2011,1 (54) - KlaipÄdos universitetas

ISSN 1392-3137 

KLAIPËDOS UNIVERSITETAS 

KLAIPËDA UNIVERSITY 

SOCIALINIAI MOKSLAI 

SOCIAL SCIENCES 

2011, 1 (54) 

Klaipëda, 2011

Redakcijos kolegija/Editorial board 

Vyriausiasis redaktorius / Editor-in-Chief 

Lietuvių katalikų mokslų akademijos akademikas, prof. habil. dr. Stasys Vaitekūnas 

Pavaduotojai / Deputy Editors 

Prof. habil. dr. Juris Kruminš (Latvija/Latvia) 

Prof. dr. Vaidutis Laurėnas (Lietuva/Lithuania) 

Mokslinė sekretorė / Secretary 

Prof. dr. Elvyra Acienė (Lietuva/Lithuania) 

Nariai / Members 

Prof. dr. Claes G. Alvstam (Švedija/Sweden) 

Prof. dr. Vladimir Baar (Slovakija/Slovakia) 

Doc. dr. Juliya Bogoyavlenska (Ukraina/Ukraine) 

Doc. dr. Antanas Bučinskas (Lietuva/Lithuania) 

LKMA akad. prof. habil. dr. Antanas Buračas (Lietuva/Lithuania) 

Prof. dr. Susanne Frank (Vokietija/Germany) 

Prof. habil. dr. Romualdas Grigas (Lietuva/Lithuania) 

Prof. dr. Hartmut Häuβermann (Vokietija/Germany) 

Prof. habil. dr. Vinsas Janušonis (Lietuva/Lithuania) 

Prof. habil. dr. Jussi S. Jauhiainen (Suomija/Finland) 

Dr. Marek Jerczynski (Lenkija/Poland) 

Prof. dr. Helmut Klüter (Vokietija/Germany) 

Prof. habil. dr. Wojciech Kosiedowski (Lenkija/Poland) 

Prof. dr. Jose Lassiera (Ispanija/Spain) 

Prof. habil. dr. Borisas Melnikas (Lietuva/Lithuania) 

Prof. habil. dr. Tadeusz Palmowski (Lenkija/Poland) 

Dr. Romana Provaznikova (Čekija/Czechia) 

Prof. dr. Allan Puur (Estija/Estonia) 

Doc. dr. Alona Rauckienė (Lietuva/Lithuania) 

Doc. dr. Sigita Kraniauskienė (Lietuva/Lithuania) 

Prof. dr. Keijo Virtanen (Suomija/Finland) 

Prof. dr. Rainer Westermann (Vokietija/Germany) 

Prof. dr. John Westerholm (Suomija/Finland) 

Prof. habil. dr. Povilas Zakarevičius (Lietuva/Lithuania) 

Tomo recenzentai: prof. dr. L. Šimanskienė, prof. dr. E. Acienė, prof. dr. A. Bučienė, prof. habil. dr. S. Vaitekūnas 

Tomo redaktorė V. Urbonavičiūtė (Lietuva/Lithuania) 

Tomo techninis redaktorius K. Saukantas (Lietuva/Lithuania) 

Viršelio dailininkas A. Kliševičius (Lietuva/Lithuania) 

Mokslinis žurnalas leidžiamas Klaipėdos universiteto nuo 1997 m. 

Scientific magazine published since 1997 by Klaipėda University 

Per metus išleidžiami 4 numeriai. Straipsniai spausdinami lietuvių, anglų ir vokiečių kalbomis 

4 annual volume in Lithuanian, English and German languages 

Žurnalas įtrauktas į tarptautinę referuojamų mokslo žurnalų bazę IndexCopernicus Master List 

Magazine is referied in International Base IndexCopernicus Master List 

Redakcijos adresas/Address 

Herkaus Manto g. 84, 92294 Klaipėda, Lietuva, tel. (370 46) 39 88 95, fax (370 46) 39 89 99 

Puslapis Internete/Internet address: http://www.ku.lt/leid 

© Klaipėdos universitetas, Klaipėda University, 2011 

ISSN 1392-3137

PRATARMĖ 

ISSN 1392-3137. TILTAI, 2011, 1 

Klaipėdos universiteto (įkurto 1991 metais) leidžiamas žurnalas TILTAI/BRIDGES/ 

BRÜCKEN yra skirtas socialiniams mokslams. Jame spausdinamuose straipsniuose nagrinėjamos 

aktualios ekonomikos, vadybos, demografijos, socialinės geografijos, geopolitikos, politikos, 

kultūros, švietimo, religijos, krašto tvarkymo ir kitos socialinės problemos. Ypač laukiama 

straipsnių apie paribių ir tarpvalstybinių regionų ekonomikos bei kultūros plėtrą. Mokslas nepripažįsta 

sienų, todėl mokslinis bendradarbiavimas – vienas svarbiausių pasaulio bendruomenės 

pažangos elementų. Dėl to dalyvauti leidžiant žurnalą, publikuoti straipsnius kviečiami mokslininkai 

iš įvairių šalių. 

TILTAI yra mokslo žurnalas, kuriame publikuojami moksliniai straipsniai Lietuvos mokslo 

tarybos nutarimu yra pripažįstami ginant daktaro ir habilituoto daktaro disertacijas, gaunant 

pedagoginius mokslo vardus. 

PREFACE 

Prof. Stasys Vaitekūnas 

Vyriausiasis redaktorius 

Scientific journal TILTAI/BRIDGES/BRÜCKEN published by Klaipėda University (established 

in 1991) is devoted to the issues of social sciences. The publications attempts at analysing 

and solving actual problems of economy, management, demography, social geography, 

geopolitics, political sciences, history, education, religious, regional planning and land use, 

other social problems. Science hasn’t borders. Therefore scientific cooperation is one of the 

most important elements in the progress of world’s community. Scientists from different countries 

of the world are kindly invited to write for and contribute to the journal. 

TILTAI/BRIDGES is the scientifical periodical magazine, which publications, by the decision 

of Lithuanian Science Council, are recognized as convenient for doctoral dissertations 

and pedagogical scientific names. 

VORWORT 


Editor-in-Chief 

Die von Klaipėda Universität (gegründet 1991) herausgegebene Zeitschrift 

TILTAI/BRIDGES/BRÜCKEN ist den Fragen Sozialwissenschaften gewidmet. In ihr verden 

aktuele Probleme von Wirtschaft, Gesselchaft, Sociale Geographie, Geopolitik, Politik und 

Geschichte, religiöse und Landschaftsschutz probleme analiziert. Die Wissenschaft kennt keine 

Grenzen, deswegen ist de internation ale Zusammen-arbeit eines der wichtigsten Elemente des 

Fortschritts der Weltgemeinschaft. Deswegen werden wissenschaftler aus verschiedenen Länder 

zur Mitarbeit and dieser Zeitschrift geladen. 

TILTAI/BRÜCKEN ist die einzige wissenschaftliche Zeitschrift solcher Art in Litauen. Die 

Veröffentlichungen in dieser Zeitschrift werden nach dem Beschluß des Wissenschaftsrates 

Litauens bei der Erlangung der Doktorwürde und als Habilitationsschriften anerkannt. 


Vorsitzender des Redkolegiums 

III

TURINYS * CONTENTS 


Ligita Šimanskienė, Remigijus Čiegis, Jolita Ramanauskienė. Klaipėdos apskrities 

darnaus vystymosi vertinimas ...............................................................................................1 

Ligita Šimanskienė, Remigijus Čiegis, Jolita Ramanauskienė. Assessment of Sustainable 

Development of Klaipeda County (Summary) .......................................................................8 

Stasys Vaitekūnas, Evelina Stefanenkova. Lietuvos žmogiškųjų išteklių geoekonominė 

struktūra ..............................................................................................................................11 

Stasys Vaitekūnas, Evelina Stefanenkova. Geoeconomical Structure of the Human 

Resources in Lithuania (Summary) .....................................................................................23 

Audrius Bitinas. Problems of the Development of the Pension Insurance in the 

Independent Lithuania........................................................................................................27 

Brigitte Wießmeier. Families in Transition – Changing Help Systems ................................45 

Angelė Pakamorienė. Klaipėdos uosto krovinių teritorinė analizė ir uosto įtakos zonos 

nustatymo klausimai ...........................................................................................................57 

Angelė Pakamorienė. Cargo’s Territorial Distribution and Impact Zone of Klaipėda 

Port (Summary) ...................................................................................................................68 

Brigita Kreivinienė, Jolanta Vaičiulienė. Socialinio darbo studentų nuostatos kaip 

neįgaliųjų socialinio vaidmens visuomenėje įtvirtinimo prielaidos...................................71 

Brigita Kreivinienė, Jolanta Vaičiulienė. Social Work Students Representations as a 

Prerequisite of the Construction of Social Role of the Disabled (Summary).......................84 

Irena Leliūgienė, Lina Paulauskaitė, Raimonda Minkutė-Henrickson. Manifestation 

of the Norms of Social Pedagogues’ Ethics in Their Professional Activity ......................87 

Darius Rekis. Studentų socialinio dalyvavimo aukštosios mokyklos gyvenime problema: 

situacija ir perspektyva......................................................................................................103 

Darius Rekis. Students and Problems, Related to Social Participation in Academic Life: 

Situation and Prospects (Summary)............................................................................................ 119 

Giedrė Strakšienė. Characteristics of the Development of Junior Pupils’ 

Communicative Competence at Primary School..............................................................123 

Kęstutis Trakšelys. Adult Learning Organization (andragogical rating)............................139 

Moksliniai pranešimai 

Edgars Ozols, Janis Bisenieks. Quantitative and Qualitative Results of Privatization 

in Latvia.............................................................................................................................147 

V

Recenzijos 

B. Žuromskaitė. Stasys Vaitekūnas, Ramūnas Povilanskas. Turizmo ir kelionių 

geografija .......................................................................................................................... 157 

O. Tijūnelienė. Europos mokslo kontekstas jūrinėje edukacijoje ........................................ 163 

Trumpai apie autorius............................................................................................................. 169 

About authors .......................................................................................................................... 169 

VI


KLAIPĖDOS APSKRITIES DARNAUS VYSTYMOSI VERTINIMAS 

Ligita Šimanskienė, Remigijus Čiegis, Jolita Ramanauskienė 

Klaipėdos universitetas, Kauno technologijos universitetas 

Anotacija 

Remiantis surinkta ir išanalizuota teorine bei praktine medžiaga, laikantis sisteminio principo aptartos darnaus 

vystymosi dimensijos, atliktas darnaus vystymosi Klaipėdos apskrityje vertinimas. Siekiant nustatyti realią 

Klaipėdos apskrities darnaus vystymosi padėtį rodančią situaciją, siūloma taikyti integruotą darnaus vystymosi 

indeksą, kuris apimtų ekonominius, ekologinius ir socialinius vystymosi aspektus. 

PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: darnus vystymasis, vertinimas, Klaipėdos apskritis. 

Abstract 

According to the collected theoretical and practical material, the sustainable development dimensions 

from the viewpoint of systems principle are reviewed and assessment of sustainable development in Klaipėda 

region is done. In order to get the real situation of the Klaipėda region’s sustainable development, it 

has been suggested to apply integrated sustainable development index, which would include economic, 

environmental and social aspects of development. 

KEY WORDS: sustainable development, assessment, Klaipėda County. 

Įvadas 

Darnos rodikliai yra supaprastinta bendravimo ir planavimo priemonė, padedanti pasirinkti 

iš alternatyvių politikų ir priimti politinius sprendimus, kurie padėtų užtikrinti darną 

(Hardi, Barg, 1997). Norint pasiekti šį tikslą, būtina nusistatyti ribotą skaičių paprastai ir 

lengvai suprantamų rodiklių (Spangenberg, 2002). Optimalūs darnumo indeksai apima 

sistemos esminius bruožus ir rodo moksliškai patikimą jos palaikymo ar pagerinimo trajektoriją 

(Moldan, Dahl, 2007). Tačiau šie rodikliai toli gražu neturėtų bandyti apimti būtinai 

visų darnumo aspektų, nes, kaip teigia R. Huetingas ir L. Reijindersas (2004), tada jie 

dažnai tampa labai subjektyvūs ir beprasmiai. Pats indeksas – tai dydis, besiskiriantis nuo 

paprastai išmatuotų verčių (matematinių dydžių), nes jam būdinga įgyvendinti tikslus, 

kurie viršija tai, kas tiesiogiai išmatuota. Indeksai yra naudinga priemonė supaprastinant, 

kiekybiškai apibrėžiant, apibendrinant didžiulius informacijos srautus, sukuriant naudingą 

grįžtamojo ryšio mechanizmą, išryškinantį sritis, kuriose veikiame tinkamai, ir akcentuojantį 

tas, kurioms reikia skirti didesnį dėmesį. Indeksai paprastai naudojami siekiant sumažinti 

sudėtingų tarpusavio ryšių skaičių, suvedant juos į paprastą formuluotę, kuri palengvina 

įvertinimus (Čiegis, 2004). Bendrąja prasme rodiklis yra kiekybinė arba kokybinė 

(koncepcinė) kategorija, išvesta iš pastebėtų faktų sekos, kuri gali rodyti santykinę situaciją 

(pvz., šalies) tam tikroje teritorijoje. Reguliariais laiko intervalais vertinamas rodiklis 

gali išryškinti skirtingų vienetų ir skirtingų laikotarpių pokyčių tendenciją. Politinės analizės 

kontekste rodikliai naudingi nustatant tendencijas ir atkreipiant dėmesį į tam tikrus 

klausimus. Jie taip pat gali būti naudingi nustatant politinius prioritetus ir vykdant veiklos 

stebėseną. Taigi rodikliai yra kiekybinė informacija, kuri padeda paaiškinti, kaip tam tikri 

dalykai (reiškiniai) kinta laikui bėgant. 

Norint valdyti darnumą, visuomenei tenka suformuluoti aiškius ir išmatuojamus darnumo 

tikslus, kurie turi būti nuolat peržiūrimi ir tikslinami (Šimanskienė, Kutkaitis, 2009). 

1


Laipsnis, kuriuo šie tikslai įgyvendinti, gali būti išmatuotas naudojant darnaus vystymosi 

rodiklius – apibrėžiamus ir išmatuojamus parametrus, kurių vertė ir kaitos kryptis rodo 

konkretaus regiono ekologinio, ekonominio ir socialinio stabilumo raidą (Subalansuotoji 

plėtra, 2001). Ši informacija, paremta rodikliais, ypač vertinga įvertinant priemones, tokias 

kaip mokesčiai, reguliavimas ar savanoriški susitarimai, atsižvelgiant į jų svarumą ir efektyvumą 

siekiant užtikrinti darnumą. Be to, rodikliai gali padėti nustatyti vadinamuosius 

nedarnumo veiksnius. O kadangi mūsų gebėjimas nustatyti nedarnumą gerokai viršija 

gebėjimą patvirtinti ar numatyti darnumą, nedarnumo rodikliai taip pat turėtų būti panaudoti 

kaip darnumo užtikrinimo priemonė (Carpenter, 1993; Eckman, 1993). 

Mokslinė problema – nepakankamai nagrinėtas darnaus vystymosi idėjų pritaikomumas 

Klaipėdos apskrityje. Dažniausiai darnaus vystymosi samprata apsiriboja 

globaliu, nacionaliniu ar regioniniu lygmeniu, nors Lietuvoje tokių tyrimų, paremtų 

tiksliais statistiniais, o ne vien teoriniais samprotavimais, dar vis maža. Darnaus vystymosi 

dimensijų, apimamų sričių ir jų tyrimui taikytų analizės metodų įvairovė patvirtina 

pačios darnaus vystymosi koncepcijos bei darnaus vystymosi įvertinimo kompleksišką 

prigimtį. Todėl tyrimo problema tampa neaiškus kriterijų pasirinkimas ir jų 

įtakos galutiniams rezultatams vertinimas. 

Tikslas – išanalizavus ir susisteminus darnaus vystymosi indeksų duomenis, pateikti 

Klaipėdos apskrities darnaus vystymosi vertinimą. 

Tyrimo metodai. Straipsnis parengtas taikant sisteminės mokslinės literatūros 

analizės, bendrosios ir loginės analizės metodus. Taip pat atlikta statistinių duomenų 

lyginamoji analizė ir apskaičiuotas bei įvertintas integruotas indeksas, rodantis Klaipėdos 

apskrities darnumo tendencijas. 

1. Integruoto darnaus vystymosi indekso skaičiavimo metodologija 

Darnumo vertinimas šiuo metu iškyla kaip skaidresnis, išsamus, integruotas ir 

įžvalgus sprendimų priėmimo požiūris (Gibson, 2005). Ieškant fundamentalių sprendimų, 

kaip pakeisti vartojimo modelį ir gyvenimo stilių, kad jie atitiktų darnaus vystymosi 

reikalavimus, gali būti pritaikyti darnaus vystymosi vertinimo modeliai. Todėl 

turi būti aptarti darnumo rodikliai ir indeksai, kurie matuoja žmogaus ir aplinkos sistemų 

bruožus bei procesus, užtikrinančius jų tęstinumą ir funkcionalumą tolimoje ateityje. 

Kadangi pagrindiniams darnaus vystymosi tikslams – prisidėti prie išteklių apsaugos 

ir naudojimo neperžengiant žemės regeneracinių galimybių – įgyvendinti reikia 

atlikti matavimus, siekiant įvertinti tikslo siekimo pažangą, tuo grindžiamas rodiklių, 

kaip svarbių darnaus vystymosi įgyvendinimo proceso instrumentų, reikšmingumas. 

Jeigu aplinkosauginiai, socialiniai ir ekonominiai rodikliai integruoti į vieną rodiklį, 

jie sudaro indeksą (Šimanskienė, Čiegis, 2010). Tačiau pats integruotas darnumo 

įvertinimas turbūt yra svarbiausia ir sudėtingiausia rodiklių ir indeksų potencialaus 

panaudojimo sritis, nes toks įvertinimas turi apimti didelę problemų ir sričių įvairovę 

(Dahl, 2007). Lietuvoje darnaus vystymosi rodiklių sisteminei analizei skiriama nedaug 

dėmesio, todėl iškyla problema, kaip kiekybiškai apibrėžti šalies darnaus vystymosi 

prioritetus ir įvertinti jų kitimą bei perspektyvas. Nacionalinėje darnaus vystymosi 

strategijoje, jos įgyvendinimo ataskaitose padarytai pažangai įvertinti būtini kie- 

2


kybiniai darnaus vystymosi rodikliai, susiję su strategijoje numatytais tikslais ir uždaviniais 

(Čiegis, 2009). 

Siekiant gauti realią valstybės darnaus vystymosi padėtį rodančią situaciją, siūlytume 

taikyti integruotą darnaus vystymosi indeksą, kuris apimtų ekonominius, ekologinius 

ir socialinius vystymosi aspektus (Čiegis, 2009). Siūlomos integruoto darnaus 

vystymosi indekso skaičiavimo metodikos didžiausias privalumas – ši metodika yra 

gana lanksti: ją galima pritaikyti bet kuriam darnaus vystymosi vertinimo laikotarpiui 

ir įvairiems pjūviams, pasirenkant geriausiai valstybės raidą atitinkančius darnumo 

aspektus ir norimą jų skaičių. Pavyzdžiui, jei tam tikras darnumo aspektas tampa nebeaktualus 

šaliai, jį galima išimti ar pakeisti kitu, arba atvirkščiai, jeigu atsiranda kitų 

darnaus vystymosi požiūriu svarbių aspektų, juos galima įtraukti vietoj buvusių ar 

tiesiog papildyti visą skaičiavimo sistemą didesniu rodiklių skaičiumi. 

Standartiškai integruotas darnaus vystymosi indeksas apima tris darnaus vystymosi 

aspektus – ekonominį, socialinį ir ekologinį, sumuojant ekonominio vystymosi I EV , 

socialinio vystymosi I SV ir aplinkos būklės I AB indeksus. Kiekvienas iš šių trijų indeksų 

(I EV , I SV ir I AB ) savo ruožtu susideda iš eilės rodiklių. 

Standartiškai integruotas darnaus vystymosi indeksas apima tris darnaus vystymosi 

aspektus – ekonominį, socialinį ir ekologinį: 

I DV = a 1 I EV + a 2 I SV + a 3 I AB , 

kur: I EV , I SV ir I AB – ekonominio, socialinio vystymosi ir aplinkos būklės indeksai; a 1 , 

a 2 ir a 3 – ekonominio, socialinio vystymosi ir aplinkos būklės indeksų svoriai (galioja 

sąlyga: a 1 + a 2 + a 3 = 1), I DV – integruotas darnaus vystymosi indeksas. 

Taip rodikliai įgyja lyginimui tinkamų balų (svorių) turinį ir leidžia analizuoti integruoto 

indekso augimą, kaip pageidaujamą procesą. Siekiant darnaus šalių ar jų regionų 

vystymosi, turi būti vienodai vertinamos trys pagrindinės sudedamosios darnaus 

vystymosi dalys: šalies (regiono) ekonomika, socialinė aplinka ir ekologinė aplinkos 

kokybė. Visos trys sudedamosios dalys yra vienodai svarbios ir nė viena iš jų neturėtų 

būti vertinama kaip prioritetinė vystymosi aspektu. Optimalus variantas būtų pasiektas 

tada, jei visos trys sritys augtų vienodu tempu bei dydžiu ir nei vienos jų augimas nebūtų 

pasiektas kitos srities augimo sąskaita. 

Jeigu formuojant integruotą rodiklį tam tikrų jį sudarančių rodiklių reikšmių augimas 

vertinamas kaip teigiamas ir pageidaujamas procesas, tokio rodiklio indekso kitimas 

nuo 0 iki bet kurių didesnių dydžių turėtų žymėti palankų procesą, o rodiklių, 

kurių mažėjimas yra pageidaujamas procesas, indeksai perskaičiuojami. 

Dėl duomenų stokos buvo sunku apskaičiuoti kiekvieno rodiklio svertinį indeksą, 

todėl pasirinkome lygių bazinių svorių indekso metodą, t. y. bazinių metų indeksą 

lygiomis dalimis paskirstėme kiekvienam iš trijų blokų, kuriuose vėl vienodu svoriu 

įvertinome visus rodiklius. Daroma prielaida, kad baziniai darnųjį vystymąsi reprezentuojantys 

rodikliai yra lygiaverčiai. Norint, kad kiekvienas darnaus vystymosi aspektas 

turėtų vienodą įtaką integruotam darnaus vystymosi indeksui, ekonomikos, socialinę ir 

aplinkos būklę atskleisti pasirinktas vienodas rodiklių skaičius. Taip pat įtraukti teigiamą 

ir neigiamą poveikį darniam vystymuisi darantys rodikliai, atitinkamai jų 

3


reikšmę pridedant arba atimant iš bazinio indekso reikšmės. Norint gauti palyginamąjį 

indeksą ir išvengti gyventojų skaičiaus kitimo, rodikliai skaičiuojami vienam gyventojui 

milijonui litų sukurto BVP ar kaip procentinė tam tikro dydžio dalis. 

Darnaus vystymosi tempams įvertinti baziniais metais pasirinkti 2006 m., bazinių 

metų indeksas – 100, lygiomis dalimis (po 33,33) padalytas ekonominio, socialinio 

vystymosi ir aplinkos būklės indeksams. 

Pirmiausia aptarsime kiekvieną aspekto rodiklių pasirinkimo motyvaciją ir atskirai 

pateiksime kiekvieno indekso skaičiavimo rezultatus, kuriuos vėliau suvesime į integruotą 

darnaus vystymosi indeksą. 

Ekonominiam vystymuisi atskleisti vienas iš pasirinktų rodiklių yra BVP vienam 

gyventojui. Jis laikomas patikimu šalies sėkmės, turto rodikliu, t. y. rodo šalies 

ekonominį išsivystymo lygį. Tiesioginės užsienio investicijos (TUI) yra vienas svarbiausių 

veiksnių, sudarantis palankias sąlygas sparčiau siekti technologinės pažangos, 

efektyviau skleisti informaciją. Be to, TUI yra svarbus pagrindinio kapitalo formavimo 

šaltinis. Trečiasis rodiklis apima gyventojų aktyvumą (nedarbo lygis). 

Socialinio vystymosi indeksą sudarantys rodikliai apima socialinę atskirtį 

(vidutiniškai vienam gyventojui tenkantis naudingasis plotas). Svarbus įnašas į socialinio 

vystymosi indeksą – išlaidos nuo BVP, skirtos socialinei apsaugai ir švietimui. 

Socialiniam vystymuisi taip pat svarbus nusikaltimų skaičius, rodantis gebėjimą užtikrinti 

saugumą. 

Aplinkos būklei atskleisti pasirinkti oro (į atmosferą išmestas teršalų kiekis) ir 

vandens (užteršto vandens nuotekų kiekis, iki normatyvų išvalytų nuotekų dalis) taršos 

rodikliai. Taip pat įtrauktas biologinės įvairovės ir kraštovaizdžio apsaugos rodiklis 

(miško žemės plotas). 

2. Klaipėdos apskrities darnaus vystymosi vertinimas 

Kaip minėjome, iš pradžių apskaičiuosime ekonominio vystymosi indeksus, remdamiesi 

Lietuvos statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 

duomenimis. 1 lentelėje pateikti ekonominio vystymosi indekso skaičiavimo rezultatai 

2006–2008 m. 

Ekonominio vystymosi indeksas (EVI) 2006–2008 m. 

1 lentelė 

Ekonominio vystymosi rodikliai 

Bazinė EVI reikšmė EVI reikšmė EVI reikšmė 

2006 

2007 2008 

1. BVP (Lt/1 gyv.) 11,11 13,13 14,56 

2. TUI (Lt/1 gyv.) 11,11 11,14 14,95 

3. Nedarbo lygis (%) 11,11 15,52 3,77 

Ekonominio vystymosi indeksas (EVI) 33,33 39,79 33,29 

PASTABA: lentelė sudaryta autorių, remiantis Lietuvos statistikos departamento prie Lietuvos 

Respublikos Vyriausybės duomenimis. 

4


Matome, kad ekonominio vystymosi indeksas Klaipėdos apskrityje 2007 m. išaugo 

19,4 , o 2008 m. sumažėjo 16,3 , ką lėmė nedarbo lygio augimas, kurio 2008 m. 

nekompensavo bendrojo vidaus produkto ir tiesioginių užsienio investicijų, tenkančių 

vienam gyventojui, augimas. 

2 lentelėje pateikti socialinio vystymosi indekso skaičiavimo rezultatai 2006–2008 m. 

Socialinio vystymosi indeksas (SVI) 2006–2008 m. 

Socialinio vystymosi rodikliai 

Bazinė SVI 

reikšmė 2006 

SVI reikšmė 

2007 

2 lentelė 

SVI reikšmė 

2008 

1. Vidutiniškai 1 gyv. tenkantis naudingasis 

plotas (m 2 ) 

11,11 11,26 11,62 

2. Nusikaltimų skaičius 100 000 gyv. 11,11 11,26 11,18 

3. Išlaidos nuo BVP, skirtos socialinei 

apsaugai ir švietimui (%) 

11,11 12,08 13,98 

Socialinio vystymosi indeksas (SVI) 33,33 34,60 36,78 



Socialinio vystymosi indeksas Klaipėdos apskrityje visu nagrinėjamuoju laikotarpiu 

didėjo: 2007 m. – 3,8 , 2008 m. – 5,9 . Socialinėje srityje daugumos rodiklių 

reikšmės gerėjo, neigiamas buvo tik nusikaltimų skaičiaus pokytis 2008 m. 

3 lentelėje pateikti aplinkos būklės indekso skaičiavimo rezultatai 2006–2008 m. 

Aplinkos būklės indeksas (ABI) 2006–2008 m. 

Aplinkos būklės rodikliai 

Bazinė ABI 

reikšmė 

2006 

ABI 

reikšmė 

2007 

3 lentelė 

ABI 

reikšmė 

2008 

1. Miško žemės plotas, palyginti su šalies plotu 

(%) 

11,11 11,11 11,11 

2. Išmesta teršalų į atmosferą vienam gyventojui 

(t) 

11,11 13,67 13,21 

3. Užteršto ir nepakankamai išvalyto vandens 

nuotekų, išleistų į paviršinius vandenis, kiekis, 11,11 12,09 -26,35 

tūkst. m 3 

Aplinkos būklės indeksas (ABI) 33,33 36,87 -2,03 



Aplinkos būklės indeksas Klaipėdos apskrityje, 2007 m. padidėjęs 10,6 , 2008 m. 

gerokai sumažėjo ir tapo neigiamas. Šio indekso būklę neigiamai paveikė 4,2 karto 

išaugęs užteršto ir nepakankamai išvalyto vandens nuotekų, išleistų į paviršinius van- 

5


denis, kiekis. Miškingumo rodiklis nekito, o išmestų į atmosferą teršalų kiekis, tenkantis 

vienam gyventojui, 2007 m. sumažėjęs 23 , 2008 m. šiek tiek išaugo. 

Kadangi šie rodikliai aiškiai rodo ekonominę ir socialinę Klaipėdos apskrities situaciją 

bei aplinkos būklę, juos sujungus galima išvesti integruotą darnaus vystymosi 

indeksą (žr. 1 paveikslą). 

120 

Bendrasis Klaipėdos apskrities darnumo 

rodiklis 

100 

80 

60 

40 

20 

0 

2006 2007 2008 

1 pav. Integruotas darnaus vystymosi indeksas Klaipėdos apskričiai 2006–2008 m. 

Remiantis atliktu skaičiavimu galima teigti, kad ekonominė padėtis Klaipėdos apskrityje 

nagrinėjamuoju laikotarpiu šiek tiek pablogėjo, o socialinio vystymosi rodikliai 

išaugo 1,10 karto. Aplinkos būklė apskrityje 2008 m. gerokai pablogėjo dėl smarkiai 

išaugusio užteršto ir nepakankamai išvalyto vandens nuotekų, išleistų į paviršinius 

vandenis, kiekio. Gauti rezultatai rodo neigiamas darnaus vystymosi tendencijas Klaipėdos 

apskrityje 2008 m. Integruotas darnaus vystymosi indeksas, 2007 m. išaugęs 

11,3 , 2008 m. sumažėjo 43,3 . 

4 lentelėje pateiktas procentinis kiekvieno bloko rodiklių indėlis į integruotą darnaus 

vystymosi indeksą. 

4 lentelė 

Procentinis integruoto darnaus vystymosi indekso pasiskirstymas pagal aspektus Klaipėdos 

apskrityje 2006–2008 m. 

Indeksai 2006 2007 2008 

Ekonominio vystymosi indeksas 33,33 35,76 48,92 

Socialinio vystymosi indeksas 33,33 31,10 54,06 

Aplinkos būklės indeksas 33,33 33,14 -2,98 

Iš viso 100 100 100 

Optimalus dydis 33,33 33,33 33,33 

PASTABA: sudaryta autorių, remiantis Lietuvos statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos 

Vyriausybės duomenimis. 

6


Ši lentelė rodo, kad pavienių aspektų atžvilgiu Klaipėdos apskrities vystymasis nebuvo 

tolygus ir darnus, nors integruotas darnaus vystymosi indeksas I DV 2007 m. didėjo 

(daugiausia socialinio vystymosi sąskaita). 2008 m. kitimą didžiąją dalimi nulėmė 

neigiami aplinkos būklės pokyčiai apskrityje. Spartesnis ekonominis augimas ir socialinis 

vystymasis vyko aplinkos būklės kaina. Šis skaičiavimas neapima daugelio Klaipėdos 

apskričiai aktualių darnaus vystymosi rodiklių, be to, jų skaičius buvo nedidelis 

– tik po tris kiekvienai darnaus vystymosi dimensijai. Deja, reikia pažymėti, kad 

Klaipėdos apskrities situacija yra viena blogiausių visoje Lietuvoje, vertinant darnumo 

aspektu. Todėl norint, kad Klaipėdos apskrityje būtų gera gyventi, siekiant ekonominio 

pakilimo, būtina neužmiršti ir ekologinės bei socialinės krašto būklės. 

Išvados 

1. Standartiškai integruotas darnaus vystymosi indeksas apima tris darnaus vystymosi 

aspektus – ekonominį, socialinį ir ekologinį, kuriems įvertinti (atskleisti) 

pasirinkti statistiškai patikimi duomenys. 

2. Aktuali problema, kaip kiekybiškai apibrėžti šalies arba konkretaus regiono / 

apskrities darnaus vystymosi prioritetus ir įvertinti jų kitimą bei perspektyvas. 

Darnaus vystymosi pokyčiams įvertinti pasirinkome integruoto indekso skaičiavimo 

metodiką. 

3. Gauti rezultatai parodė neigiamas darnaus vystymosi tendencijas Klaipėdos 

apskrityje 2008 m. Integruotas darnaus vystymosi indeksas, 2007 m. išaugęs 

11,3 (daugiausia socialinio vystymosi sąskaita), 2008 m. sumažėjo 43,3 . 

4. Teigdami, kad 2006–2008 m. Klaipėdos apskritis vystėsi darniai, prieštarautume 

darnaus vystymosi koncepcijai, nes ją sudarantys komponentai – ekonominis 

efektyvumas, socialinis teisingumas ir aplinkos būklė – nebuvo lygiaverčiai. 

Nors 2008 m. ekonomika augo sparčiai ir gerėjo socialinis gyvenimas, 

tais pačiais metais ypač pablogėjo aplinkos būklė, todėl darnus vystymas 

tapo neįmanomas. 

Gauta 2011 02 22 

Pasirašyta spaudai 2011 03 07 

Literatūra 

Carpenter, R. A. (1993). Can sustainability be measured? Environmental strategy: Newsletter of the IUCN Commission 

on Environmental Strategy and Planning 1(5): 13–16. 

Čiegis, R. (2004). Ekonomika ir aplinka: subalansuotos plėtros valdymas. Kaunas. 

Čiegis, R. (2009). Darnaus vystymosi vertinimas. Taikomoji ekonomika: sisteminiai tyrimai 3(1). 

Dahl, A. L. (2007). Integrated Assessment and Indicators. In: T. Hak, B. Moldan, A. L. Dahl. (Eds). Measuring progress 

towards sustainability: assessment of indicators: a Project of SCOPE, the Scientific Committee on Problems 

of the Environment, of the International Council for Science. Washington, DC. 

Eckman, K. (1993). Using indicators of unsustainability in development programs. Impact Assessment 11(3): 275–288. 

Gibson, R. B. (2005). Sustainability assessment: criteria and processes. London. 

Hardi, P., Barg, S. (1997). Measuring Sustainable Development: Review of Current Practice. Ontario. 

Hueting, R., Reijndres, L. (2004). Broad sustainability contra sustainability: the proper construction of sustainability 

indicators. Eco-efficiency as abandonment of the nature. Ecological Economics 38: 311–315. 

7


Moldan, B., Dahl, A. L. (2007). Chalenges to Sustainable Indicators. In: T. Hak, B. Moldan, A. L. Dahl. (Eds). Measuring 

progress towards sustainability: assessment of indicators: a Project of SCOPE, the Scientific Committee on 

Problems of the Environment, of the Interbnational Council for Science. Washington, DC. 

Spangenberg, J. H. (2002). Institutional sustainability indicators: An anglysis of the institutions in Agenda 21 and a 

draft set of indicators for monitoring their effectivity. Sustainable Development 10(2): 103–115. 

Subalansuotoji plėtra. (2001). Parengė A. Alijošiūtė, S. Ahvenharju. ECAT. Kaunas. 

Šimanskienė, L., Kutkaitis, A. (2009). Logistikos įmonių darni plėtra panaudojant logistikos lygio indeksą (LPI). 

Vadybos mokslas ir studijos – kaimo verslų ir jų infrastruktūros plėtrai 19(4): 84–92. Kaunas: LŽŪA: Akademija. 

Šimanskienė, L., Čiegis, R. (2010). The Concept of Sustainable Development and its Indicators. Vadybos mokslas ir 

studijos – kaimo verslų ir jų infrastruktūros plėtrai 21: 34–42. Kaunas: LŽŪA: Akademija. 

ASSESSMENT OF SUSTAINABLE DEVELOPMENT OF KLAIPEDA 

COUNTY 


Summary 

The article analyses sustainable development. Traditionally, the concept of sustainable 

development involves three equivalent components: environmental, economic, 

and social development; as well as three dimensions of wellbeing, i.e. economic, 

ecological, and social, and their complex interrelations, including institutional aspects. 

It is necessary to understand, that the conformity and usage of which to perceive sustainable 

development is not an easy task, as the three proposed elements of sustainable 

development have to be equally assessed. Sustainable development is quite a new 

area; therefore, design of indicators has an important role in defining sustainability 

itself. Indicators suggested in many other political spheres might be analyzed only if 

clear and comprehensive understanding of this sphere and its issues exist. Indicators 

are simple enough tool, which allows evaluating economic, social, and environmental 

goals of national development. If environmental, social, and economic indicators are 

integrated into one, they form an index. Integrated indexes show various important 

qualitative sides of the researched phenomena and at the same time demonstrate how 

the changes of these indicators in time influence the dynamics of common integrated 

index change in time. Understanding of sustainable development relations and search 

for necessary compatibility of ecological, economic and social sphere policies requires 

innovative methodologies based on new statistical viewpoints. Such a challenge in the 

measurement of sustainable development is the creation and coordination of new indicators. 

Standard integrated sustainable development index includes three dimensions 

of sustainable development – economic, social and environmental: I SD = a 1 I EDI + 

a 2 I SDI + a 3 I EI , where: I EDI , I SDI and I EI are respectively the indexes of economic development, 

social development and environmental state; a 1 , a 2 and a 3 – the weights of 

economic development, social development and environmental state indexes (under 

the condition: a 1 + a 2 + a 3 = 1), I SD – integrated sustainable development index. 

There was done assessment of sustainable development of Klaipeda County. The 

results show that there were negative sustainable development tendencies at Klaipeda 

County in 2008. Was too much attention is given to the improvement of economic 

8


sphere and was forgotten about environmental sphere. Meanwhile the environmental 

sphere was completely forgotten during the whole analyzed period (2006–2008 years), 

because the environmental index fell from 33.33 percent (basic value) to -2.98 percent. 

Summarizing Klaipeda county sustainable development analysis conducted in 

2006–2008 it can be noticed that Klaipeda County development was not sustainable, 

because the greatest attention was paid to economic sphere, totally or partially neglecting 

environmental sphere. 

9


10


LIETUVOS ŽMOGIŠKŲJŲ IŠTEKLIŲ GEOEKONOMINĖ STRUKTŪRA 

Stasys Vaitekūnas, Evelina Stefanenkova 

Klaipėdos universitetas 

Anotacija 

Straipsnyje analizuojama Lietuvos žmogiškųjų išteklių geoekonominė situacija antrojo dešimtmečio 

pabaigoje: žmonių skaičius, jo kitimas, struktūrinis (užimtumo) ir teritorinis pasiskirstymas. Pateikiami 

svarbiausi veiksniai, turintys įtakos žmogiškųjų išteklių skaičiui bei jų kokybiniam vertinimui. 

PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: žmogiškieji ištekliai, darbingas amžius, teritorinis gyventojų pasiskirstymas, 

žmogiškųjų išteklių kokybė. 

Abstract 

The article deals with geoeconomical situation of the Lithuania at the end of second decade: number of population, 

it changes, territorial, geodemographical (according age) and structural (employment-unempoyment) 

distribution. The article analyses the qantitive and qualitative peculiarities of the human resources. 

KEY WORDS: human resources, employable age, able-bodied population, geoeconomical structure, 

quality of human resources, territorial distribution of population. 

Žmogiškieji ištekliai visada buvo svarbūs valstybių ir tautų raidai. Nuo jų skaičiaus, o 

vėliau ir nuo jų kokybinių požymių priklausė valstybės raida, jos vieta pasaulio politinėje 

ir ūkinėje sistemose, pačios valstybės saugumas. XXI a. pradžioje šie ištekliai įgavo dar 

didesnę reikšmę. Tam įtakos turėjo visų pirma globaliniai procesai, kurie apėmė vis didesnius 

regionus ir įtraukė vis daugiau žmonių. Antra, pakito pačių žmogiškųjų išteklių kokybinė 

sudėtis, t. y. jų išsilavinimas ir išsimokslinimas, kvalifikacijos ir profesionalumo lygis. 

Trečia, regioninės rinkos dėl migracijų varžymo panaikinimo padidino žmonių teritorinį 

ir socialinį mobilumą, pakeitė migracinių srautų kryptis. Be to, rinkų atvirumas pakeitė 

teritorinį gyventojų pasiskirstymą, demografinių procesų rodiklius. 

Jau dabar pagal žmogiškųjų išteklių gausą pasaulį galima suskirstyti į dvi dalis: 

1) regionai, turintys gausius žmogiškuosius išteklius ir didelį jų potencialą (Pietryčių 

Azija, Lotynų Amerika, Afrika); 2) regionai, turintys ribotus arba net mažėjančius 

„savus“ žmogiškuosius išteklius (Europa, Šiaurės Amerika, iš dalies Australija). Lietuvą, 

kaip ir daugelį Vidurio ir Šiaurės Europos šalių, galima priskirti prie antro tipo 

regionų. Žmogiškųjų išteklių potencialas, sparčiai augęs XX a. antrojoje pusėje ir jo 

pabaigoje, dabar tampa viena svarbiausių problemų, sprendžiant valstybės ekonominio 

ir kultūrinio šalies vystymo klausimus. 

Šio straipsnio tikslas – išanalizuoti žmogiškųjų išteklių skaičiaus ir jų svarbiausių 

kokybinių požymių situaciją. Pastariesiems ypač svarbūs tokie rodikliai kaip žmonių 

amžiaus struktūra, išsimokslinimas, pasiskirstymas pagal užimtumą. Tikslui įgyvendinti 

daugiausia remiamasi statistiniais duomenimis ir jų analize. Duomenų analizė parodė ir 

kai kurias žmogiškųjų išteklių statistinės apskaitos problemas. Joms galima priskirti 

gyventojų išsimokslinimo, kvalifikacijos ir kt. duomenų kasmetinės apskaitos nebuvimą. 

Todėl darbe naudojami tik tie duomenys, kuriuos pateikia ES ir Lietuvos statistikos institucijos. 

Nėra abejonės, kad 2011 m. visuotinis Lietuvos gyventojų ir būstų surašymas 

papildys trūkstamas žinias ir galbūt pakoreguos autorių išsakytas mintis. 

Aptariant žmogiškuosius išteklius labai svarbu patikslinti jų sampratą, tuo labiau, 

kad šis terminas lietuvių mokslinėje literatūroje yra gana naujas, o tyrinėtojai dažniau- 

11


siai jį vartoja kaip „darbo jėgos“ sinonimą. Šių terminų, kaip sinonimų, vartojimas 

ypač plačiai paplitęs vadybos moksle nuo XX a. 7-ojo dešimtmečio. Bandydamas apibrėžti 

žmogiškuosius išteklius J. Bagdonavičius, remdamasis J. Greison teorija, teigia, 

kad „žmogiškieji ištekliai, žmogiškasis kapitalas yra vertingiausi šiuolaikinės visuomenės 

ištekliai, svarbesni už gamtos išteklius ir materialinį turtą“ (Bagdonavičius, 

2002). Būtent jie, o ne fabrikai, įrenginiai ir gamybos atsargos, yra konkurencingumo, 

ekonominio augimo ir efektyvumo kertinis akmuo. Kai kurie mokslininkai (Elwood, 

Holton ir kt., 1996, p. 7) teigia, kad žmogiškieji ištekliai labiau siejami ne su pavienių 

individų kvalifikacija ir gebėjimais, bet su jų įsiliejimu į bendrą organizacinę sistemą. 

Kai kurie autoriai (Vaitekūnas, 2008, p. 93) tikina, kad egzistuoja glaudus ryšys tarp 

žmogiškųjų išteklių ir valstybės geopolitinės bei geoekonominės situacijos. 

Svarbiausios žmogiškųjų išteklių socialinėje geografijoje tyrimo kryptys galėtų būti 

šios: 1) demografinė: gyventojų amžiaus grupės, vyrų ir moterų skaičiaus santykis, reprodukcija, 

socialinė sudėtis; čia ypač svarbios amžiaus grupės, kurios skiriasi išsimokslinimu, 

darbo aktyvumu, naujovių priėmimu ir jų taikymu; 2) erdvinė įvairovė: žmogiškųjų 

išteklių skirtumai, prasidėję (angl.) Baby boom ir demografinio sprogimo laikotarpiu 

ir tebesitęsiantys iki šiol, kai reprodukcijos skirtumai laike ir erdvėje siejami su globaliniais 

procesais; 3) įgūdžių ir kvalifikacijos tyrimai: masinio rankinio darbo pramonėje 

keitimas intelektualiąja gamyba, kur reikia aukštos kvalifikacijos darbuotojų ir žinių 

(informacinės) visuomenės. Pastarasis punktas geografiniu požiūriu įdomus tuo, kad 

darbo vieta ir pats darbas individo gali būti atliekamas per didelį atstumą. 

Žmogiškųjų išteklių geoekonominė analizė atliekama tiriant užimtumą, gyventojų darbo 

pasiskirstymą ir teritorinio pasiskirstymo priežastis. Ji padeda išaiškinti tendencijas ir 

kitimo dėsningumus darbo rinkos srityje. Gausią šalies gyventojų kategoriją sudaro dirbantieji 

(užimtieji), bedarbiai ir kiti. Labai svarbu juos įvertinti socialiniu ir ekonominiu 

požiūriais. Šiuolaikinėje visuomenėje labai padidėjo užimtumo vaidmuo. Kylant valstybės 

gerovei, kartu su ekonomine darbo funkcija stiprėja ir socialinė (saviraiškos sąlyga, socialinio 

aktyvumo pagrindas ir pan.). Kita vertus, konkretaus asmens gerovė pirmiausia sukuriama 

darbu (Gruževskis, 2002, p. 21). Iš šio teiginio galima apibendrinti, kad užimtumas 

yra lyg tiltas, jungiantis ekonomikos augimą ir žmogiškųjų išteklių raidą. Žmogiškųjų 

išteklių kiekį nulemia gyventojų skaičius, kuris Lietuvoje yra problemiškas (1 lentelė). 

12 

Gyventojų skaičiaus kitimas Lietuvoje 1990–2010 metais / 

Population changes of Lithuania in 1990–2010 

1 lentelė / Table 1 

Gyventojų skaičius, tūkst. 

Gyventojai, proc. 

Metai Iš viso miestuose kaimuose miestuose kaimuose 

1990 

1995 

2000 

2005 

2010 

2011 

3693,7 

3643,0 

3512,1 

3425,3 

3329,0 

3244,5 

2513,9 

2458,2 

2357,1 

2281,4 

2229,5 

2172,0 

1179,8 

1184,8 

1155,0 

1143,9 

1099,5 

1072,5 

68,1 

67,5 

67,1 

66,6 

67,0 

66,9 

31,9 

32,5 

32,9 

33,4 

33,0 

33,1 

Šaltinis: Demografijos metraštis, 2009, p. 56, LSD duomenys


Lietuvos gyventojų skaičiaus augimas po Antrojo pasaulinio karo dėl įvairių priežasčių 

buvo netolygus, bet galima teigti, kad antrojoje XX a. pusėje jis didėjo. Gyventojų skaičiaus 

maksimumas Lietuvos Respublikos istorijoje pasiektas 1992 m. Tais metais šalyje 

gyveno 3706,3 tūkst. žmonių. Po 1992 m. jų skaičius pradėjo mažėti. Tai atsitiko dėl įvairių 

priežasčių, bet svarbiausios buvo trys. Pirma, pasitraukus iš Lietuvos sovietinei armijai, 

išvyko ir dalis karininkų šeimų, į savo tikrąją tėvynę grįžo dalis kitataučių. Antra, 1994 m. 

prasidėjo depopuliacija, nors jos požymių būta ir anksčiau. Trečia, prasidėjo emigracija. Ją 

skatino prasidėjusi bedarbystė, sustiprėjusi ekonominės krizės metais. Oficialios statistikos 

duomenimis, Lietuvos žmonių skaičius 1990–2010 m. sumažėjo 449,2 tūkst. Naujas visuotinis 

gyventojų surašymas gali parodyti daug didesnį, t. y. dramatišką, žmonių skaičiaus 

mažėjimą, nes apskaičiuota, kad vien 2010 m. iš Lietuvos išvyko 83,5 tūkst. žmonių, 

oficialiai deklaravusių emigravimą. Tais metais emigracija buvo 3,8 karto didesnė nei 

2009 m. Emigracijos mastai darosi dramatiški – iš 1000 žmonių 2009 m. emigravo 6,6, 

2010 m. – 25,4. Esant tokiai tendencijai, emigrantų skaičius gali išlikti didelis. Taigi žmogiškieji 

ištekliai pamažu senka ir gali sukelti tokias nepageidaujamas tendencijas kaip darbingo 

amžiaus, labiausiai kvalifikuotų jauno amžiaus žmonių skaičiaus mažėjimą, spartesnį 

pensinio amžiaus žmonių skaičiaus augimą. Tai neišvengiamai lemia valstybės biudžeto 

lėšų perskirstymą, socialinių pensijų ir kitų išmokų augimą. Šią grėsmę iš dalies rodo ir 

pagrindinių amžiaus grupių santykio pokytis (2 lentelė). 

Mažėjant bendram Lietuvos gyventojų skaičiui, sparčiau mažėjo ir vyrų: tarp bendro 

gyventojų skaičiaus mažėjimo jie sudarė apie 55 %. Tai galima sieti su tuo, kad daugiau 

vyrų išvyko uždarbiauti į užsienį. Emigrantų elgsena kinta lėtai. Kaip ir prieš Antrąjį pasaulinį 

karą, dažnai pirmiausia emigruoja vyrai, vėliau – likę šeimos nariai. Moterų emigracija 

dažniau susijusi su studijomis užsienyje ir įvairiais ne fiziniais darbais. 

Lietuvos gyventojai, net vykstant sparčiam jų mažėjimo (senėjimo) procesui, yra gana 

jauni, lyginant su senosiomis Vakarų Europos valstybėmis (Vokietija, Prancūzija ir 

kt.). Lietuvoje 2010 m. gyventojų amžiaus mediana buvo 39,4 (vyrų – 36,7, moterų – 

41,8) metų. Šis rodiklis turi tendenciją didėti dėl žmonių vidutinės gyvenimo trukmės 

ilgėjimo. Dabar vidutinė gyvenimo trukmė sudaro 74,9 (vyrų – 69,9, moterų – 80,1) 

metų. Moterys gyvena vidutiniškai apie 10–11 metų ilgiau nei vyrai. Pensinio amžiaus 

jų yra dukart daugiau nei vyrų. Viena vertus, tai rodo, kad vyrai gyvena labiau įtemptą 

(fiziniu ir psichiniu požiūriu) gyvenimą, kita vertus – didelį vienišų moterų skaičių vyresniame 

amžiuje, kurioms, likus vienoms, reikia daugiau socialinės globos. 

Gyventojų amžiaus analizė rodo ir kai kuriuos kitus neigiamus reiškinius, iš jų bene 

svarbiausias yra dirbančiųjų ir išlaikytinių santykio kitimas. Kitaip tariant, vienam dirbančiajam 

tenka vis didesnis išlaikytinių skaičius. Dėmesį atkreipia ir tas faktas, kad jaunesnės 

kartos savo skaičiumi jau nebegali kompensuoti vyresniųjų kartų. Tą vaizdžiai rodo vaikų 

ir pensininkų skaičiaus santykis: 1990 m. vienam statistiniam pensininkui teko 1,3 vaiko, o 

2010 m. – jau tik 0,8–0,9. Mažėjančio gimstamumo tendencijai tęsiantis, ateityje šis santykis 

dar pablogės. Tai reiškia, kad norint išlaikyti stabilų gyvenimo standartą reikės prailginti 

viršutinę darbinio amžiaus grupę ir / ar, trūkstant darbo išteklių, įdarbinti pensininkus. 

Tai jau daro kai kurios ES valstybės. Vokietija rado ir kitą būdą – paskelbė, kad jos darbo 

rinka yra atvira. Tai, be abejo, skatins ir Lietuvos žmonių, ypač kvalifikuotų darbininkų ir 

aukštos kvalifikacijos gydytojų, slaugių ir kt., išvykimą. 

13


14 


Pagrindinių žmonių amžiaus grupių kitimas Lietuvoje 1999–2009 m. / 

Changes of the population age group in Lithuania 1999–2009 

Amžiaus 

grupės 

1990 m. 

Iš viso 

Iki 15 metų 

Darbingo a. 

Pensinio a. 

1995 m. 

Iš viso 

Iki 15 metų 

Darbingo a. 

Pensinio a. 

2000 metų 

Iš viso 

Iki 15 metų 

Darbingo a. 

Pensinio a. 

2005 m. 

Iš viso 

Iki 15 metų 

Darbingo a. 

Pensinio a. 

2010 m. 

Iš viso 

Iki 15 metų 

Darbingo a. 

Pensinio a. 

Gyventojų skaičius, tūkst. 

Palyginti su bendru gyventojų 

skaičiumi, % 

Iš viso vyrai moterys Iš viso vyrai moterys 

3708,2 

891,3 

2107,7 

709,2 

3717,7 

867,1 

2100,3 

750,3 

3512,1 

765,3 

2018,0 

728,8 

3425,3 

637,4 

2112,3 

675,6 

3329,0 

539,4 

2162,5 

627,1 

1755,7 

453,1 

1087,8 

214,8 

1756,6 

442,5 

1081,9 

232,2 

1644,3 

391,2 

1022,8 

230,3 

1598,1 

326,7 

1057,0 

214,4 

1547,7 

276,6 

1071,8 

199,4 

1952,5 

438,2 

1019,9 

494,4 

1961,1 

424,6 

1018,4 

518,1 

1867,8 

374,1 

995,2 

498,5 

1827,2 

310,7 

1055,3 

461,2 

1781,3 

262,9 

1090,7 

427,7 

100,0 

24,1 

56,8 

19,1 

100,0 

23,3 

56,5 

20,2 

100,0 

21,8 

57,4 

20,8 

100,0 

18,6 

61,7 

19,7 

100,0 

16,2 

65,0 

18,8 

100,0 

25,8 

62,0 

12,2 

100,0 

25,2 

61,6 

13,2 

100,0 

23,8 

62,5 

14,0 

100,0 

20,5 

66,1 

13,4 

100,0 

17,9 

69,2 

12,9 

100,0 

22,5 

52,2 

25,3 

100,0 

21,7 

51,9 

26,4 

100,0 

20,0 

53,3 

26,7 

100,0 

17,0 

57,8 

25,2 

100,0 

14,8 

61,2 

24,0 

Šaltinis: Lietuvos gyventojai 1991. Vilnius, 1992, p. 17; Lietuvos gyventojų sudėtis pagal amžių 

apskrityse, miestuose ir rajonuose 1966 metų pradžioje, 1996, p. 5; Demografijos metraštis 

2009, 2010, p. 37 

Žmogiškųjų išteklių saugojimas – tai pirmiausia darbo vietų kūrimas ir normalaus 

pragyvenimo lygio bei žmogiškojo orumo užtikrinimas. Žmogiškųjų išteklių geoekonominė 

analizė atliekama tiriant užimtumą, gyventojų darbo pasiskirstymą ir priežastis. 

Ji padeda išaiškinti tendencijas ir kitimo dėsningumus darbo rinkoje. Gausią šalies 

gyventojų kategoriją sudaro dirbantieji (užimtieji), bedarbiai ir kiti. Labai svarbu juos 

įvertinti socialiniu ir ekonominiu požiūriais. 

Šiuolaikinėje visuomenėje labai padidėjo užimtumo vaidmuo. Kylant valstybės gerovei, 

kartu su ekonomine veikla stiprėja ir socialinė darbo funkcija (saviraiškos sąlyga, 

socialinio aktyvumo pagrindas ir pan.). Kita vertus, konkretaus asmens gerovė 

pirmiausia sukuriama darbu (Gruževskis, 2002, p. 21). Šis teiginys leidžia apibendrinti, 

kad užimtumas yra lyg tiltas, jungiantis ekonomikos augimą ir žmogaus raidą.


Nuo dirbančiųjų skaičiaus, jų užimtumo lygio ir struktūros priklauso ne tik visos 

valstybės ūkio plėtra, bet ir kiekvienos žmonių grupės – dirbančiųjų, vaikų ir pensininkų 

– gyvenimo lygis. Gyventojų bendras ir struktūrinis užimtumas yra vienas svarbiausių 

valstybės ekonominės raidos rodiklių. Be to, jis rodo darbo išteklių kvalifikaciją, 

naujovių diegimą, šalies dalyvavimą tarptautiniame darbo pasidalijime, rinkų 

užėmimą ir t. t. (Vaitekūnas, 2006, p. 206). 

Remiantis statistikos duomenimis, Lietuvoje užimtumo rodiklis įvairiu laikotarpiu svyravo. 

Nuo 1998 iki 2002 m. gyventojų užimtumo procentas laipsniškai mažėjo, tačiau nuo 

2002 m. pastebimas aktyvesnis darbuotojų dalyvavimas darbo rinkoje ir 2007 m. pasiektas 

aukščiausias užimtumo lygis šalyje – 64,9 proc. Praėjus metams, veikiant pasaulinei ekonominei 

krizei, situacija darbo rinkoje suprastėjo ir užimtumas pradėjo mažėti, ėmė trauktis 

ir darbo rinkos. Taip, pvz., 2009 m. užimtumo lygis per metus krito net 4,2 %. Gyventojų 

užimtumas sumažėjo ir Europos mastu. Europos Sąjungos šalyse 2008 m. užimtumas 

siekė 65,9 %, o 2009 m. – 64,6 %. Iš Baltijos šalių Lietuvos gyventojų užimtumo lygis 

buvo mažiausias. 2008 m. Latvijoje ir Estijoje užimtumas atitinkamai siekė 68,6 ir 69,8 %, 

o Lietuvoje – tik 64,3 %. Ekonominei krizei įsibėgėjus, gyventojų užimtumas sumažėjo 

visose valstybėse, ryškiausią skirtumą pajuto Latvija, kur užimtumo rodiklis per metus 

krito net 7,7 proc. Estija taip pat prarado nemažą užimtų gyventojų dalį (6,3 %), tuo tarpu 

Lietuvoje mažėjimas buvo mažiausias – 4,2 %. Taigi Lietuvoje užimtumo lygis išlieka 

mažiausias Baltijos šalių regione. 


Lietuvos gyventojų užimtumas atitinkamoje amžiaus grupėje 2009 m., proc. / 

Population employment in Lithuania 2009, by percent 

Amžiaus grupė, Gyventojų dalis, proc. Moterys Vyrai 

(metai) 

15 0–19 2,4 2,1 2,6 

20–24 39,3 38,4 40,1 

25–29 75,2 74,8 75,5 

30–34 77,3 81,1 73,6 

35–39 76,8 77,7 76,0 

40–44 79,0 81,9 76,0 

45–49 77,0 78,4 75,5 

50–54 72,4 74,0 70,4 

55–59 63,2 61,2 65,8 

60–64 37,3 33 47,6 

65 ir daugiau 5,3 3,9 2,1 

Šaltinis: Darbo jėga, užimtumas ir nedarbas. Požymiai: lytis, amžius, statistiniai rodikliai ir 

metai, 2009. 

15


Gyventojų užimtumo lygiai amžiaus grupėse netolygūs (3 lentelė) dėl žmonių amžiaus 

ypatybių ir darbo rinkos pasiūlos atitinkamoms amžiaus grupėms. Žemą užimtumo lygį 

15–19 metų amžiaus grupėje galima paaiškinti tuo, kad šio amžiaus gyventojų dauguma 

dar dirba arba studijuoja. Didžiausias užimtumas prasideda nuo 20–29 metų. Tai siejama, 

viena vertus, su kvalifikacijos įgijimu, antra vertus, su darbdavių poreikių tenkinimu: 

jiems reikia jaunų specialistų, kurie kartu su darbo įgūdžių turinčiais darbuotojais gebėtų 

diegti naujoves, kurti naujus ar tobulinti „senus“ produktus. 

Pagal didžiausią užimtumą (79 %) dominavo žmonių grupė nuo 40 iki 44 m. Šio 

amžiaus darbuotojai turi didelę praktinę darbo patirtį, gerą kvalifikaciją, yra pasiekę 

tam tikrą karjerą, gauna didesnius atlyginimus. Darbdaviams svarbu ir tai, kad šio amžiaus 

žmonės mažiau linkę keisti darbo vietą, išvykti į užsienį. 

Didelis užimtumo procentas vyravo ir 30–34 m. amžiaus grupėje. Šie gyventojai 

yra aktyviausi ir stabiliausi darbuotojai daugelyje veiklos sričių. Jie labiau išsilavinę ir 

išsimokslinę nei seniau dirbantys darbuotojai, turi naujausių profesijos žinių, gautų 

aukštosiose ir kitose mokyklose. Galima teigti, kad aukščiausi ir maždaug vienodi 

užimtumo rodikliai 2009 m. buvo gyventojų grupėje, kuri apėmė žmones nuo 25 iki 

49 m. Čia gyventojų užimtumas svyravo nuo 75,2 iki 79 %. 

Mažiausiai užimti gyventojai buvo jaunimas iki 19 m. Jaunuoliai, pabaigę vidurines 

ar profesines mokyklas, dažniausiai stoja į universitetus ar kolegijas. Dalis jų atmeta 

studijavimo galimybę ir tik dirba. Todėl 20–24 m. gyventojų amžiaus grupėje 

užimtumas padidėja iki 39,3 %. 

Nuolat mažėja užimtumas vyresniame amžiuje, ypač nuo 50 m. Tai lemia problemos 

su sveikata, fizinis ar dvasinis nuovargis, atsilikimas nuo naujovių, vangus jų priėmimas. 

Šio amžiaus gyventojai nėra paklausūs ir darbo rinkoje. Dažniausiai joje išlieka, nors ir 

vyresni, bet seniau dirbantys, darbdavių pasitikėjimą turintys darbuotojai. 

Perkopiant darbingo amžiaus gyventojų ribą, įdomu stebėti, koks vyriausių šalies 

gyventojų aktyvumas. Nuo bendro 60–64 m. gyventojų skaičiaus dirba tik 37,3 %. Tai 

liudija vyresnio amžiaus gyventojų išstūmimą ar jų pasitraukimą iš darbo rinkos. Be 

to, šio amžiaus gyventojai patenka į gyvenimo tarpsnį, kai išeinama į pensiją. 

65 m. ir vyresni gyventojai sudaro viso labo tik 5,3 proc. užimtųjų iš visų šios grupės 

gyventojų. Didžioji dalis gyventojų jau išėję į pensiją, o pragyvenimo šaltiniu 

tampa įvairios socialinės išmokos. Paminėtina, kad vyrų vidutinė gyvenimo trukmė 

yra tik apie 68 m., tad dalis jų net nesulaukia tokio amžiaus. 

Užimtumo skirtumai matyti ir tarp lyčių. 15–64 m. moterų užimtumas 2009 metais 

Lietuvoje buvo didesnis nei vyrų. Lietuvos moterų užimtumo lygis buvo 60,7 %, vyrų 

– 59,5 %. Vyrai darbo rinkoje aktyvesni iki 29 m. ir 55–59 m. bei 60–64 m. amžiaus 

grupėse. Vyrų iki 29 m. užimtumo rodiklis nedaug, tačiau viršijo moterų užimtumą, 

ką galima paaiškinti pirmųjų ar paskesnių vaikų gimdymu. Nuo 29 m. iki 54 m. 

darbo rinkoje buvo aktyvesnės moterys, tačiau užimtumo skirtumas tarp šio amžiaus 

vyrų ir moterų buvo nedidelis. Galima išskirti tik 30–34 m. amžiaus grupę, kurioje 

dominavo moterys, o jų užimtumas buvo net 7,5 % didesnis už vyrų. 

Šios užimtumo tendencijos panašios į vykstančias ES, kur moterų užimtumas didėja, 

bet išlieka mažesnis nei vyrų, nes moterys sudaro universitetų studentų daugumą. 

16


2007 m. vyrų užimtumo rodiklis ES siekė 72,5 %, moterų – 58,3 %. Nuo 2000 m. vyrų 

ir moterų užimtumo skirtumas sumažėjo tik 3 %. 

Atliekant žmogiškųjų išteklių geoekonominį tyrimą svarbu analizuoti gyventojų 

užimtumą pagal ekonomines veiklos rūšis. Jis yra gana netolygus (1 pav.), nes pats 

užimtumas priklauso nuo bendro šalies ūkio išsivystymo lygio ir jo specializacijos. 

1 pav. Gyventojų užimtumas pagal ekonomines veiklos rūšis 2009 m., proc. 

Fig. 1. Population employment according to economic activity, 2009, by percent 

Šaltinis: Darbo jėga, užimtumas ir nedarbas, 2009; Statistikos departamentas, 2010. 

Daugiausia dirbančių gyventojų 2009 m. buvo užimti pramonėje (18,4 %) ir prekyboje 

(17,6 %). Tai rodo, kad gamyba ir gyventojų aptarnavimas šalyje plėtojami ekstensyviai, 

t. y. didinant dirbančiųjų skaičių, bet ne darbo intensyvumą ir rezultatyvumą. 

Per 2001–2009 m. gyventojų užimtumas pagrindinėse darbo srityse kito skirtingai. 

Praėjus beveik dešimtmečiui, pastebimai padidėjo užimtų žmonių prekyboje (nuo 

13,6 iki 17,6 %), o pramonės sektoriuje sumažėjo 2,4 %. Užimtų gyventojų mažėjimas 

pastaraisiais metais pramonėje motyvuojamas tuo, kad praradus rinką Rytuose ir nepajėgiant 

gaminti Vakarams, prasidėjo daugelio žmonių grįžimas į natūrinį ūkį, t. y. pradėta 

gaminti sau. Be to, privatizuojant pramonės įmones daug žmonių neteko darbo 

(Stankevičius, 2009, p. 63). 

2009 m. 10,5 proc. visų užimtųjų dirbo švietimo srityje. Palyginti su 2001 m. šis 

skaičius beveik nepakito, tačiau nuo 2008 m. pakilo 0,5 %. Lietuvoje žemės ūkyje 

dirba dar gana daug žmonių (9,2 %), tai rodo technologijų ir technikos atsilikimą nuo 

pirmaujančių valstybių, taip pat mažą darbo našumą. Be to, reikia prisiminti, kad į 

žemės ūkyje dirbančiųjų skaičių dažnai neįtraukiami kiti dirbantys šeimos nariai. Taigi 

šis procentas realiai gali būti didesnis. Visa tai liudija, kad užimtumo struktūra, būdama 

panaši į išvystytų šalių užimtumo struktūrą, savo vidiniu turiniu nuo jų dar atsilieka 

ir yra skirtinga efektyvumo lygiu. 

Apie 6–9 % užimtųjų sudarė gyventojai, dirbantys tokiose ekonominės veiklos srityse 

kaip statybos, sveikatos apsauga ir socialinis darbas, transportas ir apsauga, viešasis 

valdymas ir gynyba. Ekonominio pakilimo laikotarpiu, kaip ir buvo galima tikėtis, 

17


išaugo užimtumas statybų sektoriuje. Nuo 2001 m. užimtumas šioje srityje pakilo 4 % 

ir sudarė 11 %, tačiau nuo 2008 m., kai prasidėjo statybų nuosmukis, šis procentas 

nukrito iki 8,7. 

16,7 % sudarė gyventojai, užimti kitose ekonominės veiklos srityse (apgyvendinimo 

ir maitinimo paslaugų veikla; meninė, pramoginė ir poilsio organizavimo veikla; 

profesinė, mokslinė ir techninė veikla; administracinė ir aptarnavimo veikla; informacija 

ir ryšiai; finansinė ir draudimo veikla ir kt.). 

2 pav. Apskrityse užimti gyventojai pagal ekonomines veiklos rūšis 2009 m., tūkst. 

Fig. 2. Population employment according to economic activity in counties in 2009, thous. 

Šaltinis: Lietuvos apskritys, 2009, 2010, p. 27 

Žmogiškųjų išteklių užimtumas regionuose skiriasi, atsižvelgiant į regionų specializaciją 

(2 pav.), kitus gamtos ir ekonominius išteklius. Atlikta regionų ekonominių 

veiklų analizė parodė, kad vyrauja ryškūs skirtumai įvairiose regionų ekonominėse 

veiklose. Tai rodo, kad skirtingas šalies regioninis vienetas gali būti specializuotas tam 

tikroje ūkio šakoje, atsižvelgiant į gamtines ir ekonomines regiono sąlygas, žmogiškuosius 

išteklius, vidaus rinką ir eksporto galimybes, vykdomą politiką ir pan. Jau 

dabar bandomi kurti regionai, kurie pakeis apskritis, reikalaujant, kad regionu būtų 

pripažintas tik administracinis vienetas, kuris gamina eksportinius gaminius. 

Mažiausią dalį gyventojų visose apskrityse sudaro užimtieji statybų sektoriuje. Išskirti 

galima nebent Vilniaus (31,5 tūkst.), Kauno (22,3 tūkst.) ir Klaipėdos (15,9 

tūkst.) miestus, kurie, kaip stipriausi ekonominiai centrai Lietuvoje, geba intensyviau 

plėtoti statybų verslą. Paminėtina, kad nuo 2008 m. per metus užimtųjų skaičius statybų 

sektoriuje sumažėjo visose apskrityse dėl ekonominės krizės ir nekilnojamojo turto 

„burbulo“. 

18


Savitai klostosi užimtumas žemės ūkyje pagal apskritis. Dalis žmonių ekonominio 

nuosmukio metu pradėjo kurti savus ūkius, auginti įvairius žemės ūkio produktus, 

todėl 2009 m. gerokai išaugo užimtųjų skaičius žemės ūkio, žuvininkystės ir miškininkystės 

ekonominėje srityje beveik visose apskrityse, išskyrus Klaipėdos ir Vilniaus. 

Didžiausias gyventojų skaičiaus šuolis šiame sektoriuje pastebėtas Marijampolės (5,3 

tūkst.) ir Tauragės apskrityse (2,3 tūkst.). Šios apskritys ir anksčiau vyravo kaip labiau 

agrarinio tipo regionai, o pastaruoju metu dar labiau sutvirtino šias pozicijas. 

Pagal užimtumą pramonėje pirmauja Vilniaus (57,8 tūkst.), Kauno (56,6 tūkst.) ir 

Klaipėdos (35 tūkst.) apskritys, kuriose įsikūrusios didžiausios pramonės įmonės ir į 

šią šaką daugiausia investuojama užsienio kapitalo. 2009 m. beveik visose apskrityse 

užimtųjų dalis pramonėje mažėjo. Vienintelėje Utenos apskrityje užimtųjų skaičius 

pramonėje liko stabilus ir nepakitęs. Tai lėmė ir pramonės specializacija (maisto produktų, 

masinio vartojimo ir plataus asortimento prekių gamyba). 

Svarbiausia ir didžiausia ekonominės veiklos rūšis, kur dirba didžiausia dalis Lietuvos 

gyventojų, yra paslaugos. Paslaugų sektorius dominuoja visuose regionuose, 

tačiau užimtųjų skaičius skiriasi. To priežastis yra bendras gyventojų skaičiaus netolygumas 

ir infrastruktūros plėtojimas konkrečiuose regionuose. Vilniaus apskritis, kaip 

svarbiausias ekonominis centras šalyje, pastebimai išsiskiria užimtųjų paslaugų sektoriuje 

skaičiumi (289,6 tūkst.). Didelė dalis užimtųjų gyventojų paslaugų sektoriuje 

buvo Kauno apskrityje (185,7 tūkst.). Panašų skaičių užimtųjų turi Klaipėdos, Šiaulių 

ir Panevėžio apskritys. Dėsninga, kad didžiausias skaičius gyventojų, dirbančių paslaugų 

srityje, gyvena apskrityse, kuriose įsikūrę pagrindiniai šalies miestai. Paslaugų 

sektoriuje užimtų gyventojų skaičius taip pat mažėjo. Tai, matyt, lėmė paslaugų paklausos 

mažėjimas dėl valstybės ekonominės situacijos. Nedidelis užimtųjų paslaugų 

sektoriuje padidėjimas 2009 m. fiksuotas tik Utenos ir Klaipėdos apskrityse. 

Šiame žmogiškųjų išteklių geoekonominiame tyrime aktualu analizuoti gyventojų išsilavinimą 

ir išsimokslinimą, kurie rodo visos valstybės ekonominį ir kultūrinį lygį, jos pajėgumą 

išsilaikyti šiuolaikiniame pasaulyje. Šios abi sąvokos – išsilavinimas ir išsimokslinimas 

– dažnai vartojamos ta pačia reikšme, tačiau iš esmės jos skiriasi. Išsilavinimas – tai 

bendras išprusimas arba įgytas mokslas, o išsimokslinimas – kvalifikacijos, mokslo cenzo 

lygis ir pan. Gali būti gerai išsilavinęs, bet nebūtinai būsi išsimokslinęs. 

Santykinai galima skirti tris išsilavinimo lygius (aukštą, vidutinį ir žemesnį). Aukštas 

išsilavinimas aprėpia aukštąjį ir aukštesnįjį; vidutinis – vidurinį, vidurinį su profesine kvalifikacija, 

specialųjį vidurinį, pagrindinį su profesine kvalifikacija. Pats žemiausias išsilavinimas 

yra pagrindinis, profesinė kvalifikacija neįgijus pagrindinio ir pradinis. 

Gyventojų skaičius pagal išsilavinimo lygį įvairiu laikotarpiu labai skyrėsi. Tai lemia 

žmogaus savybės, poreikiai, dažnai – ir galimybės. Remiantis Statistikos departamento 

pateiktais gyventojų užimtumo statistinio tyrimo duomenimis (4 lentelė), matyti, 

kaip gyventojai buvo pasiskirstę pagal išsilavinimo lygius ir kaip skyrėsi besimokančių 

ir studijuojančių žmonių skaičius 2005 ir 2009 metais. 

19


20 


Užimtų gyventojų išsilavinimas 2005–2009 m., tūkst. ir proc. / Employed 

persons by educational attainment in 2005–2009, thous. and by percent 

2005 2009 2009 

Iš viso žmonių, tūkst. 1473,9 1415,9 100 % 

Aukštasis 349,0 434,9 30,7 

Aukštesnysis 100,4 83,1 5,9 

Specialusis vidurinis 266,9 209,1 14,7 

Vidurinis su profesine kvalifikacija 268,8 310,5 22,0 

Vidurinis 309,6 262,0 18,5 

Pagrindinis su profesine kvalifikacija 50,8 37,0 2,6 

Pagrindinis 110,5 69,9 4,9 

Pradinis su profesine kvalifikacija 5,1 4,0 0,3 

Pradinis 12,8 5,4 0,4 

Šaltinis: Darbo jėga, užimtumas ir nedarbas. Požymiai: lytis, amžius, statistiniai rodikliai ir 

metai, 2009, p. 22. 

Daugelis užimtų gyventojų yra įgiję aukštąjį išsimokslinimą. Lyginant su 2005 m., 

pastaraisiais metais jų skaičius gerokai išaugo. Pirmiausiai tai gali reikšti padidėjusią 

gyventojų motyvacija siekti karjeros, įgyti daugiau žinių, kurių reikia esamoje arba 

būsimose darbovietėse. Aukštąjį ir aukštesnįjį išsimokslinimą iš viso buvo įgiję 31 % 

25–64 m. amžiaus gyventojų. Tuo tarpu vidurinis išsilavinimas sudarė daugumą – net 

60 % visų užimtųjų. Galima apibendrinti, kad 2009 m. vidurinį ir aukštesnį už vidurinį 

išsilavinimą bei išsimokslinimą turėjo 91,3 % 25–64 metų amžiaus Lietuvos gyventojų. 

Tai pats aukščiausias išsilavinimo ir išsimokslinimo lygis per pastarąjį dešimtmetį 

šalyje ir vienas aukščiausių Europos Sąjungoje. 

Paminėtina, kad žmonių, siekiančių vidutinio išsilavinimo ir įvairių jo pakraipų, 

skaičius nuo 2005 m. sumažėjo, išskyrus vidurinį išsilavinimą su profesine kvalifikacija. 

Tikėtina, kad taip yra dėl to, jog gyventojai nori ir siekia specializuotis ir bandyti 

save realizuoti konkrečioje veikloje. 2009 m. 9 % užimtų gyventojų turėjo tik žemiausią 

išsilavinimą. Galbūt tai mažiau motyvuoti, neturintys galimybių tęsti mokslų ar 

pakeitę savo gyvenimo būdą asmenys. 

Moterys geriau išsilavinusios nei vyrai. 2009 m. aukšto lygio išsilavinimą turėjo 

36 % 25–64 metų amžiaus moterų ir 25,5 % vyrų. Moterys dominuoja ir tarp studijuojančiųjų: 

2010–2011 mokslo metų pradžioje universitetuose ir kolegijose jos sudarė 

59 proc. visų studentų. 

Miestuose išsilavinusių ir išsimokslinusių gyventojų skaičius auga sparčiau nei 

kaime. 2009 m. aukštąjį ir aukštesnįjį išsimokslinimą turėjo 38 % visų miestų ir 15 % 

kaimų gyventojų (2005 m. – atitinkamai 32 ir 13 %). Išsilavinusių ir išsimokslinusių 

žmonių skaičius nedaug augo ir kaimuose. Tai reiškia, kad didėja skaičius gyventojų, 

kurie, pabaigę studijas, grįžta į gimtąsias vietoves dėl mažos darbų pasiūlos ir brangaus 

pragyvenimo mieste, kuriame studijuota. Tam tikrą įtaką gali daryti ir aukštos 

kvalifikacijos miesto gyventojų kūrimasis priemiestiniuose kaimuose.


Aukštąjį išsimokslinimą turinčių 25–64 metų amžiaus gyventojų daugiausia yra Vilniaus 

(42 %), Kauno (36 %), Klaipėdos (30 %), mažiausiai – Tauragės (15 %) ir Marijampolės 

(19 %) apskrityse. Žemesnis lygis būdingas Panevėžio, Šiaulių, Telšių ir Tauragės apskritims 

(11–16 %). Toks pasiskirstymas rodo, kad daugiausiai išsilavinusių, labai kvalifikuotų ir išsimokslinusių 

žmonių gyvena miestuose, ypač didžiuosiuose, kuriuose yra didesnis mokymo 

įstaigų skaičius, įvairesnis specialybių spektras ir didesnės žinių pritaikymo galimybės. 

Analizuojant geoekonominę gyventojų struktūrą būtina tirti kitus užimtumui įtakos turinčius 

veiksnius, iš jų – ir neįgalumo bei darbingumo lygį (5 lentelė). Deja, tokių tyrimų 

ekonominėje ir geografinėje literatūroje beveik nėra. Tai rodo ir nepakankamą dėmesį 

žmogiškųjų išteklių sudėčiai, jų efektyvesniam naudojimui. Čia verta prisiminti, kad šių 

žmonių 2009 m. buvo net 28 942. Galima teigti, kad neįgaliųjų skaičius šalyje beveik nesiskiria 

nuo Jungtinių Tautų duomenų, kurie rodo, kad pasaulyje žmonės su negale sudaro 

apie 10 % visų gyventojų (www.ldb.lt). Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad gerėjant situacijai 

darbo rinkoje darbo biržoje užregistruotų neįgalių bedarbių skaičius auga. Kol kas net 

90 % neįgaliųjų įdarbinama ne iš darbo biržos. Tai reiškia, kad jų ieško patys darbdaviai. 

Didžiausia dalis dirbančių neįgaliųjų užimti paslaugų sektoriuje. 


Darbingo amžiaus gyventojų neįgalumas ir darbingumo lygis 2008–2009 m., 

tūkst. / Disability and work capacity of working age people in 2008–2009, thous. 

Darbingo amžiaus asmenys, pirmą kartą pripažinti neįgaliaisiais 

2008 2009 

34232 28942 

Darbingo amžiaus asmenų darbingumo lygis 

0–25 % 

2068 1703 

30–55 % 

24581 20804 

Nors bedarbių skaičius mažėja, tačiau įsitvirtinti darbo rinkoje ilgalaikiams bedarbiams, 

neįgaliesiems, vyresnio amžiaus žmonėms sunkiai pavyksta. Ypač problemiška 

darbo požiūriu gyventojų grupė yra neįgalieji. Dirbti galintys neįgalieji 2010 m. sudarė 

apie 170 tūkst., tuo tarpu dirbantys neįgalieji sudarė tik 30–40 tūkst. 

2009 m. pirmą kartą 0–55 % darbingumo lygis nustatytas 22 507 darbingo amžiaus 

asmenims (10,5/1000 darbingo amžiaus asmenų). Palyginus su 2008 m., jų sumažėjo 

15,6 %. Tai atsitiko ne dėl faktinio neįgaliųjų skaičiaus sumažėjimo, o dėl griežtesnės 

kontrolės ir pasikeitusių įstatymų. Žemiausią darbingumo lygį 2009 m. turėjo 1703 

darbingo amžiaus gyventojai. Vidutinį – 20 804 asmenys. Šių gyventojų įtraukimą į 

darbo rinką gali stimuliuoti tik darbdaviams palankūs įstatymai ir valstybės materialinė 

parama kuriant darbo vietas neįgaliesiems. 

Visuomenėje mažėja darbo jėgos ir dėl aukšto mirtingumo rodiklio, kuris, nors pastaraisiais 

metais ir sumažėjo, tačiau išlieka vienas aukščiausių visoje ES. Mirtingumo 

rodikliai darbingo amžiaus gyventojų grupėje keitėsi įvairiu laikotarpiu (6 lentelė). 

21



Darbingo amžiaus gyventojų mirtingumas pagal smulkesnes amžiaus grupes 

2000–2009 m., tūkst. / Deaths of working age people by age group 

in 2000–2009, thous. 

Amžiaus grupė (metai) 2000 2005 2009 

2009 m. 

1000 

gyv. 

15–19 232 216 197 0,8 

20–24 365 350 292 1,1 

25–29 429 451 315 1,3 

30–34 620 614 456 2,1 

35–39 819 887 691 2,9 

40–44 1131 1333 1010 4,1 

45–49 1537 1905 1638 6,2 

50–54 1869 2291 2030 8,9 

55–59 2478 2746 2555 13,3 

60–64 3226 3508 3053 19,1 

Šaltinis: Demografijos metraštis 2006, 2007, p. 100; 2009 (2010), p. 104. 

Didžiausią dalį mirusiųjų 2009 m. sudarė vyresni nei 60 metų gyventojai (77,5 %), 

tuo tarpu darbingo amžiaus gyventojų mirtingumas sudarė 22 %. Duomenų analizė 

rodo, kad mirusiųjų skaičius priklauso nuo gyventojų amžiaus, tačiau akivaizdu, kad 

gyventojų mirtingumo rodikliai kyla tada, kai sulaukiama vyresnio amžiaus. Tai raiškiai 

rodo mirtingumo koeficientai 1000 atitinkamos amžiaus grupės žmonių. Šis koeficientas 

2009 m. augo nuo 0,8 (15–19 metų amžiaus grupėje) iki 19,1 (60–64 metų 

amžiaus grupėje). Darbingų gyventojų mirtingumas gerokai padidėja nuo 40 metų, o 

darbingo amžiaus galutinėje riboje pasiekiamas aukščiausias mirtingumo lygis. 

Nuo 2000 m. iki 2005 m. mirtingumo rodikliai beveik visose darbingo amžiaus 

grupėse išaugo, tačiau 2009 m. tapo gerokai mažesnis. Galima teigti, kad per dešimtmetį 

patobulėjo žmogaus sveikatos apsaugos sistema, daugiau gyventojų pradėjo rūpintis 

savo sveikata. Sugriežtinus kelių eismo taisykles, sumažėjo mirtingumas dėl 

nelaimingų įvykių keliuose. 

Statistinių duomenų analizė ir jos rezultatai rodo žmogiškųjų išteklių geoekonominės 

struktūros sudėtingumą ir jos tiesioginį ryšį su ekonomika. Žmogiškųjų išteklių 

geoekonominės situacijos tyrimas leidžia daryti šias išvadas: 

1. Patikslinus žmogiškųjų išteklių apibrėžimą, juos galima nusakyti taip: žmogiškieji 

ištekliai – tai žmonės, pasižymintys tam tikrais fiziniais ir dvasiniais 

bruožais, turintys gyvenimo patirties, kvalifikacinių įgūdžių, darantys esminę 

įtaką vystymosi strategijai, politikai, sistemoms, standartams ir procesams. 

2. Lietuva turi pakankamai žmogiškųjų išteklių, kuriuos galima panaudoti gerovės 

valstybei kurti. Jų efektyvesnį naudojimą varžo ekonominės ir socialinės 

šalies vidaus problemos. Ateityje dėl mažėjančio gimstamumo neišvengiamai 

22


atsiras iš aktyvaus gyvenimo pasitraukiančių kartų (generacijų) kompensavimo 

problema. 

3. Lietuvos žmogiškuosius išteklius galima apibūdinti kaip gerai kvalifikuotą, išsimokslinusią 

darbo jėgą, kuri, sprendžiant pagal emigracijos mastą, turi paklausą 

labiau ekonomiškai išvystytose šalyse. Su tuo susijęs ir „protų nutekėjimas“ 

iš Lietuvos. Kartu Lietuva praranda labiausiai kvalifikuotus specialistus 

ir darbininkus. 

4. Dėl vidutinės gyvenimo trukmės ilgėjimo ir pensinio amžiaus žmonių skaičiaus 

augimo didėja išlaikytinių skaičius vienam dirbančiajam. Ateityje ši 

problema aštrės dėl mažėjančio ikidarbinio amžiaus žmonių skaičiaus. 

5. Gyventojų užimtumo struktūra panaši į išvystytų šalių, tačiau išsamesnė analizė 

rodo Lietuvos ekonomikos stabilumo trūkumą, jos nesugebėjimą konkuruoti 

su kitomis Vakarų valstybėmis. Tokia situacija būdinga ir gyventojų užimtumui 

apskrityse. 



Literatūra 

Bagdonavičius, J. (2002). Žmogiškasis kapitalas. Vilnius: VPU. 

Darbo jėga, užimtumas ir nedarbas. Požymiai: lytis, amžius, statistiniai rodikliai ir metai. (2009). Statistikos departamento 

duomenys. 

Demografijos metraštis 2006. (2007). Vilnius: LSD. 

Demografijos metraštis 2009. (2010). Vilnius: LSD. 

Gruževkis, B. (2002). Žmogaus socialinė raida: užimtumas. Vilnius. 

Holton Elwood, F. I., Trott, J. W. Jr. (1996). Trends toward a closer integration of vocational education and human 

resources Development. Journal of Vocational and Technical Education, vol. 12, no. 2. 

Prieiga internetu: http://www.ldb.lt/Informacija/Apie/Documents/mtyrimas_neigaliuju_ADRPP_20080723.pdf (žiūrėta 

2011 01 05). 

Prieiga internetu: http://ec.europa.eu/economy_finance/een/002/article_4073_en.htm (žiūrėta 2011 01 23). 

Lietuvos apskritys 2009. (2010). Vilnius: LSD. 

Lietuvos gyventojai 1991. (1992). Vilnius: LSD. 

Stankevičius, P. (2009). Lietuvos pramonės transformacijos ir jų socialinės-ekonominės pasekmės. Vilnius: VPU. 

Vaitekūnas, S. (2008). Human resources of Lithuania: on the question of the fate of the nation. Bulletin of Geography 10. 

GEOECONOMICAL STRUCTURE OF THE HUMAN RESOURCES IN 

LITHUANIA 


Summary 

Human resources have always been important for the development of states and nations. 

From their number, and then from their qualitative characteristics depended the 

development of state, its position in the political and economical system, and the state's 

security. At the beginning of the 21 st century these resources have gained even more 

23


significant meaning. At first this is influenced, in particular, by global processes, which 

include bigger regions and more people. Second, qualitative composition of human resources 

has changed, i.e. their education, qualifications and professional level. Third, the 

regional market for the abolition of restriction increased the migration of human spatial 

and social mobility and changed the direction of migration flows. Also openness of 

markets changes spatial allocation of population, demographic indicators. 

The definitions of human resources made by some previous researchers are debatable. 

By accepting some of their claims, the authors seek a more appropriate definition. 

It could be that: human resources – are whole people with certain physical and 

spiritual features, life experiences, professional skills, which have a substantial impact 

on the development of strategies, policies, standards, systems and processes. This verson 

of definition is based on the fact that human resources determine state power, the 

general and structural policies, place in any spatial system, and so on. 

The most important research directions of human resources in social geography 

could include the following: 1) Demographics: population by age group, male-female 

ratio, reproduction, social structure. Here is important the age groups differing by education, 

work activity, the adoption of innovations and their application, 2) Spatial diversity: 

differences in human resources, Baby Boomers on the onset of demographic 

explosion and continued during the period prior to the reproduction of the differences 

in time and space associated with global operations; 3) Skills and proficiency tests: 

mass change of manual work to intellectual production in industry, requiring a highly 

skilled workforce and the knowledge (information) of society. The latter point is interesting 

in terms of geography and the fact that the workplace and the individual's work 

can be carried out over large distances. 

Statistical data analysis and the results show complex structure of the human resources 

geo-economics and its direct link with the economy. Lithuanian human resources 

can be described as a highly skilled and educated. The downside is that increased 

immigration, the increased life expectancy and reduced fertility has started especially 

rapid population aging process. At the same time groups of people with normal 

age-structure is being vulnerable of what is causing the problems. The growth of elderly 

population requires recounting state’s budget, increase expenditures on social 

welfare, pensions, thereby reducing them for education and culture. The research of 

geo-economical situation of Lithuanian human resources by the authors of this article 

leads to the following conclusions. 

1. Human resources, if revising their definition, can be defined as follows: human 

resources – people with certain physical and spiritual features, life experiences, 

professional skills, which have a substantial impact on the development 

of strategies, policies, standards, systems and processes. 

2. Lithuania has a sufficient amount of human resources which can be used for 

the welfare of state. Economic and social domestic problems constrain their 

efficient use. In the future, the declining birth rate will inevitably lead to the 

retirement of generations from the active living. 

3. Lithuanian human resources can be described as well-qualified, educated 

work force, which, judging by emigration, has a demand in more economical- 

24


ly developed countries. This is related to “brain drain” from Lithuania. At the 

same time Lithuania is losing the most skilled professionals and workers. 

4. Increased life expectancy and the growth of elderly people population is increasing 

the number of dependents per worker. In the future this problem will 

get more acute because of the decreasing number of pre-working age. 

5. The structure of labor force is similar to that of developed countries, but a deeper 

analysis shows a lack of stability of the Lithuanian economy and its inability 

to compete with other Western countries. This situation is very common 

in counties also. 

25


26


PROBLEMS OF THE DEVELOPMENT OF THE PENSION 

INSURANCE IN THE INDEPENDENT LITHUANIA 

Audrius Bitinas 

Mykolas Romeris University 

Abstract 

The aim of this article is to analyse the causes, tendencies, practical reforms and perspectives of the pension 

system in Lithuania. Also in this article the regulation of the right to the social insurance in the international and 

European Union (EU) law documents were analysed. The analysis of development of Lithuanian state social 

pension insurance guarantees is an actual issue, because the main task of the pension system is to create for each 

member a stable and adequate source of retirement income, implementing the idea of social justice and without 

reducing state social security guarantees. In this article the scientific literature analysis, legal acts analysis, 

document analysis, historical methods were used. It may be used as methodical literature studying the actual 

processes in the field of the pension system reforms of Lithuania. 

KEY WORDS: pension system, reform, Lithuania, funded pension system, tendencies, perspectives. 

Anotacija 

Straipsnyje nagrinėjamos pensijų sistemos ir jos reformų Lietuvoje priežastys, tendencijos ir perspektyvos. Taip 

pat tarptautiniai ir Europos Sąjungos (ES) įstatymai bei dokumentai, reglamentuojantys teisę į valstybinį socialinį 

draudimą. Lietuvos valstybinio socialinio draudimo pensijų sistemos, pensijų garantijų raidos analizė yra 

aktuali problema, nes pagrindinė kiekvienos šalies pensijų sistemos užduotis – kiekvienam šios sistemos dalyviui 

garantuoti stabilų ir adekvatų pajamų senatvėje šaltinį, nemažinant egzistuojančių valstybinio socialinio 

draudimo sistemos garantijų ir taip įgyvendinti socialinio teisingumo idėją. Šiame straipsnyje taikomi mokslinės 

literatūros ir teisės aktų analizės bei istorinis metodai. Straipsnis gali būti naudingas kaip metodinė priemonė 

aktualioms pensijų sistemos proceso ir reformų Lietuvoje studijoms. 

PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: pensijų sistema, reforma, Lietuva, finansuojama pensijų sistema, tendencijos, 

perspektyvos. 

Introduction 

The aim of state social insurance is to reduce the poverty and to protect persons from 

the poverty due to the occurrence of social risks, to promote social inclusion and equity 

between different social groups. State social insurance is based on the solidarity principle, 

i.e. social security contributors in real-time finance social security beneficiaries. 

State social pension insurance and other types of social insurance and reforms in 

Lithuania, like other European Union countries, is an ongoing process because of 

changing economic, political and social phenomena, developing the concept of reforms 

strategies, increasing the European Union’s institutions activity in the field of 

pensions etc. State social pension insurance system reforms and effective governance 

is analyzing in accordance with best practice in other countries, identifying the social, 

economic and cultural phenomena in the country and identifying necessaries changes 

in the pension system. 

The right to the social security has been mentioned already in the Versailles Treaty 

of 28 June 1919, almost at the same time the creation of modern social insurance system 

in Lithuania (Republic of Lithuania declared its independence in 1918) began. 

The Lithuanian Republic had to create a new social insurance system, primarily fo- 

27


cused on the prevention of occupational accidents and health care and only then at an 

universal pension system model. The social security pension insurance in the interwar 

Lithuania was expanded, but an universal pension system did not introduced before 

the Second World War. Currently in Lithuania the state social insurance schemes are 

applying for all social groups and covers all risks: pension, sickness and maternity, 

occupational accidents and occupational diseases, health and unemployment. 

At the end of XX century, European Union countries faced with social changes in family 

and employment structure (growth of the number of divorces, increased demand for 

highly skilled professionals etc.), economic changes (decreasing economic growth and 

deindustrialization) and demographic challenges (ageing). Principles of social solidarity 

and social security, the fight against poverty faced with a liberal conception of economic 

development (i.e. the social security system should not hinder economic development and 

only liberal labour market can better regulate social security). The traditional concept of 

the welfare state has changed because of increasing of social security costs and the slowdown 

in economics, therefore states tried to find new forms of organization and management 

of the social security systems. However, liberalism did not outweigh the importance 

of social protection guarantees and many European Union countries began to reform state 

social insurance systems in the past decade, which aim – to reduce the budget deficit, 

promote efficiency and strengthen the state social insurance guarantees. The development 

of liberal ideas did not bypassed Lithuanian pension system. The pension system reform of 

2003 raised the wide discussion on the state social pension insurance system future development 

of Lithuania. This reform clearly demonstrates that the government opted for a 

liberal position, i.e. funded pension system's participants on a voluntary basis (though it is 

actively promoting) has a possibility to transfer a part of the state social insurance guarantees 

into private pension funds. 

2. Regulations of the right to social insurance in the international and 

European Union documents 

State social insurance – one of the most psychologically acceptable and widely spread 

forms of income redistribution in many countries, when everyone knows that state social 

insurance contributions will be used exclusively to pay the social benefits (40, p. 7). 

In the State Social Insurance Law of Republic of Lithuania we could find a definition 

of the state social insurance which means a part of the system of social security 

whose measures are intended to compensate, in full or in part, for the income derived 

from work and lost by insured persons and, in the cases specified by laws, their family 

members as a result of insured events or to cover additional expenses (24). 

2.1. Regulations of the right to social security in the international documents 

The right to social security is already mentioned in Versailles Treaty of 28 June 

1919, this right also included in the Statute of the International Labour Organization 

(41, p. 5). 

28

PROBLEMS OF THE DEVELOPMENT OF THE PENSION INSURANCE IN THE INDEPENDENT… 

The right to social security as a human right also enshrined in the United Nations 

Universal Declaration of Human Rights of 10 December 1948 and in the International 

Covenant on Economic, Social and Cultural Rights of 16 December 1966. Article 9 of 

this International Covenant on Economic, Social and Cultural Rights provides that the 

States Parties to the present Covenant recognize the right of everyone to social security, 

including social insurance (42). 

Thus, the consolidation of social insurance law of the United Nations documents 

has become an important force for strengthening the overall social insurance principles 

in the national legal systems and established the obligation of States to ensure that 

the right to social security would be released. 

In European Declaration of Human Rights of 4 November 1950 we could find not 

only the right to the social security, but also instruments for the protection of this 

right. Any person who believes that the state violated his rights, and exploited the national 

legal remedies, may appeal to the European Court of Human Rights (43). 

Article 12 and 13 of the European Social Charter of 1961 (revised in 1996) establishes 

the right to social insurance and social assistance. Defending the rights the annual 

reports and the collective complaints procedure settled out. Article 12 of this 

Charter stipulates that with a view to ensuring the effective exercise of the right to 

social security, the Parties undertake: a) to establish or maintain a system of social 

security; b) to maintain the social security system at a satisfactory level at least equal 

to that necessary for the ratification of the European Code of Social Security; c) to 

endeavour to raise progressively the system of social security to a higher level; d) to 

take steps, by the conclusion of appropriate bilateral and multilateral agreements or by 

other means, and subject to the conditions laid down in such agreements, in order to 

ensure equal treatment and the granting, maintenance and resumption of social security 

rights (44). 

European Social Security Code of 16 April 1964 requires to the states to adopt the 

best possible solutions for its citizens in the field of the social security system and to 

improve the procedures. This Code is aimed at facilitating the social progress and to 

encourage all Member States to further develop their social protection systems (45). 

2.2. Acts of the state social insurance coordination in the European Union 

European Coal and Steel Community Treaty of 1951 is intended to improve working 

conditions and raise living standards. European Economic Community Treaty of 

1957 introduced free movement of persons, goods, services and capital and ensure the 

rights of migrant workers. The aim of European Economic Community law has been 

to focus on the social security rights of migrant persons and economic development. 

The Resolution of the European Economic Community Council of 1974 “On the 

Social Action Program” provides that economic development should be an integral 

part of social policy. Social Action Program has provided to improve employment, 

improve the implementations of the adopted decisions in the social, economic and 

labour law field (33, p. 67). 

29


The notion of the social insurance do not exist in the EU legislation, but the first Regulations 

setting the standards for coordination in key areas of social insurance (sickness and 

maternity benefits, disability, old age and widows' pensions, accidents at work and occupational 

disease benefits, unemployment benefits, family allowances), already adopted in 

1958 by the European Economic Community Council (Regulations No. 3 and No. 4). 

Article 4 of Regulation (EEC) No. 1408/71 of the Council of 14 June 1971 “On the 

application of social security schemes to employed persons and their families moving 

within the Community” stipulates that this Regulation shall apply to all legislation 

concerning the following branches of social security: (a) sickness and maternity benefits; 

(b) invalidity benefits, including those intended for the maintenance or improvement 

of earning capacity; (c) old-age benefits; (d) survivors' benefits; (e) benefits in 

respect of accidents at work and occupational diseases; (f) death grants; (g) unemployment 

benefits; (h) family benefits. This Regulation shall apply to all general and 

special social security schemes, whether contributory or non-contributory, and to 

schemes concerning the liability of an employer or ship-owner (46). 

The Single European Act of 1986 initiated discussion about the convergence of social 

protection systems. To achieve this goal the various forms of cooperation between 

countries has been developed. For example, the Mutual Information System on Social 

Protection (MISSOC) introduced. 

The Community Charter of the Fundamental Social Rights of Workers of 1989 

provides that the same attention for the social issues should be given as to the economic 

issues. Although the Charter was declaratory, but it showed the EU desire to 

regulate in detail the social security rights and to promote social integration in the EU. 

The principles of the Charter were set out in the treaty of Maastricht of 1992. 

The role of EU institutions particularly increased after Lisbon EU Council of 2000, 

in which has been agreed that social policy and social security is a priority objective of 

the EU, but economic growth must be linked to the social integration of countries. 

This Council adopted the Lisbon strategy and set the strategic goals in 10 years: a) the 

European Union should be the most competitive and dynamic knowledge-based economy 

in the world, b) to develop and improve technological progress and knowledge 

society, as well as carry out necessary reforms and to reduce social exclusion. Social 

protection systems need to help society to adapt to the economic changes and the state 

must give the great attention to the adequacy of pension systems and sustainability: to 

increase employment, reduce public debt and begin the pension reforms. 

Lisbon EU Council has introduced the “the open method of coordination”, i.e. the 

action plan to promote and improve cooperation between countries and to formulate 

common goals for reforming the pension systems. Another aim of “the open method 

of coordination” is to harmonize the social policies of Member States to follow best 

practices. “The open method of coordination” allows to the countries to maintain a 

constructive dialogue on the common goals of good governance practices and to exchange 

ideas searching the model of sufficient and financially stable pension systems, 

also prompted them to intensify the fight against poverty and social exclusion. 

European Code of Social Security of 1964 is important not only to the Council of 

Europe, but across the EU because the EU does not have such a document, establish- 

30


ing mandatory minimum standards of social protection and guaranteeing the right to 

social insurance. As the EU's competences in particular pension systems are limited, a 

major role in EU social policy development has the European Court of Justice. 

European Union social policy objective – to promote the growth of living standards 

combining economic growth with social protection. Implementing this objective, the 

EU institutions coordinate social policies and provides recommendations of EU countries 

on social security reforms. EU institutions try to impose certain common criteria 

to all countries, which could be distinguished as unique European Union's social 

model. Such features of the European Union's social model could be identified: “the 

open method of coordination”, the Lisbon Strategy, social dialogue, the EU enlargement 

and the jurisprudence of the European Court of Justice. 

European Union Parliament pointed that in order to better meet the demographic 

changes and globalization, it is essential to modernize and reform the European social 

model and to better adapt human resources to the rapid technological evolution, in order to 

achieve social integration, social justice and the eradication of poverty. The European social 

model must include measures to increase immigration, promoting social inclusion, 

equity, solidarity, individual rights and responsibilities of non-discrimination, to take the 

opportunity for all the citizens to access to high quality public services (47). 

3. Development and Prospects of Pension Insurance in Lithuania 

Development of a modern social security system in Lithuania started when the Republic 

of Lithuania declared its independence in 1918. Contemporary Republic of Lithuania needed 

to develop a new social security system, which first of all should be directed towards protection 

against accidents at work and health care and only later determination of a universal 

model of the pension system. Unfortunately, after the World War II when the states of the 

Western Europe (Great Britain, France, Germany) put the foundations to their modern social 

security system, the subsequent development of the social security system of Lithuania was 

developed according to the soviet model, the main feature of which was a total domination 

of the state in establishing principles of the social security and eliminating a possibility for 

the individuals themselves to create their social welfare. After restoration of independence 

development tendencies of the modern social security system of Lithuania have been closely 

related to membership of Lithuania in the European Union (EU), economic phenomena and 

ageing process of the society. 

3.1. Development of Social Security System after Declaration of Independence of 

Lithuania 

Pension system was not universal during the period between wars. Personal pensions 

were assigned based on laws of an individual character. For instance, Law on Assigning 

a Pension to Dr. Jonas Basanavičius of 8 July 1921 indicated that 2.000 golden Lithuanian 

coins should be assigned to establisher Doctor Jonas Basanavičius of the magazine 

“Ausra” for his remarkable merits during revival of Lithuanian nation and they should 

31


be paid from the credit of the Ministry of Education every month until his death” (1)]. 

Law on assigning student grants and pensions of 6 June 1924 indicated a list of specific 

persons who were assigned pensions (6)]. Based on special acts of law such pensions 

have been indexed (4) and later related to the categories of state clerks (9). 

Later on 12 June 1925 a Law on Pensions for remarkable persons of the society 

was enacted which defined that “pensions for remarkable persons of the society should 

be paid lifelong which would be equal to any category of the state clerk salary or part 

of it. Pensioners should also be paid the holiday bonus, too (Article 1). Such pensions 

are “assigned and their category is established by the President of the Republic at the 

suggestion of the Cabinet of Ministers” (Article 2). However, it should be mentioned 

that “pensioners, who received a pay for their job from the State Budget, did not get a 

pension. Exceptions were made only to persons who used to get a student grant or 

pension before inaction of this law” (Article 3). 

Another group of persons, who had regulated pension insurance, was soldiers. On 

21 August 1922 a Law on Pension for soldiers, who were disabled or their family 

members and also for families of the killed soldiers (2) was enacted and a Chart for 

determination of the loss of working capacity was approved in supplement to this law 

(3). On 10 April 1923 Ministers of Finance, Trade and Industry ratified Regulations 

for enforcement of the law on Pension for soldiers who were disabled or their family 

members and also for families of the killed soldiers (5), where payment of pension 

issues, the procedure for budget, the procedure for determination of working capacity, 

a list of documents necessary for obtaining pension, lodging powers, the procedure for 

issuing pension books and their use and etc. were described in detail. 

Later on 23 June 1925 a Law on Pension for soldiers (8) was enacted which established 

that “the state shall grant pensions to war disabled persons and after their death to 

their families; to families of the killed soldiers if soldiers have been killed or missing 

during their service or because of service in the Lithuanian state army; to Riflemen of 

the Union of Lithuanian Riflemen if they served as soldiers or comply with item one and 

two of this paragraph; to soldiers who served in the army for twenty years and more and 

after their death to their family members” (Article 1 of the Law). Under Article 2 of the 

law on Pensions for soldiers “war disabled persons are deemed as persons who lost their 

health or working capability serving or as a result of serving in the army”. Articles 4–8 

of the Law describes in detail rules for establishing pensions, additional bonuses for loss 

of working capability and cases of increasing pensions. For instance, it is said that establishing 

a monthly pension for the war disabled person, the last basic salary depending on 

the rank and duties of the officer, war doctor, war official or war chaplain is taken as a 

unit of calculation. Regulations for proper execution of the Law on pensions for soldiers 

(10) describe in detail issues relating to allotment of funds, formation of budget, filing 

applications and their consideration, medical checks and so on. 

Pension insurance has been applied to the state clerks, too. On 13 November 1925 

a Law on Pensions for State clerks was enacted (11), Article 1 of which defined that 

“a state clerk is entitled to the pension who held office at least twenty five years; a 

state clerk who held the office at least twenty years if he/she furnishes with a certificate 

issued by the medical check board that he/she is no longer able to hold the office; 

32


a state clerk who held the office at least ten years if he/she was dismissed from the 

office as a result of weaker psychical or physical state; a state clerk who lost at least 

twenty five percent of his/her physical or professional capacity as a result of his/her 

duties; a family of the deceased state clerk who died being a pensioner or had a right 

to receive a pension” and in other cases. Article 7 of the Law indicates that “full-time 

period of work; freelance period of duty if contributions deducted of the basic salary 

of the clerk are paid to the pension fund; a lawful time of the leave; time spent in 

prison; time spent working in the Seimas; time served in a mobilized or volunteer 

troops shall be included into the time necessary for receiving a pension. Article 14 of 

the Law regulates principles for calculation of the pension – “a principle salary of the 

last year category of the employee is taken as a basis for determination of the pension 

if the employee has held this category for at least three years; in case the employee has 

not held this category for three years, then the basic salary of the last but one service 

category is taken as a basis for calculation of the pension”. The basic salary also includes 

premiums and bonuses. Value of the pension depended on length of service. 

For instance, after twenty-five years of the service, the volume of pension was sixty 

percent of the last basic salary (Article 22 of the Law). 

Regulations for enforcement state clerks’ pensions and allowances (13) describe in 

detail what volume and how social security contributions should be paid (common 

rule – “a state institution paying salaries to its full-time employees, deduct 6 % of the 

basic salary and triennial bonuses to the pension and allowances fund”), issues on calculation 

of the service working time, procedures for filing applications for granting 

pensions and execution, the procedure for granting pensions (pensions used to be 

granted by a special committee established by the Prime Minister), procedure for 

payment of pensions and suspension or reduction of pensions and etc. Besides, these 

Regulations also defined that “Pension and allowances fund is at the disposal of the 

Ministry of Finance”. 

On 23 March 1926 General Social Security Office under the Ministry of Interior 

was established based on the law of the General Social Security (12). Purpose of the 

establishment was dealing with social security issues. 

Summarizing development of the social security of Lithuania during the period between 

the wars we may quote P. Leonas that a social issue is an issue of welfare of the 

working society, search for ways and measures how to make welfare of the largest 

number of population the best and do it in the cheapest way (with least costs) in all 

spheres of their life (37, p. 511). 

3.2. Development of the Pension Insurance System and ITS Growth after 

Restoration of Independence of Lithuania 

Set of problems arising in development of the pension system 

After Lithuania declared its independence, political and economical changes had a 

significant importance to the pension system, too. On 13 February 1990 the then Supreme 

Council passed a resolution XI-3690 “On reformation of the Social Security 

System of the Lithuanian SSR”, in which the social security was taken over from pro- 

33


fessional unions to the disposal of the state of Lithuania. The same year on 7 March 

the Council of Ministers passed a resolution No 64 “On Reformation of the social security 

system of the Lithuanian SSR”, under which the General State Security Office 

was established under the Ministry of Labour and Welfare which was assigned to exercise 

the functions of the state social security and its transient regulations were ratified. 

General State Security Office and its territorial divisions started to register the 

insured, collect contributions, arrange and monitor pay-off operations, execute the 

budget of state social security. On 23 October 1990 a Law on state social welfare system 

was passed which distinguished social insurance from care and welfare and legalized 

an independent state social security budget (19). 

After restoration of independence Lithuania has chosen the tradition of Bismarck 

social security: state social security system is universal, covers almost all population 

of the Republic of Lithuania and the right for receiving state social security pay-offs is 

relating to personal participation in the social security system. In pension system of 

Lithuania social security schemes and different universal pay-offs are dominating and 

the role of private pension funds (second and third level) is insignificant. We may also 

mention other features of the Lithuanian pension system module which are characteristic 

to the pension system of the Continental Europe (where Bismarck tradition is 

dominating): pay-offs depend on the previous salary and length of service, the fund of 

social security is financed by the social security contributions, social security system 

is based on the labour market, persons making the minimum income receive social 

allowances and etc. choice of such a module is motivated on not just recommendations 

of international experts or influence of the traditions of the socialist law, but on the 

previous economic background – a need to encourage labour market and collect social 

security contributions. Pension system of Lithuania also has some features of the pension 

system module of the Eastern Europe, because pension system of Lithuania was 

characterized by disproportionate ratio between social security contributions and convertibility 

of pension rate: social security contributions are high, pension convertibility 

rate is relatively low (which is in part determined by soviet length of service and devaluation 

of the soviet salaries). 

In year 1991 a Law on Social Security of the Republic of Lithuania came into effect 

(24), which fixed types of social security, finances and management. Pension system 

was financed by social security contributions (paid deducting from the salary), 

state social security pensions have been started to pay. However the economic changes 

of that period (big unemployment, economic recession, income inequality, shadow 

economy, company bankruptcies, privatization, decrease in gross domestic product 

and purchasing power) determined the deficit in the state budget and at the same time 

the budget of the social security fund. The economic problems were accompanied by 

escalation of demographic and social phenomenon: ageing of the society, drop in 

birth-rate, increase in number of state-dependent people. After establishment of the 

pension system and financing mechanisms of the independent Lithuania, it was necessary 

to secure sufficiency of pensions, whereas despite frequent indexation, pensions 

constantly lost their value. R. Lazutka emphasizes that pensions of the 1991–1993 lost 

their value almost four times and until the year 2003 purchasing power of pensions 

34


was only 57.9 percent of the level of the year 1990 (the year 1995 – 31.7 percent) (36, 

p. 73). In a situation like that the need for paying social allowances increased, the pension 

system did not conform to the actual economic and social situation, therefore 

increasing deficit in the state social security fund required taking drastic reforms in the 

pension system, which after long discussions, started only from the 1995. 

The pension system reform of the year 1995 

The reform of the pension system which started in 1995 may be considered as the 

first one, because until then reforms of the pension system were concentrated on the 

development of essential elements of the pension system: to segregate the budget of 

the social security from the state budget, segregate social security from social allowances, 

determine proportion of social security contributions, extend retirement age and 

balance budget of the social security fund. 

Upon development of the new pension system there were no questions about availability 

of the Bismarck social security tradition for Lithuania, whereas its principal 

feature was that pay-offs depended on the paid contributions, besides principles of the 

Bismarck social security tradition had been used in the soviet pension system as well. 

Besides, experts of the EU states and international institutions (the World Bank, International 

Labour Organization, European Council, European Union, United Nations 

Development Program) gave recommendations (in some cases imagining possible 

reforms in a different way) to the Government of Lithuania in creation and development 

of social security (33). 

Reasons for the reform of the pension system were the economic problems (increasing 

financing of pensions, changes in the labour market and economic recovery), 

demographic processes and increasing deficit in the budget of state social security 

fund. The principal goals of the pension system were to pay the retirement pensions, to 

secure necessary flexibility in the conditions of changing labour market, secure fair 

distribution of allowances and increase transparency of the system. 

On 1 January 1995 a Law on State social security pension of the Republic of 

Lithuania came into effect (20)], which replaced still existing Law on granting and 

payment of soviet pensions. After this reform a system based on the principles of social 

security came into effect when pay-offs were paid only to the ensured persons, 

contributions were calculated individually and they were considered when determining 

the volume of the pension and the insurance period was deemed only the period 

when social security contributions had been paid. By this reform they tried to relate 

contributions to the paid pay-offs and differentiate volume of the pension according to 

the paid contributions. 

Provisions of the reform of 1995 tried to implement the principles of social security, to 

give up exceptions and privileges inherited from previous times. Therefore a right to the 

pension was related to the period of social security pension and volumes of social security 

pensions were related to the volume of contributions of the state social pension paid by a 

person. A retirement age was extended, which was 55 years for women and 60 years of age 

for men. Previously existing possibilities and privileges for some professions and social 

groups early retirement were withdrawn. Pensions, granting of which was related to certain 

35


professions or political conditions (officers and soldiers, suffered people, honored persons, 

etc.) were segregated from the social security and reorganized into a special non-contribution 

pension system section, which made suppositions for formation of the elements of clientelism 

pension system. It has been also established that a maximum state social security pension 

would be granted to persons who had paid social security contributions at least 30 years 

and the state social security became mandatory for persons working independently. The 

reform of the pension system introduced a new pension volume calculation formula, in 

which one part was a basic part which was of the same value to everyone (which was approved 

by the Government of the Republic of Lithuania) and the second additional variable 

part (which depended on the period of paying social security contributions, volume of paid 

social security contributions and the volume of social security contributions). 

The pension system did not exclude pensions based on a privilege system (state 

pensions of the first and second level, pensions for the suffered persons and etc.); 

however additionally state pensions to soldiers, scientists, officials and etc were introduced. 

Besides, the widow’s allowances were paid alongside retirement or disability 

pensions, accordingly there was a possibility to get a few pensions, though some seniors 

did not receive any retirement pensions or allowances due to lack of length of 

service. Upon increase of the number of people getting the state pensions, there was a 

forecast on the increase of expenses for state pensions from 0.65 percent GDP in the 

year 2005 (0.74 percent of GDP in the year 2020, 0.96 percent of GDP in the year 

2040) to 1.15 percent of GDP in the year 2050 (38). 

So, the reform of 1995 developed a completely new pension system in Lithuania, 

financed by social security contributions which were calculated in a separate budget 

and made presumptions for further development of the system, however a big number 

of people failed to get into the social security system and some persons had an opportunity 

to receive several pensions, besides a system of the privileged pensions had 

been established, a significant deficit in the social security budget still remained (only 

from the year 2001 income of the State social security fund exceeded expenses for the 

first time) and volume of pensions remained rather low, despite a relatively high social 

security contribution part paid by the employers. The reform of pension system of the 

year 1995 secured stability of financing the social security, however state social security 

pensions (not including privileged pensions) were not sufficient, because it did not 

guarantee a proper volume of the income in old age and did not help to avoid poverty. 

Concepts of the funded pension system reform of the year 2003 and 

problems of the reform 

In the year 2000 the Government of the Republic of Lithuania ratified the concept 

of the Pension system reform” (27). The pension system reform concept provided the 

principal goal – to change the pension system so that people at the retirement age 

could get bigger income than previously and that this system would become more viable 

and would include all population, that people at the retirement age would get bigger 

income than before, however the distribution should not be increased but decreased 

and a mandatory accumulation to the pension fund should be introduced without 

increasing a tariff of contributions to the pension insurance. 

36


The concept provides that the first level of pension system of Lithuania should 

make state social security pensions: retirement, disability (disablement), widows and 

orphans. The second level pensions – that is mandatory funded pensions put into private 

pension funds. The third stage of the pension system is an additional voluntarily 

funded pension which is performed by the same pension funds which execute the 

mandatory accumulation, by several pension funds or insurance companies. 

The concept of pension system reform was enacted based on the modeling theory 

and it changed due to lack of political understanding. The first draft of the Law on 

Pension system reform adopted in April 2001 provided that persons until the age of 40 

should mandatory participate in the funded pension system, persons over the age of 50 

do not take part in the funded pension system, participation of other persons is voluntary. 

Besides it also provides that 5 percent of the state social security contributions 

shall be paid to private pension funds. In July 2001 when new Government was approved, 

in November 2001 the second draft of the Law on Pension system reform was 

adopted which provided that persons until the age of 30 should mandatory participate 

in the funded pension system, persons over the age of 50 did not take part in the 

funded pension system, participation of other persons was voluntary and 5 percent of 

the state social security contributions should be paid to private pension funds. In April 

2002 the Seimas returned the draft to the Government for development indicating that 

participation in the funded pension system should be voluntary and persons who were 

accumulating pensions should pay additional state social security contributions from 1 

percent to 2.5 percent, and the state should subsidize people who accumulate, especially 

those who had no social security. In October 2002 the Government provided a 

new draft of the Pension system reform, which provided that participation of all persons 

having state social security in funded system was voluntary and the contribution, 

which was transferred to the pension funds would increase every year from 2.5 percent 

(one percent each year) to 5.5 percent. The anticipated beginning of the pension system 

reform was the year 2004, funded pensions were carried out without increasing 

the tariff of the existing state social security. In July 2003 the Seimas adopted a Law 

on Funded Pensions and amendments to other laws relating to it and in September 

2003 signing pension capitalization agreements started. 

It should be mentioned that the concept of Pension reforms has been prepared at 

the time when there was a deficit in the state social security fund and declining demographic 

and economic indices, therefore some measures (for example, limitation of 

payment of pension to working pensioners) has been acknowledged as anticonstitutional 

or increased the deficit of the state social security fund budget even more (for 

example, establishment of maximum margin for the taxable salary imposed by contributions 

for the social security). We should also note that goals of the Pension reform 

concepts which had to modulate a long-term prospects of the Lithuanian pension system 

have basically remained unimplemented: state pensions remained, the ratio of the 

social insurance contributions between the employer and employee has not been revised, 

funded pensions operate only in the first level, pensions funds are administered 

not just by one, but two institutions and etc. 

37


The main reason, which stimulated the reform of the 2003 funded pension system, 

was inefficiency of the pension system and declining demographic and social indices. 

The situation existing in 2003 was a completely different, i.e., 1995 the principal task 

was to establish a modern pension system, giving up the heritage of the soviet system, 

while inevitability of the reforms of 2003 was based on surplus of the state social security 

fund budget and decline in a demographic situation. 

The goals of reforms provide that from 1 January 2004 residents may direct part of 

the contributions to the state social security for funded pensions (21–23). The main 

officially declared goal of the pension system reform was to introduce a funded pension 

stage, which would enable residents of the Republic of Lithuania individually 

accumulate part of the social security contribution for their retirement pension. The 

reasons for pension system reform were: unfavorable demographic situation and assurance 

of stability of the pension system financing, also asset surplus in the anticipated 

state social security budget. 

By the reform of the pension system they tried to reduce direct financial obligations 

of the state for future pensioners: the state shall secure smaller – about 21.5 percent 

(whereas the contribution tariff for mandatory social security pensions drops 5.5 

percent) pensions, however this part should be secured by private pension funds, 

which would make investments in case of market risks. Pension capitalization should 

increase pensions to all people participating in it without increasing the contribution 

tariff of the mandatory social security and at the same time would encourage savings 

of people. 

During the first years of the reform a contribution to the funded insurance was 2.5 

percent and the funded contribution tariff would be increased every year 1 percent up 

to 5.5 percent. Acts of law regulating the pension system reform determined that total 

contribution tariff of the state social security, however upon calculation of the social 

security pensions, people participating in funded system for the years when they saved 

for pensions, the social security pensions would be decreased in proportion to the volume 

of the funded pension contribution. A right for receiving a pension from the 

funded pension companies, participants will receive at the retirement age established 

in the Law on State social security pensions. The volume of the capitalization depends 

on the annuity period, income, investment results of the saved assets and administration 

costs of the pension funds. Acts of law define that lack of assets in the budget of 

Social Security which occurred as a result of implementation of the pension system 

reform, may be financed according to the procedure defined by the Law on the Government 

and municipality property privatization from the assets obtained after sale of 

the state property, also by the assets of the state budget and other sources of financing. 

These assignments to State Social Security fund are determined in the law. 

Upon developing an funded pension system in 2006 a few very important amendments 

to the law on Funded pension. 

Pensions were adopted which came into effect on 1 July 2007 (25). These amendments 

provided that participants of the pension fund which had seven or less years 

until the retirement age, should mandatory be notified of a possible risk taking part in 

other than conservative investment pension funds, also all people starting to partici- 

38


pate in the funded pension would be mandatory introduced to the risk of investment 

into pension funds and in this way their knowledge on investment would rise. 

Amendments also consolidated the provision that a person who started participating in 

the funded pension and upon conclusion of the funded pension for the first time, the 

pension capitaliozation company should mandatory introduce a person to comparison 

of all investment risks of all its managed pension funds in writing. However, such 

amendments relating to additional notification of older persons and their additional 

signature (that they are familiar with participating in risky funds) will not solve the 

problem, because a possibility to older people to get a bigger funded pension may be 

participation in a more risky funds (in case a person decided to participate in an 

funded pension system), Besides, persons who participate in the funded system and 

have a lower salary and are older, will receive a lower pension. 

Taking part in the funded pension system was active; however this may be related 

to the opinion of the Government which was very intensively expressed in mass media 

that taking part in the funded pension will increase pensions. In the short-time prospects, 

introduction of the funded pensions meant that contributions (or taxes) of the 

social security will be increased or increase of pensions will be suspended. In the 

long-term prospect the decreasing number of payers of contributions had impact on 

the development of the public sector (35). 

Summarizing we may say that introduction of the funded pension system decreased 

the warranty of the social security pensions and approximated the Lithuanian pension 

system to Anglo-Saxon model of pension system, because the state social security 

system became mixed and partly dependent on the state budget and situation in the 

financial market and also participants of the funded pension system became less dependent 

on state warranties whereas part of their future pension guaranteed by the 

state, will be lower. 

3.3. Pension System Development Trends in Lithuania 

Integrated Pension System Reform Assumptions 

Since 2002 Lithuania had economic growth, increased employment and wages. 

Accordingly, the state social insurance fund surplus was initiated to increase the state 

social insurance pensions and other benefits. However, there were no political decisions 

to ensure the guarantees of social security, pension reserve fund not established, 

the pension system was liberalized, i.e. there were no political decisions to remain 

stable Social Insurance Fund budget. In 2008 the economic crisis influenced the financial 

stability of the Social Insurance Fund because of increased unemployment, reduced 

wages, company’s bankruptcies etc. Social Insurance Fund in a very short time 

has become deficit. 

An economic crisis of 2008 hit the state social insurance pension system. From 1 

July 2009 the amendments to the Pension system reform law adopted, which stipulates 

that the state social security transfers to private pension funds fall to 2 percent (from 

the income from the state social insurance contributions) from 1 July 2009. It is foreseen 

to raise state social security transfers to private pension funds from year 2011 

39


(the pension contribution rate for 2011 is 5.5 percent, in 2012, 2013, 2014 – 6 percent, 

from 2015 – 5.5 percent of participants in the revenue from the state social insurance 

contributions). 

Despite the many financial injections to increase the social security contribution 

rates and permanent cuts in benefits, the State Social Insurance Fund revenue continue 

to decline. The Law on State Social Insurance Fund Budget indicators for 2009 provides 

that only 600 000 Lithuanian Litas paid into the pension funds will be compensate 

in the year 2009. However these were insufficient funds. In April 15 and 1 July 

2009 the Government of Lithuania granted to the State Social Insurance Fund Board 

under the Social Security and Labour Ministry 420 million Lithuanian Litas and 715 

million Lithuanian Litas loans. As well 2 September, 30 September and 28 October 

2009 the Government of Lithuania granted accordingly 300 million Lithuanian Litas, 

460 million Lithuanian Litas and 1025 million Litas (28–32). 

When revenue is declining, the simplest way to regulate the social insurance fund 

budget is to increase state social insurance contributions (employees and employers 

part) or to reduce benefits. However, these methods can not be applied as the fastest 

economic effect because they are indirectly impacting the State's competitiveness and 

employment policy. The growth of social insurance contributions increase manpower 

and create the negative investment climate. Reduction of pension benefits (therein for 

the working pensioners) may affect certain undesirable legal and social implications, 

raise the questions of social solidarity, social security unity, benefits differentiation 

and a legitimate expectation principles. Thus, the reduction of pensions means that 

persons are not encouraged further work and expect a higher pension, and pensions 

will decline despite of paid higher social insurance contributions. 

Reforms and social solidarity 

The economic crisis and reduction in pensions, in general, deny the contributionbenefit 

balance and it‘s important to maintain the principle that economic values (i.e. 

the current economic crisis) should be subordinated to the state social insurance pension 

guarantees. Reduction of pensions part which depends on how many years person 

worked and paid contributions and introducing the fixed basic pension could violate 

main principle of Bismarck social traditions: the benefit depends on paid contributions. 

In this case, the actual Lithuanian pension system model is more close to the 

Anglo-Saxon liberal model, whose main feature is that the pension insurance is a person's 

own affair, because the state only guarantees the basic amount of the benefits. 

Therefore, reforming the pension system should be taken not only the traditional 

simple measures (to reduce benefits and increase contributions), but to launch a new 

comprehensive social security system and labour law reform, with particular emphasis 

on means to grow the employment, more flexible employment forms and active social 

policies (according to the European Union recommendations), to review the entire 

system of social security benefits (reduce or eliminate some benefits), to introduce 

health social insurance contributions for pensions (pensions are taxable in many EU 

countries). Economic Cooperation and Development Organization in the pensions 

review of 2009 noted that in the face of the economic crisis, the government adopts 

40


the short-term practical solutions. Meanwhile, long-term strategic plans, which are 

important to pensioners' incomes, are ignored (39)]. 

Pension system reforms should be done in accordance with the social solidarity and 

legitimate expectation principles. The Constitutional Court of the Republic of Lithuania 

in the ruling of 26 September 2007 noted that the principle of solidarity means that 

the working (pursuing active economic activities) persons who receive insured income 

contribute to accumulation of social insurance funds, thus creating preconditions to 

pay payments to those persons, who must be paid the payments provided for in the law 

due to the fact that they have reached the pensionable age for old age pension, disability 

in their regard has been recognized or there are other reasons provided for in the 

law (inter alia when these members of society cannot work and provide for themselves 

due to the objective reasons provided for in the law). On the other hand, the 

solidarity principle also implies that the persons who pay state social insurance contributions 

have the right to receive, in cases and under conditions provided for in the 

law, to receive themselves state social insurance pensions and/or other payments, thus, 

they acquire a corresponding legitimate and reasonable expectation [18]. 

Article 52 of the Constitution of the Republic of Lithuania provides that State shall 

guarantee to citizens the right to receive old age and disability pensions as well as social 

assistance in the event of unemployment, sickness, widowhood, loss of the 

breadwinner, and in other cases provided for by laws [14]. 

The Constitutional Court of the Republic of Lithuania in the ruling of 25 November 

2002 noted that „there may occur such an extreme situation in the state (economic 

crisis, natural disaster etc.) when it is impossible to accumulate enough funds for the 

payment of the pensions. In such extraordinary cases the legal regulation of pensionary 

relations may be corrected also by reducing old age pensions to the extent that it is 

necessary to ensure vitally important interests of society and protect other constitutional 

values. The diminished old age pensions may be paid only on a temporary basis, 

i.e. only when there is an extraordinary situation in the state“ (16). Although in this 

ruling of the Constitutional Court of the Republic of Lithuania it is pointed that the 

person who meets the conditions established by law in order to receive the old age 

pension, and who has been awarded and paid this pension, has the right to a monetary 

payment of a respective amount, i.e. the right to possession. Under Article 23 of the 

Constitution, this right must be protected and safeguarded. 

The Constitutional Court of the Republic of Lithuania in the ruling of 26 September 

2007 noted that social security payments implies a person’s right to an adequate 

level of old-age pension, this may not be independent of paid social insurance contributions 

(18). 

It means that pension reduction should not be automatic, reducing pensioner’s 

(who have worked hard life) income (even though they have not reached 50 percent 

former salary Lithuania, while in Western European countries this rate is about 70–80 

percent). 

41


Conclusions 

The following prospects of the pension system reform of Lithuania may be singled out: 

1. It is necessary to start a new complex reform of the entire social security system, 

the main goals of which would be: to encourage employment, to refuse 

privileged pay-offs, gradually increase a retirement age; revise all social security 

system pay-offs; to balance the proportion of the ones paying contributions 

with the ones receiving pay-offs; to balance the budget of the social security 

fund; to revise volumes of social security contributions (for instance, to 

apply health insurance contribution to pensions); to change unemployment social 

security and early pension system and etc. 

2. Based on practice of other states (in EU an “open coordination method” is 

used), recommendations of the EU institutions and legal principles of social 

welfare. 

3. To relate the reform of pension system to changes in labour law, introducing 

part-time or half-day employment, increasing flexibility labour relations and 

employment. 

4. To encourage a voluntary pension security, assigning a certain part of liability 

for his own welfare to a person himself. 

5. State social security pension system makes a better social security than 

schemes of private pensions, because the goal of the pension system is to ensure 

sufficiency of pensions, therefore obligations of the state to the participants 

of the pension system should not be decreased. 

6. Participants of the pension system should be constantly notified of the obtained 

rights to the state social security pension. 

7. Independent permanently operating institutions liable for revision of the pension 

system or assessment of its course, establishing may help to consolidate 

management of the pension system. 

Received 2010 07 07 

Approved for publishing 2011 03 07 

References 

1. Pensijos d-rui Jonui Basanavičiui nustatymo įstatymas. (1921). Vyriausybės žinios, 1921-07-20, Nr. 68-605. 

2. Netekusiems sveikatos kariams, jų šeimoms, o taip pat žuvusiųjų karių šeimoms pensijų įstatymas. (1922). Vyriausybės 

žinios, 1922-08-29, Nr. 104-819. 

3. Netekusiems sveikatos kariams, jų šeimoms, o taip pat žuvusiųjų karių šeimoms pensijų įstatymo priedas. (1922). 

Vyriausybės žinios, 1922-08-29, Nr. 104-820. 

4. Pensijos Jonui Basanavičiui ir Tomui Žilinskiui ir atlyginimo Jonui Jablonskiui įstatymų pakeitimas. (1922). 

Vyriausybės žinios, 1922-10-23, Nr. 111-872. 

5. Netekusiems sveikatos kariams, jų šeimoms, o taip pat žuvusių karių šeimoms pensijų įstatymui vykdyti taisyklės. 

(1923). Vyriausybės žinios, 1923-05-03, Nr. 130-982. 

6. Stipendijos ir pensijų paskyrimo įstatymas. (1924). Vyriausybės žinios, 1924-07-18, Nr. 166-1155. 

7. Pasižymėjusiems visuomenės veikėjams pensijų įstatymas. (1925). Vyriausybės žinios, 1925-06-26, Nr. 196-1329. 

8. Karių pensijų įstatymas. (1925). Vyriausybės žinios, 1925-08-11, Nr. 201-1352. 

9. Respublikos Prezidento aktas (dėl pensijų skyrimo). (1925). Vyriausybės žinios, 1925-08-26, Nr. 202-1357. 

42


10. Karių pensijų įstatymui vykdyti taisyklės. (1926). Vyriausybės žinios, 1926-01-15, Nr. 213-1412. 

11. Valstybės tarnautojų pensijų ir pašalpų įstatymas. (1926). Vyriausybės žinios, 1926-04-10, Nr. 221-1443. 

12. Vyriausiosios socialinio draudimo valdybos įsteigimo įstatymas. (1926). Vyriausybės žinios, 1926-05-18, 

Nr. 225-1469. 

13. Valstybės tarnautojų pensijų ir pašalpų įstatymui vykdyti taisyklės. (1926). Vyriausybės žinios, 1926-09-25, 

Nr. 235-1526. 

14. Lietuvos Respublikos Konstitucija. (1992). Valstybės žinios, Nr. 33-1014. 

15. Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 1997 m. kovo 12 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinio 

socialinio draudimo įstatymo 5 straipsnio, Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 

8 straipsnio antrosios dalies 1 punkto ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. sausio 26 d. nutarimo Nr. 

142 „Dėl Lietuvos Respublikos 1995 m. vasario 20 d. nutarimo Nr. 266 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinio 

socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“ 1 punkto 

atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. (1997). Valstybės žinios, Nr. 23-546. 

16. Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2002 m. balandžio 23 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos vidaus 

reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Valstybės saugumo, Krašto apsaugos ir prokuratūros pareigūnų ir karių valstybinių 

pensijų įstatymo (2000 m. gegužės 2 d. redakcija) 7 straipsnio 1 ir 2 dalių, 16 straipsnio 6 dalies ir 9 

dalies 2 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, taip pat dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 

m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 „Dėl Vidaus reikalų, Valstybės saugumo, Krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų 

pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų patvirtinimo ir tarnybos laiko, kurio 

reikia procentiniam priedui už ištarnautus metus gauti, nustatymo“ patvirtintų Vidaus reikalų, Valstybės saugumo, 

Krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo 

nuostatų (1998 m. lapkričio 20 d. redakcija) 31.3 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų, Specialiųjų 

tyrimų tarnybos, Valstybės saugumo, Krašto apsaugos ir prokuratūros pareigūnų ir karių valstybinių pensijų 

įstatymo (2000 m. gegužės 2 d. redakcija) 7 straipsnio 1 daliai“. (2002). Valstybės žinios, Nr. 43-1636. 

17. Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2002 m. lapkričio 25 d. nutarimas “Dėl Lietuvos Respublikos diplomatinės 

tarnybos įstatymo 69 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 

4 straipsnio (2000 m. kovo 16 d. redakcija) 1 dalies 9 punkto ir Lietuvos Respublikos Valstybinių socialinio 

draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio (1999 m. gruodžio 16 d. redakcija) 1 dalies 5 punkto bei 23 straipsnio 

(1994 m. gruodžio 21 d., 2000 m. gruodžio 21 d., 2001 m. gegužės 8 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos 

Konstitucijai“. (2002). Valstybės žinios, Nr. 113-5057. 

18. Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimas “Dėl Lietuvos Respublikos valstybinio 

socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) 3 dalies, 8 straipsnio (2004 m. 

lapkričio 4 d. redakcija) 2 dalies, 34 straipsnio (2002 m. liepos 4 d., 2003 m. spalio 7 d. redakcijos) 3, 4 dalių atitikties 

Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. (2007). Valstybės žinios, Nr. 102-4171. 

19. Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio aprūpinimo sistemos pagrindų įstatymas. (1990). Valstybės žinios, 

Nr. 32-761. 

20. Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas. (1994). Valstybės žinios, Nr. 59-1153. 

21. Lietuvos Respublikos pensijų fondų įstatymas. (1999). Valstybės žinios, Nr. 55-1765. 

22. Lietuvos Respublikos pensijų sistemos reformos įstatymas. (2002). Valstybės žinios, Nr. 123-5511. 

23. Lietuvos Respublikos pensijų kaupimo įstatymas. (2003). Valstybės žinios, Nr. 75-3472. 

24. Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymas. (2004). Valstybės žinios, Nr. 171-6295. 

25. Lietuvos Respublikos pensijų kaupimo įstatymo 3, 4, 6, 7, 8, 10, 12, 13, 15, 17, 19, 20, 24, 28 straipsnių 

pakeitimo ir papildymo bei Įstatymo papildymo 13(1) ir 18(1) straipsniais įstatymas. (2006). Valstybės žinios, 

Nr.144-5462. 

26. Lietuvos Respublikos Valstybinio socialinio draudimo biudžeto 2009 m. rodiklių patvirtinimo įstatymas. (2008). 

Valstybės žinios, Nr. 149-5998. 

27. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. balandžio 26 d. nutarimas Nr. 465 „Dėl pensijų sistemos reformos 

koncepcijos“. (2000). Valstybės žinios, Nr. 36-998. 

28. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. balandžio 15 d. nutarimas Nr. 263 „Dėl paskolos Valstybinio socialinio 

draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos“. (2009). Valstybės žinios, 

Nr. 43-1665. 

29. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. liepos 1 d. nutarimas Nr. 662 „Dėl paskolos Valstybinio socialinio 

draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos“. (2009). Valstybės žinios, Nr. 79-3291. 

30. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimas Nr. 944 „Dėl paskolos Valstybinio socialinio 

draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos“. (2009). Valstybės žinios, Nr.106-4425. 

31. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimas Nr. 1189 „Dėl paskolos Valstybinio socialinio 

draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos“. (2009). Valstybės žinios, 

Nr. 118-5066. 

32. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. spalio 28 d. nutarimas Nr. 1384 „Dėl paskolos Valstybinio socialinio 

draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos“. (2009). Valstybės žinios, Nr. 130-5651. 

43


33. Bernotas, D., Guogis, A. (2006). Globalizacija, socialinė apsauga ir Baltijos šalys. Vilnius: M. Romerio universitetas. 

34. European Commission. Synthesis report on adequate and sustainable pensions. (2006). 

35. Gylys, P. (2004). Reforms of pension system in Lithuania. Ekonomika 66. 

36. Lazutka, R. (2007). Pensijų sistemų raida Lietuvoje. Filosofija, sociologija 2. 

37. Leonas, P. (2005). Raštai, t. 2. Vilnius: Teisinės informacijos centras. 

38. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. 2005 m. Lietuvos nacionalinis pranešimas dėl pakankamų ir stabilių 

pensijų strategijos. (2005). Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. 

39. Pensions at a Glance. Retirement – income systems in OECD countries. (2009). Website: 

www.oecd.org/els/social/pensions/PAG [2009-11-05]. 

40. Guogis, A. (2000). Socialinės politikos modeliai. Vilnius: Eugrimas. 

41. Heredero, A. G. (2007). Social security as a human right. The protection afforded by the European Convention 

on Human rights. Strasbourg: Council of Europe Publishing. 

42. Website: http://www3.lrs.lt/pls/inter2/dokpaieska.showdoc_l?p_id=174850&p_query=&p_tr2= 

43. Website: http://www3.lrs.lt/pls/inter2/dokpaieska.showdoc_l?p_id=278385&p_query=&p_tr2= 

44. Website: http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=42260 

45. Website: http://www.etib.lt/site_files/socialinis/ESS48.doc 

46. Website: http://eur-lex.europa.eu/LexUriServ/LexUriServ.do?uri=CONSLEG:1971R1408:20060428:lt:PDF 

47. Europos Parlamentas. Būsimas Europos socialinis modelis. (2005). 2005/2248(INI). Website: 

http://www.europarl.europa.eu [2007-09-21]. 

44


FAMILIES IN TRANSITION – CHANGING HELP SYSTEMS 

Brigitte Wießmeier 

Evangelische Hochschule Berlin (Germany) 

Abstract 

Families are in transition because of social and demographical changes and reasons of migration. How 

can families be supported quickly, on a long-term basis? Low threshold assistance should be made 

available, i.e. assistance that can be integrated easily and quickly into the everyday life of the respective 

family. Information material should be made available in several languages, and if necessary specially 

designed media products for migrants should also be used. The linguistic and cultural plurality of the 

society is to be recognized, which should be reflected in the corporate design of the institution, the 

equipment and attitude of the staff. The assistance plan procedure must be guaranteed with the 

involvement of all the relevant persons, even if this seems to be ambitious and requires new forms of 

assistance. Approaches that develop resources should have priority, in order to focus on strategies that 

help to master the problem at hand. Thus, important conditions for an intercultural opening and wellplanned 

procedure for family-supporting assistance are designated, and special competences such as 

holistic and flexible acting are suggested. The description of a practical example involving social work 

students seems to diminish entrance barriers whilst taking potential savings into consideration. 

KEY WORDS: Migrant families, family assistance, family protection, family policy. 

Anotacija 

Straipsnyje atskleidžiamos šeimos socialinės ir ekonominės problemos besikeičiančios visuomenės gyvenimo 

kontekste. Atsižvelgiant į Vokietijos visuomenės multikultūriškumą, straipsnyje analizuojamos ir šeimų, 

esančių migracijos situacijoje, galimybės laiku gauti socialinę pagalbą. Nagrinėjant šeimų socialines problemas 

atskleidžiamos stipriosios ir silpnosios socialinės pagalbos pusės, įvertinus socialinės pagalbos sistemos 

veikimą Vokietijoje. Pristatomas formalios ir neformalios socialinės pagalbos turinys. Straipsnyje akcentuojama 

būsimų socialinių darbuotojų socialinio darbo su šeimomis patirtis praktikos metu, projektinės veiklos 

galimybės ir ekonominis veiksmingumas teikiant socialines paslaugas. 

PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: migrantų šeimos, paslaugos šeimai, šeimos apsauga, šeimos politika. 

1. Situation of Families in Germany 

According to the Federal Statistical Office, a threateningly a low birth rate of 1.3 

children per woman has existed in Germany for many years, resulting in a drastic birth 

deficit which immigration is unlikely to make up for. As a consequence, the average age 

of the population in Germany is increasing, and currently stands at 38 years. This has a 

negative influence on employment potential and thus means that the national product has 

to be produced by a continually diminishing number of people. The birth rate is connected 

closely to the situation of women and of families. It has been observed that people are 

marrying later and later. Women are almost thirty, men already 33 years old when they 

first marry. A rising number of children have parents who are not married. In the year 

2009 this concerned 33 per cent of all births. In the eastern part of the Federal Republic 

less than half of the children born in marriage currently live with both parents, whilst in 

the western part this figure is still three-quarters. About 2.4 million children are growing 

up with only one parent, usually with the mother. Divorce rates are rising steadily, with 

every second marriage ending in divorce. 

This points towards a wide variety of family types, often known as „patchwork 

families”. These include less common family forms such as the foster family or the 

45


same sex partnership families with children. According to the German Institute for 

Youth experts assume that each additional person in a family makes life in that family 

more difficult and more colourful at the same time. 

German family policy is striving to create new strategies and increasingly subjects 

itself to international comparison. A particular emphasis is on giving well trained 

women support in combining work and children, on the one hand by providing early 

all day care for children, on the other hand by income-oriented financial support 

during a period of parental leave for both parents. Amongst women with a university 

degree the birth rate is already extremely low at 1.0 child per woman! The national tax 

system should in future be aligned less towards marriage than towards children. Hence 

the government slogan of “a family brings profit!” in spite of the greater prevalence of 

family-friendly working hours, such schemes still do not receive enough attention, 

although they obviously bring economic benefits. Countries with high levels of female 

employment, such as Scandinavia, can nevertheless also demonstrate high birth rates, 

and should serve as a model for German policy. More attention is being paid to the 

family support service sector; there is a need for a range of actions for private 

households, from domestic help to child care and support for the older family 

members up to chauffeuring services and homework support. 

Germany has family support laws such as the Basic Law (GG article 6, paragraph 

1), according to which the state is obliged to protect families, to ensure they are not 

disadvantaged and to support them by suitable measures. In the second paragraph of 

article 6 the state commits itself to provide juvenile welfare services in cases of 

abusive practices on the part of parents. This is regulated by a differentiated law, 

amended in 1990, known as the Law of Assistance for Children and Young People 

(KJHG) and by various “education assistance measures” in the Social Legislation 

Book (SGB VIII). The aim of these laws is to help parents with their parental 

responsibilities via a system of assistance and requirements. All juvenile welfare 

services should therefore be designed to help parents to retain their dignity and to 

assure that providers of assistance do not take on parental responsibility, in accordance 

with the principle: “Children do not want to change parents, they want their parents to 

change!“ In addition, since the year 2000 children have had the right to a non-violent 

education, promising respectful treatment of children by adults as well as education, 

prevention and assistance in crisis situations. The Social Legislation Book VIII 

differentiates between preventative, ambulatory and institutional educational 

assistance. The preventative assistance relates in particular to advice and educational 

provision in questions of partnership, separation, divorce and personal concern. The 

ambulatory assistance measures (paragraphs 28–32) include educational advice, social 

group work, educational assistance, social-educational family assistance as well as 

education in daily groups. Institutional assistance (paragraphs 33–35) consists of fulltime 

care, education in residential institutions and other forms of accommodation as 

well as the individual intensive social-educational support. 

In recent years these assistance services have been differentiated further and have 

increasingly been transferred to non-state organisations, in order to relieve the burden 

on public administration. Due to the general shortage of public funds, together with 

necessary administrative reforms, controlling procedures in relation to administrative 

spending have now taken on an ever-increasing importance. In the meantime the 

46


instruments of assistance are being examined with regard to their effectiveness and 

value for money, thereby opening up the discussion on the distribution of reduced 

budgetary resources. 

Which families need which forms of assistance? How can families receive highquality 

support quickly and on a long-term, in accordance with the law and for the 

well-being of the community? 

2. Which families need which forms of assistance? 

The wide variety of family types mentioned above forbids a complete 

representation within this framework. However some examples are to be picked out, in 

order to be able to clarify changes. 

2.1. Single parents and step-families 

Plural forms of family and ways of life have always existed and they are not only 

regarded as the failure of the nuclear family, but also as a conscious alternative to 

traditional life models, which have an effect on living together with children. Equal 

rights between the sexes, and to a still greater degree women’s financial independence, 

permit ways of life which were hardly possible for our grandparents. According to the 

relevant studies (see Shell studies), young people still want to live together with 

children, but later often fail because of the everyday life conditions with the 

consequence that “the fathers go, the mothers remain”. Since the reform of children’s’ 

rights in the year 1998, divorced parents have retained joint custody rights, if nothing 

different is requested. Since that time a tendency towards co-parenting can be 

observed, which seems to work particularly well with couples whose relationship as 

parents has not completely broken down and who live spatially close by, are willing to 

communicate and cooperate well, and can care for the child in separate households on 

alternating days (Ghosh, 2003). This way of life is often related to a form which has 

been practiced for a long time, i.e. “living apart together”, interrupted only by a period 

of living together around pregnancy and birth. Far more frequently however couples 

separate because of problems to do with the extension of the couple dyad into a 

parent-child triad. After separations mothers commit themselves less quickly to a new 

partner than the fathers, even if for women this phase is connected with a danger of 

poverty. In the case of renewed relationship the stepfather model has in the meantime 

become more frequent than the stepmother model, whereby the step-family model 

with common children cannot be ignored (Krähenbühl u.a., 1991). According to 

“Family Survey 10” of the German Institute for Youth, children of a single parent 

have more contact with the parent living separately than children who live in stepfamilies. 

In this investigation it was also stated that for most children the present 

stepfather becomes more important than a father living outside. 

In addition to advice services in connection with separation and divorce, single 

parents frequently ask for social-educational family assistance to an above average 

degree in order to be able to master the day challenges of bringing up children. 

47


2.2. Young mothers 

Textor characterizes maternity in the following terms: “The entrance into a 

marriage or a non-conjugal community is nowadays no longer a drastic event for 

women: usually it concerns only the combination of two households; the pair 

relationship, the sexual relationship, living together, the common sharing of activities, 

etc. all already existed before. The woman is equal and remains relatively 

autonomous. She continues to work in her chosen occupation; her chances for selfrealisation 

are hardly limited (...) in contrast, the first pregnancy and/or the birth of the 

first child leads to a total conversion of the life-style of a woman. Her self-image, 

emotions and behaviour are all subject to radical changes.” (Textor) 

A rising number of young mothers has been observed for some years in the Federal 

Republic. These women could not go through the developmental steps presented by 

Textor. Often unplanned pregnancy and birth force them to leave their parents' house 

in order to develop their own family, which is often burdened by various conflicts. A 

pair relationship, living together, common sharing of activities, developing the 

household, completing school or professional training, handling a sexual relationship 

around pregnancy and birth, the „radical change in the life of a woman“ all have to be 

mastered. Earlier juvenile friends step into the background and new contacts with 

other young mothers are sought out. Frequently families become divided, since the 

pregnancy could not be accepted by the older generation. Financial problems and 

dependence on state income support accompany these young families for many years. 

Differences in social levels can be observed, according to which women from 

lower social levels master the transition to maternity more easily and are more content 

as mothers, because they define the role more clearly and in a more stereotyped way. 

Their transition to adulthood is accelerated by maternity, according to Textor. Culturespecific 

dimensions and traditions prove to be of central importance, since an above 

average number of young mothers exhibit a migrant background. 

In addition to ambulatory assistance, institutional assistance is also available for 

this group in order to facilitate their start into independence. 

2.3. Families with a migrant background 

In Germany about 10 per cent of the population are foreigners, although by 

naturalization far more people with a migrant background live in this country. Despite 

high influx numbers Germany did not regard itself as an immigration country for a 

long time; only since 2005 has a long disputed immigration law regulated the handling 

of migrants. Due to phases of high immigration since the Fifties, we speak today of 

1st, 2nd and 3rd generation immigrants, whereby the latter are defined as young 

families with a migrant background, since only their grandparents actually left their 

homeland. Regarding this subpopulation, central topics in particular are the low level 

of graduation from school, the background of unsatisfactory language skills, far 

greater than average unemployment of the fathers and mothers and a tendency to 

violence on the part of the young men. 

The number of children in families with a migration background is also decreasing. In 

this context poor housing conditions and high care costs as well as the level of education 

48


of the mothers and the independent financial security of old parents can all play a role. The 

educational behaviour of parents is itself changing from the rather authoritarian style to an 

increasingly partnership-based style. This may lead to substantial conflicts between the 

generations, since large uncertainties can be observed with regard to the changes in 

educational behaviour. Changes are increasingly evident, with separations and divorces 

leading to new, more varied family types. Maternity remains a central component of the 

life concept of female migrants. According to the family researcher Herwartz-Emden, this 

typical biography is connected with positive individual and social (status-increasing) 

consequences and leads to a fulfilled life as a woman (Herwartz-Emden, 1995a). 

According to Gaitanides, “migrant parents have a very low awareness of family, and in 

particular pre-school, educational processes (...) A business that they logically delegated to 

the professional educators” (Gaitanides, 2004). The schools are usually unable to cope 

with these indirect educational tasks and continue to delegate to a juvenile welfare service 

system that is to a large extent unknown to the families. The eleventh Child and Youth 

Report of the Federal Government contains figures about the participation of German and 

foreign families in advice institutions. About twice as many Germans as non-German 

people seek advice in educating advisory units, particularly in order to take advantage of 

preventative educational assistance. Since families with foreign background live in more 

difficult circumstances, they would have to participate to a disproportionate extent in the 

child and youth assistance service schemes. Young people from families with foreign 

origins are frequently older than Germans when they first come into contact with social 

services, which is considered as confirmation of their low presence within the preventative 

sector. In addition, the drop-out rates are above average in this subpopulation. Due to the 

lack of empirical data, the mot important reasons are seen as language difficulties, 

reticence towards German-speaking teams, shyness of authorities and distrust towards 

segmented, i.e. non-holistic solutions. Many people think, that they tend rather to use the 

resources of the family and/or their own ethnic network, whilst some also believe that 

assistance is actually denied to them (Elfter Kinder- und Jugendhilfebericht, 2002, p. 215). 

Families with migration backgrounds look for assistance frequently in culturespecific 

advice centers, where they expect support in their native language. This 

exclusion supports the reproach of a lack of integration on the part of foreigners and 

for a long time maintained a division of the assistance system in two parts, until 

continuous campaigns for an intercultural opening of services changed the situation in 

the mid Nineties. 

2.4. Bi-cultural families 

According to present estimations seven million families live in the European 

community whose members have different cultural, religious and ethnic backgrounds. 

The rise in marriages between German and foreign partners is constant, as is the birth 

rate of children growing up under bi-national/bi-cultural conditions. For years the 

proportion of bi-national marriages in Berlin has made up more than one quarter of all 

marriages and about each fourth child born in Berlin has parents from two nations. 

According to the statistical data, the continuously increasing number of bi-national 

children emphasizes the social importance of this subpopulation. These children share 

in common the fact that their existence signals social change, which is often denied. 

49


The German-foreign dichotomy is being broken down and must be opened towards a 

mentality of “both-and” (Frieben-Blum et al., 2000). Thus the reproach of a lack of 

integration on the part of foreigners becomes highly dubious from this perspective. 

The course of this process of dialogue with this reality is important for German 

society, but also for the children from these families, whose life situation is affected 

by this process in the context of educational and family assistance. 

A precondition for recognition is cognition, knowing about intercultural 

phenomena. Thus knowledge, perception and implementation play a central role 

during the assistance process. A denial of recognition damages people as political, 

social and personal individuals. In the future we will have to deal with ever more 

“mixed living conditions” (Elfter Kinder- und Jugendbericht, 2002, p. 251), which 

make such bipolar distinctions appear obsolete. This includes the subjective 

psychological experience of migrants. A permanent life in one place can no longer be 

considered as the norm and mobility as an exception. More and more people relocate 

to quite distant places once or several times during their lives. 

Up to and during the Nineties, support for in-family problems was mainly provided 

by special services such as the Federation of Bi-national Families and Partnerships 

“iaf” (registered association), whereas in the meantime a wider range of advisory 

services offer intercultural advice for this group of people. 

3. Selected educational assistance for families 

The family systems described above pointed towards a need for different forms of 

assistance. The selected examples given below will describe the conditions in more detail. 

3.1. Social-educational family assistance and family therapy 

Since the Seventies new forms of family-supporting assistance have been 

developed, with removal from the home environment and hence institutionalized 

education becoming regarded as no longer suitable instruments for changing problemladen 

family situations. A social-educational specialist is sent to families as family 

assistance by the local youth welfare office for 6 to 12 hours per week. He or she 

develops activities with the children or young persons in order to support personality 

development, school achievements and social integration. In addition he or she makes 

supportive and strengthening conversations with the parents in order to develop or reestablish 

their educational abilities. On this basis, all persons involved agree to and 

sign a legally prescribed assistance plan with the suitable steps for the next six 

months, before they have to undergo a first examination. A modified extension is 

possible if necessary. The independently acting family workers are supported by 

obligatory team supervision in their activity and also have a duty to write reports. 

In Berlin the numbers of cases of social-educational family assistance rose up to 

87 % during the last five years (2005–2009). More than half of these services were 

claimed by single mothers, about 15 per cent by step-families and about 30 per cent by 

nuclear families (Statistisches Landesamt Berlin). Since the participation of families 

with migration in such offers is increasing, more services with an intercultural 

orientation can be found on the market. On the one hand specialists with migration 

50


backgrounds are pooling their resources, on the other hand existing services are training 

for intercultural situations, in order to be able to react adequately to the different 

conditions of socialization, conflict resolution strategies and communication styles. 

Further ambulatory assistance for crisis situations is also on offer, such as visiting 

family therapy (AFT), in particular if this means that institutional assistance can be 

avoided and families are dependent on this form of low threshold assistance. This 

often concerns larger families, which social workers can only work together with in its 

own domestic environment. Two therapists work intensively on the current problems 

by means of a systemic therapy approach. The high cost of this intensive programme 

has led to a sharp drop in the numbers of completed therapies in Berlin. 

3.2. Supervised accommodation and refuge dwellings 

Young people do contact some advice services directly, such as the youth advisory 

services, emergency services as well as more recently on-line advice services. The 

numbers of young people receiving advice from advice institutions are registered and 

it has been possible to note an increase over a ten year period (1992–2002) from 9.868 

to 18.290 advice-seeking young people. The group of young people with a migrant 

background corresponds with their proportion in the wider population, whereby it is 

noticeable that the average consulting duration is shorter than for young people with a 

German background (Statistisches Landesamt Berlin, 2003). Advice can often lead to 

a form of institutional assistance such as supervised accomodation, which has become 

well-known and popular among young people, because it helps to arrange the 

necessary separation process from the parents within a protected framework. A 

multiplicity of agencies offer an extensive network of dwellings, where one and more 

young people can live and keep contact with social-educational specialists in order to 

work on current topics such as school attendance and vocational training, conflict 

resolution and drug problems. A fundamental goal of the educational work is always 

the process of helping young people to gain their independence. 

The objectives in the crisis services are different. The duration of stay is always 

temporally limited and an emergency situation first requires preventative measures, 

which in the worst case could mean anonymous accommodation. Such measures 

concern in particular young people aged 14 to 18. The figures in Berlin show an 

increasing number of female young people and a disproportionately high number of 

foreign young people, although the percentage of the latter group has been sinking for 

the past eight years, which has to do with rising naturalization numbers. This 

statistical data is remarkable because the average age of young people looking for 

protection is higher than in former times (Statistisches Landesamt Berlin, 2003). 

Social female workers from refuge dwellings for girls and young women with 

migration backgrounds are confronted with this phenomenon and pushed to the limits of 

their possibilities. Young women from migrant families often wait for adulthood in order 

to free themselves from violence in the family, up to and including forced marriages, 

without parental intervention. From the point of view of female social workers, their very 

family-dependent past life requires a gradual process of becoming independent under the 

protection of trained personnel. This assistance is usually refused to adult young woman, 

when they contact the juvenile welfare services for the first time. 

51


3.3. Parental training 

More than half of all parents of small children complain about everyday 

educational problems, according to long-term study, which was carried out on behalf 

of the Federal Family Ministry (in: Die Zeit, 44/2004). Family researchers see changes 

in educational styles as responsible for this. They observe a development from the 

authoritarian, power-exercising style via an all- permitting and also an over-protecting 

style to an authoritative-participative educational style. The latter seems to be 

attractive for parents, who however are often unable to put it into practice in their 

everyday lives. Models and recognized institutions that could provide appropriate 

guidelines are missing in our pluralistic society, in which individuals not only can, but 

also must live their own lives. 

Courses and training sessions aimed at parents are attempting to compensate for 

this lack. The range of educational assistance services on offer are popular and no 

longer restricted to family centers or evening classes. Television, with its role as 

„Super Nanny“, also forms part of the mix, causing controversy among education 

experts. In the meantime evaluation results of different courses have been presented, 

which show that the quality of a course has to be seen in close connection with the 

suggestions and possibilities for self-reflection and self-realization for the 

participating parents. By contrast, educational recipes and abstract information 

promising quick successes should be regarded as problematic. In the ideal case, 

parents should be encouraged to reflect their attitudes and to develop conflict 

resolution strategies without the use of force. This requires a consciousness-raising 

process, as ignorant and abusive behaviour patterns are often only recognized for the 

first time in the course of the seminar (Tschoepe-Scheffler, 2003). 

In order to support the participation of parents with a migrant background in 

training measures for parents, the HIPPY programme provides assistance by trained 

mothers from similar backgrounds, who communicate their knowledge and skill to 

women from the same country. 1 Gaitanides emphasizes that “the cultural differences 

between the educational values of the parental home and school (...) are not so much 

the central problem as the lack of educational knowledge suited to modern social 

requirements. On the other hand there seems to be a great deal of readiness to gather 

information and to open up towards modern educational values and practices” 

(Gaitanides, 2004, p. 4). 

3.4. Services adapt to social changes 

How can families be supported quickly, on a long-term basis and well as stipulated 

in the Law for Community Well-being? This was our initial question. The Eleventh 

Child and Youth Report formulates recommendations regarding a process of opening, 

which it refers to as „decreasing entrance barriers“ and which is roughly described 

below. Thus contradictions are to be diminished in the right to assistance, in particular 

1 Home Instruction Programme for Preschool Youngsters (HIPPY), offered e.g. from the office 

for multi-cultural affairs Frankfurt/Main (http.//deutsch_projekte _ e2_schule_frame.htm, 

http://www.stadt-frankfurt.de/amka/deutsch/projekte) 

52


regionally different handling of requirements from the Law for Child and Youth 

Assistance (KJHG). Low threshold assistance should be made available, i.e. assistance 

that can be integrated easily and quickly into the everyday life of the respective 

family, communication barriers have to be diminished, by which is meant the attitude 

of multilingual personnel and/or the employment of language intermediaries. 

Information material should be made available in several languages, and if necessary 

specially designed media products for migrants should also be used. The linguistic and 

cultural plurality of the society is to be recognized, which should be reflected in the 

corporate design of the institution, the equipment and attitude of the staff. The 

assistance plan procedure must be guaranteed with the involvement of all the relevant 

persons, even if this seems to be ambitious and requires new forms of assistance. 

Approaches that develop resources should have priority, in order to focus on strategies 

that help to master the problem at hand. 

Thus, important conditions for an intercultural opening and well-planned procedure 

for family-supporting assistance are designated, and special competences such as 

holistic and flexible acting are suggested. The following practical example seems to 

diminish entrance barriers whilst taking potential savings into consideration. 

4. “Competence-promoting services for families” a model from Spandau 

Social area analyses brought it to light. Two selected quarters of Berlin's Spandau 

district differ considerably according to the levels of assistance provided. A quarter 

with an average migrant population and low social welfare payments spends a far 

lower level of funds per year on juvenile welfare services compared with a district 

with a high number of migrants and higher spending on social welfare. Not only did 

the actual cash payments differ, but also the number of assistance measures provided. 

In the first district, there was a greater demand for ambulatory support for younger 

children, whilst the institutional assistance for young people dominated in the second 

district. Such results can be generalized for Germany as a whole according to the Sixth 

Family Report (2000) which therefore calls for social area-oriented, flexible, 

networked and integrated service provision for families, whilst at the same time 

reducing costs. Spandau developed a concept for „competence-promoting services for 

families“. Parents and in particular single parents with children of 6–14 years should 

promptly receive competence-promoting services in their own neighbourhoods. The 

goal is to create a family center with a wide range of services organized by self-help 

groups and supported by experts. A café is located in the center as meeting place, from 

where self-help groups, barter circles, mutual child care and other services are 

developed, oriented to the needs of the participants and under their sole responsibility. 

Social workers support the work of the parents by networking and promoting their 

activities, but never replace the parents as main actors. 

Another, original practical example illustrates the effort to create new preventative, 

economical and flexible family support services that are also low-threshold and 

creative. 

53


5. A health service looks for support 

In the year 2000 a social worker of public health services of Berlin’s “Mitte” 

(center) district wished to enter into a co-operation with the Evangelische 

Fachhochschule Berlin (Protestant University of Applied Sciences Berlin). Social 

workers of the child and youth health service (KJGD) were looking for support for 

young parents in difficult situations. The assistance offered so far were rejected 

relatively frequently by the young mothers or fathers because of the fear of being 

controlled by the responsible youth welfare office. In order to avoid the complete 

break-down of contact with the health service, ways needed to be found to grant 

everyday life assistance in the sense of preventive health assistance without reference 

to the youth welfare office, without assistance requests and without obligatory longterm 

assistance planning, particularly in the first months after the birth of a child. 

In summer 2001 a group of six students began to develop this project in the context 

of the seminar “social work in and with families” and an obligatory practical course 

unit over one hundred hours in families. Together with the social workers they 

considered how to react to the highly differing assistance needs of the families. So in 

the case of a mother suffering from rheumatism support should be offered for the 

transport of her newborn twins to the physician until the young family can organize 

the move into a more favorable flat. In the next case a housing clearing has to be 

prepared and accompanied, in order to improve the living conditions for a baby. In the 

third case the single mother needed social contacts and networking in her 

neighbourhood, since she was a new arrival in the country with little knowledge of 

German or of the social service network. 

It was intended that assistance should in each case be provided as immediately and 

flexibly as possible in accordance with the needs of parents, and this in coordination with 

the temporal and technical possibilities of the students. To create a basis from which to 

work from, the students were introduced to the families by professional social workers, 

who then withdrew whilst remaining available in the background in order to make any 

necessary arrangements. At the end of the activities there was a wish for a mutual, final 

evaluation discussion. Cases of child protection do not belong in this project, and when 

they become evident the student is obliged to inform the responsible social workers. 

Once provided with a placement contract, the students were able to go into the families 

and after short time of assistance organized a grandparent service for the sick mother, 

accomplished the briskly organized house-cleaning and put the single mother into contact 

with the local migration services. In addition to such limited forms of assistance, they were 

however also confronted with situations requiring more complex forms of service 

provision. The students often represented a bridge to the assistance system and prepared, 

after consultation with the respective social workers, a form of assistance successively 

approved by all the persons involved. In some cases also the initiated forms of assistance 

were continued by a second student. An external evaluation proved that assistance of 

semi-professional students for the families was accepted fast, without direct fear of 

control. The non-bureaucratic and flexible way of acting was felt to be both pleasant and 

appropriate (Gaffron, 2002). Since then, nine successive groups of students have taken 

part in the student project “NFH – low threshold family assistance” in co-operation with a 

total of five of Berlin's social services. 

54


In the year 2004 fourteen students were involved in care for sixteen families. In ten 

families their task was to support the mother or parents in their everyday life. These 

tasks included integration of the newly immigrated mother, educational help for 

children and serving as an interim solution until professional aid was available. The 

educational help was focused on improving language skills as well as generally 

playing with the child. Often play material was not available in the households with 

the television as the only source of amusement. Two thirds of the families had 

migration experiences in the first, second and also third generation. With a total of 

42 children, these families were clearly over the average number of children for 

families in the German Federal Republic. The figure of four multiple births is likewise 

above average, as is the number of handicapped children (every 6th child). Almost 

two thirds (62 %) are affected by unemployment and poverty and confined housing 

conditions. The separation and divorce rates correspond to the big-city average, with 

every second marriage ending in divorce. Crisis situations frequently have to do with 

the death of a close relative, including three children. In addition, violence, abuse, 

arrest, drugs, adoption and taking children into care all led to for crisis situations. 

Teenage motherhood was also a topic in three families. 

The phenomenon of the family contacts seemed interesting. Half of the families 

maintain only rare contacts to their families back home, in some cases because of 

distances across national borders, although the families themselves are well integrated 

socially. A quarter of the families live to a large extent without contacts to their own 

families as well as without a circle of friends. The last quarter of the families have contacts 

exclusively with family members at the same time as using the family support assistance 

system to an above average extent. A more exact view of these latter families shows 

special problem situations, with a high number of crises observed. The close-knit nature of 

these families protects them on the one hand against the intruding gaze of strangers, whilst 

on the other social contacts are avoided or become impossible. 

Parallel to the practical work, the first NFH project group provided a concept that was 

presented to a sponsor. The second group extended the offer to an additional urban district 

and initiated a conference with experts in order to discuss possibilities for the further 

development of an efficient service for families. The results showed that the charm of the 

students’ project should remain, a co-operation with other agencies should be considered, 

whilst the involvement of further volunteers was rejected. In the third year, the students 

planned to install a toy rental business at the first location of the project, which became 

possible thanks to a number of different donations. This rental business is to function later 

under the management of the parents themselves and is designed to serve the spread of 

educationally valuable play material, because the students frequently work with children 

from families with no or only poor toys. 2 

Conclusions 

To summarize, the social work students in co-operation with social services 

represent a resource for the support of the professional social workers. They offer low 

2 The students received this suggestion in the context of a study travel to Amsterdam, where 

neighbourhood toy libraries are well accepted. 

55


threshold assistance for preventative work in families. The offer can be arranged 

flexibly and non-bureaucratically, without differentiated social-educational assistance 

planning. With the need for increasing support NFH can represent a bridge to the 

assistance system, working together with a specialist in the background. Such a study 

experience is not to be underestimated as a learning field. 

Could a students’ project function as bridge for family support services? Short term 

solutions are suitable to keep parents active. Preventative solutions can help to avoid 

more cost-intensive services in the future and should be delivered to all 

subpopulations. Supported self-help leaves the responsibility with parents, strengthens 

local social networks and helps to save money for further forms of assistance. Social 

work will have to adjust still more flexibly to the conditions in the quarter in the 

future; it will also have to take into consideration not only social changes but also 

budgetary situations and to demonstrate creativity in its assistance activities. 



Bibliography 

Bundesministerium für Familie, Senioren, Frauen und Jugend (Hg.). (2002). Elfter Kinder- und Jugendbericht. Bericht 

über die Lebenssituation junger Menschen und die Leistungen der Kinder- und Jugendhilfe in Deutschland. Berlin. 

Bundesministerium für Familie, Senioren, Frauen und Jugend (Hg.). (2000). Sechster Familienbericht, Familien 

ausländischer Herkunft in Deutschland. Berlin 

Die Zeit, Wochenmagazin. (2004). No. 44. Hamburg. 

Frieben-Blum, E., Jacobs, K., Wießmeier, B. (Hg.) (2000). Wer ist fremd? Ethnische Herkunft, Familie und 

Gesellschaft. Opladen. 

Gaffron, K. (2002). Förderung der Alltagskompetenz junger Familien – Evaluation eines Modellprojekts in Berlin- 

Mitte. Unveröffentlichte Magisterarbeit TU-Berlin. Studiengang Public Health. 

Gaitanides, S. (2004). Vortrag auf dem Elternkongress der Landesregierung Nordrhein-Westfalen in Essen am 

14.2.2004. Unveröffentlichtes Manuskript. 

Ghosh, T. (2003). Wie erziehen unser Kind getrennt, aber gemeinsam. Co-Parenting als Versuch verantwortungsvoller 

Elternschaft nach Trennung und Scheidung. Diplomarbeit im SS 03 an der EFB, Berlin. 

Herwartz-Emden, L. (1995a). Mutterschaft ist ein Bestandteil des weiblichen Selbstkonzeptes... Online-Handbuch: 

www.kindergartenpaedagogik.de 

Krähenbühl, V., Jellouschek, H., Kohaus-Jellouschek, M., Weber, R. (1991(3). Stieffamilien, Struktur – Entwicklung – 

Therapie. Freiburg im Breisgau. 

Textor, M. R. Online-Handbuch: www.kindergartenpaedagogik.de 

Tschöpe-Scheffler, S. (2003). Elternkurse auf dem Prüfstand. Opladen. 

Schell Studie. Online-Handbuch: www.shell-studie.de 

Statistisches Landesamt Berlin. Online-Handbuch: www.statistik-berlin.de/statistiken/Sozialleistungen 

56


KLAIPĖDOS UOSTO KROVINIŲ TERITORINĖ ANALIZĖ IR UOSTO 

ĮTAKOS ZONOS NUSTATYMO KLAUSIMAI 

Angelė Pakamorienė 


Anotacija 

Straipsnyje analizuojami 2005 m. krovinių srautai, gabenami pro Klaipėdos uostą, nagrinėjamas per uostą 

importuojančių šalių išsidėstymas, eksportuojamų krovinių pasiskirstymas pasaulyje, krovinių rūšys ir 

kilmė. Aptariamos uosto tranzitinių krovinių apimtys, siuntėjų ir gavėjų teritorinis pasiskirstymas. Analizuojama, 

kaip teisingiau nustatyti Klaipėdos uosto veiklos įtakos zoną. Atliekama tranzitinių krovinių 

erdvinė analizė ir išskiriamas 2005 m. Klaipėdos uosto užuostis. 

PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: importas, eksportas, tranzitas, teritorinė analizė, užuostis. 

Abstract 

The paper analyzes the flows of cargo via port of Klaipėda in 2005, examines imports and exports of cargo 

distribution sites in Lithuania and the location of the importing countries and of exporting cargo, types of goods 

imported and their origin. The article deals with the volume of the transit cargo, the distribution of shippers’ and 

consignees’. The article analyses how to estimate the zone of Klaipėda port activities impact. The spatial analysis 

of transit cargo is performed and the hinterland of Klaipėda port in 2005 is defined. 

KEY WORDS: import, export, transit, territorical analysis, hinterland. 

Įvadas 

Lietuvos geografinė padėtis Baltijos jūros pakrantėje daro didžiulę įtaką šalies politikai, 

strategijai, gynybai, kultūrai, žmonių mentalitetui ir, žinoma, ekonomikai. Uosto 

ekonominė reikšmė neatsiejama nuo užuosčio (angl. hinterland). Užuosčio ekonominė 

svarba ir prieinamumas sudaro sąlygas uosto plėtrai. Kaip teigia Antverpeno uosto studijos 

autoriai, „uosto veikėjų ir užuosčio ryšių geografinė analizė leidžia įvertinti uosto 

veiklos teritoriją ir atlikti erdvinio planavimo sprendimus. Nustačius vietinių, regioninių, 

nacionalinių ar tarptautinių ryšių pasireiškimo geografines teritorijas, galima daryti būtinus 

sprendimus lokaliame, valstybiniame ar globaliame lygmenyse“ (Coppens, 2007). 

Pasaulyje užuostis nagrinėjamas jau keletą šimtų metų. Ši sąvoka atsirado XIX amžiaus 

pabaigoje ir apie 70 metų ji įvairiai interpretuojama. Galima teigti, kad uosto 

užuosčio sąvoką 1958 m. suformulavo G. G. Weigend. Jo teigimu, užuostis suvokiamas 

kaip organizuota ir išplėtota erdvė, sujungta su uostu transporto linijomis, iš kurios 

arba į kurią kroviniai gabenami pro šį uostą (Weigend, 1958, p. 185–200). Vėliau 

užsiimta užuosčio teritorijos analize. XXI amžiuje toliau nagrinėjama jo teritorija ir 

čia vykstantys procesai. M. Hesse ir J. P. Rodrigue (2004) nagrinėjo transporto koridorių 

svarbą užuosčiui. P. W. De Langen ir A. Chouly (2004) pabrėžė jo analizės svarbą 

kaip vidaus organizacinę problemą. J. P. Rodrigue, T. Notteboom, W. Winkelmans ir 

kiti savo darbuose (Notteboom, Winkelmans, 2001, p. 71–89; Notteboom, Rodrigue, 

2006) analizuoja uosto užuosčio funkcijas, prieinamumą, efektyvumą, išsidėstymą, 

regionalizaciją ir logistinius ryšius. Atsiranda darbų ir studijų, kuriose analizuojama 

prekybos rinka, ekonomikos vystymasis ir kaita bei uosto ekonominė įtaka. Šiuose 

darbuose nagrinėjama ir hinterlando teritorija, nes ji tiesiogiai susijusi su prekių ga- 

57


mybos ir realizavimo rinka (Lesger, 2006), uosto ekonominės įtakos teritorija. Uosto 

ekonominės įtakos studijoms daug dėmesio skiria visos išsivysčiusios šalys. JAV per 

pastaruosius 20 metų atliko daugiau kaip 300 uostų ekonominės įtakos studijų. Australijoje 

nuolat atliekami uostų (Hastingso, Kembros, Sidnėjaus) įtakos tyrimai lokaliame, 

regioniniame ir visos šalies lygmenyse. 

Daug dėmesio uostų veiklai, krovos rezultatams, užuosčio teritorijai ir ekonominei 

įtakai skiria Europa. Atliekamos pavienių ar regiono uostų studijos. 2006 metais pateiktoje 

Tarptautinių Atlanto tinklų (Atlantic Transnational Nerwork, 2006) ekonominių 

ir socialinių partnerių ataskaitoje „Intermodalumas vežant krovinius: uostai ir 

užuostis, jūrų transportas, įskaitant trumpųjų nuotolių jūrų laivybą“ (angl. Intermodality 

in freight transport: ports and hinterland, maritime transport including short sea 

shipping) daug dėmesio skiriama Vakarų Europos sausumos transporto tinklams, uostų 

veiklai ir apimtims, uostų veiklos įtakos zonų teritorijoms, uostų įtakai. Visi Europos 

uostai turi vietinį, regioninį ar supraregioninį užuostį, priešingai nei Roterdamo 

uostas, kurio užuostis apima beveik visą Europą. Regioninių uostų užuosčio teritorijos 

yra ribotos, juos nuolat veikia didelių uostų veikla. Mažesnių uostų užuosčių kūrimosi 

pagrindas – artimiausių geografinių regionų aprūpinimas. 

Lietuvos, kaip jūrų valstybės, įvaizdį kuria ne tik uosto veikla, bet ir moksliniai, 

politiniai ir specialistų darbai bei žiniasklaida. Nemažai parašyta inžinerinių, laivininkystės, 

istorinių darbų. Kaip visapusiškai išnaudoti jūrų valstybės galimybes, nagrinėjo 

prof. V. Paulauskas, rašydamas apie uosto technologijas, transporto grandines ir 

uosto rinką (Paulauskas, 2000, p. 69–73). Jūrų valstybės idėjas gvildeno geografai 

prof. K. Pakštas, S. Tarvydas, dabar šia tema rašo prof. S. Vaitekūnas, prof. R. Žaromskis 

(Vaitekūnas, 1996; Žaromskis, 2008). Lietuvos geografų darbų nėra daug, 

trūksta ir ekonominės-geografinės Klaipėdos uosto veiklos analizės. Klaipėdos uosto 

užuosčio daugiausia nagrinėti transporto klausimai, mažai dėmesio skiriant krovinių 

teritorinei analizei. Krovinių erdvinė analizė padeda įvertinti uosto veiklos teritoriją, 

veiklos įtakos zonos aktyvumą ir racionaliau priimti erdvinio planavimo sprendimus. 

Šio straipsnio tikslas – išanalizuoti 2005 metų importo, eksporto ir tranzito krovinių, 

gabenamų pro Klaipėdos uostą, teritorinį pasiskirstymą ir išskirti uosto užuostį. Tikslui 

įgyvendinti formuluojami šie uždaviniai: 

ištirti per uostą importuotų krovinių pasiskirstymą, jų rūšis ir kilmę, importuojančių 

šalių išsidėstymą; 

įvertinti eksportuojamų krovinių teritorinį išsidėstymą, rūšis ir kilmę, Lietuvos 

eksportą priimančių šalių išsidėstymą pasaulyje; 

aptarti 2005 m. tranzitinių krovinių judėjimą ir nustatyti uosto įtakos teritoriją. 

Aptariamų tyrimų objektas – 2005 metais pro Klaipėdos uostą gabenamų krovinių 

pasiskirstymas. 

Tyrimų metodai 

Lietuvos statistiniai duomenys pateikia tik krovinių kilmės ar paskirties šalį. Norint 

nustatyti tikslesnę veiklos įtakos zonos teritoriją, šių duomenų neužtenka. Darbe nau- 

58

KLAIPĖDOS UOSTO KROVINIŲ TERITORINĖ ANALIZĖ IR UOSTO ĮTAKOS ZONOS... 

dojami Muitinės departamento Statistikos skyriuje surinkti duomenys, nes muitinės 

deklaracijose reikia nurodyti ne tik krovinio šalį, siuntėją ar gavėją, bet dažnai nurodomas 

ir gavėjo bei siuntėjo adresas. Pastarieji duomenys leidžia krovinį priskirti konkrečiai 

geografinei vietai ir tiksliau nustatyti užuosčio teritoriją. Uosto užuostis nustatomas 

pagal pro uostą vežamų krovinių pasiskirstymą jame. Didesnėse šalyse, kurios 

turi kelis uostus, užuosčiui nustatyti dažnai pakanka importuojamų ir eksportuojamų 

krovinių pasiskirstymo. Lietuvos atveju visa šalies teritorija patenka į Klaipėdos uosto 

veiklos teritoriją. Todėl nustatant užuostį svarbūs tranzitiniai kroviniai, ypač jų gavėjai, 

kai krovinys, tranzitu atkeliavęs pro Klaipėdos uostą, kerta Lietuvą ir pasiekia gavėją 

Europoje ar Azijoje. Analizuojami 2005 metų duomenys, nes tai yra pirmi pilni 

metai Lietuvai esant ES sudėtyje ir metai, kai taikyta vieninga Europos muitinės duomenų 

apdorojimo sistema. Muitinės deklaravimo sistemoje šalys skirstomos į ES šalis 

ir trečiąsias šalis, pastarosiomis laikomos visos ES nepriklausančios šalys. 

Taikomi statistinės analizės, kartografinis metodai, žemėlapiai sudaryti naudojant 

Arc View GIS 3.2 a programą. 

1. Importas 2005 m. 

2005 metais pro Klaipėdos uostą importuota 2038 tūkst. t krovinių. Vertinant pro Klaipėdos 

uostą importuotų krovinių pasiskirstymą Lietuvoje, analizuojamas 2016 tūkst. t krovinių 

kiekis (t. y. 99 % pro uostą įvežtų prekių). Likusių krovinių muitinės importo deklaracijose 

gavėjas nurodytas ne Lietuvos vietovė, o užsienio šalys (Latvija, Olandija, Danija 

ir kt.), todėl šių krovinių pasiskirstymo Lietuvos teritorijoje nustatyti neįmanoma. 

1.1. Importuotų krovinių pasiskirstymas 

Analizuojant krovinių pasiskirstymą Lietuvoje, išskirtina Kėdainių rajono savivaldybė, 

kuri importavo daugiausia – 944,7 tūkst. t krovinių, taip pat Pagėgių, Birštono, 

Ignalinos ir Kalvarijų savivaldybės, kurios importo pro Klaipėdos uostą nevykdė. Beveik 

pusė importuojamų krovinių kiekio tenka Kėdainių rajono savivaldybei. 

Vertinant į Kėdainių rajoną pro uostą importuojamus krovinius, pastebima maža 

krovinių rūšinė įvairovė. Pagal krovinių kodus 95 % importuojamų krovinių sudaro 

gamtiniai kalcio fosfatai, gamtiniai aliuminio kalcio fosfatai ir fosfatinė kreida. Tokios 

rūšies žaliavos reikia UAB „Lifosa“ fosforo trąšų gamybai. Svarbiais importuotojais 

pro Klaipėdos uostą galima laikyti 3 didžiausius šalies miestus, kurie pagal importo 

apimtis išsidėstė tokia tvarka: Klaipėdos, Vilniaus ir Kauno miestų savivaldybės. 

Šioms savivaldybėms tenka 39 % importo pro uostą. Į Vilniaus ir Kauno miestų savivaldybes 

pro uostą importuota įvairių rūšių prekių, kurių nė viena rūšis nesudarė daugiau 

kaip 30 % importo dalies. 

59


1 pav. Importo krovinių pro Klaipėdos uostą pasiskirstymas Lietuvoje 2005 m. 

Šaltinis: Lietuvos muitinės departamento Statistikos skyrius 

Importo į Klaipėdos miesto savivaldybę sudėtyje galima išskirti plaukiojančiąsias 

transporto priemones (kruizinius, ekskursijų, krovinių laivus, keltus, baržas), kurių 

skaičius sudarė 36 % importo dalies. Nemažai prekių (10 001–100 000 t) įsivežė Elektrėnų, 

Klaipėdos, Akmenės, Kretingos, Jonavos ir Utenos rajonų savivaldybės. Joms 

teko 10 % visų pro uostą importuotų prekių. 

Daugiausiai importuojančių savivaldybių tenka 95 % pro Klaipėdos uostą įvežamų 

krovinių, todėl galima teigti, kad pro uostą importuojami kroviniai pasiskirto nedidelėje 

Lietuvos teritorijoje. Kitoms šalies vietoms tenka nedideli importo kiekiai arba savivaldybės 

iš viso prekių pro uostą neimportuoja. Krovinių pasiskirstymui Lietuvos 

teritorijoje įtaką daro dideli pramonės objektai (todėl daug krovinių nukeliauja į Kėdainių 

rajono savivaldybę) ir gyventojų pasiskirstymas bei koncentracija, nes trijose 

didžiausiuose Lietuvos miestuose yra daug gyventojų, kas nulemia aktyvesnę ūkinę 

veiklą ir didesnę prekių paklausą. 

1.2. Į Lietuvą importuojančių šalių išsidėstymas, importo krovinių rūšys ir 

kilmė 

Lietuva pro Klaipėdos uostą daugiausia krovinių įsiveža iš Rusijos (725 942 t), 

Maroko (215 867 t), Švedijos (145 155 t), Olandijos (112 347 t), Vokietijos 

(110 757 t) ir Danijos (103 768 t). Bendrai iš šių didžiausių siuntėjų įsivežama 70 % 

viso importo pro uostą. 

60


Vien iš Rusijos per uostą importuojama 36 % krovinių. Nemažai krovinių per uostą atkeliauja 

iš Europos žemyno šalių. Jų bendras kiekis sudaro tokią pat importo dalį kaip ir 

Rusijos kroviniai (36 %). Didžiąją dalį (32 % iš 36 %) šio kiekio sudaro kroviniai, įvežami 

iš ES šalių. Nors vandens transportas turi ekonominį privalumą įveikiant didelius atstumus, 

daugiausia prekių įsivežta iš netoliese esančių šalių. 2005 metais importas nevykdytas 

iš kai kurių Balkanų šalių – Slovėnijos, Serbijos, Juodkalnijos, Albanijos, Bosnijos ir 

Hercegovinos. Mažiausiai prekių įvežta iš ekonomiškai silpnų šalių, tokių kaip Afrikos 

šalys (išskyrus Maroką), ir toliausiai nutolusių šalių, kaip Australija. Didžiausių šalių siuntėjų 

importo sudėtyje dominavo vienas produktas (1 lentelė). 

Dominuojantys importo pro Klaipėdos uostą kroviniai 2005 metais 

1 lentelė 

Šalys Kroviniai Procentas nuo 

bendro uosto 

importo 

Rusija Gamtiniai kalcio fosfatai, gamtiniai aliuminio kalcio 93 

fosfatai ir fosfatinė kreida 

Marokas Gamtiniai kalcio fosfatai, gamtiniai aliuminio kalcio 91 

fosfatai ir fosfatinė kreida 

Olandija Išspaudos ir kitos sojų pupelių išspaudų liekanos 61 

Švedija Gargždas, žvyras, skalda ir skaldyti akmenys 43 

Vokietija Sojų aliejus ir jų frakcijos 22 

Danija Plokšti valcavimo produktai iš geležies ir plieno 21 


Šalys eksportuoja ne tik savo šalyje pagamintą produkciją. Apžvelgiant didžiausių 

šalių importuotojų pro uostą prekių kilmę, pastebima, kad tų šalių eksporto į Lietuvą 

pagrindą sudaro tos pačios šalies kilmės kroviniai. Marokas į Lietuvą importuoja tik 

savo šalyje išgaunamus produktus. Didžiąją dalį savo kilmės produktų eksportuoja 

Rusija (99 %), Švedija (97 %), Olandija (91 %) ir Vokietija (86 %). Tuo tarpu 31 % 

Danijos eksporto į Lietuvą yra kroviniai, kurių kilmė – kitos pasaulio šalys. Iš Danijos 

importuojama 10 496 t išspaudų ir kitų sojų pupelių išspaudų liekanų, jų kilmė – Argentina 

ir Vokietija; 3552 t – priekabų, puspriekabių ir jų dalių, jų kilmė – Vokietija ir 

Olandija; 3355 t – plokščių valcavimo produktų iš geležies ar plieno, jų kilmė – Vokietija 

ir Jungtinė Karalystė. Į Lietuvą iš kitų šalių importuojama ir mūsų šalyje pagaminta 

produkcija. Daugiausia lietuviškos kilmės produktų atvežama iš Singapūro – 

238 t naftos alyvos ir kitų jos produktų, iš Jungtinės Karalystės – 178 t monitorių ir 

projektorių, iš Švedijos – 99 t baldų. 

Lyginant į Lietuvą eksportuojančių šalių ir importuojamų krovinių kilmės vietos teritorinį 

pasiskirstymą, pastebima, kad pietvakarių Azijos ir rytų bei pietų Afrikos šalys 

produkcijos į mūsų šalį neeksportuoja. Tačiau pagal kilmės vietų pasiskirstymą, tų 

šalių produkcija, nors nedideliais kiekiais, į Lietuvą importuojama per kitas šalis. 

61


2 pav. Į Lietuvą pro Klaipėdos uostą importuojančių šalių ir importo (t) 

pasiskirstymas 2005 metais 


2. 2005 metų eksportas 

2005 metais pro Klaipėdos uostą eksportuota 11 652 tūkst. t krovinių. Analizuojama 

11 428,8 tūkst. t krovinių (98 %), nes kaip likusių krovinių siuntėjas muitinės deklaracijose 

nurodytos įvairios kitų šalių vietos, todėl Lietuvos eksporto analizėje šie 

kroviniai nenurodomi. 

2.1. Pro Klaipėdos uostą eksportuojamų krovinių teritorinis pasiskirstymas ir 

rūšys 

Daugiausia eksportuoja Mažeikių rajono (4 419 194 t), Klaipėdos miesto 

(2 442 557 t) ir Jonavos rajono (1 740 944 t) savivaldybės. Joms tenka 75 % viso 

Lietuvos eksporto pro Klaipėdos uostą. Iš jų galima išskirti Mažeikių rajono savivaldybę, 

kuri eksportuoja 39 % krovinių. Tarp svarbiausių eksportuotojų Jonavos 

rajono savivaldybės 91 % eksporto sudaro mineralinės ir cheminės azoto trąšos 

(1 585 385 t), tarp Mažeikių rajono savivaldybės eksportuojamos produkcijos dominuoja 

naftos alyvos ir kiti perdirbtos naftos produktai, kurių pro uostą eksportuota 

4 376 278 t, t. y. 99 %. Tie patys produktai, kaip ir Mažeikių rajono savivaldybėje, 

išsiskiria ir Klaipėdos miesto eksporto dalyje: naftos alyva sudaro 36 % šios savivaldybės 

eksporto pro uostą. 

62


3 pav. Pro uostą eksportuojamų krovinių pasiskirstymas Lietuvos savivaldybėse 2005 metais 


Nemažus krovinių kiekius eksportuoja Vilniaus ir Kauno miestų bei Kėdainių, Akmenės 

ir Klaipėdos rajonų savivaldybės. Bendras jų krovinių kiekis sudaro 18 % pro uostą 

gabenamo eksporto. Didžiausios eksportuotojos yra savivaldybės, turinčios didelius pramonės 

objektus, ir didžiųjų miestų savivaldybės. Pro Klaipėdos uostą į ES daugiau eksportuoja 

vakarų ir centrinės Lietuvos savivaldybės, gerokai mažiau – rytų ir pietryčių regionų 

administracinės teritorijos. Eksportuojant į trečiąsias šalis tokio akivaizdaus teritorinio 

skirtumo nėra. Visos šios savivaldybės turi dominuojančių krovinių (2 lentelė), tai priklauso 

nuo esamų didelių pramonės įmonių ar išgaunamų žaliavų. 

2 lentelė 

Dominuojantys pro Klaipėdos uostą gabenami eksporto kroviniai 2005 metais 

Savivaldybė Kroviniai Procentas nuo 

savivaldybės 

eksporto 

Kėdainių r. 

Trąšos, kuriose yra azoto, fosforo ir kalio 95 

savivaldybė 

Vilniaus m. Mediena 39 

savivaldybė 

Kauno m. 

Kviečiai ir kviečių bei rugių mišinys 54 

savivaldybė 

Akmenės r. Cementas ir jo produktai 99,99 

savivaldybė 

Klaipėdos r. 

savivaldybė 

Neapdorotos naftos alyva 68 


63


Eksporto pasiskirstymo analizėje reikėtų išskirti Neringos, Kalvarijų ir Širvintų rajono 

savivaldybes, kurios pro Klaipėdos uostą prekių iš viso neeksportuoja, ir labai 

mažai (iki 100 t) eksportuojančias savivaldybes: Ignalinos rajono (5 t), Birštono (20 t) 

ir Šalčininkų rajono (49 t). Labai mažus ir mažus krovinių kiekius pro Klaipėdos uostą 

eksportuojančios savivaldybės daugiausia išsidėsčiusios Rytų ir Pietų Lietuvoje, turbūt 

jų pagamintos prekės daugiau eksportuojamos kitomis transporto rūšimis. Vakarų Lietuvos 

savivaldybės, išskyrus Rietavo, Pagėgių ir Jurbarko rajono, pro uostą eksportuoja 

didesnius kiekius krovinių nei minėtos Rytų ir Pietų Lietuvos savivaldybės. 

2.2. Eksportuojamų krovinių pasiskirstymas, rūšys ir kilmė 

Analizuojant Lietuvos eksporto pasiskirstymą, galima išskirti JAV (1 243 373 t), 

Prancūziją (1 156 086 t), Olandiją (1 134 272 t) ir Singapūrą (1 060 994 t), kurios gauna 

daugiausiai pro uostą išvežamos produkcijos. Eksportas į šias šalis sudaro 43 % 

viso pro uostą gabenamo eksporto. Didelė dalis eksporto paskirstoma Vokietijoje, 

Švedijoje, Danijoje, Ispanijoje, Kanadoje, Belgijoje, Jungtinėje Karalystėje, Suomijoje, 

Turkijoje, Japonijoje ir Portugalijoje. Į šias šalis iškeliauja 48 % pro uostą išvežamų 

krovinių. Beveik visi (91 %) pro Klaipėdos uostą eksportuojami kroviniai pasiskirsto 

ekonomiškai stipriose Europos, Šiaurės Amerikos ir Azijos šalyse. Maži kiekiai 

eksporto vežami į Azijos šalis (išskyrus Japoniją ir Turkiją) ir Australiją, o labai 

maži kiekiai eksportuojami į Afrikos ir Pietų Amerikos šalis. Lietuvos eksportas pro 

uostą panašiai pasiskirsto ES ir kitose šalyse. ES šalims tenka 52 % krovinių, kitoms 

pasaulio šalims – 48 %. 

Į šalis, kurios gauna daugiausiai pro uostą išvežamų krovinių, eksportuojama nedaug 

rūšių krovinių, bet dideliais kiekiais. Visą eksportą į Singapūrą sudaro naftos 

alyva ir kiti jos produktai. Į JAV 51 % eksporto sudaro naftos alyva ir kiti jos produktai, 

30 % – mineralinės ir cheminės azoto trąšos. Analogiškai krovinių rūšys pasiskirsto 

ir eksporto į Prancūziją atveju (49 % ir 39 %). 

Šiek tiek kita situaciją yra eksporto į Olandiją atveju. Į šią šalį eksportuojami įvairesnių 

rūšių kroviniai mažesniais kiekiais. 16 % eksporto į Olandiją sudaro naftos alyva 

ir kiti jos produktai, po 8 % – mineralinės ir cheminės trąšos, kviečiai ir kviečių bei 

rugių mišinys. 

Daugiau kaip pusės (46 %) pro uostą eksportuojamų krovinių kilmė – Lietuva. Be 

lietuviškų produktų, Lietuva eksportuoja nemažai krovinių, kurie pagaminti Rytų ir 

Vidurio Europoje: Baltarusijoje (9 %), Kazachstane (9 %), Rusijoje (4 %), Olandijoje 

(3 %), Švedijoje (2 %) ir Vokietijoje (2 %). Iš kitų šalių kilę tik 7 % pro uostą eksportuojamų 

krovinių. 

Pro uostą kroviniai eksportuojami iš daugiau pasaulio šalių nei importuojami. Daugiausia 

eksportuojamų krovinių nukeliauja į Šiaurės Amerikos ir Europos šalis. Lyginant 

eksportuojamų krovinių teritorinį paplitimą ir eksporto kilmės vietų pasiskirstymą, 

išsiskiria Afrikos žemynas. Minėta, kad Lietuva nedideliais kiekiais importuoja 

produkciją iš Rytų ir Pietų Afrikos šalių, tai atitinka eksportuojamų produktų, kurių 

kilmės šalys yra Afrikoje, paplitimą. Taigi didesnę dalį produkcijos iš šių šalių įsivežusi 

Lietuva toliau ją eksportuoja. Eksporto gavėjai Afrikos žemyne yra paplitę dides- 

64


nėje teritorijoje ir nedideli kiekiai krovinių pasiskirsto beveik visame žemyne. Lietuva 

eksportuoja nemažai produkcijos iš Rusijos ir Kazachstano, bet į šias šalis krovinių 

eksportuoja mažiau. Tas pats ir su Pietų Amerikos šalimis. Didelė dalis eksporto produkcijos 

gabenama į Šiaurės Amerikos šalis, bet tų šalių kilmės prekių Lietuva eksportuoja 

nedidelius kiekius. 

4 pav. Pro Klaipėdos uostą eksportuojamų krovinių (t) 

pasiskirstymas pasaulyje 2005 metais pagal šalis gavėjas 


3. Tranzitas pro Klaipėdos uostą 2005 metais, užuosčio nustatymas 

Daugelis pasaulio uostų užuostį nustato remdamiesi pro uostą gabenamų krovinių pasiskirstymu. 

Jei yra didesnė valstybės teritorija arba valstybė turi du ir daugiau uostų, dažniausiai 

užuosčiui nustatyti užtenka importuojamų ir eksportuojamų krovinių teritorinio 

pasiskirstymo. Lietuvos situacijai šis metodas netinka. Lietuva turi tik vieną uostą ir jos 

teritorija yra nedidelė, todėl pro uostą importuojami ir eksportuojami kroviniai pasiskirsto 

beveik visoje šalies teritorijoje. Remiantis šiais duomenimis aiškėja, kad visa Lietuvos 

teritorija patenka į Klaipėdos uosto veiklos įtakos zoną. Tačiau šie rodikliai neparodo visos 

uosto įtakos zonos. Todėl Lietuvos kontekste Klaipėdos uosto užuosčio teritoriją galima 

nustatyti pagal pro uostą vežamų tranzitinių krovinių pasiskirstymą. 

Analizuojant tranzitinius krovinius remtasi ne konkrečių krovinių mase (neto), o 

bendrąja krovinių mase (bruto). Muitinės departamento tranzito deklaracijose būtina 

pažymėti tranzitinio krovinio bendrąją masę ir nebūtina įrašyti pačių krovinių svorio, 

todėl analizuojama bendra uosto tranzitinių krovinių apyvarta. 

Muitinės deklaracijose deklaruota 475 227 t tranzitinių krovinių, krautų Klaipėdos 

uoste. Dalis importuojamų krovinių deklaruojami kaip tranzitiniai kroviniai, nes taip 

65


surenkami mokesčiai už krovinių vežimą Lietuvos teritorijoje. Dalies tranzitinių krovinių 

siuntėjo ar gavėjo adresas nurodoma vietovė Lietuvoje. Tokių tranzitinių krovinių 

pasiskirstymo nustatyti neįmanoma, todėl remsimės tik tais tranzitiniais kroviniais, 

kurių siuntėjų ir gavėjų adresai yra kitų šalių vietos. Klaipėdos uoste 2005 m. perkrauta 

104 031 t tranzitinių krovinių. Daugiausia tranzitinių krovinių pro šalies uostą siųsta 

iš JAV (35 809 t), tai sudarė 34 % siunčiamų tranzitinių krovinių. Mažesni kiekiai 

transportuoti iš Šveicarijos (9207 t), Kinijos (8929 t), Rusijos (8899 t), Didžiosios Britanijos 

(5937 t) ir Baltarusijos (5068 t). Kitos šalys siuntė mažiau nei 5000 t krovinių. 

Dalis tranzitinių krovinių siuntėjų kaip siuntėjo šalį įvardijo Lietuvą ir siuntėjo adresą 

deklaravo Lietuvoje. Tokių krovinių buvo 10 025 t. Tranzitu vežami kroviniai daugiausia 

nukeliavo į Rusiją (34317 t), JAV (11870 t), Latviją (8833 t), Švediją (7849 t) 

ir Ukrainą (6608 t). Kiek didesni kiekiai nuvežti į Daniją (4413 t), Liuksemburgą 

(4311 t), Kazachstaną (4193 t) ir Baltarusiją (3084 t), o į kitas pasaulio šalis vežti tik 

nedideli (iki 1000 t) tranzitinių krovinių kiekiai. 

Norint nustatyti užuostį, svarbus tranzitinių krovinių pasiskirstymas, todėl naudojami 

tranzitinių krovinių siuntėjų ir gavėjų adresai. Nustatant užuostį ypač svarbūs tranzitinių 

krovinių gavėjai, kai krovinys, atkeliavęs pro Klaipėdos uostą, gabenamas tranzitu kerta 

Lietuvą ir pasiekia gavėją Europoje ar Azijoje. Vertinant tranzitinių krovinių siuntėjus 

atsižvelgiama į netoliese esančius uostus ir galimybes pro juos gabenti krovinius. 

Pagal tranzitinių krovinių išsidėstymą galima skirti tiesioginį uosto užuostį, kuris 

sudaro nepertraukiamą užuosti, ir atokiau nutolusias uosto veiklos teritorijas – užuosčio 

salas. Į nepertaukiamą Klaipėdos uosto užuostį 2005 m. patenka visa Lietuva, Kaliningrado 

sritis, Lenkijos rytinis pakraštys, visa Baltarusijos valstybės teritorija, beveik 

visa Moldova, Ukrainos teritorija, išskyrus pietines šalies pakrantes, Gruzijos ir 

Armėnijos teritorijos, Kazachstano vakarinė dalis, Rusijos europinės dalies pietvakarinis 

regionas, visa Latvijos teritorija ir Estijos pietrytinis pakraštys. 

Be tiesioginio užuosčio, skiriamos 6 užuosčio salos, iš kurių dvi yra didesnės. Viena 

apima teritoriją, kurią sudaro Rusijos Permės, Jekaterinburgo, Čeliabinsko sritys 

bei Kazachstano Kustanajaus ir Aktobės miestų regionai. Kita – didesnė sala yra Kazachstano 

pietryčiuose esančių Uralsko ir Almatos miestų regione bei Kirgizijos, Uzbekistano, 

Tadžikistano didesnių miestų apylinkėse. Dvi mažas salas sudaro Mongolijos 

ir Kazachstano sostinės. Kitas dvi mažas užuosčio salas sudaro Rusijos Pionersko– 

Kirovo ir Novosibirsko–Gurevsko miestų porų apylinkės. 

Taigi Lietuvos užuostis nustatomas pagal tranzitinių krovinių pasiskirstymą, kurį 

sudaro nepertraukiamo užuosčio teritorija iki Kaspijos ir Juodosios jūrų bei 6 mažesnės 

uosto veiklos įtakos salos. 

66


5 pav. Klaipėdos uosto užuostis 2005 metais 

Išvados 

Iš 2005 m. pro Klaipėdos uostą importuotos produkcijos išsiskiria Kėdainių rajono 

savivaldybė, kurios importas sudaro 46 % viso uosto importo. Dešimt daugiausiai importuojančių 

savivaldybių pasiskirsto 95 % pro Klaipėdos uostą įvežamų krovinių, 

todėl galima teigti, kad pro uostą importuojami kroviniai pasiskirto nedidelėje Lietuvos 

teritorijoje. Kitoms šalies vietoms tenka nedideli importo kiekiai arba savivaldybės 

pro uostą iš viso neimportuoja prekių. Krovinių pasiskirstymui Lietuvos teritorijoje 

įtaką daro dideli pramonės objektai (kaip Kėdainių rajono savivaldybėje) ir gyventojų 

skaičius bei koncentracija (kaip trijuose didžiausiuose Lietuvos miestuose, kur 

daugiausia gyventojų ir didelė prekių paklausa). 

Eksportas pro uostą rodo, kad beveik visi eksportuojami kroviniai pasiskirsto ekonomiškai 

stipriose Europos, Šiaurės Amerikos ir Azijos šalyse. Mažiausiai eksportuojama 

į Afrikos ir Pietų Amerikos žemynų šalis. Didžiausi kiekiai Lietuvos eksporto, 

gabenamo pro Klaipėdos uostą, tenka toms šalims, į kurias eksportuojami dideli kiekiai 

naftos alyvos ir kitų jos produktų, trąšų bei grūdinių kultūrų. 64 % pro uostą eksportuojamų 

Lietuvos krovinių yra kilę mūsų šalyje. 

Pro Klaipėdos uostą 2005 m. perkrauta 104 031 t tranzitinių krovinių. Daugiausia tranzitinių 

krovinių pro šalies uostą siųsta iš JAV (34 %). Mažesni kiekiai transportuoti iš 

67


Šveicarijos, Kinijos, Rusijos, Didžiosios Britanijos ir Baltarusijos. Bendrai iš visų išvardytų 

šalių atsiųsta 37 % tranzitinių krovinių. Tranzitu vežami kroviniai daugiausia nukeliavo 

į Rusiją (33 %), JAV (11 %), Latviją (9 %), Švediją (8 %) ir Ukrainą (6 %). 

Esant išskirtinei Klaipėdos uosto jūrinės logistikos situacijai, užuostis nustatomas 

pagal pro uostą gabenamų tranzitinių krovinių pasiskirstymo teritoriją. Galima išskirti 

nenutrūkstamą uosto užuostį, kuris apima Lietuvą, Kaliningrado sritį, Latviją, Baltarusiją, 

Gruziją, Armėniją, Moldovą, Lenkijos rytinį pakraštį, Estijos pietrytinę dalį, beveik 

visą Ukrainą ir Rusijos pietvakarinę dalį. Be šio tiesioginio užuosčio, galima išskirti 

šešias toliau nutolusias uosto veiklos teritorijas – užuosčio salas. 

Gauta 2010 11 05 


Literatūra 

Atlantic Transnational Network of Economic and Social partners. (2006). Intermodality in freight transport: ports and 

hinterland, maritime transport including short sea shipping. Website: www.rta-atn.org 

Coppens, F., Lagneaux, F., Meersman, H., Sellekaerts, N., Van de Voorde, E., Van Gastel, G., Vanelslander, T., Verhetsel, 

A. (2007). Economic impact of port activity: a disaggregate analysis. The case of Antwerp. National Bank of 

Belgium Working paper document, no. 110. 

De Langen, P. W., Chouly, A. (2004). Hinterland access regimes in seaports. European Journal of Transport and 

Infrastructure Research 4: 361–380. 

Hesse, M., Rodrigue, J. P. (2004). The Transport Geography of Logistics and Freight Distribution. Journal of Transport 

Geography 3: 171–184. 

Lesger, C. (2006). The Rise of the Amsterdam Market and Information Exchange: merchants, commercial expansion 

and change in the spatial economy of the Low Countries. Burlington, VT: Ashgate, p. 60–75. 

Notteboom, T., Winkelmans, W. (2001). Structural changes in logistics: how will port authorities face the challenge? 

Maritime Policy and Management 28(1): 71–89. 

Notteboom, T., Rodrigue, J. P. (2006). Challenges in the Maritime-Land Interface: Port Hinterlands and Regionalization. 

Website: http://people.hofstra.edu 

Paulauskas, V. (2000). Uostų plėtra. Klaipėdos universitetas, p. 69–73. 

Vaitekūnas, S. (1996). Uostų reikšmė valstybių gyvenime. Mokslinės konferencijos „Klaipėdos uosto vystymosi raida 

ir jo įtaka Lietuvos valstybei“ medžiaga. 

Weigend, G. G. (1958). Some Elements in the study of Port Geography. Geographycal Review, p. 185–200. 

Žaromskis, R. (2008). Baltijos jūros uostai. VU. 

CARGO’S TERRITORIAL DISTRIBUTION AND IMPACT ZONE OF 

KLAIPĖDA PORT 


Summary 

The economic value of the port is related to its hinterland. Hinterland’s economic 

importance and accessibility facilitates development of the port. The port’s hinterland 

concept appears at the end of the nineteenth century and its interpretation has evolved 

for 70 years. It can be argued, that the port’s hinterland concept was formulated by 

G. G. Weigend in 1958. He said that the hinterland is seen as an organized and well- 

68


developed area, which is connected to the port within the transport lines, and it transports 

goods through this port (Weigend, 1958, p. 185–200). 

Later the hinterland areas were analysed. Hesse and Rodrigue (2004) examined the 

importance of hinterland transport corridors, De Langen and Chouly (2004) stressed 

the importance of the hinterland as an internal analysis of organizational behavior, 

Rodrigue J.P., Notteboom T. W. Winkelmans and others in their work (Notteboom, 

Winkelmans, 2001, p. 71–89; Notteboom, Rodrigue, 2006) analysed the functions of 

the port hinterland, availability, performance, distribution, regionalization and logistical 

links. Lithuania as a maritime country’s image is not the only the port’s activity, 

but the scientific, political and professional work. It is written a number of engineering, 

shipping and historical works. The ideas of Lithuania as a maritime country’s 

image was considered by the geographers prof. K. Pakštas, S. Tarvydas, now on the 

subject writes professor S. Vaitekūnas, prof. R. Žaromskis, prof. V. Paulauskas and 

others (Vaitekūnas, 1996; Žaromskis, 2008; Paulauskas, 2000). There are not many 

geographers’ work and there is a lack of economic geographical analysis of operating 

in Klaipėda port in Lithuania. Cargo spatial analysis helps to assess the activities of 

the port area, hinterland activity and also helps to make the spatial planning decisions. 

The purpose of the research is to examine the import, the export and the transit of cargo 

within the territorial division of the port of Klaipėda in 2005 and to identify the 

port’s hinterland. This involves formulation of the following tasks: 

to examine cargo imported through the port of the distribution, the kinds and 

origin of the location of the importing countries; 

to assess the spatial location of the exported goods, the kind and the origin and 

to assess the location of the countries that accept the export from Lithuanian; 

to discuss the movement of transit cargo in 2005 and to determine the impact 

on the port’s area. 

The subject of this paper is the distribution of cargo that were shipped via the port 

of Klaipėda in 2005. 

This work is an analysis of 2005 data because it is the first full year when Lithuania 

became a part of the EU. This is the year of the introduction of a unified customs data 

processing system across Europe. In the customs declaration system, the countries are 

divided into the countries that belong to the EU and the countries outside the EU. 

The statistical analysis, and the cartographic methods to create the maps by using 

Arc View GIS 3.2 a program were used in this research. 

Kėdainiai District municipality made 46 % of the port imports in 2005. 95 % of incoming 

cargo is distributed in the ten municipalities, so it can be concluded that the 

cargo imported through the port is distributed in a small territory of Lithuania. Other 

areas of the country have small volumes of imports or the municipalities do not import 

the goods via the port at all. The large industrial companies have a significant impact 

on the distribution of the goods in Lithuanian territory, thus a lot of cargo travels to 

municipality of Kėdainiai District. A population number and concentration has a large 

impact on the transportation of cargo as well (the three largest Lithuanian cities have 

large population, reflecting higher demand for the goods). 

69


Cargo that is exported via the port is distributed in Europe, North America and in 

the developed countries in Asia. The export of the goods to the African and South 

American continents is the lowest. The largest amounts of Lithuanian exports go to the 

countries which import in large quantities of petroleum oil and its other products, fertilizers 

and grain. 64 % of the goods exported via the port are made in our country. 

Klaipėda port handled 104.031 tons of the transit cargo in 2005. The most of the 

transit cargo was sent from the USA (34 %). The smaller quantities were transported 

from Switzerland, China, Russia, Great Britain and Belarus. In general these countries 

sent 37 % transit cargo. Most transit cargo went to Russia (33 %), United States 

(11 %), Latvia (9 %), Sweden (8 %) and Ukraine (6 %). 

Klaipėda sea port’s logistic situation is unique, so the hinterland is determined by 

the distribution of the transit cargo area. It is possible to distinguish a continuous port 

hinterland, which includes whole Lithuania, Kaliningrad Region, Latvia, Belarus, Georgia, 

Armenia, Moldova, the eastern edge of Poland and the south-eastern part of Estonia, 

almost all Ukraine and the western part of Russia. In addition to the immediate 

hinterland it is possible to identify the remote part of the six operational areas – the 

hinterland of the islands. Two of them are bigger than others. One island combines the 

following areas: Perm, Yekaterinburg, Chelyabinsk region in Russia, and several cities 

in Kazakhstan. Another larger island is located in south-east of Kazakhstan: in Uralsk 

and Alma-Ata cities’ districts, and in the Kyrgyz Republic, Uzbekistan and Tajikistan's 

major urban districts. The capitals of Mongolia and Kazakhstan form two small 

islands. Another two small islands combine Pioniersk and Kirov’s, Novosibirsk and 

Gurevsk’s urban neighborhood. 

70


SOCIALINIO DARBO STUDENTŲ NUOSTATOS KAIP NEĮGALIŲJŲ 

SOCIALINIO VAIDMENS VISUOMENĖJE ĮTVIRTINIMO PRIELAIDOS 

Brigita Kreivinienė, Jolanta Vaičiulienė 


Anotacija 

Straipsnyje pateikiama teigiamų negalios nuostatų ir socialiai vertingo neįgalaus asmens vaidmens sąveikos 

idėja. Autorės analizuoja socialinio darbo studentų teigiamų socialinių nuostatų dėl negalės suformavimo 

svarbą, kaip prielaidą įtvirtinti vertingą neįgalaus asmens vaidmenį socialinėje sistemoje. Be to, 

straipsnyje aprašomas kokybinis socialinio darbo studentų tyrimas, atskleidžiantis jų besiformuojančias 

socialinių nuostatų percepcijas per įtvirtinimo ir objektyvizacijos procesus, integruotus į vertingo vaidmens 

kūrimo schemą. 

PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: socialinis darbas, socialinės nuostatos, socialinis vaidmuo. 

Abstract 

The article analyses idea of the cohesion between the positive social representations towards the disabled 

and valorised their role in society. Authors analyse the significance to conditioning positive social representations 

of social work students towards the disability as prerequisite for embedding valorised role of 

the disabled in social system. The qualitative research of social work students is presented. This research 

reveals students’ perceptions of social representations while being in the forming stage via the anchoring 

and objectification processes integrated into the schema of valorised role. 

KEY WORDS: social work, social representations, social role. 

Įvadas 

Kintanti socialinio darbo paradigma, sparčiai besikeičianti visuomenė rodo, kad socialinis 

darbas, kaip nauja profesija, pradėjo formuotis XX a. antrojoje pusėje, Lietuvoje 

atkūrus nepriklausomybę (Dominelli, 2004; Kavaliauskienė, 2008). Socialinis darbas 

yra viena naujausių profesijų Lietuvoje. Įvertinus socialinių darbuotojų veiklos savitumą, 

sistemoje skiriami šie veiklos lygiai: mikro-, mezo- ir makro- (Vass, 2005, p. 125). 

B. Kreivinienė (2011, p. 30) šiuos lygius apibendrina: mikrolygyje socialinis darbuotojas 

teikia individualią pagalbą, mezolygyje dirba komandoje su kitais specialistais, makrolygyje 

turi galios kurti ar daryti įtaką socialinei politikai. A. A. Vass (2005, p. 21), 

analizuodamas socialinių darbuotojų svarbą, pabrėžia, kad socialinis darbuotojas padėdamas 

klientui visada turi orientuotis į pagalbą klientui sistemoje. L. G. Weezel ir kiti 

(2010, p. 11) šį supratimą praplečia ir kalba apie socialinio darbuotojo paramos sanglaudą 

su kliento siekiais, norais, ir tuo, kas padėtų gerinti jo gyvenimo kokybę. 

Analizuodama socialinio darbo profesijos svarbą, V. Kavaliauskienė (2005, p. 231) 

pažymi, kad socialinio darbo profesija siekia tenkinti labiausiai pažeidžiamo visuomenės 

sluoksnio poreikius, spręsti problemas. Panašią mintį apie socialinių darbuotojų 

reikšmingumą pateikė L. G. Weezel ir kiti (2010, p. 11): socialiniai darbuotojai teikia 

profesionalią pagalbą žmonėms, kuriems nepavyko susidoroti su savo situacija. Visais 

žmonijos gyvavimo laikotarpiais negalia buvo suvokiama kaip tam tikras kitoniškumas, 

išskirtinumas, todėl neįgaliųjų klausimai ypač jautrūs, o šiems asmenims pagalbą 

teikiančių socialinių darbuotojų nuostatos dėl neįgaliųjų turi būti teigiamos. 

71


J. Viluckienės (2008) negalios diskurso analizė atskleidžia ilgus metus egzistavusią 

sąsają tarp fizinės deviacijos prilyginimo socialinei deviacijai. Dar 1924 metais, skaitydamas 

savo pranešimą, L. Vygotskis pristatė idėją, kad negalia yra tik socialinis 

konstruktas, ji suvokiama kaip kitoniškumas, kai remiasi vien fizinėmis individo savybėmis. 

Taigi visuomenė sutrikimą suvokia kaip pirminį „deficitą“, kuris daro tiesioginę 

įtaką antriniam „deficitui“ arba, kitaip tariant, visuomenė į sutrikimą turintį asmenį 

žiūri kaip į negalintį būti visaverčiu visuomenės nariu. L. Vygotskio požiūriu, 

pagalba turi prasidėti nuo antrinių „deficitų“ įveikimo ar sušvelninimo (Alifanovienė, 

Keplaitė, 2008, p. 30). Kitaip tariant, socialinis darbuotojas, veikdamas sistemoje, pats 

dėl negalios turi turėti teigiamų nuostatų. Teigiamos profesinės nuostatos leidžia įtvirtinti 

visuomenėje vertingą neįgalaus asmens vaidmenį – einama nuo neveiklaus ir negebančio 

link gebančio ir veiklaus. Teigiamos nuostatos leidžia analizuoti ir kovoti su 

antriniais barjerais, kurie sukuriami fiziniam sutrikimui priskiriant socialinę vertę. 

L. Vygostkio žodžiais tariant, negalia negali būti suprantama kaip „aritmetinė sutrikimų 

suma“, būtina pripažinti kiekvieno individo teisę į unikalumą, skirtingumą. Skirtybę 

reikėtų suprasti kaip vertybę. Taip, V. Kavaliauskienės (2005, p. 233) teigimu, socialinis 

darbuotojas įgyvendina savo misiją – skatina socialinę kaitą, inicijuoja problemų 

sprendimą, siekia individo ir sistemos tarpusavio darnos. Socialinio vaidmens 

kūrimo teorija padeda matyti socialinės kaitos galimybes ne tik per tradicinės sistemų 

teorijos (kaip, pavyzdžiui, pateikia Bowes ir kiti, 2001) prizmę, bet ir išskiriant sistemos, 

kuri nukreipta į neįgalųjį per pavienio individo, priminių, antrinių ir visos visuomenės, 

lygius (Osburn, 2006). 

1. Socialinių nuostatų supratimas 

Konceptualizuojant socialinių nuostatų supratimą, būtina kalbėti apie jų ištakas. 

Socialinės nuostatos sąvokos teorinis dėmesio centras nuo pat pradžių apėmė prigimtinės 

minties (angl. natural thought) analizę ir jos pagrindimą, remiantis mokslo teorijomis. 

Atlikta daug svarbių kolektyvinės sąmonės (angl. common sense) tyrimų (Kalampalikis, 

Haas, 2008, p. 452). 

E. Durkheim (1898) pirmasis pavartojo sąvoką nuostatos (angl. representation), 

vėliau ši sąvoka S. Moscovici išplėtota kaip socialinių nuostatų sąvoka (Gillespie, 

2008, p. 375). Kiek anksčiau nei S. Moscovici, L. Lévy-Bruhl (1927) pristatė kolektyvinės 

„sielos“ idėją, L. Vygotskis (1962) išsakė mintį apie kolektyvines nuostatas, o 

J. Piaget (1932) pavartojo sąvoką socialinės nuostatos (Orfali, 2002, p. 399). 

E. Durkheim apibrėžė nuostatų supratimą per individualių (asmens) ir kolektyvinių 

(visuomenės) nuostatų sampratą jas tiriant tradicinėse visuomenėse. Tuo tarpu 

S. Moscovici šį supratimą išplėtojo, jis teigė, kad visuomenės žinios ne homogeninės, 

o turi daug skirtingų prasmių ir yra fragmentuotos (Leiber, 2008, p. 489). 

S. Moscovici (Gergen, 1989, p. 433) socialines nuostatas apibrėžė kaip socialinės 

psichologijos sąvoką. Jo teigimu, socialinės nuostatos suformuojamos „kiekvieną kartą, 

kai individas padaro išvadą (...) ne tik iš suvoktų faktų, bet remdamasis iš dalies 

suvoktomis žiniomis, kurios jį pasiekė iš kitų žmonių, kolegų, buvo paties asmens 

įvertintos (iš dalies sukurtos), kitaip tariant, pats asmuo formuojasi pamatines sociali- 

72

SOCIALINIO DARBO STUDENTŲ NUOSTATOS KAIP NEĮGALIŲJŲ SOCIALINIO VAIDMENS... 

nes nuostatas“ (Gergen, 1989, p. 433). Ši nuostatų samprata pabrėžia, kad visuomenėje 

sukurtos ir įgytos žinios tampa individualių asmenybių vertybių dalimi ir išreiškiamos 

per konkrečius socialinius elgesio modelius. 

N. Kalampalikis ir V. Haas (2008, p. 453) teigimu, žinios turi daugybę reikšmių. 

Žinių daugiareikšmiškumas atsiranda iš daugybės ryšių tarp žmonių ir aplinkos, kiekvieno 

mūsų individualumo ir skirtingumo, skirtingų socialinių kontekstų. Jei socialines 

nuostatas būtų galima apibūdinti kaip mozaiką, kiekvienas asmuo savo tapatumu 

sudarytų svarbiausias mozaikos dalis. Kadangi asmenys visuomenėje priklauso skirtingoms 

socialinėms grupėms ir atlieka skirtingus vaidmenis, kiekvieno tapatumo dalis 

taip pat bus skirtinga. Socialines nuostatas kiekvienas asmuo individualizuoja, į gaunamas 

žinias reaguoja skirtingai, atsižvelgdamas į istorinį kontekstą, ankstesnius išgyvenimus 

(patirtį), socialinį kontekstą ir priklausymą atitinkamai socialinei grupei (Kalampalikis, 

Haas, 2008, p. 452). 

Socialinės nuostatos gali būti suprantamos kaip socialinės veiklos variklis, lemiantis 

socialinę politiką tam tikrų grupių atžvilgiu. S. Moscovici teigimu, „nuostatos (...) 

yra visiškai nežemiškos, kol perteikiamos vieno asmens kitam asmeniui nematerialiomis 

priemonėmis. Tačiau jos įgauna konkrečią formą, jas objektyvizavus institucijose, 

įpročiuose, dokumentuose, papročiuose ar materializavus į tam tikras nuomones, tikėjimus, 

kurie mums atveria istorinį nuostatų pažinimą“ (Gergen, 1989, p. 433). 

Kitaip tariant, kol socialinio darbo studentai vienas kitam perteikia savo nuostatas 

kaip pasidalijimą nuomonėmis, tai matoma kaip nemateriali išraiška. Tuo tarpu socialinio 

darbo praktikų nuostatos materializuojamos ir veikia socialines sistemas: neįgalųjį, 

jo šeiminę aplinką (pirminę sistemą), profesionalias grupes (antrines sistemas) ir 

visą visuomenę. S. Banks (2006, p. 6) socialinių darbuotojų ugdymo svarbą iliustravo 

teiginiu, kad socialinis darbas pats savaime yra veikla, paremta vertybėmis ir nuostatomis. 

Socialinio darbo praktikoje nuostatos suprantamos kaip pamatiniai moraliniai, 

etiniai principai, kuriais remiasi specialistas, teikdamas pagalbą klientui. 

2. Profesinių nuostatų sąsajos su socialiai vertingo neįgalaus asmens 

vaidmens įtvirtinimu 

Šiame straipsnyje autorės remiasi B. Orfali (2002, p. 400) socialinių nuostatų skyrimu 

į dvi esmines sąvokas, kurios susijusias su nuostatų susidarymo procesu, tai: 

įtvirtinimas (angl. anchoring) ir objektyvizacija (angl. objectification). Įtvirtinimo procesas 

aiškinamas taip pat seniai, kaip seniai egzistuoja ir pačios socialinės nuostatos. 

N. Kalampalikis ir V. Haas (2008, p. 454) įtvirtinimo sąvoką apibrėžia plačiau, t. y. 

kaip pastovesnį visuomenės žinių konstruktą, kurį nuolat pasiekia naujos žinios (pvz., 

medicininio modelio pažiūrų kritika, patiems neįgaliesiems pradėjus reikšti nepasitenkinimą, 

interpretatyvistinių idėjų skleidimas). 

Visuomenines-socialines nuostatas nuolat veikia naujos žinios, kurių tikslas – išjudinti 

nusistovėjusias nuomones. Šis procesas vadinamas visuomenės „supažindinimu“ 

su prieš tai „nepažįstamu“ asmeniu, reiškiniu ar asmenų grupe (o proceso dalis vadinama 

objektyvizacija, nes visuomenei pristatomas naujas „objektas“ (Leiber, 2008). 

73


Taikant T. Parson’s (Viluckienė, 2008) funkcinį negalios suvokimą ir medicininį 

modelį, ilgus metus Lietuvoje neįgalieji matyti tik kaip gydymo objektas, akcentuotas 

šių asmenų ekonominis nenašumas sistemos lygiu. A. Howson (2009) teigimu, šis 

medicininis modelis įkūnija suvokimą apie sutrikimą ir asmenybę kaip tragediją. 

Straipsnio autorės, plintant intrerpretatyvistinėms negalios suvokimo idėjoms, visuomenei 

pristato naują negalios portretą – kuriantis, gebantis, socialiai dalyvaujantis, 

vertingas visuomenės narys. 

Naujas negalios portretas visuomenei pristatomas per devintajame dešimtmetyje atnaujintą 

normalizacijos – vertingo socialinio vaidmens (dar vadinamą valorizacijos) teoriją. 

Teorijos autoriaus W. Wolfensberger teigimu, visuomenėje nevertingais laikomų 

socialinių grupių vaidmenis galima atkurti ir juos įtvirtinti, priskyrus kultūriškai vertingus 

vaidmenis (Weezel, 2010, p. 248). Autorių nuomone, neįgaliųjų socialinio vaidmens 

atkūrimas įmanomas jiems priskiriant vertingus vaidmenis ir juos pateikiant „susipažinti“ 

visuomenei, t. y. kaip naujų žinių apie neįgaliuosius konstruktą. S. Moscovici (Kelvin, 

1979, p. 445) pabrėžia, kad socialinės nuostatos svarbios, nes viena visuomenės 

grupė ar individas priklauso nuo kitų visuomenės grupių. Nagrinėjamuoju klausimu galima 

teigti, kad socialinių darbuotojų nuostatos turi įtakos teikiant pagalbą neįgaliesiems. 

Neįgaliųjų vertės atkūrimas ir naujo vaidmens įtvirtinimas yra prasmingi, nes tai visuomenės 

grupė, kuri laikyta nukrypimu nuo normos, įvairių visuomenės grupių atmesta, 

segreguota, šiai grupei buvo priskiriami neigiami vaidmenys, seniau neįgalieji laikyti 

„nežmogiškomis būtybėmis“. Siekiant atkurti ir įtvirtinti vertingą vaidmenį, 

W. Wolfensensberger nuomone, reikėtų taikyti dvi strategijas: keisti visuomenės požiūrį 

į neįgaliuosius ir didinti paties neįgalaus asmens kompetencijas (Osburn, 2006, p. 5). 

Socialinio darbo studentai studijų procese susipažįsta ne tik su pažeistų visuomenės 

grupių problemomis, pagalbos sistemos veiklos mechanizmais, bet ir su nuvertinto 

vaidmens įveikos arba vertės pakėlimo ir įtvirtinimo strategijomis. Formuojant socialinio 

darbo studentų profesines-vertybines nuostatas būtina paminėti, kad 

S. Moscovici (Leiber, 2008) nuostatų sąvoka yra daugiaprasmė: nuostatos priklauso 

nuo istorinio, kultūrinio konteksto, vertybinių orientacijų ir pan. S. Banks (2006, p. 6) 

nuomone, socialinių darbuotojų esminės vertybės suprantamos kaip unikalumo, skirtingumo 

gerbimas ir vertinimas. Tai lemia nuomonę, kad svarbu tirti būsimų socialinių 

darbuotojų nuostatas per socialinės vertės atkūrimo ir įtvirtinimo struktūrą, siekiant 

nustatyti, kokias vertingo socialinio vaidmens strategijas mato būsimi specialistai, kartu 

nustatyti, jų nuomone, esamus pagrindinius kliuvinius, arba veiksnius, kurie lemia 

menkesnį neįgaliųjų vaidmenį. 

Tyrimo tikslas – ištirti socialinio darbo studentų nuostatas į neįgaliuosius per 

vertingo socialinio vaidmens įtvirtinimo struktūrą. 

Tyrimo metodika ir organizavimas 

Atsižvelgiant į tyrimo tikslą, pasirinktas kokybinis tyrimo metodas. Tyrime dalyvavo 

Klaipėdos universiteto 17 dieninio skyriaus ir 14 neakivaizdinio skyriaus socialinio 

darbo specialybės studentų. Respondentų prašyta laisvų asociacijų būdu aprašyti 

savo asmeninį negalios supratimą. Kad nebūtų paveikta respondentų nuomonė, tyrėjas 

74


nepateikė jokių papildomų tyrimo duomenų, todėl laisvos asociacijos principas nepažeistas. 

Aprašymai truko nuo 1 iki 3 valandų. Tyrimas vyko 2010 metų balandžio ir 

gruodžio mėnesiais. 

Tyrimo duomenys apdoroti taikant naratyvinę analizę. Siekiant išvengti vadinamųjų 

„nespalvotų“ analizės tekstų, remtasi D. L. Baker ir E. M. Stahl (2004) siūloma tyrimų 

forma – palikti ilgesnes frazes, kad susidarytų minties vaizdas. Tokia tyrimo aprašymo 

metodika laikoma viena tinkamiausių socialinio darbo tyrimų praktikoje taikant 

naratyvinę analizę (Riessman, Quinney, 2005). Tačiau C. K. Riessman ir 

L. Quinney (2005) siūlo naratyvinius teiginius, kurie priklauso tai pačiai kategorijai, 

todėl tyrimo apraše, skliaustuose, bus pateikta, kiek atvejų (iš galimo 31 respondento) 

priklauso numatytai kategorijai. 

Naratyvai grupuoti pagal socialinių nuostatų susidarymo proceso sąvokas: įtvirtinimą 

(žvelgiant kaip į įtvirtintas visuomenės žinias apie neįgaliuosius) ir objektyvizaciją 

(kaip generuojamas naujas žinias apie negalią). Kiekvieno proceso sąvokos analizei 

papildomai pasitelkta J. Osburn (2006) vertingo socialinio vaidmens kūrimo lentelė 

(žr. 1 ir 2 lenteles). Čia numatomos dvi vertės įtvirtinimo priemonės: visuomenės 

požiūrio į neįgalųjį keitimas ir paties asmens kompetencijų didinimas. 1 lentelėje susisteminti 

naratyviniai teiginiai, papildomai skiriant konkrečius sistemų poveikių lygius: 

pavienio individo, pirminių, antrinių sistemų, neįgalaus asmens ir visuomenės. 

Taigi respondentų nuostatos nagrinėtos per vertingo vaidmens struktūrą: nustatytos 

respondentų suvokiamos „įtvirtintos“ visuomenės žinios apie neįgaliuosius, kurias 

sudėtinga keisti, nes jos sudaro visuomenės žinių pagrindą, kartu nustatytos respondentų 

matomos „objektyvizavimo“ galimybės: naujų žinių apie neįgaliuosius proveržis 

visuomenėje, juos pristatant kaip vertingus asmenis. 

Tyrimo rezultatai 

1. Socialinės nuostatos: įtvirtinimas kaip vertingo vaidmens kūrimo prielaida 

Straipsnio autorės remiasi B. Orfali (2002, p. 400) socialinių nuostatų susidarymo 

proceso supratimu, kai teigiama, kad įtvirtinimas priklauso nuo kolektyvinės atminties 

– socialinių nuostatų „šaknų“. Senosios visuomenės žinios tarnauja kaip ištekliai 

ugdant supratimą apie pasiekiamas naujas žinias. Praeities ir naujos žinios dialektiškai 

susijusios. Natūralu, kad senosios žinios konfrontuoja su naujomis, nes skiriasi jų faktinis 

ir istorinis pagrindas. Naujos žinios įtraukiamos į esamą kolektyvinės atminties 

sistemą. Įtvirtinimas, kaip procesas, lemia įstatyminės bazės ar kitus pokyčius (Orfali, 

2002). Tyrimo duomenis iliustruojantys teiginiai pateikti 1 lentelėje. 

1.1. Pavienio individo vertingo vaidmens kūrimo lygmuo 

Šiame lygmenyje vertės atkūrimo turinys beveik visų respondentų sietas su interpretatyvistinio 

negalės modelio praktikoje matomais trūkumais, t. y. minint sritis, kuriose 

slypi galimybės, kaip būtų galima keisti nuostatas dėl neįgaliųjų. Respondentų 

75


pateiktos galimybės susistemintos į dvi kategorijas, kurios siejasi su neįgalaus asmens 

percepcija kaip „normalaus“ individo (24 naratyviniai teiginiai) ir visuomenės narių 

„ėjimas link“ neįgalaus asmens (26 naratyviniai teiginiai). Neįgalaus asmens „normalumą“ 

respondentai apibūdino kaip visuomenės pripažįstamą kiekvieno asmens „unikalumą“ 

ir teisę į „kitoniškumą“. Tuo tarpu visuomenės „ėjimą link“ neįgalaus asmens 

respondentai mato per pačios visuomenės kompetencijos didinimą: „gestų kalbos 

pradmenų mokymąsi“ ar antrinių negalių dekonstrukciją – per fizinio sutrikimo ir socialiai 

aktyvaus asmens atskyrimą. 

Šiame lygyje neįgaliojo kompetencijų didinimas matomas per dvi kategorijas: neįgaliųjų 

socialinės atskirties mažinimo priemonės (10) ir asmeninis pažinimas (22). 

Atskirties mažinimo priemonės suprantamos kaip techninė pagalba, pvz.: „Žmonės, 

negalintys girdėti, susidaro savitą požiūrį į pasaulį, kuris kartais paremtas gandais, iškreiptais 

pasakojimais, neišgirstais sakiniais. Jie susikuria savo supratimą apie gyvenimą, 

vaikų auklėjimą, vertybes ir kitus dalykus.“ Be respondentų minėtos techninės 

pagalbos, sunkiai įsivaizduojamas neįgaliųjų visavertis dalyvavimas visuomenėje, nes 

net buvimo visuomenėje „sąlyga“ savo prigimtimi suprantama kaip nelygiavertė, t. y. 

neįgaliesiems dėl fizinių kliūčių neprieinami tam tikri socialiniai ištekliai. Tuo tarpu 

asmeninis pažinimas suprantamas kaip asmenybės pažinimas, t. y. tiesiogiai bendraujant 

tampa matomos žmonių teigiamos savybės, kurios skatina tęsti socialinį kontaktą: 

„Tai įdomios, apsišvietusios asmenybės. Su jais įdomu bendrauti, iš jų galima pasisemti 

daugybę idėjų, naudingų žinių, informacijos.“ 

1.2. Vertingo vaidmens kūrimas pirminės socialinės sistemos lygmenyje 

Pirminės socialinės sistemos lygmenyje (požiūrio į neįgalųjį keitimą) respondentai 

kalba apie kintantį neįgalaus asmens paveikslą artimiausioje aplinkoje. Išskirtos dvi 

kategorijos: neįgalusis – nuskriaustas negalios (12) ir neįgalusis – slėptinas individas 

(15). Respondentai supranta, kad visuomenės požiūris į neįgalųjį kinta, tačiau kartu 

akcentuoja, jog labai sudėtinga pakeisti požiūrį į neįgalųjį artimiausioje aplinkoje. Pavyzdžiui, 

kai neįgalusis nuolat matomas nuskriaustojo vaidmenyje (12) socialinis kontaktas 

tampa ne įprastas, kasdienis, o formalizuotas. Pavyzdžiui, du respondentai pateikia 

panašius pavyzdžius: „Nenoras pykti atsiranda dėl negalios, nes visuomenėje 

vyrauja nuomonė, kad negalią turintys žmonės yra gyvenimo nuskriausti, tačiau pykti 

yra normalu, juk jie yra kaip ir kiti normalūs žmonės.“ Kitas svarbus aspektas – ypatingo 

vaidmens „nuskriaustajam“ skyrimas namuose: „Artimieji apsunkina gyvenimą 

atlikdami už neįgaliuosius visus darbus. Įgūdžių ugdymas reikalauja kantrybės ir laiko, 

per vieną dieną to padaryti neįmanoma.“ Respondentai mini neįgalaus asmens gyvenimo 

„normalizavimą“ artimiausioje aplinkoje, kurioje asmuo ne tik vertingai gyventų, 

bet ir būtų atsakingas pagal savo galimybes už tam tikras gyvenimo sritis, būtų 

mokomas savarankiškumo. Respondentai akcentuoja ir emocinį santykių „normalizavimą“ 

šeimoje: kalba apie neįgaliųjų emocinį ugdymą šeimoje, leidžiant jiems patirti 

teigiamų ir neigiamų emocijų. Pažindamas visą emocijų spektrą neįgalusis skatinamas 

įgyti naujos patirties, kurią gali perkelti į santykį su kitomis socialinėmis sistemomis. 

76


Nuostata, kai neįgalus asmuo suvokiamas kaip slėptinas individas (15) pirminėse 

sistemose, respondentų siejama su tuo, kad šeima nesusitaiko su negalios faktu: „Tas 

priverstinis reikalavimas pagyrų, lyg apsauga, kad kažkas iš šalies pasakys, jog viskas 

gerai, vaikas normalus (...), jausdavausi siaubingai.“ Arba pirminių sistemų akcentuojama 

globa ir negalios nepripažinimas, teisinantis visuomenės „kitokių“ individų atmetimo 

teorija: „Mergina iš tiesų turi proto negalią, tačiau tėvai siekė, kad ji liktų nediagnozuota. 

Tėvai norėjo apsaugoti vaiką nuo visuomenės, jos požiūrio į negalią turinčius 

žmones. Norėjo, kad mergina lankytų normalią mokyklą, turėtų draugų ir nebūtų 

pajuokos objektu.“ 

Neįgaliojo kompetencijų didinimo priemonė pirminėse sistemose respondentų dažniausiai 

sieta su šiomis kategorijomis: neįgalaus asmens išraiškos galimybės (27) ir 

pirminių socialinių sistemų žinios apie neįgalųjį (6). Asmens išraiškos galimybės pateikiamos 

kaip galimybė išreikšti save, negalint to padaryti mums įprasta forma – kalba. 

Pvz.: „Tarp mūsų bendravimo beveik nebuvo (...) džiaugsmą ji išreiškė šūksniais, 

gestais, juoku. Dėl tokių emocijų nieko negaila.“ Artimiausios aplinkos žmonės, pažinę 

neįgalųjį, pradeda vertinti asmenį kaip asmenybę, kuri bendrauja ne tik kalba, bet ir 

judesiu, šypsena, kitomis emocijomis, kurias lengva perprasti: „Kai prie vaikų pripranti, 

jiems nieko nereikia sakyti (...), tu supranti, kad kažkas yra gerai ar blogai.“ 

Respondentai, minėdami pirminių socialinių sistemų žinias apie neįgalųjį (6), dažniausiai 

akcentuodavo asmens poreikį vystytis platesnėse socialinėse sistemose – bendrauti, 

turėti draugų, dalyvauti referentinių grupių veikloje. Tačiau pirminių socialinių 

sistemų problema – baimės jausmas nežinant apie negalią: „Nuo vaikystės neįgalusis 

buvo nupieštas man kaip baubas, nes neturėjau elementarios informacijos apie neįgaliuosius 

(...), kiti vaikai nuo neįgalaus Jono bėgdavo neatsigręždami (...), nes visuomenės 

buvo vadinamas „nesveiku“, o jis šypsojosi ir bandė dalinti švelnumą kitiems. 

(...) O jis buvo sveikas... sveikesnis už mus visus.“ Respondentai mini savo patirtį su 

neįgaliaisiais: baimė ir nenoras bendrauti kyla išoriškai vertinant, bijant, kai nieko nežinoma 

apie negalią ir konkretų asmenį. Kitų artimiausios aplinkos žmonių neigiama 

informacija tik sustiprindavo baimės jausmą, o tai sukeldavo atmetimo reakciją pačiam 

neįgaliam parodžius iniciatyvą užmegzti ryšį. Respondentai suvokia, jog asmens 

aktyvumo nepakanka, kad būtų priimtas pirminėse sistemose, todėl kalba apie stereotipų 

griovimą nuo mažens: „Baimė kyla iš nežinojimo (...), jei vaikai nuo mažens matytų 

ir pažintų įvairias negalias, tai suaugę nejaustų baimės.“ 

1.3. Vertingo vaidmens kūrimas antrinės socialinės sistemos lygmenyje 

Antrinių socialinių sistemų lygmenyje požiūrio į neįgalųjį gerinimas visų respondentų 

suvokiamas vienareikšmiškai. Išskirta viena kategorija – neįgalaus asmens vertės 

funkcijų visuomenėje išplėtimas (31). Visi respondentai akcentavo vis dar nepakankamai 

neįgaliųjų socialiniam dalyvavimui ir lygiaverčiam naudojimuisi visuomenės 

ištekliais pritaikytą aplinką: „Mokymo įstaigos, restoranai, paplūdimiai, bankai ir 

šiandien nėra pritaikyti neįgaliesiems (...). Manau taip yra todėl, kad dažniausiai orientuojamasi 

į neįgaliųjų elementarius poreikius (pavalgyti, atsigerti).“ Respondentai mini 

ir kitą problemą – pačių neįgaliųjų menką dalyvavimą sprendžiant savo problemas 

77


dėl neįgaliųjų tapatinimo su vaikais: „Žmones su sutrikimais mes „nurašome“ neleisdami 

jiems pabandyti pasiūlyti naujų idėjų ar sprendimo būdų, geresnių nei mūsų.“ 

Kalbant apie neįgaliojo kompetencijų didinimą išskirtos dvi kategorijos, atsižvelgiant 

į respondentų matomą poveikį: neįgaliojo stipriųjų pusių ieškojimas ir pateikimas (10), 

darbdavių švietimas (3). Respondentai dažniausiai akcentavo darbų, kuriuos puikiai galėtų 

atlikti neįgalieji, įvairiapusiškumą, pvz.: „Foto modeliu dirbanti mergina nebūtinai 

turi kalbėti.“ Respondentų manymu, kartais darbą galima atlikti ir namuose: „Negalią 

turintys žmonės dažniausiai linkę į menus: nuostabiai piešia, tapo, siuvinėja, drožinėja iš 

medžio.“ Darbdavių švietimas (3) sietas su valstybės paramos priemonėmis įdarbinant 

neįgaliuosius ir tolerancijos neįgaliesiems ugdymu: „Mažai šviečiami darbdaviai ir visuomenė 

apie neįgaliųjų galimybes darbo rinkoje, neugdoma tolerancija jiems.“ 

1.4. Vertingo vaidmens kūrimas visuomenės lygmenyje 

Šioje plačiausioje neįgaliųjų vertingo socialinio vaidmens įtvirtinimo sistemoje pagal 

respondentų naratyvus išskirtos dvi požiūrio į neįgalųjį gerinimo kategorijos: inkliuzija 

(29) ir visuomenės kompetencijos didinimas (6). Inkliuzija respondentų matoma 

kaip lygiavertis neįgaliųjų įtraukimas į „sveikųjų“ visuomenę, pripažįstant kiekvieno 

savitumą: „Tikroji integracija įvyks tik tuomet kai neįgalieji ir sveikieji turės 

galimybę daugiau bendrauti ir bendradarbiauti tarpusavyje. (...) ypač juos galėtų suartinti 

bendra meninė veikla.“ Visuomenės kompetenciją, respondentų nuomone, galima 

padidinti įgyjant žinių apie negalią ir mokantis „kitaip“ bendrauti, pvz.: „Manau, būtų 

svarbu kiekvienam turėti gestų kalbos pradmenis.“ Taigi „sveiki“ visuomenės nariai, 

gebėdami užmegzti kontaktą su neįgaliaisiais, negalią suvoktų kaip visuomenėje egzistuojantį 

„normalumą“. 

Neįgaliojo kompetencijų didinimas sietas su paties neįgalaus asmens aktyvumu, 

negalią matant kaip privalumą (4). Respondentų nuomone, neįgalieji gali daug padėti 

„sveikųjų“ visuomenės nariams, pvz.: „Neįgalusis gali atlikti ypatingą vaidmenį visuomenėje. 

Jie gali padėti sveikiesiems, stipriesiems suvokti žmogiškąsias vertybes, 

išmokyti bendrauti su skirtingais žmonėmis.“ 

2. Socialinės nuostatos: objektyvizacija, kaip vertingo vaidmens 

įtvirtinimo prielaida 

Straipsnio autorės objektyvizacijos procesą mato kaip galimybę integruoti naujas žinias 

į bendrą visuomenės žinių sistemą. B. Orfali (2002) teigimu, objektyvizacijos procesas 

mitą paverčia realybe. D. Jodelet (Orfali, 2002, p. 401) aprašo dvi objektyvizacijos 

stadijas: pirma, sukuriamas reikiamas objekto vaizdas, antra, šio vaizdo informacija 

įgauna „konceptualaus branduolio“ formą, kuri nebūtinai turi aiškią struktūrą, ji gali būti 

ir paslėpta. D. Jodelet (Orfali, 2002) teigimu, siekiant įtvirtinti tam tikras žinias visuomenėje, 

būtinos tikslinės grupės, kurias reikia ištyrinėti ir paveikti tinkamiausiu būdu. 

Parinkus tinkamą komunikacijos formą, objekto nuostatos realybėje įgauna konkrečią 

formą. Tyrimo duomenis iliustruojantys pavyzdžiai pateikti 2 lentelėje. 

78


2.1. Pavienio individo vertingo vaidmens įtvirtinimo lygmuo 

Šiame lygmenyje, remiantis respondentų naratyvais, skiriama viena visuomenės 

požiūrio kaitos priemonės kategorija – jau integruoto asmens (8) pateikimas visuomenei 

kaip egzistuojančio fakto. Respondentų supratimu, negalią galima suvokti kaip tam 

tikrą „konfliktą su gyvenimu“, kuris trunka tik tam tikrą laikotarpį. Dalis respondentų 

apie visuomenei pateikiamą negalios inkliuzijos faktą kalbėjo ne kaip apie naują, o jau 

egzistavusį, tai leidžia manyti, kad dalis informacijos buvo nuslėpta: „Negalėjau mokytis 

Klaipėdoje, nes čia mokyklos buvo skirtos kitiems, „normaliems“ vaikams, o juk 

tokie vaikai galėdavo sėdėti pirmuose suoluose kitiems net neįtariant, kad turi regos 

negalią.“ Respondentų nuomone, apie tam tikrą individą visuomenei galima pateikti 

ne visą informaciją, o inkliuzijos idėjai pavykus – individą pristatyti. Panašius bandymus 

apie pirmuosius neįgaliųjų integracijos mėginimus Lietuvoje aprašė P. Evans ir 

R. Sabaliauskienė (2010) savo straipsnyje apie pedagogų siekį sulaužyti defektologijos 

taisykles ir slapčia kartu su „sveikais“ vaikais ugdomus neįgaliuosius. 

Neįgaliojo kompetencijų didinimas išreiškiamas kategorijoje teigiamų ir kompetentingų 

atvejų parodymas visuomenei (7), kai negalia nebereikšminga: „Dabar jis turi 

savo versliuką, studijuoja nuotoliniu būdu universitete, moka tris užsienio kalbas, važinėja 

į keliones, susitikimus su likimo draugais, turi draugų, žaidžia krepšinį, dalyvauja 

NVO veikloje.“ 

2.2. Vertingo vaidmens įtvirtinimas pirminės socialinės sistemos lygmenyje 

Respondentai, pateikdami savo nuomones apie požiūrio į neįgaliuosius gerinimą 

pirminėse grupėse, įžvelgė didžiausią problemą – nusistovėjusio neigiamo požiūrio į 

neįgaliuosius (27) keitimas: „Iš vaikystės likęs auklėjimas, kad gailestį kelia žmonės 

su fizine negalia. Psichines negales turinčius žmones artimieji slėpė (...), jų nebuvo 

matyti šventėse, susiėjimuose.“ Čia respondentai nepateikė konkrečių pasiūlymų, kaip 

būtų galima integruoti kitokį objekto suvokimą į pirminės grupės socialinę realybę. 

Tuo tarpu neįgaliojo kompetencijoms didinti skyrė dvi kategorijas: paties neįgalaus 

asmens socialinių įgūdžių ugdymas (8) ir iniciacija kuriant santykį su „sveikaisiais“ 

(4). Respondentų nuomone, medicininis negalios traktavimas apriboja žmonių socialinius 

ryšius, be kurių neįmanoma kurti teigiamo „konceptualaus branduolio“: „Neįgaliesiems 

labai svarbus bendravimas, nes bendraujant jie įgyja socialinių įgūdžių, todėl 

jie tampa labiau savimi pasitikinčiais.“ Iniciatyva kuriant santykį su „sveikaisiais“ matoma 

kasdienėse situacijose: „Parduotuvėje mane užkalbino vyrukas, sėdintis vežimėlyje 

(...), žavėjausi jo drąsa užkalbinti ir nebijojimo būti atstumtu.“ 

2.3. Vertingo vaidmens įtvirtinimas antrinės socialinės sistemos lygmenyje 

Pateikdami vertingo vaidmens kūrimo idėjas, respondentai plačiausiai pasisakė 

apie antrines socialines sistemas. Dėl visuomenės požiūrio į neįgaliuosius keitimo respondentų 

nuomonės išsiskyrė: dalis atsižvelgė į jau pakitusį negalios požiūrį visuomenėje 

(15), kiti kėlė diskusinius klausimus dėl neįgaliųjų gyvenimo kokybės gerinimo 

79


(6). Dėl pakitusio negalės požiūrio visuomenėje poveikio respondentai teigė, kad „pažanga 

prasideda mokykloje, pasitelkiant naujas, modernias neįgaliųjų ugdymo metodikas“. 

Minimos šiuolaikiškos metodikos lėmė realybę, kad „auklėtojos, kurioms 

anksčiau atrodė keista dirbti su neįgaliaisiais, šiandien su jais sėkmingai dirba“. 

Tuo tarpu kita kategorija, apie kurią kalbėjo respondentų grupė, minėjo nepakankamą 

klausimų dėl neįgaliųjų gyvenimo kokybės kėlimą visuomenėje: „Žmogus, gyvenantis 

institucijoje, niekada negalės į lovą atsinešti arbatos puodelio, todėl, kad arbata 

geriama prie pusryčių stalo. (...) Televizorių žiūrėti galima tik nurodytomis valandomis, 

todėl kitu laiku draudžiama.“ Respondentų kritikuoti net teigiamomis visuomenės 

praktikomis laikomi dienos centrai: „Dienos užimtumo centrai (...) yra dar 

viena patogi priemonė sveikiesiems, kad mes jų nematytume. Tokiose įstaigose žmonės 

praranda savo individualumą ir norus, nes vykdoma kolektyvinė veikla.“ 

Kalbėdami apie neįgaliojo kompetencijų ugdymą respondentai minėjo dviejų tipų 

poveikio galimybes, pagal kurias išskirtos šios kategorijos: darbo rinkos priešiškumas 

(2) ir visuomenei pateikiamo „kito“, t. y. teigiamo neįgalaus asmens, priemonės (7). 

Respondentai nepasiūlė konkrečių metodų, kaip būtų galima sušvelninti darbo rinkos 

priešiškumą neįgaliesiems, tik pateikė informacijos, kad įsidarbinti tampa problema ne 

tik dėl darbdavių požiūrio, bet ir dėl priešiško kontroliuojančių institucijų požiūrio: 

„Mums tokių darbuotojų nereikia, nes prasideda mokesčių inspekcijos tikrinimai, ar 

tikrai žmogus dirba tik 3 valandas per dieną, o mes to nenorime.“ Respondentai neįgalaus 

asmens, kaip „kito“, pateikimą visuomenei iliustruoja kaip „sveikųjų“ domėjimąsi 

neįgaliųjų renginiais vien dėl poreikio pamatyti „kitokius“ žmones. Vis dėlto tokio 

pobūdžio teigiamų išgyvenimų praktika rodo, kad „kiti“ yra artimesni „sveikiesiems“, 

nei jie įsivaizdavo: „Visi atėjo pažiūrėti į tuos „keistuolius“, tačiau viskas apvirto 

aukštyn kojomis, kai pamatė pasitempusius, pasipuošusius, gražius žmones. Išvaizda 

daug pasako apie žmogaus vidų, o visi mes linkę bendrauti su panašiais į save.“ 

2.4. Vertingo vaidmens įtvirtinimas visuomenės lygmenyje 

Šiame lygmenyje požiūrio į neįgaliuosius keitimo procese daugiausia neigiamų 

„konceptualių branduolių“ respondentai matė žiniasklaidos priemonių (13) kategorijoje. 

Respondentų nuomone, „neįgaliuosius dažniausiai matome TV laidoje prašančius 

išmaldos. Tokios laidos sukuria užuojautos, gailesčio jausmus“. Net, rodos, teigiami 

TV projektai, kuriuose neįgalieji rodomi kaip „gebantys nugalėti fizinius sutrikimus 

šokdami“, respondentų nuomone, buvo neįgaliųjų išnaudojimo priemonė, siekiant 

aukštesnių TV reitingų. 

Kompetencijų ugdymo klausimu respondentų naratyvai priskirti vienai kategorijai, minint 

neįgaliųjų lygiavertį dalyvavimą „sveikųjų“ aplinkoje (9) ir aplinkos pritaikymą: 

„Šiauliuose teko bendrauti su daug regos negalią turinčių žmonių, kurie gali ne tik pilnai 

savimi pasirūpinti, bet ir padėti kitiems, nes aplinka gerai pritaikyta jų poreikiams.“ 

80


Pavienio 

individo 

lygmuo 

Pirminės 

socialinės 

sistemos 

lygmuo 

Antrinės 

socialinės 

sistemos 

lygmuo 

Visuomenės 

lygmuo 

Socialinio darbo studentų nuostatos dėl negalios: 

vaidmens įtvirtinimo veiklos lygiai 

Suvokiamas pirminis poveikis per 

visuomenės požiūrio į neįgalųjį 

gerinimą 

Pradėjus mokytis gestų kalbos manęs 

visi klausė, kam man to reikia, 

juk pati girdžiu ir galiu kalbėti (...). 

Vėliau susidūriau su problema, kad 

neturiu kam gestų rodyti, nėra kas 

pataiso. 

Reikėjo tik mažo artimesnio kontakto, 

kad požiūris pasikeistų 

Mane baugino ne vaikutis, o mamos 

įkyrūs klausinėjimai: ar jos vaikas 

gražus, ir noras palyginti su kitais 

vaikais 

Mokykloje mokytojai mus moko į 

neįgaliuosius žiūrėti su užuojauta, 

vadinti kitokiais, bijoti su jais susidurti, 

tada atrodo, kad tokiems 

žmonėms nebegalima padėti 

Pradėkime požiūrį neįgaliuosius 

keisti nuo savęs. 

Visuomenėje yra natūrali tendencija 

smerkti kito žmogaus ar grupės 

savitumą 

Sudaryta straipsnio autorių, remiantis Osburn, 2002, p. 6. 

1 lentelė 


neįgaliojo kompetencijų didinimą 

Tada jis buvo mano viltis ir išsigelbėjimas. 

(...) Iš manęs veržėsi viskas 

– neviltis, rūpestis, baimė (...), 

pyktis (...), o jis tai pavaizdavo tik 

kaip kasdienio gyvenimo paprastą 

situaciją 

Mama nubrėžė aiškias ribas, kad 

mergaitė neįgali (...), tačiau matydama 

linksmus, besišypsančius vaikus 

pati norėjo kažką daryti (...), 

braukė pirmuosius brūkšnius ant 

lapo ir akys nušvito (...), su malonumu 

pati pasisaldino arbatą, nes 

mama jai to neleisdavo. Mama negalėjo 

tuo patikėti (...), ji buvo labai 

laiminga 

Jis buvo atleistas iš darbo, kai direktorius 

sužinojo, kad serga lengva 

forma Alzheimerio liga (...). Aplankęs 

daug įstaigų susidūrė, kad niekas 

jo įdarbinti nenori, o sužinoję, 

jog žmogus neįgalus, sakydavo: 

„Juo labiau mums tokių nereikia“ 

„Neįgalumo“ įvertinimo galima 

išvengti pritaikius aplinką kitų galimybėms 

81


Pavienio 

individo 

lygmuo 

Pirminės 

socialinės 

sistemos 

lygmuo 

Antrinės 

socialinės 

sistemos 

lygmuo 

Visuomenės 

lygmuo 

Socialinio darbo studentų nuostatos dėl negalios: 

vaidmens įtvirtinimo veiklos lygiai 


visuomenės požiūrio 

į neįgalųjį gerinimą 

Vaikino savarankiško gyvenimo 

įgūdžiai buvo labai menki, dar 

menkesni jie tapo grįžus namo, 

ištisus mėnesius žiūrint į pasaulį 

pro penkto aukšto langą (...), tačiau 

vėliau mokytojas jį apmokė 

ratelių valdymo technikos. Šiandien 

jam vieni juokai užvažiuoti 

vežimėliu į penktą aukštą 

Tėvai mokė, kaip elgtis su neįgaliaisiais: 

švelniai, atsargiai, neužgauti, 

neįžeisti 

Požiūrį apie neįgaliuosius reikia 

formuoti jau mokykloje. Kalbėti apie 

neįgaliuosius ne kaip apie gyvenimo 

nuskriaustus, gailestingumo reikalaujančius 

asmenis, bet kaip apie 

lygiaverčius visuomenės narius 

Pagrindinės problemos, su kuriomis 

susiduria neįgalieji, yra ne 

fizinės, o socialinės ir psichologinės. 

Manau, svarbiausia organizuoti 

neįgalių žmonių užimtumą 

Sudaryta autorių, remiantis Osburn, 2002, p. 6. 

2 lentelė 


neįgaliojo kompetencijų ugdymą 

Dėl menko pasitikėjimo savimi jie 

jaučiasi lengvai pažeidžiami, nuvertina 

savo galimybes, todėl sąmoningai 

izoliuojasi. Kasdien susidurdami 

su kliūtimis ima kelti sau mažesnius 

reikalavimus, aspiracijos taip pat 

mažėja 

Tai asmenybės, norinčios tobulėti ir 

bandančios gyventi taip, kaip visi 

žmonės, nematant savo negalios, susidraugaujant 

su ja 

Sėkmingai pasirinkta profesija gali 

padėti žmogui atrasti savo stiprybę 

Smalsūs ir gailesčio kupini žvilgsniai 

neleidžia jiems pamiršti to, kas kitiems 

taip matoma ir akivaizdu. 

Neįgalus žmogus mūsų visuomenėje 

turi būti be galo stipri ir brandi asmenybė, 

sugebanti atremti bet kurio 

iš mūsų neigiamą požiūrį į jį 

Išvados 

82 

1. Straipsnio teorinėje dalyje atskleistas socialinių nuostatų ryšys su W. Wolfensberger 

vertingo socialinio vaidmens visuomenėje įtvirtinimo teorija. Socialinio 

darbo praktinė veikla pati savaime remiasi vertybėmis ir nuostatomis 

dėl neįgaliųjų. Ypač svarbu tirti socialinio darbo studentų socialines nuostatas, 

nes, nepaisant visuomenėje egzistuojančių bendrumų, jos priklauso ir nuo paties 

studento turimos patirties su neįgaliaisiais, žinių, auklėjimo, kitų veiksnių. 

Šios nuostatos, anot S. Moscovici, pasireiškia kasdienėje veikloje: elgsena, 

pagalbos modeliai, bendravimas. 

2. Atliktas kokybinis tyrimas atskleidė, kad socialinį darbą studijuojantys studentai 

supranta, kaip įtvirtinti teigiamą neįgalaus asmens vaidmenį visuome-


nėje. Analizuojant šias nuostatas, remiantis W. Wolfensberger išskirta visuomenės 

požiūrio į neįgalųjį keitimo ir asmens kompetencijų ugdymo struktūra, 

galima išskirti studentų matomas pokyčių galimybes: išorinių sistemų įtaka ir 

paties neįgalaus asmens pateikimas. 

3. Šių priemonių skirstymas į poveikio lygius, t. y. individo, pirminės ir antrinės sistemos 

bei visuomenės, leidžia modeliuoti socialinį darbą studijuojančių studentų 

nuostatų, kaip vertingo neįgaliųjų socialinio vaidmens įtvirtinimo, prielaidas: 

a. Socialinį darbą studijuojantys studentai skiria prioritetines problemines 

sritis, formuojant teigiamą požiūrį į neįgaliuosius. Tai leidžia teigti, kad 

jie turi žinių, kaip įtvirtinti vertingus neįgaliųjų vaidmenis. Tyrimas parodė, 

kad šie studentai pateikia įvairių vertingo vaidmens įtvirtinimo strategijų, 

kurios gali padėti kurti teigiamą neįgalaus asmens vaidmenį. 

b. Socialinį darbą studijuojantys studentai linkę ne tik vadovautis bendrais pasvarstymais 

apie poreikį keisti visuomenės požiūrį į neįgaliuosius, bet ir patys 

ieško naujų būdų, kaip įtvirtinti vertingą neįgalaus asmens vaidmenį visuomenėje. 

Nemažai studentų tyrimo metu pateikė praktinių eksperimentinių 

pavyzdžių, kuriais mėgino „supažindinti“ visuomenę su „kitokiu“ neįgaliuoju 

– vertingu, panašiu į „sveikuosius“. Tokios idėjos leidžia svarstyti 

apie aktyvios, šiuolaikiškų idėjų turinčios profesionalų kartos rengimą. 

c. Socialinį darbą studijuojantys studentai supranta neįgalaus asmens vaidmens 

kitimą tiek istoriniu, tiek konceptualiu požiūriu. Studentai analizuoja 

įsitvirtinusias kliūtis, kurios trukdo neįgaliųjų inkliuzijos procesams visuomenėje. 

Tyrimo metu pateiktos teigiamos socialinės nuostatos dėl neįgaliųjų 

leidžia manyti, kad būsimieji socialiniai darbuotojai tinkamai 

teiks pagalbą įtvirtindami socialiai vertingą neįgalaus asmens vaidmenį 

visuomenėje per neįgalaus asmens įgalinimo formas, pirmines, antrines 

sistemas ir veikdami socialinę politiką. 



Literatūra 

Alifanovienė, D., Kepalaitė, A. (2008). Žmogaus aukštųjų psichinių funkcijų formavimosi analizė L. Vygotskio kultūrinės-istorinės 

koncepcijos kontekste. Specialusis ugdymas 1 (18): 25–33. Šiauliai. 

Baker, D. L., Stahl, E. M. (2004). Case Study of Interagency Coordinating Councils. Journal of Disability Policy Studies. 

SAGE publications, vol. 15, no. 3: 168–177. 

Banks, S. (2006). Ethics and Values in Social Work. Second edition. Palgrave. 

Bowes, J. M., Flanagan, C., Taylor, A. J. (2001). Adolescents’ Ideas about Individual and Social Responsibility in 

Relation to Children’s Household work: Some International Comparisons. International Journal of Behavioural 

Development 25(1): 60–68. The International Society for the Study of Behavioural Development. 

Dominelli, L. (2004). Social Work: Theory and Practice for a Changing Proffesion. Cambridge: Polity Press. 

Evans, P., Sabaliauskienė, R. (2010). The Lithuanian Way to Inclusive Education. Specialusis ugdymas 2(23): 167– 

176. Šiauliai. 

Gergen, M. (1989). Induction and Construction: Teetering between Words. European Journal of Social Psychology 19: 

431–437. 

Gillespie, A. (2008). Social Representations, Alternative Representations and Semantic Barriers. Journal for the Theory 

of Social Behaviour 38(4): 375–391. 

83


Howson, A. (2009). Disability & Impairment. Research starters 1–5. Great Neck Publishing. 

Kalampalikis, N., Haas, V. (2008). More than a Theory: A New Map of Social Thought. Journal for the Theory of 

Social Behaviour 38(4): 449–459. Blackwell Publishing Ltd. 

Kavaliauskienė, V. (2008). Socialinio darbuotojo asmenybės savybės – santykio su profesija išraiška. SOTER 26(54): 87–102. 

Kavaliauskienė, V. (2005). Socialinio darbo, kaip pagalbos žmogui profesijos, raidos aspektai. Acta Paedagogica 

Vilnensia 15: 230–239. 

Kelvin, P. (1979). Social Influence and Social Change. Serge Moscovici, Academic Press. Book Reviews. European 

Journal of Social Psychology 9: 441–454. 

Kreivinienė, B. (2011). The Representations of Social Support from External Resources by Families Raising Children 

with Severe Disability in Connection with Dolphin Assisted Therapy. Daktaro disertacija. Acta Universitatis Lapponiensis 

198: Rovaniemi. 

Leiber, J. (2008). The First Social Psychologist. Journal for the Theory of Social Behaviour 38(4): 489–493. Blackwell 

Publishing Ltd. 

Orfali, B. (2002). Active Minorities and Social Representations: Two Theories, One Epistemology. Journal of the 

Theory of Social Behaviour 32(4): 395–416. 

Osburn, J. (2006). An Overview of Social Role Valorization Theory. The Social Role Valorization Journal 1(1): 4–13. 

Riessman, C. K., Quinney, L. (2005). Narrative in Social Work. Qualitative Social Work 4(4): 391–412. Sage Publications: 

London, Thousand Oaks. 

Varažinskienė, L. (2009). The Impact of Legal Regulation on the Formation of a Status of Social Work Profession. 

Socialinis darbas 8(1): 124–130. 

Vass, A. A. (2005). Social Work Competences. Sage Publications: London, Thousand Oaks, New Delhi. 

Viluckienė, J. (2008). Iškūnyta socialinio modelio negalios samprata. Filosofija. Sociologija, t. 19, nr. 4: 45–52. Lietuvos 

mokslų akademijos leidykla. 

Yates, S., Dyson, S., Hiles, D. (2008). Beyond Normalization and Impairment: Theorizing Subjectivity in Learning. 

Disability & Society, vol. 23, no. 3, May: 247–258. 

Weezel, L. G., Alkimavičius, K., Aukščiūnienė, G. ir kt. (2010). Mąstyti, veikti, būti. Socialinis darbas organizacijoje. 

Lietuvos socialinių darbuotojų asociacija. Kaunas: UAB „Spaudos praktika“. 

SOCIAL WORK STUDENTS REPRESENTATIONS AS A 

PREREQUISITE OF THE CONSTRUCTION OF SOCIAL ROLE OF 

THE DISABLED 


Summary 

Phenomena is analyzed engaging in 1980s W. Wolfensberger’s, reconceptualized normalization 

theory – reclassified as social role valorization and S. Moscovici’s, social representations 

theories. Social role valorization of the disabled is seen as the use of culturally 

valued means in order to enable, establish and/or maintain valued social roles for them 

(Yates, et al., 2008, p. 248). Valorized roles for the disabled are possible to create in the 

society via creation new valuable roles and presenting this construct for society members 

as “new object”. S. Moscovici (Kelvin, 1979, p. 445) writes that the importance of social 

representations lies in dependence of an individual or group of individuals on the others. 

Therefore, analysis of representations of social work students is highly important. Social 

work itself bases on the values and representations towards its clients in everyday practice. 

Positive representations of social workers influence the valorized roles in individual level, 

primary and secondary systems and society level (Osburn, 2006). 

Aim of research – analyze representations of social work students towards the 

disabled via structure of social role valorization. 

84


Research methodology 

On the basis of research aim the qualitative research method was applied. 17 fulltime 

and 14 part-time social work students of Klaipeda University took part in the research. 

The respondents were asked on their free associations write personal understandings 

on the disability. In order to avoid the influence on the opinions, the researcher did 

not provide any further information on the research. Writings of the respondents lasted 

from 1 to 3 hours. The research conducted on April and December in 2010. 

Narrative analysis was applied for the research results. The main idea was to avoid 

an uncoloured narrative analysis which not always draws the whole picture of the analyzed 

phenomena (Baker et al., 2004). Taking into account C. K. Riessman and 

L. Quinney’s (2007) criticisms that researchers often try to summarize the content and 

put only frequency counts of the text from which the picture of the issue may disappear, 

it was decided to put in the broader texts of analyzed phenomena leaving the picture 

that had been drawn by the social work students. 

Main research results 

Theoretical part of article revealed the interconnection between the theories of social 

representations and W. Wolfensberger’s, social role valorization. Practice of social 

work is implemented on the basis of values and representations towards the disabled. 

Despite the collective core of social representations, individual experience with 

the disabled, knowledge, education, factors of life must be encountered additionally; 

therefore the research on the social representations is essentially valuable. S. Moscovici 

describes that these social representations are actualized in everyday practice, behavior, 

communication styles, and provided help. 

The qualitative research results of the representations of social work students via 

the structure of social role valorization revealed the following prerequisites: 

Students of social work differentiate spheres of priority in problemacy for constructing 

positive social representations towards the disabled. Therefore, it is possible to 

state that social work students have knowledge for social role valorization of the disabled. 

The research revealed that students of social work introduced various strategies 

for anchoring valorized roles that are possible to implement in practice. 

Students of social work incline not only to follow the general contemplations 

about existing need of change in society’s representations, but also search themselves 

for the innovative methods for anchoring valorized social role of the disabled 

in society. The respondents gave examples based on the experimental private 

practices as attempts for familiarization society with “different” disabled – valued, 

similar to “healthy” society members. Such innovative ideas allow to state that the 

new active generation of social workers is being qualified. 

Students of social work understand the shift of disability paradigms in historical 

and conceptual perspectives. Students are capable to analyze the anchored barriers in 

society that obstacle inclusion processes. However, the positive social representations 

towards the disabled creates assumption that prospective social workers will be ready 

to construct support in the light of socially valorized role via empowerment of person 

himself, primary, secondary systems and on the influence of social policy. 

85


86


MANIFESTATION OF THE NORMS OF SOCIAL PEDAGOGUES’ 

ETHICS IN THEIR PROFESSIONAL ACTIVITY 

Irena Leliūgienė, Lina Paulauskaitė, Raimonda Minkutė-Henrickson 

Kaunas University of Technology 

Abstract 

Referring to methodological approaches of professional ethics the article presents the results of the 

research on the expression of ethical norms of a social pedagogue in professional activity; the research 

was performed at Kaunas University of Technology in 2010. The population of social pedagogues from 

one of the biggest town and region of Lithuania was chosen for the research. The research disclosed 

ethical dilemmas and difficulties of their resolution by following the norms of ethics in professional 

activity of a social pedagogue. The article reveals the variety, limitation and clear position of their ethical 

attitudes, different needs in respect of their clients. 

KEYWORDS: social pedagogue, norms of ethics, professional activity, expression of ethical principles. 

Anotacija 

Šiame straipsnyje autorės pristato socialinio pedagogo etinių normų raiškos profesinėje veikloje tyrimą, 

kuris atliktas Kauno technologijos universitete 2010 metais. Respondentai-socialiniai pedagogai atrinkti 

iš vieno didžiausių Lietuvos miestų ir regionų. Tyrimas atskleidė etines dilemas ir sprendimus profesinėje 

veikloje laikantis etinių normų. Straipsnis rodo socialinių pedagogų etinių požiūrių įvairovę, apribojimus, 

pozicijas, skirtingus poreikius pagarbos klientams aspektu. 

PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: socialinis pedagogas, etinės normos, profesionali veikla, etinių principų raiška. 

Introduction 

In education system of Lithuania, which develops a new human being of Europe, a 

social pedagogue plays the most important role in socialization process. As education 

paradigm is gradually changing, the problem of development of social pedagogue’s 

ethics as one of the most important human competences becomes especially important. 

Norms of social activity as well as pedagogue’s ethics are analysed by 

D. Vyšniauskienė, R. Minkutė (2008), I. Leliūgienė (2002), C. E. Watson (1991), 

L. Jovaiša (1993), N. Vasiljevienė (2000), A. Žuromskienė (2003) and others. They 

reviewed different aspects of pedagogical or professional ethics, impact ways and means; 

they indicated general principles of pursuance of ethical norms in relation with a client. 

In the context of the article and the research the theoretical statements of N. Linzer 

(1999) about resolution of ethical dilemmas in the practice of socio-educational work 

are very important. On the basis of the performed researches the authors present the 

principles of pursuance of ethical norms in assisting a family and children facing 

problems of alcoholism and drug addiction, as well as manifestations of violence in a 

family or ethical problems of taking children from an asocial family. 

As the most important objective of a social pedagogue is to be a consultant of a 

child and a family in solving different issues related to child’s rights and their 

violation within a family, as well as to assist a form tutor and a family to individually 

work with children of delinquent behaviour or from inharmonious and welfare 

receiving families. A social pedagogue gets information from form tutors, teachers 

87


about difficulties of children learning and life as well as they consult their colleagues 

how they should help the children. It is very important to follow requirements of 

professional ethics for the social pedagogues working both with children and with 

adults. The specialists representing the organizations of socio-educational work – the 

International Federation of Social Workers, the European Association of Schools of 

Social Work, the European Association of Training Centres for Socio-Educational 

Care Work – should follow the International Ethics Code of Social Workers. A 

modern social pedagogue must also follow the same ethical norms in his / her 

professional activity. 

When performing the research, on the basis of which the article was prepared, the 

following questions were put: what characteristics distinguish professional ethics of a 

social pedagogue and how its norms (principles) manifest in the activity of this 

specialist. 

The aim of the article – is to disclose manifestation of ethical norms in the 

professional activity of a social pedagogue. 

The research objectives are as follows: 

1. To theoretically substantiate manifestation of the norms of social pedagogue’s 

ethics in his / her professional activity. 

2. To empirically survey manifestation of the norms of social pedagogue’s ethics 

in his / her professional activity and to compare the results of the research performed 

in Kaunas city and region. 

The following methods were applied: 

analysis of scientific literature; 

analysis of documents; 

 

 

questionnaire-in-written; 

statistical analysis of the data was performed by means of the programme of 

statistical data processing SSPS (Statistical Package of Social Science). 

The significance of the research is as follows: 

for the first time the research of such character, which reveals manifestation of 

the norms of social pedagogue’s ethics in his / her professional activity has 

been performed in Lithuania; 

by means of empirical methods the facts of manifestation of the norms of 

social pedagogue’s ethics have been accumulated; 

the results obtained during the research have complemented the variety of 

manifestation of the professional ethics of a social pedagogue at school. 

Practical significance of the research shows that: 

difficulties and peculiarities of manifestation of the norms of ethics of a social 

pedagogue in his / her professional activity have been identified; 

the accumulated research data should enable social pedagogues to correct their 

professional behaviour and manifestation of ethical norms on everyday 

activity. 

88

MANIFESTATION OF THE NORMS OF SOCIAL PEDAGOGUES’ ETHICS IN THEIR… 

1. The conception of professional ethics 

Professional ethics is the basis of all other aspects of professional activity because 

professional morality is a component of the public moral; and the moral is one of the 

oldest regulators of behaviour and actions, human interrelationship, including a 

professional sphere as well. Professional ethics originated earlier than its scientific 

theory as professional ethics because professional ethics, first of all emerging as 

everyday need, further develops when representatives of a professional group 

understand and generalise their practical activity. Professional ethics as ethics in 

general is gradually created in the process of everyday corporate activity of people. 

Professional ethics systemise the experience acquired through the history, which is 

characteristic for certain field of activity, generalises and develops it according to 

possibilities of this field. Thus professional ethics can be treated as species of the 

general moral, which possesses specific features that are influenced by sorts and 

methods of the activity, i.e. as the applied subject of science analysing the moral of a 

profession. In addition, it can be treated as applied theory of professional environment 

moral (Vyšniauskienė, Minkutė, 2008). 

In the practice of everyday activity professional ethics – is the totality of the norms 

of specialists’ behaviour. Norms of professional ethics can change if they are 

influenced by both external and internal factors. They proximately influence the 

behaviour of specialists causing him / her to act properly every time. Main objectives 

of professional ethics are to influence specialist’s consciousness in order to attain his / 

her development as personality and professional and to help him / her to solve 

professional objectives effectively and thoroughly. In general, professional ethics is 

purely related to general theoretical norms of activity ethics in the fields of 

professional activity. 

The object of ethics of socio-educational activity is the professional moral of a 

specialist, the ethical relations with clients emerging in the process of activity, as well 

as values, pursuance of the norms of ethics by not violating human rights. 

The aim of professional ethics of socio-educational activity is to protect and 

support a socially benevolent relation and essence of professional activity with a 

client; and the objective is to regulate norms of behaviour, relations and actions of 

professional groups and their associations, as well as to form proper ethical 

consciousness of specialists in social sphere. 

Main categories of professional ethics of social activity are professional ethical 

relations, ethical consciousness, ethical actions and professional duty of a specialist. 

Social activity is carried out in complicated formal and informal situations, into 

which an individual has got. In addition, a social worker has to understand that he / 

she is ethically responsible against a service consumer, social environment and society 

from the beginning of the made decision to the final result. In his / her work he / she 

has to follow the principles of professional ethics – general requirements that reflect 

the ethical behaviour of a specialist in respect of the relations of one or another 

subject, which emerge in the social activity. 

89


Regulation of the norms of social pedagogue’s ethics in professional activity. 

A social pedagogue works by following the international documents regulating 

children rights and interests, namely: The Convention of the United Nations of 

Children Rights (Žin.,1995, No. 60-1501), The Civil Code of the Republic of 

Lithuania (Žin., 2000, No. 74), The Law of Child’s Care of the Republic of Lithuania 

(Žin., 1998, No. 35-933, 2000 No. 58-1702), The Constitution of the Republic of 

Lithuania (Žin., 1992, No. 33-1014, November 30, 1992), Legislation of the Republic 

of Lithuania, Acts of the Government of the Republic of Lithuania and other standard 

acts, office instructions, principles of ethics (Kvieskienė, 2003), The International 

Code of Ethics of Social Workers. 

The profession of a social pedagogue – is the activity based on appropriate 

knowledge, abilities, capacities and skills giving a possibility for a child to actively 

and positively integrate the structures of social life (Kučinskas, 2000). 

A social pedagogue refers to individual access, fixation of equal possibilities, 

confidentiality, as well as the decision, conferment and responsibility of the child and 

his / her competence principles, the standard of professional training and the inventory 

of the standard and incumbency (The White Book: Vocational Training). 

2. The research results 

The research instrument is constructed by referring to the norms and values of 

socio-educational work ethics institutionalized internationally. The presented criteria 

and indicators mainly reflect manifestation of the norms of social pedagogue’s ethics 

in his / her professional activity. 

The research subject is manifestation of the norms of social pedagogue’s ethics in 

his / her professional activity. in order to perform the research the following 

characteristics and criteria were distinguished (see Table 1). 

The research sample – consists of the social pedagogues from Kaunas city and 

Kaunas region – 22 social pedagogues from Kaunas region (100 percent), as well as 

every fourth social pedagogue working for Kaunas city schools (i.e. 13 respondents). 

In total 35 social pedagogues from Kaunas city and Kaunas region participated in the 

research. 13 social pedagogues from Kaunas city represented the opinions of their 

colleagues working for the schools located in their neighbourhoods; thus they were 

chosen for the pilot survey. 

Demographic data. Only social pedagogues – women participated in the research 

because most frequently only women work as social pedagogues. The spectrum of 

work experience of the social pedagogues who participated in the survey is rather 

wide. The largest part of the respondents consists of the social pedagogues, whose 

work experience is 10–14 years (40 percent), another part consists of those, who have 

worked at school for 5–9 years; and smallest part – those, whose work experience is 

under 5 years (14.3 percent). More than 59.2 percent of the respondents are graduate 

social pedagogues. Only a very small part of the respondents have acquired higher 

non-university education and they are still studying at university (4.5 percent). 

90


Characteristics and criteria of the research on manifestation of the 

principles of social pedagogue’s ethics 

No. Characteristics Criteria 

Table 1 

1. Constant professional development 

as ethical competence. 

2. Norms and principles of ethical 

behaviour of a social pedagogue. 

3. Ethical obligations of a social 

pedagogue in respect of clients 

4. Ethical behaviour of a social 

pedagogue with his / her colleagues 

5. Obligations of a social pedagogue 

for an organization’s head 

6. Ethical relationship of a social 

pedagogue with his / her profession 

7. Ethical obligations of a social 

pedagogue for society 

. possibilities for expansion of 

professional competence of a social 

pedagogue; 

. ethics of learning and research 

2.1. manifestation of ethical principles in the 

documents of Lithuanian education 

regulating the activity of social pedagogues; 

2.2. manifestation of ethical principles in the 

international code of ethics of social workers 

/ social pedagogues 

3.1. top priority for clients’ rights and 

interests; 

3.2. confidentiality and keeping a secret, 

non-condemnation; 

3.3. honorariums 

4.1. respect, culture, honesty; 

4.2. ethical relations with the clients of their 

colleagues 

5.1. observance of the obligations taken for 

an organization 

6.1. protection of profession’s inviolability; 

6.2. work with a community; 

6.3. knowledge edification 

7.1. a worker of a social – educational 

service (a social pedagogue) has to help for 

development of society 

Variety of clients. In order to deeper cast at manifestation of ethical norms in the 

activity of a social pedagogue, the respondents were asked with what clients they 

mostly worked. The answers showed that the social pedagogues mostly worked with 

pupils (86.4 percent), also more than a half of the respondents worked with teachers 

(54.5 percent). A smaller part of the social pedagogues think that a family is also their 

client (45.5 percent). 

The social pedagogues from Kaunas city state that pupils make the largest part of 

their clients (84.6 percent), a little less part of the social pedagogues (46.2 percent) 

ascribe their colleagues teachers to their clients. The least part of the social 

pedagogues consider a family as their clients (30.8 percent). 

Understanding of the code of ethics. In order to ascertain the knowledge of the 

social pedagogues from Kaunas city and its region about the International Code of 

91


Social Pedagogues’ ethics, the respondents were asked whether they were acquainted 

with this code of ethics. 35 social pedagogues (45.5 percent) affirmed that they were 

acquainted with this document and followed it in their work. However, 18.2 percent of 

the respondents only heard about the code, but they could not outline its content. 

27.2 percent of the respondents stated that they had the subject of ethics of social 

worker / pedagogue during their studies at university, thus they had general 

understanding about the code of ethics. 

Observance of ethical norms. The research revealed that more than a half of the 

social pedagogues (51.4 percent) violated the code of ethics when they did not have 

another choice, and they had to help a child and his / her family immediately. 

20 percent of the social pedagogues answered that they violated ethical principles if 

they saw that it would beneficial for a pupil. Sometimes it happens so that the social 

pedagogues do not understand the limit between ethical and unethical behaviour 

(11.4 percent). Only 17.1 percent of the respondents answered that they never violated 

the code of ethics, even if their decision seemed to be wrong. 

Variety of functions. When analysing the answers of the social pedagogues about 

the multi-functionality of their activity, it became evident that the respondents agreed 

with the statement. 72.7 percent of the specialists stated that they very often perform 

the role of a mediator. The role of a public agent is performed by 50 percent of the 

social pedagogues who participated in the research. Most respondents (86.4 percent) 

agreed with the statement that they were lawyers of the rights of a child and a family. 

In respect of the character of the work being performed 72 percent of the respondents 

considered themselves as teachers; and the role of consultant was performed almost by 

every respondent, i.e. 100 percent of the respondents. The social pedagogues who 

participated in the research absolutely agree or agree with the statement that they are 

friends of children (95 percent). 

81.8 percent of the social pedagogues consider themselves as experts of the 

speciality. Almost 90 percent of the respondents absolutely agree with the statement 

that they are informers. Over 90 percent of the social pedagogues consider themselves 

as helpmates in the life of a child and a family. 81.8 percent of the social pedagogues 

from Kaunas region considered themselves as capacitators. However, only more than a 

half of the respondents (54.5 percent) identified themselves as managers. It is possible 

to draw a premise that a half of the social pedagogues pay too little attention to 

management of their activity, especially a case. 

Relations with clients. In getting deeper to manifestation of the norms of ethics in 

their professional activity, the social pedagogues were given different statements in 

order to find out about the relations of the respondents with their clients, ethical 

attitudes of a social pedagogue, interface of ethical principles in their activity, ethical 

behaviour with their colleagues, as well as ethical behaviour of the social pedagogues 

and their ethical attitudes in respect their profession. 

In order to identify the assistance rendered by the social pedagogues from Kaunas 

region, to ascertain the fields of their work, the questionnaire presented seven fields of 

the work. The social pedagogues were asked to indicate how often they rendered their 

assistance for a child and of what character it was. The frequency of the answers 

92


(in percent) shows that the social pedagogues very often (62.8 percent) and often 

(31.8 percent) render services of a consultant. The answers about organization of 

researches distributed differently. The social pedagogues who participated in the 

research (50.0 percent) seldom organize researches, and 40 percent – often. More than 

a half of the social pedagogues (54.5percent) very often pay their attention to the 

development of social and life skills of children (often – 31.8 percent). The social 

pedagogues especially a lot of their professional activity dedicate for the correction of 

children’s behaviour (77.3 percent): delinquency, school non-attendance, drug 

addiction, violence, and prevention of suicides (very often – 45.5 percent, often – 

54 percent). 

The research revealed that the weak aspect of the activity of the social pedagogues 

from Kaunas region – is little attention to the search for human resources 

concentration in the community of social partners (seldom – 40.9 percent, very 

seldom – 9.1 percent, never – 4.5 percent). The social pedagogues from Kaunas region 

(81.8 percent) pay a lot of their attention to rendering of social pedagogical assistance. 

In order to find out ethical attitudes of the social pedagogues, the questionnaire 

contained ten statements. Having presented the respondents the statements about 

ethical attitudes of a social pedagogue, most social pedagogues from Kaunas region 

agreed that every person is unique, he / she has to be respected and valued 

(90.9 percent). The social pedagogues (90.9 percent) agreed with the attitude that 

every person has a right to his / her self-realisation and to behave as he / she wishes 

but not to violate the rights of other people. Most respondents affirmed that their 

professional duty was to create social welfare for their clients. 63.6 percent of the 

respondents from Kaunas region approved the opinion that a social pedagogue swore 

to social principles of justice. The absolute majority of the social pedagogues from 

Kaunas region (86.4 percent) endorse the respect for main rights of a human being. 

Relations with colleagues. The research revealed that for more than a half of the 

social pedagogues (54.5 percent) good-natured relations with other teachers are 

important. Tolerance to another person was ascribed to important ethical principles by 

59.1 percent of the respondents. 36.4 percent of the respondents think that 

demonstration of empathy is also an important ethical principle. 27.3 percent of the 

respondents think that jobbery is one of the elements for manifestation of social 

pedagogue’s ethics. 

Manifestation of ethical principles and norms. When analysing ethical 

behaviour of the social pedagogues with their clients, it became evident that 

86.4 percent of the respondents only partly succeeded to understand each client in 

solving his / her problems. 36.4 percent of the social pedagogues expressed their 

opinion that sometimes they felt antagonism to the children addicted to alcohol, 

narcotics and other dependence diseases. 72.7 percent of the social pedagogues 

indicated that only partly they succeeded in principle to defend their clients. Also 

more than a half of the social pedagogues (63.6 percent) said that only partly they 

succeeded to keep secrets about social problems of a child and his / her family. More 

than a half of the respondents (54.5 percent) agreed to the statements that often they 

informed a child or his / her family about the professional actions related with the 

93


assistance to him / her. The absolute majority of the social pedagogues (95 percent) 

affirmed that they never got proposals to accept clients’ personal things, money and 

other presents as reward. 

The analysis of the ethical behaviour of the social pedagogues with their colleagues 

disclosed that a half of the respondents (50.0 percent) communicated with their 

colleagues on the basis of professional interests and beliefs. 45.5 percent of the social 

pedagogues are sure for such interests of their communication. Most social 

pedagogues (72.7 percent) behave with their colleagues respectfully, politely, by 

placing reliance in them. However, only 27.3 percent of the social pedagogues create 

situations that induce ethical, professionally competitive relations among their 

colleagues. 59.1 percent of the respondents doubt whether they behave that way. Even 

50 percent of the social pedagogues only sometimes are high-principled in respect of 

their colleagues, they tell the truth to their face, they criticise them for their activity’s 

limitations, and 27.3 percent of the social pedagogues doubt in these statements; this 

testifies about non-observance of ethical norms of a social pedagogue in his / her 

everyday activity. The survey of the social pedagogues disclosed that only 27.3 percent 

of the respondents dare to contradict the heads of their organizations; they are sure 

that their actions are not right in respect of the activity of the social pedagogues. 

Observance of professional activity transparency. 36.4 percent of the 

respondents sometimes dare to contradict their colleagues for their unethical 

behaviour in respect of the activity of a social pedagogue. A half of the respondents 

affirmed that, if a conflict with their colleagues occurs, the social pedagogues invite 

external experts. One third of the respondents only sometimes follow this ethical 

principle in dealing with an emerged conflict situation. 

In analysing the answers of the respondents about their ethical attitudes in respect 

of their profession’s prestige (transparency), it became evident that only 13.6 percent 

of the respondents were able to refuse the activity not related to their direct duties. 

However, 45.5 percent of the respondents do not always succeed in this. 81.8 percent 

of the social pedagogues stated that they never concealed cases of violence, 

aggression, sneering at their educational institution for their school prestige. More 

than a half of the social pedagogues (63.6 percent) do not agree with the opinion it is 

necessary to dispose of ‘difficult’ children by shifting them to another school. 

Considering the passing of social pedagogue’s ethics, the respondents chose the case 

when sometimes they did not contradict principals of their school, that they ignore the 

professional instruction of a social pedagogue by imposing them by-works 

(18.2 percent). 36.4 percent of the social pedagogues not always behave like this. Only 

45.5 percent of the respondents do not agree and oppose a school principal who does 

not follow the professional instruction of a social pedagogue confirmed by the Order 

of the Minister of Education and Science. 50 percent of social pedagogues think that to 

appeal against the form tutors who work imperfectly when they perform their duties 

unduly by striving to impose their activity on social pedagogues is the normal 

behaviour in respect of ethics. Almost a half of the social pedagogues (45.5 percent) 

agree with this and consistently strive that keeping the order of the documents of 

pupils’ feeding organization is not the function of the activity of a social pedagogue. 

94


Every third social pedagogue (31.8 percent) is of the same opinion that often the 

unethical actions of police officers occurring in respect of the children complicate the 

professional behaviour of the social pedagogues. 59.1 percent agreed with the ethical 

attitude that they should more work with the institutions situated in the territory, a 

local community by involving them into rendering the assistance for children. 

Professional dignity and respectability. In order to find out the opinion of the 

social pedagogues about their viewpoint to their profession, its respectability and 

dignity, it became evident that 9.1 percent of the respondents often and 22.7 percent 

sometimes felt that incapacity to bravely criticise maladies in their school by fearing 

to lose their job harmed the transparency of their professional activity. 31.8 percent of 

the respondents sometimes and 31.8 percent of the social pedagogues seldom feel that 

pupils’ abuse of their rights and ignorance of their duties, hurting, harassment of a 

specialist as well as disrespectful behaviour with him /her harm professional dignity 

and respectability of the pedagogues. Every fifth social pedagogue (22.7 percent) 

stated that the feeling of ‘a scapegoat’ often oppressed her as if she would be 

responsible for all problems occurring at the school. 45.5 percent of the respondents 

seldom experience this difficulty. 

Tolerance for otherness. The research showed that the answers of the respondents 

about such sore subjects of public life as problems of the disabled, national minorities 

differed. More than one fourth of the respondents partly agree that a disabled child 

should not learn together with healthy children. 31.8 percent of the social pedagogues 

absolutely agree with the statement that at school equal attention should be paid to the 

pupils who profess not only one but also other religions. More than a half of the social 

pedagogues (54.5 percent) think that the attention to foreign-born children at school is 

sufficient. However even 68.2 percent of the respondents were against that 

representatives of sexual minorities would be allowed to foster (to adopt) children. 

Only 27.3 percent of the social pedagogues affirmed that a representative of the 

Muslim religion had the right to wear headgears in any country. 27.3 percent of the 

respondents partly agreed. 

More than a half the social pedagogues (68.2 percent) stated that schools would not 

be adulated against any political movement or party by using their influence in 

striving for some material benefit for a school. 

2.1. Comparison of the results of the pilot research on expression of ethical 

norms in the professional activity of the social pedagogues from Kaunas 

city and Kaunas region 

This pilot research was aimed to ascertain whether differences of opinions on 

manifestation of ethical norms in their professional activity existed among the social 

pedagogues from a city and its region. In comparing the answers of the social 

pedagogues from Kaunas city and Kaunas region, which characterise the activity of 

the social pedagogues, it is possible to state that the opinions in fact coincided. Most 

respondents equally chose the importance of their roles in their professional activity. 

The social pedagogues from both Kaunas city and Kaunas region consider the 

95


following roles as the most important ones: of an intermediary and a consultant. 

However, their opinions differed when considering the functions of a helpmate, 

capacitator and manager. The social pedagogues from Kaunas city think that the most 

important roles characterising their activity are as follows: an intermediary 

(61.5 percent), an advocate of children and family rights (53.8 percent), a consultant 

(76.9 percent), as well as the roles of a manager and an organizer are important as well 

(53.8 percent). The specialists from Kaunas region think a bit differently, they 

distinguish the role of a helper as very important for them (59.1 percent). 

When analysing the rendered assistance of the social pedagogues according to 

separate activities, the answers of the respondents from Kaunas city and Kaunas 

region differed. The social pedagogues from Kaunas city by a unanimous vote said 

that they continually have to render services of consultation. More than a half of the 

social pedagogues from Kaunas region (62.8 percent) think that consultation is 

important in their activity. The presented results of the research show that the social 

pedagogues from Kaunas city (61.5 percent). A half of the respondents from Kaunas 

region state that they seldom perform this activity (50.0 percent). 

The prevention work against delinquency, non-attendance of school, the use of narcotic 

and psychotropic substances, violence, suicides and other negative social phenomena is 

equally important for the social pedagogues from Kaunas city and its region. 

When comparing the manifestation of ethical norms in the professional activity of 

the social pedagogues from Kaunas city and Kaunas region as well as the related 

attitudes, the social pedagogues from Kaunas city demonstrated their reserved 

viewpoint. Most social pedagogues from Kaunas region absolutely agreed with such 

ethical attitudes as respect for human dignity and person’s uniqueness (90.9 percent), 

his / her birthright for self-realization, behaving by not violating another person’s 

rights (90.9 percent), striving for welfare of their clients (59.1 percent), conviction that 

a social pedagogue has to follow principles of justice (63.6 percent), declaration of 

respect for human rights (86.4 percent), person’s immunity, confidentiality, 

informativeness (72.7 percent), keeping client’s secrets (90.9 percent), rejection of 

valuable presents from their clients (81.8 percent), more than 20 percent of the 

teachers agree these above-mentioned attitudes only partly or absolutely disapprove. 

When comparing observance of ethical principles in the professional activity of the 

social pedagogues, it became evident that on the average a half of the social pedagogues of 

both geographical locations pointed out that good-natured relations with other teachers 

were very important (from Kaunas city – 61.5 percent, from the region – 40.9 percent). 

The opinions of the respondents of both groups on the viewpoint to tolerance as a very 

important principle in fact were equal (69.2 percent and 59.1 percent). However, 92.3 

percent of the social pedagogues from Kaunas city and 63.6 percent – from Kaunas region 

considered respect for child’s rights as a very important principle. Both groups of the 

respondents almost equally agreed that the principles of confidentiality, justice, empathy, 

non-abuse of their official position were very important. 

When analysing and comparing the behaviour and relations with their clients of the 

social pedagogues from both groups, it became evident that the social pedagogues 

from both Kaunas city and Kaunas region only partly succeeded to understand every 

96


client and to help him / her to solve his / her problems (Kaunas city – 84.4 percent, 

Kaunas region – 86.4 percent of the respondents). The minority of the social 

pedagogues (7.7 percent and 9.1 percent) said that they felt hostility for the clients 

being ill with dependence diseases; this testifies their developed ethical principle not 

to judge, to blame, and not to form preconceived attitude in respect of the clients with 

different diseases. 

The comparative analysis showed that the social pedagogues from Kaunas city 

more succeed in keeping the secrets of their clients (46.2 percent ‘yes’), meanwhile 

the answers of the respondents from Kaunas region were ten percent less – 

36.4 percent. The premise that in the provinces there is less anonymity in people 

relationship as everyone each other is possible. 

The research revealed that the social pedagogues from Kaunas region inform their 

clients about their professional actions related to support rendering more often than 

the specialists from Kaunas city (38.5 and 54.5 percent). The social pedagogues of 

both groups, in fact, do not approve that laws do not foresee the salary for rendered 

services; though 4.5 percent of the social pedagogues from Kaunas city and 

15.4 percent – from Kaunas region admitted they happened to get offers of illegal 

rewards from their clients. The opinion of the social pedagogues from Kaunas city and 

Kaunas region that with respect to child’s dignity any charity or other social support 

with things, food would not be ostentatiously rendered slightly differed (Kaunas city – 

69.2 percent, Kaunas region – 63.6 percent). 

In comparing the aspects of the ethical behaviour with their colleagues of both 

groups’ respondents, the opinions are similar in most cases. For example, the social 

pedagogues from both Kaunas city and the region agreed that they communicate with 

their colleagues on the basis of their professional interests and internal beliefs (Kaunas 

city – 53.8 percent; Kaunas region – 50 percent); paid their deference to their 

colleagues (Kaunas city – 64.2 percent; Kaunas region – 72.7 percent); they created 

the situations inducing ethical professional competence actions (Kaunas city – 

38.5 percent; Kaunas region – 27.1 percent). 

The social pedagogues from Kaunas city and Kaunas region dare to contradict the 

principals of their school if they are sure that their actions are wrong in respect of the 

activity of a social pedagogue (Kaunas city – 23.1 percent, Kaunas region – 

27.3 percent). However twice as many respondents from Kaunas region (50 percent) 

stated that if any professional conflicts occurred they searched for experts or 

intermediaries to improve such a situation. 

Having performed the research, the obtained comparative data on the ethical 

behaviour and attitudes of the social pedagogues in defending the transparency and 

dignity of their profession showed that only sometimes or not always the social 

pedagogues of both groups succeeded to refuse the assignments not related to their 

duties (the percentage of the answers correspondingly of Kaunas city sometimes – 

53.8 percent and of Kaunas region – 31 percent; of Kaunas city not always 

38.5 percent, of Kaunas region – 45.5 percent). 

Most social pedagogues do not try to hide manifestations of violence, aggression, 

sneering due to their school in the community of both groups. 

97


In summing-up the ethical behaviour and attitudes of the social pedagogues in respect 

of their profession, it is possible to state that more than a half of the social pedagogues 

from Kaunas region refuse to perform the activity not related to their direct duties 

(53.8 percent). The social pedagogues from Kaunas city and Kaunas region violate the 

code of ethics as they do not pay any attention to the fact that school principals ignore their 

office position instruction and ‘impose’ by-works. The social pedagogues from Kaunas 

region (13.6 percent) inform school principals about the form tutors, who work 

imperfectly and impose a part of their duties. However the respondents from Kaunas city 

said that they do not peach any form tutors (0.0 percent). The specialists from both Kaunas 

city and Kaunas region (less than a half) agree and constantly strive that keeping the order 

of nutrition documents was not the activity of a social pedagogue (Kaunas city – 

38.5 percent, Kaunas region – 45.5 percent). Most social pedagogues from Kaunas region 

think that a social pedagogue should more work with the institutions located in the 

territorial community by involving them into rendering support fro children (59.1 percent); 

however, only one fourth of the specialists from Kaunas city think that they should 

collaborate with other institutions (23.1 percent). 

In order to find out the opinion of the social pedagogues from Kaunas city and 

Kaunas region on their viewpoint to the profession, its respectability and dignity, it 

became evident that 9.1 percent of the social pedagogues from Kaunas region often 

and 22.7 percent sometimes feel that that the transparency of their professional activity 

is impaired by the incapacity to bravely criticize the sores at school for the fear to 

loose their job. The specialists of the city (7.7 percent) state that they are scared to 

criticize the sores at school. The specialists from Kaunas region state that pupils’ 

misuse of their rights and defiance of their duties, harassment, and disrespectful 

behaviour sometimes (31.8 percent) and seldom (31.8 percent) impair the professional 

respectability and dignity of the social pedagogues; and it happens seldom for the 

social pedagogues from the city (38.5 percent). Every fifth social pedagogue from 

Kaunas region (22.7 percent) pointed out that often they felt oppressed as ‘scapegoat’, 

as if they would be responsible for all problems emerging at the school. 45.5 percent 

of all respondents seldom experience this feeling. 

The research showed that the opinions of the respondents differed on such sore 

points of the public life as problems of the disabled and national minorities. More than 

one fourth of the respondents partly agree that a disabled child should not learn 

together with healthy children. 

31.8 percent of the specialists from Kaunas region absolutely agree with the 

statement that at school equal attention should be paid to the children professing not 

only one but also other religions; however more than a half of the specialists from 

Kaunas city (53.8 percent) absolutely agree with this. More than a half of the 

respondents from Kaunas region (54.5 percent) think that the attention paid to foreignborn 

children is sufficient. Less than a half of the social pedagogues from Kaunas city 

think the same (46.2 percent). However, even 68.2 percent of the social pedagogues 

from Kaunas region disagreed with the statement that representatives of sexual 

minorities would be permitted to foster (adopt) children. 

98


Only 27.3 percent of the social pedagogues from Kaunas region agreed that a 

representative of the Islam religion had the right to wear a headgear in any country; 

7.7 percent – from Kaunas city; 27.3 percent of the social pedagogues from Kaunas 

region and 7.7 percent – from Kaunas region partly agreed. 

More than a half of the social pedagogues from Kaunas region (68.2 percent) stated 

that at schools no political movement or party should be adored, their influence should 

not be used in order to achieve material benefit for a school: most the specialists from 

Kaunas city agreed with the opinion of the social pedagogues from Kaunas region 

(76.9 percent). 

Conclusions 

1. The professional activity of a social pedagogue is multiple and complex; thus a 

social pedagogue has to distinguish in his / her appropriate functional competences. In 

performing socio-educational work, these competences emerge and can be reasonable 

only by adjusting knowledge, values and skills. Having studied scientific literature, 

which analyses manifestation of norms of social pedagogue’s ethics in his / her 

professional activity, as well as having analysed legislation and standard basis, it 

became evident that: 

the content and functions of social pedagogue’s activity is very different and 

sweeping; 

fast orientation in a situation, adaptability to various life changes is 

characteristic for a social pedagogue; 

professional values and ethics reflect the development of socio-educational 

work as profession; 

professional ethics is closely related to general ethics; it refers to its theory, 

basic categories, and research methods; 

social pedagogues must follow requirements of ethics so that less conflict 

situations would emerge and they could get along; 

professional ethics is the basis of all other aspects of professional activity 

because professional morality is a component of the public moral; and the 

moral is one of the oldest regulators of behaviour and actions, interaction of 

people, including professional sphere as well; 

in their practical activity specialists need not only moral guides that regulate 

general, main direction of their activity, but also they need rules of everyday 

activity, without which it is impossible to implement manifestation of moral 

norms. Thus the norms of socio-educational activity ethics reflect main 

requirements for social worker / pedagogue as well as criteria of his / her 

behaviour and actions, which despite their variety are determined by specific 

content and their work content. 

The professional activity of a social pedagogue as social pedagogical process 

expands and forms possibilities of a child’s choice. When performing functions of 

education, the activity of a social pedagogue at an educational institution determines 

99


main directions of social assistance: to render a child social pedagogical assistance, to 

creatively convey theoretical knowledge, to prepare programmes and projects, to 

assure the variety of leisure activity forms, to coordinate children’s occupation as well 

as rendering of social services, to focus their attention on a particular child, as well as 

on the solution of his / her individual problem. 

2. Having summarised the obtained and statistically processed data of the empirical 

research, strong and weak aspects of the manifestation of norms of social pedagogues’ 

activity ethics were distinguished: 

Strong aspects of the activity of the social pedagogues could be their ethical 

attitude that everyone has to create greater welfare for their clients, colleagues, 

heads of an organization as far as possible; every person is unique, he / she 

must be respected and appreciable. 

Most social pedagogues succeed to keep secrets about personal life of their 

clients, his / her social problems, as well as to maintain respectful relations 

with their colleagues by respecting their knowledge and experience. 

Weak aspects of the activity of the social pedagogues are indifference, not 

always they succeed to high-mindedly defend their clients and to properly 

help him / her to solve his / her social problems. 

Most social pedagogues not always dare to contradict the heads of their 

organization though they are sure that their actions are wrong as they fear to loose 

their job. The research showed that an obvious part of the social pedagogues partly 

know the code of the ethics of their professional activity. The implementation of ethics 

and values as well as attitudes of social pedagogues in practical activity of a specialist 

also requires greater competence of the social pedagogues in the field of their 

professional ethics; integrity in defending the field of their activity being represented 

from non-professional intervention into their activity, and more consistent position of 

the moral in maintaining their professional honour and dignity. 



References 

Giedraitienė, E., Leliūgienė, I., Rupšienė, L. (2006). Socialinių darbuotojų / socialinių pedagogų rengimas Lietuvoje. 

Pedagogika. Vilnius. 

Jankūnienė, L. 2004. Pedagogo etikos principų taikymas kaip moksleivių socializacijos mokykloje prielaida. Magistro 

darbas. Kauno technologijos universitetas. 

Jekentaitė, L. 1993. Etika. Kaunas: Šviesa. 

Jovaiša, L. (1993). Edukologijos įvadas. Kaunas: Technologija. 

Kvieskienė, G. (2000). Socializacijos pedagogika. Vilnius: VPU. 

Kvieskienė, G. (2001). Šeima ir vaikai: socialinės pedagoginės problemos. Narkomanijos prevencija ugdymo 

institucijose. Socialinis ugdymas 4. 

Kvieskienė, G. (2001). Gatvės vaikai. Problemos ir socialinės reintegracijos ypatumai. Narkomanijos prevencija 

ugdymo institucijose. Socialinis ugdymas 4. 

Kvieskienė, G. (2003). Socializacija ir vaiko gerovė. Vilnius. 

Kvietkienė, G. (2002). Prevencinės pedagogikos metmenys. Socialinis ugdymas, d. 1. Vilnius. 

Lietuvos socialinių darbuotojų etikos kodeksas. (1998). Vilnius. 

100


Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija. Baltoji knyga: profesinis rengimas. (1999). Vilnius. 

Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija. Profesinių mokyklų bendrieji nuostatai. (1996). Vilnius. 

Leliūgienė, I., Rupšienė, L., Baušytė, A. (2003). Lietuvos socialinių pedagogų profesinio nuovargio priežastys. 

Pedagogika 67: 12. 

Leliūgienė, I. (2002). Socialinė pedagogika. Kaunas: Technologija. 

Leliūgienė, I. (2003). Socialinio pedagogo (darbuotojo) žinynas. Kaunas: Technologija. 

Linzer, N. (1999). Resolving etical dilemas in social work practice. Yeskira University. Allyn and Bacom, Printed in 

the United States of America. 

Socialinio pedagogo kvalifikaciniai reikalavimai. (2001). Patvirtinta LR ŠMM ministro 2001-12-14. 

Socialinių pedagogų pareiginė instrukcija. (2001). Patvirtinta LR ŠMM ministro 2001-12-14. 

Švietimas ir mokslas / bendras ugdymas ir profesinis rengimas/. (2003). Prieiga internetu: http: // www.smm.lt [žiūrėta 

2005-02-15]. 

Vasiljevienė, N. (2002). Velso etika ir elgesio kodeksai. Kaunas. 

Watson, C. E. (1991). Managingwith Integrity. Insight from America’s CEOs. New York. 

Vyšniauskienė, D., Minkutė, R. (2008). Socialinės veiklos profesinė etika. Kaunas: Technologija. 

Zabieta, A.,Vaicekauskienė, V., Žilienė, A., Tamulevičiūtė, Bagdonas, A. (1998). Socialinių darbuotojų rengimo 

bazinės programos matmenys. Nepublikuotas rankraštis. 

Žuromskienė, A. (2003). Profesinė etika praktinėje socialinių pedagogų veikloje. Baigiamasis darbas. Utenos kolegija. 

Федеренко, Е. Г. (1983). Профессиональная етика. Киев. 

Медведева, Г. Н. (2002). Етика социальной работы. Москва: Humanit. 

Миренков, В. И. (1982). Профессия и мораль. Ленинград. 

Миренков, В. И. (1986). Професиональный диалог. Ленинград. 

101


102


STUDENTŲ SOCIALINIO DALYVAVIMO AUKŠTOSIOS 

MOKYKLOS GYVENIME PROBLEMA: SITUACIJA IR 

PERSPEKTYVA 

Darius Rekis 


Anotacija 

Socialinis dalyvavimas labai svarbus kiekvieno jauno žmogaus gyvenime, nes dalyvaudami visuomeninėje 

veikloje studentai ugdosi gebėjimus, įgyja darbinės, organizacinės veiklos patirties, plečia savo socialinį 

kapitalą tuo užsitikrindami sėkmingos karjeros galimybes. Aukštosios mokyklos savo veiklą reglamentuojančiuose 

dokumentuose numato studentų socialinį dalyvavimą ir viešoje erdvėje deklaruoja siekį tinkamai 

parengti savo studentus profesinei karjerai. Todėl studentų socialinio dalyvavimo aukštosios mokyklos 

gyvenime situacijos analizė yra aktuali ir naudinga. Šiame straipsnyje socialinis dalyvavimas pristatomas 

per pilietiškumo, savanorystės veiklas, analizuojama socialinio kapitalo įtaka projektuojant karjerą, atskleidžiamas 

studentų socialinio dalyvavimo Lietuvos aukštosiose mokyklose problemos ištirtumas ir 

tokių tyrimų būtinumas. 

PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: socialinis dalyvavimas, socialinis kapitalas, savanorystė, pilietiškumas. 

Abstract 

Social participation is very important for each young person’s life, because participating in community 

activities students develop their skills, gain working and organizational experience, expand their social 

capital while gaining more successful career opportunities. High schools in there Regulating documents 

provide students participation in social and public areas to properly prepare students for professional careers. 

Therefore, students’ social involvement, in there high school life, situation analysis is relevant and 

useful. This article presents the social participation through civic, volunteer activities, analyzes the impact 

of social capital while participating in high schools of Lithuania social life. 

KEY WORDS: social participation, social capital volunterring, citizenship. 

Įvadas 

Anksčiau darbinei veiklai būtina kompetencija buvo suprantama kaip dalykinės, 

profesinės žinios, įgyjamos formaliai mokantis. Tačiau pastaruoju metu norint įsitvirtinti 

ir išlikti darbo rinkoje bei kilti karjeros laiptais vien išsilavinimo, techninių žinių 

bei įgūdžių nepakanka. Vis didesnę reikšmę įgauna asmeninės savybės ir socialinė 

kompetencija, kuri dažniausiai siejama su socialiniais įgūdžiais (Albrechtas, 2005; 

Augienė, 2009; Gruževskis ir kiti, 2007; Kučinskienė, 2003). Socialinių įgūdžių, praktinių 

žinių formavimuisi ir raiškai galima pasitelkti socialinį dalyvavimą artimiausioje 

aplinkoje. Nors Lietuvos aukštosiose mokyklose deklaruojami siekiai, kad jų absolventai 

būtų konkurencingi darbo rinkoje, formaliai studentų socialinis dalyvavimas 

studijų metu neakcentuojamas. Paprastai apsiribojama Lietuvos Respublikos Mokslo ir 

studijų įstatymo deklaruojama teise studentams dalyvauti aukštosios mokyklos savivaldoje 

ir burtis į kitas asociacijas. Aukštųjų mokyklų Statutuose, Studijų nuostatuose 

numatytos administracinės priemonės (finansinis paskatinimas) mokslo, sporto ir visuomeninėje 

veikloje aktyviems studentams, tačiau šis studentų socialinio dalyvavimo 

aukštosios mokyklos gyvenime skatinimas niekaip nesiejamas su ugdymu karjerai. 

Tam įtakos gali turėti tai, kad nenustatytos ir išsamiai nenagrinėtos bei metodiškai ne- 

103

Darius Rekis 

pagrįstos studentų socialinio dalyvavimo aukštosios mokyklos gyvenime ir jų profesinės 

karjeros rezultato sąsajos. 

Socialinis dalyvavimas rodo, kaip individas yra įsitraukęs į grupės ir bendruomenės 

veiklas bei siekius sąmoningai įsipareigodamas. Socialinis dalyvavimas reiškia įvairias 

situacijas, kur dalyviai kooperuojasi tam, kad konstruotų, reflektuotų ir siektų 

bendrų siekių. Kitaip tariant, socialinis dalyvavimas – tai procesas, kai jo dalyviai skatinami 

neformaliai įsipareigoti bendruomenei arba tiesiog kitiems šio proceso dalyviams 

siekiant bendros naudos (Ruškus, 2008; Tijūnaitienė 2008). C. Pateman teigimu, 

„mes išmokstame dalyvauti dalyvaudami“, todėl dalyvavimui būtinus organizacinius 

gebėjimus individai turėtų įgyti, darydami sprendimus ugdymo įstaigose ir darbo 

vietose (Imbrasaitė, 2002), tai yra ten, kur jie veikia: dirba, mokosi ar tiesiog gyvena ir 

leidžia laisvalaikį. Tačiau 2005 metų Darbo ir socialinių tyrimų instituto (DSTI) atlikto 

sisteminio koncerno „Achemos grupė“, kaip gamybinio vieneto, darbo jėgos ir rinkos 

poreikių atitikimo tyrimo duomenimis, koncerno įmonėms sociologiniame tyrime 

atstovavę vadovaujančiojo personalo darbuotojai bendram universitetiniam išsilavinimui 

skyrė tik penktą poziciją. Pirmoje vietoje tyrimo respondentai pažymėjo darbuotojo 

asmenines savybes (64,5 %), o bendrą universitetinį išsilavinimą pažymėjo tik 

18,7 % respondentų (Gruževskis ir kiti, 2007). Toks darbdavių vertinimas pagrindžia 

mokslininkų skatinimą atkreipti dėmesį į studentų asmeninių savybių ugdymą, o tam 

reikėtų užtikrinti jų socialinį dalyvavimą bendruomenėje, nes lavinimas veiksmingiausias 

praktiškai veikiant, suvokiant, kad ugdymas – tai socializacijos proceso dalis, nusakanti 

tikslingą žmogaus vystymosi proceso valdymą, kurio dėka įeinama į įvairias 

socialinių santykių visuomenėje, žaidimuose, praktikoje veiklos sritis (Leliūgienė, 

2003). Asmens ugdymas – tai visuma būtinų sąlygų individo prigimtyje glūdintiems 

gebėjimams kūrybiškai reikštis perimant ir plėtojant kultūrą. Taip apibrėžiamas ugdymas 

apima mokymą ir mokymąsi, lavinimą ir lavinimąsi, auklėjimą ir saviauklą 

(Lietuvos švietimo koncepcija, 1992). 

Visuomenės dalyvavimas įtraukia piliečius į socialinių ir ekonominių sprendimų 

priėmimą. Kitaip sakant, dalyvavimas leidžia daryti įtaką sprendimams ir sudaro sąlygas 

platesniu mastu dalyvauti ir konfliktams bendruomenėse mažėti. Dabar dalyvavimas 

vertinamas kaip svarbiausia bendruomenės vystymosi ašis (Petukienė ir kiti, 

2007). 2001 m. priimtas Prahos komunikatas, kuriuo Europos valstybių ministrai patvirtino 

savo įsipareigojimus įgyvendinti Bolonijos deklaracijoje užsibrėžtus tikslus ir 

praplėtė Bolonijos proceso veiklos krypčių ratą pabrėždami socialinio veiksnio per studentų 

dalyvavimą Bolonijos procese svarbą (Aukštojo mokslo kokybės užtikrinimo 

nuostatos, 2007). Pastaruoju metu įvairiuose Europos Sąjungos socialiniuosepolitiniuose 

dokumentuose piliečių dalyvavimui visuomenės gyvenime ir valstybės 

valdyme skiriama ypač daug dėmesio, akcentuojant dalyvavimą, kaip vieną svarbiausių 

pilietinės visuomenės kūrimosi ir stiprėjimo garantijų. Vienas veiksnių, skatinančių 

visuomeninį jaunimo dalyvavimą ir aktyvaus pilietiškumo ugdymą, yra Europos programos, 

kaip Socrates, Leonardo da Vinči ir Jaunimas, kurias įgyvendinant siekiama 

remti individų, grupių, organizacijų, asociacijų, universitetų, mokyklų ir t. t. visoje 

Europoje bendradarbiavimą, bendravimą, mokymąsi ir dalyvavimą. Europos Komisijos 

Baltojoje knygoje formuluojamas vienas pagrindinių siūlymų šalims įtraukti jau- 

104

STUDENTŲ SOCIALINIO DALYVAVIMO AUKŠTOSIOS MOKYKLOS GYVENIME PROBLEMA:... 

nimą į vietos, valstybės ir Europos bendruomenės gyvenimą ir ugdyti aktyvų jo pilietiškumą 

(Zaleskienė, 2006), nes dalyvavimą palankiausia įgyvendinti pilietinės visuomenės 

sąlygomis. Tai asmens, kaip bendruomenės nario, arba pačios bendruomenės 

dalyvavimas priimant sprendimus visuomenės veiklos srityse (Butkuvienė, 2005). 

Kalbėdami apie studijas turime neužmiršti, kad jų tikslas – ugdyti ne tik specialistus, 

bet ir asmenybes, ne prisitaikėlius ir vartotojus, o veiklius visuomenės narius (Šernas, 

2006). Lietuvos Respublikos Seimo patvirtintoje (2006 m. rugsėjo 19 d. nutarimu 

Nr. X-818; Žin., 2006, Nr. 102-3939) Ilgalaikėje pilietinio ir tautinio ugdymo programoje 

ir šios programos įgyvendinimo priemonėse, kaip ir anksčiau priimtoje Vaikų ir 

jaunimo socializacijos programoje (2004 m. vasario 23 d. nutarimas Nr. 209), Vyriausybė 

įsipareigoja ypač remti jaunimo visuomeninį aktyvumą skatinančias programas, 

skatinti jaunimo bendruomeniškumą. LR Vyriausybės patvirtintoje Bendrojoje pilietinio 

ugdymo programoje akcentuojamas vaikų ir jaunimo pilietinės kultūros ugdymo 

skatinimas, pabrėžiama vaikų ir jaunimo organizacijų svarba visuomeniškumo ir pilietiškumo 

ugdymui. Be viso to, paties jaunimo, Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos 

(Lijot) iniciatyva Lietuvos Respublikos Vyriausybė rengia Ilgalaikę jaunimo politikos 

2010–2018 m. strategiją, kur vienas tikslų – siekti didelės dalies jaunimo į(si)traukimo 

į organizuotą veiklą. Skatintinu besimokančio jaunimo visuomeninio aktyvumo stimulu 

vertėtų laikyti ir sociologų atliekamus pilietinės elgsenos diagnozavimo tyrimus, 

kuriuose atskleidžiamas menkas pilietinis aktyvumas, nulemtas tokių veiksnių kaip 

„socialinio solidarumo bendruomenėje nebuvimas“ ar „socialinis susvetimėjimas“ 

(Zaleskienė, 2008). 

Tyrimo objektas: studentų socialinis dalyvavimas aukštosios mokyklos gyvenime. 

Tyrimo tikslas: atskleisti studentų socialinio dalyvavimo aukštosios mokyklos 

gyvenime problemą. 

Metodai: dokumentų ir mokslinės literatūros analizė; tyrimų duomenų analizė. 

Tyrimo objekto operacionalizavimas. Kad apibrėžtumėme tyrimo objektą, reikia 

nustatyti socialinį dalyvavimą sudarančius elementus. R. Tijūnaitienė (2008), kalbėdama 

apie socialinį dalyvavimą socialinio kapitalo kontekste ir remdamasi kitų mokslininkų 

darbais, socialinį dalyvavimą apibūdina kaip tam tikrą socialinio kapitalo modelį 

reiškiantį procesą, kurio metu asmenys neoficialiai įsipareigoja kitiems bendruomenės 

nariams dėl abipusės gerovės. Šiuo atveju socialinis dalyvavimas gretinamas su 

tokiais veiksniais kaip: pilietinis dalyvavimas, įsitraukimas į nevyriausybinių organizacijų 

veiklą, savanorystė, glaudūs ryšiai su kitokio pobūdžio organizacijomis, grupėmis, 

o dalyvavimo pagrindiniu motyvu įvardijamas socialinis kapitalas ir jo teikiama 

nauda (Tijūnaitienė, 2008). Motyvacijos svarbą pabrėžė ir I. Zaleckienė (2006), ji išskyrė 

ir išorinius veiksnius, tokius kaip paskatinimas, parama ir apskritai dalyvavimui 

palanki aplinka. Taip suprantamas socialinis dalyvavimas gali apimti įvairią veiklą, 

todėl tiriant studentų socialinį dalyvavimą aukštosios mokyklos gyvenime reikia apsibrėžti 

veiklas, kurios atitinka savanoriško neformalaus įsipareigojimo bendruomenei 

siekiant abipusės naudos sąlygą. 

Studentų su negale socialinio dalyvavimo galimybes Lietuvos aukštosiose mokyklose 

nagrinėjo J. Ruškus, M. Daugėla (2007), G. Mažeikis (2007), socialinio dalyva- 

105

Darius Rekis 

vimo sąvoką pagrindė S. Ebersold (2002), jis suformulavo apibrėžimą: socialinis dalyvavimas 

– tai buvimas aktyviu nariu visuomenės ir bendruomenės gyvenime, o asmens 

aktyvumas ir atvira bendruomenė yra pagrindinės socialinio dalyvavimo sąlygos. 

Tęsdami S. Ebersold (2002) mintį minėti mokslininkai pateikė savo socialinio dalyvavimo 

apibrėžimą, kuriame socialinis dalyvavimas suprantamas kaip asmens aktyvumas 

atviroje bendruomenėje, pasireiškiantis kuriant individualų žmogaus projektą pasitelkus 

jo paties vidinius ir išorinius aplinkos išteklius (Ruškus, Mažeikis, 2007). Tokiu atveju 

akcentuojama ne tik veikla ir jos aplinkybės, bet ir asmens, dalyvaujančio šioje veikloje, 

savybės. Todėl galima būtų teigti, kad socialinis dalyvavimas priklauso nuo individų 

motyvacijos neformaliai įsipareigoti bendruomenei dėl abipusės naudos, aplinkos 

veiksnių, kurie veikia bendruomenę ir jos narių vykdomas bendras veiklas, pačios 

bendruomenės pobūdžio ir kiekvieno jos nario asmeninių savybių. J. Ruškus (2008), 

socialinį dalyvavimą siedamas su individų asmeninėmis savybėmis, skiria dvi socialinio 

dalyvavimo charakteristikas: individuacija ir socializacija. G. Mažeikio (2008) 

teigimu, individuacija yra savo asmeninio kelio ieškojimas, nebūtinai išaukštinant individualizmo 

vertybę, ir reiškiasi ne tik skatinant kūrybingumą, bet ir pasirenkant socializacijos 

formas, atstovaujant bendruomenių interesams. Individuacija numano tokių 

asmenybės savybių ugdymą kaip: saviraiška, orumas, pasitikėjimas savimi, lyderystė ir 

kitos asmenybės savybės, stiprinančios individo asmens tapatumą. Socializacija numano 

tokių asmenybės savybių plėtojimą kaip: kooperatyvumas, konfliktų sprendimas, 

veikla komandoje, atsakingumas ir kitos asmenybės savybės, stiprinančios individo 

visuomeninį tapatumą. 

Operacionalizacijos procedūra siekiama detalizuoti, konkretizuoti tyrimo objektą, jį 

struktūruojant atskleisti jo detalųjį turinį, taip pasirengti kurti tyrimo instrumentus ir nagrinėti 

duomenis (Ruškus, Daugėla ir kiti, 2007). Remdamiesi čia pateiktų mokslininkų teiginių 

analize, galime skirti hipotetines tyrimo objektą atskleidžiančias prielaidas: 

1. Studentų aktyvumas: 

Pilietiškumas. 

Savanorystė. 

Socialinis kapitalas. 

2. Aukštosios mokyklos bendruomenės charakteristika: 

Organizacinė struktūra. 

Teisinė bazė. 

Dėstytojų ir administracijos aktyvumas. 

3. Studentų organizacijų skaičius ir jų charakteristika: 

Organizacinė struktūra. 

Teisinė bazė. 

Veikla ir narių aktyvumas. 

4. Studentų asmeninės savybės: 

Individuacija. 

Socializacija. 

106


1. Socialinio dalyvavimo raiška 

Analizuojant mokslinę literatūrą (Petukienė ir kiti, 2007; Ruškus, Mažeikis, 2007; 

Ruškus, Daugėla ir kiti, 2007; Ruškus, 2008; Tijūnaitienė, 2008; Zaleckienė, 2006) 

nustatyta pagrindinė sąlyga individo veiklai, kurią galima būtų priskirti socialiniam 

dalyvavimui. Kad kiekvieną individo vykdomą veiklą galėtumėme įvardyti kaip socialinį 

dalyvavimą, ji pirmiausiai turi būti savanoriška ir vykdoma konkrečioje bendruomenėje 

ar šios bendruomenės vardu ir teikti tai bendruomenei naudą, tačiau ji turi būti 

naudinga ir ją vykdančiajam. Šiuo atveju nauda veikiančiajam dažniausiai būna netiesioginė 

ir neretai apskritai nėra apčiuopiama ar išreiškiama materialiai. Dažniausiai ši 

nauda suvokiama kaip socialinis kapitalas, individo teigiamų asmeninių savybių lavinimasis 

ir savirealizacija. Tokiu atveju socialiniu dalyvavimu galime laikyti savanorystę, 

pilietiškumą ir kitą bendruomenei naudingą veiklą didinant socialinį kapitalą. 

I. Zaleckienė (2006) tyrė jaunimo visuomeninį dalyvavimą ir skyrė 5 jaunimo dalyvavimo 

modelius, kuriuos pagrindė dalyvavimo motyvacijos ištakomis: 

Kognityvinis (pažinimo) modelis. Vaikai ir jaunuoliai renkasi tam tikrą 

veiklą, jeigu turi tos srities žinių ir nori jas praplėsti. Jų veiklos pasirinkimo motyvas 

yra pažintinis, o tokios veiklos lūkesčiai susiję su jų intelekto vystymusi. 

Racionalaus pasirinkimo modelis. Dažnai jaunimas iš anksto apsisprendžia, 

kad dalyvaus tokioje veikloje, iš kurios gali tikėtis naudos. Žodžiu, 

jis renkasi racionaliai viską apmąstydamas, kartais net iki smulkmenų. 

Savanorystės modelis. Kartais veikla pasirenkama tada, kai turima kokių nors 

išteklių (laiko, gebėjimų, pinigų, materialinių ir pan.) ir norima jais pasidalyti. 

Teisingumo modelis. Daugeliui vaikų ir jaunuolių, ypač ankstyvame amžiuje, 

būdingas teisingumo jausmas. Tokie vaikai renkasi veiklą, kurioje gali 

pasirūpinti, kaip geriau patenkinti ekonominius, socialinius, kultūrinius arba 

politinius ne tik savo, bet ir draugų, šeimos narių, kaimynų poreikius. 

Socialinio kapitalo modelis. Vaikų ir jaunimo, kuriems aktualu užmegzti 

ir palaikyti kuo daugiau socialinių ryšių, modelis. Tokie vaikai ir jaunimas 

renkasi veiklą, kuri grindžiama tarpusavio supratimu, draugiškumu ir kitomis 

bendromis vertybėmis. 

Vertindami šiuos modelius socialinio dalyvavimo kontekste pastebime labai svarbų 

motyvacijos dalyvauti elementą, be kurio socialinis dalyvavimas yra abejotinas. Galime 

daryti įvairias prielaidas, kad teoriškai gali susidaryti tokios aplinkybės, kai veikiama 

bendruomenės naudai ir gaunama nauda, tačiau veikiančiojo ta nauda netenkina 

arba nemotyvuoja. Tada natūraliai klausiama, kodėl jis tai daro? Viena iš socialinio 

dalyvavimo sąlygų – savanoriškumas, savanoriška veikla, todėl dalyvavimas turi būti 

ne tik motyvuotas, bet motyvas veikti bendruomenėje turėtų kilti grynai iš vidinių veikiančiojo 

paskatų. „Humanizmo teorijoje veiklos sąvoka išreiškia esminį darbo pobūdžio 

pakitimą, kai žmogus veikia jau ne priverstinai, ne vartojimui, ne „uždarbiui“, o 

laisvam savo kūrybinių galių įkūnijimui“ (Morkūnienė, 1995, p. 88). Visi išoriniai stimulai, 

pasireiškiantys kaip prievarta, iš esmės nebesuformuoja socialinio dalyvavimo, 

todėl skatinimas veikti, būti aktyviems bendruomenės nariams galimas tik per edukaci- 

107

Darius Rekis 

ją, kai ugdytiniui formuojamas socialinio dalyvavimo naudos supratimas. Kadangi 

tokią naudą sunku pamatuoti, nelengva formuoti ugdytinių teigiamas nuostatas dėl 

socialinio dalyvavimo, tačiau kiekvieno jų apsisprendimas stiprinti asmeninius ryšius 

(t. y. dalyvauti) su jaunimo, bendruomenės ar visuomenės organizacijomis yra svarbus, 

nes leidžia nevienašališkai apžvelgti, apmąstyti ir įvertinti savo vaidmenį visuomenės 

gyvenime (Zaleckienė, 2006). 

Socialinio dalyvavimo motyvacijos prielaidos slypi kiekvieno viduje, jo asmenyje, 

todėl socialinis dalyvavimas kiekvienam gali būti skirtingas, subjektyvus, tačiau ne 

savo pamatine prasme, o raiška, pasirenkama vykdyti veikla, vieta. V. Rimskii (2010) 

dalyvavimo raišką sieja pirmiausia su asmens tapatumu, jo pažiūromis, nuostatomis, 

asmeninėmis savybėmis. Kiekvienas asmuo renkasi, kurioje bendruomenėje jam priimtina 

veikti, su kuria jis gali tapatintis, ir priešingai, su kuria jis to negali daryti, nes ji 

jam nepriimtina. Tapatumas suformuotas daugelio bendrų asmenybės savybių, kurios 

yra biologinės, psichologinės, socialinės ir kultūrinės (Rimskii, 2010). 

Nors socialinio dalyvavimo sąlyga remiasi trimis pagrindiniais komponentais: savanoriškumu, 

neformaliu abipusiškai naudingu įsipareigojimu ir veikla bendruomenei, 

tačiau savo raiška socialinis dalyvavimas yra labai įvairus, jis galimas įvairiose bendruomenėse, 

organizacijose, kurių tikslai ir pažiūros ne tik skiriasi, bet ir yra iš esmės 

nesuderinami. Kad nepasimestumėme tokioje įvairovėje, socialinį dalyvavimą aptarsime 

trimis anksčiau minėtomis socialinio dalyvavimo formomis: kaip savanorystę, 

pilietiškumą ir kitą bendruomenei naudingą veiklą didinant socialinį kapitalą. 

Savanorystė. Savanoriška veikla visais laikais vaidino svarbų vaidmenį kiekvienoje 

civilizacijoje ir visuomenėje. Apibrėžiama kaip pelno nesiekianti, be piniginio atlygio ir 

neprofesinė veikla, kurią individai vykdo kaimynų, bendruomenės ar visuomenės labui, 

savanoriška veikla turi daugybę formų ir aprėpia tradicinę tarpusavio pagalbą bendruomenėje 

krizės atveju, taip pat sprendžiant konfliktus ir mažinant skurdą. Savanoriška 

veikla apima vietines ir nacionalines pastangas, taip pat dvišales ar tarptautines programas, 

kurios vykdomos nepaisant sienų ribų. Mokslinėje literatūroje randama įvairių savanorio 

ir jo veiklos apibrėžimų (Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, 2003; Ellis, Noyes, 

2005; Kim, 1996; Polukordiene, 1997, Jordanas, Ochman, 1998), kuriuos apibendrino 

I. Jonutytė (2007). Savanorį ji apibūdino kaip asmenį, kuris laisva valia aukoja savo 

laiką kitų žmonių labui, nesitikėdamas už tai atlyginimo, bet patirdamas dvasinės naudos, 

kuria dalijasi su bendruomene, ir prisiimdamas atsakomybę už savo veiklą. Savanoris 

savo veikla remia organizaciją, dalį savo laiko skirdamas asmeniniams tikslams 

(Praktinis vadovas nevyriausybinėms organizacijoms, 1998). Savo veikla jis remia ne tik 

organizaciją, bet ir bendruomenės narius, kuriems teikiamos paslaugos (Eidukevičienė, 

2003). Žvelgdami į tokį savanorio apibrėžimą per socialinio dalyvavimo prizmę pastebime, 

kad savanorystė iš esmės tenkina visas socialiniam dalyvavimui keliamas sąlygas. 

Savanorystė jau savo žodžio reikšmės požiūriu yra savanoriška veikla, o veiklos pobūdis 

– altruistinis, bet neslepiama ir gaunama dvasinė nauda. 

Nors Vakarų Europoje savanorystė ir jos nauda visuomenei jau seniai pripažinta, 

Lietuvoje šis reiškinys vis dar nesulaukia tinkamo Vyriausybės dėmesio. 

M. Freemanas (1998), analizuodamas slaugos kaimo bendruomenėje problemas ir 

specialistų trūkumą, akcentuoja savanorystės naudą ne kaip alternatyvą specialistams, 

108


o kaip pagalbą jiems. Žinoma, savanoriai turi būti atitinkamai parengti ir apmokyti, 

todėl savanoriškas darbas neatsiejamas nuo ugdymosi. Štai, kad ir bendruomenę ištikusių 

nelaimių atvejais, pavyzdžiui, gaisro, savanoriška pagalba labai svarbi, bet ji turi 

būti suteikiama atitinkamai įvertinus situaciją. Neužtenka tik norėti padėti, reikia žinoti, 

kaip tai padaryti, juk norėdamas padėti gaisrininkui neturėsi laiko mokytis gaisro metu 

(Stittleburg, 2007). 

L. Žalimienės (2003) teigimu, pastaruoju dešimtmečiu nevyriausybinių organizacijų 

reikšmė socialinių paslaugų srityje padidėjo ir vis didėja, nes siekiant įveikti valstybės garantijų 

ir rinkos nepakankamumą socialinių paslaugų srityje, būtina labiau remtis nevyriausybinių 

organizacijų teikiamomis galimybėmis. Nevyriausybinių organizacijų sektoriui 

priskiriamas naujas vaidmuo sprendžiant kylančias socialinės paramos teikimo problemas. 

Nevyriausybiniai centrai daug greičiau reaguoja į šalies socialinius, ekonominius 

ir teisinius pokyčius, gali lanksčiau ir profesionaliau organizuoti savo veiklą nei valstybinės 

institucijos. Daugelį aktualių socialinių problemų iškelia būtent šie centrai ir dažnai tik 

dėl jų aktyvumo valdininkai priversti šias problemas spręsti. Besivystančios demokratijos 

sąlygomis svarbus nevyriausybinių centrų tikslas – daryti poveikį valstybės valdžios institucijoms 

ir skatinti visuomenę telktis (Sakalauskas, 2000). 

Pagal LR įstatymus savanorišką darbą gali organizuoti organizacijos ir institucijos, 

turinčios paramos gavėjo statusą, partijos, profesinės organizacijos. Daugiausiai savanoriško 

darbo organizuoja nevyriausybinės organizacijos, kurios priima savanorį į savo 

globą, suteikia jam priimtiną darbo vietą ir kartu gauna papildomų žmogiškųjų išteklių, 

kurie tokiose organizacijose yra svarbiausi. Nevyriausybinė organizacija (NVO) – 

tai visuomeninė organizacija, asociacija, labdaros fondas, viešoji įstaiga, kuriai būdingi 

šie požymiai: juridinis statusas; prigimtinė nepriklausomybė nuo valdžios ir valdymo 

institucijų; nepelno paskirstymo principas; savivalda; savanoriškumas; tarnavimas visuomenės 

labui (Diržys, Jakštaitė-Vinkuvienė, 2003; Šimašius, 2007). 

NVO gali įnešti nemažą indėlį formuodamos socialinių paslaugų tinklą. „Dažnai 

valstybinės institucijos nepajėgia tenkinti visų piliečių interesų ir poreikių, todėl besikuriančios 

visuomeninės organizacijos tampa atskirų visuomeninių grupių interesų 

reiškėjomis ir šių interesų įgyvendintojomis“ (Zaleckienė, Rutkauskienė, 2003, p. 12). 

NVO veikla skirta visuomenės labui, jos stengiasi didinti visuomenės sąmoningumą ir 

neabejingumą svarbioms problemoms. Taip NVO mažina visuomenės susipriešinimą 

ir didina socialinę integraciją. 

Dėl savanoriškos veiklos ir socialinio dalyvavimo sąsajų klausimų nekyla, tačiau 

savanoriška veikla nevyriausybinėse organizacijose, kurios yra formalios organizacijos 

su tam tikra savivalda, kelia tam tikrų abejonių. R. Tijūnaitienės (2008) suformuluotame 

socialinio dalyvavimo apirėžime numatomas neformalus asmens ir bendruomenės 

tarpusavio įsipareigojimas abipusės naudos pagrindu, o savanoriška veikla nevyriausybinėje 

organizacijoje tampant NVO nariu šį įsipareigojimą tarsi ir formalizuoja. Ar šis 

formalizavimas kažką keičia socialinio dalyvavimo aspektu? Dėl to, ar savanoris yra 

oficialus organizacijos narys ar ne, jo veikla ir jos rezultatas iš esmės nesikeičia. Net 

jei savanoris organizacijos savivaldoje užima tam tikras pareigas, socialinio dalyvavimo 

principas išlieka. Savanoris įsipareigoja veikti organizacijos bendruomenės labui 

siekdamas organizacijos tikslų, pavyzdžiui, socialinės atskirties visuomenėje mažini- 

109

Darius Rekis 

mo, ir iš šios veiklos gauna netiesioginę naudą: lavinasi gebėjimus, realizuoja save, 

užmezga naujų pažinčių, taip didindamas socialinį kapitalą ir t. t. Tokiu atveju 

R. Tijūnaitienės (2008) socialinio dalyvavimo apibrėžime galime įžvelgti spragų, nes 

remiantis mokslininkės apibrėžimu iš socialinio dalyvavimo spektro tektų eliminuoti 

bet kurią formalią savivaldą, nors savo prasme ir veikla neformali grupė, bendruomenė 

nuo formalios skiriasi tik teisiniu statusu. Kita vertus, pati savivaldos sąvoka savo 

reikšme nukreipta į savarankiškumą. Ši sąvoka dažnai vartojama kaip terminų autonomija, 

nepriklausomybė, suverenumas, tapatumo laisvė, savikontrolė ar atsakomybė už 

savo paties gero gyvenimo vizijos įprasminimą sinonimas. Nepriklausomybės būsena 

rodo sąlygas, kurioms esant individas ar asociacija nekontroliuojami prieš jų valią, o 

jų savirealizacijos koncepcijos kūrybinis procesas didžia dalimi nepriklauso nuo išorinių 

racionaliųjų ar savų iracionaliųjų jėgų. Tačiau nepriklausomybė žymi tik potencialias 

savivaldos aplinkybes. Kad šios aplinkybės būtų realios, būtinos vidinės normos, 

taisyklės ir įstatymai, priklausomybė nuo kurių ir išreiškia tam tikrą savikontrolės 

kompetenciją. Taigi savivalda – tai racionalus nepriklausomybės ir saviorganizacijos 

procesas (Kraujutytė, 2002). Tokiu atveju minėtas R. Tijūnaitienės (2008) socialinio 

dalyvavimo apibrėžimas iš principo nekritikuotinas. 

Pilietiškumas. Pilietinės visuomenės teorijos nurodo, kad demokratijoje piliečių saviorganizacija 

vyksta per autonomiškas institucijas, kurios iš dalies kontroliuoja valstybės 

galią (Putnam, 2001). Kartu pilietinės visuomenės plėtra siejama su efektyviais požiūriais 

ir piliečių dalyvavimu demokratiniame valdymo procese (Gibson, 2001). Europos 

Komisijos XXII direktorato 1997 m. lapkričio 12 d. pranešime „Į Europą žinių“ 

(angl. Towards a Europe to knowledge), siekiant nustatyti Europos Sąjungos švietimo, 

mokymo ir jaunimo reikalų veiklos gaires, skiriamos trys Europos švietimo erdvės dimensijos: 

žinios, pilietiškumas ir kompetencija. Pilietiškumo dimensiją siūloma suvokti 

grindžiant ją aktyviu bendrumu ir visapusiu kultūrinės įvairovės, nusakančios Europos 

savitumą bei turtingumą, supratimu (Totoraitis, 2000). R. Bražiūnaitė (2005) pilietinę 

visuomenę apibūdina remdamasi M. P. Šaulausko straipsnyje „Postkomunistinės revoliucijos 

želmenys: į postmodernią Lietuvą“ suformuluotu apibrėžimu, kuriame pilietinė 

visuomenė įvardijama kaip savanoriškų, nevyriausybinių ir tiesiogiai nuo valdžios nepriklausomų 

formalių ir neformalių piliečių grupių, institucijų ir jų asociacijų visuma bei 

normatyvinis tokią visumą reglamentuojančių nuostatų karkasas. 

Dar Lietuvos švietimo reformos pradžioje apsispręsta, kad pilietinio ugdymo sistemą 

turi sudaryti keletas dalių: pilietinė problematika turi būti integruota į visų mokomųjų 

dalykų programas, VII, VIII ir X klasėse įvestas atskiras dalykas – pilietinės visuomenės 

pagrindai. Pilietinis ugdymas apima visas su mokinių veikla susijusias formaliojo 

ir neformaliojo švietimo sritis (pilietiškumo pagrindų dalyko mokymas, pilietinės problematikos 

įtraukimas į visus dalykus), demokratinės mokyklos kultūros plėtojimą, 

jaunimo dalyvavimą mokyklos savivaldoje, šalies ir tarptautinėse organizacijose. Lietuvos 

Respublikos Seimo 2006 metais priimtoje Ilgalaikėje pilietinio ir tautinio ugdymo 

programoje pilietiškumas įvardijamas kaip asmens savo teisių, atsakomybės ir pareigų 

demokratinei valstybei suvokimas, veikla visuomenės labui, bendrapiliečių teisių 

ir laisvių, demokratijos gynimas, gerovės Lietuvai siekimas. Piliečių dalyvavimas socialinio 

dalyvavimo kontekste suprantamas kaip procesas, kurio metu asmenys įsiparei- 

110


goja asmeniškai ar kooperatyviai aiškiai remti ar didinti bendruomenės gerovę. Toks 

dalyvavimas reiškiasi nevyriausybinių organizacijų veikloje, profesinėse sąjungose, 

religinėse ir etninėse organizacijose, asociacijose ir net neformaliose grupėse, pavyzdžiui, 

veikla tėvų taryboje. Pilietiškai aktyviais nelaikomi pasyvūs grupių nariai, kurie, 

pavyzdžiui, tik moka nario mokestį, bet neskiria savo laiko darbui grupės labui ir neatlieka 

jokios praktinės veiklos (Petukienė ir kiti, 2007; Valavičienė. 2009). 

I. Zaleckienė (2006) pastebi, kad šiandieninėje literatūroje nėra vienareikšmiško pilietinio 

dalyvavimo supratimo, tačiau apibendrintai pilietinį dalyvavimą apibrėžia kaip 

tam tikrus veiksmus, kuriais bandoma daryti įtaką socialinei aplinkai, politiniams 

sprendimams, arba kaip piliečių veiklą siekiant tam tikrų tikslų. Priklausyti pilietinei 

visuomenei visų pirma reiškia aktyviai dalyvauti viešuosiuose reikaluose, tačiau pilietinės 

bendruomenės piliečiai neprivalo būti altruistai, o gali vadovautis savanaudiškumo 

principu suvokdami savo veiklos bendruomenėje naudą (Seligman, 2004). Kai individai 

kooperuojasi su kitais individais, turinčiais panašių įsitikinimų, jie veikia organizuotai 

ir kryptingai, taip pat turi daugiau galimybių reikšmingai keisti socialinę tvarką. 

Tokiu atveju dalyvavimas pilietinėje bendruomenėje labiau persmelktas visuomeniškumo 

dvasios, labiau orientuotas į bendrą naudą. Kaip pastebi R. D. Putnam (2001), 

pilietinės bendruomenės nariai, nors ir nėra pasiaukojantys šventieji, viešąją sritį mato 

ne tik kaip asmeninių interesų kovos lauką. 

Pilietiškumo komponentas užprogramuotas pačioje pilietinės visuomenės idėjoje. Tai 

visuomenę sudarančių piliečių kokybinių charakteristikų kompleksas. Kaip pilietiškumo 

požymius S. Šiliauskas (2005) nurodo šias piliečių charakteristikas: pasirengimas 

dalyvauti kolektyviniuose veiksmuose; „moralumas“ arba susivaržymas siekiant 

grupinių interesų; „socialumas“ kaip pasitenkinimas bendraujant su lygiais; pasitikėjimas 

grupės vadovybe ir lygiais; tam tikras „altruizmas“ (sąmoningas, kai veikla bendruomenės 

labui suvokiama ir kaip veikla veikiančiojo labui) visuomenės atžvilgiu; 

pasirengimas atsisakyti asmeninio pobūdžio pranašumų arba atmesti „klientelizmo“ 

pagundas; savo galios pojūtis; pakankamų organizacinių įgūdžių turėjimas. Pilietinės 

bendruomenės normos ir vertybės įkūnytos savitose socialinėse struktūrose ir savitoje 

socialinėje praktikoje, jų stiprinamos. Dalyvavimas pilietinių organizacijų veikloje 

padeda diegti bendradarbiavimo įgūdžius, skatina prisiimti bendrą atsakomybės už 

kolektyvines pastangas jausmą. Tokios pasitikėjimo struktūros lemia galimybę įgyvendinti 

visiems bendruomenės nariams naudingas veiklas, ko nepavyktų padaryti nesant 

pasitikėjimo tarp individų ar jiems individualiai veikiant (Putnam, 2001). 

Paprastai skiriamos konvencinė ir nekonvencinė dalyvavimo formos. Konvencinis 

dalyvavimas apima teisėtus, institucionalizuotus dalyvavimo būdus, pvz.: rinkimai, 

rinkimų kampanijos, veikla bendruomenėje. Tuo tarpu nekonvencinis dalyvavimas 

žymi veiksmus, kurie nesiremia institucinėmis įtakos formomis, pvz.: demonstracijos, 

piketai ir kt. (Rekašius, 2004). Tuo tarpu Demokratijos teorija skiria dvi dalyvavimo 

kolektyvinių sprendimų priėmimo procese formas: tiesioginę ir atstovaujamąją. Remdamasi 

A. Heywoodo mintimis, kurias jis išsakė straipsnyje „Political Ideas and Cancepts“, 

L. Kraujutaitytė (2002) tiesioginio dalyvavimo formą apibrėžia kaip visuotinio 

susirinkimo valdžios formą, kai kiekvienas konkrečios asociacijos narys turi teisę jame 

tiesiogiai dalyvauti, rinkti lyderius, būti renkamas į valdžią, kelti problemas, pa- 

111

Darius Rekis 

reikšti šių problemų sprendimo alternatyvas, balsavimu pritarti pasirinktiems sprendimams. 

Tuo tarpu atstovavimas – tai veikla kitų labui: vieni mokslininkai pripažįsta atstovų 

nepriklausomybę, kuri suteikia lyderiams teisę savarankiškai kelti bendruomenei 

aktualias problemas ir priimti atitinkamus sprendimus; kitiems atstovo legalumas yra 

per rinkimus gautas mandatas ir jį atitinkantys konkretūs įsipareigojimai; dar kiti mokslininkai 

mano, kad atstovai privalo išreikšti jų atstovaujamos grupės tapatumą, kartu ir 

interesus (Kraujutaitytė, 2002). 

Remdamiesi mokslinės literatūros analize galime teigti, kad pilietinis dalyvavimas 

iš esmės atitinka socialinį dalyvavimą, kai individai tokių pat ar panašių idėjų skatinami 

susitelkia draugėn vardan bendrų tikslų ir veikia išvien, siekdami paveikti valdžios 

institucijų sprendimus, sukuria formalią ar neformalią savivaldą, kurios tikslas – 

bendruomenės gerovė, yra aktyvūs visuomenės nariai. Kaip ir savanoriška veikla, pilietiškumas 

neretai reiškiasi įvairiose nevyriausybinėse organizacijose, tik pilietinės 

veiklos atveju į šią veiklą įsitraukiantieji nuo savanorių skiriasi altruizmo visuomenės 

labui kitoniškumu. Pilietinėje veikloje pagalba bendruomenei pirmiausia suvokiama 

kaip pagalba sau. 

Socialinis kapitalas. Kalbant apie dalyvavimą svarbi yra socialinio kapitalo sąvoka. 

Socialinis kapitalas yra ypatinga kapitalo rūšis, nes naudojamas ne nyksta, o didėja. 

N. Valavičienės (2009) teigimu, socialinis kapitalas – tai ne rezultatas, o greičiau 

prielaida, motyvas, galintis skatinti dalyvavimą ir susidarantis tik kolektyviai veikiant. 

„Socialinis kapitalas aptinkamas bet kuriuose socialiniuose santykiuose, suteikiančiuose 

išteklius veiksmo atlikimui. Socialinis kapitalas nėra individų normos ir vertybės, 

tai – konkretaus socialinio konteksto normos ir vertybės, galimos kaip ištekliai 

konkretiems individams, kurie dalijasi priėjimu prie šio socialinio konteksto“ (Imbrasaitė, 

2004, p. 40). Tačiau kalbant apie socialinį kapitalą reikėtų pastebėti ir tai, ką 

akcentavo J. Coleman (1988), kad iš esmės pats socialinis kapitalas nėra nei geras, nei 

blogas, jis tik naudingas jo dalyviams ir tai tik tiek, kiek jie geba juo pasinaudoti. Kitaip 

tariant, individai, bendruomenės, visuomenė gali gauti naudos iš reliatyviai turtingesnės 

socialinės aplinkos, kurioje galimas socialinis kapitalas, bet jis visuomenėje 

gali būti netolygiai paskirstytas ir naudojimasis juo gali būti asocialus, antisocialus ar 

prosocialus. Tuo tarpu R. D. Putnam (2001) socialinio kapitalo reiškiniui per tinklus ir 

pilietinę veiklą organizacijose suformuoja moralinę ir etinę vertę akcentuodamas pasitikėjimo 

vieni kitais svarbą ir elgesio normas organizacijoje. Jo teigimu, socialinis kapitalas 

„reiškia socialinių organizacijų ypatybes, kurios gali padidinti visuomenės produktyvumą 

ir palengvinti koordinuotus veiksmus“ (Putnam, 2001, p. 219). Kad geriau 

suvoktumėme R. D. Putnam (2001) socialinio kapitalo apibrėžtį, reikėtų paaiškinti ir 

socialinio tinklo sąvoką. Socialinį tinklą būtų galima paaiškinti kaip žmonių (grupių) 

socialinių santykių ar ryšių (jų pobūdžio) struktūrą. Socialiniai ryšiai tinkle gali būti 

labai įvairūs. Kiekvienas asmuo (grupė) turi tik jam būdingą, individualų socialinį tinklą 

(Antinienė ir kiti, 2004). 

Terminas socialinis kapitalas vartojamas daugiau kaip 80 metų. Aiškindamas bendruomenės 

dalyvavimo svarbą, didinant mokyklos galią, L. J. Hanifan dar 1916 metais 

rėmėsi socialinio kapitalo koncepcija. Vėlesni tyrimai apie pilietinį dalyvavimą ir organizacijų 

veiklą įkvėpė daugeliui dabartinių darbų, kurių tematiką E. Petukienė (2007) 

112


siūlo grupuoti į devynias pagrindines grupes: šeimų ir jaunimo elgesys; mokyklinis lavinimas 

ir ugdymas; bendruomenės gyvenimas (faktinis ir pilietinis); darbas ir organizacijos; 

demokratija ir valdžia; kolektyviniai veiksmai; visuomeninė sveikata ir aplinka; nusikaltimas 

ir smurtas; ekonomikos vystymasis. Tuo tarpu I. Imbrasaitė (2004a) aiškindama 

socialinio kapitalo reiškinį remiasi mokslininkų D. Narayan ir M. F. Cassidy 2001 

metais išspausdintame straipsnyje „A Dimensional Approach to Measuring Social Capital: 

Development and Validation of a Social Capital Inventory“ išskirtomis socialinio 

kapitalo dimensijomis. Jie skyrė 7 socialinio kapitalo dimensijas: grupės charakteristikos 

(narysčių skaičius, piniginiai įnašai, dalyvavimo dažnumas, grupės finansavimo šaltinis), 

bendros normos (grupės siekis padėti vieni kitiems, žmonių patikimumas, žmonių 

dorumas), buvimas kartu (kaip žmonės sutaria vieni su kitais, būrimasis arba buvimas 

kartu), kasdienis socialumas, kaimynystės ryšiai (kaimyno prašymas pasirūpinti sergančiu 

vaiku, pagalbos prašymas, susirgus), savanoriška veikla (ar dirbo savanoriu, savanoriškos 

veiklos lūkesčiai, kritika nedalyvaujančiųjų savanoriškoje veikloje atžvilgiu, asmeninis 

indėlis į vietinės bendruomenės veiklą, ar padėjai kam nors), pasitikėjimas 

(šeima, kaimynystėje gyvenančiais žmonėmis, žmonėmis iš kitų grupių, verslininkais, 

valdžios institucijomis, teisėjais / teismais /, policija, vietinės valdžios atstovais). Taigi 

socialinio kapitalo teorija aiškinama daugeliu aspektų, kurių jungiamoji grandis yra dalyvavimas, 

skatinantis kolektyviai siekti bendro gėrio. Socialinis kapitalas ir individualiame, 

ir grupiniame lygyje skatina bendradarbiavimą, kooperaciją ir koordinavimą (Petukienė, 

2007). Analizuodama socialinio kapitalo ir dalyvavimo santykį R. Tijūnaitienė 

(2008) remiasi N. Uphoff 1999 metais socialinio kapitalo tyrimuose pateiktu skirstymu į 

struktūrinį ir kognityvinį kapitalus: 

struktūrinis siejamas su įvairiomis socialinės organizacijos formomis, ypač 

taisyklėmis, papročiais, vaidmenimis, tinklais – visa, kas daro įtaką kooperacijai 

ir abipusiškai naudingiems kolektyviniams veiksmams; 

kognityvinis labiau kyla iš psichinių procesų su išplaukiančiomis idėjomis, kurias 

sustiprina kultūra ir ideologija (tai normos, vertybės, požiūriai, nuostatos, 

kurie daro įtaką kooperacijai ir abipusiškai naudingiems kolektyviniams 

veiksmams). 

Vertinant tokį N. Uphoff socialinio kapitalo skirstymą galima teigti, kad struktūrinis 

socialinis kapitalas apriori laikomas asociacijų, grupių duotybe, o kognityvinis kapitalas 

(nuostatos, požiūriai, normos) – dalyvauti skatinanti platforma (Tijūnaitienė, 

2008). Organizacijos nariai, bendradarbiaudami vieni su kitais, kuria socialinį kapitalą. 

Pačios organizacijos skatinami dalyvauti plačiosios visuomenės veikloje, remiantis 

anksčiau išsakyta socialinio kapitalo bei visuomenės dalyvavimo ryšio logika, jie turėtų 

aktyviai domėtis visuomeniniais reikalais, tačiau taip nėra – apsiribojama veikla savoje 

organizacijoje. Taigi socialinis kapitalas pats savaime nelemia visuomeninio dalyvavimo 

aktyvumo, nėra pakankama pilietinio dalyvavimo atsiradimo sąlyga (Valavičienė, 

2009). 

Remdamiesi tuo, kas pasakyta apie socialinį kapitalą, galime teigti, kad pats socialinis 

dalyvavimas jau lemia socialinį kapitalą, kur pastarasis iš esmės suvokiamas ne 

kaip socialinio dalyvavimo pasekmė, bet labiau racionalus motyvas jam atsirasti, nes 

113

Darius Rekis 

socialinis kapitalas gali būti naudingas visiems socialinio dalyvavimo veikėjams. Tačiau 

kalbėdami apie socialinį kapitalą kaip socialinio dalyvavimo motyvą turime pastebėti, 

kad šis motyvas nėra pagrindinis, todėl faktas, kad socialinis kapitalas yra naudingas, 

dar neužtikrina aktyvaus socialinio dalyvavimo visuomenėje. Todėl socialinis 

kapitalas nėra įpareigojančio tipo sąlyga socialiniam dalyvavimui, tai yra socialinis 

dalyvavimas galimas jo dalyviams nesuvokiant ar net nevertinant tokio dalyvavimo 

metu atsirandančio socialinio kapitalo, tačiau pats socialinis dalyvavimas iš esmės visada 

formuoja socialinį kapitalą. 

2. Studentų socialinio dalyvavimo aukštojoje mokykloje pagrindimas ir 

ištirtumas 

Kalbėdami apie studentų socialinį dalyvavimą aukštosios mokyklos gyvenime turėtumėme 

apžvelgti sąlygas, kuriomis jis vyksta ar turi galimybę vykti. Aukštoji mokykla 

visų pirma yra švietimo institucija, kurios nariai (dėstytojai, studentai, administracija ir 

net aptarnaujantis personalas) sukuria tam tikrą bendruomenę, kurią ši institucija ir 

jungia. L. Kraujutaitytė (2002) aukštąjį mokslą aiškina kaip vieną iš socialinių institucijų, 

ji pabrėžia, kad tai visų pirma profesinis organizacinis sambūris, kuriame dalyvaujančius 

žmones vienija bendri tikslai, panašūs planai ir sistemiška veiklos struktūra. Šį 

aukštojo mokslo statusą visuomenėje apibendriname akademinės profesijos arba dar 

populiaresniu akademinės bendruomenės terminu, kurio sampratos esmę galime nusakyti 

bendruomeninės akademinės ideologijos ir kultūros idėjomis. 

Kadangi kiekviena aukštoji mokykla pirmiausia yra ugdymo institucija, ji savo 

prasmę turėtų grįsti ugdymo tikslais. Įvertinusios Lietuvos ir tarptautinius aukštąjį 

mokslą reglamentuojančius dokumentus V. Zuzevičiūtė ir M. Teresevičienė (2007) pastebi, 

kad šiuolaikiniam universitetui tiek Lietuvos valstybės, tiek tarptautiniuose dokumentuose 

keliami aukšti reikalavimai, kurie dažnai įvertinami konkrečių universitetų 

skelbiamose misijose. Minėtos autorės, remdamosi šių dokumentų analize, pateikia 

tokius šiuolaikinio universiteto bendruomenės siekinius: 

Skatinti tobulinti mokymąsi, pabrėžiant bendruosius įgūdžius, tokius kaip gebėjimas 

bendradarbiauti, mokėjimas mokytis, kritiškai mąstyti; tai yra esminės 

tolesnio mokymosi ir sėkmingos karjeros prielaidos. 

Skatinti žmones didinti savo galimybes ir padėti jiems tai daryti visą gyvenimą 

intelektualiai tobulinantis, rengiantis darbui, prisidedant prie visuomeninių procesų 

ir realizuojant save. 

Padėti studijuojantiesiems kuo daugiau sužinoti ir suprasti savo ir visuomenės 

labui bei ekonomikos naudai. 

Prisidėti prie demokratiškos, civilizuotos, lygiateisės visuomenės kūrimo. 

Šie aukštosios mokyklos tikslai savaime nukreipti į studentų socialinio dalyvavimo 

skatinimą dėl socialinio dalyvavimo bendruomeniškumo ir abipusės naudos principo, be 

to, pats dalyvavimas formuoja šio proceso veikėjų asmeninę patirtį, kuri yra pažinimo, 

gebėjimų lavinimosi, saviugdos prielaida ir sąlyga. Dėl šių priežasčių skatintini sociali- 

114


nis dalyvavimas ir kiekviena aktyvi veikla, nes aukštosios mokyklos tikslas – ne tik suteikti 

studentui žinių, bet ir parengti jį profesijai, profesinei karjerai. Vykstant techninei 

ir technologinei pažangai, darbuotojų kvalifikacijos struktūroje vis didesnę reikšmę 

įgauna universalūs, bendrieji mokėjimai ir įgūdžiai (bendrosios kvalifikacijos). Kaip 

pažymima „Mokymosi visą gyvenimą memorandume“, visuomeniniai įgūdžiai, pasitikėjimas 

savimi, kryptingumas, nebijojimas rizikuoti taip pat tampa vis svarbesni, nes iš 

žmonių tikimasi daug autonomiškesnio elgesio nei anksčiau (Aukštųjų mokyklų absolventų 

konkurencingumas darbo rinkoje darbo jėgos pasiūlos ir paklausos kontekste, 

2004). Sąmoningo, aktyvaus rengimosi profesijai aukštojoje mokykloje principų taikymo 

taisykles suformulavo V. Šernas (2006), iš jų išskirtume šias: nuolat skatinti sąmoningą 

studentų aktyvumą, stengtis žinias paversti įsitikinimais, vidine savastimi, o tam 

reikia kritiškai vertinti savo profesinės veiklos rezultatus; skatinti studentų pastangas 

susiformuoti savo pasaulėžiūrą, pasaulėjautą, gyvenimiškąją poziciją (dorinę, gamybinę, 

estetinę, tautinę ir kt.); kryptingai ugdyti savo charakterį, savąjį „aš“; sistemingai spręsti 

problemines, profesijai aktualias situacijas. 

Teigti, kad Lietuvos aukštosiose mokyklose studentų socialinis dalyvavimas skatinamas, 

galime remdamiesi 2009 metais Lietuvos Respublikos Seimo priimtu Mokslo ir studijų 

įstatymu, kuriame nurodoma, kad aukštosios mokyklos savivaldoje turi būti studentų 

atstovų, taip pat įstatyme studentams numatyta teisė laisvai reikšti savo mintis ir pažiūras, 

rinkti Studentų atstovybę ir būti išrinkti į ją, laisvai burtis į kitas asociacijas, apibrėžiama 

studentų savivalda aukštojoje mokykloje, kuri įvardijama kaip Studentų atstovybė, ir aukštoji 

mokykla jos Tarybos nustatyta tvarka įpareigojama ją bei kitas studentų organizacijas 

remti, skirti patalpas ir lėšų jų veiklai finansuoti, taip pat skirti lėšų studentų kultūros, sporto 

ir visuomeninei veiklai. Šis įstatymas neapsiriboja tik studentų socialinio dalyvavimo 

aukštosios mokyklos gyvenime galimybių įtvirtinimu teisiniu pagrindu. Jame numatoma 

ne tik studentų, bet ir dėstytojų, mokslininkų, tyrėjų teisė Asociacijų įstatymo nustatyta 

tvarka burtis į sąjungas ir kitas asociacijas, galimybė šioms organizacijoms, jeigu jų vykdoma 

veikla susijusi su mokslo ir studijų sistemai keliamais tikslais, gauti valstybės biudžeto 

lėšų Lietuvos mokslo tarybos nustatyta tvarka. 

Kaip matome iš Mokslo ir studijų įstatymo analizės, studentams Lietuvos aukštosiose 

mokyklose numatytos aktyvaus socialinio dalyvavimo galimybės, o aukštosios 

mokyklos, kaip ugdymo institucijos, šias galimybes turėtų siekti užtikrinti ir skatinti 

studentus aktyviai veikti. Žinoma tai neretai priklauso nuo aukštosios mokyklos administracijos 

požiūrio į studentą ir studentų socialinio dalyvavimo aukštosios mokyklos 

gyvenime naudos supratimą. Bet kuriuo atveju Mokslo ir studijų įstatymas aukštųjų 

mokyklų administraciją įpareigoja, jei ir neskatinti, tai bent jau netrukdyti studentų 

aktyviai veiklai, todėl susidaro įspūdis, kad studentai aukštosiose mokyklose turėtų 

būti socialiai aktyvūs. Nors Lietuvoje neatlikta jokių studentų socialinio dalyvavimo tik 

jų aukštosios mokyklos areale tyrimų, bendro studentų aktyvumo visuomenėje tyrimai, 

deja, tokio studentų aktyvumo, kokio galėtumėme tikėtis, nerodo. 

D. Verbylaitė (2006) tyrė dvasingumo ugdymo galimybes universitete ir nustatė, kad 

net pusė būsimų religijos švietėjų nedalyvauja jokioje papildomoje veikloje nei aukštojoje 

mokykloje, nei už jos ribų. Tuo tarpu M. Barkauskaitės (2006) tyrimo duomenimis, 

studentai universitete pasigenda savivaldos, prasmingo laisvalaikio leidimo, arti- 

115

Darius Rekis 

mesnio bendravimo su dėstytojais. Studentų socialinio dalyvavimo lygį Lietuvoje galime 

įvertinti analizuodami LR švietimo ministerijos užsakytų tyrimų, kuriems vadovavo 

I. Zaleskienė, duomenis. Nors tyrimai, atlikti 2006 ir 2008 m., ir buvo nukreipti ne 

tik į studentų socialinio dalyvavimo ištirtumą, vertindami jų duomenis galime susidaryti 

gana aiškų studentų aktyvumo vaizdą. 2006 m. atliktame tyrime nustatyta, kad net 

73 % studentų nedalyvauja jokios visuomeninės organizacijos veikloje, 18 % negali 

įvardyti jokios savivaldos savo aukštojoje mokykloje, o 75,9 % studentų nedalyvauja 

ir jokioje neformaliojoje veikloje, tačiau tik 52,3 % studentų nėra dalyvavę nei vienoje 

pilietinėje akcijoje (Zaleskienė ir kiti, 2006). Toks žemas studentų aktyvumas užfiksuotas 

ir 2008 m. tyrime, kur nustatyta, kad tik 30 % 19–24 metų amžiaus jaunimo dalyvauja 

bent vienoje visuomeninėje organizacijoje ir tik 42 procentai respondentų nė 

karto nedalyvavo pilietinėse akcijose (Zaleskienė ir kiti, 2008). 

Analizuodami studentų socialinio dalyvavimo tyrimus Lietuvoje turime pastebėti, kad 

labiausiai ištirtas neįgalių studentų socialinis dalyvavimas. Šioje srityje tyrimus atlieka 

J. Ruškus, G. Mažeikis, M. Daugėla. Neįgalių studentų socialinį dalyvavimą minėti autoriai 

apibrėžia kaip asmens aktyvumą atviroje bendruomenėje, pasireiškiantį kuriant individualų 

neįgalaus žmogaus gyvenimo visuomenėje, karjeros kelią, tam pasitelkiant vidinius, 

jo paties, ir išorinius, jo aplinkos, išteklius. Taip apibrėžtas socialinis dalyvavimas remiasi 

realių problemų sprendimu „čia ir dabar“, pasitelkus paties neįgaliojo ir jo socialinės aplinkos 

išteklius bei didinant visų bendruomenės narių refleksyvumą ir savarankiškumą 

(Ruškus, Daugėla ir kiti, 2007; Ruškus, Mažeikis, 2007). Atliktais neįgalių Lietuvos aukštųjų 

mokyklų studentų socialinio dalyvavimo tyrimais nustatyta, kad neįgalūs studentai 

savo įsitraukimą į aukštosios mokyklos gyvenimą vertina santykinai palankiai. 25 % neįgalių 

studentų nuolat dalyvauja neįgaliųjų nevyriausybinių organizacijų veikloje ir tik 15 

% nuolat lankosi aukštosios mokyklos renginiuose. Tik 13 % neįgalių studentų yra įsitraukę 

į studentų atstovybės, klubų, projektinę veiklą ar renginių organizavimą, 15 % – į meninę, 

sporto ar mokslinę veiklą (Ruškus, Daugėla ir kiti, 2007). Lygindami tyrimus matome, 

kad neįgalių studentų socialinio dalyvavimo aukštosios mokyklos gyvenime rodikliai 

yra prastesni, tačiau tai galima būtų paaiškinti jų negale, kuri gali trukdyti aktyviau integruotis 

į bendruomenę ir užmegzti lygiaverčius socialinius tinklus su negalės neturinčiaisiais. 

Iš esmės galime įžvelgti studentų socialinio dalyvavimo Lietuvos aukštosiose mokyklose 

atliktų tyrimų rezultatų tendenciją, kuri nedžiugina, nes studentų socialinio dalyvavimo 

lygis gana žemas – neviršija 30 %. 

Akivaizdu, kad studentų visuomeninio aktyvumo ir socialinio dalyvavimo lygis 

aukštojoje mokykloje nėra toks, kokio galėtų tikėtis aukštosios mokyklos, todėl šį 

reiškinį reikėtų išsamiau tirti. Nors 2006 m. tyrime studentai neigiamai vertina ir dėstytojų 

socialinio dalyvavimo skatinimą, 35,4 % tyrime dalyvavusių studentų nurodė, 

kad aukštosios mokyklos pedagogai pirmiausiai akcentuoja mokymąsi, o aktyviam dalyvavimui 

dėmesio skiria kur kas mažiau; net 13,9% studentų mano, kad jų aukštosios 

mokyklos dėstytojams studentų socialinis dalyvavimas visiškai nerūpi (Zaleskienė ir 

kiti, 2006), bet nepaaiškina tokio žemo studentų aktyvumo. Aktualu ištirti ir nustatyti 

tokio menko studentų socialinio dalyvavimo priežastis, kad aukštosios mokyklos, pasitelkusios 

atitinkamas priemones, galėtų užtikrinti visapusišką studentų tobulėjimą ir 

tinkamą pasirengimą profesinei karjerai. 

116


Išvados 

Studentų socialinis dalyvavimas aukštojoje mokykloje yra abipusiai naudingas, tai 

yra naudingas ir studentams, nes didina jų socialinį kapitalą, suteikia galimybę saviraiškai, 

gilina praktines žinias, lavina jų gebėjimus, ir aukštajai mokyklai kaip bendruomenei 

bei kaip švietimo institucijai, nes leidžia nuosekliai ir kokybiškai įgyvendinti 

pagrindinį jos tikslą – studentus parengti jų profesinei karjerai. 

Socialinis dalyvavimas reiškiasi aktyvia veikla įvairiose bendruomenėse, neformaliose 

grupėse ir organizacijose, kur socialinio dalyvavimo veikėjai dėl vidinių paskatų 

savanoriškai įsipareigoja bendruomenei abipusės naudos pagrindu. Ši nauda nemateriali 

tiesiogine prasme ir paprastai reiškiasi dvasiniu pasitenkinimu savanoriškos veiklos 

atveju, savirealizacijos ir savo asmeninių gebėjimų lavinimo galimybėmis, socialiniu 

kapitalu ar galimybe daryti įtaką valdžios institucijų sprendimų priėmimui pilietinės 

veiklos kontekste. 

Atlikti tyrimai ir dokumentai studentų socialinio dalyvavimo lygį Lietuvos aukštosiose 

mokyklose leidžia vertinti kaip žemą, o šio reiškinio ištirtumą – kaip nepakankamą. 

Išsamiai netirtos socialinio dalyvavimo priežastys, o dokumentų bazė nevisiškai 

atitinka socialinį dalyvavimą. Neįgalių studentų socialinis dalyvavimas Lietuvos aukštosiose 

mokyklose ištirtas išsamiau nei neturinčiųjų negalės, todėl aktualu ištirti studentų 

socialinį dalyvavimą ir parengti rekomendacijas, kaip veiksmingai būtų galima 

įtraukti studentus į socialinį dalyvavimą jų aukštojoje mokykloje. 



Literatūra 

Albrechtas, J. (2005). Asmenybė ir karjera. Vilnius: Klaipėdos socialinių mokslų kolegija. 

Antinienė, D. ir kiti (2004). Lietuvos studentų socialiniai ryšiai: diagnostinis tyrimas naudojant socialinio tinklo matricą. 

Psichologija 30. 

Augienė, D. (2009). Karjera: nuo profesijos iki profesinės veiklos organizacijoje. Šiauliai: ŠU. 

Aukštųjų mokyklų absolventų konkurencingumas darbo rinkoje darbo jėgos pasiūlos ir paklausos kontekste (darbdavių 

ir absolventų apklausos duomenimis). (2005). Vilnius: Darbo ir socialinių tyrimų institutas. 

Aukštojo mokslo kokybės užtikrinimo nuostatos. (2007). Kaunas: Technologija. 

Barkauskaitė, M. (2006). Studentų aktyvinimas pedagoginiame procese. Lietuvos mokslas. Akademinė edukologija II. 

Vilnius: Mokslotyros institutas. 

Bendroji pilietinio ugdymo programa. (2004). Parvirtinta Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2004 m. 

liepos 5 d. įsakymu Nr. ISAK-1086. Prieiga internetu: http://www.pedagogika.lt/puslapis/Pilietinis.pdf. 

Bražiūnaitė, R. (2005). Piliečių dalyvavimo restitucijos procese tyrimo teorinės prielaidos ir perspektyvos. Filosofija. 

Sociologija 2: 20–25. 

Butkuvienė, E. (2005). Dalyvavimas savanoriškoje veikloje: situacija ir perspektyvos Lietuvoje po 1990. Sociologija. 

Mintis ir veiksmas 2. Prieiga internetu: http://www.ku.lt/sociologiia/riles/2005 nr.02.86-99.pdf. 

Coleman, J. (1988). Social Capital in the Creation of Human Capital. American Journal of Sociology: 94–120. 

Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. (2003). Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. 

Diržys, R., Jakštaitė-Vinkuvienė, A. (2003). NVO ir socialinių nepelno partnerių vadybos kokybės standartas. Vilnius: 

Friskas. 

Duoblienė, L. (2006). Šiuolaikinė ugdymo filosofija: refleksijos ir dialogo link. Vilnius: Tyto alba. 

Ebersold, S. (2002). Le champ du handicap, ses enjeux et ses mutations: du désavantage à la participation sociale. 

Handicap – revue de sciences humaines et sociales, p. 94–95, 149–164. 

Eidukevičienė, J. (2003). Savanoris „Carito“ programoje „pagalba neįgaliesiems“. Socialiniai neįgalumo aspektai: 

žmogui reikia žmogaus. Kaunas: VDU. 

117

Darius Rekis 

Ellis, J. S., Noyes, K. H. (2005). By the people a history of Americans as volunteers. Website: 

http://www.energizeine.com/). 

Freeman, M. (1998). Rural palliative care volunteer education and support program. Rural health, p. 150–155. 

Gibson, J. L. (2001). Social Networks, Civil Society, and the Prospects for Consolidating Russia’s Democratic Transition. 

American Journal of Political Science 45(1): 51–69. 

Gruževskis, B., Zabarauskaitė, R., Martinaitis, Ž. ir kiti. (2007). Sėkmingos karjeros darbo rinkoje veiksniai. Vilnius: 

VIA RECTA. 

Ilgalaikė pilietinio ir tautinio ugdymo programa. (2006). Patvirtinta 2006 m. rugsėjo 19 d. nutarimu Nr. X-818. Valstybės 

žinios 102-3939. 

Ilgalaikė jaunimo politikos 2010–2018 m. strategija. Prieiga internetu: 

hltn://www.liiot.lt/Files/Documents/633912150726214753.pdf. 

Imbrasaitė, J. (2002). Politinis dalyvavimas ir socialinė aplinka Lietuvoje. Sociologija. Mintis ir veiksmas 1: 41–49. 

Prieiga internetu: http://www.ku.lt/sociologija/files/2002 nr.02.81-89.pdf. 

Imbrasaitė, J. (2004). Socialinis kapitalas ir politinis dalyvavimas Lietuvoje. Sociologija. Mintis ir veiksmas 1: 38–50. 

Prieiga internetu: http://www.fsf.vu.lt/users/indgaj/pub/2004_nr.01.pdf. 

Imbrasaitė, J. (2004a). Dalyvavimas bendruomenėje: individualūs resursai, motyvacija ir socialinis kapitalas. Socialinė 

ekonomika: vietos bendruomenės poreikiai ir galimybės. Tyrimo ataskaita. Kaunas: Atviros Lietuvos fondas. 

Johnsonas, Ch. (1998). Bendruomenė – jėga. Tarptautinio bendruomeninio judėjimo apžvalga. Kaunas. 

Jonutytė, I. (2007). Savanorystė socialinio ugdymo sistemoje. Klaipėda: KU. 

Jordanas, P., Ochman, M. (1998). Savanorių vadybos nevyriausybinėse organizacijose pagrindai. Vilnius: Savanorių 

centras. 

Kim, J. (1996). NVO vaidmuo visuomeniniame gyvenime. Trečias sektorius, kovo 29: 7–11. 

Kraujutaitytė, L. (2002) Aukštojo mokslo demokratiškumo pagrindai. Vilnius: MRU. 

Kučinskienė, R. (2003). Ugdymo karjerai metodologija. Klaipėda: KU. 

Leliūgienė, I. (2003). Socialinė pedagogika. Kaunas: Technologija. 

Lietuvos Respublikos Mokslo ir studijų įstatymas. (2009). 2009 m. balandžio 30 d. Nr. XI-242. Vilnius. Prieiga internetu: 

http://www.smm.lt/ti/docs/istatymai/MSI.pdf. 

Lietuvos švietimo koncepcija. (1992). Vilnius: Leidybos centras. 

Matonytė, I. (2004). Socialinis kapitalas: nuo mokslinių tyrimo perspektyvų prie empirinių pastebėjimų. Gero valdymo 

klausimas. Sociologija. Mintis ir veiksmas 1: 22-37. Prieiga internetu: 

http://www.fsf.vu.lt/users/indgaj/pub/2004_nr.01.pdf. 

Mažeikis, G. (2008). Visuomenės subkultūralizacija ir alternatyvaus pilietiškumo raida. Filosofija. Sociologija, t. 19, 

nr. 1, p. 35–43. 

Morkūnienė, J. (1995). Humanizmas. Filosofinės teorijos metmenys. Vilnius: Baltic ECO. 

Petukienė, E., Tijūnaitienė, R., Raipa, A. (2007). Visuomenės dalyvavimas: socialinio kapitalo, demokratijos ir racionalaus 

pasirinkimo teorijų apžvalga. Viešoji politika ir administravimas 27: 87–95. 

Praktinis vadovas nevyriausybinėms organizacijoms. (1998). Vilnius: Nevyriausybinių organizacijų informacijos ir 

paramos centras. 

Polukordienė, K. O. (1997). Savarankiškas darbas: naujas visuomeninės veiklos ir santykių modelis mūsų visuomenėje. 

IV NVO forumas: forumo pranešimų medžiaga. Vilnius, p. 1–3. 

Putnam, R. D. (2001). Kad demokratija veiktų: pilietinės tradicijos šiuolaikinėje Italijoje. Vilnius: Margi raštai. 

Ramanauskaitė, E. (2002). Šiuolaikinės kultūros fenomenų tyrinėjimai. Metodinė mokymo priemonė. Kaunas: VDU. 

Rimskii, V. (2010). The Influence of the Internet on Active Social Involvement and the Formation and Development of 

Identitics. Russian Education and Society, vol. 52, no. 8. 

Ruškus, J. (2008). Mokiniai, dalyvaujantys neformaliajame švietime. Tyrimo ataskaita. Kaunas. Prieiga internetu: 

http://www.smm.il/svietimobuklt/docs'tvnmai/sb.'MOKlNIAl DALYVAUJANTYS NLrORMALIAJA- 

ME_SVirTIME 200S odH. 

Ruškus, J., Daugėla, M. ir kiti (2007). Aukštasis mokslas ir studentai, turintys negalę. Būklės ir galimybių tyrimas. Šiauliai: 

Šiaulių universiteto leidykla. 

Ruškus, J., Mažeikis, G. (2007). Neįgalumas ir socialinis dalyvavimas. Kritinė patirties ir galimybių refleksija. Šiauliai: 

Šiaulių universiteto leidykla. 

Sakalauskas, G.(2000). Vaiko teisių apsauga Lietuvoje. Vilnius: Vaiko teisių informacijos centras. 

Seligman, A. B. (2004). Pilietinės visuomenės idėja. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. 

Stittleburg, P. (2007). Maintenance is voluntary for volunteers. Fire chief, p. 22–28. 

Šernas, V. (2006) Akademinės didaktikos dalykas ir problematika. Lietuvos mokslas. Akademinė edukologija II. Vilnius: 

Mokslotyros institutas. 

Šiliauskas, S. (2005). Pilietinės visuomenės ir pilietiškumo diskursai modernioje demokratijos refleksijoje. Viešoji 

politika ir administravimas 11. 

Šimašius, R. (2007). Ne pelno organizacijos. Prigimtis ir reglamentavimas. Vilnius. 

Tijūnaitienė, R. (2008). Socialinio kapitalo koncertas: dalyvavimo kontekstas. Ekonomika ir vadyba: aktualijos ir 

perspektyvos 1 (10): 186–192. 

118


Totoraitis, R. (2000). Švietimo ir mokslo ministerijos pilietinio ugdymo politika 1988–1999 m.: patirtis, problemos, 

perspektyvos. Pilietinis ugdymas naujo tūkstantmečio išvakarėse: patirtis, praktika, perspektyva: tarptautinis seminaras. 

[Vilnius, I999 m. rugpjūčio 20–21 d.]. Straipsnių rinkinys. Vilnius, p. 25–32. 

Vaikų ir jaunimo socializacijos programa. (2004). Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. vasario 23 d. nutarimas 

Nr. 209. Prieiga internetu: Iittp://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc l?p id=296403&p querv=&p tr2=. 

Valavičienė, N. (2009). Aktyvūs imigrantai: pilietinio dalyvavimo veiksniai Europos Sąjungoje. Socialinių mokslų 

studijos 3(3): 165–182. 

Verbylaitė, D. (2006). Dvasingumas ir jo ugdymo galimybės Lietuvos universitete. Šiauliai: ŠU. 

Zaleskienė, I. (2008). Visuomeniškai aktyvūs 16–24 metų asmenys. Tyrimo ataskaita. Vilnius. Prieiga internetu: 

http://vvww.siTim.il/svielimo bukle/docs/tvrimai/sb/Visuomeniskai aktyvus asm 2009 03 10.pdf. 

Zaleskienė, I. (2006). 16–24 m. amžiaus jaunimo visuomeninis dalyvavimas. Tyrimo ataskaita. Vilnius. Prieiga internetu: 

http://www.smm.lt/svietimo_bukle/docs/tyrimai716-24_amzJaun_visuom_dalyv.pdf. 

Zaleckienė, I., Rutkauskienė, L. (2003). Nevyriausybinių organizacijų vaidmuo teikiant socialines paslaugas. Socialinis 

darbas 1(3): 87–96. 

Zuzevičiūtė, V., Teresevičienė, M. (2007). Universitetinės studijos mokymosi visą gyvenimą perspektyvoje. Kaunas: 

VDU. 

Žalimienė, L. (2003). Socialinės paslaugos. Vilnius: VU Specialiosios psichologijos laboratorija. 

STUDENTS AND PROBLEMS, RELATED TO SOCIAL 

PARTICIPATION IN ACADEMIC LIFE: SITUATION AND PROSPECTS 

Darius Rekis 

Summary 

Social participation in closest environment could be employed for shaping of social 

skills as well as formation and expression of practical knowledge. Though officially 

higher schools of Lithuania declare that their graduates are going to be competitive in 

labour market, still social participation of students in the process of studies remains to 

be insufficiently emphasized. Usually students’ right to participate in self-government 

of higher school and activities of different associations is limited by declaration in national 

Science and Study law. However, when speaking about studies we have to remember 

that studies aim at upbringing of both practitioners and personalities, active 

members of society rasther than conformists and consumers. Different governmentally 

and parliamentary approved documents, related to education of young people, oblige to 

particularly support programmes, stimulating their social activity, to encourage stimulation 

of sociality among young people, emphasizing stimulation of civic spirit among 

children and young people, highlighting significance of children and young people 

related organizations in development of their sociality and civic spirit. 

Social participation includes different situations, when participants cooperate for 

construction, reflection and implementation of joint aspirations. In order to treat any 

individual activity as a social participation, we need to admit that above activity is to 

be voluntary and implemented within specific society or in the name of that society, 

remaining useful to this society. At the same time this activity useful to those implementing 

it. In that sense participants indirectly benefit from that activity and it is very 

often invisible and material. This benefit is mostly realized in the form of social capital 

or as development and self-realization of positive individual features. In that case 

volunteering, civic spirit and other social activities, increasing social capital, could be 

119

Darius Rekis 

treated as social participation. Though precondition, defining social participation, is 

resting on three basic components (volunteering, non-formal mutually profitable obligations 

and social activity), social participation still remains to be very miscellaneous 

and it is available in different communities and institutions, whose aims and positions 

are different or even incompatible. 

Any external stimulus, expressing itself as coercion, fails to form social participation 

and encouragement for actions, for becoming an active member of society is possible 

only by means of education, when those educated are introduced to understanding 

of social participation related benefits, though above benefit can be hardly evaluated 

and it is not easy at all to shape positive approach of those educated towards social participation. 

Assumptions for motivation of social participation lie inside of each individual, 

accordingly, social participation is perceived differently, subjectively, though not 

in its fundamental sense, but in its expression, chosen activity, place and form. Expression 

of participation is related to personal identity, approach and features. Each person 

makes his choice of society, acceptable for his activities and contributing to his identity 

or, on the contrary, which is not acceptable and takes his activities to a halt. Identity is 

shaped by many general personal properties, which are biological, psychological, social 

and cultural. Due to this we refer to activity, defined by volunteering and civic spirit, 

when speaking about social participation as a phenomenon. Social participation expresses 

itself best in the context of above activity. 

Voluntary activity always used to play an important role in each civilization and society. 

Defined as non-profit, free from monetary reward and non-vocational activity, 

implemented by individuals to satisfy the interests of neighbors, community or society, 

voluntary activity has many forms and includes traditional mutual assistance within 

community in times of crises and when resoving conflicts or reducing poverty. Voluntary 

activity includes local and national endeavors, bilateral or international programmes, 

which are implemented despite borders and limitations. Scientific literature defines 

volunteer as a person, freely offering his time for the benefit of other people, expecting 

no reward for that and enriching his spiritual life, which he shares with community 

and takes full responsibility for his activity. While evaluating this definition of a volunteer 

from the viewpoint of social participation, we notice that volunteering satisfies all 

conditions, necessary for social participation. It is a voluntary activity, its character is 

altruistic, it is spiritually beneficial, which points to all factors, necessary for social participation. 

In that case voluntary activity creates conditions for progress of social participation 

as a phenomenon, though, on the other hand, it is an assumption of voluntary 

activity and volunteering itself, since it rises from interal stimulus for activity in society, 

together with it for one’s own benefit and that of a society. 

Theories of civic society maintain that democratic self- organization of citizens takes 

place via autonomic institutions, partly controlling the power of government and 

state. In other words, civic society is a totality of voluntary, formal and non-formal 

groups of people, institutions and their associations, only indirectly depending on government. 

It is also a normative frame of provisions, regulating above totality. Social 

participation of people in this context is understood as a process, in which individuals 

obligate themselves to personally and cooperativelly support communal welfare or en- 

120


large it. Such participation is expressed in activity of non-governmental institutions, 

trade unions, confessional and ethnic organizations, associations and even non-formal 

groups, for example, activity in parents’ boards. Passive members of groups are not 

treated as civic active, as they are able to pay membership fee only, spending no time in 

group activities and performing no practical assignments. Civic participation is defined 

as certain actions, with the help of which attempts are made to make influence on social 

environment and political decisions. It is also treated as activity of people, aiming at 

achievement of specific goals. Belonging to civic society is firstly an active participation 

in public affairs, though persons belonging to it are not necessarily to remain altruistic, 

following the principles of selfishness and realizing benefits of their activities 

in community. When individuals cooperate with other ones that are of similar beliefs, 

their actions become organized and purposeful. They have more opportunities for implementation 

of significant changes in social order. In that case participation in civic 

society becomes more socialized and more orientated towards general benefits. 

The notion of social capital is important, when speaking about participation. The theory 

of social capital is employed in explanation of many aspects, whose joining element 

is participation, which enables people to strive for common welfare. Social capital on 

individual and group level stimulates cooperation and coordination, being itself not a 

result, but an assumption, a motif, stimulating participation and appearing only in joint 

activity. Potentially social capital itself is not either good or bad. It is useful for its participants, 

but only to a certain level, on which they are able to make use of it. In other 

words, individuals, communities and society can benefit from a relatively richer environment, 

where social capital is available, though access to this capital can be distributed 

uneven in society and its employment can be anti social or even pro social. Distribution 

of social capital into structural and cognitive (Uphoff, 1999) enables to maintain that 

structural social capital a priori is treated as a phenomenon, related to associations and 

groups, whereas cognitive capital (attitudes, approaches, standards) are understood as a 

platform for development of stimulus for participation. However, social capital itself 

does not predetermine activeness of social participation and is not a sufficient precondition 

for civic participation or appearance of voluntary activity. It exists as a rational motif 

for appearance of these phenomena in society, as social capital is potentialy good for 

all members of social participation. When speaking about social capital as a motif of 

social participation, we have to note that it is not essential and does not grant active social 

participation. It is not a precondition of obligatory type, i.e. It can run without participants’ 

understanding or evaluation of social capital, appearing during that participation, 

though social participation itself always forms social capital. 

When speaking about participation of students in social life of higher school, we 

have to pay attention to conditions, under which it is running. Higher school is firstly 

an education institution, whose members (lecturers, students, administration and personnel) 

found a certain community, united by this institution. Demands for modern 

universities in national and international documents are high and they are often assessed 

during missions, announced by other universities. On the basis of these documents 

and their analysis following goals of modern academic community have been distinguished: 

121

Darius Rekis 

 

 

 

 

To promote improvement of learning, emphasizing general skills, like ability 

to cooperate, to learn and think critically; these are major assumptions for further 

learning and successful career. 

To encourage people for development of their opportunities and assist them in 

doing that, taking part in lifelong intellectual perfection, preparing for working 

and contributing to social processes and self- realization. 

To assist learners in gaining knowledge for their own benefit, that of society 

and economics. 

To contribute to development of democratic and civilized society. 

Evaluation of chosen goals leads to assumption that it would be rational to include 

elements of academic social participation into implementation of these goals. Social 

participation of students and lecturers should be promoted by offering favourable conditions 

for that. Analysis of national Science and Study Law, adopted by the parliament 

in 2009, proves that social participation of students in higher schools is encouraged. 

Above law states that self-government of higher schools should include representatives 

of students, granting them free expression of ideas and position, securing their 

right to elect representative Board of students and their right to be elected, to join freely 

other associations. It also defines self-government of students in higher school, 

which is entitled as Representation. It defines students’ self-government in higher 

schools and entitles it as representation, it also obligates higher schools to support it as 

well as other organizations of students, providing them with facilities and funds for 

their cultural, sporting and social activities. This law does not deal with securing of 

opportunities for participation in academic life on legal basis only. It also anticipates 

the right of students, lecturers and researchers to join any unions and associations, to 

receive budget funding, if their activities are related to aims and objectives of scientific 

and study system. 

Social participation of Lithuanian students is not yet properly and profoundly explored 

and accomplished researches are basically focused on social participation of disabled 

students, however, analysis of performed researches enable to maintain that the level 

of social participation among students is rather low. Although preconditions and 

tools for active involvement of students into academic life do exist, students still pay 

little attention to social participation related activities and they remain to be passive 

members of their own academic community. 

122


CHARACTERISTICS OF THE DEVELOPMENT OF JUNIOR PUPILS’ 

COMMUNICATIVE COMPETENCE AT PRIMARY SCHOOL 

Giedrė Strakšienė 

Klaipėda University 

Abstract 

The article discloses the conception of the communicative competence, presents the attributes of its 

expression, and analyzes the methods of development of junior pupils' communicative competence. On 

the basis of the data of the research with the participation of 250 primary school teachers, the character of 

the development of junior pupils’ communicative competence is discussed and the results of the lessons 

observed in the context of the building of the communicative competence are analyzed. The research was 

conducted in different educational institutions in various regions of Lithuania. The outcomes of the 

survey of primary school teachers and the results of the lesson observation were juxtaposed. 

KEY WORDS: communicative competence, communicative skills, primary school, junior pupils. 

Anotacija 

Straipsnyje atskleidžiama komunikacinės kompetencijos samprata, pristatomi komunikacinės 

kompetencijos raiškos požymiai ir analizuojami jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikų komunikacinės 

kompetencijos ugdymo metodai. Remiantis tyrimo, kuriame dalyvavo 250 Lietuvos pradžios mokyklos 

mokytojų, duomenimis, aptariamas jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikų komunikacinės kompetencijos 

ugdymo pobūdis ir analizuojami pamokų stebėjimo komunikacinės kompetencijos ugdymo aspektu 

rezultatai. Tyrimas atliktas įvairiose ugdymo institucijose skirtinguose Lietuvos regionuose. Pradinių 

klasių mokytojų apklausos duomenys gretinami su pamokų stebėjimo rezultatais. 

PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: komunikacinė kompetencija, komunikaciniai gebėjimai, pradinė mokykla, 

jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikai. 

Introduction 

In the process of the formation of multicultural information society, the role of 

human cognitive and creative powers and of special and general competences has been 

achieving increasingly greater significance. 

The European Commission issued an education document common for all EU 

member countries: recommendations on building the key competences mandatory for 

each person (2002). In the document, the competences were defined as the totality of 

the knowledge in certain fields, abilities, and attitudes necessary for an individual to 

assure their personal development, improvement, and social integration. 

The EC identified eight fields of principal competences: communication in the 

native language; numeracy and principal competences in the field of natural sciences 

and technologies; communication in a foreign language; ICT abilities; learning to 

learn; interpersonal and civic abilities ; enterprising; and cultural competence. All the 

said fields of competences harmonize and can be transferred to numerous different 

contexts of education: comprehensive compulsory education, adult education and 

competence improvement, and special education. The EC working group noted that 

the principal competences ought to make up a European model to be included in all 

the national general programmes. 

123


The communicative competence (the ability to communicate in the native 

language), numeracy, and ICT competence are identified in the European education 

documents as foundation or hard key skills, supplemented by soft key skills, such as 

problem solution, the ability to learn, and team work. In the opinion of the OECD 

(Organisation for Economic and Social Cooperation and Development) experts, the 

most valuable abilities are related to the fundamental literacy and numeracy skills, 

communication and information competences, the skills of critical thinking and 

problem solution, and the ability to learn and work in a team. The above named 

abilities are supplemented by social abilities (Education Policy Analysis, 2001). 

To date, the communicative competence is a priority in European states, as it serves as 

a foundation for the acquisition of other competences. The communicative competence, 

one of the most important competences for an individual, accounts for successful 

construction, transmission, reception, and interpreting of information related to people's 

interrelationships. Therefore, the content and the topicality of the development of the said 

competence presently attract the attention of Lithuanian educators. 

Lithuanian national documents – the Programme of Implementation of the 

Provisions of Education Strategies for 2003–2012 (2003) and general programmes of 

primary and basic education (2008) – state that one of the most topical intended 

outcomes of the contemporary pedagogy is the education of an active, creative, and 

responsible citizen who shall possess the competences indispensable for successful 

social integration and life-long learning. Education programmes have set the aim of 

providing each person with the general competences (such as learning to learn, 

cognitive, social, initiative-related, creative, personal, and communicative) by the end 

of the period of their compulsory education. However, Lithuanian national documents 

tend to define the concept of competence in a very narrow and abstract way, and thus 

raise a number of questions: what are the components of the communicative 

competence? How is the communicative competence to be achieved? 

Researchers into the communicative competence look into the concept from their 

individual points of view; depending on the field of research they represent, they also 

choose a respective aspect of analysis. The existence of different viewpoints provide a 

possibility for them to supplement one another and to extend the conception of the 

communicative competence. 

One of the first to use the term of communicative competence was American sociolinguist 

Dell H. Hymes (1972). As stated by him, the communicative competence 

meant communicative knowledge, skills, and the ability to understand and speak more 

than one language. J. A. Van Ek (1986), M. Byram (1997) identified integral parts of 

the communicative competence, or its sub-competences: linguistic, socio-linguistic, 

discourse, strategic, social, and socio-cultural; the system has been used by numerous 

researchers into the process of communication up to the present. 

Some researchers (Maslow, 1970; Bruner, 1975; Adler, Town, 1987; Verdeber & 

Verdeber, 1987; Robbins, Jones, 1989; Hamer, 1983; Pearson, Nelson, 1998; Adler, 

Proctor 2006; Myers, 2008) tended to provide a very general definition of the 

communicative competence. The communicative competence had been defined as an 

ability to successfully process (encode, transmit, receive, and decode) information or 

124

CHARACTERISTICS OF THE DEVELOPMENT OF JUNIOR PUPILS’ COMMUNICATIVE… 

to exchange information by using non-written verbal and non-verbal codes. The 

success of the information exchange depended on identical understanding of the 

meaning of the same signs – words, mimic, gestures, or movements – by the 

information transmitting person and its recepient. Such a conception emphasized the 

necessity of a common code to assure the fluency of communication. The common 

code enabled the transmitting person to encode the information in such a way that, on 

decoding it, the recepient would get precise information as it had been transmitted. 

Other authors (Canale & Swain, 1980; Rogers, Noblit, Ferrell, 1990; Lehman, 

1993; Sheils, 1995; Karaliūnas, 1997; Kramsch, 1998; Nauckūnaitė, 1998, 2001; 

Bielinienė, 2000; Brown 2000, Piaget, 2002, Chreptavičienė, 2004) emphasized the 

linguistic aspects of the communicative competence and stated that the latter could not 

be acquired without certain linguistic competences, i.e. the minimum knowledge of 

the structure of the language, its vocabulary, pronunciation, and the skills of the 

application of the said knowledge. To quote linguist S. Karaliūnas (1997), the 

communicative competence consisted of the knowledge of the linguistic code and the 

social rules of language use. “Evidently, man’s world outlook depends on the 

communicative competence: man sees the world through the prism of the native 

language” (Karaliūnas, 1997, p. 331). 

Still other authors (Nedwidek, Rubinstein, 1970; Jemeljanov, (1985, pgl. 

Lekavičiene, 2001); Zinober, and Martlew, 1986; Ruben, 1988; Lock, 1997; Večkienė, 

Grebliauskienė, Sokolovienė, Chreptavičienė, 1998; Stasiulevičiūtė, 1998; 

Jucevičienė, Leipaitė, 2000; Down, 2001; Lekavičienė 2001; Grebliauskienė, 

Večkienė, 2004; Grebliauskienė 2006; Cesevičiūtė, 2003, 2004; Baršauskienė, 

Janulevičiūtė-Ivaškevičienė 2005) presented a broader explanation of the definition of 

the communicatice competence and emphasized not only the knowledge, skills, and 

experience, but also attitudes and values. They highlighted an individual’s 

preparedness to communicate in different situations of life by means of assessing the 

socio-cultural context and circumstances of each situation and selecting the 

appropriate verbal and non-verbal means. According to the authors, the 

communicative competence was not just the ability to apply the language rules in 

order to produce grammatically correct sentences, but also the knowledge of when and 

where, and in talking to whom, the sentences were to be said. 

In the contemporary scientific and methodological literature, quite a few works 

were devoted to the development of the communicative competence. However, no 

systemic discussion on the communicative competence of junior pupils in the 

linguistic, socio-linguistic, discourse, strategic, social, and socio-cultural aspects has 

been found. Therefore, in the present research, a theoretical-empirical model of the 

development of junior pupils’ communicative competence has been worked out: on 

the basis of works of the authors who have dealt with the issue of the communicative 

competence, the essential communicative abilities have been established. 

Most frequently, research works identified the following essential communicative 

abilities: correct speech (Nauckūnaitė, 1998, 2001); rich vocabulary (Nauckūnaitė, 

1998, 2001); understandable and fluent expression (Grebliauskienė, Večkienė, 2004; 

Grebliauskienė 2006); tactful expression of one's opinion and clear pronunciation 

125


(Nauckūnaitė, 1998, 2001); appropriate intonations and regulation of loudness and 

pace (Nauckūnaitė, 1998, 2001; Kundrotas, 2004, 2009); pauses in speech 

(Nauckūnaitė, 1998, 2001; Kundrotas, 2004, 2009); the use of correct standard 

language (Stasiulevičiūtė, 1998; Nauckūnaitė, 1998; 2001, Kundrotas, 2004, 2009); 

the use of facial expression and body language (Zinober & Martlew, 1986; Lock, 

1978, 1997; Stasiulevičiūtė, 1998 Brėdikytė, 2001); attentive listening (Kramsch, 

1998; Down, 2001); eye contact with an interlocutor (Kazragytė, 2000; 

Grebliauskienė, Večkienė, 2004), and attentive and tactful attitude in the process of 

communication. Theatre pedagogue A. Bulatova (2001) (А. С. Булатова) identified 

six factors of succesful verbal communication: the ability to pursuade (logical, 

consistent, and clear speech); the ability to use vocal techniques (trained breething, 

diction, and voice); the dynamics and expressiveness of speech (intonation, logical 

stresses, pauses, and timbre); the ability to employ non-verbal means of speech (mime, 

pantomime, gesture, movement, and carriage); and the ability to discuss, or ethicalpsychological 

activity of the speaker and listener, the ability of perception related to 

the listener’s response, and the ability to use visual aids. 

To acquire the communicative competence, listening to teacher’s explanation or 

watching demonstration alone will not suffice. Pupil has to get involved in the 

learning activity: to study, to purposefully accumulate information, to complete 

practical creative assignments, and to present their outcomes to others. Therefore, it is 

necessary to start developing pupils’ communicative competence from primary school, 

i.e. to strive for a constructive dialogue by means of the responsible use of language, 

of understanding and transmitting messages of different type, by taking into account 

the purpose, the addressee, and the situation in the process of communication, and by 

critical assessment and generalization of information in all the process of education.To 

attain the aim, it will not suffice to elaborate programmes or textbooks aimed at the 

development of the communicative competence. A necessary condition for the 

building of the communicative competence is the use of interactive learning methods 

during the lesson that would encourage pupils to analyze situations and to identify 

problems and teach them to make decisions and act in a responsible way. For the 

changes in the system of education to be effective, teacher’s preparedness – 

professionalism, competences, and attitudes – are of great importance. 

The latest research witness that the building of the communicative competence of 

junior pupils remains problematic. Irrespective of some positive trends in the education of 

the communicative competence of junior pupils, the textbooks do not present sufficient 

assignments for the purpose, the teachers’ communicative competence is insufficient, and 

the education is not always based on the data of the latest research. 

The research into the development of the communicative competence at primary school 

is still at the initial stage: the outcomes are presented in individual scientific publications. 

Therefore, it is important to analyze the attributes of the expression of junior pupils’ 

communicative competence and to identify and justify the methods to be applied in the 

development of junior pupils’ communicative competence. The outcomes of the research 

will contribute to the better understanding of the analyzed phenomenon and, therefore, to the 

theory and practice of the development of the communicative competence. 

126


The object of the research is the development of the communicative 

competence of junior pupils. The object is topical and based on the need for the skills 

of effective communication in the context of contemporary life. 

The aim of the research is to reveal the characteristics of the building of 

junior pupils’ communicative competence in Lithuania. 

The tasks of the research: 

1. To find out how frequently primary school teachers devoted their attention to 

the development of the communicative competence of their pupils. 

2. To find out how frequently the methods of the development of junior pupils' 

communicative competence were employed in lessons. 

3. To establish the factors that influenced the communicative competence of 

junior pupils. 

Research methods: analysis of scientific literature and education documents; a 

questionnaire survey of primary school teachers and talks with them; standardized 

lesson observation. 

1. Research methodology 

To disclose the specificity of the development of junior pupils’ communicative 

competence, research was conducted with the participation of 250 respondents – 

Lithuanian primary school teachers. 

On the basis of the works devoted to the development of the communicative 

competence (cf. Jemeljanov, 1985, Fiske, 1998; Kramsch, 1998; Večkienė, 

Grebliauskienė, Sokolovienė, Nauckūnaitė, 1998, 2001; Cesevičiūtė, 2003, 2004; 

Chreptavičienė, 2004; Grebliauskienė, Večkienė, 2004; Baršauskienė, Janulevičiūtė- 

Ivaškevičienė, 2005; Podgorecki, 2005; Adler, Proctor, 2006; Grebliauskienė, 2006), a 

theoretical model of junior pupils' communicative competence was worked out. The 

model consisted of: the encoding of information (clear expression of ideas, regular 

speech, and rich vocabulary); transmitting of information (clear pronunciation, 

loudness, pace, pauses, and the use of non-verbal means of expression); reception of 

information (attentive listening, the ability to interfere in the conversation, and the use 

of non-verbal means of expression); decoding of information (understanding the heard 

text and decoding of the non-verbal means of expression); and the values-based 

attitudes of the transmitting person/recipient (an open and sincere manner of speaking, 

empathy, tolerance, and respect for the speaker or listener). 

On the basis of the theoretical model of junior pupils’ communicative competence, 

a questionnaire was made for primary school teachers. They were asked to indicate 

how much time of the lesson they devoted to the development of the pupils' 

communicative competence. To establish the frequency of the use of the components 

of the communicative competence, the following versions of answers were proposed: 

very frequently (considerable attention and time was devoted to it in each lesson), 

127


frequently (each lesson, attention was paid to the issue, hovewer, not much time was 

devoted), sometimes (teacher responded and paid attention to it depending on the 

situation), very seldom (teacher responded seldom, in case of major communication or 

language mistakes), and never (when no time was devoted to the development of the 

ability). No respondent chose the last version. 

With the aim to assess the methods of the development of the pupils' communicative 

competence, teachers were presented with the description of the development. They were 

asked to mark how frequently they used one or another method for the development of the 

pupils' communicative competence. The versions were the following: very frequently 

(each lesson); frequently (every 2 or 3 lessons); sometimes (depending on the situation or 

the subject of the lesson); very seldom (in cases of conflicts or when preparing 

presentations, etc.), and never (never before the survey). 

To establish which factors (the preferred leisure time occupations, family 

environment, etc.) affected the communicative competence of junior pupils, the 

description of the factors was made. teachers were asked to assess the significance of 

the factors and mark each one with the following conclusion: extremely significant, 

partly significant, insignificant, and totally insignificant. 

In order to obtain maximum exhaustive information, by means of the standardized 

observation method, the type of the development of junior pupils’ communicative 

competence was researched. For that purpose, a lesson observation protocol was made. 

On the basis of the theoretical model of the communicative competence, the time and 

attention devoted to the development of the components of communicative expression in 

the lesson were recorded: 4 – great attention was paid, things were explained, and 

sufficient time and effort was devoted; 3 – some attention was paid, teacher expained or 

drew attention to certain things, however, not much time was devoted; 2 – some 

attention was paid; 1 – no attention was paid. The obtained data were compared with the 

results of the questionnaire survey of the primary school teachers. 

Supplementary and more specific information about the development of junior pupils' 

communicative competence was obtained in the talks with the primary school teachers. 

2. The frequency of the development of junior pupils’ communicative 

competence in the lesson 

As it has already been mentioned, by means of the questionnaire for primary school 

teachers we sought to establish how frequently teachers paid attention to the 

development of their pupils’ comunicative competence. The summary of the outcomes 

of the survey witnessed that the greatest attention was paid to pupils’ verbal 

expression and attentive listening (see Table 1). 

As can be noticed, teachers paid major attention to the pupils’ verbal expression: 

pupils were regularly taught to speak in a correct way (67 % of the respondents 

indicated doing it very frequently, and 33 % frequently); to clear and fluent expression 

(47,0 % and 53,0 %, respectively); to clear pronunciation (40,0 % and 50,0 %, 

respectively),and to attentive listening (55,0 % and 45,0 %, respectively). The rest of the 

components (loudness, intonations, pauses, etc.) were paid less attention. However, 

128


researchers (Geniušas, 1968; Nedwidek, & Rubinstein, 1970; Nauckūnaitė, 1998, 2001; 

Brėdikytė, 2001; Grebliauskienė, Večkienė, 2004; 2004; Kundrotas, 2004, 2009) 

indicated that the coomunicative competence meant much more than merely clear and 

correct way of speaking. An especially significant role was played by intonations, 

logical pauses, and the pace of speech. When children are taught reading, teacher ought 

to pay attention not merely to the reading techniques (correct pronunciation, sound 

combining, etc.), but also to the expression in reading. The act of reading means 

conveying the information encoded in the written text in a verbal form; to be able to 

master and convey all the information of the text, one has not only to perceive the 

content but also to feel the correct intonation of the text. To quote J. Geniušas (1968), 

“the trained emotionality of the reader and their vivid creative imagination are an 

indispensable precondition for expressive, emotional, and beautiful reading. Reader can 

have acquired the best reading techniques and have beautiful timbre, however, if he 

recites a work of poetry and does not feel it, if the work does not evoke any images in 

his consciousness, the listener can not be expected to get the necessary impression from 

such reading” (p. 175). Consequently, the development of pupils' reading intonations has 

to take place simultaneously with the training of their imagination. 

Table 1 

Frequency of the development of the components of expression of junior 

pupils’ communicative competence in a lesson (%) 

Components of 

Very Frequently Sometimes Very Never 

communicative competence frequently 

seldom 

Correct speech 67 33 0 0 0 

Clear and fluent expression 47 53 0 0 0 

Rich vocabulary 27 40 33 0 0 

Clear pronunciation 40 50 10 0 0 

Intonations 20 40 37 3 0 

Loudness 20 33 40 7 0 

Pauses 10 37 27 26 0 

Pace of speech 13 47 33 7 0 

Facial expression 9 17 39 26 9 

Body language 8 16 40 28 8 

Attentive listening 55 45 0 0 0 

Ability to interfere in the 

conversation 

20 47 33 0 0 

The survey witnessed that the least attention was paid to the development of nonverbal 

expression. Only 10 % of the teacher respondents indicated they paid attention 

to the pupils’ non-verbal communication very frequently. Researchers (Brėdikytė, 

2001; Kazragytė, 2003) noticed that the pupils’ reading or speaking intonations 

frequently lacked vitality, naturalness, and dynamics; however, the said characteristics 

did not depend on the reading techniques. In frequent cases, the pupils who read or 

spoke fluently did it too fast; the reading was monotonous; and the thought lacked 

non-verbal expression. When training pupils’ ability to reveal the mood of a literary 

129


work and to convey its message, their imagination should be trained simultaneously. 

Only when child imagines what he is talking about he will be able to appropriately 

convey the idea by intonation, facial expression, and body language. 

The survey of the teachers on the subject of how frequently they paid attention to 

the values-based attitudes towards junior pupils’ communicative competence produced 

the following results (see Table 2). 

Table 2 

Frequency of the development of the values-based attitudes towards junior 


Values-based attitudes 

towards the communicative 

competence 

Very 

frequently 

Frequently Sometimes Very 

seldom 

Openness and sincerity 15 43 25 17 0 

Empathy 12 33 31 11 0 

Politeness 29 56 15 0 0 

Tolerance 15 34 36 15 0 

Respect for speaker or 16 32 37 15 0 

listener 

Self-respect 13 40 28 19 0 

Never 

The survey proved that the teachers did not pay sufficient attention to the valuesbased 

attitudes (openness and sincerity, empathy, tolerance, respect, and self-respect). 

Only about 1/6th of the teachers paid attention to them very frequently. An 

exceptional component was politeness; the teacher respondents paid the greatest 

attention to it: 29 % did it very frequently, and 56 %, frequently. 

The analysis of the acquired information on the methods of the development of the 

junior pupils' communicative competence and the frequency of their employment 

proved that the teachers used both information and practical operational methods, 

however, because of the curriculum requirements and a shortage of time in the lesson, 

such methods as poem reciting, role reading of the text, or creating of a text were used 

less frequently (see Table 3). 

The discussion of the methods applied by the respondents proved that practical 

operational methods (reading the text, answering to the questions, reciting, etc) were 

employed more frequently Thus, e.g., as many as 60.0 % of the teachers used the 

method of answering to the questions, and did it very frequently, while 33% did it 

frequently; 53.0% of the respondents taught their pupils to read aloud very frequently, 

and 40 %, frequently. In the field of information methods, 33.0 % of the respondents 

explained the rules of communication very frequently and 40.0 %, frequently. 

Teachers shared their own experience sometimes (53.0 %) and very seldom (17.0 %). 

130


Frequency of employment of the methods of the development of junior 


Methods of education 

Very 

frequently 


seldom 

Information methods 

Explanation 

of 33 40 27 0 0 

communication rules 

Talk, discussion 7 40 53 0 0 

Teacher’s sharing their 0 9 73 17 0 

experience 

Practical operational methods 

Reading the text aloud 53 40 7 0 0 

Answering to the 60 33 7 0 0 

textbook/ peer/ teacher's 

questions 

Poetry reciting 20 27 53 0 0 

Role reading of a text 20 20 60 0 0 

Retelling the text in one’s 13 40 47 0 0 

own words 

Creating the beginning/ 

middle/ end of the text 

0 20 73 0 0 

Table 3 

Never 

As proved by the survey results, the primary school teachers preferred traditional 

methods (such as reading or answering to the questions) to creative assignments (role 

reading of a text, creating a text, retelling in one’s own words, and other). Meanwhile, 

researchers emphasized the child's creative potential at a junior school age. As stated 

by J. Piaget (2002), a junior pupil was characterized by discoveries, creativity, vivid 

thinking, imagination, and modeling of one’s own world, as well as self-expression in 

verbal and non-verbal ways. The significance of the cognitive creative activeness (the 

understanding and imagination of the object of discussion) as an indispensable 

prerequisite for the formation of pupils' communicative abilities was emphasized both 

by researchers and educators. 

The content of the primary school pupils’ speech development were short poems or 

prose texts which were read, retold, and understood. Role-play during the lessons of 

Lithuanian undoubtedly deepened the understanding of the beauty and value of the 

prose and poetry texts and helped children to better memorize the vivid speech of the 

heroes and to convey their dialogues, character, and mood. 

The list of the factors affecting the development of junior pupils’ communicative 

competence in the order of their importance is presented in the following table: 

131


Factors that influence the development of junior pupils’ 

communicative competence (%) 

Factors that influence the 

development of junior pupils' 

communicative competence 

Curriculum and textbooks 

Guidelines and references to 

the development of the 

communicative competences in 

education documents 

Systematic development of the 

communicative education in 

the lessons of all subjects 

The abundance and diversity of 

the communicative assignments 

in textbooks and work books 

Lesson environment 

Teacher’s personal example of 

communication 

Creating the environment for 

pupils to speak and express 

their opinion during the lessons 

Creating the environment for 

pupils to speak publicly during 

events, projects, or class 

discussions 

Very 

frequently 


seldom 

27 47 20 6 0 

57 37 6 0 0 

37 50 13 0 0 

80 20 0 0 0 

80 20 0 0 0 

67 33 0 0 0 

Family environment 

Child‘s birth order (1,2,3..) 0 27 40 20 13 

Family communication 67 33 0 0 0 

traditions 

Parent’s education and social 40 53 7 0 0 

status 

Parent’s wealth 7 13 60 13 7 

The number of family members 0 13 67 7 13 

The age of family members 0 7 73 13 7 

Leasure time activities 

Book reading at home 80 20 0 0 0 

Communication by mobile 1 0 65 27 7 

phone 

Communication on the Internet 7 7 67 13 7 

Watching TV 7 13 67 7 7 

Listening to the radio 7 13 67 9 7 

Friends’ habits of 33 40 27 0 0 

communication 

Environment outside home 40 40 20 0 0 

Attending of clubs and circles 53 40 7 0 0 

132 

Table 4 

Never


As established by the survey, all four groups of factors – curricula, lessons, family 

environment, and leasure occupations – made a greater or lesser impact on the 

communicative competence of junior pupils. The respondents (80.0 %) indicated that a 

personal example of teacher was a very important factor, as well as enabling pupils to 

express their opinion during the lessons (80,0 %) and book reading (80.0 %). Slightly 

lower percentage of the respondents named the creating of the environment for pupils to 

speak publicly during events (67.0 %) and family communication traditions (67.0 %). The 

child’s birth order (13.0 %), the parents' wealth, and the age of the family members (7 % 

each), communication on the Internet and mobile phone, watching TV and listening to the 

radio (7 % each) were indicated as totally insignificant factors. 

3. Discussion of the observed lessons 

In order to obtain the maximum exhaustive information, the character of the development 

of junior pupils' communicative competence was studied by means of the standardized 

observation method. During April 2010, in Klaipeda primary and basic schools, 50 lessons 

were observed (including 10 lessons in the 1st, 10 in the 2nd, 15 in the 3rd, and 15 in the 4th 

forms) that were given by teachers having 10 years of teaching experience (including 1 

teacher-expert, 6 teachers – methodologists, and 3 senior teachers). Over the period of 4 

weeks, 5 lessons of each teacher were observed (in each case, 5 lessons in the same form). 

During the observed lessons, a protocol was filled in, to record the attention paid by the 

teacher to the development of junior pupils' communicative competence. On the basis of the 

theoretical model of communicative competence, the attention paid to the development of its 

components was recorded: 4 – great attention was paid, things were explained, and sufficient 

time and effort were devoted; 3 – some attention was paid, teacher explained or drew 

attention to certain things, however, not much time was devoted; 2 – some attention was 

paid; 1 – no attention was paid. The obtained data were compared with the results of the 

questionnaire survey of the primary school teachers. 

The attention paid by the primary school teachers to the development of junior 

pupils’ communicative competence was recorded in the lessons of the Native 

Language, Mathematics, and World Studies. 

The observation witnessed the predomination of the reproductive methods in a 

lesson: pupils were oriented towards memorization of information and its reproduction, 

the content, and reading techniques. The expression of conveying the information (clear 

pronunciation, intonation, timbre, logical pauses, the pace of speech, the facial 

expression, or body language) was paid little or no attention (see Fig. 1). 

The discussion of the observed lessons allowed to establish that the greatest attention to 

the development of language abilities of junior pupils’ communicative competence 

(correct speech, clear formulation of thoughts, and rich vocabulary) was paid in the lessons 

of the Native Language. Sometimes language abilities were developed during the World 

Studies lessons, and very seldom, in the lessons of Mathematics. Moreover, equal 

attention to attentive listening and the ability to interfere in the conversation was paid in all 

three types of lessons. Most frequently the said elements were paid attention to in case of 

discipline problems, conflict situations, or similar cases 

133


Fig. 1. Most frequent attention paid to the development of pupils’ communicative competence 

In the education of values in the lessons of the Native Language, Mathematics, and 

World Studies, the teachers of primary school emphasized the component of politeness 

and paid the greatest attention to it. In the teachers’ opinion, junior pupils had to be able to 

behave (to greet, to bid farewell, and to thank other people in a nice and polite way, to 

show respect for the elder, etc.). In accordance with the teachers, the concept of politeness 

included respect, tolerance, self-respect, and empathy. Politeness was most frequently 

trained in the lessons of World Studies, less frequently in the lessons of the Native 

Language, and still less frequently, in the lessons of Mathematics. 

134 

Fig. 2. Most frequently paid attention to the development of pupils’ values-based attitudes


The talks with the primary schol teachers revealed that they found language skills 

(reading of the text, its comprehension, and retelling) to be of great importance for the 

development of the pupils’ communicative competence. The textbooks of the native 

language for primary school contained numerous folk fairy tales and small forms of 

verbal folklore. With full understanding of the significance of intonations in reading 

and retelling, the primary school teachers sought to employ different means of 

exciting imagination, such as holding fairy tales afternoons or evenings, encouraging 

children to choose fairy tales and the ways of telling them, making dialogues, or role 

playing some pieces of fairy tales. In accordance with the surveyed teachers, primary 

school pupils liked to put on different costumes, create hairdos for their characters, 

and to change their looks in an unrecognizable way; all that contributed to the 

understanding of the character and encouraged empathy in communication. 

It was noted that lessons became more interesting and useful when the elements of play 

were employed, as the wish to present the life impressions in a vivid and expressive way was 

an innate characteristic of children. The textbooks or the subjects of the World Studies 

provided children with abundant information about their family, their nature, and could 

immediately create role play situations related to the subject. Ocassionally dialogues were 

created and situations were enacted that contributed to the quality of the assignments of 

mathematics. Thus, e.g., a tourist agency was enacted: the children divided into groups, 

made flyers with the prices of trips indicated, made money, bought the trips, communicated 

and discussed. In another case, a situation in a polyclinic was role-played: a team of doctors 

“arrived” at a classroom and measured the children’s height, the length of the feet and the 

palm, the size of their heads, etc. 

As mentioned above, it was found out that insufficient attention was paid to the 

development of the children’s communicative competence in the lessons of the World 

Studies and Mathematics. Most frequently, the attention was focused on the 

memorizing and reproduction of the knowledge; the reproductive skills were trained. 

On the average, one third of the time of the lesson was devoted to the teaching 

material and the monitoring of its mastering, with the predomination of the 

information-centred teaching methods and questions and assignments of the 

convergent type, demanding precision and a single correct answer. The data of the 

observation did not fully correspond to the teachers’ responses in the questionnaire. 

In almost all structural parts of the observed lessons (the Native Language, World 

Studies, and Mathematics), teachers tended to predominate. the majority of pupils 

were doing the assignments and providing laconic answers to the teacher's questions 

mainly related to the cognition and theoretical knowledge. 

Final Remarks 

European documents on education define comunicative competence as a 

combination of communicative knowledge, abilities, and attitudes, and consider it to 

be one of the principal competences indispensable for successful life. Fast changes in 

different fields of life put a demand on the system of education to build competences 

in compliance with the needs of the contemporary society. 

135


Given the works of the authors who studied children’s comunicative competence, a 

theoretical – empirical model of the development of junior schoolchildren’s 

communicative competence was designed. The essential communicative abilities were 

identified: correct speech, rich vocabulary, clear and fluent expression, clear 

pronunciation, appropriate intonation, loudness and pace of speech, the use of pauses 

and logical stress, emotional facial expression and body language, attentive listening, 

and attention and tact during communication. 

The data of the teachers’ questionnaire witnessed, and the results of lesson 

observation confirmed, that during the lessons junior schoolchildren’s verbal 

expression-related communicative abilities were mainly developed: correct speech, 

fluent expression, and clear pronunciation. Attention was also paid to the training of 

attentive listening. However, the rest of the communicative abilities, such as intonations, 

loudness, pauses, and non-verbal expression were paid much less attention. The research 

also proved that the education of values-based attitudes (openness, sincerity, empathy, 

tolerance, respect, and self-respect) were paid insufficient attention (except for 

politeness that was paid greater attention by the teachers). 

In the lessons, the teachers mainly employed practical – operational methods, such 

as text reading, answering to the teacher or textbook/ student book questions, and 

reciting. The method of answering to the questions was very frequently used by 60 %, 

and teaching to read texts aloud, by 53 % of the teacher respondents. From among 

informational methods, explanation of the rules of communication was employed most 

frequently (33 %), and sharing one's personal experience, the least frequently (17 %). 

As proved by the survey results, the teachers tended to opt for traditional methods 

(such as reading and answering to the questions), while creative tasks (such as role 

reading, creating of the text, or retelling in one's own words) were extremely rare. 

During the studies of the impact made on the junior schoolchildren's 

communicative competence by syllabi, textbooks, lessons, family environment, and 

leisure occupations, the principal factors were identified: teacher’s personal example 

(80 %), creating conditions for schoolchildren to speak and express their opinion 

during the lesson (80 %), and book reading (80 %). Significant impact ws also made 

by public speaking during events (67 %), as well as comunication traditions in the 

family (67 %). 

Lesson observation proved the predomination of reproductive trends, i.e.orientation 

towards memorization, reproduction, and content of information and reading 

teachniques. Communicative expression (clear pronunciation, intonation, timbre, 

logical pauses, pace of speeech, facial expression and body language) were paid little 

attention or ignored. The greatest attention to communicative competences was paid in 

the lessons of the native language, and the least, in mathematics. 

Received 2011 01 03 


136

References 


Adler, R. B., Proctor, R. F. (2006). Looking Out. Looking In. Wadsworth Publishing: 12 edition. 

Adler, R. B., Towne N. (1987). Looking Out. Looking In. New York: Holt, Rinehart and Winston, Inc. 

Baršauskienė, V., Janulevičiūtė-Ivaškevičienė, B. (2005). Komunikacija: teorija ir praktika. Kaunas: Technologija. 

Bendrosios programos ir išsilavinimo standartai: priešmokyklinis, pradinis ir pagrindinis ugdymas. (2008). Vilnius. 

Bitinas, B. (1998). Ugdymo tyrimų metodologija. Vilnius: Jošara. 

Byram, M. (1997). Teaching and assessing intercultural communicative competence. Clevedon, UK: Multilingual 

Matters. 

Byram, M., Fleming, M. (1998). Language learning in intercultural percpective: Approaches throught drama and 

ethnography. Cambridge, UK: Cambridge University Press. 

Bielinienė, J. (2000). Iškalbos menas. Vilnius: Dailės akademijos leidykla. 

Brėdikytė, M. (2001). Dialogical Drama with Puppets (DDP) as a Means of Fostering Children’s Verbal Creativity. 

Doctoral Dissertation at Vilnius Pedagogical University, Lithuania. 

Brown, H. D. (2000). Principles of language learning and teaching. Fourth edition. New York: Longman. 

Bruner, J. S. (1975). From communication to language: A psychological perspective. Cognition 3. 

Canale, M., Swain, M. (1980). Theoretical bases of communicative approaches to second language teaching and 

testing. Prieiga internetu: https://segue.atlas.uiuc.edu/uploads/nppm/CanaleSwain.80.pdf [žr. 2010-06-15]. 

Cesevičiūtė, I. (2003). Studentų komunikacinės kompetencijos ugdymas tikslinėje edukacinėje aplinkoje. Daktaro 

disertacija. VDU. 

Cesevičiūtė, I. (2004). Specific Aspects of a Targeted Educational Environment for the Development of Students 

Communicative Competence at University: their Manifestations in hte Dimensions of Context and Background. 

Socialiniai mokslai 2 (44). Kaunas: Technologija. 

Chreptavičienė, V. (2004). The scift of communication competence model in the context of information and multiculrel 

society. Kaunas: Technologija. 

Down, S. (2001). Social Competence. New Jersey. 

Education policy analysis. 2001. Paris: OECD. 

Fiske, J. (1998). Įvadas į komunikacijos studijas. Vilnius: Baltos lankos. 

Geniušas, J. (1968). Rinktiniai pedagoginiai raštai. Vilnius. 

Grebliauskienė, B. (2006). Komunikacinių mokėjimų struktūra ir turinys. Prieiga internetu: http://www.leidykla.vu.lt 

[žr. 2010-07-07]. 

Grebliauskienė, B., Večkienė, N. (2004). Komunikacinė kompetencija. Komunikabilumo ugdymas. Vilnius: Žara. 

Hammer, J. (1983). Practice of English Language Teaching. London: Longman. 

Hymes, D. (1972). Models of the interaction of language and social life. In: J. J. Gumpertz, D. Hymes (eds.). 

Directions in Sociolinguistics: the Ethnography of Communication. New York: Holt, Rinehart & Winston. 

Hymes, H. (1972). On communicative competence. In: B. Pride, R. Holmes (eds.). Sociolinguistics. London. 

Jucevičienė, P., Leipaitė, D. (2000). Kompetencijos sampratos erdvė. Socialiniai mokslai 1(22). 

Karaliūnas, S. (1997). Kalba ir visuomenė. Vilnius: Vaga. 

Kazragytė, V. (2000). Vyresniojo ikimokyklinio amžiaus vaikų komunikavimo vaidybos priemonėmis ypatumai. 

Pedagogika. Mokslo darbai 42. 

Kazragytė, V. (2002). Komunikacinis priešmokyklinio amžiaus vaikų vaidybos gebėjimų ugdymo modelis. 

Pedagogika. Mokslo darbai 62. 

Kramsch, C. (1998). Contex and culture in language teaching. Oxford, UK: Oxford University Press. 

Kundrotas, G. (2004). Lietuvių kalbos intonacija: teorija ir praktika. Žmogus ir žodis. Mokslo darbai: Didaktinė 

lingvistika, t. 6, nr. 1. Vilnius. 

Kundrotas, G. (2009). Intonacijos raiška grožinės literatūros tekste. Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto 

leidykla. 

Lekavičienė, R. (2001). Socialinės kompetencijos psichologiniai kriterijai ir vertinimas. Kaunas: Vytauto Didžiojo 

universitetas. 

Lock, A. (Ed.) (1978). Action, gesture and symbol: The emergence of language. London: Academic Press. 

Lock, A. (1997). The role of gesture in the establishment of symbolic abilities: Continuities and discontinuities in early 

language development. Evolution of Communication, vol. 1, no. 1. 

Maslow, A. (1970). Motivation and Personality. New York: Harper & Row. 

Myers, D. G. (2008). Socialinė psichologija. Kaunas: Poligrafija ir informatika. 

Nauckūnaitė, Z. (1998, 2001). Iškalbos mokymas: vadovėlis. Kaunas: Šviesa. 

Nedwidek, R. A., Rubinstein, D. J. (1970). Voice and Communication in Student Teaching. Education 90(4). 

Pearson, J. C., Nelson, P. E. (1998).Understanding and Sharing: An Introduction to Speech Communication. Dubuque: 

Wn. C. Brown. 

Piaget, J. (2002). Vaiko kalba ir mąstymas. Vilnius: Aidai. 

Podgorecki, J. (2005). Socialinė komunikacija mokytojams. Vilnius: VPU. 

137


Robbins, J. G., Jones, B. S. (1989). Effective Communication for Today’s Manager. New York: Chain Store Publishing 

Corp. 

Rogers, D. L., Noblit, G. W., Ferrell, P. (1990). Action Research as an Agent for Developing Teachers Communicative 

Competence. Theory into Practice 29(3). 

Ruben, B. D. (1988). Communication and Human Behavior. New York: Mc Millan. 

Sheils, J. (1995). Komunikacija kalbos pamokoje. Kalbų mokymas ir mokymasis bendrauti. Vilnius: Leidybos centras. 

Stasiulevičiūtė, V. (1998). Vaidybos elementai mokant užsienio kalbų. Mokykla ir teatras. Kaunas: Šviesa. 

The future Objectives for Education and Training Systems in Europe. Key Competences in the Knowledge. (2003). 

Based Society. EK švietimo DGB ataskaitos projektas. 

The key competencies in a knowledgebased economy: A first step towards selection, definition and description. 

(2002). Concept document of the Commission on ,,Key competencies“ European Commission. 

Valstybinės švietimo strategijos 2003–2012 metų nuostatos. (2003). Valstybės žinios 71. 

Van Ek, J. A. (1986). Objectives for foreign language learning, vol. 1. Scope. Strasbourg: Council of Europe. 

Večkienė, N., Grebliauskienė, B., Sokolovienė, D., Chreptavičienė, V. (1998). Komunikacija ir bendravimas: sampratų 

santykio problema. Kn.: P. Jucevičienė ir kt. (atsak. red. ir sudaryt.). Edukologijos idėjos Lietuvos švietimo sistemos 

modernizavimui. Kaunas: Technologija. 

Verdeber, R. F., Verdeber, R. S. (1987). Inter-Act Using Interpersonal Communication. London: Scott and Foresman. 

Zinober, B., Martlew, M. (1986). The development of communicative gestures. In: M. D. Barrett (ed.). Children’s 

single-word speech. Chichester: Wiley. 

Булатова, А. С. (2001). Педагогический артистизм. Москва: Академия. 

138


ADULT LEARNING ORGANIZATION (andragogical rating) 

Kęstutis Trakšelys 

Klaipėda University 

Abstract 

The article discusses in detail the concept of a learning organization, different scientists approach to adult 

learning, issue of learning the form and methods. The paper analyzes the characteristics of a learning 

organization and how the organization is different from stopped-learning organizations. Learning organizations 

discussed the advantages of the free market against other organizations. Analyzing how the organization and the 

employee benefit from learning how it affects the organization’s efficiency, quality of work. Analyzed learning 

environment, as well as discuss and adult education and training characteristics and methods. Presents an 

empirical study, which surveyed 60 respondents. It examines the attitude of respondents to continuing training, 

what forms of learning and useful choice. Also it is delivered to respondent's approach to learning opportunities 

and the employers’ approach to training for staff. 

KEY WORDS: learning organization, andragogist, andragogy, socialization and constant learning. 

Anotacija 

Straipsnyje analizuojami besimokančios organizacijos bruožai, kuo ji skiriasi nuo nesimokančios 

organizacijos. Aptariami besimokančios organizacijos pranašumai laisvosios rinkos sąlygomis, lyginant 

su kitomis organizacijomis. Nagrinėjama, kokia nauda organizacijai ir darbuotojui iš mokymosi, kiek tai 

atsiliepia organizacijos veiklos veiksmingumui, darbo kokybei. Nagrinėjamas mokymosi aplinkos 

kūrimas, aptariami suaugusiųjų ugdymo ir mokymo ypatumai bei metodai. Pristatomas empirinis tyrimas, 

kurio metu apklausta 60 respondentų. Nagrinėjamas andragogų požiūris į nuolatinį mokymąsi, kokios 

mokymosi formos naudingiausios ir priimtiniausios. Pristatomas respondentų požiūris į mokymosi 

galimybes ir darbdavių požiūris į besimokančius darbuotojus. Straipsnyje apibendrinama teorija ir 

empiriniai duomenys, kurie leidžia teoriškai besimokančiai organizacijai priskiriamus bruožus įvertinti 

juos taikant praktiškai. 

PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: andragogas, andragogika, besimokanti organizacija, nuolatinis mokymasis, 

socializacija. 

Introduction 

In modern society, knowledge is becoming one of the conditions for increasingly 

valued and personal realization. This is particularly evident in recent decades, significant 

changes in management emphasizes the quality of management, organizational behavior 

and culture, work efficiency, technological and competitive rates. Rapid changes in global, 

technology and the type of work constitutes a natural need for people to learn. The 

organizers of various countries and business set themselves the tasks for more effective 

development of opportunity network of learning throughout all the modern human’s 

environment surrounding at all stages of his life. 

The scientific literature on adult learning and learning organization examined and 

dealt by many Lithuanian and foreign authors, such as: D. Beresnevičienė (1992, 2000), 

G. Bogard (1991), L. Broom (1992), E. Normantas (1998), J. Vaitkevicius (1995), 

J. Vveinhardt (2009), D. Bukantaitė, D. Remeikienė (2007), J. Kvedaravičius, I. Dagytė 

(2006), J. Schuh (2000, 2002), B. Simonaitienė (2003), J. Bersėnaitė, G. Šaparnis, 

D. Šaparnienė (2006), R. M. Andriekienė, B. Anužienė (2006), V. Tubutienė, 

R. Poškutė (2007) and others. According to these scientists, learning a fundamental 

139


individual’s career success becomes a survival factor for the organization and the 

successful development and adaptation the possibility to the facing challenges of this 

time. 

Lack of scientific observation – not enough examined by how much in the 

literature of adult learning and learning organization characteristics and advantages 

truly useful for the organization, its staff, and operational efficiency. 

Article object – effectiveness of adult learning. 

Article Goal – analyze the adulthood learning and learning organization in 

andragogical terms. 

Methods: in order to assess the effectiveness of learning and application of 

knowledge in professional activities and the scientific literature, a systematic method 

of analysis, respondents’ views on learning motivation, appropriateness and 

effectiveness-it used the survey. 

Methods of Analysis: 60 questionnaires obtained from students’ learning 

andragogy specialty at the Klaipeda University Continuing Studies Institute. General 

population consists of 169, which is 35.5 percent of interviewed respondents. 

Participated in the survey respondents selected at random sampling. The test error is 

+/-5 percent, with a sample larger than 5,000 people – in order to be interviewed it has 

to be 400 respondents. These figures are presented by Ch. Nachmias, D. Nachmias 

(1985). They point out that the population of 10,000 workers, to meet the 5 percent 

error, it can be interviewed the 385 respondents. So we assume that the survey 35.5 

per cent of them, as one institution, it can be stated of significant survey and analysis 

error does not exceed more than 5 percent. 

Respondents’ demographic table (in percent) 

Data Man Woman 

Sex 45 55 

Age 

18–25 27 21 

25–35 43 40 

35–45 25 30 

Over 45 5 9 

Education 

Higher 3 7 

Higher non-unviersity education 18 25 

Professional 35 21 

Secondary 44 47 

Employed 71 63 

Unemployed 28 30 

Paretnal Leave 1 7 

Table 1 

140

1. Main features of a learning organization 


Definitions of a learning organization literature can accept by many; each author 

describes this concept in different ways. The first idea of a learning organization and 

management model was introduced in 1990 by P. Sengel (Bukantienė, 2007), so this 

concept is already not so old, so there is not settled and well established definition. 

Summarizing the scientific literature (Simonaitienė, 2003; Bersėnaitė, Šaparnis, 

Šaparnienė, 2006; Report, 2002, 2006, etc.) can distinguish the following characteristics of 

a learning organization: knowledge creation and continuous pursuit of information 

dissemination, promoting change, innovation, critical understanding of regeneration 

aspirations; strategy as a learning process. Involvement of the organization’s policymaking 

is part of it as well as common vision and mission development and 

implementation of learning environments; opportunities for development, investments into 

employee training and education; systematic thinking, personal mastery, team learning. 

Of course, the inherent characteristics of a learning organization can be found 

more, but we find them and we will find by studying the other scientists and their 

views on the studied subject. 

B. Simonaitienė (2003) defines a learning organization as an organization where 

people continually expand their competencies to achieve the desired results, which 

also developed new models of thinking and open and free development of collective 

aspirations. L. Stoll and D. Fink (1998) argues that a learning organization, which is 

constantly encourage others to develop professionally. It is an organization that learns 

and encourages learning. 

J. Kvedaravičius and I. Dagytė (2006) presents the learning organization as a 

science and business partnerships in the result. According to the author, it is a new 

partnership in management, but also the essential and necessary matter. 

A. Pundzienė (2002) argues that the organization is not just a group of people who 

pursue a common goal, but their teams, systems, processes and experiences. 

According to the author, any organization going through a cycle of ontogenesis and 

phylogenesis, inherent to all organizations, as well as an individual, the organization 

has only endemic cycle of dependence on the times, geography, and other events. In 

this way, it has led to new forms and types of organizations, which is one of them are 

constantly learning organizations. 

Should be addressed to the learning organization, personnel, involved in the 

organization, actively participate in it. Employee participation in management of the 

organization is organized as a learning process (Simonaitienė, 2003). A learning 

organization is flexible and open, which means that it is itself a network, alliances, 

projects with external partners or becomes a member of most of these networks. 

Learning organization refers to the process of translating the data received in 

knowledge, relevant organizations with the essential objectives and available to all 

members of the organization. Should be addressed, that these processes take place at 

all organizational levels: individual, groups and organizations, all organization’s 

concerns, well-both managers and highly skilled professionals, and supporting lowskilled 

workers in fields of activity (Simonaitienė, 2003; Bukantaitė, 2007). 

141


By S. Robbins (2003) training can include everything from staff training to read 

and to complex management courses. R. M. Andrikienė and B. Anužienė (2006) 

extends the concept of training a lot more, according to the authors, it is a professional 

organization in the field of professional competence, training, corporate training and 

competence of improving relations (Vveinhardt, 2009; bers 2001, 2002; Шейн, 2002; 

Гринберг, Бэйрон, 2004;Vanagas, Abramavicius, 1998). 

In the scientific literature (Daft, 2002; Kvedaravičius, 2002, 2006; Simonaitienė, 

2003, Sakalas, 1996; Stoner, 1999) identifies the following teaching methods on a job 

training and education at workplace. The most popular method of training is to be 

trained by the teaching staff or head of an experienced worker. It is also used practical 

internship – a structured learning process by which people become skilled workers, 

participating in workshops and classroom learning in workplace. 

According to A. Sakalas (1996), analysing training needs, it is necessary to adapt 

the most appropriate training method. Assessing current situation, it is believed that 

the focus should be addressed to stabilize the market, so we should be sufficient to 

focus on high-skilled professionals and their preparation and professional 

development. Since the training of personnel is an expensive, we should be able to 

retain good professionals in an assessment of their acquired skills and competencies. 

2. Andragogs approach to staff development and education 

During the study it was aimed to clarify the andragogy approach to studying 

students' education and development programs. The chosen andragogy year students 

prepare themselves to become teachers for adults; and most of the students who work 

have already been involved in various educational and training programs. 

To clarify the approach to a learning organization and their motives to learn, 

respondents were given nine questions (Table 2). 

Respondents questionaire 

Table 2 

No. Instrumentation issues 

1. Did you have to participate in training or other staff development programs? 

2. What benefits you get from training and development programs? 

3. Do you apply directly acquired knowledge and competences at work? 

4. What encourages you to participate in courses, seminars and training sessions? 

5. What training / courses do you think is most useful? 

6. How do you choose what courses / training involved? 

7. What prompted you to study the Institute of Continuing Studies? 

8. How and in what way your employer take your efforts to study? 

9. Do you associate with the education gained in the career plans? 

Observing the review of demographic data, we notice that the study and acquire a 

profession tend to both sexes. Most tend to study 25–35 year olds, with the majority of 

142


secondary education. It makes perfect sense, because such people may have formed 

their own life plans, but the secondary education may hinder their implementation. It 

should also be noted that the majority of people studying andragogy work. It is the 

objective factor, because the studies of Continuing Studies at the University are pay, 

so before joining to university, people evaluate their options. While in college, it 

facilitates to keep a job during economic hardship time. 

It was found that 25 per cent of respondents participated in refresher courses, 28 

per cent – participated in professional training, 12 per cent participated in retraining 

courses. In other training courses 35 percent of respondents attended. Should be 

addressed, most of the respondents participated in computer literacy courses as many 

as 75 percent (66 per cent of women and 34 per cent of men). It should be noted that 

46 per cent of respondents participated in a number of times in various educational 

and training programs. Thus, it is likely that the respondents’ answers about the 

benefits of training courses and performance are reliable, because the respondents 

have experience in training and understands the purpose of the interview and topics. 

53 percent of respondents indicated that training courses benefits may be beneficial 

and can be used at their work. 22 percent of respondents believe of the benefits of low 

and 25 per cent of them consider of no any benefit. 

Respondents’ opinion of training tends to be personal development and selfknowledge: 

26 percent of them lean towards communication skills, 15 percent – 

conflict resolution, 21 percent – art talks, 18 percent – case management, 13 percent – 

image development (organization and individual) and only 7 per cent mentioned the 

benefits of targeted professional training. In a survey conducted showed that the 

acquired knowledge in their work and adapt the competencies adjusted by only 35 

percent respondents, 26 percent did so partially, and 39 per cent of them say they 

didn’t see usefulness in their work at all. In conclusion, the training and courses to 

organizations and individuals that are expensive is not always helpful or appropriate to 

be selected. 

The 36 percent of respondents think the leaders encourage participating in various 

courses, seminars and training sessions, 15 percent see a lack of competence, 17 

percent – career opportunities, 21 percent think of obligation to improve according to 

their type of work, 11 percent point at a personal desire to excel. As you can see from 

responses to training of staff motivation is low because employers decide on majority 

issues what kind training fits, so it can be assumed that employers “and employees” 

point of view of the situation, relevance of topics, goals are not always consistent. 

Continuing Studies Institute of the respondents started to learn because: 49 percent 

of them wanted to change profession (as noted in 68 percent of respondents with 

vocational training, of which 87 per cent of men). 41 percent began to study at the 

Continuing Studies Institute for saving job opportunities because of the for college 

university degree requirement (61 per cent of them – women). The remainder of 

respondents (10 percent) says willing to improve and acquire knowledge. It can be 

concluded that education as an important factor in preserving jobs. I would also like to 

stress that a student employee acquires the knowledge and allows himself as a person 

143


to be better developed, realized; it gives confidence in the way self-esteem. 

Individuals feel more comfortable in social environment. 

Student employee seeks his employer’s support and motivation. So it was interesting 

to see how employers evaluate workers’ efforts to improve their qualifications. 47 

percents of respondents replied that they see positively. 21 percent of them argue that 

employers do not pay attention to staff training and they are not interested. 32 percent of 

respondents believe that employers build barriers to study, etc. 

There are various ways to assess the employee student by employers: 31 percent of 

employers promoted, 43 percent made it possible to study, 23 percent support morally 

for studying, and 3 per cent is that the employer pays for the education. 

21 percent of respondents participated in the study believe that the completion of 

their andragogy studies would help adapt to the requirements. Another 21 percent 

expect to find a better paid job, while 11 per cent of respondents believe that nothing 

will change, and 15 percent hope to get raise in the career. 

From the study it became clear that the respondents who entered the university had 

a variety of reasons, but associated learning to their career prospects, better pay. More 

men focused on career opportunities, 67 percent, meanwhile, 11 percent believed that 

nothing would change. 7 percent of the respondents were women. After school 65 

percent of men and 35 per cent of women hope for a better job. 

After graduation the respondents of 35 to 45 years old (61 per cent) expected 

learning benefits and greater perspectives; the 18–25 years old respondents 

highlighted adapts to the times (36 percent), meanwhile, the people over the 45-yearold 

pointed out of no change. Younger respondents than older link their education and 

lifelong learning to a greater career and a social position. It is assumed that the older 

respondents aged in 45 think they have the satisfaction of the social situation and 

work, or makes no significant impact on education, which could improve the situation. 

To sum up the results, we can say that managers of organizations should take more 

into account of workers’ needs and wishes of the choice of themes and training 

methods. Since the training courses and seminars are usually expensive it is advisable 

to prepare personnel who will be able to apply knowledge in their professional field 

and the organization’s effectiveness. 

Conclusion 

After the analysis of scientific literature it suggests that a learning organization is 

better than the others. In learning organization it dominates a favorable microclimate, 

which allows employees to feel good in organization and successfully participate in 

the management of the organization. Employees in such organization can make 

independent decisions, have more responsibility. In learning organization there is 

more effective communication between employees and employers, thus it helps 

improve faster and more efficient decision-making. Learning takes place at all levels 

of the organization, and combining the entire organization to achieve a common goal, 

creating and improving organizational culture. 

144


Discussed in theory and the assigned features to a learning organization is not fully 

applicable in practice. The survey revealed that many organizations do not meet the 

requirements of a learning organization and goals. Training is not conducted at all 

levels of training; employees cannot make decisions independently; there is no 

effective communication, which would ensure appropriate decisions. 

The study found that many respondents are linked to a better education and job career 

opportunities. Interviewd respondents have been in some certain form of training. Most of 

as much as 46 percent of respondents attended computer literacy courses. 

As is evident from the study, various training and development programs are not 

effective, because many organizations leaders choose their own trainning programs (36 

percent of respondents). So we can assume that the respondents acquired knowledge 

through training is not an effective and is adaptable a little in their direct work that 

applies the knowledge, and 35 percent of respondents noted they had used in their direct 

work. The study showed that respondents use the most of both the personal 

development, personal skills training and educational courses. Only 7 per cent of 

respondents cited it as the most effective professional training. Also, the study showed 

that not all employers are learning and encourage their staff-training, the respondents as 

many as 23 percent think employers show displeasure that employees wants to study. 



References 

Andriekienė, M., Anužienė, B. (2006). Andragogų kompetencijų tobulinimo aspektai tęstiniame profesiniame mokyme. 

Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla. 

Beresnevičienė, D. (1992). Nuolatinis mokymasis Lietuvoje. Kaunas: VDU. 

Beresnevičienė, D. (2000). Suaugusiųjų švietimo psichologiniai aspektai. Suaugusiųjų švietimas dabarčiai ar ateičiai. 

Kaunas: VDU. 

Bogard, G. (1991). For a socializing type of adult education. Strasbuorg: Cuuncil of Europe. 

Broom, L., Bonjean, C. M., Broom, D. H. (1992). Sociologija. Kaunas: Littera Universitatis Vytauti Magni. 

Bukantaitė, D., Remeikienė, D. (2007). Tinklinės besimokančios organizacijos ateitis ir problemos. Organizacijų 

vadyba: sisteminiai tyrimai 43. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas. 

Bersėnaitė, J., Šaparni, G., Šaparnienė, D. (2006). Pokyčių valdymas besimokančioje organizacijoje: darbuotojų 

nuomonių raiška. Ekonomika ir vadyba: aktualijos ir perspektyvos 7. Šiauliai: Šiaulių universitetas. 

Daft, R. (2002). Management. Thomson. Sounth Western. 

Kvedaravičius, J., Dagytė, I. (2006). Partnerystės poreikio tarp valstybinių mokslo institucijų ir verslo organizacijų 

identifikavimo bei proceso valdymo instrumentai. Šiuolaikinės tarporganizacinės sąveikos formos viešajame 

sektoriuje. Mokslo darbai. Vilnius: Mykolo Romerio universitetas. 

Kvedaravičius, J. (2000). Valdymo samprata sisteminės minties metodologijos koncepcijoje. Organizacijų vadyba: 

sisteminiai tyrimai 13. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas. 

Kardelis, K. (2007). Mokslinių tyrimų metodologija ir metodai. Kaunas: Technologija. 

Lukasova, R. (2005). Organizacinė kultūra Čekijos gamybos kompanijoje. Organizacijų vadyba: sisteminiai tyrimai 

36. Kaunas: VDU. 

Nachmias, Ch., Nachmias, D. (1985). Research Methods in the Social Sciences. London: St. Martins Press. 

Normantas, E. (1998). Antrasis pasaulio tvanas, skubantis laikas ir informacinė visuomenė. Kultūros barai 6. Vilnius. 

Pedler, M., Burgoyne, J., Boydell, T. (1991). The learning company: a strategy for sustainable developmen. London: 

McGraw-Hill book company. 

Pranckūnienė, E., Vildžiūnaitė, M. (1998). Mokyklos kaita-tai kelionė. Mokykla 3. Vilnius. 

Pundzienė, A. (2002). Kaitos veiksnių modeliavimas organizacijoje. Disertacija. Kaunas: VDU. 

Robbins, S. (2003). Organizacinės elgsenos pagrindai. Vilnius: Poligrafija ir informatika. 

Sakalas, A. (1996). Personalo ugdymo kiekybiniai ir kokybiniai aspektai. Kaunas: Technologija. 

145


Simonaitienė, B. (2001). Besimokančios organizacijos veiklos bruožų raiška gimnazijoje. Disertacija. Kaunas: KTU. 

Simonaitienė, B. (2003). Mokykla – besimokanti organizacija. Kaunas: Technologija. 

Stool, L., Fink, D. (1998). Keičiame mokyklą. Vilnius: Margi raštai. 

Stoner, J., Freeman, E., Gilbert, D. (1999). Vadyba. Kaunas: Poligrafija ir informatika. 

Šimanskienė, L. (2001). Organizacinės kultūros keitimas: problemos, pokyčių vykdymo mechanizamas. Tiltai 1(14). 

Klaipėda: Klaipėdos universitetas. 

Šimanskienė, L. (2002). Organizacinės kultūros formavimas. Klaipėda: Klaipėdos universitetas. 

Tubutienė, V., Poškutė, R. (2007). Organizacinį mokymąsi skatinančios aplinkos bruožai besimokančioje 

organizacijoje: Mažeikių pavasario ir Ventos vidurinių mokyklų mokytojų nuomonių tyrimas. Ekonomika ir 

vadyba: aktualijos ir perspektyvos 9. Šiauliai: Šiaulių universitetas. 

Vanagas, P., Abramavičius, Š. (1998). Organizacijos kultūros tyrimo metodologija. Ekonomika ir vadyba 98: 434–438. 

Kaunas: Technologija. 

Vasiliauskas, A. (2002). Strateginis valdymas. Enciklopedija. Vilnius. 

Vaitkevičius, J. (1995). Socialinės pedagogikos pagrindai. Vilnius. 

VVeinhardt, J. (2009). Mobingo kaip diskriminacijos darbuotojų santykiuose diagnozavimo siekiant gerinti Lietuvos 

organizacijų klimatą. Disertacija. Kaunas: VDU. 

Zakarevičius, P. (2004). Organizacijos kultūra kaip pokyčių priežastys ir pasekmės. Organizacijų vadyba: sisteminiai 

tyrimai 30. Kaunas: VDU. 

Шейн, Э. (2002). Организационная култура и лидерство. Санкт-Петрбург: Питер. 

Гринберг, Д., Бэйрон, Р. (2004). Организационное поведение: от теории к практике. Москва: Вершина. 

146


MOKSLINIAI PRANEŠIMAI 

QUANTITATIVE AND QUALITATIVE RESULTS OF 

PRIVATIZATION IN LATVIA 

Edgars Ozols, Janis Bisenieks 

Latvia University 

Abstract 

In this article is assessed the conception’s course of development of normative and legal basis of 

privatization process, described the privatization process in circumstances of decentralization and 

centralization after the establishment of Privatization Agency, analyzed the number of privatized objects 

what characterizes the amount of done work, the change of property forms’ role in the national economy 

and how this transformation affected the development of national economy and altered its ability to 

function in the global system of market relations. 

KEYWORDS: privatization, economics, Latvia. 

Introduction 

Privatization is an important factor of state’s economy and democracy. It has a 

decisive role in development of state’s national economy in any state. And, of course, 

Latvia isn’t exception. After the USSR collapse, it was decided to launch the 

privatization, but was not decided how to do it, there were many uncertainties. 

Privatization, from the Latin word “privatus” means separated from total, personal. 

In explanatory dictionary privatization means transfer of state’s or municipalities’ 

property (lands’, industries’, banks’, transport vehicles’, buildings’, stocks’ etc.) to 

ownership for charge or without reward. 

In law “on privatization of state and municipal asset units” privatization is a uniform 

set of actions in result of what changes the owner of privatized state or municipal asset 

units. From these two definitions can be seen that privatization is formulated in a general 

way, besides in the law the object of privatization is defined after. 

Object: to investigate and analyze the privatization process in Latvia in order to 

assess the positive and negative effects on the national economy in general and private 

business development in Latvia. 

Tasks: 

1 st Characterize the main guidelines of normative and legal basis of 

privatization; 

2 nd Evaluate the operation of Privatization Agency while reducing the 

participation of state and municipality in business; 

3 rd Analyze the qualitative aspects of privatization by creating a favorable 

environment for private capital. 

Research methods: monographic and abstractedly logical method, statistical 

analysis, deductive and inductive methods. 

147


1. Main guidelines of privatization process in Latvia 

A legislative act, which entered the privatization of state’s and municipality 

property, is a decision of 20 th of March, 1991, of Supreme Council of the Republic of 

Latvia “About the property of the state and basic principles of its conversion”, in 

which are etched in main guidelines of national economy’s transformation. They were: 

Transformation of part of state property into municipalities’ property. 

Denationalization of state’s and municipality’s property, by giving priority to 

the restitution of former owners’ rights. 

 

 

Privatization of state’s and municipalities’ property. 

Release of privatization certificates with the objective to guarantee the 

opportunity to citizens to participate in the privatization of property. 

In the next three years the Supreme Council and since 1993 already Parliament 

passed about 30 laws and decisions, which created the legal basis for realization of 

listed principles and on market relations based formation of national economy. This 

first phase concluded the 17 th of February, 1994, law “on privatization of state and 

municipal asset units”. With this law: 

liquidated the fragmentation of organizational structure of privatization 

process’s management. Solving of all issues which were related with the 

privatization of the state’s property objects (except housing fund) were 

concentrated in a single, specially made organization – the Privatization 

Agency (LPA). Initially an exception was also objects what privatization took 

place already under special laws, mainly the companies of agricultural 

produce’s processing and agro service. Also were remaining in force the 

concluded contracts for the lease with buyout which were corresponding to 

previously approved rules; 

Privatization of municipal asset units remained in charge of local 

governments; 

Set the privatization objectives, methods and techniques, means of payment, 

inception of process, procedures, completion and other conditions of its 

organization. 

In after years the privatization of state and municipal asset units took place under 

this law. Over time in the law were made several changes and additions. They 

expanded the number of applied techniques, concretized the procedure of 

privatization, increased the LPA rights to decide quickly the issues related with the 

ownership conversion. 

Predetermined goal of privatization was not changed. This is stated in the law this 

way: “The objective of privatization is while changing the owner of state or municipal 

asset unit to create a favorable environment for activity of private capital in the 

interests of national economy’s development of Latvia and to reduce the activity what 

is done by state and municipalities as entrepreneurs”. There is included the following 

tasks or assumptions: 

148

QUANTITATIVE AND QUALITATIVE RESULTS OF PRIVATIZATION IN LATVIA 

 

 

 

To replace the form of state’s and municipality’s property of the existing 

national economy’s objects with the private; 

To reduce business of state and municipalities and 

Firstly assumed that private capital will act in the interests of national 

economy’s development of Latvia. 

Since the content of the concept “in the interests of national economy’s 

development of Latvia” is not specified, as the privatization’s key task remained the 

change of form of property which the LPA implemented more or less successfully. 

The question about the change of form of property is not debatable. However “in 

the interests of national economy’s development of Latvia” important is such change 

of this form which provides a competitive creation of economic objects. Without such 

view, privatization becomes an end in itself, what inevitably diverts it to a solving of 

narrower current tasks and creates a material for political discussions and suspicions 

about the fairness of the measures. 

The fact that privatization has not a clearly defined objective in part stemmed from 

the fact that in the state was not developed the strategic concept of national economy’s 

development, in which would be formulated the overall development objective and 

key techniques for achieving it. Consequently, in the realization of privatization 

appear various tasks, such as: 

Maintain a high pace of privatization, by privatizing at least one object per 

day, 

To attract foreign capital, 

To sell for higher prices and ultimately make greater contributions to the 

budget, 

To recover previously accumulated tax debts and the like. 

That oriented objectively Privatization agency to meet firstly these partial tasks. 

From the operative means of national economy’s development, or rather, privatization 

of starting point largely became an end in itself. 

The main task of national economy’s development of any state is the achievement and 

maintenance of high level of people life’s quality. In Latvia’s situation was and still is 

needed in shortest time to approach the level that is in the world's industrial states. Its 

implementation pattern in general outline is well known – highly productive work of the 

working population, which by the intellectualization grade is similar to that in above 

states. This condition is the starting point in order the company-produced products or 

services would be competitive in the global system of market relations. By sticking to said, 

the main task of privatization is to create conditions for formation of such business. Other, 

already mentioned, although is important but not the main. Should be aware that 

privatization can also withhold effect if other conditions are unfavorable. It cannot 

eliminate the shortcomings that hinder business apart from form of ownership. 

Privatization from a legal point of view is a unique buying and selling act. From a 

single object and totality of them – from the view of national economy’s development 

it is very important: 

149


 

 

 

 

Was the act done on the right time and how it was committed; 

How well is elected the subject of particular object’s privatization; 

Does its ability and interest is underestimated adequately to ensure the 

successful development of the object, 

So that the incorporated various additional liabilities in the privatization 

contracts would not restrict the new owner rights to choose the most rational 

option of object’s development. 

The biggest part of state and municipality asset units in full or in part, by the year 

2000 has already been privatized, therefore analyzed will be transactions done during 

this period of time. All governments that operated in the end of 90-ties and in the 

beginning of 21 st century as one of their main tasks declared the completion of 

privatization process. Neither of them has completely fulfilled these obligations. 

Apparently it is not coincidence, since it is not proved that all objects must be 

privatized. As we mentioned before, privatization is not an end in itself but only one 

of means of national economy’s development. 

The results of done rearrangements we will view from three aspects: 

1. Number of privatized objects what is characterizing the amount of done work; 

2. The change of property forms’ role in national economy; and 

3. How these rearrangements affected national economy’s development, altered its 

ability to function in the global system of market relations. 

The Privatization Agency (LPA) was launched in the middle of 1994 th . It implemented 

not only the state asset units but also other activities what are associated with the 

management and rearrangement, including the establishment and liquidation of statute 

companies. Overall picture of the LPA's scope of work provides the first table. 

Year 

The number of signed purchase agreements of Privatization agency 

Sold 

objects 

Liquidated 

objects 

Lease 

with 

buyout 

Real 

estate 

Parts of 

denationalized 

companies 

Establishment 

of statute 

companies 

Table 1 

Total 

1994 14 3 22 4 – – 43 

1995 231 49 95 8 3 32 418 

1996 273 615 51 4 7 14 964 

1997 313 652 23 5 4 30 1027 

1998 178 133 13 13 6 24 367 

1999 43 177 4 25 4 7 260 

2000 67 95 1 35 - 9 207 

Total 1119 1724 209 94 24 116 3286 

Source: The course of privatization process in Latvia in year 2000. Central Statistical Bureau 

of Latvia, Riga, April 2001 st . 

Till the year 2000 were signed privatization, liquidation and other purchase 

agreements for total amount of LVL 266.1 million. Evaluating the progress in definite 

150


period from the quantitative point of view, have to admit, that the conversion of more 

than three thousand objects of state property, LPA has done a significant amount of 

work. Attention, however, bounds the fact that more than a half (54.7 %) of signed 

purchase agreements are associated with the company winding up, but their part of the 

total sales price of objects was 4.6 %. Recognizing that the losses in pace of radical 

transformation of economy are inevitable, however, cannot be regarded as a normal 

situation that in the result of liquidation the amount of sold object are greater than 

privatized. The method which was implemented in Latvia’s national economy has 

resulted in a disproportionately large loss of economic potential what was created by 

the previous system. 

Reason finding is not the task of this article. I would add only that the LPA have to 

undertake a part of blame with other institutions, which apparently was not always 

able to choose the optimum time, methods and subjects of privatization. 

In expression of value the majority of privatization results shapes signed contracts 

for the sale of state asset units. Their distribution in types of economic activities is 

shown in table 2 nd table. 

Firstly should specify that the total number of privatized objects in the 2 nd table 

which is obtained by summing showed in individual fields, slightly differs from that 

what is shown in the summary table of the above source. Obviously, the statistical 

tables are not properly harmonized. Since the deviation is small (~ 2 %), in the 

following analysis we will ignore it. To get a fuller picture of the 1099 LPA sold 

objects we should add 183, which implemented the Ministry of Agriculture. Thus, the 

total number reaches 1282. This addition increases the number of certain fields of 

privatized objects shown in the table: agriculture and forestry for 36; manufacturing 

industry – 69; construction – 18; transport – 10 and in other activities (including multifields) 

by 50 objects. Since the sale prices of them are not specified, in the 2 nd table we 

did not include these companies. The privatization of small and medium enterprises in 

general has been completed. In the middle of 2002 nd has been realized the privatization 

of Latvian shipping company. 

Form the LPA income for sold objects more than half (58.5 %) created 

privatization certificates. The relations of cash and privatization certificates through 

types of economic activities fundamentally differ. The fluctuations of parts of 

privatization certificates are surprisingly large, from 0.1 % (electricity, gas supply and 

water supply) to 90 % (financial intermediation). A small part of the certificate in the 

first case is explained by the fact that until 2001 st the main companies of this field yet 

had not been privatized. Disproportionately large part of privatization certificates in 

the privatization of financial intermediary object (a bank) is hardly to understand and 

economically hard to verify. Apparently, some privatization subjects have successfully 

used the norms of the proper law, which for some people opened up extensive 

commercial opportunities with these negotiable securities, which originally was 

intended only as a tool for the wide participation of population in state and municipal 

property privatization. 

151


Table 2 

Privatization Agency’s number of sold objects and profit of sales of them, 

1994 th – 2000 th 

Field Number 

Sales rice 

thousand 

Means of payment, 

% 

In percentage of total 

income 

LVL LVL Certificates Total LVL Certificates 

Agriculture 59 7109.3 21.7 78.3 3.42 1.79 4.57 

and forestry 

Fishing 2 100.0 20.0 80.0 0.05 0.02 0.07 

Mining 10 2791.9 27.8 72.2 1.34 0.90 1.66 

industry 

Manufacturing 243 102745.3 32.9 67.1 49.44 39.22 56.68 

industry 

Electricity, 3 6757.5 99.9 0.1 3.25 7.83 0.01 

gas, water 

Construction 79 9119.4 23.2 76.8 4.39 2.45 5.76 

Trade 80 7559.5 41.0 59.0 3.73 3.69 3.76 

Petrol filling 32 1751.4 466.9 33.1 0.84 1.39 0.49 

stations 

Service 25 654.1 38.8 61.2 0.31 0.29 0.33 

stations 

Pharmacies 223 3188.2 31.8 68.2 1.53 1.18 1.79 

Hotels and 9 329.9 24.2 75.8 0.16 0.09 0.21 

restaurants 

Transport 63 48499.7 61.1 38.9 23.34 34.36 15.53 

Financial 1 385.0 10.0 90.9 0.19 0.04 0.28 

intermediation 

Business with 93 6136.5 32.1 67.9 2,95 2.28 3.43 

real estate 

State 

64 1202.8 59.2 40.8 0.58 0.83 0.40 

administration 

and defense 

Education 11 882.9 35.2 64.8 0.42 0.36 0.47 

Health care 10 1959.9 17.3 82.7 0.94 0.39 1.33 

Other public 21 1340.0 47.3 52.9 0.64 0.73 0.58 

utilities and 

social services 

Other activities 71 5104.1 36.2 63.5 2.46 2.16 2.67 

Total 1099 207817.3 41.6 58.4 100.0 100.0 100.0 


of Latvia, Riga, April 2000 th . 

The privatization of municipal asset units is implemented by the appropriate 

municipal authorities, under the general provisions of above law. Results of the 

privatization of these objects are shown in the third table. 

152


Year 

Number of 

objects 

Privatization of municipal asset units 

Trade 

Of them in: 

Public 

catering 

Customer 

services 

Realization prize 

thousands, LVL 

1992 302 157 29 116 1350 – 

1993 423 189 42 192 3871 – 

1994 231 125 31 75 4044 1,9 

1995 68 29 8 31 1188 4,9 

1996 45 24 8 13 2245 18,9 

1997 45 19 6 20 1263 45,8 

1998 48 34 5 9 874 58,5 

1999 49 25 4 19 4144 77,4 

2000 66 45 3 18 3139 63,5 

Total 1277 647 167 493 22122 31,0 

Table 3 

Part of 

privatization 

certificates, % 


of Latvia, Riga, April 2001 st . 

Although the number of privatized objects by the local authorities is slightly larger 

than the LPA realized, the total price of its sale was only 10.6 % from the proper 

indicator of the privatization of state asset units, including for money privatized 

17.7 % and for privatization certificates – 5.6 %. The last largely is explainable due to 

the fact that the privatization of these objects began before the emission of 

privatization. Summing all the above, in the privatization process in the result of done 

work of involved organizations sold 2723 and to liquidated 1724 objects. 

2. Dominance of private property 

For the characterization of private sector’s role in the national economy we will use 

two parameters: the employment of population and gross domestic product. 

In the period of reorganization decrease of employment were noticed, especially in 

the period before the beginning of massive privatization of state asset units. The 

number of employed population from the 1992 nd to 1996 th reduced by 276 thousand or 

about 21.3 %. The total number of population during this period reduced for about 

5.4%. (Central Statistical Bureau of Latvia, 2000; Sweder van Wijnbergen, 1993, 

p. 23). After a slight increase in the 1997 th (for 4.3 %) the number of working 

population continued to reduce, the lowest indicator (of 941 thousand) reached in the 

2000 th . In the next year (2001 st ) slightly (about 21 thousand) increased by 1.4 % over 

reaching the level of 1996 th (Central Statistical Bureau of Latvia, 2001). That proves 

that the process of changes what was related with the national economy’s 

transformation has completed. The number of employees in the private sector 

increased from 531 thousand in 1992 nd to 741 thousand in 1999 th . The specific weight 

153


of employees of this sector in total accordingly was 41 % and 71 % (Ministry of 

Economics of the Republic of Latvia, 2002). 

While increasing the part of private capital-based companies went up their meaning 

in gross domestic product (GDP) development. The main part of GDP makes the 

national economy’s created aggregate of added value. The role of private sector in 

shaping of added value in economic activity’s sectors is reflected in the fourth table. 

In the fields of goods production, as well as in the fields, which offer paid services, 

with some exceptions, the private sector is all-embracing. The exception is electric 

power, gas and water supply industries. The specificity of electricity and water supply 

industries and complicated role in the development of national economy and certain 

regions and in solving of social problems inconvenience privatization process of them. 

Private business priorities in this sphere are not as strong as they are in other fields of 

goods production. 

In the transport and communication field is high specific weight of public-sector is 

it related with the prolonged privatization of Latvian shipping company, the social 

transport companies which belongs to municipalities, as well as the fact that in the 

statistics Lattelekom is perceived as a state’s company because the majority of capital 

still belongs to state. 

Private business covers almost all national economy’s fields, except the 

administration of the state. Significantly, that this sector's role gradually increases also 

in such fields, that in the past were typically in the competence of the state, as 

education and health care. 

The part of private sector in the added value in the fields of national 

economy 1994 th to 2001 st , % 

1994 th 1995 th 1997 th 1999 th 2001 st 

The total of national economy; 

from it in separated types of 37 53 62 66 69 

activity 

Agriculture, hunting 81 88 91 91 91 

Fishing 26 37 77 92 92 

Mining industry 18 35 85 97 99 

Manufacturing industry 24 71 90 99 99 

Electricity, gas and water supply 1 2 8 12 20 

Construction 50 91 98 99 99 

Trade 68 93 98 99 99 

Hotels and restaurants 56 78 92 92 92 

Transport and communications 19 25 41 46 55 

Table 4 

154


1994 th 1995 th 1997 th 1999 th 2001 st 

financial intermediation 46 73 84 84 86 

operations with real estate and 

other business activities 

39 49 67 73 78 

Health and social care 9 15 22 26 26 

Education 2 4 4 11 12 

Other services 17 39 58 63 63 

Source: Report on the national economy of Latvia. Ministry of Economics of the Republic of 

Latvia. Riga, 1999 th December and 2002 nd June. 

3. The aspect of privatization quality 

That fact, that in Latvia in late nineties was created nation economy based on 

private capital, is the quantitative result of proprietary reorganization process. More 

complicated is to assess the quality of done reorganization or how it affected the 

national economy’s development, the overcoming of its backwardness. In this area it 

is hard to give a clear positive rating. Latvia, as we know, by the country's economic 

potential (measuring it by GDP per capita) among countries, which in December of 

2002 nd received an invitation to join the EU, steady takes the last place, and it is well 

behind the other two Baltic countries. Rises question: whether the creation of such a 

situation has connection with the implementation of privatization? Denying such link 

would be denied also the role of private property in economic potential’s increasing 

and privatization would become an end in itself. 

Without going to the root of the matter, as already mentioned, the weakness of 

implementation of privatization in Latvia was the lack of a clear target. From in the 

law “on privatization of state and municipal asset units” formulated objective a special 

attention links the thesis that private capital will act in the interests of the national 

economy of Latvia. It entirely naturally in the first place plants its own, private 

interests and uses all opportunity to meet them. For the mistakes made in the 

privatization process have to pay dearly. The most outstanding examples there are 

liabilities or waivers of the shareholder's rights that state has undertaken by signing the 

privatization agreements with the “Latvijas Gāze” and “Ventspils Nafta”. 

The interests of the state are met with appropriate taxes and well-paid work places. 

In order the company could met these interests, the state must care for creation of 

conditions for successful activity of it. Obviously it is too simplistic to look at 

privatization only as the change of property’s form. One of the key tasks of it is to 

implement such change of property’s form, which promotes formation of competitive 

businesses. Looking back in history, we can say that not everything was done in order 

to create the optimal conditions for new owners for successful business start-up. 

155


Conclusions 

1. A way too long was the time period, in which the companies were located in 

status “privatized” (for example, the Latvian Shipping Company in that status was for 

6 years). Such status of its uncertainty sometimes is described as “located prior to the 

hell”. That significantly impeded activity of many companies and contributed the 

collapse of them and entry of insolvency. It is no coincidence that now successfully 

operates mainly the companies, which already before entering a “privatization” status 

had talented executives. They also reached relatively rapid privatization realization, by 

avoiding uncertainty of situation with all resulting consequences. 

2. Privatized company's loading with the previous owner’s (state’s) accumulated 

debts, which for many years slowing down its development. That fact, that for the debt 

amount was accordingly reduced sales price, does not solve the problem, because the 

existence of the debt limits entrepreneur’s possibilities to get great credits and do other 

payment clearance. There was ignored the simple fact, that object to be privatized 

sales its owner (state or local government), but not the object is selling himself with all 

the obligations to its owner. In our survey what was carried out in the end of the 1997 th 

ascertained that such a commitment had half of information disclosed (34) companies. 

3. The possibilities of company’s development reduces also the liabilities what is 

enforced to it in respect to conservation of production’s profile, securing of work 

places, investment in and the like what restricts the new owner's options of flexibility 

in the situation of changing market. From the questionnaires submitted businesses 

commitments to do investments were in 17 and to provide a certain number of work 

places were in 23 companies. 

4. The lack of selective access to attract foreign investors. The attraction of foreign 

capital cannot be an end in itself. Its role should be valued not by the size of the 

investment, but by the impact on national GDP growth. There is no justification for 

objects of heritage value’s going to owners’ which are oriented in profit-maximization 

and do not understand national meaning. Not everything can be sold to that who 

promises to pay more. 

References 

Report on the national economy of Latvia. (1999). Ministry of Economics of the Republic of Latvia. Riga, 1999 th 

December. 

Report on the national economy of Latvia. (2002). Ministry of Economics of the Republic of Latvia. Riga, 2002 nd June. 

Wijnbergen, S. Van. (1993). Enterprise reform in Eastern Europe. Economic of Transition. January. 

The course of privatization process in Latvia in year 2000. (2000). Central Statistical Bureau of Latvia, Riga, April 2001 st . 

The course of privatization process in Latvia in year 2000. (2000). Central Statistical Bureau of Latvia, Riga, April 2000 th . 

156


RECENZIJOS 

Stasys Vaitekūnas, Ramūnas Povilanskas. 2010. Turizmo ir kelionių geografija. 

Monografija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 277 p. 

Turizmo ir kelionių geografija labai įvairialypis reiškinys, padedantis geriau suprasti 

vykstančias permainas ir atsekti dėsningumus. Ji padeda ištirti regiono tinkamumą 

turizmo plėtrai, klasifikuoti regionus, vietoves ir turistines trasas. Taip pat tiria 

turizmo įtaką regiono ūkiui. Todėl klaipėdiečių mokslininkų darbas gali būti vertinamas 

ir kaip naujas požiūris į jo vietą Lietuvos ūkio sistemoje. 

S. Vaitekūno ir R. Povilansko monografija skirta ne tik turizmo specialistams, bet 

ir aukštųjų bei specialiųjų mokyklų studentams. Knyga bus naudinga ir dėstytojams 

rengiantis paskaitoms ir gilinant savo žinias. Monografija gali būti naudinga geografijos 

mokytojams, turizmo organizatorių ir agentūrų darbuotojams, kelionių vadovams, 

gidams ir visiems besidomintiesiems turizmo klausimais. 

Monografiją sudaro vienuolika skyrių. Pabaigoje aptartos turizmo plėtros perspektyvos. 

Pirmame skyriuje autoriai nagrinėja turizmo ir turisto sąvokas. Pirmame poskyryje 

pateikiamos skirtingų autorių su šiuo reiškiniu susijusios nuomonės. Knygoje kitu 

žvilgsniu pažvelgta į turisto charakteristiką. Pabandyta atskleisti jo asmenines savybes, 

kurios leidžia formuoti pasiūlą, numatyti paklausą. Antrame poskyryje autoriai 

aptaria turizmo geografijos sampratą. Trečiame poskyryje aptarti turizmą skatinantys 

ir stabdantys veiksniai. 

Labai naudingas ir ketvirtas poskyris, kuriame autoriai atskleidžia turistų socialinius 

ir ekonominius ypatumus, atsižvelgiant į šalį. Pateikti turistų tipai, išskirti pagal 

kelionės motyvus ir keliavimo būdą. Penktame poskyryje aptariama turistinių vietovių 

geografinės padėties reikšmė turizmui. Verta pabrėžti, kad būtent geografinė padėtis ir 

išteklių gausa ar jų nebuvimas turi įtakos turisto pasirinkimui. Vietovės, kurios pasižymi 

jų gausa ir įvairove, turi didesnę paklausą, ypač tarp masinių turistų. Šeštame 

poskyryje aptariama transporto plėtros reikšmė turizmo ir kelionių geografijai. 

Antrą monografijos skyrių „Gamtos turizmo geografija“ autoriai pradeda nuo gamtinių 

turistinių išteklių apžvalgos. Skyriaus antrame poskyryje nagrinėjama klimato 

reikšmė turizmo geografijai. Autoriai analizuoja klimato įtaką turistų kelionių krypčių, 

kelionių laiko ir jo trukmės pasirinkimui. Tai naujovė tokio tipo literatūroje. 

Ypač įdomu, kad buvo aptarta vėjo įtaka poilsiautojų savijautai. Ketvirtame poskyryje 

autoriai pabrėžia kalnų klimato įtaką turizmo plėtrai. Gana daug vietos skirta kalnų 

kurortams, jų sampratai. Knygoje aptariama kraštovaizdžio vieta plėtojant turizmą 

ir jo įtaka renkantis kelionės kryptį. 

Monografijoje gana daug dėmesio skirta endeminėms ir charizmatinėms augalų ir 

gyvūnų rūšims, kaip gamtinio turizmo traukos objektams. Apžvelgiami miškai, kaip 

gamtinio turizmo ištekliai, jų įvairovė ir populiarumas tarp turistų. Vadovėlyje supažindinama 

su vandens išteklių įvairove, paminėti svarbiausi gamtinio turizmo traukos 

centrai. Akcentuojama, kad pastaraisiais metais turizmas sparčiai vystosi: salose, deltose, 

lagūnose ir nerijose. Trumpai apžvelgiama jūra, kaip vienas populiariausių van- 

157

RECENZIJOS 

dens turizmo išteklių. Akcentuojama pajūrio zonų plėtra ir kurortų kūrimasis. Apžvelgiamos 

vandenyno naudojimo gamtinio turizmo plėtrai galimybės. Skyriaus pabaigoje 

minimas darnaus turizmo poreikis šiose „pažeidžiamose“ teritorijose. Šiame poskyryje 

glaustai aptariama viena galimų turistinio aktyvumo formų šiuose regionuose, būtent 

gyvosios gamtos stebėjimas (ekologinis turizmas). 

Trečią skyrių autoriai skiria žmonijos sukurtų kultūros išteklių geografijai. Pirmame 

poskyryje aptariamas kultūros paveldo išteklių naudojimas turizmo ir kelionių geografijai. 

Nemažai dėmesio skiriama vienam iš kultūrinio turizmo porūšių – paveldo turizmui (tai 

priskiriama elitiniam keliavimui, nes tarp šių turistų yra daugiausiai žmonių, turinčių aukštąjį 

išsilavinimą ir gana daug žinių). Aptariami jo ištekliai ir pagrindiniai objektai pasaulyje 

bei Lietuvoje. Daug dėmesio skiriama pagrindiniam paveldo turizmo kokybės ženklui – 

objektų autentiškumui, kuris paprastai užtikrina jų populiarumą tarp turistų (ypač kultūrinių). 

Akcentuojama, kad gana dažnai objektai restauruojami arba įrengiami nesilaikant 

istorinio konteksto, iškraipomas jų autentiškumas (istorija pagražinama, nutylimi „nepatogūs“ 

faktai). Iškeliama ir dar viena problema, susijusi su paveldo turizmo objektų autentiškumu, 

– komercializavimas. Dažnai organizatoriai, kurdami patrauklų turistinį produktą, 

pamiršta apie jo kultūrinę ir istorinę vertę. 

Trečiame skyriuje autoriai apžvelgia renginių turizmą, kuris Lietuvoje vis populiarėja, 

ir savitą jo rūšį – ūkio plėtros parodas, kaip turistinį objektą. Kaip rodo statistiniai 

duomenys, didžiąsias ir populiariąsias parodas bei muges, pripažintas pasaulyje, aplanko 

gausybė žmonių (dalis jų atvyksta ne tik darbo reikalais, bet ir norėdami pamatyti tokio 

dydžio renginį). Monografijoje nagrinėjami dar keli kultūrinio turizmo porūšiai – meno 

ir muziejinis turizmas (tai gana savita turizmo rūšis, dažniausiai jų klientais tampa 

moksleivių ar organizuotos turistų grupės). Čia vertėtų akcentuoti muziejų svarbą pateikiant 

kultūrinį palikimą, nes jų kolekcijose dažnai išsaugoti vienetiniai eksponatai, kurie 

padeda suprasti laikmečių kaitą. Muziejų eksponatai ypač vertingi, nes atrenkami kompetentingų 

ekspertų, tai vertingiausi tam tikrų epochų atspindžiai. Šiame skyriuje apžvelgiamas 

ir dalykinis turizmas. Jis svarbus tuo, kad dalykinių susitikimų turizmas šiais 

laikais yra ypač sparčiai besivystanti šaka, susijusi su daugelio žmonių darbo reikalais ir 

padidėjusiu mobilumu, patogesnėmis susisiekimo priemonėmis. 

Monografijoje autoriai aptaria miestų turizmą, kuris Lietuvoje mažai tyrinėjamas, 

nors tai labai perspektyvi kelionių rūšis. Atsirandant pigiems skrydžiams, kuriuos ypač 

mėgsta jaunimas, ši turizmo rūšis turi palankią terpę plėtrai. Svarbu pabrėžti, kad šia 

turizmo rūšimi domisi ne tik masiniai, bet ir „kultūriniai“ turistai. Šiuo požiūriu miestai 

suteikia platų pramogų diapazoną – nuo meno galerijų iki prekybos centrų lankymo. 

Paanalizavę užsienio kelionių pasiūlą, pamatytume, kad beveik visur įtraukiamas 

bent vienas didesnis miestas. Šiame skyriuje autoriai nagrinėja ir dar kelis populiariausius 

masinių turistų traukos objektus – pramogų centrus ir parkus. 

Minimos ir turtingesnių turistų lankymosi vietos: balneologiniai kurortai ir SPA. 

Pastaruoju laikotarpiu žmonės vis daugiau dėmesio skiria sveikai gyvensenai, kas skatina 

sveikatingumo turizmo plėtrą. Ši turizmo rūšis dar tik prieš porą dešimtmečių 

(apie 1990 metus) išsiskyrė iš bendro turizmo konteksto. Didžiosios Britanijos turizmo 

specialistai prognozuoja, kad ji yra viena perspektyviausių. Ne tik todėl, kad sparčiai 

auga pragyvenimo lygis, bet ir dėl vykstančių demografinių permainų (gyventojų de- 

158

RECENZIJOS 

mografinis senėjimas ir vidutinės gyvenimo trukmės ilgėjimas). Šiame poskyryje kalbama 

ir apie golfo laukus, kaip populiarėjančią turizmo ir sporto pramogą. Autoriai 

gana išsamiai nagrinėjo kurorto sąvoką. Didelis monografijos privalumas – autoriai 

apžvelgė jūrinį ir upinį kruizinį turizmą. Kadangi Lietuva yra jūrų šalis, ši turizmo 

rūšis jai ypač aktuali, tuo labiau, kad čia ji neturi jokių senesnių tradicijų. 

Verta paminėti dešimtą poskyrį, kur apžvelgiamos gana kontraversiškos, bet įdomios 

turizmo rūšys, būtent – azartinių lošimų ir sekso turizmas. Sekso turizmas – aktuali tema, 

neretai tampanti tabu, ypač Vidurio Europos šalyse. Paskutiniuose poskyriuose autoriai 

trumpai aptaria jaunavedžių ir piligrimines kelionės. Skaitant šį poskyrį kyla abejonių, ar iš 

tiesų nereikėjo šių turizmo rūšių išskirti. Toks išskyrimas būtų naudingas, nes piligrimystė 

(religinis turizmas) yra plačiai nagrinėjama tema, kuriai verta skirti daugiau dėmesio. Žymiausių 

piligriminių vietų lankymas nemažėja, be to, atsiranda naujų kulto vietų. Tuo tarpu 

jaunavedžių povestuvinių kelionių motyvai ir kryptys veda visai į kitus regionus, skiriasi 

ir keliavimo būdai bei kelionių patogumas, kelionės turinys. 

Šis skyrius baigiamas teminiais keliais. Šioje vietoje buvo galima šiek tiek plačiau 

panagrinėti kulinarinio turizmo geografiją. Kadangi, kaip rodo statistika, vis daugiau 

žmonių kelionę renkasi pagal šalies virtuvės ypatumus, neretai valgis tampa kelionės 

prioritetu. Autoriai galėjo paminėti ir Lietuvos, t. y. savo krašto, kulinarinį paveldą, 

kuris skiriasi ne tik nuo kaimyninių valstybių, bet ir atskiruose regionuose – Aukštaitijoje, 

Žemaitijoje, Dzūkijoje. 

Ketvirtas skyrius skirtas turizmo regionų geografijai. Jis pradedamas turizmo regionų 

sampratos analize ir rajonavimo problema. Galima pritarti autoriams, kad turizmo 

rajonavimo problema iš tikrųjų yra sudėtinga, juolab kad įvairios institucijos taiko 

skirtingą metodiką, skirtingai supranta turistinį regioną. Tai iš dalies lemia ir šių institucijų 

pakraipa, noras didesnį dėmesį skirti kuriai nors specifinei turizmo rūšiai. 

Nuo penkto knygos skyriaus autoriai nagrinėja konkrečius regionus, pradėdami nuo 

artimiausio Lietuvai Europos regiono. Apžvelgiama kurortų ir SPA centrų geografija. 

Nagrinėjamas Europos jūrinių ir upinių kruizų organizavimas, jų galimybės ir problemos. 

Autoriai viename iš poskyrių apžvelgia turizmo geografiją ekonomiškai stipriose 

Vakarų Europos šalyse (Prancūzija, Didžioji Britanija, Vokietija, Lenkija, Čekija, Slovakija, 

Vengrija, Rumunija, Balkanų šalys, Bulgarija, Kroatija, Viduržemio jūros šalys, 

Ispanija, Italija, Graikija), kurių turtingas kultūros ir istorinis paveldas. Vienas 

ryškiausių šio skyriaus privalumų – po kiekvieno poskyrio glaustai aptariama nagrinėjamų 

valstybių turizmo politika (įdomi Čekijos apžvalga, šiame poskyryje pateikiama 

šios valstybės turizmo galimybių SSGG analizė). Atskirame poskyryje nagrinėjamas 

turizmas Viduržemio jūros ir Makaronezijos salose. Apžvelgiama turizmo geografija 

Šiaurės Europos (Norvegija, Švedija, Suomija, Islandija, Danija) ir Baltijos šalyse 

(Lietuva, Latvija, Estija). Atskirame poskyryje nagrinėjama turizmo situacija Baltijos 

jūros salose. Salų turizmo išskyrimas, atskiriant jas nuo vienos ar kitos valstybės, gali 

būti įvairiai vertinamas, bet autoriai įrodo, kad salų gyvenimas dažnai labai savitas ir 

skiriasi nuo žemyninės dalies. 

Šeštame monografijos skyriuje nagrinėjami Nepriklausomų Valstybės Sąjungų turizmo 

arealai. Atskirai apžvelgiama Lietuva, lyg ir primirštos, bet turizmo požiūriu 

įdomios valstybės ir regionai: Rusija, Ukraina, Baltarusija, Užkaukazė, Armėnija, 

159

RECENZIJOS 

Azerbaidžanas, Gruzija, trumpai Centrinės (Vidurinės) Azijos šalys, tokios, kaip Kazachstanas, 

Kirgizija, Tadžikija, Turkmėnija, Uzbekija. Šiame skyriuje apžvelgiamas 

ne tik gamtinis ir kultūrinis potencialas, bet ir šalyse vykdoma turizmo politika, aptariamos 

turizmo šiose šalyse ugdymo problemos. 

Septintas knygos skyrius skirtas Pietų Azijos turizmo geografijai. Autoriai atskirai apžvelgė: 

Turkiją, Šiaurės Afriką, Egiptą, Tunisą, Maroką. Jie surinko informacijos apie 

Artimųjų Rytų turizmo geografiją (pasirinko Izraelį). Verta paminėti, kad paskutiniuose 

šio skyriaus poskyriuose nagrinėtos ir šios Artimųjų Rytų šalys: Jungtiniai Arabų Emyratai, 

Iranas, Jordanija, Pietų Azijos šalys: Indija, Šri Lanka, Maldyvai, Nepalas. 

Aštuntas vadovėlio skyrius supažindina skaitytojus su Rytų Azija. Išskiriama Šiaurės 

Rytų Azija: Kinija, Japonija, paminint ir Korėją, Taivanį. Pateikiama informacija 

ne tik apie turizmo geografiją, parodant jos unikalumą, išskirtinumą, bet ir skiriamos 

joms būdingos turizmo rūšys (didmiesčių, artimųjų ir giminių lankymo turizmas). Atskirai 

nagrinėjama Pietryčių Azijos (Tailandas, Indonezija, Malaizija, Singapūras, 

Kambodža, Laosas, Vietnamas) turizmo geografija. 

Devintą skyrių autoriai skiria Australijos ir Okeanijos turizmo geografijai. Atskiruose 

poskyriuose apžvelgiama europiečiams egzotika tapusios Australija, Naujoji 

Zelandija ir Havajai. 

Priešpaskutiniame, dešimtame, skyriuje apžvelgiama Šiaurės (Jungtinės Amerikos 

Valstijos, Kanada) ir Pietų Amerikos (Brazilija, Peru, Venesuela ir Čilė) turizmo geografija. 

Atskirame poskyryje nagrinėjamos Centrinė Amerika (Meksika, Kosta Rika) 

ir Antilų salos. 

Paskutinis, vienuoliktasis, skyrius skirtas Afrikos (į pietus nuo Sacharos) turizmo 

geografijai. Iš pradžių aptartas šio regiono gamtinis ir kultūrinis turistinių išteklių potencialas. 

Išskiriama Pietų Afrika ir šios valstybės: Pietų Afrikos Respublika, Botsvana 

ir Namibija, verta paminėti ir paskutiniame poskyryje apžvelgtą Rytų Afrikos regioną 

Keniją. 

Vadovėlis baigiamas turizmo plėtros perspektyvomis. Autoriai akcentuoja, kad turistų 

skaičius ateityje didės. Tai verčia turizmo srityje dirbančius žmones taikytis prie 

permainų, pabrėžiama, kad būtina rūpintis teikiamų paslaugų kokybe, jų įvairove. Minima, 

kad turizmo sektoriaus plėtrai įtakos turi turizmo politika ir teisinė bazė. Ne 

mažesnę reikšmę turizmo plėtrai turi ir vietinių gyventojų (bendruomenių) požiūris į 

turistus. Įtakos ateityje turės ir kintantys turistų motyvai, prioritetai, gyvenimo būdas. 

Tai paveiks kelionių tikslus ir kryptis, keliavimo būdus. 

Ateityje, leidžiant naujus leidimus, šią monografiją galima būtų papildyti skyreliu 

apie turistinę literatūrą (kelionių vadovai, jų klasifikacija ir populiariausios leidyklos) 

ir žemėlapius (jų klasifikavimas). Ateityje, tobulinant tokio tipo leidinius, galima būtų 

pasiūlyti naudoti daugiau žemėlapių – regioninių ir teminių. 

Taigi ši monografija – pirmoji originali lietuviška publikacija, kuri suteiks turizmą 

studijuojantiems studentams ir šioje srityje dirbantiems specialistams svarbios informacijos 

apie turizmo bei kelionių geografiją, kelionių ypatumus, jų organizavimo 

veiksnius. Studentai galės sėkmingai pasinaudoti mokslininkų sukaupta informacija 

rengdamiesi egzaminams ir rašydami darbus. Turizmo organizatoriai turėtų atkreipti 

dėmesį į autorių pateiktus turizmo veiksnius: kelionių organizatorių profesionalumas, 

160

RECENZIJOS 

gidų ir kitų specialistų kvalifikacija, turistus priimančių bendruomenių svetingumas, 

kelionių laiko parinkimas, turistų amžius, išsimokslinimas, interesai (pastarieji Lietuvos 

turizmo sektoriuje ypač aktualūs). Ši knyga gali būti naudingas ir su šalimi, į kurią 

ketina vykti atostogauti, norintiems susipažinti turistams, kaip vadovėlis, pradžiamokslis 

būsimoms kelionėms. Ji leis geriau suvokti kelionės prasmę, jos visokeriopo 

išnaudojimo galimybes. 

Dr. Brigita Žuromskaitė 

Mykolo Romerio universitetas 

161

RECENZIJOS 

162


EUROPOS MOKSLO KONTEKSTAS JŪRINĖJE EDUKACIJOJE 

Lileikis, S. (2011). Kultūrinės ir psichosocialinės jūrinės edukacijos metodologiniai 

metmenys. Monografija. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla. 

Neseniai Klaipėdos universiteto leidykla išleido socialinių mokslų daktaro Sauliaus 

Lileikio mokslinę monografiją „Kultūrinės ir psichosocialinės jūrinės edukacijos metodologiniai 

metmenys“. Monografijos anotacijoje rašoma, kad jos pagrindą sudaro 

mokslinis tyrimas, kurio objektas – vertybinis asmenybės santykis su jūra metodologiniu 

kultūrinės ir psichosocialinės edukacijos lygmeniu. 

Idealiuoju ugdymo požiūriu asmenybės vertybinio santykio su jūra metodologinio pobūdžio 

klausimai monografijoje tiriami įvairiais aspektais: aptariami jūrinio mentaliteto 

dvasios kultūros raiškos bruožai, apibūdinamas ekstremalaus jūrininkų darbo psichoedukacinis 

kontekstas, atskleidžiama socialinė komunikacija multikultūrinėje jūrininkystėje, 

tarptautinės jūrininkų sielovados teorijos ir praktikos ryšys. Jūrinio asmenybės ugdymo 

metodologiniai metmenys konceptualiuoju ir empiriniu lygmenimis teikiami bei vertinami 

šių laikų jūrininkystės tikrovės aksiologinės reikšmės sąlygomis. 

Mokslinė marinistika Lietuvos, jūrinės valstybės, andragogikoje – beveik nekelta 

problema. Todėl S. Lileikio mokslinių jūrinės edukacijos teorinių ir empirinių tyrimų 

iškėlimas į metodologinį lygmenį Europos kontekste yra naujas, labai aktualus ir savalaikis. 

Atsižvelgdamas į tai, kad jūrinis asmenybės ugdymas kompleksiniu požiūriu 

grindžiamas visų žmogaus galių plėtotės koncepcija, autorius sėkmingai aktualizuoja 

fiziologinių, psichologinių ir dvasinių asmens poreikių edukacinio tenkinimo, sąveikaujant 

su jūra, galimybę. 

Orientuojantis į lietuvių bei gausius užsienio mokslinės marinistikos tyrimų duomenis 

ir remiantis edukologijai priimtina epistemologine tyrimų baze, korektiškai suformuluota 

mokslinė problema, kurią sudaro vertybinio asmenybės santykio su jūra 

raiška metodologiniu lygmeniu ir adekvačiai daugiadalykiniu lygmeniu monografijoje 

susisteminti kultūriniai psichosocialiniai šio santykio ugdomojo pobūdžio parametrai. 

Pirma. Jūrinės edukacijos požiūriu monografijoje atskleisti jūrinio mentaliteto 

dvasios kultūros bruožai, apibūdinta jūrinė mintis, siejant ją su Europos kultūros sakralinėmis 

ištakomis, apibrėžti jūrinio lietuvių mentaliteto mitologiniai kontūrai. 

Viduržemio jūros baseino krikščionėjanti civilizacija prieš du tūkstantmečius pamažu 

pradėjo įgyti europietiško mentaliteto bruožų: istorinės tradicijos dėsningos raidos 

sampratą, išsilaisvinimą iš gamtos vergijos, dvasios gelmę ir kilnesnį kūrybiškumą, 

apsisprendimo bei pasirinkimo laisvę, demokratinio valdymo realizacijos idėjinę 

bazę. Jų pagrindu reiškiasi naujausių laikų Europos sąmonės sakralumo požymiai. 

Monografijoje atskleista, kad visame Šventajame Rašte galima sekti jūrine linija. 

Reikšminga, kad žodžiu jūra daugiausia reiškiama Dievo galybė, kiek mažiau – geografinis 

matmuo. Biblija natūraliai atspindi ir drauge patvirtina jūros bei jūrinės aplinkos 

reikšmę Viduržemio jūros Europos civilizacijoje vystantis Šventajai istorijai ir 

formuojantis jūrinį mentalitetą atitinkančiai sakralinei kultūrai. 

163

RECENZIJA 

Jūrinio lietuvių mentaliteto mitologinė analizė atskleidė, kad jūrinė lietuvių mitologija 

yra vos įžvelgiama. Vandenys lietuvių mitologijoje paprastai atstovauja pražūties 

erdvei ir tik sausuma laikoma esanti dieviškos kilmės. Apskritai baltų gentys vandenį 

gerbė ir teikė jam dieviškosios prasmės savybių. Jų tikėjimas vandens šventumu atsispindi 

Lietuvoje gausiuose hidronimuose, kurie turi šaknį švent-. Dažnai aptinkama 

lietuvių mitų apie gyvąjį bei terapinį vandenį. 

Vertingas pastebėjimas, kad pagoniškosios lietuvių sakmės, perduotos iš kartos į 

kartą, yra natūraliai sumišusios su krikščioniškosios pasaulėžiūros bruožais. Etiologinių 

sakmių motyvai nėra pagoniškųjų laikų grynuoliai. Lietuvių sąmonė ir tradiciškai 

perimtos etinės kategorijos realiai yra labiau krikščioniškos. Egzistuoja ryškus atotrūkis 

nuo ikikrikščioniškosios sąmonės. Senieji vandens tabu archetipai šiandien tik iš 

dalies gali veikti lietuvio sąmonę. Krikščionybė ir ateizmas desakralizavo gamtą, o 

nauja pasaulėjauta natūros atžvilgiu atveria palankesnes jūros apvaldymo perspektyvas. 

Prielaidas jūrinėje valstybėje ugdyti jūrinį mentalitetą ir jūrinę pilietinę sąmonę 

sudaro praktinė jūrinė veikla ir susiformavusios jūrinės edukacijos tradicijos. 

Antra. Egzistencinio jūrinio santykio pjūvio, jūros ir asmenybės psichoanalizės 

lygmens tyrimu monografijoje išanalizuotas žmogaus santykio su jūra giluminis matmuo, 

atskleista jūrinio ugdymo psichofelicitologinė linija, įvertinta jūrinės studentų 

savimonės ugdymosi būklė. 

Jūros krantas egzistenciškai interpretuojamas įvairiomis asmenybei ugdyti reikšmingomis 

sąvokomis. Tai susitikimo, laikinumo, išsiskyrimo vieta. Krante kyla dviejų 

to paties pasaulio dimensijų sąlyčio įtampa tarp buvimo ir judėjimo pirmyn, kur jau 

nebe, bet kartu ir dar ne. Krantas, kaip neapibrėžta kategorija, yra realus, patikimas, 

mistinis ir metafizinis ribos ženklas tarp natūros ir kultūros, vientisa natūralizmo ir 

transcendentalumo opozicija, edukacinė transcendavimo ir laimės pajautos prielaida. 

Jūros ir asmenybės santykio psichoanalizėje teikiama psichoanalitiniam ugdymui 

reikšmingų įžvalgų, kad žmogaus dvasiai būdingi jo vidinio pasaulio ir jūros priekrantės 

atitikmens išgyvenimai. Plėtojama paralelė tarp jūros ir žmogaus sielos, pasąmonės, 

iš kurios į sąmonės sritį iškeliami seniai išgyventi konfliktai, bei motinos archetipo. 

Konstatuojamas pasąmoninis troškimas grįžti į motinos įsčias. Erotiniu ir mitologiniu 

lygmeniu apibūdinamas somatinis santykis su vandeniu. Psichoanalizė, ypač 

psichoterapijos praktikoje, padeda suprasti žmogaus vidinį pasaulį, tobulėti. 

Jūrinio ugdymo psichofelicitologinė linija nurodo, kad aktualu puoselėti jūrinę laimę, 

asmenybei vertybiškai sąveikaujant su jūra, atsižvelgiant į biologinį, psichologinį 

ir dvasinį jūrinio ugdymo aspektą. Žmonėms siekiant subjektyviai suvokiamos laimės, 

vertybinis jų ryšys su jūra išreiškia intensyvų santykį su jūros gėrybėmis, kurios gali 

žmogui teikti laimę. Santykis su jūra išgyvenamas ambivalentiškai. Sąveikaujant su ja 

rekreaciniu lygmeniu, konstatuojama jūrai būdinga magiška traukos galia. 

S. Lileikio atliktas būsimų jūrininkų vertybinio santykio su jūra fenomenologinis 

tyrimas atskleidė, kad išplaukusių jūreivystės studentų sąveika su jūra kognityviuoju 

lygmeniu reiškiasi mąstymu apie namus, socialinę atskirtį, didesnę brandą, gyvenimo 

įprasminimą. Studentams, esantiems prie jūros, būdingas mintinis atsipalaidavimas, 

estetinės aplinkos, darbo jūroje, transcendavimo virš kasdienybės, tapsmo geresniu 

žmogumi suvokimas. 

164

RECENZIJA 

Jūrininkams rengti aktualiu tyrimu nustatyta, kad emocinis būsimų jūrininkų ryšys 

su jūra daugiausia reiškiasi baime, vienatve, namų ilgesiu. Būdami prie jūros studentai 

paprastai išgyvena atsipalaidavimą, ramybę, kitus teigiamus ir neigiamus jausmus, 

kurie kyla prisiminus darbą jūroje. Aspiraciniam studentų santykiui su jūra būdingi 

jūrininko karjeros siekiai, gyvenimo planavimas, ryžtas asmenybiškai ir profesiškai 

tobulėti. Būdami prie jūros jie siekia išplaukti, ryžtasi puoselėti dvasingumą, planuoja 

karjerą. Vyraujančias su jūra susijusias jūreivystės studentų aspiracijas sudaro šeimai 

išlaikyti reikšminga jūrininko karjera, noras pamatyti pasaulį, pažinti skirtingas etnokultūras. 

Jūrinis gyvenimo stilius daugiausia reiškiasi sunkiu atsakingu darbu, uždarbio 

leidimu krante, vyrišku elgesiu, socialiai reikšminga veikla, kelionėmis, jūrinėmis 

tradicijomis. 

Trečia. Profesinio rengimo požiūriu apibūdintas ekstremalaus jūrininkų darbo psichoedukacinis 

kontekstas, išryškinti emociniai jūrininkų išgyvenimai uždarose techninėse 

sistemose, išanalizuotos jūrininkų adaptacijos galimybės, apibūdintos jūrininkų 

psichoprofilaktikos edukacinės gairės, atskleista būsimų jūrininkų psichoprofilaktinė 

pozicija. 

Monografijos autorius tyrimu nustatė, kad racionalizuojant darbo ir poilsio režimą, 

galima valdyti monotonijos jausmą. Vienatvės būsena lemia abstraktesnio lygmens 

egzistencinius prasminius klausimus, kuriems profesionaliai pasirengti tikslingai išnaudotinos 

sociohumanitarinių mokslų galimybės jūreivystės studijose. Adekvati savigarba 

ir dvasios turtingumas lemia sėkmingo vienišumo valdymo gebėjimus. 

Komunikacinė jūrininkų elgsena kinta, ilgesnį laiką praleidus atskirtį išgyvenančioje 

izoliuotoje grupėje. Monografijoje aktualizuojama, kad pozityvi filosofija, elementarusis 

altruizmas, meilė savo darbui ir gebėjimas valdytis sunkiose situacijose pagrindžia 

psichologinį jūrininko parengtumą darbui socialinės atskirties sąlygomis. Privatumą 

ir asmenybiškumą saugantys skaitymo bei minčių rašymo procesai padeda ištverti 

socialinėje atskirtyje. 

Darbo jūroje tyrimuose mokslininkai informacijos neapibrėžtumą aiškina kaip ryškų 

stresorių. S. Lileikio monografijoje išskirti jūrų pramonei būdingiausi su stresu susiję 

profesiniai veiksniai: ilgos darbo valandos, reguliarios jūrų versle vykstančios reformos, 

socialinė atskirtis, sudėtingos darbo sąlygos, ribotas laisvalaikis. Vis dėlto 

žmogaus, kaip sistemos, psichofiziologiniai mechanizmai išgyvenant pavojų aktyvina 

asmens veiklą, koncentruoja mąstymą. Savo darbą atitinkamai mylinčių jūrininkų pavojaus 

išgyvenimai sukuria iššūkių situacijas, kuriose kūrybiškai reikšdamiesi jie gali 

išgyventi egzistencinį džiaugsmą, pagrindžiantį asmenybės vertybinio santykio su jūra 

pozityviosios plėtotės edukacinio-psichofelicitologinio pobūdžio potencialą. 

S. Lileikio atlikta jūrininkų adaptacijos darbe ir gyvenimo krante metaanalizė rodo, 

kad egzistuoja asmens psichofiziologinio rezervo ribotumo problema, tačiau teisingos 

jūrininkystės praktikos ir edukacijos metodologijos realizavimas ekstremaliomis sąlygomis 

lemia sėkmingą adaptaciją. Psichoprofilaktika kaip ekstremalaus santykio su 

jūra vertybinio-psichosocialinio pobūdžio edukacinis kompensatorius iš dalies kompensuoja 

neigiamą ypatingo darbo jūroje poveikį. Reguliari psichoprofilaktikos edukacinių 

gairių sklaida jūreivystės studijose yra būtina. 

165

RECENZIJA 

Būsimų jūrininkų psichoprofilaktinės pozicijos tyrimu nustatyta, kad tendencijos 

tirtose amžiaus grupėse yra panašios. Ankstyvosios jaunystės pabaigai atstovaujančių 

pirmo kurso jūreivystės studentų atsakymuose dominuoja veikiau idealistinė jų profilaktinės 

pozicijos kryptis. Brandesnė ir praktiškesnė profilaktinė pozicija būdinga vidurinės 

jaunystės pradžios – trečio kurso – studentams. 

Monografijoje teikiama aktualių tyrimais pagrįstų siūlymų jūreivystės studentų 

profilaktinės pozicijos korekciniam ugdymui, kurį tikslinga organizuoti sportinio, meninio, 

autoriteto įtakos, gamtinio, estetinio, saikingumo, darbinio bei pasaulėžiūrinio 

ugdymo kaip psichoprofilaktinio jų orientavimo kryptimis. Kilniai rūpindamiesi ekstremalaus 

savo darbo psichohigiena jūrininkai išlieka fiziškai ir dvasiškai sveiki, puoselėja 

teigiamą ryšį su artimaisiais, įžvelgia aplinkos grožį, puoselėja saikingumą, 

dirbdami patiria pasitenkinimą, geba savo gyvenimą įprasminti pasirinktos filosofinės 

ar religinės pasaulėžiūros pagrindu. 

Ketvirta. Brėžiant socialinės komunikacijos multikultūrinėje jūrininkystėje liniją, 

monografijoje išplėtota multikultūrinės jūrininkystės prognostinė prosocialumo ugdymo 

metodologija, nustatyta jūreivystės studentų komunikacinė pozicija, pagrįstai siūlomos 

edukacinės jos kaitos kryptys. 

Socialinės komunikacijos multikultūrinėje jūrininkystėje lygmeniu nustatyti altruizmo 

ir jūrininkystės raidos dinamikos bruožai. Ontologinio altruizmo transcendentinis 

vertinimas tampa reikšmingas, kai giliai išgyvenama asmeninė kančia. Multikultūrinės 

jūrininkystės požiūriu pavieniai tautinių grupių mentaliteto skirtumai egzistuoja 

kaip tipiškos tendencijos, tačiau jų nedera absoliutinti. Istoriniai, ekonominiai ir etniniai 

veiksniai lemia multikultūrinės jūrininkystės dinamiką. Ontologiniu lygmeniu 

tautiniai skirtumai esminių interkultūrinės jūrininkų komunikacijos barjerų nesudaro, 

jiems esant platesnio intelektualinio akiračio. Edukaciniu požiūriu altruizmas, ypač 

verbalinės komunikacijos logoterapiniu lygmeniu, gali reikštis kaip jūrininkų savitarpio 

kultūrinimo ir psichoprofilaktikos dalis. 

Monografijoje keliama kilni ir gana nauja idėja, kad altruizmas, kaip elementaraus 

bendradarbiavimo motyvas, yra natūralus ir praktiškai taikytinas užmezgant kontaktą 

su kitu žmogumi. Autorius rekomenduoja, kad rengiant jūrininkus tikslinga formuoti 

kompleksinę ir universalią altruizmo sampratą. Žmogiškajam veiksniui esmingai veikiant 

laivybos saugumą, jūrininkų rengimas turi būti (daug kur, ypač Rytų Europoje, ir 

yra) visapusiškai orientuotas į technologinio ir dvasinio jūrininkų rengimo dermę, 

šiuolaikiškai plėtojant jų psichosocialines kompetencijas dirbti multikultūrinėmis nūdienos 

globalizuoto verslo sąlygomis. 

S. Lileikio atlikto komunikacinės būsimų jūrininkų pozicijos tyrimo rezultatai, pateikti 

monografijoje, rodo, kad šios pozicijos ir etninių, etinių, religinių bei politinių jų 

nuostatų būklės tendencijas sudaro įvairūs problemišką tarpusavio bendravimą atspindintys 

rezultatai: apie komunikaciją, etinę, religinę, politinę pozicijas studentai daugiau 

žino, nei kokybiškai bendrauja. Teigiamai vertinami būsimų jūrininkų patiriami 

pozityvūs emociniai išgyvenimai etninės, etinės ir politinės pozicijos atžvilgiu, tačiau 

mažiau domimasi religine ir politine bendravimo partnerio pozicija. 

Jūreivystės studentų komunikacinės pozicijos ir filosofinių jų nuostatų koreliacijoms 

būdingi dėsningumai atskleidė, kad siekdami bendrauti būsimi jūrininkai labiau 

166

RECENZIJA 

domisi etninėmis, etinėmis ir religinėmis partnerio nuostatomis, tačiau jiems nepavyksta 

savo žinių apie asmens nuostatas paversti sėkmingu tarpusavio bendravimu. 

Emociniu lygmeniu nustatyta šiek tiek ryškesnė tautinės diskriminacijos tendencija, 

nes studentai geriau jaučiasi bendraudami etinių, religinių, iš dalies politinių nuostatų 

pagrindu, blogiau – etninių. Netolerantiškas respondentų požiūris į etnines, neretai – 

religines bendravimo partnerių nuostatas negali praturtinti jų komunikacijos. Todėl 

autorius tikslingai siūlo labiau puoselėjant tolerancijos dvasią tobulinti būsimų jūrininkų 

komunikacijos kompetencijų ugdymą. 

Penkta. Jūrininkų sielovados požiūriu atskleistas konceptualusis jūrininkų sielovados 

pagrindas, nustatytos jūrininkų sielovados raidos tendencijos, išryškinti šiuolaikinės 

jūrininkų sielovados praktikos momentai, diagnozuota būsimų jūrininkų psichinės 

savireguliacijos būklė. 

Išanalizavęs konceptualųjį jūrininkų sielovados pagrindą, S. Lileikis teigiamai vertina 

pozityvų žmogiškojo veiksnio pastoracinį stiprinimą, siekiant užtikrinti didesnį 

laivo įgulos ir technikos saugumą jūroje metodologiniu žmogaus fiziologinės, psichologinės, 

dvasinės prigimties poreikių ir asmenybės koegzistencinės-transcendentinės 

paskirties požiūriu. Lietuvos andragogikos kontekste labai vertinga nauja mintis, kad 

sielovadinę veiklą galima laikyti jūrininko asmenybės visapusiško ugdymo veiksniu. 

Monografijoje konstatuojama, kad praktinės jūrininkų sielovados raidos pradžioje jūrininkai 

remti neorganizuotai. Nors Bažnyčia vykdė rūpinimosi vargšais misiją, tačiau 

ankstyvaisiais viduramžiais dar nebuvo susiformavęs teigiamas požiūris į krikščioniškosiomis 

vertybėmis grįstą paramą jūrininkams dėl abipusio nepažinimo. Vėlyvaisiais viduramžiais 

organizuočiau kelti jūrininkų socialinių garantijų klausimai, kūrėsi laivų savininkų 

organizacijos jūrininkams remti. Poreformacinėje epochoje protestantiškoji 

krikščionybės šaka rūpinosi tenkinti socialinius-buitinius jūrininkų poreikius. 

XIX amžiuje globos, švietimo, slaugos funkcijos perkeltos į jūrininkų namus. Vis daugiau 

steigta sielovadinių Jūrininkų misijų jūrinėse pasaulio valstybėse. XX amžiuje evangeliškųjų 

ir katalikiškųjų jūrininkų misijų veikla tapo intensyvesnė, bet dėl karų tik šeštajame 

dešimtmetyje jūrininkų sielovados klausimai pradėti spręsti tarptautiniu mastu. Šiuolaikinės 

jūrininkų sielovados praktika organizuojama atsižvelgiant į bazinius jūrininkų 

orumo išsaugojimo psichofiziologinės, dvasinės, hodegetinės reikšmės poreikius. 

S. Lileikis tyrimu nustatė, kad ugdymo požiūriu reikšminga, jog katalikiškosios ir 

evangeliškosios Jūrininkų misijos klubuose jūrininkai gali tenkinti visų lygių konstruktyvios 

jų rekreacijos poreikius. Laivo negalintys palikti jūrininkai būna lankomi 

laivuose siekiant plėtoti informacinę komunikaciją. Eksperimentiniai projektai parodė, 

kad kunigo plukdymas krovininiame laive gali užtikrinti santykinai didesnį saugumą 

jūroje. Lietuvoje, Klaipėdos jūrininkų centre, bendradarbiaujant su jūrų kapeliono institutu, 

numatyta galimybė krikščioniškajai jūrininkų psichoedukacijai. 

Ištyręs būsimų jūrininkų psichinės savireguliacijos būklę, mokslininkas nustatė, 

kad bendro pobūdžio kasdienio jų sėkmingo elgesio rezultatai yra geri, daugumos respondentų 

fizinio ir dvasinio pasitenkinimo pozicija – teigiama. Kasdienės socialinio 

pobūdžio situacijos lygmeniu daugumos studentų lankstaus, kūrybiško, oraus bendravimo 

rezultatai – priimtini. Vyrauja gera būsimų jūrininkų savijauta, kai jie turi įgyvendinti 

reikšmingiausius troškimus, tenkinti svarbiausius savo poreikius, pasiekti il- 

167

RECENZIJA 

galaikius tikslus. Elgesio lygmeniu studentai intensyviai siekia svarbiausių savo gyvenimo 

tikslų. 

Monografijoje skelbiami nauji reikšmingi tyrimo grupių jūreivystės studentų gebėjimo 

keisti savo nuostatas ekstremaliose situacijose rezultatai. Gebėjimas keisti nuostatas 

siejasi su jų gebėjimu, siekiant tikslo, pasitelkti įvairias priemones, keisti elgesį, 

išbandyti naujus elgesio būdus, oriai bendrauti. Būsimi trečio kurso jūrininkai, išgyvendami 

nesėkmę ir grėsmę, geriau geba keisti savo elgesį. Išgyvendami socialinės 

reikšmės pavojų tiek pirmo, tiek trečio kurso tyrimo dalyviai daugeliu atvejų geba užsiimti 

adekvačia veikla. Todėl rengiant jūrininkus tikslinga didesnį dėmesį skirti jūrinės 

savivokos, kasdienio pasitenkinimo patirties, pozityvaus jausmų įprasminimo, 

lankstesnio bendravimo efektyvesnei psichoedukacinei plėtotei. 

Mokslinėje monografijoje S. Lileikio susisteminti teorinio ir empirinio tyrimo rezultatai 

pirmiausia reikšmingi jūriniam asmenybės ugdymui jūrininkų rengimo institucijose. 

Kadangi monografija aprėpia platų mokslinės marinistikos edukologiniu požiūriu 

spektrą, teikiami duomenys gali būti naudingi visiems asmenybine sąveika su jūra 

besidomintiesiems. S. Lileikis naujos ir specifinės problematikos tyrimo duomenimis 

praturtina Lietuvos ir visos Europos andragogikos mokslą bei atveria naujas kryptis 

šios srities tyrinėjimams. 

Prof. habil. dr. Ona Tijūnėlienė 

2011 01 20 

168


Trumpai apie autorius 

Janis Bisenieks – Latvijos žemės ūkio 

akademijos doktorantas. 

Moksliniai interesai: ekonomika, logistika. 

Adresas: Irlavas street 4–15, Riga, 

LV-1046 Latvia. 

El. paštas: janis.bisenieks@rpiva.lv 

Audrius Bitinas – daktaras, Mykolo 

Romerio universiteto Darbo teisės ir 

socialinės apsaugos katedros docentas. 

Moksliniai interesai: socialinės apsaugos 

administravimas, socialinės apsaugos teisė, 

tarptautinė ekomonika. 

Adresas: Ateities g. 20, Vilnius. 

Tel.: +370 6 86 20 402. 

El. paštas: audriusb@mruni.lt 

Remigijus Čiegis – prof. habil. dr. 

Klaipėdos universiteto Vadybos katedros 

Socialinių mokslų fakultetas. 

Moksliniai interesai: aplinkos ekonomika, 

darnus regionų vystymas. 

Adresas: Minijos g. 155, LT-93185 

Klaipėda. Tel:. 8 46 39 85 96; 8 46 39 85 97. 

El. paštas: r.ciegis@evf.vdu.lt 

Brigita Kreivinienė – daktarė (socialiniai 

mokslai), Klaipėdos universiteto Sveikatos 

mokslų fakulteto Socialinio darbo katedros 

asistentė. 

Moksliniai interesai: negalės 

psichosociologija, darbo su specialių 

poreikių vaikais metodai, gyvūnų terapija, 

gyvenimo kokybė. 

Adresas: Herkaus Manto g. 84, 

LT-92294 Klaipėda. 

El. paštas: b.kreiviniene@muziejus.lt 

About the Authors 

Janis Bisenieks – PhD student Latvia 

University of Agriculture, Faculty of 

Economics. 

Scientific interests: economics, logistics. 

Address: Irlavas street 4–15, Riga, 

LV-1046 Latvia. 

E-mail: janis.bisenieks@rpiva.lv 

Audrius Bitinas – doctor, associate 

professor of Mykolas Romeris University, 

Department of Labour Law and Social 

Security. 

Scientific interests: management of social 

protection, social protection law, 

international economics. 

Address: Ateities g. 20, Vilnius, Lithuania. 

Phone: +370 686 20 402. 

E-mail: audriusb@mruni.lt 

Remigijus Čiegis – professor, habil. dr. at 

Management Department of Social Science 

Faculty, Klaipėda University. 

Research interests: environmental 

economics, sustainable regional studies. 

Address: Minijos g. 155, LT-93185 

Klaipeda. Phone: +370 46 39 85 96. 

E-mail: r.ciegis@evf.vdu.lt 

Brigita Kreivinienė – doctor of social 

sciences, Klaipėda University, Faculty of 

Health Sciences, Assistant of Social Work 

department. 

Fields of interests: Psychosociology of 

Disability, Working methods with special 

needs children and their families, Pet 

therapies, Quality of Life. 

Address: Herkaus Manto g. 84, 

LT-92294 Klaipėda. 

E-mail: b.kreiviniene@muziejus.lt 

169

Irena Leliūgienė – Kauno technologijos 

universiteto, Edukologijos instituto daktarė 

(socialiniai mokslai – edukologija), 

profesorė. 

Moksliniai interesai: socialinis ugdymas 

besikeičiančioje visuomenėje, socialinis 

darbas bendruomenėje, socialinio ugdymo 

lyginamieji tyrimai. 

Adresas: K. Donelaičio g. 20, 

LT-44239 Kaunas. 

El. paštas: ei@ktu.lt 

Raimonda Minkutė-Henrickson – Kauno 

technologijos universiteto Socialinių mokslų 

fakulteto, Edukologijos instituto daktarė 

(socialiniai mokslai – edukologija). 

Moksliniai interesai: profesinė etika, 

socialinio pedagogo etika, aukštojo mokslo 

problemos. 

Adresas: K. Donelaičio g. 20, 


El. paštas: minkute@ktu.lt 

Edgars Ozols – Latvijos žemės ūkio 

akademijos doktorantas. 

Moksliniai interesai: ekonomika, 

privatizacija. 

Adresas: Celmu street 5–24, LV-1079 Riga, 

Latvia. 

El. paštas: edgars.ozols@delfi.lv 

Angelė Pakamorienė – Klaipėdos 

universiteto Socialinės geografijos katedros 

asistentė. 

Moksliniai interesai: transporto geografija, 

Klaipėdos uosto veikla ir veiklos įtakos 

zona, vandenynai ir jūrų transportas, 

Europos geografija. 

Adresas: H. Manto g. 84, LT-92294 

Klaipėda. Tel.: +370 614 88 77 4. 

El. paštas: pakamoriene@gmail.com 

Irena Leliūgienė – doctor of social sciences 

(educational science), professor, the Institute 

of Educational Studies, Kaunas University 

of Technology. 

Fields of scientific interests: individual’s 

social education in the society experiencing 

transformations, social work in community, 

comparative researches of social education. 

Address: K. Donelaičio g. 20, LT-44239 

Kaunas. 

E-mail: ei@ktu.lt 

Raimonda Minkutė-Henrickson – doctor 

of social sciences (educational science), the 

Institute of Educational Studies, Faculty of 

Social Sciences, Kaunas University of 

Technology. 

Fields of scientific interests: professional 

ethics, ethics of a social pedagogue, 

academic ethics, problems of higher 

education. 

Address: K. Donelaičio g. 20, 


E-mail: minkute@ktu.lt 

Edgars Ozols – PhD student Latvia 

University of Agriculture, Faculty of 

Economics. 

Interests: economics, privatization. 

Address: Celmu street 5–24, LV-1079 Riga, 

Latvia. 

E-mail: edgars.ozols@delfi.lv 

Angelė Pakamorienė – Tutor in the 

Department of Social geography, Faculty of 

Social Sciences, Klaipėda University. 

Scientific interests: Transport geography, 

activity and hinterland of Klaipėda port, The 

oceans and marine transport, Geography of 

Europe. 

Address: H. Manto 84, LT-92294 Klaipėda. 

Phone: +370 614 88 77 4. 

E-mail: pakamoriene@gmail.com 

170

Lina Paulauskaitė – Kauno technologijos 

universiteto edukologijos mokslų magistrė. 

Moksliniai interesai: socialinė pedagogika, 

socialinio pedagogo etika, socioedukacinis 

dabas bendruomenėje, ikimokyklinio 

amžiaus vaikų socialinis ugdymas. 

Adresas: K. Donelaičio g. 20, LT-44239 

Kaunas. 

El. paštas: ei@ktu.lt 

Jolita Ramanauskienė – Kauno 

technologijos universiteto Socialinių mokslų 

fakulteto Regionų plėtros katedros lektorė. 

Moksliniai interesai: darnus regionų 

vystymas. 

Adresas: K. Donelaičio g. 20, LT-44239 

Kaunas. 

El. paštas: jolita.ramanauskiene@ktu.lt 

Darius Rekis – Klaipėdos universiteto 

Informacijos ir ryšių su visuomene skyriaus 

vedėjas, Edukologijos krypties doktorantas. 

Mokslinių interesų sritys: nevyriausybinių 

organizacijų sektorius, jaunimo socialinis 

dalyvavimas, neformalusis ugdymas. 

Adresas: H. Manto g. 84, LT-92294 

Klaipėda. 

El. paštas: darius.rekis@ku.lt 

Stefanenkova Evelina – Klaipėdos 

universiteto socialinės geografijos 

specialybės studentė. 

Tyrimų sritis: gyventojų geografija. 

El. paštas: evelinkin@gmail.com 

Giedrė Strakšienė – edukologijos 

doktorantė, Klaipėdos universitetas. 

Moksliniai interesai: dramos pedagogika, 

ugdymas menu, komunikacinės 

kompetencijos ugdymas vaidybine veikla. 

Adresas: Vytauto g. 2–6, LT-92140 

Klaipėda. Tel.: 8 46 39 87 72. 

El. paštas: giedre@ik.ku.lt 

Lina Paulauskaitė – master of educational 

science, Kaunas University of Technology. 

Fields of scientific interests: social 

pedagogics, ethics of a social pedagogue, 

socio-educational work in a community, 

social education of preschool children. 

Address: K. Donelaičio g. 20, LT-44239 

Kaunas. 

E-mail: ei@ktu.lt 

Jolita Ramanauskienė – lector at Regional 

Development Department of Social Science 

Faculty, Kaunas Technological University. 

Research interests: sustainable regional 

studies. 

Address: K. Donelaicio g. 20, LT-44239 

Kaunas. 

E-mail: jolita.ramanauskiene@ktu.lt 

Darius Rekis – the head of Department of 

Information and Public Relations at 

Klaipeda University, Phd student of 

Educology. 

Scientific interests: sector of NGO, youth 

social participation, informal education. 

Addressas: H. Manto g. 84, LT-92294 

Klaipėda. 

E-mail: darius.rekis@ku.lt 

Stefanenkova Evelina – student in social 

geography of Klaipėda University. 

Research interest: geography of population. 

E-mail: evelinkin@gmail.com 

Giedrė Strakšienė – PhD student in a 

Faculty of Pedagogy at Klaipėda University. 

Scientific interest: drama pedagogy, 

communicative competence, development of 

communicative competence in drama 

activity. 

Adresas: Vytauto g. 2–6, LT-92140 

Klaipėda. Phone: +370 46 39 87 72. 

E-mail: giedre@ik.ku.lt 

171

Kęstutis Trakšelys – doktorantas, 

Klaipėdos universiteto Tęstinių studijų 

jaunesnysis mokslo darbuotojas, 

Andragogikos katedros asistentas. 

Adresas: Sportininkų g. 13, LT-93185 Klaipėda. 

Tel.: + 370 615 91 65 1. 

El. paštas: kestutistrak@mail.com 

Ligita Šimanskienė – profesorė, daktarė. 

Klaipėdos universiteto Socialinių mokslų 

fakulteto Vadybos katedra, Regioninės 

politikos ir planavimo centras. 

Moksliniai interesai: organizacinės kultūros 

tyrimai, ĮSA, konfliktų tyrimai 

organizacijose, komandinis darbas, kultūrų 

skirtumai, darnus regionų vystymas. 

Adresas: Minijos g. 155, LT-93185 Klaipėda. 

Tel:. 8 46 39 85 96; 

faks: 8 46 39 85 97. 

El. paštas: ligita_simanskiene@yahoo.com 

Jolanta Vaičiulienė – socialinio darbo 

magistrė, Klaipėdos universiteto Sveikatos 

mokslų fakulteto Socialinio darbo katedros 

asistentė. 

Moksliniai interesai: socialinis darbas, 

vertybės socialiniame darbe, savarankiško 

darbo praktika. 

Adresas: H. Manto g. 84, LT-92294 Klaipėda. 

El. paštas: sdk.svmf@ku.lt 

Brigitte Wießmeier – Berlyno 

evangeliškojo universiteto profesorė, 

daktarė, Socialinio darbo katedros vedėja, 

šeimos konsultantė. 

Moksliniai interesai: socialinių darbuotojų 

rengimas, šeimos politika, socialinis darbas 

su šeima. 

Adresas: Evangelische Hochschule Berlin, 

14167 Berlin, Teltower Damm 118–122. 

Tel: +49 30 845 82 225; 

fax: +49 30 845 82 217. 

El. paštas: wiessmeier@eh-berlin.de 

Kęstutis Trakšelys – doctoral student of 

Vytautas Magnus University, Younger 

Researcher at Continuing Studies Institute, 

assistant departament of andragogy of 

Klaipėda University. 

Address: Sportininkų g. 13, LT-93185 Klaipėda. 

Phone: +370 615 91 65 1. 

E-mail: kestutistrak @gmail.com 

Ligita Šimanskienė – professor, doctor at 

Management Department of Social Science 

Faculty, Regional Policy and Planning 

Centre, Klaipėda University. 

Research interests: research on 

organizational culture, CRS, sustainable 

development, conflict problems in 

organizations, teamwork, cultural 

differences, sustainable regional studies, 

management problems in organizations. 

Address: Minijos g. 155, LT-93185 Klaipėda. 

Phone: +370 46 39 85 96 8; 

fax: +370 46 39 85 97. 

E-mail: ligita_simanskiene@yahoo.com 

Jolanta Vaičiulienė – master of Social 

Work, assistant of the Department of Social 

Work, the Faculty of Health Sciences, 

Klaipėda University. 

Fields of interests: social work, the issue of 

values in social work, students practice 

organization. 

Address: H. Manto g. 84, LT-92294 Klaipėda. 

E-mail: sdk.svmf@ku.lt 

Brigitte Wießmeier – professor, doctor. 

Ethno-sociologist, social worker, family 

consultant, chair for social work. 

Address: Evangelische Hochschule Berlin, 

14167 Berlin, Teltower Damm 118–122. 

Phone: +49 30 845 82 225; 

fax: +49 30 845 82 217. 

E-mail: wiessmeier@eh-berlin.de 

172

Stasys Vaitekūnas – profesorius, 

habilituotas daktaras. Klaipėdos universiteto 

Socialinės geografijos katedra. 

Moksliniai interesai: socialinės geografijos 

teorija, gyventojų geografija, geopolitika. 

El. paštas: stasys.vaitekunas@ku.lt 

Stasys Vaitekūnas – professor, dr. habil. 

Klaipėda Uuniversity, Department. of Social 

Geography. 

Scientific interests: theory of social 

geography, geography of population, 

geopolitics. 

E-mail: stasys.vaitekunas@ku.lt 

173


Lietuvos mokslo tarybos kolegijos 

2000 m. vasario 23 d. nutarimo Nr. V-3 priedas 

LIETUVOS MOKSLO LEIDINIŲ, 

kuriuose publikuoti mokslo straipsniai pripažįstami suteikiant 

mokslo laipsnį, 

SPECIALIOJO SĄRAŠO SUDARYMO TAISYKLĖS 

Lietuvos mokslo leidinių, kuriuose publikuoti mokslo straipsniai pripažįstami suteikiant 

mokslo laipsnį, specialusis sąrašas (toliau – Sąrašas) sudaromas sutinkamai su 

“Lietuvos Respublikos mokslo laipsnių ir pedagoginių mokslo vardų sistemos bendrųjų 

nuostatų”, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. lapkričio 13 d. 

nutarimu Nr. 1317, 59.1 punktu (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 

14 d. nutarimo Nr. 456 redakcija). Sąrašą tvirtina Mokslo ir studijų departamentas 

prie Švietimo ir mokslo ministerijos. 

Šios taisyklės nustato reikalavimus į Sąrašą įrašomiems leidiniams ir juose skelbiamiems 

mokslo straipsniams, taip pat Sąrašo sudarymo tvarką. 

1. Reikalavimai į Sąrašą įrašomiems mokslo leidiniams 

1.1. Leidinys turi būti aiškiai apibrėžtos ir viešai paskelbtos mokslo tematikos. 

1.2. Į leidinio redaktorių kolegiją turi įeiti ne mažiau kaip trijų Lietuvos mokslo ir 

studijų institucijų aktyvūs mokslininkai. Rekomenduojama, kad redaktorių 

kolegijoje būtų ir užsienio mokslininkų. Tais atvejais, kai dauguma leidinio 

straipsnių skelbiama užsienio kalbomis, redaktorių kolegijoje turi būti užsienio 

mokslininkų. Kiekviename leidinio numeryje skelbiami visų redaktorių 

vardai bei pavardės, jų atstovaujama institucija, mokslo kryptis. Kiekvienas 

redaktorių kolegijos narys turi aktyviai prisidėti prie leidinio rengimo – vadovauti 

kuriam nors leidinio barui, vertinti jame skelbiamus darbus ir pan. 

1.3. Jeigu leidinyje publikuojami ne vien mokslo straipsniai, mokslinė leidinio dalis 

turi būti aiškiai atskirta nuo kitų dalių ir sudaryti ne mažiau kaip pusę 

kiekvieno leidinio numerio apimties. 

1.4. Jeigu leidinys leidžiamas tik elektroniniu būdu (be poligrafinės versijos), jam 

taikomas dar vienas reikalavimas: turi būti garantuotas ilgalaikis visų leidinio 

numerių saugojimas neelektroninėje laikmenoje – pačioje redakcijoje, Lietuvos 

nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje ir Lietuvos mokslų akademijos 

bibliotekoje. 

1.5. Periodinis leidinys turi išeiti reguliariai, ne rečiau kaip kartą per metus. 

Kiekviename periodinio leidinio numeryje (o kai leidinys išeina dažnai – ne 

rečiau kaip viename numeryje per ketvirtį) turi būti skelbiami reikalavimai 

pateikiamiems publikuoti darbams ir nurodoma leidinio svetainė 

INTERNET’e (ją arba bent INTERNET’o puslapį turi turėti kiekvienas į są- 

174

ašą įrašomas periodinis leidinys). INTERNET’o svetainėje arba puslapyje 

turi būti išdėstyti reikalavimai leidinyje publikuoti pateikiamiems straipsniams, 

skelbiami kelių pastarųjų leidinio numerių turiniai, publikacijų santraukos, 

kita redakcijos informacija. 

2. Reikalavimai leidinyje skelbiamiems mokslo straipsniams 

2.1. Mokslo straipsnyje turi būti suformuluotas mokslinių tyrimų tikslas, aptartas 

nagrinėjamos problemos ištirtumo laipsnis, pateikti ir pagrįsti tyrimų rezultatai, 

padarytos išvados, nurodyta naudota literatūra. 

2.2. Prie straipsnio lietuvių kalba turi būti ne trumpesnė kaip 600 spaudos ženklų 

santrauka bent viena iš pagrindinių pasaulio mokslo kalbų (anglų, prancūzų, 

rusų, vokiečių), prie straipsnio užsienio kalba – ne trumpesnės kaip 600 

spaudos ženklų lietuviška santrauka. 

2.3. Kiekvieną straipsnį turi vertinti ne mažiau kaip du redaktorių kolegijos paskirti 

recenzentai – aktyvūs mokslininkai; bent vienas iš recenzentų turi būti 

ne redaktorių kolegijos narys. Rekomenduojama, kad užsienio kalbomis 

skelbiamus straipsnius recenzuotų bent vienas mokslininkas iš ne autoriaus 

gyvenamosios valstybės. Recenzentų išvadas redakcija (leidėjas) saugo dvejus 

metus po to, kai straipsnis paskelbtas arba kai atsisakyta jį skelbti. Rekomenduojama, 

kad recenzentai būtų skiriami konfidencialiai. 

2.4. Kiekvieno straipsnio metrikoje turi būti nurodyta, kada jis įteiktas redakcijai, 

kada visiškai parengtas publikuoti, institucija(-os), kuriai autorius(-iai) atstovauja, 

autorių adresai (ir elektroninio pašto), leidinio pavadinimas bei numeris, 

jo išleidimo metai. 

3. Leidinio įrašymo į Sąrašą ir Sąrašo priežiūros tvarka 

3.1. Periodiniai mokslo leidiniai į sąrašą įrašomi, jei išleistieji leidinio numeriai 

atitinka nustatytus reikalavimus. 

3.2. Vienkartiniai mokslo leidiniai (proginiai, konferencijų darbų rinkiniai ir 

pan.) į sąrašą įrašomi tik tada, kai yra išleisti ir įvertinti. Leidėjas, argumentuotu 

raštu siūlydamas leidinį įvertinti ir įrašyti į Sąrašą, turi pateikti jo egzempliorių 

Lietuvos mokslo tarybai. 

3.3. Mokslo leidinius įrašyti į sąrašą Mokslo ir studijų departamentui prie Švietimo 

ir mokslo ministerijos teikia Lietuvos mokslo taryba, apibendrinusi Tarybos 

nuolatinių ekspertų komisijų išvadas, ar leidinys ir jo straipsniai atitinka 

nustatytus reikalavimus. 

Lietuvos mokslo taryba reguliariai tikrina, ar įrašyti į Sąrašą leidiniai atitinka nustatytus 

reikalavimus. Prireikus tikrinti gali ir Mokslo ir studijų departamentas prie Švietimo 

ir mokslo ministerijos. Tikrinamųjų leidinių leidėjai ir redaktoriai Lietuvos 

mokslo tarybos ir Mokslo ir studijų departamento prie Švietimo ir mokslo ministerijos 

ekspertams privalo pateikti redaktorių kolegijos posėdžių protokolus, straipsnių recen- 

175

zijas, kitą leidybos dokumentaciją. Nustačiusi, kad leidinys nebeatitinka jam keliamų 

reikalavimų, Lietuvos mokslo taryba leidinį iš Sąrašo siūlo išbraukti. 

Mokslo ir studijų departamento prie Švietimo ir mokslo ministerijos direktoriaus įsakymai 

apie leidinių įrašymą ar jų išbraukimą iš Sąrašo skelbiami „Valstybės žiniose“. 

Tarybos pirmininkas prof. habil. dr. Kęstutis Makariūnas 

176

Redakcijos pastabos. Straipsnių rengimo reikalavimai 

TiltaiBridgesBrücken (socialinių/ ekonomikos mokslų žurnalas) 

Autorius, kurie nori publikuoti mūsų žurnale savo straipsnius, maloniai prašome 

laikytis šių taisyklių. 

Straipsniai, siunčiami redakcijai, turi būti kruopščiai parengti, pridėta viena 

recenzija. Prašome atsiųsti du spausdintinius straipsnio egzempliorius (vienas jų bus 

atiduodamas redakcijos parinktam recenzentui) ir elektroninę versiją, įrašytą 

kompaktinėje plokštelėje (CD) arba atsiųstą el. paštu: stasys.vaitekunas@ku.lt. 

Spausdintinė medžiaga ir CD siunčiama „Tiltų“ adresu: 


„Tiltų“ redakcija 


Herkaus Manto g. 84, 

LT-92294 Klaipėda, Lietuva 

Tel.: (8 46) 39 89 47 arba 39 88 95 

Faksas: (8 46) 39 89 99 

Antraštinis (pirmasis) puslapis 

Pirmajame straipsnio puslapyje nurodomas tik straipsnio pavadinimas (šrifto 

dydis – 12 pt). Tekstas parengtas pagal kalbos, kuria rašoma, taisykles. Atskirame lape 

nurodoma: a) autoriaus vardas, pavardė, mokslinis pedagoginis vardas ir laipsnis, 

mokslinių interesų sritys; b) institucija, jos adresas, autoriaus telefonas, faksas, 

el. paštas. Jei straipsnį parengė keli autoriai, nurodoma jų išdėstymo tvarka. 

Pagrindinis tekstas 

Rankraštis spausdinamas pagal tekstų rengimo taisykles (*doc), popieriaus 

formatas – 4A, nustatant standartinius laukelius ir tarpus tarp žodžių, Times New 

Roman 12 šrifto dydžiu. Straipsniai gali būti rašomi lietuvių, anglų, vokiečių ir 

prancūzų kalbomis. Gera anglų kalba parašyti straipsniai, remiantis „Oxford English 

Dictionary“, yra ypač pageidautini, nes tekstas patenka į tarptautines referuojamų 

žurnalų bazes. Visas tekstas (anotacija, paveikslai, lentelės) turėtų sudaryti ne daugiau 

kaip 12 puslapių (maždaug 6000 žodžių [tik teksto]). Jei straipsnis parašytas 

lietuviškai, būtina santrauka anglų kalba (galima vokiečių ir prancūzų kalbomis), kuri 

turėtų sudaryti ne mažiau kaip ⅓ pagrindinio teksto (santraukos patenka į tarptautines 

referuojamų žurnalų bazes). 

Teksto pradžioje pateikiama iki 300 žodžių anotacija ir 4–7 pagrindiniai žodžiai 

(pvz., urbanizacija, ekonomika, gyventojai, švietimas, sociologija, vadyba) lietuvių ir 

anglų kalbomis. 

Lenteles ir paveikslus (brėžinius) pageidautina pateikti rankraščio pabaigoje, tekste 

tiksliai nurodant jų vietą. Tekste nenaudokite išnašų. Jei jos yra būtinos, pažymėkite 

jas tekste (1), (2) ir pateikite puslapio apačioje. 

177

Lentelės, paveikslai, kitos iliustracijos 

Lentelės turi būti numeruojamos arabiškais skaičiais, pavadinimai rašomi lentelės 

viršuje. Jei būtina pateikti lentelės paaiškinimų (išnašų), jos nukeliamos į lentelės 

apačią, pažymint raidėmis a, b, c ir t. t. Šios išnašos ir lentelės šaltiniai nurodomi 

Times New Roman 8 pt šriftu. 

Paveikslai numeruojami arabiškais skaičiais, pvz., 1 pav., 2 pav. (kaip ir tekste), ir 

pateikiami jų pavadinimai – iliustracijų apačioje. Straipsnyje, kuris parengtas lietuvių 

kalba, visų iliustracijų ir lentelių pavadinimus pageidautina pateikti lietuvių ir anglų 

kalbomis (pvz., 1 pav. Darbo ištekliai pagal užimtumą; Fig. 1. Labour force by 

occupation). Iliustracijos parengiamos taip, kad būtų galima jas koreguoti (sukurtos 

kompiuteriu CorelDRAW ar panašiu atitikmeniu): 300 dpi, daugiau kaip 300 

skiriamąja geba. Iliustracijų legenda sudaroma balta ir juoda spalvomis (ne daugiau 

kaip 5 atspalvių). 

Literatūra 

Tekste kitų autorių citatos ir duomenys taip nurodomi: cituojamo autoriaus 

pavardė, leidinio metai, jei tai citata, – ir puslapis (pvz.: Hammond, 1998, p. 291; 

Bučinskas, 2004, p. 7; Vaitekūnas, Martinaitis ir kt., 2006, p. 27; Demografijos 

metraštis, 2008, p. 10, 18, 48–34). Literatūros sąrašas sudaromas abėcėlės tvarka, 

pvz.: 

Hammond, A. (1998). Which World? Scenarios for the 21 st century. London: 

Routledge. 

Zaninetti, J. M. (2008). Uncertain shores: costal urban settlements at risk. 

Tiltai/Bridges/Brücken, vol. 1 (42). 

Pardo, P. H. (2006). Firm cooperation in local development. Regional 

Development in the Context of the European Union (Edited by S. Vaitekūnas, 

L. Šimanskienė, W. Kosiedowski). Klaipėda: KUL. 

Vaitekūnas, S., Šimanskienė, L., Palmowski, T. (Editors) (2007). The Recent 

Development of the EU: Challenges and Experience. Klaipėda: KUL. 

Chemijos terminų aiškinamais žodynas. (2003). Mokslo ir enciklopedijų leidybos 

institutas. 

Jei dedamas straipsnis iš žurnalo ar straipsnių rinkinio, būtina nurodyti puslapius. 

178

Editorial Note 

TILTAI*BRIDGES*BRÜCKEN social (economic) sciences 

In order to facilitate publication, the authors are kindly requested to submit texts 

written according to the rules presented below. 

The works submitted to the editor‘s office will be reviewed, therefore, yuo are asked to 

send two printed copies (with signatare of author) of the article (one for the editor and one 

for the reviewer), and a oppy, DC, or a file delivered in an electronic way to 

stasys.vaitekunas@ku.lt, and surface mail addressed to the editorial office: 

Prof. Stasys Vaitekunas. 

„Tiltai“, Klaipeda University 

Herkaus Manto str. 84 

LT-92294, Klaipeda, Lithuania 

Fax: (+370 46) 39 89 99. 

Tel.: (+370 46) 39 89 47. 

The authors are kindly asked to make sure the files sent by e-mail or on a oppy or a CD 

are identical with the final version of the submitted text. 

The title page 

The title page should only contain the title without the author’s name and start in the 

twelfth verse, and then the text formatted according to the rules. 

A separate sheet of paper should include a) the author’s name and surname, b) the full 

name and address of the institution with c) the telephone, fax, and e-mail addresses. If there are 

several authors you are asked to indicate the main author responsible for correspondence. If the 

main author has not been indicated the first listed will play that role. 

The main text 

The manuscript should be typed in a word processor (*.doc and *.rtf files accepted), in 

A4 format with standard margins and spacing for Times New Roman size 12 font. The entire 

article (with the abstract, computer-generated figures and tables, and the table of contents) 

should not exceed 10 pages in the A4 format (up to 6,000 words if the article consists of the 

text only). Include all illustrations in separate *.tif files. 

The article should be preceded by an abstract of 100–300 words and four to seven 

keywords, for instance: population education economics, migration, urbanisation, 

industrialisation, etc. Authors are also welcome to include a 100–200 words personal 

biography, which should also precede their text. 

Tables and figures should be placed at the right place or at the end of the manuscript 

and the authors should clearly indicate where they should fit in the text. 

Do not use footnotes. If necessary number them in the text (1), (2), and insert the Notes 

section on the last page just before the References (Bibliography). Yuo may include 

Acknowledgements below Notes. 

The articles are accepted in good English only. General rules for text writing and 

editing of Modern Language Association apply, MLA Style. Prior to publication all 

accepted articles must be approved by the Editorial Board and if need be corrected texts 

shold be submitted to the editors again.The spelling should follow the Oxford English 

Dictionary or English Lithuanian Dictionary. 

179

Tables, figures, illustrations, and photographs 

The tables should be numbered using Arabic numbers, and the title must be placed 

above the table. If footnotes are needed, the authors shold mark them with letters a, b, c, 

etc., and place them below the tables. Footnotes, symbols, sources, etc. should be written 

all under the tables in Times New Roman font, size 8 and in italics. 

The figures should be marked as „Fig“, and such an expression must be used in the text. They 

should be numbered using Arabic numbers. The illustrations should be of such quality that the 

editor would not have to correct them (computer generated – CorelDRAW or equivalent): 300 

dpi and above 300 resolution. They should be black and white (max 5 steps of greyness). 

Uncompressed images, e.g. tif format, are preferred. Do not merge illustrations with the text as 

word processors deteriorate images to less then 200 dpi. Should you e-mail the article, make sure 

you provide all illustrations in separate files. 

Authors should place the title of the illustration below the illustration with the symbols 

and the source, etc. all written in size 8 font, in italics. 

References 

The text should quote the authors, the year of pullication and the page (if it is a 

citation), e.g. (Petraitis, 2004, p. 31), and the full credits should be included in the 

References at the end of the main text. Should the same author and year re-occur, the 

letters a, b, c, etc. must be added. 

An example: 

Steger, M. (2003). Globalization. Oxford University Press. 

Pacuk, M. (2006). Regional disperities in Baltic Europe. Ln. 

Vaitekūnas, S. (ed.) (2007). Regional Development in the Context of European Union. 

Klaipėda: KUL, p. 54–62. 

Internet database and digital sources must also be precisely identified and a Date of 

Access (DoA) together with a domain must be provided. 

Notes 

voievodeship – administrative region of the 1st order 

poviat – administrative region of the 2st order 

gmina – administrative region of the 3st order 

General Remarko 

Articles are accepted for consideration on the understanding that they are not being 

submitted elsewhere. 

180

Klaipėdos universiteto leidykla 

Tiltai. Socialiniai mokslai. 2011, 1 (54) 

Klaipėda, 2011 

SL 1335. 2011 04 04. Apimtis 15,5 sąl. sp. l. Tiražas 100 egz. 

Išleido ir spausdino Klaipėdos universiteto leidykla, Herkaus Manto g. 84, 92294 Klaipėda 

Tel. (8 46) 398 891, el. paštas: leidykla@ku.lt; interneto adresas: http://www.ku.lt/leidykla/ 

181

182

2011,1 (54) - KlaipÄdos universitetas

Create successful ePaper yourself

Delete template?

Save as template?

2011,1 (54) - KlaipÄdos universitetas