybės problema (pvz., užsienyje gimus vaikui) 3,18 3 

Susilpnėjęs patriotiškumo jausmas 3,94 4 

Išaugęs šeimų skyrybų skaičius 3,33 3 

Lietuviškų tradicijų, papročių pokyčiai 3,19 3 

Menkavertiškumo jausmas mąstant apie šalį (,,visi“ išvyksta) 3,13 3 

Į Lietuvos biudžetą nesurenkami pinigai, todėl jų trūksta socialinėms išmokoms 3,88 4 

Išvykusieji nesijaučia Lietuvos piliečiais, šeimininkais 3,74 4 

Mažėja atsakomybė už artimus žmones 3,98 4 

Šaltinis: sudaryta autorių, remiantis 2012 metų tyrimo duomenimis. 

Matome, kad su migracija susijusios problemos yra skirtingos, bet vienodai svarbios šiuolaikinei Lietuvos 

visuomenei. Migracija neigiamai veikia šalies demografinę situaciją, mažina darbo išteklius ir stiprina 

Lietuvos visuomenės senėjimo tendenciją. Reikia pažymėti ir jos neigiamą poveikį tautiniam tapatumui: 

dėl migracijos šalis praranda savo tautiškumą, nacionalines vertybes, kultūrą, papročius. Statistikos departamentas 

tyrė išvykimo nedeklaravusių asmenų duomenis ir nustatė, kad Lietuvą palieka daug išsilavinusių 

gyventojų, tarp jų ir mokslininkų, o tai rodo didelį kvalifikuotų darbuotojų praradimą. Mūsų atliktas tyrimas 

atskleidė, kad net 72,1 proc. apklaustųjų, kurie buvo (yra) išvykę, dirbo ne pagal turimą išsilavinimą. Taip 

pat reikėtų paminėti, kad apklausoje daugiausia dalyvavo aukštąjį išsilavinimą turinčių asmenų (tai sudarė 

net 79,9 proc.). 

Statistiniai duomenys rodo, kad Lietuva praranda jaunus ir darbingo amžiaus žmones. Jaunesnių nei 

35 metų emigrantų dalis pastaruosius kelerius metus viršija 65 proc. Daugiausia emigruoja 25–29 metų amžiaus 

gyventojai. Mažai tikėtina, kad ateityje situacija pasikeis. Rinkos tyrimų bendrovės „Spinter tyrimai“ 

2010 m. sausio viduryje visoje Lietuvos teritorijoje atlikta reprezentatyvi apklausa parodė, kad daugiau nei 

pusė (58 proc.) apklaustų gyventojų teigia dažniau ar rečiau mąstantys apie emigraciją, o dažniausiai apie 

ją teigė galvojantys 18–25 metų amžiaus gyventojai: 63 proc. jaunimo nurodė kartais arba dažnai mąstantys 

apie emigraciją. 

Norint ištirti, ar šių klausimų atsakymo variantams įtakos turėjo demografiniai duomenys, atliktas 

ANOVOS testas, kuris parodo kintamųjų tarpusavio ryšį, t. y. ar kintamieji yra statistiškai susiję ir daro 

įtaką vienas kitam: jei reikšmingumo lygmuo p ≤0,05, tai kintamieji daro įtaką vienas kitam, jei p >0,05 – 

nedaro. Atliktas ANOVOS testas pateiktas 2 lentelėje (reikšmingi duomenys paryškinti). Norint išaiškinti 

statistinį vidurkių reikšmingumo skirtumą tiems teiginiams, kuriems egzistuoja statistinė sąsaja, analizuojamas 

ANOVOS testo Turkey kriterijus. Pateikiami ir analizuojami teiginiai, kuriems demografiniai duomenys 

turi įtakos. 

149



2 lentelė. ANOVA testas. Pagrindinės emigracijos pasekmės sietinos su respondentų amžiumi ir šalies, 

su kuria siejama ateitis, pasirinkimu 

Teiginiai 

Respondentų ateities 

susiejimas su tam 

tikra šalimi 

(p reikšmė) 

Respondentų amžius 

(p reikšmė) 

Gimstamumo mažėjimas ir pablogėjusi demografinė situacija p >0,05 = 0,172 p >0,05 = 0,174 

Mažesnė konkurencija vietinėje darbo rinkoje p ≤0,05 = 0,037 p >0,05 = 0,121 

Atsiranda pilietybės problema (pvz., užsienyje gimus vaikui) p >0,05 = 0,198 p ≤0,05 = 0,014 

Susilpnėjęs patriotiškumo jausmas p ≤0,05 = 0,002 p ≤0,05 = 0,005 

Padidėjęs šeimų skyrybų skaičius p >0,05 = 0,128 p ≤0,05 = 0,001 

Lietuviškų tradicijų, papročių pokyčiai p >0,05 = 0,079 p >0,05 = 0,090 

Menkavertiškumo jausmas mąstant apie šalį (,,visi“ išvyksta) p >0,05 = 0,389 p >0,05 = 0,215 

Į Lietuvos biudžetą nesurenkami pinigai, todėl jų trūksta 

socialinėms išmokoms 

p >0,05 = 0,110 p ≤0,05 = 0,000 

Išvykę nesijaučia Lietuvos piliečiais, šeimininkais p ≤0,05 = 0,004 p >0,05 = 0,138 

Mažėja atsakomybė už artimus žmones p ≤0,05 = 0,002 p ≤0,05 = 0,000 


2 lentelėje matyti, kad pasirinkimo variantams įtakos turi respondentų amžius ir tai, su kuria šalimi siejama 

ateitis. Dauguma respondentų, savo ateitį siejusių su užsieniu, teigia, kad pagrindinės emigracijos pasekmės 

yra mažesnė konkurencija vietinėje darbo rinkoje (p ≤0,05 = 0,037), susilpnėjęs patriotiškumo jausmas 

(p ≤0,05 = 0,002), išvykusieji nesijaučia Lietuvos piliečiais (p ≤0,05=0,004), mažėja atsakomybė už artimus 

žmones (p ≤0,05 = 0,002). Jaunesni respondentai (iki 30 metų) teigia, kad vienas emigracijos padarinių yra 

susilpnėjęs patriotiškumo jausmas (p ≤0,05 = 0,005), išaugęs skyrybų skaičius (p ≤0,05 = 0,001), atsakomybės 

už artimuosius mažėjimas (p ≤0,05 = 0,000). Daugelis vyresnių nei 30 metų respondentų teigia, kad 

pagrindinės emigracijos pasekmės yra pilietybės problema (pvz., užsienyje gimus vaikui) (p ≤0,05 = 0,014) 

ir pinigų nesurinkimas į Lietuvos biudžetą, dėl ko trūksta jų socialinėms išmokoms (p ≤0,05 = 0,000). 

Analizuojant emigracijos padarinių ryšius, atlikta Spirmeno koreliacija ranginių arba kiekybinių kintamųjų 

ryšiui, stiprumui ir krypčiai nustatyti. Dažniausia statistinio ryšio koeficientai matematiškai sukonstruojami 

taip, kad jų galimos reikšmės yra nuo -1 iki +1. 0 rodo kintamųjų ryšio nebuvimą (kintamieji 

nepriklausomi) (Bilevičienė, Jonušauskas, 2011; Vaitkevičius, Saudargienė 2006; Čekanavičius, Murauskas, 

2000). Pažymėtina, kad pastebima daugelio teiginių statistiškai reikšminga koreliacija, tačiau 3 lentelėje 

pateikiami tik tie duomenys, kurie rodo vidutinį arba stipresnį koreliacinį ryšį. 

Pateiktoje 3 lentelėje matyti, kad teiginiai gimstamumo mažėjimas ir pablogėjusi demografinė situacija 

koreliuoja su šiais teiginiais: mažesnė konkurencija vietinėje darbo rinkoje (koreliacijos koeficientas – 

0,451); atsiranda pilietybės problema užsienyje gimus vaikus (0,532); padidėjęs šeimų skyrybų skaičius 

(0,658). Galima teigti, kad būtent išaugęs šeimų skyrybų skaičius skatina gimstamumo mažėjimą, o pastarasis 

lemia mažesnę konkurenciją vietinėje darbo rinkoje. Žinoma, tam taip pat turi įtakos išvykusieji svetur. 

Vienas iš pateiktų emigracijos padarinių – susilpnėjęs patriotiškumas. Čia stiprus koreliacinis ryšys susijęs 

su teiginiais: padidėjęs šeimų skyrybų skaičius (0,739); menkavertiškumo jausmas mąstant apie šalį (0,589) 

ir kiek silpnesnis koreliacinis ryšys, kad išvykusieji nesijaučia Lietuvos piliečiais, šeimininkais (0,309); 

mažėja atsakomybė už artimus žmones (0,487). Teiginys, kad keičiasi lietuviškos tradicijos ir papročiai 

koreliuoja su teiginiais: padidėjęs skyrybų skaičius (0,402); menkavertiškumo jausmas mąstant apie šalį 

(0,555); mažėja atsakomybė už artimus žmones (0,764). Teigtina, kad būtent išaugęs šeimų skyrybų skaičius, 

menkavertiškumo jausmas dėl šalies nesaugumo bei atsakomybės už artimus žmones mažėjimas keičia Lietuvos 

tradicijas ir papročius, o tai turi įtakos ir šalies mentalitetui. 

150


3 lentelė. Emigracijos padarinių koreliacinis ryšys 

Teiginiai 

Gimstamumo 

sumažėjimas 

ir pablogėjusi 

demografinė 

situacija 

Sumažėjęs 

patriotiškumo 

jausmas 

Keičiasi 

lietuviškos 

tradicijos, 

papročiai 

Išvykusieji 

nesijaučia 

Lietuvos 

piliečiais, 

šeimininkais 

Mažesnė konkurencija vietinėje darbo rinkoje ,451(**) ,062 ,110(*) -,015 

Atsiranda pilietybės problema (pvz., užsienyje 

gimus vaikui) 

,532(**) ,169(**) ,189(**) ,666(**) 

Padidėjęs šeimų skyrybų skaičius ,658(**) ,739(**) ,402(*) ,440(*) 

Menkavertiškumo jausmas mąstant apie šalį 

(,,visi“ išvyksta) 

,044 ,589(**) ,555(**) ,681(**) 

Išvykę nesijaučia Lietuvos piliečiais, 

šeimininkais 

,039 ,309(*) ,102 1,000 

Mažėja atsakomybė už artimus žmones ,103 ,487(*) ,686(**) ,396(*) 

**Koreliacija reikšminga nuo 0,01. *Koreliacija reikšminga nuo 0,05. 


Kad išvykusieji nesijaučia Lietuvos piliečiais turi stiprų koreliacinį ryšį su teiginiais: atsiranda pilietybės 

problema (0,666); menkavertiškumo jausmas mąstant apie šalį nesaugumo (0,681). Galima daryti prielaidą, 

kad išvykstantieji didina skyrybų skaičių, nes čia matomas koreliacinis ryšys 0,440, silpsta jų atsakomybė 

už artimus žmones (0,396). Reikėtų pažymėti, kad migracija gali turėti tiek teigiamų, tiek neigiamų padarinių. 

Užsienyje įgyjamas išsilavinimas ir žinios, grįžtančios pajamos, investicijos, tarpkultūrinė gyvenimo ir 

darbo patirtis, užsienio kalbų žinios skatina šalies plėtrą, gerina ekonomiką ir gyvenimo sąlygas. Kita vertus, 

Lietuva – nedidelė valstybė, jeigu joje ir toliau mažės gyventojų bei didės emigracija, tai menkės Lietuvos 

intelektinis potencialas, bus prarandamos investicijos į žmones, lėtės technologinė pažanga, mokslo raida ir 

ekonomikos plėtra, trūks darbo jėgos. Be to, ims nykti Lietuvos kultūra ir lietuvių kalba, kils įvairių socialinių 

problemų, spartės socialinė poliarizacija (Stuligienė ir Dainorienė, 2009). 

Paklausus respondentų, ar jų šeimoje yra išvykusiųjų į užsienį, 77,7 proc. apklaustųjų atsakė (žr. 1 pav.), 

kad yra, nėra – 22,7 proc. Galima pastebėti, kad didžioji dalis apklaustųjų arba patys, arba jų artimieji yra 

(buvo) išvykę į užsienį dirbti. 2 paveiksle matyti respondentų atsakymai, su kuria šalimi jie sieja savo ateitį. 

Matome, kad dauguma (net 78,4 proc.) apklaustųjų savo ateitį sieja su Lietuva ir tik 18,7 proc. – su užsieniu. 

Pagrindinės emigracijos priežastys Lietuvoje – gana mažas darbo užmokestis ir aukštas nedarbo lygis. 

Tarptautinės migracijos organizacijos (TMO) Vilniaus biuro (2011) atliktas tyrimas parodė, kad sprendimui 

emigruoti turi įtakos ir kiti socialiniai-ekonominiai veiksniai, tokie kaip socialinio nesaugumo jausmas, teisingumo 

stoka, nepatenkinamas darbdavių elgesys su darbuotojais, taip pat geresnės karjeros perspektyvos 

užsienyje. Remiantis SEB banko ,,Makroekonomikos apžvalga 2011“ duomenimis, pagrindinės emigracijos 

priežastys yra aukštas nedarbas Lietuvoje ir didesni atlyginimai kitose šalyse. Dauguma žmonių emigruoja 

praradę darbą, pavyzdžiui, 85 proc. 2010 m. savo išvykimą deklaravusių asmenų nurodė, kad iki išvykimo 

jie buvo bedarbiai vienerius metus arba ilgiau. Emigraciją skatina ir atlyginimų skirtumai tarp Lietuvos ir 

pasirinktų užsienio šalių. Darbo užmokestis pasirinktose užsienio šalyse gali būti penkis šešis kartus didesnis 

nei Lietuvoje, nors įvertinus perkamąją pinigų galią šis skirtumas sumažėja iki dviejų trijų kartų. Emigraciją 

taip pat skatina išplėtotas lietuvių bendruomenių tinklas pasirinktose užsienio šalyse (Migracija Lietuvoje: 

faktai ir skaičiai, 2011). 

151

Ligita Šimanskienė, Jurgita PaužuoLienė 


1 pav. Respondentų atsakymai (procentais) į klausimą, 

ar jų šeimoje/giminėje yra išvykusiųjų dirbti į užsienį 

Šaltinis: sudaryta autorių, remiantis 

2012 metų tyrimo duomenimis. 

2 pav. Respondentų atsakymai (procentais) į klausimą, 

su kuria šalimi jie sieja savo ateitį 

Šaltinis: sudaryta autorių, 

remiantis 2012 metų tyrimo duomenimis. 

Atliekant tyrimą aiškintasi, kokios, apklaustųjų nuomone, yra pagrindinės išvykimo priežastys. Analizuojamo 

klausimo atsakymų į konkrečius klausimus dispersijos yra panašios, nes Cronbacho alfa koeficiento 

reikšmė yra 0,8538. Standartizuotų duomenų Cronbacho alfa koefi ciento reikšmė artima Cronbacho alfa 

koeficiento reikšmei (0,8542). 

Analizuojant išvykimo priežastis gauta, kad respondentai kaip pagrindines išvykimo priežastis įvardijo: 

darbo suradimą Lietuvoje (neturėjo darbo), vidurkis – 4,75; nepasitenkinimą buitinėmis sąlygomis, vidurkis 

– 4,5; per mažą darbo užmokestį Lietuvoje, vidurkis – 4,15; norą vaikams sukurti geresnes sąlygas ir 

galimybes gyventi ir mokytis užsienyje, vidurkis – 4,75; norą daugiau užsidirbti, vidurkis – 4,61 ir kt. Negausiai 

pritarta tokioms išvykimo priežastims kaip: turėjau asmeninių problemų, norėjau pabėgti ir jas svetur 

išspręsti, vidurkis – 2,23; kitos tautybės sutuoktinis, vidurkis – 2,30 (4 lentelė). 

4 lentelė. Išvykimo priežastys 

(1 – visiškai nepritariu, 5 – visiškai pritariu) 

Teiginiai Vidurkis Moda 

Darbo suradimas (Lietuvoje neturėjau) 4,76 5 

Turėjau asmeninių problemų, norėjau pabėgti ir jas svetur išspręsti 2,23 1 

Sutuoktinis (-ė) kitos tautybės, todėl išvykau gyventi svetur 2,30 1 

Daugiau galimybių įgyvendinti savo siekius 3,65 4 

Buvo nepatenkinamos buitinės sąlygos Lietuvoje 4,50 5 

Buvo per mažas darbo užmokestis Lietuvoje 4,15 5 

Dar ieškau savęs, noriu išbandyti kažką naujo 3,04 3 

Noriu pažinti kitas kultūras 2,77 3 

Nesaugi aplinka Lietuvoje (keičiasi įstatymai, didelis nusikalstamumas) 2,96 3 

Menka profesinė realizacija Lietuvoje 3,18 4 

Netolerantiška aplinka Lietuvoje 2,78 3 

Jaučiamas socialinis beteisiškumas Lietuvoje 3,23 4 

Tikiuosi vaikams sudaryti geresnes galimybes mokytis ir gyventi užsienyje 4,75 5 

Noriu užsidirbti pinigų (juos investuosiu Lietuvoje: į būstą, automobilį, mokslus, kt.) 4,61 5 


5 lentelėje pateikiamas ANOVA testas klausimą, kokios yra pagrindinės emigracijos priežastys, siejant su 

respondentų pasirinkimu, su kuria šalimi jie sieja savo ateitį, bei respondentų amžiumi. Analizuojant duomenis 

nustatyta, kad respondentai, kurie savo ateitį sieja su užsieniu, kaip pagrindines emigracijos priežastis įvar- 

152


dijo darbo susiradimą (Lietuvoje neturėjo) (p ≤0,05 = 0,023), asmenines problemas (p ≤0,05 = 0,014), menką 

profesinę realizaciją Lietuvoje (p ≤0,05 = 0,024) bei norą užsidirbti kuo daugiau pinigų (p ≤0,05 = 0,000). 

Susiejus klausimą su amžiumi nustatyta, kad vyresni nei 30 metų respondentai kaip pagrindines išvykimo 

priežastis įvardijo darbo susiradimą svetur (p ≤0,05 = 0,007), nepasitenkinimą buitinėmis sąlygomis 

(p ≤0,05 = 0,014), per mažą darbo užmokestį (p ≤0,05 = 0,035), savęs ieškojimą, norą išbandyti kažką naujo 

(p ≤0,05 = 0,022). Jaunesni nei 30 metų respondentai mano, kad pagrindinės išvykimo priežastys – pažinti 

kitas kultūras (p ≤0,05 = 0,000), nesaugi aplinka Lietuvoje (p ≤0,05 = 0,005). Vyresni nei 40 metų respondentai 

mano, kad tam turi įtakos menka profesinė realizacija Lietuvoje (p ≤0,05 = 0,000) ir noras vaikams 

sudaryti geresnes galimybes mokytis ir gyventi užsienyje (p ≤0,05 = 0,002). 

5 lentelė. ANOVA testas. Pagrindinės emigracijos priežastys sietinos su respondentų pasirinkta šalimi ir jų amžiumi 

Teiginiai 

Respondentų ateities 

susiejimas su tam tikra 

šalimi (p reikšmė) 

Respondentų amžius 

(p reikšmė) 

Darbo suradimas (Lietuvoje neturėjau) p ≤0,05 = 0,023 p ≤0,05 = 0,007 

Turėjau asmeninių problemų, norėjau pabėgti ir jas svetur 

išspręsti 

p ≤0,05 = 0,014 p >0,05 = 0,878 

Sutuoktinis (-ė) kitos tautybės, todėl išvykau gyventi svetur p >0,05 = 0,391 p >0,05 = 0,797 

Daugiau galimybių įgyvendinti savo siekius p >0,05 = 0,232 p ≤0,05 = 0,014 

Buvo nepatenkinamos buitinės sąlygos Lietuvoje p >0,05 = 0,132 p ≤0,05 = 0,002 

Buvo per mažas darbo užmokestis Lietuvoje p >0,05 = 0,126 p ≤0,05 = 0,035 

Dar ieškau savęs, noriu išbandyti kažką naujo p >0,05 = 0,052 p ≤0,05 = 0,022 

Noriu pažinti kitas kultūras p >0,05 = 0,053 p ≤0,05 = 0,000 

Nesaugi aplinka Lietuvoje (keičiasi įstatymai, didelis 

nusikalstamumas) 

p >0,05 = 0,743 p ≤0,05 = 0,005 

Menka profesinė realizacija Lietuvoje p ≤0,05 = 0,024 p ≤0,05 = 0,000 

Netolerantiška aplinka Lietuvoje p >0,05 = 0,119 p >0,05 = 0,117 

Jaučiamas socialinis beteisiškumas Lietuvoje p >0,05 = 0,568 p >0,05 = 0,906 

Tikiuosi vaikams sukurti geresnes galimybes mokytis ir gyventi 

užsienyje 

p >0,05 = 0,221 p ≤0,05 = 0,002 

Noriu užsidirbti pinigų (juos investuosiu Lietuvoje: į būstą, 

automobilį, mokslą ir kt.) 

p ≤0,05 = 0,000 p >0,05 = 0,198 


Analizuojamam klausimui pateikiama Spirmeno koreliacija, parodanti emigracijos priežasčių ryšius 

(6 lentelėje). Pažymėtina, kad statistiškai reikšminga koreliacija pastebima tarp daugelio teiginių, tačiau 

6 lentelėje pateikiami tik tie duomenys, kurie rodo vidutinį arba stipresnį koreliacinį ryšį. 

Viena iš emigracijos priežasčių yra asmeninės problemos, nuo kurių norėta pabėgti. Galima teigti, kad 

pagrindinės asmeninės priežastys, kurios paskatino šiuos respondentus išvykti iš šalies, yra darbo suradimas 

svetur, nes Lietuvoje jo neturėta (0,560); sutuoktinis kitos tautybės, todėl pasirinkta išvykti gyventi svetur 

(0,407); nepatenkinamos buitinės sąlygos Lietuvoje (0,616) bei savęs ieškojimas, noras išbandyti kažką naujo 

(0,734). Analizuojant duomenis nustatyta, kad teiginys daugiau galimybių įgyvendinti savo siekius svetur 

susijęs su šiais teiginiais: darbo neturėjimas Lietuvoje (0,630); nepatenkinamos buitinės sąlygos Lietuvoje, 

čia koreliacinis ryšys – 0,449; savęs ieškojimas, noras išbandyti ką nors naujo (0,503); nesaugi aplinka Lietuvoje 

(0,624); netolerantiška aplinka Lietuvoje (0,601) bei tikėjimasis vaikams sudaryti geresnes sąlygas 

mokytis ir gyventi užsienyje, čia matomas stipriausias koreliacinis ryšys (0,789). Per mažas darbo užmokestis 

koreliuoja su tokiais teiginiais kaip nepatenkinamos buitinės sąlygos Lietuvoje (0,614); nesaugi aplinka Lietuvoje 

(0,598) bei tikėjimasis vaikams sudaryti geresnes sąlygas mokytis ir gyventi užsienyje (0,659). Noras 

pažinti kitas kultūras susijęs su tokiais teiginiais kaip: kitos tautybės sutuoktinis ar sutuoktinė (0,547); savęs 

153



ieškojimas, noras išbandyti ką nors naujo (0,638) bei netolerantiška aplinka Lietuvoje (0,450). Taip pat gana 

stiprus koreliacinis ryšys tarp teiginių jaučiamas socialinis beteisiškumas Lietuvoje ir nepatenkinamos buitinės 

sąlygos Lietuvoje, čia koreliacinis ryšys – 0,683. Atliktas tyrimas atskleidė, kad pagrindinės emigracijos 

priežastys yra darbo neturėjimas Lietuvoje, žemos pajamos, nepasitenkinimas buitinėmis sąlygomis, taip pat 

noras sukurti savo vaikams geresnes gyvenimo sąlygas. Daugelis išvykstančių žmonių kaip pagrindinę išvykimo 

svetur priežastį nurodė galimybę užsidirbti daugiau pinigų. Reikėtų atkreipti dėmesį, kad atlyginimai 

skiriasi nuo tų valstybių, į kurias vykstama keletą kartų. Taigi pagrindinės emigracijos iš Lietuvos priežastys 

susijusios su darbu ir materialine gerove. 

6 lentelė. Emigracijos priežasčių koreliacinis ryšys 

Teiginiai 

Turėjau 

asmeninių 

problemų, 

norėjau 

pabėgti ir 

jas svetur 

išspręsti 

Daugiau 

galimybių 

įgyvendinti 

savo siekius 

Buvo per 

mažas 

darbo 

užmokestis 

Lietuvoje 

Noriu 

pažinti 

kitas 

kultūras 

Menka 

profesinė 

realizacija 

Lietuvoje 

Jaučiamas 

socialinis 

beteisiškumas 

Lietuvoje 

Darbo suradimas (Lietuvoje 

neturėjau) 

,560(**) ,630(**) ,221(*) ,165(**) ,630(**) ,527(**) 

Sutuoktinis (-ė) kitos tautybės, 

todėl išvykau gyventi svetur 

,407(*) -,119(*) ,034 ,547(**) -,029 -,021 

Buvo nepatenkinamos buitinės 

sąlygos Lietuvoje 

,616(**) ,449(*) ,614(**) ,069 ,300(*) ,683(**) 

Dar ieškau savęs, noriu 

išbandyti kažką naujo 

,734(**) ,503(**) ,194 ,638(**) ,110 ,105 

Nesaugi aplinka Lietuvoje 

(keičiasi įstatymai, didelis ,097 ,624(**) ,598(**) ,094 ,406(**) ,576(**) 

nusikalstamumas) 

Netolerantiška aplinka 

Lietuvoje 

,076 ,601(**) ,166 ,450(*) ,402(*) ,531(**) 

Tikiuosi vaikams sukurti 

geresnes sąlygas mokytis ir ,131(*) ,789(**) ,659(**) ,092 ,338(*) ,451(*) 

gyventi užsienyje 

**Koreliacija reikšminga nuo 0,01. *Koreliacija reikšminga nuo 0,05. 


Išvados 

Apibendrinant tyrimo rezultatus pažymėtina, kad su emigracija susijusių problemų yra įvairių. Emigracija 

neigiamai veikia šalies demografinę situaciją, mažina darbo išteklius, silpnina šalies darbo rinką ir stiprina 

Lietuvos visuomenės senėjimo tendenciją. Apklaustų respondentų manymu, didžiausios emigracijos 

pasekmės Lietuvoje – gimstamumo mažėjimas ir pablogėjusi demografinė situacija, patriotiškumo jausmo 

silpnėjimas, pinigų į Lietuvos biudžetą nesurinkimas bei atsakomybės už artimus žmones mažėjimas. 

Respondentai kaip pagrindines emigracijos priežastis minėjo norą užsidirbti pinigų, darbo neturėjimą 

Lietuvoje, mažas pajamas, nepasitenkinimą buitinėmis sąlygomis, taip pat norą sukurti savo vaikams geresnes 

gyvenimo sąlygas. Reikėtų pastebėti, kad emigracija priklauso nuo bendros ekonominės situacijos 

šalyje, taigi, kol skiriasi gyvenimo sąlygos ir pajamos, bus paskatų emigruoti. 

154


Literatūra 

Bilevičienė, T., Jonušauskas, S. (2011). Statistinių metodų taikymas rinkos tyrimuose. Vilnius. 

Bučaitė-Vilkė, J., Rosinaitė, V. (2010). Tarpasmeninių ryšių tinklo formavimasis ir jo reikšmė migracijoje. Kultūra ir 

visuomenės, Nr. 1 (2), p. 29–46. 

Butkus, M., Matuzevičiūtė, K. (2009). Migracijos ir reemigracijos situacija Lietuvoje. Vadyba, Vol. 14, Nr. 1, p. 27–32. 

Čekanavičius, V., Murauskas, G. (2000). Statistika ir jos taikymas. 1 dalis. Vilnius: TEV. 

Čiarnienė, R., Kumpikaitė, V., Taraškevičius, A. (2009). Makroekonominių veiksnių poveikis žmonių migracijos procesams: 

teoriniai ir praktiniai aspektai. Ekonomika ir vadyba, Nr. 14, p. 553–559. 

Dapkus, M., Matuzevičiūtė, K. (2008). Lūkesčių įtaka emigracijai: Lietuvos atvejis. Ekonomika ir vadyba 2008. Tarptautinės 

mokslinės konferencijos pranešimų medžiaga, p. 343–349. 

Fedorov, G. M., Arbušauskaitė, A. (Red.) (2008). New approach to migration regulation in the South-Eastern Baltic sea 

area: the European context. Klaipėda: KU leidykla. 

Gečienė, I. (2009). Socialinių tinklų analizė migracijos studijose. Sociologija. Mintis ir veiksmas, Nr. 2 (25), p. 130–143. 

Gruževskis, B. (2004). Labour migration in Lithuania. New Patterns of Labour Migration in CEE. CEPNO Volume 

Cluj-Napoca (Romania). Open Society Foundation, p. 70–78. 

Gruževskis, B. (2006). Lietuvos darbo migracijos iššūkiai. Emigracija iš Lietuvos: padėtis, problemos, galimi sprendimo 

būdai. Konferencijos medžiaga. Vilnius: Valstybės žinios, p. 49–52. 

Lietuvos laisvosios rinkos institutas. (2006). Prieiga internetu: www.lrinka.lt/uploads/files/dir16/16_0.php [žiūrėta 

2012 12 12]. 

Martinaitis, Ž., Žvalionytė, D. (2007). Emigracija iš Lietuvos: Ką žinome, ko nežinome ir ką turėtume žinoti? Politologija, 

Nr. 3 (47), p. 112–134. 

Migracija Lietuvoje: faktai ir skaičiai. (2011). Tarptautinės migracijos organizacijos Vilniaus biuras. 

Mohacsek, M. (2005). Brain migration. Migration Processes among the Highly Skilled Persons from Romania towards 

Hungary. Lauda culorilor – Studiile studenţilor Colegiului Erasmus, Erasmus Kollégium Alapítvány. Budapesta. 

Pukėnas, K. (2009). Kokybinių duomenų analizė SPSS programa. Kaunas: LKKA. 

Rinkevičius, L., Kazlauskienė, A. (2006). Sociologinė migracijos procesų Lietuvoje studija: protų nutekėjimas ar protų 

apyvarta? Socialiniai mokslai, T. 54, Nr. 4, p. 42–49. 

Schulze, H. (2009). From biographical research to cross-cultural competencies in counselling: establishing cross-cultural 

prefessionalism in social work. Tiltai, Nr. 1 (46), p. 115–124. 

Sipavičienė, A. (2006). Tarptautinė gyventojų migracija Lietuvoje: modelio kaita ir situacijos analizė. Vilnius: UAB 

Multiidėja. 

Sipavičienė, A., Stankūnienė, V. (2011). Lietuvos gyventojų (e)migracijos dvidešimtmetis: tarp laisvės rinktis ir išgyvenimo 

strategijos. Filosofija. Sociologija, Nr. 4 (22), p. 323–333. Prieiga internetu: http://www.lmaleidykla.lt/ 

publ/0235-7186/2011/4/323-333.pdf [žiūrėta 2012 12 12]. 

Stulgienė, A., Daunorienė, A. (2009). Migracijos poveikis darbo jėgos rinkos pusiausvyrai. Ekonomika ir vadyba, 

Nr. 14, p. 984–992. 

Urbonavičienė, I., Tvaronavičienė, M. (2008). Polinkis emigruoti: priežasčių paieškos. Verslas: teorija ir praktika, 

Nr. 4 (9), p. 253–260. 

Užduotis Lietuvai – nuo protų nutekėjimo prie protų pritraukimo. (2006). Projekto „Protų susigrąžinimo programos 

parengimas ir įgyvendinimas“. 

Vaitkevičius, R., Saudargienė, A. (2006). Statistika su SPSS psichologiniuose tyrimuose. Kaunas: VDU leidykla. 

Žiliukaitė, R. (2007).Vertybiniai pokyčiai Lietuvos visuomenėje: nuo tradicinių link sekuliarių – racionalių vertybių. 

Sociologija. Mintis ir veiksmas, Nr. 1(19), p. 116–130. 

155



EMIGRATION IN LITHUANIA: REASONS AND CONSEQUENCES 



Summary 

The progress of science and technologies stimulated social, economic, cultural and political changes and 

globalization process also has impact on free movement of people – in another word – has impact on emigration. 

We can see that emigration process in Lithuania still has very large extent. Lithuania is small country, so 

big emigration has big influence on Lithuania future. So discuss and evaluate emigration process is important 

not only in science, but also and practice. The article analyzes reasons and consequences of emigration in 

Lithuania. It is very important and interesting to evaluate how emigration can influence on country development, 

what kind of reasons of emigration. The research was done and respondents were questioned about 

emigration process. 412 persons were questioned whom lived in Lithuania and abroad. We were found that 

one of main reason of emigration – economical reason (searching bigger salaries and job). High skill workers 

are going abroad in different reason – searching bigger career, self-expression, and better work conditions. 

So this problem is bigger how it was seen from first view. Managers of organizations should try to use a lot 

of managerial ways how to save people in work place. Also were found consequences of emigration: reduced 

demographical situation, reduced responsibility about family members (children, parents), and no money for 

state budget. The aim of this paper – to do research and find reasons and consequences of emigration. 

The object of study – respondent’s opinion about reasons and consequences of emigration. Used methods 

– the analysis of scientific articles, comparison, statistical analysis, SPPS methodology, logic-based 

conclusions. 

KEY WORDS: emigration, reasons, consequences, Lithuania. 

JEL CODES: M54, R23. 

156


Relative importance of retail store image 

and consumers characteristics on the perception 

of value and willingness to pay a premium price 

Jolanta Žemgulienė 1 

Vilnius University (Lithuania) 

ABSTRACT 

Retail store image, customer evaluation of merchandise value and intention to purchase have been studied as a most important constructs 

of the retail domain. It is considered from previous research, that store image is expressed in terms of tangible and intangible 

dimensions as assessed by consumers. Consumers are affected by the store’s attributes and consider image associations in order to 

assess perceived benefits and attitudes. This study develops a proposition that store image makes an influence on the level of perceived 

product value. As recent research has shown, perceived value is related to willingness to pay a higher price. Accordingly, this 

study posits a path model of store image, product value perception and willingness to pay a premium price. The proposed theoretical 

framework entails insights on the differences in retail image – customer attitude relationship according to customer characteristics – 

gender and income. Therefore I hypothesize the impact of gender and income on the perceived merchandise value and willingness 

to pay a premium price. Analyzing the path model, this paper investigates the influence of retail image and customer characteristics 

on the important retail outcomes. The results suggest a link of retail store image and perceived value of merchandise, also the hypothesized 

assumptions of the link of customer income and endogenous variables of perceived value of merchandise and willingness 

to pay a higher price were supported by the results. Findings of the structural model do not support the effect of the gender on the 

relationship between retail image and resultant variables of perceived value of merchandise and willingness to pay a higher price. 

KEY WORDS: retail store image, perceived value of merchandise, willingness to pay a higher price. 

JEL CODE: M190 

Introduction 

Consumer perceived value of the merchandise have been considered as related to retail outcomes. Willingness 

to pay a price premium is one of the important retail outcomes, which poses a challenge for retailers. 

Desired advantages of higher profits and necessity to cover increased costs will likely to translate into 

higher retail prices. It is obvious importance for retailers to be able to gain a premium prices. In this regard 

conditions under the retailer’s control which enhance customers’ willingness to pay should be identified and 

then properly used by the retailers. Issues of the effective price focused retail strategies’ development are the 

practical as well as metodological problem. Recent research has explored various retail domain factors of 

customers’ behavioral proponents. However, it is very little evidence of the differential effects of the store 

image on the customer’s perception of merchandise value and willingness to pay a higher price. 

The studies, which refer to the effect of the perceived value of merchandise on the willingness to pay a 

price premium, posit that consumer’s purchase intention is based on the perceived value of the product, and 

willingness to pay a higher price or repurchase loyalty is generated when perceived value is considered to be 

greater (Netemeyer et al., 2004: 209; Ligas, Chaudhuri, 2012: 249). Prior research has shown that contextual 

conditions strengthens the existing perception of consumer value (Holbrook, 1999: 26). Factors influencing 

1 

Jolanta Žemgulienė – Faculty of Economics, Department of Business, Vilnius University, PhD. Scientific interest: service management 

and marketing. 

E-mail: jolanta.zemguliene@ef.vu.lt 

157


Relative importance of retail store image and consumers characteristics on the perception of value and willingness to pay a premium price 

value could also influence the willingness to pay a higher price. Further, store image and consumer traits, 

particularly gender and income, are the important contextual conditions that have often been found related 

to various marketing constructs. However, there is little evidence of the simultaneously viewed effects of the 

retail image and customer characteristics on the relationship between perceived merchandise value and willingness 

to pay a price premium. Accordingly, this research posits a model in which store image and customer 

characteristics are related to the perceived merchandise value and willingness to pay a price premium. 

The aim of this research is to evaluate the effect of customer characteristics (gender and income) on the 

relationship between store image, perceived value of merchandise and willingness to pay a higher price. In 

this paper a conceptual model of the relationship among variables is proposed and empirically tested at the 

level of individuals. Technique of structural equation modeling is applied for the analysis of hypothesized 

causal relationships among variables. Two structural models are analysed – a model of the effects of customer 

income and gender. The theoretical contribution of this study pertains to examining the relationship 

between store image, perceived merchandise value and willingness to pay a price premium. The impact of 

consumer level characteristics on the retail image – value – willingness to pay a price premium framework is 

explored. Used methods – the analysis of scientific articles, comparison, statistical, systematic the analysis 

of survey, logic-based conclusions. 

1. Conceptual background 

In this research the effect of store image and customer characteristics on the perceived merchandise value 

and willingness to pay a price premium is examined. In order to test the roles of store image and customer 

characteristics on the merchandise value and willingness to pay a price premium an appropriate framework 

has been constructed (Fig. 1). A brief discussion of variables is provided further. 

Store image 

Perceived 

merchandise 

value 

Customer 

characteristics: 

gender, income 

Willingness to 

pay a price 

premium 

Figure 1. Conceptual framework 

Source: composed by the author. 

Perceived merchandise value is based on the worth of the retailer’s offerings to the individual customer. 

The literature on consumer value defined perceived merchandise value as a worth based on the consistency 

between the quality of merchandise and overall costs of obtaining the merchandise (Baker at al., 2002: 120; 

Ligas, Chaudhury, 2012: 249). The customer’s perception of quality and cost of the offering could be enhanced 

by the context of the consumption experience (Holbrook, 1999: 28). Such contexts of consumption experience 

as customer’s knowledge, based on prior purchases, type of the store were discussed in the literature 

(Cowley, Mitchell, 2003: 25; Ligas, Chaudhuri, 2012: 258). High value offerings have more benefits to the 

customer, based on the advanced functional features of the merchandise or the extended service, provided 

by the retailer. With regard to pricing, the low price offerings could also be perceived by the customers as 

158


high value offerings and have the benefit of low costs. Competing for the customers, retailers are interested 

to communicate the benefit or valuable features of the offering to the customer. Strengthening the existing 

customer perception of value will lead to advantageous effects for the retailer – customer loyalty and willingness 

to pay a higher price for the product. 

Willingness to pay a higher price as a customer’s stated intent represent the particular buyer’s decision 

making situation, when the price for the good, stated by the retailer, is lower as compared to perceived value. 

Practical interest for this regard to the retailers is fostered by the evidence that consumer’s stated willingness 

to pay a higher price conditions an actual purchasing behavior (Green, 1992: 128). Knowing the factors 

which strengthen the perceived willingness to pay a price premium, retailers would be able to utilize those 

under the retailer’s control. Therefore, customer perceived willingness to pay a higher price was included in 

our model as endogenous consequence variable along with antecedents of store image and consumer characteristics 

of gender and income. 

Retail store image has been studied as the antecedent of various retail outcomes. The store image has 

been defined by Martineau (1958: 48) as the way in which consumers perceive the store. The store image 

includes dimensions of functional and environmental attributes. Dickson, MacLachlan (1990: 160) argue 

that image is used by customers to determine their suitability as customers for the particular store. Retail 

store image is related to customer evaluation of the price and purchase intentions (Grewal et al., 1998: 331). 

However, it is unclear how the retail store image affects the customers purchase behavior. It was suggested 

in this paper that the store image is related to perceived value of merchandise, and perceived value shape the 

customer’s behavior – willingness to pay a higher price. The dimensions or attributes of the store image are 

important in order to have a proper evaluation of this construct. These attributes are constructed according 

to customer perceptions (Bloemer, Ruyter, 1998: 499). Customer perceptions of a basic offer are related to 

marketing image (Chowdhury et al., 1998: 72). Like the majority of the studies, this paper have centered on 

the dimensions of marketing image. This perspective of store image takes into consideration the quality and 

variety of goods and services, provided by the retailer. 

The study includes two consumer characteristics – gender and income. Men appeared to take less time to 

purchase the particular number of items and a men’s expenditure was higher as compared to woman (Davis, 

Bell, 1991: 25). Behavioral differences between genders suggest also the differences in perceptions of stores’ 

characteristics. Helgesen and Nesset (2010: 114) defined a store characteristics as a physical attributes 

of the store and product characteristics. According to Gardner (2004: 11), male and female behavior in the 

supermarket is different. Gender differences in gathering and processing information influence the way of 

making comparisons across the variety of retailers and other reactions of buyer related behavior (Noble et al, 

2006: 177). Difference in reactions to the store characteristics and patterns of behavior suggest that men and 

woman present different criteria for the offer evaluation and buying decisions. 

Customer income is important determinant of buying decision. It seems to be obvious that higher income 

customers are less sensitive to product price as compared to lower income customers. However, past research 

has not presented consistent findings – the results of inverse relationship between customer income and price 

paid for the product (Jones et al., 1994: 325), greater price sensitivity in higher income customers (Mulhern 

et al., 1998: 427), inverse relationship between household income and price search (Urbany et al., 1996: 91) 

were reported in the academic literature. These findings were interpreted as conditioned by the motive of the 

purchase (impulsive purchase or planned purchase) and the attribution of the merchandise (hedonic good or 

functional good). It is anticipated that high income consumers are less price sensitive for the hedonic goods 

and differences in income have an effect on price sensitivity for the planned purchases (Wakefield, Inman, 

2003: 200). In the context of this study it is anticipated that level of customer’s income have an effect on 

perceived merchandise value. Lower income customers should exhibit greater price sensitivity, therefore, 

they will be more critical in evaluating the offer on the basis of quality and price (cost) ratio. The increase in 

good’s price will be expected lead to even higher increase in quality. 

159



2. Hypotheses development 

The proposed model relates store image to the endogenous variables of the merchandise value and willingness 

to pay a higher price. This allows to identify direct impact of store image to the consequence variable 

of willingness to pay a higher price and indirect impact to the consequence variable through the moderator 

variable of perceived merchandise value. Relationship between the marketing image and perceived merchandise 

value could be suggested by the content of the marketing image concept. A store’s marketing image, 

according to marketing literature, is expressed by the customers’ perceptions of a retailer’s basic offer 

(Barich, Srinivasan, 1993: 70). Baristain and Zorrilla (2011: 565) showed that a stores’ marketing image 

is associated to the quality, variety and the prices of the merchandise. Perception of the store image by the 

customer is based on the perception of the benefit of the offer. Therefore, this leads to the hypothesis that 

customers who perceive a store’s marketing image positively may also positively perceive merchandise value. 

The following hypothesis is posed: 

H1: Positive marketing image of the store has a positive impact on the perceived merchandise value and 

negative store’s marketing image will be negatively related to the perceived merchandise value. 

In constructing hypothesis of the relationship between the store image and willingness to pay a higher 

price, theoretical suggestions of marketing theory of disconfirmation of expectations (Wood, Moreau, 

2006: 44). It suggests that disconfirmation of expectations leads to emotion and specific effects. Accordingly, 

when the benefit of the offer from a store meets customer’s expectations, it will support the increase in consumer’s 

interest to the store and merchandise. It is suggested that positive store’s marketing image is related 

to perceived willingness to pay a higher price for the merchandise. The hypothesis is as follows: 

H2: The positive store’s marketing image will be positively related to perceived willingness to pay a 

higher price. 

Gender is an important variable of shopping behavior. Achievement – oriented shopping behavior is inherent 

to men and enjoyment – based shopping activity is inherent to women (Noble et al, 2006: 177). This 

suggests that perceptions of men and women to the factors which determine the merchandise value and willingness 

to pay a higher price for the merchandise is different. Therefore, evaluating the relationship between 

the gender and variables of merchandise value and willingness to pay a higher price in the sample of different 

genders, the findings provide a snapshot of sample-prevailing gender perception. Therefore, the strength and 

the significance of the gender – endogenous variables (merchandise value and willingness to pay a higher 

price) relationship could be hypothesized. The following hypotheses are stated: 

H3: With regard to gender, (a) the path from gender to perceived merchandise value will be statistically 

significant; (b) the path from gender to perceived willingness to pay a higher price will be statistically significant. 

In the context of this study it is anticipated that price sensitivity for the lower income customers will 

substantiate the effect of customer’s income on perceived merchandise value and willingness to pay a higher 

price. It is expected that budget constraints will force the customers to be more critical to the benefit, provided 

by the consumption of merchandise, and to the increase of merchandise price. The following hypotheses 

are stated: 

H4: With regard to income, (a) the path from income to perceived merchandise value will be positive; (b) 

the path from income to perceived willingness to pay a higher price will be positive. 

As stated in conceptual framework (Fig. 1), perceived merchandise value leads to perceived willingness 

to pay a higher price. This relationship is considered according to rational suggestions. Since the perceived 

merchandise value is based on the relative evaluation of the benefit and cost of the merchandise, the surplus 

of the value should cause a positive attitude towards the willingness to pay a higher price. Therefore the 

following hypothesis is stated: 

H5: The positive perceived value of the merchandise will be positively related to perceived willingness 

to pay a higher price. 

160


3. Research method 

The measurement model was tested using LISREL. The chi-square statistics, RMSEA, GFI goodness of 

fit indices were used for the overall fit assessment. In order to assess item reliability, the appropriate measures 

of association for each item (Pearson correlation coefficient) is reported in Table 2. 

Scale development for the store’s marketing image was based on the scales provided in the literature. 

The marketing image scale, provided by Chowdhury et al. (1998: 86) was modificated to three items scale: 

variety of products offered in the store; convenient working hours; it is a store of positive recommendations. 

Items were measured using Likert 1–5 scales. The variables of perceived merchandise value and perceived 

willingness to pay a higher price were measured as single items. The variable of perceived merchandise 

value was measured using Likert 1–5 scale, variable of perceived willingness to pay a higher price was measured 

using a dichotomous scale (1 – negative, 2 – positive). 

The household goods retail store was chosen as a specific area for the validation of the hypotheses. The 

reference product category is horticultural sundry goods. Data were collected directly from the customers, 

approaching them as they left the store. All willing to participate customers there asked to complete the brief 

questionnaire. Data were collected over a few weeks during various time of the day. In total 197 completed 

questionnaires were usable for the analysis. Sample characteristics are reported in Table 1. 

Table 1. Sample characteristics 

Variable Level Percent 

Female 72.6 

Gender 

Male 27.4 

< 1000 17.3 

1000–1499 38.1 

Household income 

1500–1999 27.4 

>2000 17.3 

Source: data of the customer survey, composed by the author. 

4. Results and discussion 

The Pearson correlation coefficients as the measure of association for each variable were presented in 

Table 2. 

Table 2. The correlations of the items measured 

Item 

1. Perceived value of the 

merchandise 

2. Perceived willingness to pay a 

higher price 

3. Convenient working hours of the 

store 

Pearson correlation coefficient 

1 2 3 4 5 

Means and (std. 

deviations) 

3.86 (0.91) 

-0.16* 1.89 (0.32) 

-0.21** 0.28** 2.28 (0.52) 

161



Item 

4. Variety of products is offered in 

the store 

5. It is a store of positive 

recommendations 

*-p


efficient for the perceived value of the merchandise – perceived willingness to pay a higher price was found 

statistically non significant and low value. 

Few hypothesized paths were supported by the results of this study – relationship between store image 

and perceived value of the merchandise, customer income and perceived value o merchandise, customer income 

and willingness to pay a higher price. These relationships are tested at the individual level and findings 

could induce some ideas for the retail store managers giving the arguments for the strategic management 

decisions. It could be suggested that retailer strategy aimed to develop the merchandise value could be based 

on the store image building decisions. Store promotion remedies should have an effect to merchandise value. 

However, it has not been found sufficient evidence that there exist a direct relationship between the perceived 

value of the merchandise and perceived willingness to pay a higher price. Nonetheless, this finding 

may occur due to the common method variance – both endogenous and exogenous constructs were measured 

by the same survey instrument. 

Conclusions 

This study posits a path model of retail store image, perceived value of the merchandise and willingness 

to pay a premium price. The proposed theoretical framework entails insights on the differences in retail image 

– customer attitude relationship according to customer characteristics – gender and income. 

To test the theoretical models two structural equation models were analysed. The results of the model 

support the hypothesized relationship between retail store’s image and the perceived value of the merchandise. 

This study shows that positive store image contributes to the increase in perceived value of the 

merchandise. This result is suitable for the management decisions related to product value and retail offer 

development. 

The hypotheses of the effect of customers’ income on the perceived value of merchandise and willingness 

to pay a higher price were supported by the structural equation model. This study suggests that the 

customers’ income increase reinforce the augmentation of the perceived merchandise value and willingness 

to pay a higher price. 

References 

Baker, J., Parasuraman, A., Grewal, D., Voss, G. B. (2002). The influence of multiple store environment cues on perceived 

merchandise value and patronage intentions. Journal of Marketing, Vol. 66 (2), p. 120–141. 

Barich, H., Srinivasan, V. (1993). Prioritizing marketing images goals under resource constraints. Sloan Management 

Review, Summer, p. 69–76. 

Beristain, J. J., Zorrilla, P. (2011). The relationship between store image and store brand equity: A conceptual framework 

and evidence from hypermarkets. Journal of Retailing and Consumer Services, Vol. 18, p. 562–574. 

Bloemer, J. M., Ruyter, K. (1998). On the relationship between store image, store satisfaction and store loyalty. European 

Journal of Marketing, Vol. 32 (5/6), p. 499–513. 

Chaudhuri, A., Ligas, M. (2012). The moderating roles of shopper experience and store type on the relationship between 

perceived merchandise value and willingness to pay a higher price. Journal of Retailing and Consumer Services, 

Vol. 19, p. 249–258. 

Chowdhury, J., Reardon, J., Srivastava, R. (1998). Alternative modes of measuring store image: empirical assessment 

of structured versus unstructured measures. Journal of Marketing Theory and Practice, Vol. 6 (2), p. 72–87. 

Cowley, E., Mitchell, A. A. (2003). The moderating effect of product knowledge on the learning and organization of 

product information. Journal of Consumer Research, Vol. 30, p. 443–454. 

Davis, G., Bell, J. (1991). The grocery shopper – is he different? International Journal of Retail and Distribution Management, 

Vol. 19 (1), p. 25–28. 

Dickson, J. P., MacLachlan D. L. (1990). Social distance and shopping behavior. Journal of the Academy of Marketing 

Science, Vol. 18 (Spring), p. 224–234. 

Gardner, M. (2004). What men want – in the supermarket. The Christian Science Monitor, Vol. 23 (1), p. 11–15. 

Green, D. P. (1992). The price elasticity of mass preferences. The American Political Science Review, Vol. 86 (1), 

p. 128–148. 

163



Grewal, D., Baker, J., Krishnan, R., Borin, N. (1998). The effect of store name, brand name and price discounts on 

consumers’ evaluations and purchase intensions. Journal of Retailing, Vol. 174 (23), p. 332–352. 

Grewal, D., Baker, J., Levy, M., Voss, G. (2003). The effects of wait expectations and store atmosphere evaluations on 

patronage intensions in service-intensive retail stores. Journal of Retailing, Vol. 79 (4), p. 259–268. 

Helgesen, O., Nesset, E. (2010). Gender, store satisfaction and antecedents: a case study of a grocery store. Journal of 

Consumer Marketing, Vol. 27 (2), p. 114–126. 

Holbrook, M. B. (Ed.) (1999). Introduction to consumer value. Consumer Value: A Framework for Analysis and Research. 

Routledge, New York, NY, p. 1–28. 

Jones, E., Mustiful, B. W., Chern, W. S. (1994). Estimating demand elasticities for cereal products: A socioeconomic 

approach using scanner data. Agribusiness, Vol. 10 (July/August), p. 325–339. 

Ligas, M., Chaudhuri, A. (2012). The moderating roles of shopper experience and store type on the relationship between 

perceived merchandise value and willingness to pay a higher price. Journal of Retailing and Consumer Services, 

Vol. 19, p. 249–258. 

Martineau, P. (1958). The Personality of the Retail Store. Harward Bussiness Review, Vol. 36, p. 47–55. 

Mulhern, F. J., Williams, J. D., Leone, R. P. (1998). Variability of brand price elasticities across retail stores: Ethnic, 

income, and brand determinants. Journal of Retailing, Vol. 74(3), p. 427–446. 

Netemeyer, R. G., Krishnan, B., Pulling, C., Wang, G. P., Yagci, M., Dean, D., Ricks, J., Wirth, F. (2004). Developing 

and validating measures of facets of customer-based brand equity. Journal of Business Research, Vol. 57, p. 209–224. 

Noble, S. M., Griffith, D. A., Adjei, M. T. (2006). Drivers of local merchant loyalty: understanding the influence of 

gender and shopping motives. Journal of Retailing, Vol. 82 (3), p. 177–188. 

Teas, R. K., Agarwal, S. (2001). The effect of extrinsic product cues on consumers’ perceptions of quality, sacrifice and 

value. Journal of the Academy of Marketing Science, Vol. 28 (2), p. 278–290. 

Thompson, K. E., Chen, Y. L. (1998). Retail store image: means-end approach. Journal of Marketing Practice: Applied 

Marketing Science, Vol. 4 (6), p. 161–173. 

Urbany, J. E., Dickson, P. E., Kalapurakal, R. (1996). Price search in the retail grocery market. Journal of Marketing, 

Vol. 60 (4), p. 91–104. 

Wakefield, K. L., Inman, J. J. (2003). Situational price sensitivity: the role of consumption occasion, social context and 

income. Journal of Retailing, Vol. 79, p. 199–212. 

Wood, S. L., Moreau, C. P. (2006). From fear to loathing? How Emotion influences the Evaluation and Early use of 

Innovations. Journal of Marketing, Vol. 70 (July), p. 44–57. 

PArduotuvės įvaizdžio ir klientų charakteristikų 

POVEIKIS vertės suvokimui ir KETINIMUI mokėti didesnę 

kainą 


Vilniaus universitetas (Lietuva) 

Santrauka 

Parduotuvės įvaizdis, kliento vertės nustatymas ir ketinimas pirkti šiuolaikinės mažmeninės prekybos 

procesams valdyti svarbios teorinės ir praktinės koncepcijos. Remiantis ankstesniais tyrinėjimais, yra žinoma, 

kad parduotuvės įvaizdis išreiškiamas pirkėjų vertinimais. Pirkėjo asociacijos tikslingai kuriamos, siekiant 

suformuoti palankų vartotojo požiūrį į pardavėjo siūlomą produktą ir prekybos įmonę. Šiame straipsnyje 

plėtojamas teiginys, kad parduotuvės įvaizdis daro įtaką produkto vertės suvokimui. Neseniai atlikti 

tyrimai atskleidžia, kad suvokiama vertė susijusi su pasiryžimu mokėti didesnę kainą. Šiame straipsnyje 

pateikiamas ir pagrindžiamas teorinis parduotuvės įvaizdžio, produkto vertės suvokimo ir pasiryžimo mokėti 

didesnę kainą modelis. Šiuo modeliu įvertinamas mažmeninės prekybos įvaizdžio poveikis vartotojo suvoktai 

produkto vertei ir ketinimui mokėti didesnę kainą, atsižvelgiant į pirkėjo charakteristikas (lytis ir pajamos). 

Keliama hipotezė apie lyties ir pajamų bei parduotuvės įvaizdžio poveikį prekės vertės suvokimui ir 

pasiryžimui mokėti didesnę kainą. Teoriniam modeliui ir hipotezėms vertinti atliktas mažmeninės prekybos 

vartotojų tyrimas. Analizuojant modelį struktūrinių lygčių metodu, gauti rezultatai parodė, kad prekės vertės 

164


suvokimas priklauso nuo mažmeninės prekybos vietos įvaizdžio. Taip pat patvirtintos darbe iškeltos hipotezės, 

kad pajamos ir endogeniniai prekės vertės suvokimo bei ketinimo mokėti didesnę kainą kintamieji yra 

susiję. Struktūrinio modelio analizės rezultatai parodė, kad lytis neturi didelės įtakos parduotuvės įvaizdžio 

ir prekės vertės suvokimo bei ketinimo mokėti didesnę kainą ryšiui. 

PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: mažmeninės prekybos vietos įvaizdis, suvokiama prekės vertė, ketinimas 

mokėti didesnę kainą. 

JEL KLASIFIKACIJA: M190. 

165


Streso kaip psichosocialinio rizikos veiksnio tyrimas Klaipėdos rajono ugdymo organizacijose 

Streso kaip psichosocialinio rizikos veiksnio 

tyrimas Klaipėdos rajono ugdymo organizacijose 

Erika Župerkienė 1 , Irma Babičaitė 2 

Klaipėdos universitetas 

ANOTACIJA 

Straipsnyje nagrinėjama šiuo metu aktuali tema – stresas kaip psichosocialinis veiksnys ugdymo organizacijose. Aptariamos streso 

priežastys ir stresorių klasifikacija, ugdymo organizacijos darbo ypatumai, pristatoma tyrimo metodika, kontingento imtis, streso, 

kaip psichosocialinio veiksnio, tyrimo rezultatų analizė Klaipėdos rajono ugdymo organizacijose. 

PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: stresas, stresas darbe, organizacija, valdymas. 

JEL KLASIFIKACIJA: L290, I190. 

Įvadas 

Kiekviena atsakinga asmenybė, siekdama produktyvaus rezultato profesinėje veikloje, patiria stresą. 

Stresas neatsiejamas šių laikų profesinės veiklos komponentas. 

Daugiau dėmesio streso darbe klausimui Lietuvos mokslininkai pradėjo skirti tik pastaraisiais metais: iš 

biomedicininės mokslo perspektyvos psichosocialinius veiksnius darbe analizavo B. Pajarskienė (2005) su 

bendraautoriais, moterų stresą darbo aplinkoje nagrinėjo A. Valackienė (2002), streso atpažinimą ir įveikimą 

iš psichologijos mokslo perspektyvos – J. Pikūnas ir A. Palujanskienė (2005), stresą ir elgesio savireguliaciją 

taip pat iš psichologijos mokslo perspektyvos – Ž. Grakauskas ir G. Valickas (2006), edukologijos mokslų 

kontekste mokytojų profesinį stresą – D. Bubelienė (2010), vadybos mokslų kontekste tyrimus apie streso 

darbe valdymo priemones ir jų veiksmingumą atliko A. Bandzienė (2009). Tyrimų streso darbe klausimais 

vis daugėja, taigi ši tema įdomi ir aktuali tiek mokslininkams, tiek visuomenei. Nors streso fenomenas daugiausia 

tirtas psichologijos, medicinos mokslų, šiandien vis dažniau streso reiškinys aptinkamas darbo psichologijos, 

vadybos mokslų tyrimuose. 

Tyrimo problema: kokios Klaipėdos rajono ugdymo organizacijų darbuotojų patiriamo streso darbe, 

kaip psichosocialinio veiksnio, priežastys. 

Tyrimo objektas – stresas darbe Klaipėdos rajono ugdymo organizacijose. 

Tyrimo tikslas: ištirti stresorius, kurie būdingi Klaipėdos rajono ugdymo organizacijose. 

Siekiant iškelto tikslo, išsikelti šie uždaviniai: 

• y remiantis mokslinės literatūros duomenimis, apibrėžti ugdymo organizacijų streso atsiradimo priežastis, 

galimus stresorius; 

• y nustatyti patiriamo streso priežastis. 

1 

Erika Župerkienė – docentė, daktarė. Klaipėdos universiteto Vadybos katedra. Moksliniai interesai: personalo valdymas, 

vadovavimo problemų sprendimas, vadovų asmeninės ir dalykinės savybės, vadovų ugdymas, verslumo ugdymas, paslaugų 

vadyba ir rinkodara. 

El. paštas: erikazuperkiene@gmail.com 

2 

Irma Babičaitė – Klaipėdos universiteto Visuomenės sveikatos vadybos magistrė, Palangos miesto savivaldybės gydytoja. 

Moksliniai interesai: sveikatos vadyba, sveikatos politika, visuomenės sveikata. 

El. paštas: irma.babicaite@gmail.com 

166


Metodai: teorinei analizei taikyti mokslinės literatūros analizė, sisteminimas, sintezė, apibendrinimas. 

Stresui, kaip psichosocialiniam rizikos veiksniui Klaipėdos rajono ugdymo organizacijose, vertinti taikomi 

kiekybiniai tyrimo duomenų apdorojimo metodai. Informacijai apie streso, kaip psichosocialinio veiksnio, 

įtaką Klaipėdos rajono ugdymo organizacijose gauti atliktas tiesioginis duomenų rinkimas. 

Gautų duomenų statistinei analizei taikyti aprašomosios, palyginamosios ir ryšių analizės metodai. Statistinė 

duomenų analizė atlikta SPSS 17.0 programa. 

1. Ugdymo organizacijų darbuotojų streso priežastys ir stresorių klasifikacija 

Beveik visi pokyčiai mūsų gyvenime yra stresoriai, nes atsiranda poreikis valdyti situaciją. Stresas gali 

turėti ir teigiamą, ir neigiamą poveikį. Konstruktyvusis stresas (eustresas) teigiamai veikia individo ar grupės 

žmonių gyvenimą, o destruktyvusis stresas (distresas) yra disfunkcinis individui ar grupei (Cranwell-Ward, 

Abbey, 2005). 

Darbinio streso priežastis – asmeniniai ir darbo organizavimo stresoriai (Kasiulis, Barvydienė, 2005). 

G. M. Aamodt (2004) kaip asmeninius stresorius įvardija tokius veiksnius, kaip: šeima, artimi santykiai, 

vedybos, skyrybos, sveikatos ir finansinės problemos, vaikų auginimas, baimės jausmas, kai nežinoma, kaip 

vienas ar kitas įvykis pakeis situaciją, pasipriešinimas, kai nenorima atsisakyti to, kas saugu, struktūruota ir 

žinoma, apmaudas, kai nepajėgiama kontroliuoti pokyčių ir nesuprantama, kodėl jie įvyko. Šiuos asmeninius 

stresorius sudaro nedarbiniai, bet įtakos darbinei veiklai turintys veiksniai. Profesiniais (darbiniais) stresoriais 

mokslininkas laiko darbo (vaidmenų konfliktai, vaidmenų neaiškumas, vaidmens perkrovimas ir pan.) 

ir organizacines (asmenybės – darbovietės atitikimas, darbovietės politika ir pan.) charakteristikas. 

P. Blanc, J. Jonge ir W. Schaufeli (2000) teigimu, darbinį stresą sukeliančias priežastis galima suskirstyti 

į keletą kategorijų: 

• y Priežastys, susijusios su darbo turiniu: per didelis arba per mažas darbo krūvis, sudėtingas, monotoniškas 

ar pavojingas darbas, prieštaringi arba neaiškūs reikalavimai ir pan. 

• y Priežastys, susijusios su darbo sąlygomis: apsauginių priemonių trūkumas, nuodingos ir kenksmingos 

sąlygos, triukšmas ir t. t. 

• y Priežastys, susijusios su įdarbinimo sąlygomis: mažas atlyginimas, menkos karjeros perspektyvos, 

darbo sutarties lankstumas, netikrumas dėl darbo ir pan. 

• y Priežastys, susijusios su darbiniais santykiais: nevykęs vadovavimas, menka socialinė parama, menkos 

galimybės dalyvauti priimant sprendimus, familiarumas ar diskriminacija ir pan. 

A. S. Haslam (2004), remdamasis savo ir kitų autorių pastebėjimais, darbinio streso priežastis suskirsto 

ne į 4, o į 6 kategorijas: savaime darbe iškylantys veiksniai, organizaciniai vaidmenys, darbiniai santykiai, 

karjeros siekimo galimybės, darbo ir namų sandūra bei organizaciniai veiksniai. Šis skirstymas iš esmės tik 

praplečia prieš tai minėtų autorių kategorizaciją. 

Tuo tarpu B. Pajarskienė ir R. Jankauskas (2000) pateikia dar smulkesnę darbinį stresą lemiančių veiksnių 

klasifikaciją, kurioje skiria 9 stresorių grupes: 

1. Žalingi darbo aplinkos veiksniai (ribota darbo erdvė, užterštumas, triukšmas). 

2. Nepatogaus darbo laiko nulemti veiksniai (darbas pamainomis, naktinis darbas, viršvalandžiai). 

3. Darbo turinio nulemti veiksniai (autokratiškas vadovavimas, negalėjimas priimti sprendimų). 

4. Žmonių tarpusavio santykių nulemti veiksniai (paramos stoka, blogi santykiai su vadovais ir bendradarbiais). 

5. Nepastovaus darbo ar nedarbo nulemti veiksniai (bedarbystės lygis šalyje, baimė prarasti darbą). 

6. Vaidmens darbe nulemti veiksniai (nuolatinis kontaktas su kitais žmonėmis). 

7. Darbo uždavinių nulemti veiksniai (atsakingas, sunkus, nekūrybiškas, monotoniškas). 

8. Karjeros ir darbo statuso nulemti veiksniai (mažas atlyginimas, ribotos karjeros galimybės, nesaugus 

darbas). 

9. Darbo ir namų problemų nulemti veiksniai (problemos šeimoje, nepakankama namiškių parama). 

167



Taigi stresą sukeliančių priežasčių apžvalga padeda susidaryti bendrą vaizdą, kokie įvykiai darbo vietoje 

pavojingiausi. 

Autoriai (Pikūnas, Palujanskienė, 2005; Chmiel, 2005) streso darbe priežastis, kitaip dar vadinamas stresoriais, 

klasifikuoja labai įvairiai. 

Pagal trukmę stresoriai skirstomi į trumpalaikius ir ilgalaikius (Pikūnas, Palujanskienė, 2005). 

Trumpalaikis stresas: 

• y Laiko stoka ir skubėjimas. Daugelis žmonių jaučiasi blogai, nes bijo ko nors nespėti atlikti, nepasiekti 

tikslo arba tada, kai verčiami atlikti daug užduočių per trumpą laiką. 

• y Nemalonūs susitikimai ar nesutarimai su kitais darbe, namuose ar su pažįstamais. 

• y Sunkumai darbe, pernelyg daug darbo, darbas pavargus arba būtinybė atlikti užduotį, kuriai stinga 

jėgų, minima kaip keliantys įtampą veiksniai. Šie reikalavimai kartais kyla iš išorės, kartais užduotis 

duoda impulsą iš vidaus, tai yra stresą patiriantys žmonės sau kėlė didelius reikalavimus. Naujos situacijos 

suvokiamos kaip sunkios ir grėsmingos. 

• y Neaiškios situacijos gali slėgti. 

Ilgalaikis stresas: 

• y Varginantys profesiniai reikalavimai: darbas ilgą laiką patiriant spaudimą, suvokimas, kad nebus suspėta 

atlikti to, kas buvo sumanyta; baimė, kad ko nors nepavyks atlikti; savo galimybių neapskaičiavimas 

ir darbo nepabaigimas; galima neaiški ir sunki situacija; pasikeitusi situacija darbe (perkėlimas 

į kitą darbo vietą, į kitą darbovietę); nesutarimas ir ginčijamasis su tais, už kurių darbą jaučiama 

atsakomybė. 

• y Sunkumai, ginčai ar nesutarimai su bendradarbiais ar vadovais, dažnai kilę dėl menkos priežasties, 

tampa ilgalaikės įtampos šaltiniu. Nuostata, kad darbą būtina atlikti kuo tobuliau ir nieko neperduoti 

kitiems, yra didelis spaudimas ir dažnai tai gali labai slėgti, neretai pats žmogus save spaudžia (Pikūnas, 

Palujanskienė, 2005). 

Pasak J. Pikūno ir A. Palujanskienės, stresas turi savybę kauptis, t. y. vienas stresorius gali ir neveikti 

žmogaus neigiamai, tačiau keli neigiami veiksniai gali sukelti didelį stresą. Trumpalaikiai stresoriai tam tikrais 

atvejais padeda susikaupti, padaryti darbą operatyviau, tačiau ilgalaikiai veiksniai, veikiantys kartu su 

trumpalaikiais, gali būti nepakeliami. 

Atsižvelgiant į tai, kaip stresoriai veikia subjektą, streso darbe priežastys skirstomos į išorines ir vidines. 

Išoriniai stresoriai (Pikūnas, Palujanskienė, 2005): 

• y Darbo jėgos kaita. Darbuotojas nėra užtikrintas, ar išliks savo darbo vietoje, ar jam neteks atsidurti 

bedarbių gretose. 

• y Ilgai atliekamas darbas, sukeliantis protinį arba fizinį nuovargį. 

• y Darbas, atliekamas izoliuotai nuo kitų darbuotojų, sukelia vienatvės jausmą. 

• y Pavojingas darbas (fiziniu, psichiniu požiūriu). 

Vidiniai stresoriai: 

• y Nesėkmės (žmogui primenamos ankstesnės jo nesėkmės, patirtos atliekant užduotis, ir siūloma dar 

kartą tas užduotis atlikti). 

• y Baimės (tikra ir tariama galimybė būti kritikuojamam, stresinės situacijos padarinių nežinojimas, sunkios 

užduoties sprendimas). 

• y Nemalonūs fiziniai pojūčiai. 

• y Tempo ar greičio jutimas (reikalaujama, kad darbuotojas darbą baigtų per trumpą laiką, vienu metu jis 

turi ,,suvirškinti“ labai daug informacijos). 

Ir vidiniai, ir išoriniai stresoriai priklauso ne tik ir ne tiek nuo paties darbuotojo, kiek nuo darbo organizavimo, 

aplinkos. 

168


N. Chmiel (2005) skiria tokius darbo stresorių stimulus: darbo turinys, darbo ir įdarbinimo sąlygos, socialiniai 

santykiai darbe. 

Darbo turinio stresoriai: per didelis arba per mažas darbo krūvis, sudėtingas, monotoniškas ar pavojingas 

darbas, per didelė atsakomybė, prieštaringi arba neaiškūs reikalavimai. 

Darbo sąlygų stresoriai: nuodingos medžiagos, kenksmingos sąlygos, kūno laikysena darbo metu, 

fiziškai sunkus darbas, pavojingos situacijos, nepakankama higiena, apsauginių priemonių trūkumas. 

Įdarbinimo sąlygų stresoriai: pamaininis darbas, mažas atlyginimas, menkos karjeros galimybės, 

netikrumas dėl darbo. 

Socialiniai santykiai: nevykęs vadovavimas, menka socialinė parama, menkos galimybės dalyvauti 

priimant sprendimus, familiarumas, diskriminavimas. 

N. Chmiel (2005) stresorių klasifikacija padeda suvokti darbinio streso priežastis, atsirandančias dėl darbo 

turinio, sąlygų darbe, įdarbinimo sąlygų bei santykių su vadovais ar bendradarbiais. 

Kaip teigia D. Grey (2009), mokytojai iš prigimties yra entuziastai, pasišventę darbui ir pasiruošę visą 

save atiduoti veiklai. Tačiau nuolatinis siekis įgyti naujų žinių, tobulinimasis reikalauja iš ugdytojo didelio 

dvasinio lankstumo, tolerancijos. Mokytojai visada nešasi darbo į namus. Tada susikerta darbo ir asmeniniai 

interesai, kyla konfliktinės situacijos, patiriamas stresas. N. Chmiel (2005) teigia, kad kalbant apie darbinį 

stresą dažnai girdimas žodis „reikalavimai“. Anot D. Grey (2009), ugdytojui įtampą gali sukelti aibė reikalavimų, 

tokių kaip: administravimas, pasirengimas, viešas pasirodymas prieš auditoriją, nuolatinis buvimas 

dėmesio centre. Prasčiau atliekama užduotis, nei ją nustatė vadovas, dar nerodo, kad ugdytojas nesugeba 

atlikti šio darbo. Tai rodo, kad yra neišnaudojami žmogiškieji ištekliai, reikalingi tokiam darbui atlikti. Tai 

gali vykti ir dėl nepakankamai gerai suvoktų tikslų, nedėmesingumo padidėjusiems reikalavimams. Tiesiogiai 

ugdymo procese dalyvaujantys ugdymo organizacijų darbuotojai priskiriami grupei, kuri dažniau 

patiria darbo stresą. Nepaisant ilgesnių atostogų, mokytojų darbo savaitė trunka ilgiau nei 50 valandų (su 

visais papildomais darbais, taip pat ir su neapmokamais). 2006 metais atlikti moksliniai tyrimai parodė, kad 

ugdymo organizacijos darbuotojai dažniausia „serga“ perdegimo ligomis, kitaip tariant, emociniu išsekimu 

(Pacevičius, 2006). Ugdymo organizacijos darbuotojai dažnai pervargsta, ima neigiamai vertinti savo darbą, 

praranda pusiausvyrą, tampa irzlūs, nervingi, ciniški. Pasireiškia profesinio ,,perdegimo“ sindromas. „Perdegimas“ 

– tai ne trumpalaikė vidinė įtampa, o sudėtinga žmogaus reakcija į ilgalaikį stresą, ir tai susiję su 

jausmu, kad vidiniai ištekliai yra neadekvatūs, o protas išgyvena didžiulę įtampą. K. Kreisher (2002) pažymi, 

kad „perdegimas“ reiškiasi sumažėjusia psichologine apsauga, siekiant prisitaikyti prie intensyvių, su 

darbu susijusių stresorių, emociškai išsenkama ir suvokiamas menkas pastangų rezultatas. 

2. Streso, kaip psichosocialinio veiksnio, tyrimo rezultatų analizė Klaipėdos rajono 

ugdymo organizacijose 

Klaipėdos rajono ugdymo organizacijos darbuotojai patiria vienokią ar kitokią įtampą, įtemptai ir monotoniškai 

dirba ir pan. Didėjantis ar mažėjantis darbo krūvis, prastas darbo organizavimas, ilgėjanti darbo 

diena, autonomijos ar kontrolės stoka, blogi darbo santykiai su kolegomis ar tiesiog darbo laikinumas ir 

stabilumo trūkumas – pagrindinės priežastys, kodėl patiriamas stresas. 

Tyrimui atlikti pasirinktos Klaipėdos rajono ugdymo organizacijos, kuriose, remiantis 2011 m. Klaipėdos 

rajono savivaldybės pateiktais duomenimis, buvo 19 ugdymo organizacijų ir 599 juose dirbantys darbuotojai. 

Apklausa atlikta 2011 m. rugsėjo mėnesį, bendradarbiaujant su Klaipėdos rajono visuomenės sveikatos 

biuro mokyklų visuomenės sveikatos priežiūros specialistėmis, kurios padėjo atlikti anketavimą. Išdalintos 

286 anketos, sugrįžo ir tinkamos naudoti tyrimo analizei 246 anketos. 31 anketa neatitiko reprezentatyvumo, 

anketos neišsamiai užpildytos, sugadintos. 9 asmenys atsisakė dalyvauti tyrime. Tyrimo klausimyno 

Cronbach α – 0,784, tai leidžia daryti prielaidą, kad klausimynas patikimas. 

Streso, kaip psichosocialinio rizikos veiksnio, tyrimo rezultatai rodo, kad apklausti respondentai dirbo 

ugdymo organizacijose, kuriose darbuojasi iki 50 darbuotojų, tai sudarė 63,0 proc. (žr. 1 lentelę). Apklaustųjų 

amžius svyravo nuo 21 iki 67 metų, vidutinis darbuotojų amžius – 44 metai. Dauguma respondentų 

169



(85,8 proc.) turi aukštąjį, 11,4 proc. – profesinį, aukštesnįjį arba aukštąjį neuniversitetinį išsilavinimą, tai 

lemia, kad ugdymo organizacijose turi dirbti išsilavinę, savo darbą išmanantys specialistai. 

Respondentų bendras darbo stažas svyravo nuo kelių mėnesių iki 51 metų. 25,2 proc. respondentų dirbo 

5 metus arba trumpiau, 74,8 proc. – ilgiau nei 5 metus, tai rodo, kad Klaipėdos rajono ugdymo organizacijose 

darbuotojų kaita labai maža. Apibendrinant respondentų socialines demografines charakteristikas galima 

teigti, kad Klaipėdos rajono ugdymo organizacijose didžiąją dalį (67,1 proc.) darbuotojų sudarė vidutinio 

amžiaus (31–50 metų), turintys aukštąjį išsilavinimą ir savo karjerą siejantys su ugdymo organizacijomis 

asmenys. 

Tyrimo duomenys pradedami analizuoti nuo stresorių dimensijos, norint išsiaiškinti, kokie būdingi teiginiai, 

susiję su streso kilimu darbe. Klaipėdos rajono ugdymo organizacijose būdingiausi stresoriai buvo: 

„atsakomybė už darbuotojų likimą organizacijoje“ – 30,6 proc., „visiškai nerealizuojami darbe asmeniniai 

įgūdžiai ir gebėjimai“ – 28,9 proc., „įtemptas ir monotoniškas darbas“ – 25,6 proc., „būtinybė slopinti savo 

tikrąsias emocijas, neparodyti tikrų jausmų“ – 25,3 proc., „atsakomybė už kitų darbuotojų veiksmus“ – 

23,2 proc. Kaip nebūdingą stresorių Klaipėdos rajono ugdymo organizacijose „pernelyg daug darbų vienu 

metu“ nurodė 33,6 proc. respondentų (žr. 1 lentelę). 

1 lentelė. Priežastys, dėl kurių Klaipėdos rajono ugdymo organizacijų darbuotojai patiria stresą (proc.) (N = 246) 

Teiginys 

Šis teiginys ypač Šis teiginys iš dalies Šis teiginys visai 

būdingas 

būdingas nebūdingas 

Atsakomybė už kitų darbuotojų veiksmus 23,2 59,3 17,5 

Atsakomybė už darbuotojų likimą 

organizacijoje 

30,6 55,5 13,9 

Įtemptas ir monotoniškas darbas 25,6 50,8 23,6 

Kiekvieną dieną naujų atsirandančių problemų 

sukeliama įtampa 

18,9 51,6 29,5 

Pernelyg daug darbų vienu metu 18 48,4 33,6 

Visiškai nerealizuojami darbe asmeniniai 

įgūdžiai ir gebėjimai 

28,9 56,5 14,6 

Būtinybė slopinti savo tikrąsias emocijas, 

neparodyti tikrų jausmų 

25,3 52,2 22,5 


Siekiant nustatyti konkrečių stresorių lygį, apskaičiuoti vidurkiai, standartiniai nuokrypiai (SD). 2 lentelėje 

matyti, kad iš visų stresorių aukščiausiai vertinta: „pernelyg daug darbų vienu metu“ (2,16), „problemų 

sukeliama įtampa“ (2,11). Žemiausiai vertinta: „nevisiškai realizuojami darbe asmeniniai įgūdžiai, gebėjimai“ 

(1,86) ir „atsakomybė už kitų darbuotojų likimą organizacijoje“ (1,83). 

2 lentelė. Veiksniai, sukeliantys stresą organizacijoje (N = 246) 

Vidurkis SD 

Stresoriai 

Atsakomybė už kitų darbuotojų veiksmus 1,94 ±0,636 

Atsakomybė už darbuotojų likimą organizacijoje 1,83 ±0,647 

Įtemptas ir monotoniškas darbas 1,98 ±0,702 

Naujos problemos sukeliama įtampa 2,11 ±0,689 

Daug darbų vienu metu 2,16 ±0,703 

Nerealizuojami darbe asmeniniai įgūdžiai, gebėjimai 1,86 ±0,645 

Darbe slopinti tikrąsias emocijas, neparodyti jausmų 1,97 ±0,692 


170


Toliau tyrimo dalyje kiekvienas stresorius analizuojamas ir palyginamas atskirai pagal: organizacijoje 

dirbančių darbuotojų skaičių, amžių, darbo stažą dabartinėse pareigose ir bendrai pagal Klaipėdos rajono 

ugdymo organizacijas. 

Stresorius „atsakomybė už kitų darbuotojų veiksmus“. „Atsakomybę už kitų darbuotojų veiksmus“, 

kaip streso sukėlėją, darbe iš dalies būdingą paminėjo 63,9 proc. respondentų, kurie dirba organizacijoje, 

turinčioje iki 50 darbuotojų; ypač būdingą – 22 proc. respondentų, dirbančių didesnėje nei 50 darbuotojų 

turinčioje organizacijoje (žr. 1 pav.). 

1 pav. Atsakomybė už kitų darbuotojų veiksmus, atsižvelgiant į organizacijoje 

dirbančių darbuotojų skaičių (proc.) (N = 246), p >0,05 


Stresorius ypač būdingas 31–40 m. amžiaus grupės asmenims (21, proc.); visai nebūdingas ir kaip stresorius 

netraktuojamas 15 proc. asmenų, kurie priklauso 41–50 metų amžiaus grupei. Galima teigti, kad darbuotojas 

supranta, jog kiekvienas yra atsakingas už save ir savo atliekamus darbus organizacijoje. 

Statistiškai reikšmingas (p

Erika ŽupErkiEnė, irma BaBičaitė 

StreSo kaip pSichoSocialinio rizikoS veikSnio tyrimaS klaipėdoS rajono ugdymo organizacijoSe 

Stresorius „atsakomybė už darbuotojų likimą organizacijoje“. Statistiškai reikšmingas 

(p


Stresorius „įtemptas ir monotoniškas darbas“. Analizuojant šį stresorių pagal pasirinktus palyginimo 

kriterijus, statistinis reikšmingumas pastebėtas tarp tiriamųjų amžiaus grupių. Įtemptas ir monotoniškas 

darbas ypač būdingas šioms amžiaus grupėms: jaunesniems kaip 31 m. (43,8 proc.) ir 31–40 m. 

(29,1 proc.) amžiaus grupių respondentams. Vyresniems kaip 50 m. amžiaus respondentams šis stresorius 

buvo iš dalies būdingas (55,7 proc.) (žr. 4 pav.). 

4 pav. Įtemptas ir monotoniškas darbas pagal amžiaus grupes (proc.), (N = 246), p 0,05 


173



Stresorius „daug darbų vienu metu“. Analizuojant šį stresorių pagal pasirinktus palyginimo kriterijus 

matyti, kad stresorius ypač būdingas: 31–40 m. (38,2 proc.) ir vyresnių nei 50 m. (36,2 proc.) amžiaus 

grupių respondentams (žr. 6 pav.) bei darbuotojams, turintiems 6–11 m. (44,4 proc.) ir daugiau nei 36 m. 

(45,9 proc.) darbo stažą esamose pareigose. 

6 pav. „Daug darbų vienu metu“ pagal amžiaus grupes (proc.), (N = 246), p >0,05 


Tyrimo duomenys parodė, kad stresoriaus pasiskirstymas, lyginant pagal organizacijos dydį, yra panašus. 

Statistinio reikšmingumo nepastebėta (p >0,05). 

7 pav. „Daug darbų vienu metu“ pagal organizacijoje dirbančių darbuotojų skaičių (proc.), (N = 246), p >0,05 


Statistiškai reikšmingi duomenys gauti lyginant Klaipėdos rajono ugdymo organizacijas. Stresorius ypač 

būdingas yra „2“ (66,7 proc.), iš dalies būdingas – „6“ (75 proc.) ir „12“ (75 proc.), visai nebūdingas – „1“ 

(33,3 proc.) ir „13“ (36,4 proc.) ugdymo organizacijoms (žr. 4 lentelę). 

174


4 lentelė. Duomenų „pernelyg daug darbų vienu metu“ pasiskirstymas pagal Klaipėdos rajono ugdymo organizacijas 

(proc.), (N = 246), p



Analizuojant rezultatus pagal darbo stažą esamose pareigose, dauguma respondentų teigė, kad visiškai 

nerealizuojami darbe asmeniniai įgūdžiai ir gebėjimai jiems yra iš dalies būdingas stresorius. 8 paveiksle 

matyti stresoriaus pasireiškimas ir darbo stažas esamose pareigose: visai nebūdingas 24–29 m. grupėje 

(45,5 proc.), ypač būdingas – vyresnių nei 36 m. amžiaus grupėje (20,0 proc.). 

8 pav. Visiškai nerealizuojami darbe asmeniniai įgūdžiai ir gebėjimai, atsižvelgiant į darbo stažą 

esamose pareigose (proc.), (N = 246), p >0,05 


Stresorius „būtinybė slopinti savo tikrąsias emocijas, neparodyti tikrų jausmų“. Organizacijoje 

vykstančios reorganizacijos, nesusipratimai su ugdymo organizacijos vadovu, atlyginimų mažinimas, 

įtempti santykiai su kolegomis bei mokiniais ir kiti iššūkiai darbuotojams sukelia daug emocijų. 

Siekiant išlikti organizacijos aplinkoje, kurioje nuolat kas nors kinta, svarbu kontroliuoti tikrąsias emocijas, 

jausmus. 49,4 proc. respondentų, dirbančių organizacijoje, kuri turi iki 50 darbuotojų, ir 57,1 proc. respondentų, 

dirbančių didesnėse organizacijose, dėl būtinybės slopinti savo tikrąsias emocijas, nerodyti tikrų 

jausmų teigė, kad jiems iš dalies tai būdinga (9 pav.). Šis teiginys ypač būdingas darbuotojams, dirbantiems 

organizacijose, kurios turi iki 50 darbuotojų (25,9 proc.). 

9 pav. Bendras teiginio „būtinybė slopinti savo tikrąsias emocijas, nerodyti tikrų jausmų“ reikšmingumo pasiskirstymas, 

atsižvelgiant į organizacijoje dirbančių darbuotojų skaičių (proc.), (N = 246), p >0,05 


176


Atlikus tyrimą pastebėta, kad Klaipėdos rajono ugdymo organizacijose emocijas slopina, tikrų jausmų 

dažniau nerodo 31–40 m. amžiaus grupės asmenys (24,1 proc.), šiek tiek mažiau – 31 m. amžiaus grupės 

respondentai (21,9 proc.). 31,2 proc. darbuotojų, turinčių 30–35 darbo stažą esamose pareigose, slopina 

savo emocijas ir jausmus organizacijose. Šis teiginys visai nebūdingas (40,9 proc.) darbuotojams, turintiems 

24–28 m. darbo stažą esamose pareigose. Remiantis gautų tyrimų rezultatais, galima teigti, kad organizacijos 

darbuotojai ir vadovai emocijas slopina, tai gali sukelti nerimastingumą, prislėgtą nuotaiką ir pan. 

Išvados 

Galima teigti, kad darbinį stresą sukelia du pagrindiniai – darbo organizavimo (susiję su darbo turiniu, 

pareigomis, sąlygomis, santykiais su bendradarbiais ir karjeros galimybėmis) ir asmeniniai – veiksniai, kurie 

veikia žmogaus sveikatą ir subjektyvią gerovę. 

Išanalizavus patiriamo streso priežastis Klaipėdos rajono ugdymo organizacijose pastebėta, kad darbuotojams 

būdingi šie stresoriai: „atsakomybė už darbuotojų likimą organizacijoje“, „visiškai nerealizuojami 

darbe asmeniniai įgūdžiai ir gebėjimai“, „būtinybė slopinti savo tikrąsias emocijas, neparodyti tikrų jausmų“, 

jaunesniems nei 31 m. respondentams ypač aktualus stresorius „įtemptas ir monotoniškas darbas“. 

Dėl darbuotojams būdingo emocijų slopinimo tikėtina, kad jie emocijas nukreipia ne į darbinę, bet į 

namų, saugesnę aplinką, dažniausiai – į šeimos narius ar draugus. Dėl nevaldomų emocijų gali nukentėti 

darbo produktyvumas, santykiai su kolegomis, fizinė ir emocinė žmogaus gerovė. 

Literatūra 

Aamodt, M. G. (2004). Applied Industrial Organizational Psychology. 4th ed. Australia: Thomson/ Wadsworth, 608 p. 

Bandzienė, A. (2009). Kompleksinis streso darbe valdymas. Daktaro disertacija. Kaunas. 

Blanc, Le P., Johge, de J., Schaufeli, W. (2000). Job Stress and Health. Introduction to Work and organizational Psychology, 

518 p. 

Bubelienė, D. (2010). Mokytojų profesinis stresas ir jo redukavimo prielaidos švietimo vadybos bei edukacinės priemonėmis. 

Daktaro disertacija. Šiauliai. 

Chmiel, N. (2005). Darbo ir organizacinė psichologija. Vilnius: Poligrafija ir informatika, 479 p. 

Cranwell-Ward, J., Abbey, A. (2005). Organizational stress. Hampshire: Palgrave Macmillan, 274 p. 

Grakauskas, Ž., Valickas, G. (2006). Streso įveikos klausimynas: keturių faktorių modelio taikymas. Psichologija, 

T. 33, p. 64–75. 

Grey, D. (2009). Pirmoji pagalba mokytojui. Vilnius: Tyto Alba, 254 p. 

Haslam, A. S. (2004). Psychology in Organizations: the Social Identity Approach. London: Sage Publications, 306 p. 

Kasiulis, J., Barvydienė, V. (2005). Vadovavimo psichologija. Kaunas: Technologija, 327 p. 

Kreisher, K. (2002). Burned Out. Childrens Voice. Prieiga internetu: http://www.cwla.org/articles/cv0207burnedout.htm 

[žiūrėta 2012-03-29]. 

Pacevičius, J. (2006). Profesinis perdegimas kaip organizacinės elgsenos problema. Ekonomika ir vadyba. Aktualijos 

ir perspektyvos, Nr. 2(7), p. 125–129. 

Pajarskienė, B., Jankauskas, R. (2000). Psichosocialinių darbo veiksnių įtaka negamybinių profesijų darbuotojų stresinių 

reakcijų dažnumui. Visuomenės sveikata, Nr. 2(12), p. 11–18. 

Pajarskienė, B., Šinickienė, I., Žagminas, K. (2005). Vilniaus universiteto dėstytojų psichosocialiniai darbo stresoriai. 

Visuomenės sveikata, Nr. 3(30), p. 22–27. 

Pikūnas, J., Palijanskienė, A. (2005). Stresas: atpažinimas ir įveikimas. Kaunas: Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir 

švietimo centras, 188 p. 

Valackienė, A. (2002). Moterų stresai darbinėje aplinkoje: jų identifikavimas socialinių tinklų ir asmenybės saviraiškos 

aspektu. Organizacijų vadyba: sisteminiai tyrimai, Nr. 21, p. 223–235. 

177



stUDIES OF STRESS AS A PSYCHOSOCIAL RISK FACTOR 

IN EDUCATIONAL ORGANIZATIONS OF KLAIPEDA DISTRICT 


Klaipėda University 

Summary 

The paper deals with a presently relevant subject, i.e. stress as a psychosocial factor in educational organizations. 

It shall: discuss the causes of stress, the classification of stressors, and the specificity of work in 

educational organizations; present the methodology of the research, the sample of the respondents, and the 

analysis of the outcomes of the studies of stress as a psychosocial factor in the educational institutions of 

Klaipėda District. 

The number of studies on the issues of stress at work has been increasing, which proves that the subject is 

relevant and interesting both to researchers and to the general public. Although the phenomenon of stress has 

mainly been studied in the fields of psychology and medicine, lately, it has been increasingly more frequently 

appearing in the research into work psychology and the science of management. 

Employees of educational institutions who directly participate in the educational process are assigned 

to the group which experiences stress at work more frequently. Despite longer vacations, teachers’ working 

week lasts more than 50 hours (including all additional responsibilities and unpaid-for tasks). Employees of 

educational institutions often get overtired, have a negative view of their jobs, tend to lose balance, become 

irritative, nervous, and cynical. The professional burn-out syndrome manifests itself and is expressed by 

reduced psychological protection seeking to adapt to intensive job-related stressors, followed by emotional 

exhaustion and the understanding of poor outcomes of one’s efforts. 

The problem of the research: what are the causes of stress as a psychosocial factor experienced at work 

by the employees of educational organizations at Klaipėda District? 

The object of the research: stress at work in the educational organizations of Klaipėda District. 

The aim of the research: to investigate stressors typical of Klaipėda District educational organizations. 

To attain the set aim, the following objectives were formulated: 

• y on the basis of the data of scientific literature, to define the causes of stress in educational organizations 

and potential stressors; 

• y to identify the causes of the experienced stress. 

The methods: for the theoretical part, analysis of scientific literature, systematization, synthesis, and summarization 

were used. To the assessment of stress as a psychosocial risk factor in Klaipėda District educational 

organizations, qualitative methods of the research data processing were applied. To get the information 

about the impact of stress as a psychosocial risk factor on Klaipėda District educational organizations, direct 

data collection was used. 

For the statistical analysis of the obtained data, the descriptive, comparative, and correlation analysis 

methods were used. Statistical data analysis was done by means of SPSS 17.0 software. 

The employees of Klaipėda District educational organizations faced one or another kind of tension, tense 

and monotonous work, etc. The increasing or decreasing workloads, poor work organization, a prolonged 

working day, lack of autonomy or control, bad working relations with colleagues, as well as a temporary job 

and the absence of stability, were the principal causes of stress. 

For the research, Klaipėda district was chosen which, in accordance with the data of 2011 supplied by 

Klaipėda District municipality, had 19 educational organizations and 599 employees. The survey was conducted 

in September 2011 in collaboration with school public health specialists of Klaipėda District Public 

Health Offices who assisted in the conducting of the survey. 286 questionnaires were given out, and 246 

questionnaires were returned and were suitable for analysis. 31 questionnaires did not meet the requirement 

178


for representativeness, the questionnaires were filled in a fragmentary way or spoiled. 9 individuals refused 

to take part in the survey. The research questionnaire Cronbach α – 0,784 lead to believe the questionnaire 

was valid. 

The outcomes of the studies of stress as a psychosocial risk factor proved that the survey respondents 

worked in educational organizations employing up to 50 staff members (63 %). Their age fluctuated between 

21 and 67, with an average age of 44. Most of the respondents (85.8 %) had higher education, and 11.4 %, 

vocational, post-secondary, or higher non-university education, which illustrated the fact that educational 

institutions were supposed to recruit knowledgeable professionals. The average work experience of the respondents 

was from several months to 51 years. 25.2 % of the respondents had worked for 5 or less years, and 

74.8 % had worked for more than 5 years; consequently, the change in the staff in Klaipėda District educational 

organizations was insignificant. To summarize the social-demographic characteristics of the respondents, 

one can conclude that the majority (67.1 %) of the employees in Klaipėda District educational organizations 

were mid-aged people (31 to 50-year-old) who had higher education and related their careers to educational 

organizations. 

To establish the level of individual stressors, means and standard deviations were calculated. From among 

all the stressors, “too much work simultaneously” and “tension caused by problems” rated the highest, and 

“personal skills and abilities not fully realized at work” and “the responsibility for the destiny of other employees 

in the organization” rated the lowest. 

Further in the research part, each stressor was analyzed and compared separately in accordance with: 

the number of employees in the organization, the age of the employees, the work experience in the current 

position, and generally in accordance with Klaipėda District educational organizations. 

The conclusions of the paper stated that stress at work was caused by two principal groups of stressors: 

work organization (related to the content of work, the position, the conditions, relations with colleagues, and 

career opportunities) and personal factors that affected an individual’s health and subjective welfare. 

The analysis of the causes of stress in Klaipėda District educational institutions witnessed that the typical 

stressors were: “responsibility for the destiny of the employees in the organization”, “personal skills and 

abilities totally unrealized at work”, and “the necessity to suppress one’s genuine emotions and not to reveal 

one‘s genuine feelings”, and for the respondents under 31, “tense and monotonous work”. 

The research proved that the employees in Klaipeda District educational organizations tended to suppress 

and not to reveal their genuine emotions. On the basis of the research outcomes, one can state that the employees 

and executives in organizations suppressed their emotions which lead to anxiety, dejection, etc. Due to 

the typical suppression of emotions, one can expect that the employees directed their emotions not towards 

the working environment, but rather towards a safer environment of their homes, and most frequently, towards 

family members or friends. As a consequence of negative emotions, the productivity of work, relations 

with colleagues, and physical and emotional welfare of individuals were endangered. 

KEY WORDS: stress, stress at work, organization, management. 

JEL CODE: L290, I190. 

179


WILL LITHUANIA’S HOTEL INDUSTRY GROW? 


Marija Kučinskienė 1 , Aida Mačerinskienė 2 

Vilnius University (Lithuania) 

ABSTRACT 

This article aims to assess the dynamic trends in the Lithuania’s hotel market and substantiate, plus illustrate their need, if it exists. 

Hotel business is becoming increasingly growing entrepreneurial branch that integrates political decisions together with business 

initiatives and local public attitude towards the tourist, or economic benefits left behind. In Lithuania and worldwide hotel business 

is expanding rapidly, but the growth of the sector in state was and is particularly vulnerable to the historical conditions, political 

decisions, new business trends - international business and globalization, and, of course, the needs of incoming tourists. But how 

and in what direction is reasonable to develop the hotel industry is the main topic discussed in the article with additionally carried 

out statistical analysis. 

KEY WORDS: hotel industry, hospitality service, hotel business, occupancy. 

JEL CODES: L830, L840, N83, N84. 

Introduction 

Tourism experts have long agreed what a huge impact on the tourism dealership has the hotel business 

(Callan and Bowman, 2000; Callan and Kyndt, 2001; Min, et al., 2002). However, until now there is a lot of 

discussion when the hotel market is filled, and when there is a need for development. On the other hand this 

discussion is closely linked with the country’s development, business environment, inbound tourism indicators, 

the country’s image, tax breaks and other implications, some of which will be analyzed in this article. 

Lithuania’s hotel sector development was particularly dependent on the speed of evolvement and the 

opportunities. Challenges and actions facing the hotel industry today are reasoned by valid classification 

system, the internationalization processes and the opportunities of the tourism development. 

This inquiry aims to assess the hotel dynamic trends in Lithuania’s market, substantiate and illustrate the 

need, if it exists. One of the most suitable ways to assess the market demand is a detailed statistical analysis 

of the data, what will be used in this article. This article analyzes also the traits evolution intrinsic for the 

foreign accommodation services; the key indicators of market dynamics have been distinguished. 

1. Demand assessment for the hotels in the market 

Many authors have made inquiries attempting to accurately assess why the users of accommodation services 

tend to use certain hotels and why all industry is so strongly focused on tourist’s expectations (Annath 

1 

Marija Kučinskienė – Vilnius University (Lithuania), Faculty of Economics, Business Department, Head of Business Department, 

Professor, Doctor of Social Sciences, scientific interest: business strategies, strategic tourism planning. 

E-mail: marija.kucinskiene@ef.vu.lt 

Tel.: +370 5 236 61 37. 

2 

Aida Mačerinskienė – Vilnius University (Lithuania), Faculty of Economics, Business Department, asooc. prof., Doctor of 

Technological Sciences, scientific interest: tourism planning, sustainable tourism. 

E-mail: aida.macerinskiene@ef.vu.lt 

Tel.: +370 5 236 61 52. 

180


et al. 1992; Callan, 1998; Callan and Bowman, 2003; Wilkins et al. 2007; Ariffin et al 2012). Current researches 

make it possible to acknowledge the changes in tourist’s needs, to adjust the services supply accordingly 

and introduce the new ones, to integrate new features and innovations. Often occurring in the hospitality 

service quality evaluation is analysis of importance of service quality and its relationship to customer satisfaction 

(Buttle, 1996; Caruana, 2002; Oh, 1999; Parasuraman et al., 1985, 1994). This method is especially 

suitable for improving existing services at a given enterprise and for the creation of competitive advantages 

in the market. 

However, when analyzing the business opportunities a different aspect is rather exciting – what determines 

the emergence of hotels in the country, and what criteria make it possible to determine the need for the 

accommodation establishments in the country or region. 

Lithuania’s market is small, so this issue is very important for all market participants: businesses, public, 

administration and, of course, tourists. The basic principle that the service must meet the needs of consumers 

is the best business principle for success for several decades. How the hotel classification scheme meets 

the needs of tourists has been analyzed in the Roger J. Callan’s article. The profile of customer sample was 

analysed by category of grading scheme, indicating use of independent/corporate group or consortia hotels, 

gender, business/leisure and methods of reservation. 

Analyzing changes in the hotel industry usually statistical indicators are on scrutiny (Gu et al., 2012): 

number of hotels and hotel rooms, number of hotels by star classification, number of international tourist 

arrivals, local and foreign investments to hotel business. It is clear, though, that each and every market retains 

its subtleties dictated by various factors such as global events impact, the country’s natural or cultural 

attraction and internationalization, economical or political changes. These parameters allow understanding 

the whole hotel market’s potential and its disadvantages. 

2. Dynamic trends in the World’s hotel market 

2.1 The lodging industry in USA 

In the United States, travel and tourism is among the nation’s largest services export industries, and one 

of America’s largest employers (it employs 1.8 million hotel property workers). It ranks as one of the top 10 

largest industries in 48 states plus the District of Columbia. Very important fact is: resident and international 

travelers in the United States spend an average of $2.2 billion a day. Tourism generates $813 billion in sales 

(excluding international passenger fares on U.S. airlines). The tourism industry pays $124 billion in federal, 

state, and local taxes (by American Hotel and Lodging Association, AH&LA). 

The United States receives a larger share of world international tourism receipts than any other country 

in the world. In 2011, spending estimates on travel increased 14 % to $153 billion, including $116 billion 

spent at destinations in the U.S. and another $37 billion on passenger fares on U.S. carriers. The U.S. share 

of 2011 world tourism receipts was at the top (11.3 %), nearly double that of second-ranked Spain (5.8 %). 

In 2011, international travellers to the United States increased 5 % over 2010 to a record 62.3 million. 

Overseas (excluding Canada and Mexico) arrivals increased 6 % to a record 27.8 million. The impact of 

international travelers on the hotel industry is considerable; international visitors accounted for 21 % of all 

lodging sales (Bureau of Economic Analysis, US). In 2011, 22.1 million overseas travelers and another 10.6 

million Canadians (2011 estimated from 2010 data) stayed in a hotel/motel during their U.S. visit. The average 

length of stay for overseas hotel visitors was 8.8 nights; the average party size was 1.7 travelers. The 

main purposes of trips for overseas travelers who stayed in hotels and motels were leisure/recreation/ holiday 

(62 %), and business/convention (25 %). 

181



Table 1. Property/room breakdown by rate in 2011 

By Rate Property Part, % Rooms Part, % 

Under $30 410 1 41514 1 

$30–$44.99 4727 9 339579 7 

$45–$59.99 14637 28 874545 18 

$60–$85 15300 29 1254804 26 

Over $85 17140 33 2364395 48 

Source: AH&LA 

The average room rate was $101.70 in 2011 – up from $98.06 in 2010. The average room rate was $98.07 

in 2009, $107.40 in 2008, $104.32 in 2007, $97.82 in 2006, $91.04 in 2005, $86.19 in 2004, $82.68 in 2003, 

$82.54 in 2002 and $83.62 in 2001. 

2.2. The lodging industry in Latvia 

According to the data of the Central Statistical Bureau (CSB) of Latvia, the number of visitors in hotels 

and other accommodation establishments 1 in the 1 st quarter of 2012 comprised 284.6 thousand people, which 

is 15.2 % more than in the 1 st quarter of 2011. Of which 63.6 % were foreign guests and 36.4 % – residents 

of Latvia. This percentage was similar also in the previous reporting periods. The number of both – foreign 

and Latvian guests increased by 15 %, as compared to the corresponding period of 2011. 

The total number of overnight stays in the 1 st quarter of 2012 reached 610.8 thousand, and it is 15% more 

than in the 1 st quarter of 2011. 

Out of the total number of foreign tourists, 150 thousand or 82.7 % stayed in Riga, 6.6 % in Jūrmala and 

2.1 % in Liepāja. The majority of Latvian travellers stayed in Riga (27.1 %), Liepāja (10.5 %) and Jūrmala 

(8.6 %). Although the position of the three previously mentioned cities in the structure of accommodation 

establishments does not change significantly, this year the share of Daugavpils – the largest city in Latgale – 

tends to grow, as the number of accommodated foreign and Latvian visitors increased by almost 50 % as 

compared to the 1 st quarter 2011. 

2.3. Tourism industry growth in Estonia 

In the three summer months of 2012 year more than one million tourists stayed in Estonian accommodation 

establishments, by Statistics Estonia. Hotels received over a million guests this summer. The number 

of foreign tourists increased by 1% and domestic tourists by 3 % compared to the summer of 2011. 

During the high season, i.e. the months of June, July and August, 710 000 foreign tourists or nearly 5 

000 more than the year before used the services of Estonian accommodation establishments. Most of them 

arrived in this country for a holiday and only 16 % were on a business trip. 

More tourists than last summer arrived from neighbouring Russia and Latvia, respectively 30 % and 

13 % more, as well as from several European, American and Asian countries. 

The share of Russian tourists in the total number of foreign tourists increased by two percentage points 

in annual comparison. The number of Finnish tourists, however, showed a year-on-year decline in all three 

months. Fewer tourists than the year before also arrived from Sweden, the UK, Spain, and Italy. 

In August 344 000 tourists stayed in Estonian hotels, of whom 35 % were domestic tourists. There were 

1 094 accommodation establishments with 21 000 rooms and 49 000 beds available to customers in Estonia. 

The average room occupancy rate was 54 %, down one percentage point compared to August 2011. The 

average cost of a guest night in an accommodation establishment was 30 euros. 

182


3. Tendencies in hotel market in Lithuania 

3.1. A Brief History 

The beginnings of the accommodation service in nowadays Lithuanian territory can be relatively traced 

from circa 1385 – attempted creation of the former controversial “union” of Poland and Lithuania, where 

Lithuanian Grand Duke Jogaila married Polish Princess Jadwiga. By Kreva agreement Grand Duke of Lithuania 

Jogaila committed himself to perform the baptism of Lithuania. Christianity in many states has resulted 

not only in the spread of religion but also in the development of services and the emergence of the businesses, 

other enterprises – universities for example. During this period, Lithuania appeared in more intense trade 

relationship between two countries, which later spread to a way greater extent. Probably there were earlier 

manifestations of the accommodation services, but confirmed historical facts have not yet been identified. 

Sixteenth century could be considered the forth going evolution of the accommodation services, after a 

more tight federal (some say) state, made up of Kingdom of Poland and the Grand Duchy of Lithuania, was 

agreed upon and signed as the Union of Lublin in 1569. All ethical, political controversies aside the new 

Union farther expanded the flow of western influences to Lithuania’s motherland, seeping threw Poland, 

which could not bypass the accommodation businesses whatsoever. Initiatives of tradesmen went growing – 

land reforms decades earlier boosted the grain market – so did the overall market. So called “karčema” 

enterprises provided accommodation and catering services for the travelling tradesmen and other people. 

Creation of the Commonwealth reinforced not only the common policy, but also the development in trade, 

accommodation and business. The following pages in Lithuania’s history were full of drama, three territorial 

divisions at the end of 18 th century weekend and destroyed the political core and thus, together with other 

hardships, influenced the development of the accommodation sectors, although with bright moments (as 

strengthening of the city dwellers class). Nearly 150 years under tsarist Russia rule, which came next, can 

be described or pictured in the context of the economic realities in the Russian Empire, but can’t be mixed 

with “socialistic planning” which came with soviet occupation in 1940–1950-ies. The First World War nearly 

stopped all other business initiatives, except for the military-industrial needs, with its own opportunities. 

The independence of 1918 strengthened the Lithuania’s name in the World, but demolition of the ties with 

Poland, etc., as a result of the nationalistic view to the past, brought its own outcomes. Restored “new” independent 

country had to establish political system and state foundations first of all, while business opportunities, 

services and trade exchanges with foreign countries were surely not a priority, at least in the beginning, 

and faulty managed so often afterwards. Lithuania’s options in such activities were very limited due to the 

political (internal on foreign) inspirations, weak economy and the geopolitical situation, where the Russia’s 

(Soviet) influence never limited itself, bearing even ugly forms inside Lithuania. Soviet occupation, which 

came next, has brought in a fundamentally different approach to service businesses; the accommodation 

service development has become a strictly planned, dictated by the state activity (hence not from the first 

day of the occupation). The Second World War once again shook the fledgling rudiments of accommodation 

business in Lithuania, but the differences in Soviet and Nazi economical policies must be considered. The 

Jewish Genocide under Nazis, the exile and murder of wealthy (and not so) Lithuanian business intelligentsia 

under Soviets had postponed the opportunities for the accommodations businesses until the uncertain future. 

After the war state controlled hotels have been established as a result of the economical policies of the 

Soviet Union. There were 44 administrative districts in Lithuania. In 1980 almost every district centre had 

its hotel for the district quests and local residents (although later under the strict administrative control; rare 

foreigners-under the strict KGB control). Prestigious restaurants were open inside hotels, where economical 

and political leaders, plus their deserving only employees enjoyed exclusive collective, family or state holidays. 

In country’s resorts other tourism and accommodation bodies, such as tourist camps and sanatoriums, 

have been created. Some of them were strictly dedicated for only the highest representatives of the Government 

(e.g. the Brezhnev villa in Palanga), with a relatively modern infrastructure, ultimately guarded. 

183

Marija KučinsKienė, aida MačerinsKienė 


Tourist bases belonged to existing organizations and state bodies. During the summer season they, in 

precisely planned manner were filled with holidaymaking employees, their families and co-workers. Sanatoriums 

were reserved for clients with variety of individual problems and send by specialists to restore their 

health. No other legal accommodation services existed in Lithuania for the moment. But truly popular way 

of accommodation on the seaside, or health resorts, was to stay with friends or relatives, but it stands outside 

the identification limits in the accommodation service market. 

A brief description of the history of Lithuania’s accommodation services could be the basis for the identification 

of the changes that took place in the accommodation sector during the last decade. 

3.2. Lithuanian hotel industry structure 

Fig. 1. Number of tourists, accommodated in Lithuania and number of hotel accommodations in 2004–2011 period 

Source: authors’ calculations based on data of Lithuanian Department of Statistics 

In 2011 Lithuanian establishments accommodated 1.79 million tourists, or 15.4 percent more visitors 

than in 2010. Of these 1.38 million stayed in hotels. Compared with the previous year (Figure 1) it’s obvious, 

that tourism in Lithuania is recovering from the financial crisis and the number of tourists accommodated in 

Lithuania is growing; it is true that in 2011 country is still short of 2008 rate of 1.82 million. However analyzing 

numbers in hotel accommodation we can see, that 2011 was the most successful year in 2004–2011 

year period – 54 thousand tourists more than before the crisis. 

Lithuanian accommodation establishments mostly accommodate tourists from abroad. In 2011 Lithuania 

was visited by 1 million foreign tourists, of which 880 thousand stayed at the hotels. These foreign tourists 

accounted for 64 % of all tourists accommodated at the hotels in 2011. The rest, 34 %, were tourists from 

Lithuania. The analysis of the last 8 years of Lithuania’s hotel accommodation data shows that the greater 

part of tourists accommodated at the hotels per analyzed period is represented by foreign tourists. 

184


Fig. 2. Locals and foreign tourists, accommodated at the Lithuania’s hotels – percentage of the year 2004–2011 


While evaluating Lithuania’s hotel market is worth considering numeric alteration trends in the numbers 

of accommodation establishments and hotels, which are presented in Figure. We can see that number of 

accommodation establishments in Lithuania is growing. In 2011 that number was 966, by 58 facilities more 

that in 2010, and considering year 2004 this number increased by as much as 35 %. True, year 2009 featured 

a slight decrease in the number of accommodation establishments as a result of a financial crisis. This trend 

went upward until 2009, but during the last three years situation remains unchanged. 

Fig. 3. Number of accommodation establishments and hotels in Lithuania for the period of 2004–2011 

Source: Lithuanian Department of Statistics 

How the hotels are distributed in the market according to the level of quality can be seen in Figure 4. 

In Lithuania all hotels are classified from one-star to five-star, this is the result of the period of 2006–2011 

we compare: numeric hotel analysis shows three-star hotels occupying the largest market share. Three-star 

hotels grew in numbers even during the crisis, so we can assume that the level of service and price is what 

typical Lithuanian tourist needs. Paradoxically, in times of crisis, when the choice is between more modest 

185

Marija KučinsKienė, aida MačerinsKienė 


travel expenses, decreased economy class two-star hotels. Meanwhile, more luxurious class – four-star – the 

number of hotels has grown, and five-star – remained the same. But we should not rule out the possibility that 

the four-star hotels may have accumulated more financial resources to cover potential losses. 

Fig. 4. Lithuania’s hotels by category for the 2004–2011 period 

Source: Lithuanian Department of Statistics 

Quantity dynamics of the rooms and beds in hotels is represented in Figure 1, where one can notice an increase 

in numbers per given period. Although the number of hotels in the last 3 years has remained virtually 

unchanged the number of rooms and beds is steadily increasing. 

Table 2. Number of rooms, beds in the accommodation enterprises and their occupancy rate 

for the years 2006–2011 respectively 

Number of rooms 2006 2007 2008 2009 2010 2011 

Hotels 10.426 10.518 10.684 11.496 11.547 12.118 

Room occupancy rate, % 2006 m. 2007 m. 2008 m. 2009 m. 2010 m. 2011 m. 

Hotels 42.3 46.2↑ 44.9↓ 34.3↓↓ 36.9↑ 44,5↑↑ 

Motels 37.0 48.4 44.9 27.4 28.1 34,2 

Hostels 44.0 49.9 43.0 33.7 34.7 – 

Campings 40.5 40.2 40.2 25.2 – – 

Number of beds 2006 m. 2007 m. 2008 m. 2009 m. 2010 m. 2011 m. 

Hotels 20.553 20.841 21.037 22.851 23.137 24.909 

Bed occupancy rate, % 2006 m. 2007 m. 2008 m. 2009 m. 2010 m. 2011 m. 

Hotels 33.1 36.1↑ 34.4↓ 25.8↓↓ 28.1↑ 33.9↑ 

Motels 29.4 34.8 29.6 17.5 17.3 20.3 

Hostels 39.7 40.4 33.4 22.3 19.4 

Campings 42.4 34.9 29.7 19.6 – – 


186


It could be summarized as follows: 

• y According to data, presented by the State Department of Statistics, hotels remain the most popular 

type of accommodation in Lithuania. 

• y It’s obvious, that the tourism sector, after the 2008–2009, a critical period for the tourism industry, 

slowly began to recover; though at the end of 2009 the almost 10 percent decrease in occupancy coefficient 

rate for the hotel rooms and beds has been calculated and data in 2011 is still below the top 

of the former in 2007. 

Hotel accommodation sector in Lithuanian faces another serious obstacle – the highly expressed seasonality. 

Most tourists in 2011–2012 were accommodated during the highest, summer, season – June, July and August. 

80 

60 

40 

20 

0 

51,7 

37,8 

42,1 41,1 37,5 34,5 32,2 37 39,6 

31,1 29,9 27,8 27,1 23,6 27,7 30,2 

49,6 

37,6 

54,8 

42,8 

63,4 61 

54 51,4 

42,1 

36 

occupancy of rooms, % 

occupancy of beds,% 

Fig. 5. Monthly occupancy rate for the rooms and beds in Lithuania’s hotels during the 2011.09–2012.09 period (%) 


It would be appropriate, while elaborating Lithuania’s hotel sector statistics, to review each hotel groups 

(from one-star to five-star) indicators and market share by volume in a given year. Three-star hotels are the 

chart-toppers by their hotel market share, as shown in Table 3, and five-star – are at the bottom. The most 

amazing is decline in two-star hotel market share; we will look at it in more detail in a separate section. 

Table 3. Lithuania’s hotel market shares in terms of level of service in 2006–2011 

Lithuanian hotel market 

share, % 

2006 2007 2008 2009 2010 2011 

One-star hotels 6.33 5.82 3.68 4.09 3.50 3.81 

Two-star hotels 17.66 18.44↑ 17.18↓ 17.54↑ 14.91↓↓ 14.37↓ 

Three-star hotels 38.00 39.48 41.10 42.98 43.86 44.57 

Four-star hotels 18.00 19.09 21.78 22.22 22.22 20.23 

Five-star hotels 2.66 2.59 2.45 2.63 2.34 2.35 

Source: author’s own calculations based on data of Lithuanian Department of Statistics 

In summary, the Lithuania’s hotel market is conducive for such services and, possibly, creation of the new ones. 

Relatively sharp recovery from the financial crisis is noticeable, as well as increases in the tourists numbers. Most 

187



visitors accommodated are foreigners. Three and four star hotels are the busiest ones. Meanwhile, the number of 

two-star hotels in Lithuania is relatively low, only 49 hotels in 2011, yet the occupancy rate is growing. 

4. Initiatives by the international hotel chains in Lithuania 

International hotel chain activities are very important for each country (Cho, 2003; Pine 2000), and 

particularly for the Lithuanian tourism market, where they account for about 5 percent of total number of 

enterprises. 8 international networks are currently organizing franchising, or management-based, activities 

in Lithuania, where 17 hotels are involved (11 of them in capital city Vilnius). 

Table 4. List of international hotel chains in Lithuania, 2012 

Hotel chain No. of 

hotels 

Hotels 

No. of guest 

rooms 

“Carlson” (holdings in 6 “Radisson Blu Astorija Hotel” 120 

“Rezidor Hotel Group”) 

“Radisson Blu Hotel Lietuva” 291 

“Radisson Blu Hotel Klaipeda” 74 

“Park In by Radisson Vilnius North” 84 

“Park In by Radisson Kaunas Hotel” 206 

“Park Inn by Radisson Klaipeda Hotel” 84 

“Amberton Hotel Group” 3 “Amberton Hotel” in Vilnius 98 

“Amberton Cozy” Hotel in Kaunas 28 

“Amberton Klaipėda” Hotel 307 

“Best Western” 3 “Best Western” Vilnius 114 

“Best Western” Santaka Hotel (Kaunas) 92 

“Best Western” Hotel Central (Druskininkai) 36 

“Accor Group” 2 “Novotel” 284 

“Ibis” 

“Wyndham Worlwide” 1 “Ramada” Hotel & Suites Vilnius 55 

“Relais & Châteaux Hotels” 1 Relais & Châteaux “Stikliai” Hotel 43 

“Choise Hotels 

1 “Comfort Hotel LT” 200 

International” 

“Kempinski” 1 “Kempinski Hotel” Cathedral Square 96 

Total: 2699 

Source: created by authors 

In 1998 the first international chain hotel to appear in Lithuania was Radisson Blu Astoria. 6 hotels of this chain 

are already operating in the country today. Four-star hotel chain Amberton currently offers 3 hotels in Lithuania. The 

hotels are located in main destinations of Lithuania – Vilnius, Klaipeda and Kaunas. Previously the hotels belonged 

to local hotel chain klaipeda and since spring 2010 the hotels joined newly established brand “Amberton”. “Amberton 

Hotel Group” is managed by young, enthusiastic, professional group of hoteliers under the company “Hoteliers 

Co.” Brand “Accor” operates solely in Lithuania, skipping Latvia and Estonia, but for Poland – there are 55 hotels 

of this chain. By 2012 “Accor” brand network incorporated in Poland 3 Sofitel, 11 Novotel, 12 Mercure, 12 ibis, 

9 ibis (budget) and other net hotels. Only in 2012 “Kempinski” hotel chain has launched its first hotel in Lithuania, 

which also complements the luxurious five-star hotels market. 

5. The two-star hotel’s exigency and capability assessment 

So why is the number of two-star hotels in Lithuania so relatively small? Let us analyze in more detail 

the statistical data of this service level to identify and clarify the exponential changes in Lithuania’s two-star 

188


hotels sphere. Recent studies on Tourism and hospitality industry for two-star hotels have addressed service 

quality issues in various ways locations (Arasli 2002). 

Table 5. Main indicators identifying two star hotel sector in Lithuania in 2006–2012 

Main indicators 2006 2007 2008 2009 2010 2011 

Number of rooms in 

two-star hotels 

Part of the market by bed 

number, % 

Part of the market by room 

number, % 

Part of the market by number of 

accommodated guests, % 

1675 1790 1828 2225 1838 1886 

15.80 17.09↑ 17.11↑ 19.52↑ 16.31↓ 15.74↓ 

16.06 17.02↑ 17.11↑ 19.35↑ 15.92↓ 15.56↓ 

14.26 15.13↑ 14.71↓ 13.66↓ 12.07↓ 11.25↓ 

Number of tourists per bed 470 500↑ 507↑ 320↓↓ 411↑ 457↑ 

Room occupancy rate, % 40.40 47.40↑ 45.60↓ 31.40↓ 36.50↑ 40.50↑ 

Bed occupancy rate, % 35.60 40.80↑ 36.60↓ 24.10↓↓ 29.00↑ 33.80↑ 

Average duration of stay 2.45 2.48↑ 2.25↓ 2.34↑ 2.55↑ 2.63↑ 


As we can see the number of rooms and beds threw the 2004–2011 period in two-star hotels had changed 

without any tendency, increasing and decreasing with each year passed. Most rooms were on offer in 2009. In 

2010 the number of rooms decreased significantly, but the number of beds has increased. And in 2011 more 

rooms were offered than in 2010, but fewer beds. We have found, however, that two-star hotels are quite in 

demand across the country; yet truth is that in 2004 they gained significantly higher popularity, with 20 % off 

all quests staying in the hotels in 2012 this percentage significantly decreased to slightly more than 11 %. 

The biggest occupancy rate in terms of rooms and beds occurred in 2007. 2009 noticed a rather sharp 

decline, but in 2010 and 2011 rates were increasing once again. Hotel room occupancy in 2011 accounted for 

44.5 % (2010 – 36.9 %), while the bed occupancy rate – 33.9 % (2010 – 28.1 %). 

Analysis of the two-star hotel rooms occupancy indicators per 2004–2011 period compared to the total 

of all that of Lithuania’s hotels has led to observations, that two-star hotel room occupancy rate was quite 

similar to that of total; in 2007 and 2008 was even higher than the average occupancy rate. Occupancy fell 

in 2009, but is increasing during last 2 years and reached 40 % in 2011. 

Summarizing, it should be noted, that in 2009, when volume of the two-star hotels in the market grew, 

number of tourists per two-star hotel bed significantly fell; however, under the overall accommodation sector 

statistics for 2009, the whole tourist flow was much lower. It should also be noted, that even in the year 

2011 figures have not reached the minimal number of previous occupancy rate. Therefore, we can assume 

that two-star hotels are yet to become appealing for incoming tourists, or their management in the current 

market conditions is extremely weak (dim marketing, inadequate means of communication, the prices are 

very similar to that of three-star hotels, with different level of service, etc.). Therefore, greater interest from 

the international tourist class hotels would be very welcome. 

189



6. An impact of EU financial support 

Even in 2009, whilst creating the National Tourism Development Program for years 2010–2013, a very 

long discussion on how to encourage tourism in Lithuania [National Tourism Development Program for years 

2010–2013] occurred. Although the gap with the EU average according to hotel accommodation places 

per thousand people has decreased in Lithuania from previous 10 to 5 times in the last five years, but is still 

far behind other EU member states, tourism opportunities are prevented also due to uneven territorial distribution 

of the hotel services, when as much as 60 percent of the total hotel network by the year 2010 belonged 

to the major Lithuanian cities and resorts. 

Lately business development in Lithuania is promoted not only by entrepreneurial initiatives, but by state 

policy through EU support as well. As tourism in Lithuania is recognized as one of the priority sectors, 300 

million euros were dedicated for its development through the year 2007–2013 period, part of which is surely 

allocated for the hotels development. 

In the National Tourism Development Program for the year 2010–2013 the shortage of two-star was identified. 

Support for the accommodation services was committed mainly through two means: 

• y Complex adaptation of the public immovable cultural heritage objects for tourism purposes; 

• y Development of the diversity in tourism services / products and enhancement of tourism services. 

First one targets the public accommodation facilities as camping, campsites, etc., the second – application 

of private cultural heritage objects that has been adapted for tourism. During this period 173.381.000 

litas, from which more then 100.000.000 was EU financial support, went for design and application of these 

objects. Total EU aid intensity for the private sector projects accounted for about 65 per cent., for the public 

projects – about 90 percent. However, these funds are not entirely suitable for analyzing the development 

of the accommodation sector, since the vast majority of estates after the implementation of the projects will 

become museums, racecourses, spa or health complexes, motels, and so on. All these projects undoubtedly 

directly or indirectly affect the accommodation sector. At least few tourist-class hotels (table 6), encouraged 

by the development of better business conditions will really start or have already started to provide services. 

Table 6. Projects related with two-star hotel development in 2008–2012, using EU support 

No. of project Project name Intensity 

of EU 

support 

VP3-1.3-ŪM- 

06-K-01-040 

Norbera Invest – construction of an economy 

class accommodation infrastructure in Vilnius 

Total budget, 

Litas 

Number of 

rooms/beds 

30 % 4.862.764,02 126 / 258 

VP3-1.3-ŪM- 

06-K-02-014 

VP3-1.3-ŪM- 

06-K-02-027 

VP3-1.3-ŪM- 

06-K-02-028 

VP3-1.3-ŪM- 

06-K-02-067 

Construction of the tourist – class hotel in 

Kaunas 

Development of the “Babylon” active 

ecotourism centre 

Tourist class accommodation development in 

Kaunas 

Creation of a wider range of accommodation 

infrastructure in economy class segment, 

promoting the inbound tourism flows all year 

round 

50 % 1.796.783,90 44 / 95 

50 % 1.929.980,09 24 / 54 

50 % 5.240.114,50 125 / 253 

50 % 

200 / 400 

6.496.731,83 

Source: authors’ calculations based on data from website www.esparama.lt 

190


Thus the positive impact of financial support is undoubted, but the statistics illustrating the performance 

results is still pending, as most of them started providing services in 2012, but international hotel chain – 

Choise Hotel International, had started their business using one of these projects, already. 

Conclusions 

Most of the theoretical and research work is done by analyzing the hotel management, service quality 

compliance with the needs of tourists and so on. Notable scientific works perfectly legitimate adequate measures 

to improve the performance of the hotels or set any consumer expectations. However, less attention 

is paid to services based on market demand, the theme of the great importance in Eastern Europe or developing 

tourist destinations. This study has identified few factors that are deemed important to Lithuanian 

middle market hotel perspectives. The factors are local environment, brand name, market characteristics, 

some support services, features of hotel industry structure. In fact, these factors allow detailed examination 

of the existing business opportunities and predict further opportunities and trends. It should be added that 

international business opportunities using traditional franchise could be the right way to stimulate this sector 

in Lithuania. 

The beginnings of Lithuania’s hotel sector could be traced from the XIV century, but, in reality accommodation 

business in the country is only two decades old. That’s why the activities of international hotel 

chains in Lithuania are of such particular importance: service quality, visitors’ loyalty (and for Lithuania 

especially – segment of the experienced service users), all leads Lithuania to the internalization and increased 

tourism business’s position among the other states. 

Government incentives as well as the high potential profitability motivated investors to develop middle 

market hotels in Lithuania. Directional country’s policy to promote the tourist-orientated tourist-class hotels 

was successful. Changes in two-star category will encourage flows of local and foreign tourists and overall 

opportunities. Policy of the Lithuanian Government together with the EU support per 2010-2013 period has 

effected achieving significant results: the number of two-star hotel rooms, sponsored by programs, increased 

by 28 %, and is likely to encourage potentiality and flows of tourists in tourist class hotels. 

Continuous expansion of hotel supply shows the growing tourism business in Lithuania. Any indicator, 

considering the accommodation service and which have been examined in this article, only confirms the fact. 

The trends suggest that the hotel industry has full of place to develop, as the analytical data shows bright 

future results in growth. 

References 

Ariffin, A. A. M., Maghzi, A. (2012). A preliminary study on customer expectations of hotel hospitality: Influences of 

personal and hotel factors. Journal of Hospitality Management, Vol. 31(1), p. 191–198. 

Arasli, H. (2002). Gearing total quality into small-and medium-sized hotels in North Cyprus. Journal of Small Business 

Management, Vol. 40 (4), p. 350–359. 

Atkinson, W. (2006). Hotel chains awaken to the value of the supply chain. Purchasing, Vol. 135 (1), p. 19–20. 

Briggs, S., Sutherland, J., Drummond, S. (2007). Are hotels serving quality? An exploratory study of service quality in 

the Scottish hotel sector. Tourism Management, Vol. 28 (4), p. 1006–1019. 

Buttle, F. (1996). SERVQUAL: review, critique, research agenda. European Journal of Marketing, Vol. 30 (1), p. 8–35. 

Callan, R. J. (1998). Attributional analysis of customers’ hotel selection criteria by UK grading scheme categories. 

Journal of Travel Research, Vol. 36 (3), p. 20–34. 

Callan, R. J., Bowman, L. (2000). Selecting a hotel and determining salient quality attributes: a preliminary study of 

mature British travellers. International Journal of Tourism Research, Vol. 2 (2), p. 97–118. 

Callan, R. J., Kyndt, G. (2001). Business travellers’ perception of service quality: a prefatory study of two European 

city centre hotels. International Journal of Tourism Research, Vol. 3 (4), p. 313–323. 

Callan, R. J. Shenton, L. (1998). A preliminary study of the Northern Ireland hotel classification scheme as a reffection 

of customers’ needs. Journal of Vacation Marketing, Vol. 4 (2) p. 120–135. 

Caruana, A. (2002). Service loyalty: the effects of service quality and the mediating role of customer satisfaction. European 

Journal of Marketing, Vol. 36 (7/8), p. 811–830. 

191



Cho, M. (2004). Factors contributing to middle market hotel franchising in Korea: the franchisee perspective. Tourism 

Management, Vol. 25, p. 547–557. 

Gu, H., Ryan, Ch., Yu, L. (2012). The changing structure of the Chinese hotel industry: 1980–2012. Tourism Management 

Perspectives, Vol. 4, p. 56–63. 

Min, H., Min, H., Chung, K. (2002). Dynamic benchmarking of hotel service quality. Journal of Services Marketing, 

Vol. 16 (4), p. 302–322. 

Oh, H. (1999). Service quality, customer satisfaction, and customer value: a holistic perspective. International Journal 

of Hospitality Management, Vol. 18 (1), p. 67–82. 

Parasuraman, A., Zeithaml, V., Berry, L. L. (1985). A conceptual model of service quality and its implications for future 

research. Journal of Marketing, Vol. 49 (4), p. 41–51. 

Parasuraman, A., Zeithaml, V., Berry, L. L. (1994). Reassessment of expectations as a comparison standard in measuring 

service quality: implications for further research. Journal of Marketing, Vol. 58 (1), p. 111–125. 

Pine, R., Zhang, H. Q., Qi, P. (2000). The challenges and opportunities of franchising in China’s hotel industry. International 

Journal of Contemporary Hospitality Management, Vol. 12(5), p. 300–307. 

Wilkins, H., Merrilees, B., Herington, A. (2007). Towards an understanding of total service quality in hotels. International 

Journal of Hospitality Management, Vol. 26(4), p. 840–853. 

National Tourism Development Program for years 2010–2013. (2010). Website: http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=378765 

Website: http://www.ahla.com/ 

Website: http://www.csb.gov.lv/ 

Website: http://www.esparama.lt 

Website: http://www.stat.gov.lt 

Website: http://www.stat.ee/ 

Website: http://www.tourism.lt 

AR PLĖSIS LIETUVOS VIEŠBUČIŲ SEKTORIUS? 


Vilnius universitetas (Lietuva) 

Santrauka 

Šiuo straipsniu siekta įvertinti viešbučių dinamikos tendencijas Lietuvos rinkoje ir pagrįsti bei iliustruoti 

jų poreikį, jei jis egzistuoja. Viešbučių verslas tampa vis labiau augančia verslo šaka, kuri apima ir politinius 

sprendimus, ir verslo iniciatyvas, ir vietos visuomenės požiūrį į turistą ar patiriamą ekonominę naudą. Lietuvoje, 

kaip ir visame pasaulyje, viešbučių verslas sparčiai plečiasi, tačiau šio sektoriaus augimą valstybėje 

ypač veikė istorinės sąlygos, politiniai sprendimai, naujos verslo tendencijos – tarptautinis verslas ir globalizacija, 

žinoma, ir atvykstančių turistų poreikiai. Kiek ir kuriomis kryptimis tikslinga plėtoti viešbučių verslą, 

svarstoma straipsnyje, remiantis atlikta statistine analize. 

PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: viešbučių sektorius, svetingumo paslaugos, viešbučių verslas, užimtumas. 

JEL KLASIFIKACIJA: L830, L840, N83, N84 

192

REQUIREMENTS FOR ARTICLE 

Articles please sent to ligita_simanskiene@yahoo.com. 

All text should be 8–13 pages Times New Roman; 12 pt. 

Name Surname 1 [Times New Roman; 12 pt.; bold; after: 12 pt.; justified by left] 

Organization/ University (Country) [Times New Roman; 11 pt.; italic; after: 12 pt; justified by left; in the 

brackets – country] 

TITLE OF ARTICLE [Times New Roman; 12 pt; bold; after: 12 pt; justified by left; capital 

letters] 

Abstract [Times New Roman; 11 pt; bold]. Text: [Times New Roman; 11 pt; justified both sides; 500– 

1000 print symbols where author present main ideas of the article] Abstract goes after author’s name and 

surname, representational institution and name of the article. After abstract write keywords. 

KEY WORDS [11 pt; capital letters]: one, two, three [11 pt; italic; after; 12 pt] Not more than 5 keywords. 

JEL codes: (http://www.aeaweb.org/econlit/subject.php#Q) 

Introduction [Times New Roman; 12 pt; bold; before: 12 pt; after: 6pt] 

Text: Times New Roman; 12 pt; Here author indicates article’s problem, purpose, object, tasks of the 

article and methods. 

1. Name of section [Times New Roman; 12 pt; bold; before 12 pt; after: 6 pt]. 

Format of the main text of article: Times New Roman; 12 pt; 1.0 spacing; margins 2,5 cm in all four 

sides’; first line avert – 1, 27 cm. 

Names of the sections or subsections must be numbered. 

Quotation. Footnote in the text should be given in brackets and included the name of the author, followed 

by the year of publication and pages number. If quotation includes more than one source, then authors 

must be separated by semicolons. The example of quotation (Schein, 2006: 29; Hix, Beck, 2008: 65) 

Subsection [Times New Roman; 12 pt. italic; before 12 pt; after: 6 pt] 

Main text: Times New Roman; 12 pt.; first line avert – 1, 27 cm. 

Tables and figures 

All tables and figure (pictures, schemas, maps, photos etc.) should be near the text where it is described. 

Tables and figures should be numbered separately. Numbers should be leaning (italic), name of table or figures 

– bold (text letters – Times New Roman, 11; justified in the centre). Name of source must be leaning 

(italic). Text in the table: Times New Roman; 10 pt; white-black colour. 

1 

Name Surname [about 250 print symbols, Time New Roman, 10 pt.] 

Institution, department, position, scientific degree, scientific interest. 

E-mail: 

Tel.: 

193

The example of table: 

Table 1. Technical requirements [Time New Roman 11 pt; centred; befor: 6pt, after: 6 pt] 

Name Letter Letter size Letter type 

Author (name/surname) Times New Roman 10 Bold 

Organization Times New Roman 10 Leaning (italic) 

Name of article Times New Roman 10 Bold (in capital letters) 

Name of section Times New Roman 10 Bold 

Source: SIPRI 2009: 25 [Time New Roman, 10 pt; centered; italic] 

The example of the figure 

Firgure 1. The biggest EU countries in area (in thousands of square metres) 

[Time New Roman, 11 pt; centered; bold; befor: 6pt, after: 6 pt] 

Source: Eurostat yearbook 2008: 38 [Time New Roman, 10 pt; centred; italic] 

NOTE: Please make sure that all your tables and pictures are the same when you converting text to PDF 

format. 

Conclusions [Times New Roman, 12 pt. before 12 pt; after: 6 pt]. 

Text: Times New Roman, 12 pt. After main text goes – conclusions/recommendations. There are main 

ideas about solved research tasks without tables or diagrammes. 

References [Time New Roman, 11 pt; before: 12 pt; after: 6]: 

194

References should be ranged by alphabet. The names of the source must be leaning. The list of references 

should be no less 20. Some examples [Time New Roman; 11 pt]: 

Beamish, P. W., Morrison, A. J., Inkpen, A. C., Rosenzweig, P. M. (2003). International Management. 

Singapore: McGraw-Hill. 

EU Enlargement – 20 Myths and Facts about Enlargement. (2006). European Commission. Luxembourg: 

Office for Official Publications of the European Communities. 

Nugent, N. (2006). Introduction: Does Size Matter in the European Union? European Integration, 

Vol. 28, No. 1, p. 14–20. 

Name Surname [Times New Roman; 11 pt.; bold; before: 12pt; after: 6 pt.; justified by left] 

Organization/ University (Country) [Times New Roman; 11 pt.; italic; before: 6 pt; after: 6 pt; justified 

by left; in the brackets – country] 

TITLE OF ARTICLE [Times New Roman; 11 pt.; bold; justified by left; capital letters] 

Summary [11 pt] 

All text should be in English or Lithuanian no less then 400 words. 

KEY WORDS [11 pt; capital letters]: one, two, three [11 pt; italic; after; 11 pt] Not more than 5 key 

words. 

JEL codes: [11 pt] 

ALL ARTICLES SHOULD BE WRITTEN IN CLEAR (CORRECT) ENGLISH LANGUAGE 

195

Klaipėdos universiteto leidykla 

REGIONAL FORMATION AND DEVELOPMENT STUDIES 

Journal of Social Sciences 

No. 1 (9) 

Klaipėda, 2013 

SL 1335. 2013 02 12. Apimtis 24,5 sąl. sp. l. Tiražas 90 egz. 

Išleido ir spausdino Klaipėdos universiteto leidykla, Herkaus Manto g. 84, 92294 Klaipėda 

Tel. (8 46) 398 891, el. paštas: leidykla@ku.lt; interneto adresas: http://www.ku.lt/leidykla/ 

290

Regional Formation 2013,1 - KlaipÄdos universitetas

Create successful ePaper yourself

Delete template?

Save as template?

Regional Formation 2013,1 - KlaipÄdos universitetas